Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo teisėjas Valdas Vitunskas rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs R. S. apeliacinį skundą dėl Jonavos rajono apylinkės teismo 2014 m. liepos 14 d. nutarties I. L. administracinio teisės pažeidimo byloje, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. L. Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Jonavos rajono policijos komisariato Viešosios policijos skyriaus Kelių policijos poskyrio (toliau – Institucija) viršininkės D. S. 2014-03-24 nutarimu pripažintas padaręs Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 123 str. 5 d. ir 127 str. 2 d. numatytus teisės pažeidimus ir nubaustas 150 Lt bauda už tai, kad jis 2013-11-23, apie 13.33 val., Jonavos r., (duomenys neskelbtini) k. ribose, vairuodamas vadovaujamai bendrovei priklausantį automobilį SAAB 9-3, valst. Nr.(duomenys neskelbtini) kuris nebuvo apdraustas įstatymo nustatyta tvarka, nesilaikė visų būtinų atsargumo priemonių, prieš keisdamas važiavimo kryptį, t. y., prieš sukdamas į kairę, neįsitikino, kad tai daryti saugu, ko pasėkoje pasukęs į kairę užtvėrė kelią jo automobilį lenkusiai transporto priemonei VW Vento, valst.Nr.(duomenys neskelbtini) ir su ja susidūrė. Įvykio metu buvo apgadinti abu automobiliai.

Nukentėjusioji R. S., nesutikdama su 2014-03-24 nutarimu, nes nutarimą priėmusi pareigūnė visapusiškai neištyrė įvykio aplinkybių, todėl netinkamai kvalifikavo I. L. padarytą veiką pagal ATPK 127 str. 2 d., šį nutarimą apskundė Jonavos rajono apylinkės teismui.

Nukentėjusioji apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

Teismas netinkamai vertino byloje surinktus įrodymus bei neprijungė papildomai teikiamų įrodymų, kas lėmė nepagrįstos ir neteisėtos nutarties priėmimą.

Teismas atsisakė vertinti I. L. veiksmus G. S. atžvilgiu prieš ir po eismo įvykio, motyvuodamas tuo, kad dėl to yra bylinėjamasi privataus kaltinimo tvarka kitoje byloje. Tačiau byloje nustatyta aplinkybė, kad po to, kai nukentėjusiajai priklausantis automobilis buvo tyčia nustumtas į šalikelę, nes kaltininkas siekė užpuldamas įbauginti automobilį vairavusį G. S., turi būti vertinama kaip įrodymas kvalifikuojant kaltininko veiksmus sukėlusius eismo įvykį. Teismas privalo, patikrinęs byloje esančius duomenis įrodymų vertinimo ir teisės taikymo aspektu, išsamiai ir nešališkai ištirti visas bylos aplinkybes, patikrinti surinktus tiek administracinėn atsakomybėn traukiamą asmenį kaltinančius, tiek ir teisinančius įrodymus, juos įvertinti nepažeisdamas įrodinėjimo procesą reglamentuojančių teisės normų reikalavimų.

Teismas atsisakydamas vertinti I. L. veiksmus prieš ir po eismo įvykį ir neprijungdamas prie bylos teikiamo 2014-06-12 teismo sprendimo baudžiamojoje byloje Nr. PK-9-217/2014 pažeidė įstatyminę pareigą bylą išnagrinėti visapusiškai ir objektyviai įvertinant visus su byla susijusius įrodymus. Autoįvykio vertinimas neatsižvelgiant į tos dienos įvykių kontekstą lėmė netinkamą I. L. atliktos veikos kvalifikavimą, nes autoįvykis buvo tik priemonė sustabdyti jį vairavusį asmenį atokiame kelyje turint kitų neteisėtų tikslų. Formalus teismo atsiribojimas ir susikoncentravimas tik į patį įvykį, atmetant įrodymus, turinčius esminės reikšmės įvykio detalių ir tikslų atskleidimui, lemia tik formalų ir aplaidų tariamo teisingumo vykdymą, o ne tikrąjį teisingumą, apie kurį ne kartą yra pasisakęs Konstitucinis teismas. Formalaus teisingumo vykdymas prieštarautų Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 str. 1 daliai, konstituciniams teisingumo, teisinės valstybės principams, kurie pabrėžti Konstitucinio Teismo 2008 m. sausio 21 d. nutarime.

Tyčinius chuliganiškus kaltininko veiksmus patvirtina tai, kad I. L. matydamas jį lenkiantį automobilį, staiga nesant būtinybės, suko vairą į kairę pusę, suvokdamas, kad automobiliai susidurs. Tai, kad I. L. matė jį lenkusį automobilį fiksuota jo teiktuose paaiškinimuose policijai apie autoįvykio aplinkybes. Toks eismo įvykio aiškus numatymas ir siekis atsitrenkti į kitą, šalia važiuojančią transporto priemonę, negali būti traktuojamas kaip neatsargus. I. L. sukeltas eismo įvykis buvo tik priemonė sustojus nukentėjusiosios automobiliui įvykdyti ją vairavusio asmens užpuolimą, todėl turėjo būti vertinamas kaip tyčinis veiksmas dėl chuliganiškų paskatų.

Teismas nepagrįstai aplinkybe, tariamai paneigiančią kitų tos dienos įvykių įtaką autoįvykiui, nurodė, tai, kad abu vairuotojai teigia, jog nematė ir nepažino vienas kito iki automobilių susidūrimo. Toks I. L. paaiškinimas vertintinas kritiškai, nes I. L. negalėjo nežinoti, jog VW Vento vairavo būtent G. S.. Tai patvirtina aplinkybės, nagrinėtos aukščiau minėtose baudžiamojoje byloje. Nevertinant I. L. veiksmų po eismo įvykio yra paneigiamas tiesioginis priežastinis ryšys tarp veikos ir ją lėmusių priežasčių.

Teismas neatsižvelgė į tai, kad pareigūnų nustatytos aplinkybės neatitinka ekspertizės akto išvadų bei nei vieno iš vairuotojų paaiškinimų. Ekspertizės akte nustatyta, kad pagrindine sąlyga eismo įvykiui kilti buvo kaltininko staigus pasukimas į kairę ir kelio užtvėrimas jį lenkusiam automobiliui. I. L. savo teiktuose paaiškinimuose nurodė, kad matęs prie jo artėjantį automobilį.

KET 106 p. nustato, jog prieš pradėdamas važiuoti, prieš persirikiuodamas ir kitaip keisdamas važiavimo kryptį, vairuotojas privalo įsitikinti, kad tai daryti saugu, ir duoti kelią (nekliudyti) kitiems eismo dalyviams. Šiuo atveju, I. L. veiksmai negali būti vertinami kaip neatsargus veiksmas, t.y. neįsitikinimas saugumu pasukti į kairę, nes kaltininkas matydamas prie jo artėjantį ir jį lenkiantį automobilį privalėjo suvokti priešingai, t. y. jog sukti į kairę nesaugu, tačiau vis tiek staiga pasuko taip savo tyčiniais veiksmais sukeldamas eismo įvykį. Tokie I. L. veiksmai atitinka ATPK 10 str. nustatytą administracinio teisės pažeidimo padarymo būda tyčia. Teismas nepagrįstai nesirėmė ekspertizės akto pateikta išvada ir liudytojo G. S. paaiškinimu, nors jie laikytini nekeliančiais abejonių ir objektyviais, o kaltininko paaiškinimas vertintinas kritiškai, nes nėra paremti jokiais kitais byloje esančiais įrodymais ir prieštarauja byloje esančiai ekspertizės išvadai.

Liudytoju apklaustas ATPK protokolą surašęs pareigūnas pripažino, kad jam buvo kilusi mintis įvykį kvalifikuoti kaip chuliganišką vairavimą, tačiau nebuvo tą patvirtinančių įrodymų. Apeliantei abejonių kelia ir pareigūno objektyvumas, nes pasak jo, I. L. atliko staigų posūkį į dešinę, nes „norėjo išgyventi“.

Teismas nepagrįstai įrodinėjimo naštą perkėlė nukentėjusiai šaliai, kuri turėjo įrodyti, kad VW Vento vairuotojo veiksmai nekėlė pavojaus kaltininkui. Apeliantės nuomone, kaltininkas, siekdamas įrodyti savo neteisėto veiksmo (staigaus pasukimo į kairę) pagrįstumą, pats privalėjo įrodyti tokio veiksmo būtinumą, o tokio būtinumo – keisti savo važiavimo krypties, matant, kad iš galo prie jo artėja automobilis, nebuvo. Jokiais įrodymais nenustatyta, kad G. S. būtų atlikęs bet kokius veiksmus I. L. vairuojamo automobilio atžvilgiu. Teismas kaip absoliučiai teisingus priėmė kaltininko paaiškinimus, o kito vairuotojo paaiškinimai apskritai nebuvo vertinami, todėl buvo grubiai pažeisti bylos nagrinėjimo ir įrodymų vertinimo principai, o skundžiama nutartis priimta neobjektyviai, neteisėtai, neištyrus ir neįvertinus visų įrodymų visumos.

Teismas neatsižvelgė, kad ATPK pažeidimo protokole ir nutarime buvo neteisingai nustatytos pažeidimo aplinkybės ir esmė, kas lėmė netinkamą veikos kvalifikavimą, o tik konstatavo, kad perkvalifikuoti I. L. veikos į ATPK 124² str. 2 d., negalima, nes tai neatitiktų protokole nurodytos administracinio teisės pažeidimo, kuriuo yra kaltinamas I. L., esmės.

Teismas netinkamai įvertino paskirtą nuobaudą, nors buvo pažeisti jos skyrimo principai – neatsižvelgta į kaltininko veikoje esančią sunkinančią aplinkybę – tyčinį autoįvykio sukėlimą dėl chuliganiškų paskatų, taip pat nepagrįstai nustatyta lengvinanti aplinkybė, t.y., kad kaltininkas padėjo išaiškinti pažeidimą ar jo dalyvius, tačiau nei bylos medžiagoje, nei vėliau teismo posėdžio metu nepaaiškėjo kuo tai pasireiškė. Apeliantės nuomone, skiriama nuobauda turi būti griežtesnė nei atitinkanti sankcijos dydžio minimumo ir maksimo vidurkį. Tik griežtesnės sankcijos skyrimas gali būti pripažintas tinkama priemone apsaugoti nukentėjusiosios interesus ir nubausti kaltininką. O kvalifikavus kaltininko veiką pagal ATPK 127 str. 2 d. ir neįvertinus padaryto pažeidimo pobūdžio, kaltininkui skirta nuobauda neatitinka administracinės nuobaudos skyrimo principų.

Reikalavimą atlyginti patirtą žalą nukentėjusioji motyvuoja CK 1.136 str. 2 d. 5 p 1.138 str. 6 p. bei ATPK 286 str. 3 d. ir kartu su skundu pateikia autoserviso įmonė UAB „Rivauta“ 2014-03-21 komercinį pasiūlymą, kuriame nurodyta, kad reikiami darbai automobilio sutvarkymui kainuotų 1225 Lt. Kaltininkas nebuvo apsidraudęs privalomuoju civilinės atsakomybės draudimu, todėl vadovaujantis ATPK 286 str. 3 d. priimant nutarimą dėl nuobaudos skyrimo yra išspręstinas klausimas ir dėl nukentėjusiajai padarytų nuostolių atlyginimo, t.y. 1225 Lt sumos priteisimo iš I. L..

Motyvuojamoji dalis

R. S. apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

Nukentėjusioji R. S. apeliaciniu skundu prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo nutartį dalyje, kuria pripažinta, kad Institucijos 2014 m. kovo 24 d. nutarimas dėl I. L. pripažinimo kaltu pagal ATPK 127 str. 2 d., ir jo nubaudimo pagal šį straipsnį, yra pagrįstas ir teisingas, todėl apeliacinis skundas nagrinėjamas šiose ribose.

Teisingam administracinio teisės pažeidimo bylos išnagrinėjimui būtina ištirti ir įvertinti visas bylai reikšmingas aplinkybes (Administracinių teismų praktika Nr. 7, psl. 259), to reikalauja ATPK 248 straipsnis. Nagrinėjant administracinio teisės pažeidimo bylą, privalu išaiškinti: ar buvo padarytas administracinis teisės pažeidimas, ar administracinio teisės pažeidimo protokole nurodytas pažeidėju asmuo kaltas jo padarymu, ar jis trauktinas administracinėn atsakomybėn, ar yra atsakomybę lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių, ar padarytas turtinis nuostolis, taip pat išaiškinti kitas aplinkybes, turinčias reikšmės bylai teisingai išspręsti (ATPK 284 str. 1 d.). Šių aplinkybių nustatymui nagrinėjant administracinio teisės pažeidimo bylą renkami atitinkami įrodymai (ATPK 256 straipsnis). Vadovaujantis ATPK 257 straipsniu organas (pareigūnas) įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu. Šių procesinės teisės normų reikalavimų nesilaikymas yra esminis procesinių normų pažeidimas, kuriam esant teismo priimtas procesinis sprendimas gali būti pripažintas nepagrįstu ir panaikintas.

ATPK 301 str. numato, kad teismas, nagrinėdamas bylą dėl skundo dėl nutarimo administracinio teisės pažeidimo byloje, patikrina organo (pareigūno) priimto nutarimo teisėtumą ir pagrįstumą. Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas R. S. skundą dėl Institucijos nutarimo atliko įrodymų tyrimą. Apeliantė nesutinka su įrodymu vertinimo metu padarytomis išvadomis. R. S. įsitikinimu I. L. veika neteisingai kvalifikuota pagal ATPK 127 str. 2 d., nes jo veiksmai visiškai atitinka ATPK 124² str. 2 d. sudėtį. Apeliacinės instancijos teismas pritaria apeliantės nuomonei. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą įrodymų vertinimo aspektu, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas nutartį, kuria Institucijos nutarimą pripažino teisėtu ir pagrįstu, priėmė tinkamai neištyręs ir neįvertinęs visų byloje esančių įrodymų.

ATPK 124² str. 2 d. užtraukia atsakomybę už chuliganišką vairavimą, tai yra kelių eismo taisyklių pažeidimą dėl chuliganiškų paskatų, keliantį pavojų eismo saugumui arba savo ar kitų žmonių saugumui.

Šio administracinio teisės pažeidimo būtinasis subjektyvusis požymis yra chuliganiškos paskatos. Teismų praktikoje yra išaiškinta, kad chuliganiškos paskatos – tai tam tikros veikos darymo priežastys, kai veika daroma dėl aiškaus žmogaus ar visuomenės negerbimo, elementarių moralės bei elgesio normų niekinimo, kai asmens elgesys yra atviras iššūkis visuomeninei tvarkai, siekiant priešpastatyti save aplinkiniams, pademonstruoti niekinantį požiūrį į juos, arba visai be dingsties, arba panaudojant kaip pretekstą savo veiksmams mažareikšmę dingstį (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis Nr. N444-1242/2010). Chuliganiškos paskatos yra kvalifikuojanti aplinkybė, apibūdinanti pažeidimo subjektyvųjį požymį – pažeidimo padarymo motyvą – suvoktas vidines paskatas, nulėmusias asmens pasiryžimą padaryti pažeidimą. Motyvas – chuliganiškos paskatos pasireiškia neišprovokuota agresija, šioms paskatoms būdingas veikos bepriežastingumas, akivaizdus neadekvatumas.

Apeliacinės instancijos įsitikinimu yra pagrindas daryti išvadą, kad I. L. veika atitinka ATPK 124² str. 2 d. sudėties požymius, todėl nesutiktina su pirmosios instancijos teismo sprendimu, kuriuo buvo atmestas R. S. skundas. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sutiko su Institucijos nutarimu, kuriuo I. L. veiksmai pripažinti kaip netyčiniai, nors bylos aplinkybės ir surinkti duomenys leidžia abejoti tokia išvada.

Kaip nurodo pats I. L. paaiškinime administracinės teisės pažeidimo byloje Nr. 07-14-8243934 (b. l. 23), jis važiuodamas keliu pamatė iš paskos dideliu greičiu atvažiuojantį automobilį, kuris jį pradėjo lenkti ir, susilyginęs su I. L. stuktelėjo į jo automobilį dėl ko pastarasis automatiškai pasuko vairą į kairę pusę, kad nenuskrietų nuo kelio. Taigi, I. L. savo veiksmus grindžia savigyna ir apylinkės teismas tokį jo paaiškinimą priėmė kaip visiškai pagrįstą, konstatuodamas, kad nėra paneigta, jog G. S. veiksmai lenkimo metu I. L. kėlė pavojų. Tačiau atkreiptinas dėmesys, kad be I. L. paaiškinimų nėra ir objektyvių duomenų, kurie pagrįstų pažeidėjo iškeltą versiją. Priešingai, byloje esantys duomenys kaip tik leidžia ja abejoti ir tam prieštarauja ne tik G. S. paaiškinimas, bet ir kita bylos medžiaga. G. S. nurodė, jog jam automobiliu rodant kairį posūkį ir lenkiant priekyje lėtai važiavusį automobilį, šios vairuotojas staiga padidino greitį ir ėmė sukti į kairę. G. S. suprato, kad jam blokuojamas kelias, tačiau nesustojo, nes kelyje vietos buvo daug, visgi lenkiamo automobilio vairuotojas dar daugiau pasuko į kairę ir priekiniu kairės pusės sparnu trenkėsi į G. S. automobilio dešinės pusės priekines duris (administracinės teisės pažeidimo byloje Nr. 07-14-8243934 b. l. 21). Šiuos G. S. paaiškinimus iš esmės patvirtina ir autoįvykio vietos apžiūros metu sudaryta schema (administracinės teisės pažeidimo byloje Nr. 07-14-8243934 b. l. 14) bei Lietuvos teismo ekspertizės centro ekspertizės akto išvados (administracinės teisės pažeidimo byloje Nr. 07-14-8243934 b. l. 33-41). Ekspertizės akto išvados paneigia I. L. teiginį, kad jį pasivijęs automobilis važiavo dideliu greičiu, nes jose nurodyta, jog tikėtina, kad G. S. važiavo 50 km/h greičiu, kuris šioje situacijoje tikrai nėra laikytinas dideliu, nes yra leidžiamas. Išvadose taip pat nurodyta, kad techniniu požiūriu pagrindinė sąlyga šiam eismo įvykiui kilti buvo tai, kad I. L. staigiai pasukdamas į kairę, užtvėrė kelią jo automobilį lenkusio G. S. vairuojamam automobiliui. KET 125 punktas reglamentuoja, kad vairuotojas privalo važiuoti kuo arčiau dešiniojo važiuojamosios dalies krašto, KET 106 punktas nurodo, kad prieš pradėdamas važiuoti, prieš persirikiuodamas ir kitaip keisdamas važiavimo kryptį, vairuotojas privalo įsitikinti, kad tai daryti saugu, ir duoti kelią (nekliudyti) kitiems eismo dalyviams, o šių taisyklių 143 punktas lenkiamos transporto priemonės vairuotojui draudžia trukdyti aplenkti didinant važiavimo greitį arba kitais veiksmais. Atsižvelgiant į ekspertizės akte nustatytas aplinkybes ir įvykio vietos schema, yra pagrindas teigti, kad I. L. pažeidė šiuos Kelių eismo taisyklių reikalavimus, nes be jokio reikalo blokavo G. S. kelią, kai šis bandė aplenkti I. L.. Neginčijamas įrodymas yra įvykio schema, kuri patvirtina I. L. pavojingą ir chuliganišką vairavimą kelyje ( ATP byla b.l. 145). Byloje, be I. L. parodymų, nėra jokių objektyvių duomenų, kurie patvirtintų, jog jis buvo priverstas išvažiuoti iš savo kelio juostos – nors I. L. tvirtino, kad tai G. S. automobiliu bandė jį nustumti nuo kelio, tačiau nėra jokių tai patvirtinančių duomenų. Niekas nepatvirtina, kad I. L. ar jo turtui būtų grėsęs realus bei akivaizdus pavojus ir jis turėjo imtis savigynos, tuo labiau, kad savigynos panaudojimas jau po atlikto pasikėsinimo nėra teisėtas veiksmas.

Visos išvardintos aplinkybės leidžia manyti, kad I. L. veiksmai kelyje buvo chuliganiški – lenkiančiam automobiliui be jokios dingsties trukdant jį aplenkti, staigiai keičiant važiavimo kryptį ir užkertant jam kelią bei atsitrenkiant į lenkiantį automobilį – buvo tyčiniai ir sukėlė realų pavojų tiek eismo, tiek savo bei kitų asmenų saugumui. Tai patvirtina ir tokio elgesio pasekmės – abiejų vairuotojų automobiliai buvo apgadinti. Byloje nėra jokių duomenų, kad toks I. L. elgesys buvo išprovokuotas kito vairuotojo, kad jis susidariusioje situacijoje turėjo taip elgtis dėl teisėtų tikslų, taigi toks I. L. veikimas susidariusioje situacijoje vertintinas kaip akivaizdžiai neadekvatus, todėl yra pagrindas I. L. veiksmus kvalifikuoti pagal ATPK 124² straipsnio 2 dalį.

Pritartina apeliantei, kad pirmosios instancijos teismas savo išvadom pagrįsti išskirtinę reikšmę teikė pažeidėjo paaiškinimams, jog jo veiksmai buvo netyčiniai, motyvuojant tuo, kad jis nurodė nepažinojęs jį lenkiančio automobilio vairuotojo. Pastebėtina, kad veikos kvalifikavimui pagal ATPK 124² str. 2 d. nėra svarbu kieno atžvilgiu tokie veiksmai buvo atlikti, todėl, tai kad I. L. tvirtino, jog jis nepažino jį lenkusio vairuotojo, nėra pagrindas tvirtinti, jog pažeidėjo veiksmai negalėjo būti tyčiniai. Juo labiau, kad I. L. ir G. S. siejantys kiti teisiniai ginčai bei tolesni I. L. veiksmai G. S. atžvilgiu, dėl kurių bylinėjamasi privataus kaltinimo tvarka, taip pat kelia abejonių, tokių paaiškinimu teisingumu.

Nepritartina pirmosios instancijos teismui, kad I. L. veika negali būti kvalifikuota pagal ATPK 124 ² str. 2 d., vien dėl to, kad šiame straipsnyje numatyta atsakomybė tik už pavojingą veiką, keliančią pavojų eismo ar žmonių saugumui, nesusijusią su eismo įvykiu. Tai, kad ATPK 124 ² str. 2 d. veika yra formalioji, nereikalauja pasekmių, nereiškia, kad dėl chuliganiško vairavimo kilus realioms pasekmėms – eismo įvykiui – asmuo jau neatsakys dėl šios veikos. ATPK 127 str. numato atsakomybę tik už neatsargų elgesį, todėl pagal šį straipsnį tyčiniai pažeidėjo veiksmai taip pat negali būti kvalifikuoti. Išeitų, kad Kelių eismo taisyklių pažeidimas iš chuliganiškų paskatų, dėl kurių buvo sugadintas kitam asmeniui priklausantis turtas ar kilo kitų padarinių, yra nebaudžiamas. Tačiau tokia situacija yra neleistina ir netoleruotina – asmuo, pažeidęs įstatymus, nesilaikantis nustatytų elgesio taisyklių, privalo už tai atsakyti teisės aktų nustatyta tvarka.

Skundžiamoje nutartyje be pagrindo teigiama, kad I. L. veika negali būti kvalifikuota pagal ATPK 124 ² str. 2 d., ir dėl to, kad tai neatitiktų protokole nurodytos administracinio teisės pažeidimo, kuriuo yra kaltinamas I. L., esmės, o teismas nemato pagrindo grąžinti bylą papildymui, nes aptartos aplinkybės leidžia manyti, kad tiek Institucijos nutarimas, tiek ir skundžiama teismo nutartis buvo priimti neatlikus išsamios byloje surinktų duomenų analizės, dėl ko buvo padarytos neteisingos išvados dėl administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens veikos kvalifikavimo.

Atkreiptinas dėmesys, kad ATPK 284 str. 2 d. leidžia organui (pareigūnui), nagrinėjančiam administracinio teisės pažeidimo bylą, pakeisti nuorodą į šio kodekso straipsnį, straipsnio dalį ar kitą teisės aktą, numatantį atsakomybę už šį pažeidimą, jeigu administracinio teisės pažeidimo protokole nurodyta administracinio teisės pažeidimo esmė yra įrodyta, tačiau suklysta nurodant šio kodekso straipsnį, straipsnio dalį ar kitą teisės aktą, numatantį atsakomybę už padarytą administracinį teisės pažeidimą. Tačiau jeigu nustatyta, kad administracinio teisės pažeidimo protokolo trūkumai yra esminiai ir jų teismas, nagrinėjantis administracinio teisės pažeidimo bylą, pats pašalinti negali, byla grąžinama institucijai, įgaliotai surašyti administracinio teisės pažeidimo protokolą. Administracinio teisės pažeidimo protokolo trūkumais, kliudančiais bylą nagrinėti teisme, pripažįstami tokie atvejai, kai teismas konstatuoja, jog yra tam tikrų neaiškumų, susijusių su veikos kvalifikacija, kas lemia papildomą aplinkybių tyrimą ar veikos kvalifikavimo keitimą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. lapkričio 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. N1-1818/2007, 2008 m. kovo 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. N444-305/2008, 2008 m. gruodžio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. N261-1111/2008 ir kt.).

Nagrinėjamu atveju, administracinio teisės pažeidimo protokolo trūkumai pripažintini esminiais, nes būtina iš naujo įvertinti I. L. veikos kvalifikaciją, todėl aukštesnės instancijos teismas savo iniciatyva negali jų ištaisyti, to padaryti negali įpareigoti ir apylinkės teismą. Todėl, atsižvelgiant į tai, kad I. L. surašyto administracinio teisės pažeidimo protokolo trūkumai yra esminiai, jų negalima ištaisyti bylą nagrinėjant teisme, Jonavos rajono apylinkės teismo 2014 m. liepos 14 d. nutartis yra naikintina ir bylos medžiaga grąžintina institucijai, surašiusiai administracinio teisės pažeidimo protokolą (Kauno apskrities VPK Jonavos rajono PK Viešosios policijos skyriaus Kelių policijos poskyriui), tinkamam administracinio teisės pažeidimo protokolo surašymui, įvertinant nukentėjusiosios skunde bei šioje nutartyje išdėstytus argumentus, kurie leidžia daryti išvadą, jog I. L. veika kvalifikuotina pagal ATPK 124 ² str. 2 d.

ATPK 35 str. 1 d. numatyta, kad administracinė nuobauda gali būti skiriama ne vėliau kaip per šešis mėnesius nuo teisės pažeidimo padarymo dienos, Tačiau atsižvelgiant į tai, kad pirmos instancijos teismo sprendimas naikintinas, šiame straipsnyje nurodyti terminai pradedami skaičiuoti iš naujo nuo šios nutarties įsiteisėjimo dienos (ATPK 35 str. 1 d.).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 302¹² straipsnio 1 dalies 3 punktu,

nutarė:

R. S. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Jonavos rajono apylinkės teismo 2014 m. liepos 14 d. nutartį panaikinti ir grąžinti administracinio teisės pažeidimo bylą iš naujo tirti įgaliotai institucijai – Kauno apskrities VPK Jonavos rajono PK Viešosios policijos skyriaus Kelių policijos poskyriui.

Ši nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną.