- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-05-28
- Bylos Nr.
- 2S-652-603/2012
- Teisminio proceso Nr.
- 2-02-3-10033-2011-8
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Loreta Lipnickienė
- Atsakovas
- AB DNB banko
- Kategorijos
- 110.5pavadinimo nepavyko patikrinti
- 122.4pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo teisėja Loreta Lipnickienė, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo AB DNB banko atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 1 d. nutarties, kuria taikytos laikinosios apsaugos priemonės ir sustabdyti priverstinio išieškojimo veiksmai.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Ginčo esmė
Ieškovai A. Š., M. J. ir J. Š. kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovui AB DNB bankui dėl kreditavimo sutarties nutraukimo bei reikalavimo sumokėti visą skolą prieš terminą pripažinimo neteisėtais bei dalies kreditavimo sutarties sąlygų pripažinimo nesąžiningomis ir jų pripažinimo negaliojančiomis. Reikalavimų užtikrinimui ieškovai prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – sustabdyti 2009 m. spalio 30 d. Hipotekos skyriaus prie Vilniaus m. 1 apylinkės teismo nutarties Nr. 959V/2009 vykdymą dėl įkeisto skolininkams A. Š., M. J. ir J. Š. nuosavybės teise priklausančio turto, t. y. žemės sklypo, unikalus Nr. 4400-0625-6055, esančio Paliuliškių k., Vilniaus raj. sav., pardavimo iš varžytynių.
Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Vilniaus miesto 2 apylinkės teismas 2011 m. gruodžio 1 d. nutartimi prašymą patenkino ir sustabdė priverstinio išieškojimo iš skolininkams A. Š. ir J. Š. nuosavybės teise priklausančio turto, t. y. žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), veiksmus pagal 2009 m. spalio 30 d. Hipotekos skyriaus prie Vilniaus m. 1 apylinkės teismo nutartį Nr. 959V/2009. Teismas pažymėjo, kad ieškovų prašomos taikyti laikinosios apsaugos priemonės yra tiesiogiai susijusios su ieškinio dalyku ir jų nepritaikius galimai ieškovams palankaus teismo sprendimo įvykdymas būtų iš esmės neįmanomas arba būtų labai apsunkintas – pradėjus priverstinio išieškojimo veiksmus nekilnojamasis turtas būtų parduotas iš varžytynių.
Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Atsakovas AB DNB bankas atskiruoju skundu prašo teismo nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – ieškovų prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmesti. Pažymi, jog pirmosios instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl ieškovų prašomų byloje taikyti laikinųjų apsaugos priemonių turėjo įvertinti tai, kad pagal reiškiamus reikalavimus ieškovai siekia tęsti kreditavimo santykius, todėl nepriklausomai nuo bylos išnagrinėjimo iš esmės rezultato, jie turi pareigą pagal Kreditavimo sutarties sąlygas vykdyti įsipareigojimus, tai yra, mokėti palūkanas ir grąžinti kreditą visą ar dalimis. Atkreipia dėmesį, kad nė vienos ir ieškovų prašomų pripažinti negaliojančiomis sąlygų panaikinimas neatleis ieškovų nuo pareigos įvykdyti pradelstus išsipareigojimus, todėl visiškai nesuprantama, kodėl nesant galimybės priimti teismo sprendimą, kuriuo būtų panaikintas toks ieškovų įsipareigojimas, teismas taiko laikinąsias apsaugos priemones, draudžiančias Bankui išsiieškoti šią ieškinio reikalavimais neginčijamą skolos sumą. Draudimas Bankui įgyvendinti savo teises pagal įsiteisėjusią Hipotekos teismo nutartį pažeidžia Banko kaip hipotekos kreditoriaus turtinius interesus, o kartu ir kitų su šiuo ginču susijusių asmenų turtinius interesus, kadangi kol įkeistas turtas nėra parduotas iš varžytinių ir nėra padengta bent dalis paskolos sumos, nuo visos negrąžintos paskolos sumos yra skaičiuojamos palūkanos ir delspinigiai, o šios palūkanos bei delspinigiai taip pat taps kažkurio iš ginče dalyvaujančių asmenų nuostoliais. Mano, kad dėl teismo pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių didėjanti palūkanų suma pirmiausia taps ieškovų nuostoliais, o vėliau, nepakakus įkeisto turto vertės skolai padengti, ir ieškovams neturint kitų įsipareigojimų vykdymo šaltinių, taip pat taps ir Banko nuostoliais. Todėl pažymi, kad ekonomiškumo, protingumo ir teisingumo principai reikalauja, kad ieškovų skola Bankui (ar jos dalis), būtų kuo greičiau grąžinta (išieškota) ir būtų sumažintas ieškovų skolos didėjimas. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino, jog reikalavimas dėl sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu ir nutrauktos Kreditavimo sutarties sąlygų pripažinimo negaliojančiomis buvo pareikštas praėjus daugiau nei 2,5 metų nuo pranešimo apie sutarties nutraukimą. Akivaizdu, kad toks nesavalaikis reikalavimų pareiškimas teisme negali būtim vertinamas kaip tinkamas naudojimasis civilinėmis teisėmis. Daro išvadą, kad tiek akivaizdžiai pavėluotai pareikštu ieškiniu, tiek prašomomis laikinosiomis apsaugos priemonėmis ieškovai iš esmės siekia nepagrįstai atitolinti (užvilkinti) priverstinį skolos išieškojimą ir tokiu būdu didina atsakovo Banko patiriamus nuostolius, kurie negalės būti ieškovų atlyginti, nepakakus įkeisto turto vertės, arba jų atlyginimas Bankui būtų labai apsunkintas.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į atskirąjį skundą ieškovai prašo atsakovo atskirąjį skundą atmesti kaip nepagrįstą, o pirmosios instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą. Nurodo, kad Ieškovai iš esmės neginčija savo pareigų pagal Kreditavimo sutartį ir sutinka su visais atsakovo nurodytais motyvais, jog ieškovai siekia tęsti kreditavimo santykius ir pilnai atsiskaityti su banku, tačiau nesutinka su argumentais toje dalyje, jog palankus ieškovui teismo sprendimas negali būti priimtas. Pažymi, kad ieškovai, negalėdami pilnai vykdyti įsipareigojimų, siekdami bendradarbiauti su banku, patys rodė iniciatyvą, nesislapstė ir tinkamiausiu būdu bandė spręsti susidariusią situaciją per visus 2,5 metų nuo sutarties nutraukimo, daugybę kartų teikdami savo pasiūlymus, sudarančius jiems galimybę toliau vykdyti šią sutartį, kurie net nebuvo svarstomi. Pažymi, kad ieškovai, norėdami tęsti kreditavimo teisinius santykius, turėtų teisę reikalauti iš atsakovo grąžinti be pagrindo už perleistą turtą gautas lėšas, todėl ir siekiant išvengti atgręžtinio prievolių vienas kitam vykdymo (CK 6.237 str.), esant ginčui dėl kredito sutarties nutraukimo teisėtumo, yra pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Nurodo, jog jei ieškinys bus atmestas, tai laikinosios apsaugos priemonės bus panaikintos, o atsakovas toliau galės tęsti išieškojimo veiksmus. Taip pat pažymi, kad CPK numato teisę atsakovui kreiptis į teismą dėl nuostolių, galinčių atsirasti dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimo (CPK 147 str.). Mano, kad laikinosios apsaugos priemonės pritaikytos neperžengiant pareikštų reikalavimų ribų ir tik siekiant užtikrinti teismo sprendimo, priimtino būtent pagal pareikštus reikalavimus, vykdymą, jos yra proporcingos jų taikymu siekiamiems tikslams ir neprieštarauja ekonomiškumo, teisingumo bei šalių interesų pusiausvyros principams.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
Atskirasis skundas atmestinas.
Apeliacinis procesas yra bylos nagrinėjimas apeliacinės instancijos teisme neišeinant už apeliacinio (atskirojo) skundo ribų, siekiant nustatyti, ar pirmosios instancijos teismas teisingai išsprendė bylą tiek teisine, tiek faktine prasme bei absoliučių procesinio sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Nagrinėjant atskiruosius skundus taikomos taisyklės reglamentuojančios civilinį procesą apeliacinės instancijos teisme (CPK 338 str.).
CPK 144 str. 1 d. nustato, kad teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Ši norma reiškia, kad nagrinėdamas prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones, teismas ieškinio pagrįstumo klausimo nesprendžia, tačiau turi įsitikinti, ar egzistuoja pagrįstos prielaidos, suponuojančios grėsmę būsimo teismo sprendimo įvykdymui. Taikomos laikinosios apsaugos priemonės parenkamos vadovaujantis ekonomiškumo principu (CPK 145 str. 2 d.). Taigi teismas negali taikyti laikinųjų apsaugos priemonių, kurios nėra susijusios su ieškinio dalyku ir jų taikymas neturi įtakos būsimo teismo sprendimo įvykdymo užtikrinimui.
Apeliacinės instancijos teismas nepripažįsta pagrįstais atskirojo skundo argumentų dėl pirmosios instancijos teismo nepagrįsto laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Sutiktina su apelianto motyvais, kad teismas, prieš įvertindamas grėsmės teismo sprendimo įvykdymui egzistavimą, turėtų preliminariai (prima facie) įvertinti pareikštus reikalavimus ir pateiktus įrodymus tam, kad įsitikintų, ar išnagrinėjus bylą iš esmės galėtų būti priimtas ieškovui palankus teismo sprendimas. Vis dėlto, spręsdamas klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, teismas neturi vertinti materialiųjų ieškinio reikalavimų pagrindo, be to, pareikšti reikalavimai turėtų būti vertinami kiekvieną kartą individualiai. Pažymėtina, kad skirtingas bylų pobūdis gali lemti ir prima facie reikalavimų vertinimo apimtis. Nagrinėjamu atveju ieškinys pareikštas dėl neteisėto kreditavimo sutarties nutraukimo, reikalavimo skolą sumokėti prieš terminą pripažinimo neteisėtu bei kreditavimo sutarties sąlygų panaikinimo. Apeliacinės instancijos teismo įsitikinimu, sprendžiant klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tokio pobūdžio bylose ieškinio priėmimo stadijoje nėra galimybės daryti vienareikšmišką prielaidą dėl ieškinio reikalavimų patenkinimo, kadangi argumentai dėl sutarties sąlygų negaliojimo gali būti nagrinėjami tik bylą sprendžiant iš esmės, ir kiekvienu atveju motyvai vertinami individualiai, atsižvelgiant į susiklosčiusio teisinio santykio konkrečias aplinkybes. Nagrinėjamu atveju iš ieškinyje nurodytų aplinkybių matyti, kad tikimybė priimti ieškovams palankų sprendimą nepaneigta. Dėl nurodytų priežasčių apeliacinės instancijos teismas atmeta atsakovo argumentus, kad nėra galimybės patenkinti ieškinio reikalavimus.
Apeliacinės instancijos teismas nesutinka ir su AB DNB banko argumentais, jog nagrinėjamu atveju nėra realios grėsmės galimai ieškovams palankaus teismo sprendimo įvykdymui ar apsunkinimui. Kaip minėta aukščiau, ieškovai prašo pripažinti kreditavimo sutarties nutraukimą, o tuo pačiu ir atsakovo reikalavimą grąžinti visą skolą prieš terminą, negaliojančiais. Taip pat prašo pripažinti nurodytas kreditavimo sąlygas negaliojančiomis. Teismo vertinimu, ieškiniu ieškovai iš esmės siekia atidėti kredito grąžinimo terminą, o laikinosiomis apsaugos priemonėmis siekia išvengti dėl kreditavimo sutarties termino pasibaigimo galinčių atsirasti teisinių pasekmių, susijusių su atsakovo galimybe savo reikalavimo teisę patenkinti nukreipiant išieškojimą į įkeistą ieškovų turtą. Kai kredito gavėjo prievolių pagal kreditavimo sutartį įvykdymas yra užtikrintas hipoteka, kreditorius įgyja teisę nukreipti savo reikalavimo patenkinimą į įkeistą turtą (CK 4.192 str.). Kredito grąžinimo termino suėjimas sąlygoja kreditoriaus teisės inicijuoti priverstinį skolos išieškojimą atsiradimą. Kaip matyti iš bylos medžiagos, priverstinio išieškojimo procedūros jau buvo pradėtos, todėl akivaizdu, jog patenkinus ieškinio reikalavimus, o prieš tai išieškojus skolą iš įkeisto nekilnojamojo turto, galimai palankus ieškovams sprendimo įgyvendinimas pasidarytų iš esmės neįmanomas. Nesustabdžius priverstinio skolos išieškojimo ir patenkinus ieškinį galėtų kilti žalos ieškovams, o dėl jos atlyginimo reikėtų užvesti naujus teisminius procesus. Be to, nekilnojamąjį turtą pardavus, galimybė jį susigrąžinti natūra sumažėtų iki minimalios. Atsižvelgdamas į išdėstytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, jog nagrinėjamu atveju laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra būtinas.
Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su atsakovo teiginiu, jog pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės pažeidžia proceso šalių teisėtų interesų pusiausvyrą. Apeliantas nurodo, kad dėl teismo pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių didėjanti palūkanų suma pirmiausia taps ieškovų nuostoliais, o vėliau, nepakakus įkeisto turto vertės skolai padengti, o ieškovams neturint kitų įsipareigojimų vykdymo šaltinių, taip pat taps ir banko nuostoliais. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, ieškovai, pareikšdami teismui prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, įvertino tikimybę, jog ieškinio atmetimo atveju gali padidėti jų skolos dydis ir atsirasti tam tikrų nuostolių atsakovui. Be to, kaip matyti iš pareikšto atsiliepimo į atskirąjį skundą, patys ieškovai nurodo, jog atsakovas gali kreiptis į teismą dėl nuostolių, galinčių atsirasti dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimo. Taip pat pažymėtina, jog nagrinėjamu atveju ieškovai yra fiziniai asmenys, o atsakovas – bankas, besiverčiantis kreditavimu ir turintis didelę patirtį šiuose santykiuose, todėl, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, kreditavimo sutartį kvalifikavus kaip kylančią iš vartojimo teisinių santykių, šalių teisių ir teisėtų interesų pusiausvyra pritaikius nurodytas laikinąsias apsaugos priemones yra išlaikoma. Apeliacinės instancijos teismas taip pat pažymi, kad laiko tarpas nuo sutarties nutraukimo iki ieškovų kreipimosi į teismą dienos teisinės reikšmės klausimo išsprendimui neturi, o galimi piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis atvejai yra sprendžiami bylą nagrinėjant iš esmės.
Atsižvelgdamas į išdėstytus argumentus, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas ginčijamą nutartį, teisingai aiškino ir taikė laikinųjų apsaugos priemonių taikymą reglamentuojančias proceso teisės nuostatas, šios priemonės pritaikytos neperžengiant pareikštų reikalavimų ribų, jos yra proporcingos siekiamiems tikslams ir neprieštarauja ekonomiškumo, teisingumo bei šalių interesų pusiausvyros principams. Teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį, kurią naikinti atskirajame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo, todėl Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 1 d. nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 str. 1 p.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis išdėstytais argumentais ir CPK 336 straipsniu, 337 straipsnio 1 punktu, 339 straipsniu, teismas
nutaria:
Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 1 d. nutartį palikti nepakeistą.