- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2006-05-25
- Bylos Nr.
- A-438-940-06
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Stasys Gudynas (pirm.), Birutė Janavičiūtė, Romanas Klišauskas (pran.)
- Atsakovas
- Vilniaus miesto savivaldybės administracijos
- Trečiasis asmuo
- Vilniaus Gedimino technikos universiteto, Vilniaus apskrities viršininko administracijai
- Pareiškėjas
- T.M.
- Kategorijos
- 11.4.2pavadinimo nepavyko patikrinti
- 65.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gudyno (kolegijos pirmininkas), Birutės Janavičiūtės ir Romano Klišausko (pranešėjas),
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos ir trečiojo suinteresuotojo asmens Vilniaus Gedimino technikos universiteto apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2005 m. lapkričio 24 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos T.M. skundą atsakovui Vilniaus miesto savivaldybės administracijai, tretiesiems suinteresuotiesiems asmenims Vilniaus apskrities viršininko administracijai, Vilniaus Gedimino technikos universitetui dėl įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėja T.M. su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą ir prašė įpareigoti atsakovą per mėnesį nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos suformuoti sklypą nuosavybės teisių atkūrimui į J.G. iki nacionalizacijos turėtą žemės sklypą, buvusį Vilniaus-Trakų apskrityje, Mickūnų valsčiuje, Staraja Cegelnia kaime, (pagal dabartinį administracinį suskirstymą (duomenys neskelbtini).
Nurodė, kad 1991 m. kreipėsi dėl nuosavybės teisių atkūrimo į jos tėvo J.G. iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdytą žemės sklypą, buvusi adresu (duomenys neskelbtini). 2001-04-03 išreiškė pageidavimą grąžinti turėtą žemę natūra. 2001-10-01 buvo atlikta turėto žemės sklypo kartografija. 2002-02-06 Vilniaus miesto 1-as apylinkės teismas priėmė sprendimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, kuriuo nustatė, kad J.G. iki nacionalizacijos Vilniaus-Trakų apskrityje, Mickūnų valsčiuje, Staraja Cegelnia kaime (dabar Plytinės gatvė) nuosavybės teise valdė 4,4 ha ploto žemės sklypą (duomenys neskelbtini). 2002-09-03 buvo atlikta pakartotinė skaitmeninė sklypo kartografija bei surašytas sklypo, į kurį atkuriamos nuosavybės teisės, vietos apžiūrėjimo ir ribų nustatymo aktas Nr. 31/02/15-66. 2002-10-16 Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrius raštu Nr. 31/02/17-2457 kreipėsi į Vilniaus miesto merą dėl žemės sklypo ribų, ploto ir naudojimo sąlygų nustatymo pil. T.M. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Žemės sklypų tvarkymo ir planavimo komisija 2003-09-23 protokolu Nr. 5 ir 2004 10 05.- Nr. 16-32 atsisakė formuoti sklypą motyvuodama tuo, kad atsižvelgiant į LR piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo nuostatas bei Savivaldybės tarybos patvirtintus suvestinius skaitmeninius grafinius duomenis ši žemė yra valstybės išperkama. Pareiškėja, nesutikdama su tokiu atsakymu, kreipėsi į Vilniaus apskrities viršininką bei į Nacionalinę žemės tarnybą prie Žemės ūkio ministerijos. Paaiškino, kad Vilniaus apskrities viršininkas 2005-03-16 raštu Nr. (03/30)-M20-149 atsakė, jog Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrius pareiškėjos atžvilgiu atliko visus teisės aktais nustatytus veiksmus, reikalingus nuosavybės teisių atkūrimui, kad Vilniaus apskrities viršininkui nenumatyta galimybė peržiūrėti Vilniaus miesto savivaldybės institucijos (jos padalinių) priimamų arba priimtų sprendimų teisinį pagrįstumą. Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Žemės tvarkymo departamento direktorius 2005 05 02 raštu Nr. 3B-(7.5)-M-332-442 pažymėjo, jog didžioji dalis pareiškėjos pageidaujamo susigrąžinti natūra žemės sklypo yra užimta aikšte su asfalto danga. Nurodė, kad prie prašymo pridėtame plane pažymėti žemės sklypai nėra išnuomoti ar kitaip perleisti tretiesiems asmenims. Pagal Nekilnojamojo turto registro duomenis taip pat nenustatyta, kad minėta aikštė būtų įregistruota minėtame registre. Nacionalinė žemės tarnyba savo rašte išdėstė nuomonę, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracija, priskirdama J.G. iki nacionalizacijos turėtoje žemėje pagal pridėtą planą pažymėtus žemės sklypus valstybės išperkamai žemei pažeidė Nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 5 straipsnio nuostatas.
Pareiškėja nurodė, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracijos veiksmai, nurodant, jog žemė priskiriama prie valstybės išperkamos, yra nepagrįsti ir neteisėti, nes žemė gali būti išperkama tik vieninteliu atveju - tuomet, kai ji reikalinga visuomenės poreikiams. Vilniaus miesto savivaldybės administracija apsvarsčiusi sklypo formavimo klausimą nurodė, kad tai valstybės išperkama žemė, tačiau kokiems poreikiams bei kokiems objektams ši žemė priskirta nenurodė.
Pareiškėja paaiškino, jog 2005-04-01 kreipėsi į Vilniaus miesto savivaldybės administracijos miesto plėtros departamentą, prašydama suteikti informaciją, dėl kokių priežasčių atsisakoma formuoti jai grąžintiną sklypą. 2005-05-10 raštu Nr. A63-1256-(2974)-(4.4-TPD-6) Miesto plėtros departamentas atsakė, kad J.G. iki nacionalizacijos turėta žemė ties (duomenys neskelbtini), nurodyta Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus pateiktoje kartografinėje medžiagoje, pagal Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 12 ir 13 straipsnius priskirta valstybės išperkamai žemei, nes užstatyta gyvenamosios, visuomeninės, infrastruktūros bei kitos paskirties statiniais bei inžinieriniais įrenginiais ir patenka į valstybinės reikšmės miško plotą. Pareiškėja išdėstė nuomonę, jog ji nesutinka su tokiu atsakymu, nes nepretenduoja, kad jai būtų formuojamas sklypas į pastatais užstatytą bei miškui priskirtą žemę, o prašo suformuoti sklypą laisvame, 0,97 ha sudarančiame buvusios žemės plote. Pareiškėja nurodė, kad atsisakymas formuoti sklypą prieštarauja formuojamai administracinių teismų praktikai, nes žemės išpirkimo atvejus jungia esminis ir pagrindinis požymis - konkretus visuomenės poreikis pageidaujamai grąžinti natūra žemei.
Pareiškėja skunde teigė, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracijos atsisakymas formuoti sklypą nuosavybės teisių atkūrimui motyvuojant visuomenės poreikiu yra nepagrįstas ir neteisėtas, kadangi toks poreikis nenumatytas nei detaliajame ginčo teritorijos plane (šio plano nėra), nei Miesto bendrajame plane, kuriame ginčo teritorija yra pažymėta kaip laisvas valstybinės žemės fondas. Pareiškėja nurodė, kad ginčo žemės įvardijimas bendrajame plane laisvu valstybinės žemės fondu rodo, kad ji turi pilnateisę į nuosavybės teisių atkūrimą ginčo teritorijoje.
Atsiliepimas
Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija atsiliepime į pareiškėjos skundą nurodė, kad su skundu nesutinka.
Nurodė, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 12 str. ir LR Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimo Nr. 1057 „Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų" 70 punkto nuostatomis, pareiškėjos prašomas suformuoti sklypas priskirtinas prie valstybės išperkamos žemės, todėl negali būti grąžintas natūra. Paaiškino, kad vadovaujantis minėtais teisės aktais prie valstybės išperkamos žemės priskiriama žemė, kuri „iki 1995 m. birželio l d. buvo miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose ir pagal įstatymus nustatyta tvarka patvirtintuose detaliuosiuose planuose yra užimta: pastatams, statiniams ar įrenginiams (statomiems arba pastatytiems) eksploatuoti reikalingų žemės sklypų". Vadovaujantis LR Vyriausybės 2002 m. balandžio 15 d. nutarimu Nr. 534 „Dėl Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto kadastro nuostatų patvirtinimo" patvirtintų Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto kadastro nuostatų 15.3.1.4. p. keliai priskiriami prie inžinierinių statinių. Pagal LR Statybos įstatymo 2 str. 2 p. statiniu laikoma visa tai, kas sukurta statybos darbais naudojant statybos produktus ir yra tvirtai sujungta su žeme. Pagal šio straipsnio 9 p. prie inžinerinių statinių priskiriami susisiekimo komunikacijos, inžineriniai tinklai, kanalai, taip pat visi kiti statiniai, kurie nėra pastatai.
Remdamasis išdėstytais teisės norminiais aktais, atsakovas teigė, jog iš pareiškėjos pateiktos suvestinio - skaitmeninio Vilniaus miesto plano ištraukos matyti, kad sklype, kurį pareiškėja pageidauja suformuoti, yra įrengta asfaltuota stovėjimo aikštelė ir eina asfaltuotas kelias. Paaiškina, kad pareiškėjos prašymas suformuoti pageidaujamo sklypo ribas pagal jos pateiktą planą prieštarauja LR Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimo Nr. 1057 „Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų" 106 punktui, kuriame numatyta, kad žemės sklypų formavimas, kadastrinių matavimų rengimas organizuojamas ir šių žemės sklypų planų tvirtinimas yra išimtinai priskirtas savivaldybės administracijos direktoriaus kompetencijai. Patenkinus pareiškėjos skundą Vilniaus miesto savivaldybės administratorius negalėtų atlikti sklypų formavimo funkcijos, kadangi sklypas būtų suformuotas pagal pareiškėjos pateiktą planą.
Atsiliepimas
Trečiojo suinteresuoto asmens Vilniaus apskrities viršininko administracijos vardu atsiliepimą į pareiškėjos skundą pateikė Vilniaus apskrities viršininko administracijos žemės tvarkymo departamento Vilniaus m. žemėtvarkos skyrius. Atsiliepime tretysis asmuo prašė teismo ginčą spręsti teismo nuožiūra.
Vilniaus m. žemėtvarkos skyrius nurodė, kad atliko įstatymų nustatytus veiksmus: kartografavo iki nacionalizacijos buvusio savininko J.G. iki nacionalizacijos nuosavybės teisėmis valdytą žemę (duomenys neskelbtini) bei 2002-10-16 raštu kreipėsi į Vilniaus miesto savivaldybės direktorių dėl žemės sklypo ribų, ploto ir naudojimo sąlygų nustatymo. Duomenų apie grąžintinos žemės sklypo ribų suformavimą, buvusio savininko J.G. iki nacionalizacijos nuosavybės teisėmis valdytos žemėvaldos (duomenys neskelbtini), Vilniuje, Vilniaus apskrities viršininko administracija neturi, todėl tolesnių nuosavybės teisių atkūrimo veiksmų vykdyti nėra galimybės.
Trečiasis suinteresuotasis asmuo Vilniaus Gedimino technikos universitetas (toliau -VGTU) atsiliepimu prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Nurodė, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu „Dėl buvusios Savanoriškosios draugijos armijai, aviacijai ir laivynui remti turto tolesnio naudojimo" įpareigojo VGTU ir kitas institucijas perimti valstybės įmones, įsteigtas buvusios Savanoriškosios draugijos armijai, aviacijai ir laivynui remti (toliau - SDAALR) turto pagrindu, su visomis teisėmis ir pareigomis. Atkreipė dėmesį į tai, kad VGTU buvo perduotos buvusios SDAALR Vilniaus vairuotojų mokyklos steigėjo teisės, o ši mokykla pavadinta Vilniaus Gedimino technikos universiteto eismo mokomuoju centru. Asfaltuota žemės sklypo, į kurį pareiškėja siekia atkurti nuosavybės teises, dalis visą laiką priklausė SDAALR ir buvo naudojama kaip vairavimo mokymo aikštelė. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos statybos įstatymu, ši aikštelė yra laikytina inžinieriniu statiniu, todėl darytina išvada, kad pagal Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 12 str. l d. 3 p., o tai pat Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo „Dėl Lietuvos Respublikos piliečių "nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų" 70 punktą žemė, užimta asfaltuota vairavimo mokymo aikštele, priskirtina valstybės išperkamai žemei.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2005 m. lapkričio 24 d. sprendimu pareiškėjos skundą tenkino ir įpareigojo Vilniaus miesto savivaldybės administraciją per tris mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos suformuoti žemės sklypą nuosavybės teisių atkūrimui į J.G. iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdytą žemę, pažymėtą ištraukoje iš suvestinio skaitmeninio Vilniaus miesto plano M 1:2000 skaičiais (duomenys neskelbtini).
Teismas nurodė, jog remiantis byloje surinktais įrodymais, nėra pagrindo teigti, kad VGTU valdoma pirminio vairavimo aikštelė patenka į žemės plotą, pretenduojamą pareiškėjos T.M. Tačiau, teismo nuomone, atsakovas nepateikė teismui kitų įrodymų, kurie leistų tvirtinti, kad pagrįstai buvo padaryta išvada, jog ginčo žemė yra valstybės išperkama Nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą įstatymo 12 straipsnio prasme. Teismo teigimu, nebuvo įrodytas ir šios žemės priskyrimas valstybinės reikšmės miškams pagal Nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą įstatymo 13 straipsnį, kaip nurodyta atsakovo 2005-05-10 atsakyme. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad byloje atsakovo pateiktas Vilniaus miesto bendrojo plano, patvirtinto Vilniaus m. Tarybos 2004-12-29 sprendimu Nr.1-635 fragmentas, iš kurio matyti, kad ginčo žemės sklypas, kurio ribos apibrėžtos ištraukoje iš suvestinio skaitmeninio plano yra pažymėtas kaip laisvo valstybės fondo žemė.
Teismas nurodė, jog žemės, iki 1995 m. liepos l d. priskirtos miestams, išpirkimo atvejai išvardyti Nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą įstatymo 12 str. 3 punkte, kuriame pažymėta, kad žemė išperkama valstybės, jeigu ji pagal įstatymus nustatyta tvarka patvirtintuose detaliuosiuose planuose yra užimta. Tuo tarpu detalusis planas šiai teritorijai nėra paruoštas ir nustatyta tvarka nepatvirtintas. Tai pripažino teismo posėdyje ir atsakovo atstovas bei patvirtino, kad priimant sprendimą atsisakyti formuoti žemės sklypą grąžinimui natūra, į kurį pretenduoja pareiškėja buvo vadovaujamasi ištrauka iš suvestinio skaitmeninio plano.
Įvertindamas šiuos faktus, teismas nusprendė, kad atsižvelgus į aplinkybę, jog ginčo žemė yra nesuplanuotoje miesto teritorijoje, negalima vadovautis tiktai suvestinių skaitmeninių grafinių duomenų baze darant išvadą dėl žemės statuso. Teismas pripažino, kad atsakovas, atsisakydamas suformuoti žemės sklypą grąžinimui natūra, neturėdamas tam teisinio pagrindo, vadovavosi ištrauka iš suvestinio skaitmeninio plano. Tai yra konstatavusi ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija 2004-03-29 sprendime - „miesto teritorijos suvestinių skaitmeninių grafinių duomenų bazė gali būti naudojama kaip informacinė sistema, tačiau jos duomenys nėra teisės aktuose numatytas teisinis pagrindas, kuriuo remiantis konstatuojamas žemės teisinis statusas Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 5, 12 ir 13 straipsnių taikymo prasme" (Administracinių teismų praktika, Nr. 5, psl. 151-177). Todėl teismas padarė išvadą, kad atsakovas - Vilniaus miesto savivaldybės administracija - nepagrįstai nusprendė, jog nėra teisinio pagrindo atkurti nuosavybės teises į ginčo žemę, ją grąžinant natūra, motyvuojant tuo, kad ji yra priskirta valstybės išperkamai žemei.
Teismas taip pat pabrėžė, jog atsakovas nepagrįstai nevykdo jam įstatymų ir kitų teisės aktų, t.y. Nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 18 str. bei LR Vyriausybės 1997-09-29 nutarimu Nr.1057 (su vėlesniais pakeitimais) patvirtintos LR piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos 106 punkto reikalavimų, - nustatytų pareigų atkuriant nuosavybės teises pareiškėjai į jos tėvo J.G. turėtą žemę, dabartiniu adresu (duomenys neskelbtini). Šiuo atveju atsakovas teismui neįrodė, kad atkūrus nuosavybės teises į J.G. iki nacionalizacijos valdytą žemę, Plytinės g., Vilniuje, grąžinant ją natūra, negalėtų būti patenkinti kokie nors konkretūs visuomenės poreikiai (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnis). Todėl teismas konstatavo, kad pareiškėjos T.M. skundas pagrįstas ir tenkintinas, tačiau atsakovui nustatytas ilgesnis terminas nei prašė pareiškėja žemės sklypo suformavimo ir kitiems su tuo susijusiems klausimams išspręsti. Teismas, atsižvelgdamas į LR Vyriausybės 1997-09-29 nutarimo Nr.1057 „Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų" 106 punkto nuostatą, nustatė atsakovui trijų mėnesių terminą įpareigojimo įvykdymui.
Šalies argumentai
Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2005 m. lapkričio 24 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą - T.M. skundą atmesti.
Apeliaciniame skunde atsakovas nurodo, jog priimdamas sprendimą, teismas pažeidė Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 81 str. ir 86 str. l dalį. Apeliaciniame skunde pabrėžiama, jog pirmosios instancijos teismas neįvertinęs visų reikšmingų įrodymų ir bylos aplinkybių, nepagrįstai pripažino, kad atsakovas, atsisakydamas suformuoti sklypą grąžinimui natūra, neturėdamas tam teisinio pagrindo, vadovavosi tik ištrauka iš suvestinio skaitmeninio miesto plano. Ši teismo išvada nepagrįsta, kadangi teismui pateikta ne tik ištrauka iš suvestinio skaitmeninio plano dėl ginčo sklypo, bet ir kiti aukščiau išvardinti įrodymai, pagrindžiantys grąžinimo natūra negalimumą. Be to, nors pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog byloje yra pateikta 2000-12-01 sudaryta valstybinio turto panaudos sutartis, kuria Vilniaus apskrities viršininko administracija perdavė VGTU buvusios SDAALR Vilniaus vairuotojų mokyklos nekilnojamąjį turtą (pastatus, statinius ir įrenginius) Liepkalnio g. 126a ir (duomenys neskelbtini) Vilniuje, tarp jų ir neinventorizuotą pirminio vairavimo aikštelę, tačiau nepagrįstai šio įrodymo nevertino. Tuo tarpu būtent iš nurodytos sutarties matyti, kad VGTU turėjo tiek teisinį, tiek faktinį pagrindą naudotis ginčo aikštele, o tai patvirtina ir tą aplinkybę, jog ginčo žemė nelaikytina laisva ir grąžintina, nes joje yra statinys, suteiktas konkrečiam naudotojui.
Atsiliepimas
Atsakovas taip pat nurodo, kad teismas priimdamas sprendimą neteisingai išaiškino ir pritaikė Nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 12 str. 3 p. Atsakovo manymu, pirminės vairavimo aikštelės eksploatavimui, kaip ir bet kuriam kitam nekilnojamajam daiktui, yra būtina žemė. Aikštelės eksploatavimui skirto ginčo žemės sklypo dalis negali būti mažesnė už pačią pirminę vairavimo aikštelę, todėl didžioji dalis siekiamo susigrąžinti natūra sklypo priskirtina prie valstybės išperkamos žemės. Tuo tarpu aplinkybė, jog teritorijai į kurią įeina ginčo sklypas dar nėra parengtas detalusis planas, negali būti pagrindu pripažinti žemę laisva, tai yra konstatavęs ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2004 m. kovo 29 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-07-276-04.
Atsakovas pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, nustatęs faktą, jog ginčo sklype nėra pirminio vairavimo aikštelės ir įpareigojęs Vilniaus miesto savivaldybės administraciją suformuoti žemės sklypą nuosavybės teisių atkūrimui pirminės vairavimo aikštelės užimtame sklype pažeidė LR Konstitucijos 23 str. ir Lietuvos Respublikos nuosavybės teises, kadangi kartu su žemės sklypu pareiškėjui neatlygintinai perdavė ir didelės vertės nekilnojamąjį turtą - pirminę vairavimo aikštelę. Vadovaujantis LR CK 4.40 str., pareiškėjai negali būti perduotas žemės sklypas atskirai nuo jame esančio statinio.
Šalies argumentai
Trečiasis suinteresuotasis asmuo Vilniaus Gedimino technikos universitetas apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2005 m. lapkričio 24 d sprendimą ir priimti naują sprendimą - pareiškėjos T.M. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepimas
Trečiojo suinteresuotojo asmens nuomone, pirmosios instancijos teismo išvada, jog „nėra pagrindo teigti, kad <.. .> pirminio vairavimo aikštelė patenka į žemės plotą, pretenduojamą pareiškėjos T.M., yra pagrįsta tik skirtingų adresų nurodymu Vilniaus m. savivaldybės Antakalnio seniūno įsakyme, atsakovo raštuose, kuriuose nurodomas adresas (duomenys neskelbtini) bei VAVA Vilniaus m. žemėtvarkos skyriaus rašte, adresuotame T.M. Todėl galima teigti, kad pirmosios instancijos teismas nevisapusiškai ir neobjektyviai ištyrė byloje esančius įrodymus, nevykdė pareigos aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus bei nustatant visas bylai svarbias aplinkybes. Teismui kilus abejonėms dėl žemės sklypo ties (duomenys neskelbtini) ir nekilnojamojo turto objekto, esančio (duomenys neskelbtini) padėties teritorijoje, jis privalėjo į bylą kviesti specialistą ar ekspertą, kurie pateiktų išvadas, reikalaujančias specialių žinių.
Be to, teismas, priimdamas sprendimą vadovavosi Vilniaus miesto bendrojo plano (Ml:5000), patvirtinto Vilniaus m. Tarybos 1998-12-18 sprendimu Nr. 292 „Dėl Vilniaus miesto bendrojo plano tvirtinimo" su Vilniaus m. tarybos 2004-12-29 sprendiniu Nr. 1-635 „Dėl Vilniaus miesto bendrojo plano sprendinių keitimo" patvirtintais pakeistais sprendiniais, fragmentu, kuriame žemės sklypas, į kurį pretenduoja pareiškėja, yra pažymėtas kaip laisvo valstybės fondo žemė. Tačiau, kadangi Vilniaus miesto bendrasis planas yra patvirtintas 1998-12-18, o pirminio vairavimo aikštelę Vilniaus apskrities viršininkas kartu su Vilniaus Gedimino technikos universitetu Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. vasario 4 d. nutarimu Nr. 125 buvo įpareigotas inventorizuoti iki 2005 m. sausio l d., tikėtina, kad Vilniaus miesto bendrojo plano rengėjai neturėjo visų duomenų, kad nekilnojamojo turto objektas būtų pavaizduotas šiame plane. Vis tik nei šis faktas, nei teisinės registracijos nebuvimas iki aikštelės inventorizavimo nepaneigia pačios vairavimo aikštelės egzistavimo fakto, nes iš 2000-12-01 sudarytos valstybinio turto panaudos sutarties matyti, kad pirminio vairavimo aikštelė buvo pastatyta dar 1977 metais. Kadangi Vilniaus miesto bendrajame plane pirminio vairavimo aikštelė iš viso nėra nurodyta, teismui turėjo kilti pagrįstas klausimas, kur yra nekilnojamojo turto objektas, užregistruotas nekilnojamojo turto registre.
Atsiliepimas
Trečiojo suinteresuotojo asmens teigimu, ginčijamu teismo sprendimu ignoruojamas valstybinės nuosavybės neliečiamumo principas. Lietuvos Respublikos Konstitucinis teismas byloje Nr. 19/2000 priėmė nutarimą, kuriame buvo konstatuota, kad buvusios Savanoriškosios draugijos armijai, aviacijai ir laivynui remti valdytas Lietuvos turtas yra Lietuvos valstybės nuosavybė. Taigi, nuosavybės teisių atkūrimas į žemės sklypą, kuriame yra valstybei nuosavybės teise priklausantis nekilnojamasis turtas, yra ydingas teisiniu požiūriu.
Šalies argumentai
Pareiškėja T.M. nurodo, jog su trečiojo suinteresuotojo asmens Vilniaus Gedimino technikos universiteto apeliaciniu skundu nesutinka, mano, kad jis nepagrįstas ir atmestinas.
Atsiliepimas
Atsiliepime į apeliacinį skundą pareiškėja teigia, jog apelianto pateikiama informacija yra labai prieštaringa ir nenuosekli, verčianti abejoti ne tik aikštelės dislokacijos vieta, bet ir jos registracijos teisėtumu. Pagal Statybos įstatymo 2 straipsnio 4 dalį įvairios paskirties aikštelės su dirbtine danga laikomos laikinuoju statiniu, o „laikinas statinys ir teisės į jį nekilnojamojo turto registre neregistruojami". Tuo pačiu laikinas statinys negali būti kliūtis atkurti nuosavybės teises į iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdytą žemės sklypą, nes jo eksploatacijos laikas yra ribotas ir Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymas nenumato atvejo, kuomet žemė užimta laikinaisiais statiniais yra išperkama valstybės ir nuosavybės teisės į ją neatkuriamos. Be to, anot pareiškėjos, dokumentai, kuriais grindžiamas apeliacinis skundas, yra prieštaringi, juose pateikiama informacija skiriasi - nurodomi skirtingi aikštelės plotai, Nekilnojamojo turto registro pažymoje aikštelės adresas nenurodytas, o tai reiškia, kad tokią informaciją galima pritaikyti bet kuriai Plytinės gatvėje esančiai aikštelei. Juo labiau, kad apelianto pateikta informacija apie aikštelės statybas 1977 metais prieštarauja prie šio atsiliepimo pridedamai 1978 metų toponuotraukai, kurioje nurodyta, kad 1978 metais toje vietoje, kur anot apelianto yra pirminio mokymo aikštelė, yra dykvietė. Todėl pareiškėja mano, kad apeliantas pateikiamą prieštaringą informaciją bando pritaikyti prie esamos situacijos ir tokiu būdu gauti jam nepriklausančią aikštelę. Pareiškėja atkreipia dėmesį, kad Nacionalinės žemės tarnybos 2005-05-02 rašte Nr. 3B-(7.5)-M-332-442 nurodoma, jog į J.G. turėtos žemės ribas patenkanti asfaltuota aikštelė nėra registruota kieno nors vardu.
Anot pareiškėjos, trečiojo suinteresuotojo asmens apeliacinis skundas atmestinas dar ir dėl to, kad Vilniaus miesto bendrajame plane nurodoma, kad ginčo plotas priskiriamas laisvos žemės fondui, dėl to ginčo tarp šalių nėra. Tuo tarpu pagal Nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo l straipsnio 2 dalį laisvos Žemės fondas - žemės, miško ir vandens telkinio plotai, kurie nepriskirti valstybės paimtai ir išperkamai žemei. Be to, atsisakymo formuoti sklypą nuosavybės teisių atkūrimui dieną ginčo teritorija netgi nebuvo įtraukta į VGTU prašymu planuojamo rengti detalaus plano ribas ir neįtraukta iki šiol.
Atsiliepimas
Trečiasis suinteresuotasis asmuo Vilniaus apskrities viršininko administracija atsiliepimu į trečiojo suinteresuotojo asmens Vilniaus Gedimino technikos universiteto apeliacinį skundą prašo šį skundą patenkinti ir panaikinti Vilniaus apygardos administracinis teismo 2005-11-24 sprendimą bei priimti naują sprendimą – T.M. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepime nurodo, kad Vilniaus apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrius palaiko trečiojo suinteresuotojo asmens apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus. Atsiliepime pabrėžiama, jog pirmosios instancijos teismas, pažeisdamas Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 81 straipsnį, nesiekė pilnutinai ir visapusiškai ištirti visas bylos aplinkybes išsiaiškindamas konkrečią ginčo vietą ir valstybės turto - pirminio vairavimo aikštelės buvimo vietos. Šiuo atveju pirminio vairavimo aikštelė nėra pažymėta Nekilnojamojo turto kadastro žemėlapyje, todėl jos identifikavimas ir buvimo vietos nusakymas yra komplikuotas, tačiau kaip matyti iš pateiktos medžiagos ir teismo posėdžių protokolų pareiškėjos atstovas pripažino, jog pirminio vairavimo aikštelė yra buvusio savininko J.G. turėtos žemėvaldos ribose. Atsižvelgiant į tai, nėra teisinio pagrindo vykdyti nuosavybės teisių atkūrimą į žemės sklypą, kuriame yra Lietuvos Respublikai nuosavybes teise priklausantys pastatai. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 12 straipsnio reikalavimais, žemė miestuose užimta pastatais, statiniais ar įrenginiais yra priskiriama valstybės išperkamai ir turi būti iš piliečių išperkama ir už ją tinkamai atlyginama. Pirmosios instancijos teismas priimdamas ginčytiną sprendimą pažeidė minėtą įstatymo nuostatą.
Atsiliepime į trečiojo suinteresuotojo asmens Vilniaus Gedimino technikos universiteto apeliacinį skundą atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija nurodo, kad šį skundą palaiko ir prašo jį tenkinti.
Atsiliepime pabrėžiama, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracija sutinka su apelianto argumentais, jog pirmosios instancijos teismas nevisapusiškai ir neobjektyviai ištyrė byloje esančius įrodymus ir nepagrįstai konstatavo, jog byloje nėra įrodymų, leidžiančių daryti išvadą, kad pirminio vairavimo aikštelė, nuosavybės teise priklausanti valstybei, patenka į žemės plotą, kuriame pareiškėja siekia atkurti nuosavybės teises. Aplinkybes, jog pirminio vairavimo aikštelė yra ginčo sklype, patvirtina IĮ „Georima" brėžinys pagal ginčijamoje teritorijoje atliktus geodezinius matavimus, pareiškėjos pateikta ištrauka iš suvestinio skaitmeninio plano, Vilniaus miesto valdybos 2001 m. sausio 25 d. sprendimo Nr. 132V priedo - Teritorijos prie (duomenys neskelbtini) ir gretimybių planas, Žemės ir kito nekilnojamojo turto kadastro ir registro valstybės įmonės Vilniaus filialo pažymėjimo priedas. Be to, kaip teigia atsakovas, pirmosios instancijos teismas priimdamas sprendimą pažeidė Konstitucijos 23 str. Pagal Žemės ir kito nekilnojamojo turto kadastro ir registro valstybės įmonės Vilniaus filialo pažymėjimą nekilnojamojo daikto - pirminės vairavimo aikštelės, esančios ginčo sklype, savininkas yra Lietuvos Respublika, o turto patikėtinis - Vilniaus apskrities viršininko administracija. Nustatęs faktą, jog ginčą sklype nėra pirminio vairavimo aikštelės ir įpareigojęs Vilniaus miesto savivaldybės administraciją suformuoti žemės sklypą nuosavybės teisių atkūrimui pirminio vairavimo aikštelės užimtame sklype, pirmosios instancijos teismas pažeidė LR Konstitucijos 23 str. ir Lietuvos Respublikos nuosavybės teises, kadangi kartu su žemės sklypu pareiškėjui neatlygintinai perdavė ir didelės vertės nekilnojamąjį turtą - pirminio vairavimo aikštelę.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 3 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad nekilnojamojo turto kadastre įrašyti duomenys nuo jų įrašymo laikomi teisingais ir išsamiais, kol jie nepakeisti arba nenuginčyti įstatymų nustatyta tvarka.
Iš byloje pateikto nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo matyti, kad nekilnojamojo turto kadastre 2004 m. spalio 5 d. kaip statinys buvo įregistruota pirminio vairavimo aikštelė, padengta asfaltbetonio danga (t.1, b.l. 166-170), kuriai suteiktas adresas – (duomenys neskelbtini) (t.1, b.l. 164).
Iš pateikto brėžinio matyti, kad ši aikštelė patenka į didžiąją dalį žemės sklypo, į kurį pareiškėja pretenduoja natūra atkurti nuosavybės teises (t.1, b.l. 165).
Tai kad minėta aikštelė patenka būtent į šį žemės sklypą, neginčija ir pareiškėja.
Tokiu būdu, byloje yra įrodyta, jog dalyje žemės sklypo, į kurį pareiškėja siekia atkurti nuosavybės teises, yra statinys – pirminio vairavimo aikštelė.
Dėl ko, priešinga pirmosios instancijos teismo išvada dėl pirminio vairavimo aikštelės buvimo vietos, t.y. kad ji nepatenka į ginčo žemės sklypą, yra nepagrįsta bei neteisinga.
Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo 21 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad žemės reformos metu formuojant natūra grąžinamus bei namų valdų žemės sklypus, Vyriausybės nustatyta tvarka parengti žemės sklypų planai prilyginami detaliojo teritorijų planavimo dokumentams.
Iš bylos matyti, kad formuojant pirminio vairavimo aikštelę, kaip nekilnojamąjį daiktą, Valstybinės įmonės registrų centro Vilniaus filialo nustatyta tvarka buvo parengtas žemės sklypo, kuriame yra minėta aikštelė, planas (t.1, b.l. 170-172).
Tai, kas pasakyta, įvertinus kartu su Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostata, nustatančia, kad valstybės iš piliečių yra išperkama žemė, jeigu ji iki 1995 m. birželio 1 d. buvo miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose ir pagal įstatymus nustatyta tvarka patvirtintuose detaliuosiuose planuose yra užimta statiniams eksploatuoti reikalingų žemės sklypų, darytina išvada, kad žemės sklypas, kuris yra priskirtas eksploatuoti pirminę vairavimo aikštelę, yra valstybės išperkamas, tai yra negali būti pripažintas laisvu (neužstatytu) žemės sklypu.
Dėl šių priežasčių priešinga teismo išvada dėl šio žemės sklypo statuso yra nepagrįsta bei naikintina.
Likusioje dalyje teismo sprendimas paliktinas galioti, o apeliaciniai skundai atmestini. Byloje duomenų, kad kitas žemės sklypas, į kurį pareiškėja siekia natūra atkurti nuosavybės teises ir kuris suvestiniame skaitmeniniame plane pažymėtas skaičiais 1-3, būtų užstatytas ir pan., nėra.
Tokių aplinkybių iš esmės nenurodo ir apeliantai.
Tokiu būdu, yra neįrodyta, kad ir šis žemės sklypas gali būti priskirtas išperkamai žemei.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu,
nutaria:
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2005 m. lapkričio 24 d. sprendimą pakeisti: panaikinti teismo sprendimo dalį, kuria Vilniaus miesto savivaldybės administracija įpareigota suformuoti žemės sklypą nuosavybės teisių atkūrimui į J.G. iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdytą žemę, esančią (duomenys neskelbtini) teritorijoje, pažymėtoje ištraukoje iš suvestinio skaitmeninio Vilniaus miesto plano M1:2000 skaičiais (duomenys neskelbtini).
Likusioje dalyje teismo sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.