- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-02-10
- Bylos Nr.
- 1A-41-519/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 1-81-1-00279-2014-6
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Gražvydas Poškus (pirm.), Vaclovas Iždonas, Bronius Zalaga
- Nuteistasis
- A. J.
- Kategorijos
Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Gražvydo Poškaus,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. J. apeliacinį skundą dėl Radviliškio rajono apylinkės teismo 2014 m. spalio 14 d. nuosprendžio, kuriuo, A. J. pripažintas kaltu pagal sietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau BK) 22 str. 1 d. ir 227 str. 4 d. ir nuteistas 6 MGL (780 Lt) bauda.
Aprašomoji dalis
nustatė:
A. J. nuteistas už tai, kad jis pasikėsino papirkti valstybės tarnautoją: 2014 m. kovo 27 d. apie 15 val. 22 min. Radviliškio rajone, kelyje Panevėžys – Šiauliai 61 km, tarnybiniame automobilyje „VW TIGUAN“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) siekdamas papirkti valstybės tarnautojus bei taip išvengti administracinės atsakomybės už padarytą Kelių eismo taisyklių (toliau KET) 213 punkto numatytų reikalavimų pažeidimą, prašydamas nesiimti prieš jį būtinųjų teisinių priemonių nesurašyti administracinio teisės pažeidimo protokolo, tiesiogiai, žodine forma ir konkliudentiniais veiksmais, t. y. padėdamas ant pavarų perjungimo svirties, davė mažesnės negu 1 MGL vertės kyšį – 50 Lt nominalo banknotą, kurio numeris AK0336841, Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos biuro patrulių kuopos 1-ojo būrio specialistui E. K. (valstybės tarnautojui, prižiūrinčiam kelių eismo tvarką bei saugumą) ir Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos biuro patrulių kuopos viršininkui H. P. (valstybės tarnautojui, prižiūrinčiam kelių eismo tvarką ir saugumą), siekdamas neteisėtos policijos pareigūno veiklos vykdant įgaliojimus – kad nebūtų patrauktas administracinėn atsakomybėn pagal ATPK 145 str. 3 d., tačiau baudžiamojo nusižengimo nebaigė dėl nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių, nes policijos pareigūnai E. K. ir H. P. atsisakė priimti duodamą kyšį.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu nuteistasis A. J. prašo panaikinti Radviliškio rajono apylinkės teismo 2014 m. spalio 14 d. apkaltinamąjį nuosprendį ir priimti jo atžvilgiu išteisinamąjį nuosprendį.
Apeliaciniame skunde nurodo, kad jo atžvilgiu priimtas apkaltinamasis nuosprendis yra pagrįstas nepašalintomis prielaidomis, kurių pirmosios instancijos teismas iki galo nepašalino, tačiau tokias nepašalintas prielaidas traktavo jo nenaudai. Mano, kad skundžiamas apkaltinamasis nuosprendis neatitinka faktinių bylos aplinkybių ir nėra paremtas visapusišku, išsamiu ir objektyviu visų byloje esančių įrodymų ištyrimu bei įvertinimu. Apelianto nuomone, pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą apkaltinamąjį nuosprendį jo atžvilgiu, netinkamai ištyrė ir įvertino įrodymus, nevertino aplinkybės, jog šioje byloje institucija pagal galiojantį teisinį reguliavimą privalėjo pateikti vaizdo ir garso įrašą, tačiau jo nepateikė, o pirmosios instancijos teismas šios aplinkybės nevertino Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau BPK) 20 str. reikalavimų kontekste ir tuo iš esmės pažeidė Baudžiamojo proceso normas. Dėl tokių pažeidimų buvo suvaržytos įstatymų garantuotos jo teisės, be to, tokiu būdu nukrypta ir nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos, kas savo ruožtu sukliudė pirmosios instancijos teismui priimti teisėtą ir pagrįstą procesinį sprendimą.
Nurodo, kad netinkamas įrodymų tyrimas ir vertinimas pirmosios instancijos teisme, nulėmė nepagrįsto apkaltinamojo nuosprendžio priėmimą. Teigia, kad pirmosios instancijos teismas pagrindė skundžiamą apkaltinamąjį nuosprendį nepašalintomis prielaidomis, netgi nepaisydamas to, jog tokios prielaidos jo kaltės nepatvirtina. Pažymi, kad nuo pat pirmosios apklausos jis parodymų nekeitė, visuomet laikėsi nuoseklios ir aiškios pozicijos, kuri yra teisėta ir pagrįsta. Mano, kad jo nurodytai pozicijai prieštaraujantys duomenys, kuriuos pirmosios instancijos teismas vertino kaip kaltinančius (liudytojų E. K. ir H. P. parodymai) yra prieštaringi tiek tarpusavyje, tiek neatitinka kitų baudžiamosios bylos duomenų, o vertinant visą duomenų kontekstą ir institucijos, kuriai priklauso liudytojais apklausti pareigūnai, poziciją nepateikti duomenų, kurie šiuo atveju turėtų lemiamą reikšmę, laikytini prielaidomis, kuriomis apkaltinamasis nuosprendis jokiu būdu negalėjo būti grindžiamas. Apelianto manymu, pirmosios instancijos teismas tinkamai neįvertino viso duomenų viseto, eliminuodamas teisinančius duomenis, netinkamai taikė BPK 20 str. 4 d. ir BPK 305 str. 1 d.
Nurodo, kad patrulių tarnybos užduoties nepateikimas turi ypatingos reikšmės, juolab liudytoju apklaustas Šiaulių AVPK Kelių policijos biuro patrulių kuopos viršininkas nurodė, kad jis pats ir pravedė patruliams instruktažą. Taip pat nurodo, kad liudytojais apklausti policijos pareigūnai turėjo pareigą pateikti vaizdo ir garso įrašą, ir toks įrašas, jeigu jis būtų pateiktas, iš esmės įrodytų, jog jokio baudžiamojo nusižengimo jis nepadarė ir negalėjo padaryti. Būtent jis nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios nuosekliai prašė ir reikalavo, kad tokia vaizdo ir garso medžiaga būtų pateikta, t. y. prašė, kad institucija atliktų tai, kas jai priklauso.
Teigia, kad be jokio pagrindo pirmosios instancijos teismas pasisako, jog neatitikimai tarp liudytojų parodymų yra neesminiai. Apelianto manymu yra priešingai, kadangi liudytojai buvo apklausiami iš karto po įvykio, taigi, jokios detalės negalėjo būti užmirštos, o juo labiau liudytojų profesija reikalauja geros atminties ir gero detalių įsiminimo. Kaip teigia apeliantas, jog iš liudytojo E. K. apklausos protokolo matyti, kad surašant protokolą buvo aiškiai naudojamasi kompiuterinėmis technologijomis ir E. K. tarnybinis pranešimas buvo perkeliamas į liudytojo apklausos protokolą, kas, pasak apelianto, akivaizdžiai matyti iš sakinių struktūros, žodžių tvarkos sakiniuose, pačių sakinių sekos. Nurodo, kad tokiu būdu buvo nesilaikoma BPK 179 str. reikalavimų. Tačiau šiuose liudytojo E. K. parodymuose svarbu yra tai, kad kitas pareigūnas, t. y. H. P. buvo atsidaręs tarnybinio automobilio bagažinę ir niekaip negalėjo matyti, ką jis (A. J.) daro.
Teigia, kad ši aplinkybė svarbi, nes kaltinamajame akte nurodyta, jog jis 50 Lt kupiūrą esą padėjo ne prie pavarų perjungimo svirties, o ant svirties, taip pat nurodoma, kad jis pasikėsino papirkti abu pareigūnus. Pirmosios instancijos teismas to visiškai nevertino, priešingai, skundžiamame nuosprendyje pasisakė: „matyti, kad ji yra aukštesnėje vietoje, nei sėdynės apačia ir aiškiai toliau nuo tos vietos, kur priklaupė ar prisėdo (tai reikšmės neturi) kaltinamasis“. Pažymi, kad automobilis nebuvo pripažintas daiktiniu įrodymu ir teisme apžiūrėtas nebuvo, nebuvo atliktas eksperimentas, taip pat liudytojai ir kaltinamasis nebuvo apklausinėjami šalia automobilio, tikrinant jų parodymus vietoje, todėl tokie teismo samprotavimai išeina iš teisme tirtų aplinkybių ribų. Apelianto manymu, šios aplinkybės turėtų būti tiriamos apeliacinės instancijos teisme atliekant įrodymų tyrimą – eksperimentą BPK 197 str. pagrindais.
Nurodo, kad liudytojo E. K. parodymai duoti teisme skiriasi nuo jo duotų parodymų ikiteisminio tyrimo metu. Teigia, kad iš didelės dalies duomenų, kurie reikšmingi teisingam bylos išsprendimui, liudytojas arba neatsiminė, arba nurodė prieštaringai, tačiau pirmosios instancijos teismas to visiškai nevertino. Pažymi, kad liudytojas skirtingai nurodo, kur tuo metu buvo kitas pareigūnas H. P., skirtingai nurodo, kas įspėjo jį apie negalimumą duoti pinigų, kaip jis atsiklaupė ar priklaupė ir kaip jis prisėdo ar atsisėdo į tarnybinį automobilį. Teigia, kad tie netikslumai išryškėja lyginant su tuo, kaip pagal teisės aktus privalėjo veikti pareigūnai.
Taip pat apeliantas kritikuoja liudytojo H. P. duotus parodymus teigdamas, kad liudytojas painiojasi nurodydamas, kad jis (A. J.) pasilenkė, priklaupė, atsisėdo, tačiau pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje nurodo, kad aplinkybė, ar jis prisėdo, ar priklaupė, esą, neturi jokios reikšmės. Pažymi, kad pagal liudytojų prieštaringas versijas jis galėjo ir tik pasilenkti, ir priklaupti, ir prisėsti, ir visiškai atsisėsti, ir tokia prielaida turėjo būti aiškinama tik jo naudai.
Nurodo, kad akivaizdūs prieštaravimai tarp liudytojų parodymų išryškėja, kai papildoma jau aptartų liudytojų parodymus akistatos protokolų duomenimis. Pasak apelianto, surašant akistatos protokolus ikiteisminio tyrimo metu vėl buvo naudojamasi kompiuterinėmis technologijomis, taigi, svarbiausios tos akistatos protokolų dalys, kurios skiriasi nuo anksčiau sukonstruotų tarnybinio pranešimo ir protokolų: visų pirma, akistatos metu E. K. nurodo, kad dirbo su tarnybiniu automobiliu „VW PASSAT“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) Toliau E. K. parodo: „ar tikrai matė tą faktą – nežinau, kolega H. P. man vėliau sakė, kad matė tą faktą, kaip vairuotojas A. J. traukė iš kišenės pinigus“, nors, kaip matyti, iš teismo posėdžio metu duotų parodymų, H. P. tokį matymo faktą neigia.
Žemesnės instancijos teismas
Pažymi, kad pirmosios instancijos teismas tenkino prašymą iškviesti liudytoją A. V., šis liudytojas buvo iškviestas ir apklaustas, tačiau jo parodymais pirmosios instancijos teismas iš viso nesirėmė ir jų apkaltinamajame nuosprendyje net neaptarė. Šio liudytojo parodymai taip pat yra itin reikšmingi, kadangi jie papildomai atskleidžia netinkamą pareigūnų veikimą, kiek tai susiję su Šiaulių AVPK Viršininko 2013-04-02 įsakymo Nr. 40-V-156 „Vaizdo ir (ar) garso fiksavimo mobiliąja vaizdo ir (ar) garso įrašymo įranga, įrašų naudojimo tvarkos aprašas“ nevykdymu ar netinkamu vykdymu. Šio liudytojo parodymų neįvertinimas turi teisinės reikšmės.
Mano, kad pirmosios instancijos teismas padarė esminę įrodymų tyrimo ir vertinimo klaidą, netirdamas ir nepasisakydamas dėl to, kaip iš tikrųjų privalėjo veikti pareigūnai pagal jų pasirinktą ir kaltinamajame akte aprašytą kaltinimo versiją. Pasak apelianto, jeigu jau būtų tikima kaltinimo versija, jog jis pareigūnams pasiūlė 50 Lt pietums, tai tuo siūlymu turėjo viskas ir pasibaigti, kadangi preventyvūs pareigūnų veiksmai turėjo užkirsti kelią bet kokiam galimam teisės pažeidimui. Labai svarbi, apelianto manymu, yra Lietuvos Policijos Generalinio komisaro 2011-07-19 įsakymu patvirtinta Policijos patrulių veiklos instrukcija (toliau - Instrukcija). Šios Instrukcijos 6.5.2.6. p. įtvirtinta, kad teisės pažeidimams nustatyti gali būti naudojami tik tokie matavimo prietaisai, kurie turi galimybę atmintyje kaupti atliktų matavimų duomenis arba fiksuoti teisės pažeidimus filmuojant arba fotografuojant. Šis reikalavimas labai svarbus, kadangi, jeigu būtų elgiamasi taip, kaip nurodoma Instrukcijoje, į baudžiamosios bylos medžiagą būtų pateiktas vaizdo ir garso (arba bent jau garso) įrašas iš įvykio vietos, jokių abejonių neliktų, kad jo veiksmuose nebuvo jokio teisės pažeidimo sudėties. Tos pačios instrukcijos 20.2 punktas draudžia pažeisti naudojimosi radijo ryšio priemonėmis, telemetrine įranga taisykles ir išjungti automobilinę vaizdo ir garso fiksavimo įrangą. Labai svarbi yra ir instrukcijos 20.9 p. norma, pagal kurią draudžiama įsodinti į transporto priemonę kitus atvejus, išskyrus atvejus, kai būtina (visais atvejais, kai tarnybiniame automobilyje bendraujama su asmeniu, automobilyje įmontuota stacionari vaizdo ir garso įrašymo įranga turi būti įjungta, o kai tokios įrangos nėra, policijos patrulis privalo pasinaudoti turimomis inventorinėmis techninėmis vaizdo ir (arba) garso įrašymo priemonėmis, kad pokalbis su asmeniu būtų įrašytas. Naudojant vaizdo ir (arba) garso įrašymo įrangą, asmenį reikia įspėti apie tai ir informuoti, kad viskas, ką jis pasakys, gali būti panaudota nagrinėjant administracinę bylą ar atliekant ikiteisminį tyrimą). Toks teisinis reguliavimas visiškai paneigia pareigūnų versiją, kadangi šių imperatyvių reikalavimų pareigūnai nevykdė, o pirmosios instancijos teismas be jokio pagrindo toleravo tokį prieštaraujantį įstatymams ir kitiems teisės aktams pareigūnų veikimą ir nepašalintomis prielaidomis pagrindė apkaltinamąjį nuosprendį.
Pažymi, kad teismų praktikoje pripažįstama, kad liudytojo, kaip baudžiamojo proceso dalyvio, statusas paprastai yra neutralus, t. y. kaip liudytojas turi būti apklausiamas asmuo, tiesiogiai niekaip nesuinteresuotas bylos baigtimi. Teigia, kad šie pareigūnai patraukė jį administracinėn atsakomybėn, jog jų pačių, kaip pareigūnų veiksmai, pažeidė tiek minėto Policijos veiklos įstatymo, tiek Policijos patrulių veiklos instrukcijos normų nuostatas, todėl jų statuso niekaip negalima laikyti neutraliu, į ką pirmosios instancijos teismas niekaip neatsižvelgė.
Šalies argumentai
Apeliantas mano, kad pirmosios instancijos teismas nesilaikė BPK 20 str. 4 d. reikalavimo įrodymais pripažinti tik teisėtais būdais gautus duomenis, kuriuos galima patikrinti proceso veiksmais. Bet koks bandymas patikrinti liudytojų parodymus šiuo konkrečiu atveju būtinu įrodymu, t. y. garso ir vaizdo įrašu iš įvykio vietos, nepavyko, todėl tokiais duomenimis pirmosios instancijos teismas remtis kaip įrodymais negalėjo, o jau ypač įvertinus jų prieštaringumą, juolab policijos pareigūnai, skirtingai nei bet kurie kiti liudytojai, turi užtikrinti maksimalias galimybes asmeniui gintis, kada jis pats reikalauja pateikti duomenis, naudingus jo gynybai. Svarbu ir tai, kad tokio įrašo buvimo užtikrinimas yra policijos pareiga, todėl jo nebuvimas visais atvejais turėjo ir turi būti vertinamas jo naudai. Teigia, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį jo atžvilgiu, nukrypo ir nuo Europos Žmogaus Teisių Teismo bei nacionalinių teismų praktikos šiuo klausimu, kas taip pat sudaro apeliacijos pagrindą.
Teismo posėdyje prokuroras prašė nuteistojo apeliacinį skundą atmesti, nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmetamas
Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino byloje surinktus bei teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus ir padarė pagrįstas išvadas dėl nuteistojo A. J. kaltės padarius baudžiamąjį nusižengimą, numatytą BK 22 str. 1 d. ir 227 str. 4 d. Įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvai apkaltinamajame nuosprendyje išdėstyti taip, kaip to reikalauja BPK 305 str. 1 d. 2 p. nuostatos.
Pažymėtina, kad pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tas asmuo, kurio veika atitinka baudžiamajame įstatyme numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį. Nusikalstamos veikos sudėtis – tai baudžiamajame įstatyme numatytų objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių, kurie apibūdina pavojingą veiką kaip tam tikrą nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, visuma (BK 2 str. 4 d.). Taip pat svarbu pažymėti, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis. Kiekvienas inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėties požymis gali būti konstatuojamas tik tada, kai jo buvimą neginčijamai patvirtina teisiamajame posėdyje išnagrinėtų įrodymų visuma. Remiantis baudžiamosios teisės teorija ir teismų praktika, baudžiamojoje byloje turi būti nustatyta kaltininko padarytos veikos atitiktis Baudžiamojo kodekso Specialiojoje dalyje numatytai atitinkamos nusikalstamos veikos sudėčiai, taigi turi būti nustatomi ir įrodomi nusikalstamos veikos objektyvieji ir subjektyvieji požymiai, nurodyti baudžiamajame įstatyme. Visos kitos aplinkybės, kurių baudžiamasis įstatymas neįtraukia į būtinų nusikalstamos veikos požymių ratą, kaltininko veikos kvalifikavimui reikšmės neturi. Įrodymai vertinami remiantis BPK 20 str. 5 d. nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nurodyta, jog teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Vertinant įrodymus, pirmiausia turi būti nustatyta, ar jie atitinka BPK 20 str. numatytus reikalavimus, kurie išdėstyti minėto straipsnio 3 ir 4 dalyse. BPK 20 str. 3 d. nustatyta, kad įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai. Ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teismas, tačiau visais atvejais gauti duomenys vertinami bendrame bylos kontekste. Visų įrodymų – pirminių ir išvestinių, tiesioginių ir netiesioginių – visuma turi sudaryti logikos dėsniams neprieštaraujančią grandinę. Tai, kad pirmosios instancijos teismas priėmė nepalankų sprendimą apeliantui, neįrodo, kad teismo išvados neteisingos.
Patikrinusi skundžiamą teismo sprendimą teisės taikymo aspektu, teisėjų kolegija nenustatė pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, nustatytomis įvykio aplinkybėmis ir padaryta išvada, kad A. J. pasikėsino papirkti valstybės tarnautojus, taip siekdamas išvengti administracinės atsakomybės už padarytą KET pažeidimą, prašydamas nesiimti prieš jį būtinųjų teisinių priemonių nesurašyti administracinio teisės pažeidimo protokolo, tiesiogiai, žodine forma ir konkliudentiniais veiksmais, t. y. padėdamas ant pavarų perjungimo svirties 50 Lt nominalo banknotą ir tokiais savo veiksmais padarė BK 22 str. 1 d. ir 227 str. 4 d. numatytą baudžiamąjį nusižengimą.
Nors apeliantas teigia, kad jis nepadarė nusikalstamos veikos, numatytos BK 22 str. 1 d. ir 227 str. 4 d. ir nepripažįsta kaltės, t. y. nesutinka su įrodymų vertinimu ir nustatytomis aplinkybėmis, kad jis padarė šią jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką, nurodo savo įvykio versiją, kad pinigai jam iškrito iš kišenės, tačiau jo kaltė įrodyta liudytojų – policijos pareigūnų – E. K. ir H. P. parodymais duotais teisme, jų tarnybiniais pranešimais, akistatos protokolais, administracinio teisės pažeidimo protokolu, įvykio vietos apžiūros protokolu. Aukštesnės instancijos teismas, palyginęs nuteistojo teiginius su visais kitais byloje surinktais ir ištirtais įrodymais, juos vertina tik kaip nuteistojo pasirinktą gynybos versiją.
Pirmos instancijos teismas išanalizavo nuteistojo, liudytojais apklaustų policijos pareigūnų E. K. ir H. P. parodymus, duotus ikiteisminio bylos tyrimo ir nagrinėjimo teisme metu, palygino juos tarpusavyje bei su kitais bylos įrodymais, tinkamai juos įvertino ir motyvuotai nurodė, kuriais iš jų rėmėsi ir kuriuos atmetė.
Papirkimas siekiant neteisėtos paperkamo valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens veikos yra tada, kai kyšis pasiūlomas, pažadamas ar duodamas už tai, kad valstybės tarnautojas ar jam prilygintas asmuo atliktų neteisėtus veiksmus (ar neteisėtai neveiktų) ir, taip neteisėtai veikdamas (ar neveikdamas), patenkintų papirkėjo interesus.
Kaip tik tai ir nustatyta apelianto veiksmuose. A. J., siekdamas neteisėtos policijos pareigūno veiklos vykdant įgaliojimus – kad nebūtų patrauktas administracinėn atsakomybėn pagal ATPK 145 str. 3 d., padėjo ant pavarų perjungimo svirties 50 Lt nominalo banknotą, tačiau baudžiamojo nusižengimo nebaigė dėl nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių, nes policijos pareigūnai atsisakė priimti duodamą kyšį. Byloje nustatytos aplinkybės patvirtina, kad apeliantas policijos pareigūnui H. P. siūlė 50 Lt pietums, tačiau pastarajam pasakius, kad protokolas bus rašomas, ir pakvietė eiti prie tarnybinio automobilio protokolo surašymui, A. J. nuėjus prie tarnybinio automobilio, jis pro priekines automobilio dureles, priklaupęs ant sėdynės ir iš dešinės pusės kelnių kišenės ištraukęs 50 Lt banknotą, padėjo automobilio salone prie pavarų perjungimo svirties nieko nesakydamas, policijos pareigūnui E. K. pasakius, kad negalima pareigūnams duoti pinigų, A. J. į tai nereagavo, todėl darytina išvada, kad A. J. padėdamas pinigus prie pavarų srities, norėjo, jog policijos pareigūnas pasielgtų neteisėtai, t. y. nevykdytų jam pagal įstatymą priskirtų pareigų: nefiksuotų A. J. padaryto administracinio teisės pažeidimo, netaikytų jam už tai administracinės atsakomybės, esant pagrindui taip veikti. Apeliantas siekė, kad pareigūnas elgtųsi pasyviai, ignoruotų jo padarytą pažeidimą, t. y. nevykdytų įgaliojimų – neteisėtai neveiktų.
Pažymėtina tai, kad apelianto ikiteisminio tyrimo metu, pirmosios instancijos teisme pateiktos įvykio versijos – neva jis prašė policijos pareigūnų nerašyti protokolo, tačiau pinigų nesiūlė, kad 50 Lt kupiūra jam iškrito iš kelnių kišenės – paneigtos byloje surinktais ir ištirtais įrodymais.
Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai grįsdamas apelianto kaltę, vadovavosi policijos pareigūnų E. K., H. P. iš esmės nuosekliais ir tarpusavyje sutampančiais parodymais, kuriuos patvirtina E. K. tarnybinis pranešimas (5 b. l.), įvykio vietos apžiūros protokolas (7–12 b. l.).
Nurodyti įrodymai patvirtina tai, jog apeliantui policijos pareigūnai H. P. ir E. K. išaiškino jo padaryto administracinio teisės pažeidimo esmę. Policijos pareigūnams nurodžius, jog bus rašomas administracinio teisės pažeidimo protokolas, A. J., už tai, kad nebūtų surašytas protokolas, siūlė „50 litų pietums“, pareigūnui H. P. pasakius, kad protokolas bus rašomas, jis vis tiek 50 Lt kupiūrą padėjo tarnybinio automobilio salone prie pavarų svirties, nors jam pareigūno E. K. buvo paaiškinta, kad pareigūnams negalima duoti pinigų, o jis į tai nereagavo.
Kaip matyti iš liudytojo policijos pareigūno H. P. parodymų, kad buvo sustabdytas automobilis, pamatavus nustatė, kad jo krovinio aukštis didesnis, pasakė, kad rašys protokolą, tada A. J. pasiūlė 50 litų pietums. Jis pasakė, kad protokolas bus rašomas. Jie nuėjo prie tarnybinio automobilio. Jo kolega E. K. atsisėdo į tarnybinį automobilį, buvo paėmęs vairuotojo dokumentus, o jis tuo metu atsidaręs variklio dangtį pylė aušinimo skystį, matė, kaip A. J. priėjęs prie tarnybinio automobilio keleivio priekinės sėdynės pasilenkė ir kažką padėjo. E. K. pakviestas jis priėjo ir pamatė, kad prie pavarų svirties guli 50 Lt. Liudytojas E. K. nurodė, kad patruliuodamas su H. P. sustabdė A. J. vairuojamą automobilį, pamatavus krovinio aukštį nustatė, kad jo krovinio aukštis didesnis. A. J. prašė protokolo nerašyti ir pasakė „aš jums duosiu 50 litų pietums“. Jo kolega H. P. pasakė, kad vis tiek rašys protokolą. Jie nuėjo prie tarnybinio automobilio, jis atsisėdo į tarnybinį automobilį prie vairo, H. P. atsidaręs variklio dangtį pylė aušinimo skystį, atėjus prie tarnybinio automobilio A. J., jam liepė sėstis, o jis pasiruošė kompiuterį, kad galėtų surašyti protokolą, A. J. nesėdo, o priklaupęs ant keleivio sėdynės, dešine ranka iš dešinės kelnių kišenės ištraukė 50 litų ir padėjo prie pavarų svirties. Jis liepė A. J. pinigų nedėti, pasakė, kad pinigų negalima duoti, tačiau A. J. nereagavo. Tada jis pakvietė H. P., parodė jam kupiūrą, liepė A. J. išlipti iš automobilio, užrakino automobilį, iškvietė operatyvinę grupę. Liudytojas taip pat nurodė, kad kupiūra negalėjo iškristi iš kišenės, kadangi aiškiai matė, kaip A. J. ją ten padėjo. Nors apeliantas kritikuoja liudytojų policijos pareigūnų parodymus teigdamas, kad jų parodymai duoti ikiteisminio tyrimo metu ir teisme skiriasi, tačiau apeliacinės instancijos teismo vertinimu, apylinkės teismas pagrįstai liudytojų parodymus įvertino nuosekliais ir jais rėmėsi priimdamas nuosprendį. Byloje nėra duomenų, kad šie liudytojai būtų anksčiau pažinoję nuteistąjį, siekę jį apkalbėti ar būtų suinteresuoti bylos baigtimi.
Tuo tarpu paties apelianto parodymai pagrįstai įvertinti kritiškai, o jo samprotavimai apie tai, kad kupiūra jam iškrito ar ją ten nunešė vėjas, pagrįstai laikytini neįtikėtinais ir nelogiškais.
Pareigūnų parodymus apie tai, kad A. J. kėsinosi papirkti policijos pareigūnus padėdamas 50 litų kupiūrą automobilyje prie pavarų perjungimo svirties, kad nebūtų surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas, patvirtina byloje esantis 2014-03-27 įvykio vietos apžiūros protokolas, iš kurio matyti, kad tarnybinio automobilio „VW-Tiguan“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) salone prie pavarų perjungimo svirties padėta 50 Lt vertės kupiūra, kurios Nr. AK0336841 (7–12 b. l.).
Byloje esantis administracinio teisės pažeidimo protokolas Nr. 40AN-9619161-14 patvirtina, jog A. J. 2014-03-27 buvo surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas už tai, kad jis vairuodamas automobilį, vežė krovinį (rąstinę medieną) ir viršijo Susisiekimo ministerijos nustatytus dydžius (aukštį), transporto priemonės su kroviniu aukštis buvo 4 metrai 20 centimetrų, o leidžiamas aukštis – 4 metrai, viršijo 20 centimetrų aukštį, t. y. padarė pažeidimą, numatytą ATPK 145 str. 3 d.
Nepagrįstas apeliacinio skundo argumentas, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino tos aplinkybės, jog institucija pagal galiojantį teisinį reguliavimą privalėjo pateikti vaizdo ir garso įrašą, tačiau jo nepateikė. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, teismas įvertino Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Informatikos ir ryšių skyriaus viršininko A. V. tarnybinį pranešimą, kuriame nurodoma, jog 2014-03-27 vaizdo ir garso įrašo iš tarnybinio automobilio „VW-Tiguan“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) pateikti negali, kadangi įrašai neišsaugoti, kad tarnybiniame automobilyje eksploatuojamo vaizdo įrašymo įrenginys „BlackSys CF100“ buvo tuščias, vaizdo įrašų nebuvimo priežasties nustatyti nepavyko. Nors nuosprendžio aprašomojoje dalyje teismas neišdėstė liudytojo A. V. duotų parodymų teisme, tačiau iš įrodymų analizės matyti, kad jo parodymai, kaip ir tarnybiniame pranešime nurodomi duomenys, buvo aptarti, visumoje įvertinti ir prieita pagrįstos išvados, kad šie duomenys būtų tik papildomi įrodymai, kurie būtų vertinami greta kitų byloje surinktų įrodymų.
Apeliantas nurodo, kad teismas neįvertino, jog visais atvejais, kai tarnybiniame automobilyje bendraujama su asmeniu, automobilyje įmontuota stacionari vaizdo ir garso įrašymo įranga turi būti įjungta, o, kai tokios įrangos nėra, policijos patrulis privalo pasinaudoti turimomis inventorinėmis techninėmis vaizdo ir (arba) garso įrašymo priemonėmis, kad pokalbis su asmeniu būtų įrašytas, kad naudojant vaizdo ir (arba) garso įrašymo įrangą, asmenį reikia įspėti apie tai ir informuoti, kad viskas, ką jis pasakys, gali būti panaudota nagrinėjant administracinę bylą ar atliekant ikiteisminį tyrimą, jog buvo pažeisti Policijos veiklos įstatymo, Policijos patrulių veiklos instrukcijos normų nuostatos. Byloje nustatyta, kad 2014-03-27 vaizdo ir garso įrašai iš tarnybinio automobilio „VW Tiguan“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) nėra išsaugoti, jog nenustatyta dėl kokių priežasčių nebuvo padarytas įrašas (40 b. l.), nesiaiškintos aplinkybės, ar asmuo buvo įspėtas apie tai, jog pokalbis bus įrašytas ir pan., tačiau šie patrulinės tarnybos veiklą reglamentuojančių aktų pažeidimai nelaikytini esminiais, naikinančiais nuteistojo baudžiamąją atsakomybę, nes nuteistojo A. J. kaltė dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos įrodyta anksčiau aptartais kitais bylos nagrinėjimo metu ištirtais duomenimis.
Kolegijos nuomone, nagrinėjamu atveju surinktų ir pirmos instancijos teisme ištirtų įrodymų pakanka nuteistojo A. J. kaltei dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo pagrįsti. Kolegija nenustatė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, turėjusių esminę reikšmę tiriant įrodymus ir paveikusių nuosprendžio teisėtumą bei pagrįstumą. Tai, kad apeliantas nesutinka su teismo nustatytomis faktinėmis bylos aplinkybėmis ar išvadomis dėl įrodymų vertinimo, savaime nereiškia, kad buvo padaryti esminiai baudžiamojo proceso kodekso pažeidimai ar netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas.
Remiantis tuo, kas išdėstyta, daroma išvada, kad naikinti ar keisti skundžiamą nuosprendį apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo, todėl apeliacinis skundas netenkinamas.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p.,
nutaria:
nuteistojo A. J. apeliacinį skundą atmesti.