- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-12-11
- Bylos Nr.
- 2S-896-425/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 2-08-3-01607-2010-0
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Ieškovas
- R. A.
- Atsakovas
- D. A.
Pirmosios instancijos teismo Civilinė byla Nr. 2S-896-425/2014
NUTARTIS
2014 m. gruodžio 11 d.
Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Laimantas Misiūnas, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs ieškovo R. A. atskirąjį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2014 m. spalio 10 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2-1260-940/2014 pagal ieškovo R. A. ieškinį atsakovei D. A. dėl santuokos nutraukimo dėl sutuoktinės kaltės, santuokoje įgyto turto padalinimo, nepilnamečių vaikų gyvenamosios vietos nustatymo ir išlaikymo priteisimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Žemesnės instancijos teismas
Panevėžio miesto apylinkės teismas 2010 m. birželio 9 d. nutartimi patenkino atsakovės D. A. prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo – areštavo individualiai R. A. įmonei priklausančius kilnojamuosius ir nekilnojamuosius daiktus 320 100 Lt sumai: gyvenamąjį namą, unikalus Nr. 4400-1955-4513, kitus statinius – šulinį, unikalus Nr. 4400-1955-4524, esančius V. Alanto g. 19 A, Panevėžio m., keleivinį automobilį MITSUBISHI LANCER, valst. Nr. DC631, uždraudžiant disponuoti turtu, perduoti turtą kitiems asmenims, vykdyti kitas prievoles, materialiu turtu leisti naudotis, nesumažinant areštuoto turto vertės.
Šalies argumentai
Ieškovas R. A. prašė pakeisti taikytas laikinąsias apsaugos priemones kita laikinąja apsaugos priemone – areštu piniginių lėšų, gautų pardavus areštuotą individualiai R. A. įmonei priklausantį turtą: gyvenamąjį namą, unikalus Nr. 4400-1955-4513, kitus statinius – šulinį, unikalus Nr. 4400-1955-4524, esančius V. Alanto g. 19 A, Panevėžio m., keleivinį automobilį MITSUBISHI LANCER, valst. Nr. DC631 ir atsiskaičius su Valstybine mokesčių inspekcija. Nurodė, kad jis 2014-09-05 priėmė sprendimą likviduoti individualią R. A. įmonę, 2014-09-10 VĮ Registrų centras Panevėžio filiale įregistravo įmonės likvidavimo statusą. Kadangi įmonės likvidavimas galimas tik pardavus įmonės turtą ir sumokėjus mokesčius valstybei, privalėjo kreiptis į teismą dėl laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo.
Žemesnės instancijos teismas
Panevėžio miesto apylinkės teismas 2014 m. spalio 10 d. nutartimi, vadovaudamasis CPK 148 straipsniu, atmetė ieškovo R. A. prašymą dėl taikytų laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo. Teismas konstatavo, kad ieškovas ar atsakovas, kurio atžvilgiu taikytos šios laikinosios apsaugos priemonės, gali prašyti jas pakeisti kitomis, jeigu pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių rūšis ar mastas yra pernelyg varžantys jų interesus. Keičiant laikinąsias apsaugos priemones, turi būti užtikrinti pareikšti reikalavimai, nurodytas laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo pagrindas. Šiuo atveju, patenkinus ieškovo prašymą, gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomu teismo sprendimo įvykdymas, nes ieškovas nepateikė jokių įrodymų, kodėl, neišsprendus ginčo iš esmės, iškilo būtinybė likviduoti įmonę.
Šalies argumentai
Atskiruoju skundu ieškovas prašo panaikinti Panevėžio miesto apylinkės teismo 2014 m. spalio 10 d. nutartį kaip neteisėtą ir nepagrįstą ir klausimą išspręsti iš esmės, jo prašymą tenkinti. Nurodo, kad Panevėžio miesto apylinkės teismas 2013 m. rugsėjo 26 d. sprendimu jo ieškinį ir atsakovės priešieškinį tenkino iš dalies: nutraukė santuoką su atsakove dėl ieškovo kaltės, priteisė neturtinės žalos atlyginimą, nepilnamečių vaikų gyvenamąją vietą nustatė su atsakove bei priteisė išlaikymą nepilnamečiams vaikams periodinėmis išmokomis, padalino šalių bendrąją jungtinę nuosavybę. R. A. individualią įmonę, jo įsteigtą iki santuokos sudarymo, pripažino bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe, išimant iš įmonės balanso gyvenamąjį namą, esantį V. Alanto g. 19A, Panevėžio m., ir priteisė jį asmeninės nuosavybės teise atsakovei. Panevėžio apygardos teismas 2014 m. sausio mėn. 20 d. nutartimi ieškovo apeliacinį skundą tenkino iš dalies ir Panevėžio m. apylinkės teismo 2013-09-26 sprendimą dalyje dėl sutuoktinių turto padalijimo, ir dalyje, kuria nustatyta, kad visos teisės ir pareigos pagal 2003-02-17 Panaudos sutartį priklauso nebe individualiai R. A. įmonei, o atsakovei D. A., panaikino ir šioje dalyje bylą perdavė pirmos instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Teismas 2014 m. spalio 10 d. nutartimi atmetė R. A. prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo, o būtent dėl arešto gyvenamajam namui panaikinimo, areštuojant gautinas lėšas už realizuotą įmonės turtą ryšium su jos likvidavimu.
Iš byloje esančių rašytinių įrodymų matyti, kad R. A. individuali įmonė įkurta 1994-05-03, o santuoka tarp šalių sudaryta 1994-09-17. Jeigu iki santuokos sudarymo įmonė nuosavybės teise priklausė vienam sutuoktiniui, tai bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė po santuokos sudarymo yra iš įmonės veiklos ar kitokio verslo gaunamos pajamos ir įmonės nepaskirstytas pelnas (CK 3.88 str. 1 d. 4 p.). Juridinis asmuo "R. A. įmonė", kuri pagal įstatymą laikoma nekilnojamuoju daiktu (CK 1.110 str.), yra ieškovo asmeninė nuosavybė (CK 3.89 str.), kadangi ji buvo įregistruota prieš santuokos sudarymą ir yra nedalijama. CK 3.91 str. konkuruoja pagal turinį su CK 3.88 str. 1 d. 4 p. kaip bendroji ir specialioji teisės norma ir papildomai nustato, kad įmonės, įsteigtos iki santuokos sudarymo, pajamos, išskyrus lėšas, būtinas asmeninei sutuoktinio įmonei funkcionuoti, yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė. Abiem atvejais pagal šios bylos aplinkybes įstatymas bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe pripažįsta ne įmonės turtą (ilgalaikį ir trumpalaikį ), o įmonės pajamas (lėšas). Tokiu būdu, siekiant įgyvendinti CK 3.88 str. 1 d. 4 p. nuostatą, padalinti įmonės, įsteigtos iki santuokos sudarymo, veiklos pajamas ir įmonės (verslo) vertės padidėjimą, būtina įmonės nuosavybėje esantį nekilnojamąjį turtą realizuoti, paverčiant jį piniginėmis lėšomis, nes, kaip minėta, įmonei nuosavybės teise priklausantis nekilnojamasis turtas nelaikomas pajamomis ar įmonės vertės padidėjimu CK 3.88 str. 1 d. 4 p. prasme. Pagal Valstybinės mokesčių inspekcijos 2014-02-12 d. raštą Nr. (32.40-PM)-RM-1988 "Dėl mokestinių prievolių teismo sprendimu padalinus turtą" matyti, kad individualios įmonės turto perdavimas vienam iš sutuoktinių, pasidalijant turtą, galimas tik po to, kai jis nepriklausys nuosavybės teise individualiai įmonei. Kadangi tik individualios įmonės savininkas turi teisę paimti iš įmonės turtą (jo dalį), tai turto pasidalinimas tarp sutuoktinių galimas tik po individualios įmonės savininko to turto pasiėmimo iš individualios įmonės. Pajamų apmokestinimo nuostatos būtų taikomos tik individualios įmonės savininkui, turto atsiėmimo iš individualios įmonės momentu. Nepardavus įmonei priklausančio nekilnojamojo turto, o perdavus jį teismo sprendimu vienam iš sutuoktinių, įmonei ir jos savininkui kiltų mokestinės prievolės sumokėti: PVM. VSD, PSD bei GPM mokesčius, tuo tarpu atsakovei jokių mokestinių prievolių prieš valstybės ir kitus biudžetus neatsirastų. Tokiu būdu būtų pažeisti teisingumo, protingumo bei sąžiningumo principai. Būtinumas likviduoti R. A. individualią įmonę kilo tik paaiškėjus aplinkybei, jog teismo paskirtas ekspertas P.Čepulis negali atsakyti į teismo nutartyje iškeltą klausimą: "Kokia būtų R. A. įmonės vertė, atskaičius įmonės mokėtinus mokesčius (PVM, VSD, PSD) ir įmonės savininko mokėtiną Gyventojų pajamų mokestį įmonės turto išėmimo iš įmonės atveju", nes kaip nurodė pats ekspertas Turto ekspertizės akte Nr. 2-1260-589/2014 jis neturi tam specialių žinių. Teismas, nagrinėdamas prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo privalėjo įvertinti naujai paaiškėjusią aplinkybę, jog ekspertas negali atsakyti į jam pavestą klausimą, tačiau jos nevertino ir teismo nutartyje dėl jos nepasisakė. Apeliacinės instancijos teismas 2014-01-20 nutartyje pripažino pagrįstu apeliacinio skundo motyvą, jog, pripažinus R. A. individualią įmonę bendra jungtine nuosavybe, teismas turėjo šalims padalinti ir įmonės skolas, kadangi dalijant bendrąją jungtinę sutuoktinių nuosavybę pirmiausia sudaromas turto balansas (CK 3.118 str.) ir dalijamas tiek turto aktyvas, tiek ir pasyvas. Atsižvelgiant į tai, jog pagal CK 3.109 str. sutuoktiniai prieš įmonės kreditorius atsako solidariai, o išėmus turtą iš įmonės balanso, įmonė privalėtų sumokėti į biudžetą PVM, VSD ir PSD mokesčius, tai įmonės turto realizavimas likviduojant įmonę ir įmonės mokestinių prievolių įvykdymas prieš biudžetą iš gautų lėšų, atitiktų abiejų šalių interesus, nes įmonės prievolės nebūtų perkeltos šalims.
Atsiliepimas
Atsakovė atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo ieškovo atskirąjį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad gyvenamasis namas, esantis V. Alanto g. 19A, Panevėžio m., buvo įgytas ne įmonės veiklai, o kaip šeimos gyvenamasis būstas, kuriame gyveno šalys ir trys nepilnamečiai vaikai. Ieškovas, prašydamas pakeisti laikinąsias apsaugos priemones, siekia sumažinti dalintino turto vertę ir priversti D. A. parduoti gyvenamąjį namą, dėl ko ji ir nepilnamečiai vaikai netektų būsto.
Motyvuojamoji dalis
Atskirasis skundas netenkintinas, pirmosios instancijos teismo nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalis).
CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas atskirajame skunde nustatytų ribų (CPK 320 str. 2 d.). Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nenustatyta.
Vadovaujantis CPK 144 str. 1 d. bei 148 str., teismas dalyvaujančių byloje asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu jų nesiėmus teismo sprendimo (įsakymo) įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas ir, esant pagrįstam byloje dalyvaujančių asmenų prašymui, vieną laikinąją apsaugos priemonę pakeisti kita.
Byloje nustatyta, kad Panevėžio miesto apylinkės teismas, tenkindamas atsakovės prašymą, 2010 m. birželio 9 d. nutartimi taikė laikinąsias apsaugos priemones – areštavo individualiai R. A. įmonei priklausančius kilnojamuosius ir nekilnojamuosius daiktus 320 100 Lt sumai: gyvenamąjį namą, unikalus Nr. 4400-1955-4513, kitus statinius – šulinį, unikalus Nr. 4400-1955-4524, esančius V. Alanto g. 19 A, Panevėžio m., keleivinį automobilį MITSUBISHI LANCER, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), uždraudžiant disponuoti turtu, perduoti turtą kitiems asmenims, vykdyti kitas prievoles, materialiu turtu leisti naudotis, nesumažinant areštuoto turto vertės. 2013m. rugsėjo 26 d. sprendimu pirmosios instancijos teismas ieškovo ieškinį ir atsakovės priešieškinį tenkino iš dalies: nutraukė santuoką su atsakove dėl ieškovo kaltės, priteisė neturtinės žalos atlyginimą, nepilnamečių vaikų gyvenamąją vietą nustatė su atsakove bei priteisė išlaikymą nepilnamečiams vaikams periodinėmis išmokomis, padalino šalių bendrąją jungtinę nuosavybę, R. A. individualią įmonę, įsteigtą iki santuokos sudarymo, pripažino bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe, išimant iš įmonės balanso gyvenamąjį namą, esantį V. Alanto g. 19A, Panevėžio m., ir priteisė jį asmeninėn nuosavybėn atsakovei. Panevėžio apygardos teismas 2014 m. sausio mėn. 20 d. nutartimi iš dalies tenkino ieškovo apeliacinį skundą ir Panevėžio m. apylinkės teismo 2013-09-26 sprendimą dalyje dėl sutuoktinių turto padalijimo, ir dalyje, kuria nustatyta, kad visos teisės ir pareigos pagal 2003-02-17 Panaudos sutartį, sudarytą tarp panaudos davėjos T. R. ir panaudos gavėjo individualios R. A. įmonės dėl žemės sklypo, esančio V. Alanto g. 19 A, Panevėžys, panaudos priklauso nebe R. A. įmonei, o atsakovei D. A., panaikino ir šioje dalyje bylą perdavė pirmos instancijos teismui nagrinėti iš naujo, o kitą sprendimo dalį paliko nepakeistą. Nepakeista pirmosios instancijos teismo dalis įsiteisėjo. Tokiu būdu, liko neišnagrinėtas klausimas dėl šalių turtinių santykių, santuokoje įgyto turto padalijimo, t. t. ir dėl individualiai R. A. įmonei priklausančio turto. Panevėžio miesto apylinkės teismas 2010 m. birželio 9 d. nutartimi taikė laikinąsias apsaugos priemones - areštavo individualiai R. A. įmonei priklausančius kilnojamuosius ir nekilnojamuosius daiktus: gyvenamąjį namą, unikalus Nr. 4400-1955-4513, kitus statinius – šulinį, unikalus Nr. 4400-1955-4524, esančius (duomenys neskelbtini), keleivinį automobilį MITSUBISHI LANCER, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) bendrai 320 100 Lt sumai tam, kad būtų užtikrintas teismo sprendimo įvykdymas, išnagrinėjus bylą iš esmės. Ieškovas prašė pakeisti taikytas laikinąsias apsaugos priemones kita laikinąja apsaugos priemone – areštu piniginių lėšų, kurios būtų gautos pardavus likviduojamai individualiai R. A. įmonei priklausantį turtą ir atsiskaičius su Valstybine mokesčių inspekcija. Kadangi byloje klausimas dėl santuokoje įgyto turto padalijimo neišnagrinėtas, patenkinus ieškovo prašymą dėl laikinosios apsaugos priemonės pakeitimo, gali sumažėti dalintino turto vertė, dėl turto realizavimo būdo, kainos neišvengiamai gali kilti ginčai tarp bylos šalių, galimai būtų nukrypta nuo teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principų bei apskritai būtų apsunkintas tiek bylos išnagrinėjimas, tiek teismo sprendimo įvykdymas. Apeliantas nurodo, kad individuali R. A. įmonė įsteigta iki santuokos su atsakove sudarymo ir todėl po santuokos nutraukimo įmonės turtas tarp šalių neturi būti dalijimas, nes priešingu atveju iškiltų klausimas dėl mokesčių valstybei sumokėjimo. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad šie atskirojo skundo argumentai vertintini byloje iš esmės sprendžiant klausimą dėl santuokoje įgyto turto padalijimo. Teismas, spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ar jų pakeitimo klausimą, dėl bylos esmės nepasisako, byloje esančius įrodymus vertina formaliai. Todėl, atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad tenkinti ieškovo prašymą dėl vienos laikinosios apsaugos priemonės pakeitimo kita, t.y. turto arešto pakeitimu pinigų suma, gauta pardavus areštuotą turtą ir atsiskaičius su valstybine mokesčiu inspekcija, nėra pakankamo pagrindo, nes tokiu veiksmu gali būti pažeidžiami ne tik šalių nepilnamečių vaikų interesai, jų teisės naudotis gyvenamąja patalpa, kiltų problemų dėl dalintino tarp šalių turto, nes turtas gali būti jau visas realizuotas ir t.t. Pirmosios instancijos teismas teisingai išaiškino ir pritaikė materialinės ir procesinės teisės normas, todėl naikinti skundžiamą nutartį atskirojo skundo motyvais nėra pakankamo teisinio pagrindo.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Panevėžio miesto apylinkės teismo 2014 m. spalio 10 d. nutartį palikti nepakeistą.