- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-10-20
- Bylos Nr.
- 1A-573-290/2015
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Jurgis Kiškis (pirm.), Kęstutis Dargužis, Dmitrijus Korsakovas
- Kaltinamasis
- A. Ž.
- Nukentėjusysis
- R. G.
- Advokatai
- Danius Svirinavičius, Jonas Klipštas
Pranešėjas Jurgis Kiškis Baudžiamoji byla Nr. 1A-573-290/2015
Teisėjas Rimantas Grigas Teisminio proceso Nr. 1-65-1-00689-2012-1
2015 m. spalio 20 d.
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Jurgio Kiškio, teisėjų Kęstučio Dargužio ir Dmitrijaus Korsakovo, sekretoriaujant Audronei Stankevičiūtei, dalyvaujant prokurorui Mariui Kazlauskui, išteisintajam A. Ž., jo gynėjui advokatui Daniui Svirinavičiui, nukentėjusiajam R. G., jo atstovui advokatui Jonui Klipštui,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal išteisintojo A. Ž. ir nukentėjusiojo R. G. apeliacinius skundus dėl Kauno apylinkės teismo 2015 m. kovo 31 d. nuosprendžio, kuriuo A. Ž. išteisintas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 138 str. 1 d., jam nepadarius šios nusikalstamos veikos, ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
kad A. Ž. buvo kaltinamas tuo, kad padarė nesunkų sveikatos sutrikdymą, o būtent: 2012 m. balandžio mėn. 21 d. apie 18.00 val. (duomenys neskelbtini), tarpusavio konflikto metu su R. G., veikdamas bendrininkų grupėje su A. A. Ž., kurio atžvilgiu ikiteisminis tyrimas nutrauktas jam mirus, tyčia, bendrais veiksmais, A. A. Ž. ne mažiau kaip tris kartus kumščiu suduodant R. G. į galvos ir veido sritį, rankomis pastarajam laužiant pirštus, kojos keliu spiriant į kairės rankos alkūnę, bei ne mažiau kaip tris kartus suduodant mediniu pagaliu per dešinę koją, pats ne mažiau kaip du kartus kumščiu sudavė nukentėjusiajam R. G. į galvos ir veido sritis, sugriebęs už kaklo smaugė, tuo bendrais veiksmais R. G. padarė veido, dešinės plaštakos V piršto, dešinės čiurnos sąnario sumušimą, nosies kaulų lūžį, poodines kraujosruvas kairės akies vokuose, dešiniame smilkinyje, kairiame žaste, dešinės plaštakos penktame piršte, dešinėje blauzdoje, odos nubrozdinimą kairės alkūnės duobės projekcijoje, tuo nesunkiai sutrikdė nukentėjusiojo R. G. sveikatą, nes dėl nosies kaulų lūžio ir dešinės čiurnos sąnario sumušimo R. G. nustatytas nesunkus sveikatos sutrikdymas, t.y. buvo kaltinamas padaręs nusikaltimą, numatytą BK 138 str. 1 d.
Išteisintasis A. Ž. skundžia Kauno apylinkės teismo 2015 m. kovo 31 d. nuosprendį, prašo jį pakeisti dalyje, kurioje R. G. ir Valstybinės ligonių kasos prie LR SAM (toliau - VLK) civilinius ieškinius paliko nenagrinėtus ir šiuos ieškinius atmesti, kaip nepagrįstus. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad nuosprendis yra iš esmės teisėtas ir pagrįstas, turi būti paliktas galioti, išskyrus nuosprendžio dalį, kurioje nuspręsta nukentėjusiojo ir VLK civilinius ieškinius palikti nenagrinėtus. Pagal galiojančius įstatymus bei teisminės praktikos reikalavimus nukentėjusiojo minėti civiliniai ieškiniai turi būti atmesti. Nuosprendžiu teisėtai ir pagrįstai jis yra išteisintas kaip nepadaręs inkriminuojamos nusikalstamos veikos pagal BK 138 str. 1 d., todėl nukentėjusiojo civiliniai ieškiniai jo atžvilgiu turi būti atmesti. Patys civilinio ieškinio pagrindai nei BK, nei BPK nėra nurodomi, nėra reglamentuojami. Nepaisant tų aplinkybių, kad baudžiamojoje byloje nagrinėjami, visų pirma, baudžiamieji teisiniai santykiai ir tai daroma remiantis BK normomis bei vadovaujantis BPK nuostatomis, tačiau jeigu baudžiamojoje byloje yra pareikšti ir nagrinėjami civiliniai ieškiniai, jie pareiškiami ir nagrinėjami remiantis būtent CK normomis, šiame kodekse nurodytaisiais civilinio ieškinio pagrindais. Nors jo atžvilgiu šioje baudžiamojoje byloje pareikštuose civiliniuose ieškiniuose ir nebuvo labiau konkretizuoti tų ieškinių teisiniai pagrindai, tačiau iš visos šios bylos medžiagos, o taip pat tų civilinių ieškinių formulavimo, ieškiniuose išdėstytų tų ieškinių faktinių pagrindų yra akivaizdu, kad tie civiliniai ieškiniai yra deliktinio pobūdžio, t. y. pareikšti remiantis būtent CK 6.263 straipsnio (Pareiga atlyginti padarytą žalą) 1 ir 2 d. pagrindu. Jį išteisinus, civiliniai ieškiniai jo atžvilgiu turi būti atmesti, nes išteisindamas teismas tuo pačiu paneigė ir buvimą civilinių pagrindų, dėl kurių galėtų būti jo atžvilgiu pateikti civilinių ieškovų šioje baudžiamojoje byloje buvę ieškiniai.
Šalies argumentai
Nukentėjusysis R. G. skundžia Kauno apylinkės teismo 2015 m. kovo 31 d. nuosprendį, prašo jį panaikinti, priimti apkaltinamąjį nuosprendį ir patenkinant civilinį ieškinį. Apeliaciniame skunde nurodo, kad byla išnagrinėta šališkai, teismo padarytos išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių, surinkti įrodymai įvertinti neobjektyviai, todėl nuosprendis yra nepagrįstas, neteisėtas ir turėtų būti panaikintas. Bylą nagrinėjusiam teismui buvo žinoma, kad ikiteisminis tyrimas dėl A. Ž. ir jo mirusio tėvo A. A. Ž. nusikalstamos veikos, padarytos 2012-04-21, tęsėsi daugiau kaip du metus ir nepagrįstai bei neteisėtai buvo nutrauktas net tris kartus. Paskutinį kartą nutrauktas ikiteisminis tyrimas buvo atnaujintas Kauno apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjo 2014-05-12 nutartimi, kurioje padarytos išvados dėl A. Ž. kaltės įvykdžius jam inkriminuotą nusikaltimą yra patvirtintos ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjo 2014-06-03 galutine ir neskundžiama nutartimi, išnagrinėjus Kauno apylinkės prokuratūros šeštojo skyriaus prokurorės skundą dėl Kauno apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjo 2014-05-12 nutarties, kuria buvo patenkintas R. G. skundas ir atnaujintas ikiteisminis tyrimas šioje baudžiamojoje byloje. Abu šie procesiniai dokumentai yra byloje, juose padarytos išvados pagrįstos ikiteisminiame tyrime surinktais įrodymais, yra teisėti ir galiojantys. Nors bylą išnagrinėjęs teisėjas 2015 m. kovo 31d. nuosprendyje nurodė, kad atkreipia dėmesį, kad Kauno apylinkės teismo ir Kauno apygardos teismo nutartys, kuriomis buvo panaikintas prokuroro nutarimas nutraukti ikiteisminį tyrimą nesudaro pagrindo priimti apkaltinamąjį nuosprendį, nes nuosprendis, kuriuo asmuo nuteisiamas ar išteisinamas priimamas tik bylą išnagrinėjus pagal baudžiamojo proceso taisykles ir išsamiai ištyrus visas bylos aplinkybes, tačiau tai tik patvirtina, kad bylą jis išnagrinėjo šališkai, turėdamas išankstinę nuostatą priimti išteisinamąjį nuosprendį, nes bylos nagrinėjimo metu iš esmės niekas nepasikeitė dėl ikiteisminiame tyrime surinktų įrodymų, išskyrus teisėjo ketinimus juos įvertinti būtent taip, kaip yra įvertinti priimtame nepagrįstame ir neteisėtame nuosprendyje.
Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, kad visiškai nepagrįstai teisėjas kritiškai įvertino R. G. parodymus, kaip neobjektyvius ir neatitinkančius faktinių bylos aplinkybių, kadangi tiek ikiteisminiame bylos tyrime, tiek ir teisme, jie buvo vienodi ir nuoseklūs. Taip vertindamas ir derindamas juos prie liudytojų R. B., E. G., Z. G. ir S. S. parodymų teisėjas pamiršo, kad visų šių liudytojų parodymai yra nenuoseklūs ikiteisminiame bylos tyrime ir nagrinėjant bylą teisme, apie ką išsamiai nurodė, pažymėdamas nesutapimų vietas ir laiką, savo baigiamajame pasisakyme, baigus įrodymų tyrimą teisme. Tiesa yra viena ir sakant teisybę prieštaravimai parodymuose neatsiranda. Teisėjas pamiršo ir tą aplinkybę, kad liudytojas R. B. 2012 -04-21 įvykio metu buvo neblaivus, ką jis pats pripažino duodamas parodymus teisme, o E. G., Z. G. ir S. S. atsirado bylos ikiteisminiame tyrime praėjus beveik metams po įvykio A. Ž. iniciatyva, jau po gauto iš prokuroro pranešimo apie užbaigtą ikiteisminį tyrimą ir galimybę susipažinti su tyrimo medžiaga. Be to, A. Ž., duodamas parodymus 2012 m. rugpjūčio 30 d. nurodė, kad įvykį matė R. B. ir sūnaus draugė V. L., o 2012 m. lapkričio 28 d. duodamas parodymus nurodė, kad įvykį matė R. B., jo draugė V. L. ir dvi mažametės jos dukros. Daugiau asmenų, mačiusių įvykį įvardinti negali. Todėl vėliau atsiradusių liudytojų Z. G., E. G., S. S. ir E. V. parodymai turėjo būti įvertinti kritiškai, nes jie įvykio nematė. Jo parodymus įvertino kritiškai ir dėl to, kad jis, neva tai, duodamas parodymus teisme, nepaaiškino, kodėl grūmėsi su A. A. Ž. dėl spynos ir nesistengė pasišalinti iš įvykio vietos, kuri jam kėlė grėsmę, kodėl jis prieš bėgdamas, esant grėsmingai muštynių situacijai, dar norėjo paimti nukritusią spyną. Toks vertinimas nesuprantamas, nes niekas to neklausė. Ne jis atėjo pas A. Ž. ir A. A. Ž. norėdamas sukelti konfliktą ir juos sumušti, bet jie atėjo pas jį, užpuolė jį sklype, išsitempę iš jo sumušė. Pagrindinis įvykio ir kaltės vertinimo kriterijus turėjo būti tai, kas pas ką atėjo, kas ir dėl ko pradėjo konfliktą, kas užpuolė ir kas buvo priverstas gintis. Jo pasipriešinimas smurtautojams buvo gynyba ir dėsninga reakcija, o spyna buvo jo, ją turėjo rankoje ne specialiai pasiruošęs, bet atrakinęs vartus, o Ž. užpuolimo metu ją išplėšė iš rankų, todėl ir norėjo paimti nuo žemės. Įvertindamas jo parodymus kaip nepatikimas, teismas nuosprendyje nurodė, jog atsižvelgia ir į tai, kad jis dėl to paties įvykio kitoje baudžiamojoje byloje yra kaltinamasis. Tokia nuoroda nuosprendyje patvirtina, kad jį priėmęs teisėjas buvo šališkas, nes išnagrinėjo šią baudžiamąją bylą, o ne kitą, bet pamiršo nuosprendyje nurodyti, kad žinojo jog toje byloje yra dviejų kompetentingų medicinos specialistų konsultacinė išvada, kuri visiškai paneigia teisiamojo ir jo mirusiojo tėvo A. A. Ž. aiškinimą apie įvykį ir A. A. Ž. patirtų sužalojimų atsiradimą. Šios konsultacinės išvados pagrindu yra paskirta kompleksinė teismo medicinos - trasologinė ekspertizė ir ta byla sustabdyta, kol nebus gautas ekspertizės aktas. Svarstytinas klausimas ar šią baudžiamąją bylą išnagrinėjęs teisėjas, gavęs bylą, susipažinęs ir nutartimi skirdamas ją nagrinėti teisme, nepažeidė BPK 232-233 straipsnių reikalavimus negrąžindamas jos prokurorui, kad šis pašalintų iš bylos dokumentus ir duomenis iš kitos bylos ir surašytų kitą kaltinamąjį aktą, atitinkantį BPK 219-220 straipsnių reikalavimus. Pagrindas tokiam procesiniam sprendimui buvo ir tai, kad teisėjas gautos bylos neįvertino tinkamo baudžiamojo įstatymo taikymo aspektu, neapsvarstė ar ikiteisminio tyrimo duomenys nėra pagrindas A. Ž. nusikalstamą veiką papildomai iš sutapties kvalifikuoti ir pagal BK 284 str. l d., nes ikiteisminiame tyrime Nr. 65-1-00548-12, kuris atliekamas dėl to paties įvykio, jis atliekamas iš sutapties ir dėl šios nusikalstamos veikos.
Apeliaciniame skunde nurodoma, kad šiuo atveju A.A. Ž. ir A. Ž. nusikalstamo elgesio priežastis buvo ne visiškai asmeninė, bet ir aiškiai menkavertė, tai yra faktiškai tik pyktis dėl jo, kaip sodininkų bendrijos pirmininko veiklos. Tačiau vien tik ta aplinkybė, kad jie agresyviai elgėsi jo atžvilgiu tik iš pykčio dėl jo veiklos, einamų pareigų, esminės įtakos ir reikšmės sprendžiant dėl veikos kvalifikavimo ir pagal BK 284 str. l d., neturi. Net ir asmeninio pobūdžio paskatos ne visada paneigia veikos priešingumą viešajai tvarkai BK 284 str. l d. prasme, kadangi tais atvejais, kai asmeniniams santykiams spręsti kaltininkai pasirenka būtent viešą vietą ir būdą, kuriuo akivaizdžiai sutrikdo visuomenės rimtį, pademonstruoja nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, kaip šiuo atveju, jų veika turėtų būti kvalifikuojama ir pagal BK 284 str. l d. Jau vien tik smurto panaudojimas prieš asmenį viešoje vietoje yra laikomas įžūliu elgesiu, kuriuo sutrikdoma ir visuomenės rimtis. Liudytojų V. B., J. B. ir B. B. parodymai tyrime ir bylą nagrinėjant teisme yra nuoseklūs. Visi jie patvirtino, kad 2012-04-21 prie jo sodo sklypo atėjęs A.A. Ž. sukėlė konfliktą ir užpuolęs jį su atbėgusiu sūnumi A. Ž. sumušė. Ginčijamame nuosprendyje pažymėta, kad tyrėjos J. G. 2013-04-16 tarnybiniame pranešime nurodyta, kad ji buvo nuvykus į liudytojams J. ir B. B. priklausantį sodo sklypą (duomenys neskelbtini) sodų bendrijoje (duomenys neskelbtini) bei užfiksavo, kad iš konkrečių vietų, iš kurių liudytojai V. B., B. B. ir J. B. matė konfliktą gerai matosi R. G. sklypo dalis, kurioje, pasak minėtų liudytojų, prasidėjo konfliktas. Nurodo, kad jo ir liudytojų B. sodo sklypus skiria metalinių konstrukcijų tvora, kuri matomumo neriboja, o ties sklypų riba nėra jokių didelių statinių ar kitų objektų bei augmenijos, kurie galėtų įtakoti matomumą. Todėl priešinga teisėjo nuoroda nuosprendyje neatitinka bylos duomenų. Nei ikiteisminiame tyrime, nei bylą nagrinėjant teisme šie liudytojai nenurodė, kad įvykiui persikėlus iš jo sklypo už tvoros, jį trukdė stebėti tvora, gyvatvorė ir ten augę medžiai, kaip nurodyta nuosprendyje. Be to, nuosprendyje nurodyta, kad liudytojai B. B. ir J. B. skirtingai pateikia aplinkybes dėl to, ar atėjęs A. Ž. turėjo rankoje pagalį ir nepagrįstai įvertina juos kaip skirtingus, nes jie paprasčiausiai į kaltinamąjį dėmesį atkreipė skirtingu momentu, iš skirtingų vietų ir tai jokiu būdu negalėjo būti pagrindas abejoti ar J. B. galėjo pakankamai gerai matyti įvykio aplinkybes bei aiškiai identifikuoti asmenis, ypač atsižvelgiant į tai, kad prieš prasidedant įvykiui kieme, buvo R. B.. Tai yra netiesa, nes pats liudytojas R. B. nurodė, kad iš R. G. sklypo išėjo iki konflikto pradžios. Todėl, kaip nurodyta nuosprendyje išvada kad atsižvelgiant į išdėstytas teismo nustatytas aplinkybes, teismas laiko, kad nebuvo bendrininkų grupės tarp A. A. Ž. ir A. Ž., todėl A. Ž. negalima inkriminuoti veiksmų, kuriuos galimai padarė A. A. Ž., kadangi jų veiksmuose negalima nustatyti vieningos tyčios užpulti, yra nepagrįsta. Toks nuosprendyje nurodytas vertinimas yra aiškiai nepagrįstas ir dėl to neteisėtas, dar ir dėl to, kad paremtas vien tik tikėtinumo taisykle, kuri negalioja baudžiamajame procese vertinant įrodymus. Todėl teisėjo išvada, kad nebuvo bendrininkų grupės tarp Ž., yra nepagrįsta ir neteisėta. Šiuo atveju bendrininkavimo buvimą parodo konkliudentiniai veiksmai, kuriais A. Ž. pritarė A. A. Ž. veiksmams ir pats, kaip vykdytojas, dalyvavo realizuojant tą patį nusikalstamą ketinimą - fizinio smurto panaudojimą. Pagal baudžiamąjį įstatymą nusikalstamos veikos bendravykdytojų veiksmai įgyvendinant objektyviuosius veikos požymius yra vertinami kaip bendrininkavimas net ir tuo atveju, kai jie yra nors ir skirtingos apimties, tačiau vieningi, papildantys vienas kitą ir tarpusavyje susiję, o padaryta nusikalstama veika yra bendras kaltininkų veiklos rezultatas. Abejonių dėl A. A. Ž. ir A. Ž., kaip nurodyta įtarime ir kaltinamajame akte, neteisėtais tyčiniais veiksmais panaudoto smurto nekilo ikiteisminiame tyrime Kauno apylinkės teismo ir Kauno apygardos teismo teisėjams priimant procesinius dokumentus naikinant prokurorų nutarimus nutraukti ikiteisminį tyrimą. Jų negalėjo kilti ir priimant skundžiamą nuosprendį, kadangi bylą išnagrinėjus teisme iš esmės niekas nepasikeitė. Bylos duomenimis įrodyta, kad savo veiksmais A. Ž. papildė savo tėvo daromą nusikalstamą veiką, jų veiksmai buvo tarpusavyje susiję, abu veikė vieningai, kas visiškai atitinka bendrininkavimo požymius. Todėl nuosprendyje padarytos išvados dėl grupinių veiksmų nebuvimo yra nepagrįstos ir neteisėtos. Kad A. Ž. ir A. A. Ž. veikė vieninga tyčia, kad juos jungė susitarimas bendrai daryti nusikalstamą veiką, rodo jų elgesys veikos darymo metu. Jie yra tėvas ir sūnus, abu atliko smurtinius veiksmus jo atžvilgiu, abu savo veiksmais pritarė vienas kito smurtiniams veiksmams, nes kartu vienas paskui kitą puolė ir smurtavo. Smurtaudami, naudodami fizinį smurtą ir į gyvybiškai svarbias kūno vietas (galvą, veidą) bei itin pavojingais veiksmais (daugybiniais smūgiais) abu be jokių abejonių suprato, kokios pasekmės sveikatai gali kilti, tačiau nepaisydami to vis tiek elgėsi pavojingai ir nusikalstamai. Visiškai nesvarbu kiek smūgių ir kur konkrečiai kuris iš jų sudavė, nes jie, kaip bendravykdytojai, atsako bendrai ir baudžiamojon atsakomybėn turi būti traukiami pagal tą patį BK straipsnį, dalį ir punktą, o ne kiekvienas pagal konkrečius veiksmus. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. spalio 16 d. nutartis Nr. 2K-475/2012).
Apeliaciniame skunde teigiama, jog nuosprendyje nurodyta, kad iš specialisto išvados Nr. G1049/12 (02) matyti, kad R. G. konstatuota: veido, dešinės plaštakos V piršto, dešinės čiurnos sąnario sumušimas, nosies kaulų lūžis, poodinės kraujosruvos kairės akies vokuose, dešiniajame smilkinyje, kairiame žaste, dešinės plaštakos penktame piršte, dešinėje blauzdoje, odos nubrozdinimas kairės alkūnės duobės projekcijoje. Sužalojimai padaryti kietais bukais daiktais, šešių ar daugiau trauminių poveikių pasėkoje. Duomenų prieštaraujančių tiriamojo nurodytoms traumos aplinkybėms ir nurodytam laikui nėra. Dėl nosies kaulo lūžio ir dešinės čiurnos sąnario sumušimo R. G. nustatytas nesunkus sveikatos sutrikdymas (t. 1, b.1.20-21). Iš papildomos specialisto išvados Nr. pG1937/12 (02) matyti, kad konstatuoti sužalojimai griuvimui ir tyčiniam savęs žalojimui nebūdingi (t. 1, b.1.24).
Šalies argumentai
Išteisintasis A. Ž. pateikė atsikirtimą į nukentėjusiojo apeliacinį skundą, kuriame prašo apeliacinį skundą atmesti. Nurodo, jog nukentėjusysis skundą bando pagrįsti savu, neatitinkančiu BPK reikalavimų įrodymų vertinimu, nepagrįstomis savomis prielaidomis ir išvedžiojimais. Tuo tarpu skundžiamo teismo nuosprendžio dalis į kurią apeliuoja R. G. yra visiškai pagrįsta ir teisėta. Toliau atsikirtime pateikiami argumentai analogiški išteisintojo A. Ž. pateikto apeliacinio skundo argumentams, todėl nekartojami.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, nukentėjusįjį ir jo atstovą prašiusius nukentėjusiojo apeliacinį skundą tenkinti, išteisintąjį ir jo gynėją, prašiusius išteisintojo A. Ž. apeliacinį skundą tenkinti, o nukentėjusiojo R., G. apeliacinį skundą atmesti, prokuroro prašymą R. G. skundą tenkinti, o nusprendus jog A. Ž. išteisintas pagrįstai spręsti civilinio ieškinio klausimą, bei įvertinusi visas bylos aplinkybes ir joje surinktus įrodymus padarė išvadą, kad nukentėjusiojo apeliacinis skundas yra nepagrįstas, todėl atmestinas, o išteisintojo apeliacinis skundas pagrįstas, todėl tenkintinas.
Nukentėjusiojo R. G. apeliaciniame skunde nesutinkama su įrodymų vertinimu ir nustatytomis aplinkybėmis, teigiama, kad A. Ž. pagal BK 138 straipsnio 1 dalį išteisintas nepagrįstai, kadangi jis su tėvu A. A. Ž., kurio atžvilgiu ikiteisminis tyrimas nutrauktas jam mirus, padarė nukentėjusiajam nesunkų sveikatos sutrikdymą, išteisintojo A. Ž. apeliaciniame skunde nesutinkama su nuosprendžio dalimi dėl civilinio ieškinio palikimo nenagrinėtu, prašoma šį sprendimą pakeisti ir civilinius ieškinius atmesti. Kadangi apeliaciniuose skunduose ginčijamos skirtingos nuosprendžio dalys, apygardos teismas pasisakys dėl apeliacinių skundų atskirai.
Dėl nukentėjusiojo R. G. apeliacinio skundo.
BPK 305 str. 1 d. 2 p. nustatyta, kad teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami vadovaujantis šio kodekso 20 str. 5 d. nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus yra tai, kad vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, todėl kiekvienas inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėties požymis gali būti konstatuojamas jo buvimą pagrindus įrodymais, kurių visuma neginčijamai patvirtina kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką.
Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, sutinka su nuosprendį priėmusio teismo išvadomis, kad pagrįstai ir teisingai A. Ž. išteisintas pagal BK 138 str. 1 d., kadangi jis šios nusikalstamos veikos nepadarė, t.y. neįrodyta jog jis padarė R. G. nustatytus sužalojimus. Skundžiamo nuosprendžio išvados yra pagrįstos, įrodymai įvertinti tinkamai, įvertinant jų tarpusavio ryšį ir visumą. Tai, kad pirmosios instancijos teismas byloje surinktus įrodymus vertino ne taip, kaip apeliantas R. G. dėsto savo skunde, neduoda jokio pagrindo teigti, jog skundžiamas nuosprendis neteisėtas ir (ar) nepagrįstas, ir nelaikytina netinkamu baudžiamojo įstatymo taikymu, BPK normų pažeidimu, ar teisėjo šališkumu. Iš apeliacinio skundo argumentų matyti, jog R. G. teisėjo šališkumą grindžia jo netenkinančio išteisinamojo nuosprendžio priėmimu, tačiau tai, kad priimtas nuosprendis bei jame išdėstyti argumentai nukentėjusiojo netenkina, nėra BPK numatytas teisėjo nušalinimo pagrindas, todėl atmestinas šis skundo argumentas.
BK 138 straipsnis numato baudžiamąją atsakomybę tuo atveju, kai sužalojimas ar susargdinimas žmogui sukelia nesunkų sveikatos sutrikdymą, kai jis dėl to praranda nedidelę dalį profesinio ar bendro darbingumo arba ilgai serga. Nagrinėjamojoje byloje nustatyta, kad R. G. dėl nosies kaulo lūžio ir dešinės čiurnos sąnario sumušimo nustatytas nesunkus sveikatos sutrikdymas, padaryti sužalojimai nebūdingi griuvimui ar tyčiniam savęs žalojimui. Tačiau aukštesnės instancijos teismas sutikdamas su pirmosios instancijos teismo išvadomis, pritaria, jog vien R. G. padarytų sužalojimų konstatavimas nerodo, kad juos padarė ne kas nors kitas, o būtent A. Ž..
Kaltinimas A. Ž. padarius BK 138 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą buvo pagrįstas tuo, kad jis, tarpusavio konflikto metu su R. G., veikdamas bendrininkų grupėje su A. A. Ž. (kurio atžvilgiu ikiteisminis tyrimas nutrauktas jam mirus), tyčia bendrais veiksmais, A. A. Ž. nemažiau, kaip tris kartus suduodant kumščiu R. G. į galvos ir veido sritį, rankomis pastarajam laužiant pirštus, kojos keliu spiriant į kairės rankos alkūnę, bei ne mažiau kaip tris kartus suduodant mediniu pagaliu per dešinę koją, pats ne mažiau, kaip du kartus kumščiu sudavė nukentėjusiajam R. G. į galvos ir veido sritis, sugriebęs už kaklo smaugė.
Išteisintasis A. Ž. nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios neigė R. G. padaręs nesunkų sveikatos sutrikdymą, nuosekliai ir detaliai nurodė įvykio aplinkybes. Išteisintasis ikiteisminio tyrimo metu paaiškino, kad išgirdęs kaimyno R. B. šauksmą „baikit, baikit“ ėjo (duomenys neskelbtini) gatvės link, pasuko (duomenys neskelbtini) gatvės link ir pamatė kaimyną R. B., o priešais jį kitoje gatvėje, šalia kelio, ant vejos priešais R. G. sklypą pamatė kniūbsčią savo tėvą A. A. Ž.. Jam bežiūrint R. G. dešine koja spyrė A. A. Ž. į kairę galvos pusę t. y. smilkinio pusę. Tai pamatęs jis bėgo link jų ir suėmė R. G. už pečių, tuo metu pribėgęs R. B., savo rankas uždėjo ant A. Ž. rankų ir jis negalėjo pakelti savo rankų. Mano, kad R. B. taip padarė todėl, kad jis nemuštų R. G.. Tuo metu pamatė, kaip R. G. kelia ranką ir kuria vieną kartą jam trenkė į galvos sritį. Atgavęs orientaciją pamatė, jog R. G. rankoje yra metalinė spyna, todėl siekdamas apsiginti ir apginti tėvą, puolė ją atiminėti, suėmė dešinę jo ranką, kurioje laikė spyną ir paėmęs jo ranką už riešo ją laikydamas sukosi į kairę, tuo metu R. G. ranka buvo po jo dešine pažastimi, atlenkė pirštus ir atėmė spyną, ją metė tolyn. Tada R. G. ėmė trauktis atgal, norėjo paimti spyną, bet jis neleido ir tuo konfliktas baigėsi (t. 1, b. l. 81-82). Teisiamojo posėdžio metu išteisintasis nurodė analogiškas įvykio aplinkybes, patvirtino, kad konflikto pradžios nematė, pamatė gulintį tėvą, tačiau R. G. nemušė, nesudavė nei vieno smūgio, o tik atėmė spyną.
Šiuos išteisintojo parodymus dėl esminių reikšmės bylai turinčių aplinkybių patvirtina tiesiogiai įvykį matę liudytojai R. B., E. G., Z. G., S. S., V. L.. Liudytojas R. B. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir teisminio tyrimo metu įvykio aplinkybes nurodė tapačiai, paaiškino, kad po neįvykusio bendrijos narių susirinkimo, nuėjo pas R. G., nusinešė plastikinį butelį alaus. Ėjo A. A. Ž. ir pasakė, kad į kitą susirinkimą R. G. atsineštų buhalterinius dokumentus, kuriuose būtų nurodyta, kur išleidžia pinigus. R. G. pavartojo necenzūrinį žodį, A. A. Ž. atsakė, jog taip nesakytų, o liudytojas nenorėjo kištis, todėl pasuko link namų, perėjo per gatvę ir išgirdo smūgius, atsisukęs pamatė, kad R. G. spardo A. A. Ž.. Suriko, puolė ginti, neleido spardyti. Pribėgo A. Ž., liudytojas neleido jiems muštis, atsistojo tarp jų, tačiau R. G. per liudytoją sugebėjo A. Ž. suduoti spyna. Po to pribėgo A. Ž. žmona ar draugė ir viskas baigėsi. R. G. nebuvo sužalotas, jo niekas nemušė, pagalių nebuvo. Kai A. A. Ž. išvežė greitoji medicinos pagalba, liudytojas buvo nuėjęs pas R. G. ir šis nesiskundė, kad buvo sužeistas, o po to paskleidė gandus. (t. 1, b. l. 47; t. 3, b. l. 59-65) Liudytoja E. G. tiek ikiteisminio tyrimo, tiek ir teisminio nagrinėjimo metu nurodė, kad R. G. kalbėjosi su R. B., po to priėjo A. A. Ž., o R. B. nuėjo, jie kalbėjosi, kai išgirdo, kad garsiai kalba atkreipė dėmesį ir pamatė, kad R. G. užsimojo ir pataikė A. A. Ž. į galvą, tai buvo gatvėje, R. G. po to dar spyrė koja, o R. B. grįžo ir sakė baigti. Atbėgo A. Ž., suėmė R. G. už rankų, kad nemuštų tėvo, R. G. trenkė A. Ž., tada atėjo A. Ž. sugyventinė, kuri tėvą ir sūnų nusivedė. (t. 1, b. l. 169-170; t. 3, b. l. 78-82). Liudytojas Z. G. teisiamajame posėdyje ir ikiteisminio tyrimo metu paaiškino, kad matė prie R. G. sklypo kalbančius R. G. su R. B., po to prie jų priėjo A. A. Ž.. Pradžioje konflikto nebuvo, netrukus pasigirdo triukšmas, atsisukęs pastebėjo, kad konfliktavo R. G. ir A. A. Ž., R. B. nuo jų buvo paėjęs į šoną. Matė, kaip R. G. staigiu rankos mostu iš viršaus trenkė A. A. Ž. per galvą ir pataikė į viršugalvį, po šio smūgio A. A. Ž. nukrito ant žemės, šiam nukritus R. G. puolė spardyti A. A. Ž. į galvą. Tuo momentu priėjo R. B. sakė baigti, bandė skirti, tuo metu atskubėjo A. Ž. jie susikabino, tačiau netrukus R. G. staigiu rankos mostu A. Ž. trenkė į viršugalvį. Po šio smūgio A. Ž. pagriebė R. G. už rankų, užlenkė jam rankas, jį laikė taip kurį laiką ir po to paleido. Daugiau jokių smūgių nebuvo. Tada priėjo A. Ž. draugė ir padėjo nueiti A. A. Ž.. (t. 1, b. l. 165; t. 3, b. l. 78-82). Liudytojas S. S. tiek ikiteisminio tyrimo, tiek ir teisminio nagrinėjimo metu aplinkybes nurodė tapačiai, paaiškino, kad grįžtant iš parduotuvės pastebėjo tris vyrus, kurie stumdėsi, rėkavo, tuo metu šių žmonių nepažinojo. Vienas žmogus parėkavo ir nuėjo į kairę pusę, liko dviese, jie pasistumdė. Vyras tamsesniais plaukais, kaip jam vėliau tapo žinoma tai R. G. trenkė kitam, šviesesniais plaukais, po smūgio šis nukrito, tada spyrė jam į galvą. Po kiek laiko iš kairės atėjo jaunesnis vyras, užlaužė ranką, norėjo atimti daiktą, kuriuo buvo trenkta. R. G. trenkė ir jaunesniam vyrui. Atėjo mergina pakėlė ir su A. Ž. nusivedė vyresnį vyrą. (t. 1, b. l. 167-168; t. 3, b. l. 92-95). Liudytoja V. L. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir teisminio nagrinėjimo metu paaiškino, kad išgirdo triukšmą, nuėjo pažiūrėti, pamatė A. Ž. prieinantį prie R. G., A. A. Ž. gulėjo ant žemės. Matė, kaip A. Ž. paėmė R. G. už drabužių, klausė, ką padarė, tada atėjo R. B. atsistojo tarp jų. R. G. pradėjo mosikuoti ranka ir pataikė A. Ž., tada A. Ž. užsuko R. G. ranką ir spyna iškrito. R. G. nemušė. Po įvykio matė R. G., jis nebuvo kruvinas. (t. 1, b. l. 48; t. 3, b. l. 92-95).
Aptartų liudytojų parodymų turinys, juos vertinant kitų byloje esančių objektyvių duomenų kontekste, paneigia kaltinimą, t.y., kad A. Ž. sužalojo R. G., ir kad jis su asmeniu, kurio atžvilgiu tyrimas nutrauktas veikė bendrininkų grupėje, kad buvo susitarę ir atliko bendrus veiksmus, nukreiptus prieš nukentėjusįjį. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nagrinėjant bylą apylinkės teisme, nenustatyta aplinkybių, dėl kurių teismas nebūtų galėjęs remtis šių liudytojų parodymais, tokių duomenų nepateikta ir apeliacinės instancijos teismui. Tai, kad liudytojai apklausti praėjus, kuriam laikui nuo ikiteisminio tyrimo pradžios, jų parodymų patikimumo nepaneigia ir pagrindo jais abejoti nesuteikia, liudytojai buvo apklausiami ikiteisminio tyrimo metu, taip pat apklausti ir nagrinėjimo teisme metu, jų parodymai nuoseklūs, nurodoma įvykio eiga ir aplinkybės sutampa. Tai, kad A. A. Ž. ir A. Ž. apklausiami ikiteisminio tyrimo metu, kai kurių liudytojų mačiusių įvykį nenurodė, teismui abejonių taip pat nekelia. A. Ž. nurodė asmenis, kuriuos matė greta savęs, t. y. konflikto metu ir vietoje buvusį tarp R. G. ir jo stovėjusį R. B., bei V. L., kuri atėjo į įvykio vietą, ir padėjo jo tėvui grįžti namo. Kiti liudytojai buvo toliau nuo įvykio vietos. Neatmestina, kad tokioje situacijoje galėjo ir nematyti kitų asmenų, stebinčių įvykį iš toliau, savo sodų sklypų, ar esančių toliau toje gatvėje.
Šių liudytojų parodymus patvirtina ir netiesioginiai įrodymai, t. y. tiesiogiai įvykio nematę liudytojai, tačiau taip pat nurodę svarbias įvykio aplinkybes, kurios taip pat padeda teismui formuoti vidinį įsitikinimą dėl kaltinimo A. Ž. nepagrįstumo. Liudytoja E. V. teisminio nagrinėjimo metu paaiškino, kad įvykio nematė, apie jį žino iš E. ir Z. G. ir filmuotos medžios. Pažįstamo S. S. draugė nufilmavo įvykį telefonu. Ji matė tą vaizdo įrašą, matėsi, kad vyrai susiginčijo, kad R. G. trenkė A. A. Ž. į pakaušį, kad šis susiėmė ir susmuko, kad atbėgo A. A. Ž. sūnus ir kaimynas skirti. Sūnus suėmė rankas, kad daugiau muštynių nekiltų, daugiau niekas nukritęs nebuvo. Pažymima ir tai, kad byloje nepavyko nustatyti įrašą dariusios merginos kontaktinių duomenų, tokiu būdu nebuvo nustatyta ar minėtas įrašas buvo ir yra išlikęs. Liudytojas B. M. teisiamojo posėdžio metu paaiškino, kad po įvykio praėjus dviems valandoms (apie 21 val.) matė R. G., jis važiavo automobiliu, jį matė dviejų metrų atstumu, nes pro jį pravažiavo, nematė sužalojimų ant jo rankų. Apie įvykį sužinojo iš R. B., kuris sakė, jog gynė A. A. Ž., o tada atbėgo A. Ž., atėmė iš R. G. spyną, kad būtų mušęs R. G. nepasakojo.
Tuo tarpu nukentėjusiojo R. G. parodymus pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino kritiškai. Bylos duomenys patvirtina, kad liudytojų parodymai, kurie anot apelianto patvirtina kaltinime nurodytas aplinkybes, iš tiesų ne visa apimtimi atitinka tiek tarpusavyje, tiek ir nukentėjusiojo nurodomas aplinkybes. Liudytoja J. B. teisminio nagrinėjimo metu nurodė, jog nematė, kad A. Ž. būtų sudavęs pirmininkui. R. G. smūgiavo vyresnis vyras. (t. 3, b. l. 78-82). Liudytoja V. B. teisminio nagrinėjimo metu paaiškino, kad du vyrai R. G. išsitempė iš sklypo (t. 3, b. l. 59-65). Liudytojas B. B. ikiteisminio tyrimo metu paaiškino, kad matė, kaip A. A. Ž. ištraukė R. G. iš jo sodo teritorijos, vyrai grūmėsi, griuvo, tada iš karto pribėgo A. Ž. ir jie abu puolė R. G., įsiutę jį mušė, (t. 1, b.l. 43). Teisiamojo posėdžio metu B. B. paaiškino, kad A. A. Ž. R. G. išsitempė į gatvę, tada atsirado jo sūnus, kuris pats įsivėlė į muštynes norėdamas juos išskirti. Sūnus pradėjo mušti R. G., visi susistumdė, nukrito. Įvertinus nukentėjusiojo ir šių liudytojų parodymus, bei pritariant skundžiamo nuosprendžio argumentams dėl šių liudytojų parodymų, akivaizdu jog jie sutampa ne dėl visų įvykio aplinkybių, skirtingai nurodoma konflikto eiga. Liudytojas B. B. nurodė, jog A. Ž. puolė vėliau, tik R. G. su A. A. Ž. atsidūrus už vartų teritorijos. Liudytoja V. B. teisiamojo posėdžio metu nurodė, kad abu vyrai ištempė R. G. iš jo sklypo. Nukentėjusysis nurodo, jog pagaliu per kojas jam sudavė A. A. Ž., tuo tarpu minėti liudytojai nors ir nenuosekliai tačiau mini, kad pagalį rankose turėjo A. Ž., nors nenurodo, jog būtų sudavęs juo nukentėjusiajam. Atkreipiamas nukentėjusiojo dėmesys, kad priešingai nei teigiama jo skunde, liudytoja V. B. teisiamojo posėdžio metu paaiškino, kad ne viską matė, nes pastoviai nežiūrėjo, vyrai sugriuvo už eglės ir jai vaizdą užstojo gyvatvorė. Liudytoja J. B. taip pat nurodė, jog vyrams sugriuvus už tvoros įvykio nestebėjo nurodė, jog trukdė tvora, gyvatvorė. Taigi įvertinus šiuos liudytojų ir nukentėjusiojo parodymų neatitikimus tai, kad liudytojos J. B. ir V. B. visą laiką įvykio nestebėjo, bei tai, kad juos paneigia nuoseklūs ir tarpusavyje sutampantys išteisintojo A. Ž., liudytojų Z. G., S. S., E. G., R. B. parodymai, bei tiesiogiai įvykio nemačiusių liudytojų parodymai, pritartina pirmosios instancijos teismo išvadai, dėl negalimumo visiškai jais remtis.
Pirmosios instancijos teismas nustatė, jog esamų prieštaravimų tarp liudytojų parodymų pašalinti nepavyko, tačiau dalies liudytojų parodymai sutapo su nuosekliais išteisintojo parodymais ir juose jokių esminių prieštaravimų, nenustatyta. Iš to seka, jog byloje nėra pakankamai objektyvių duomenų, kad nukentėjusiojo R. G. atžvilgiu smurtą naudojo išteisintasis. Šiame kontekste aukštesnės instancijos teismas pažymi ir tai, kad priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, teisinga skundžiamo nuosprendžio išvada, dėl bendrininkų grupės nebuvimo, kadangi nenustatyta, jog A. A. Ž. ir A. Ž. buvo susitarę žodžiu (ar konkliudentiniais veiksmais, kaip nurodo nukentėjusysis) užpulti R. G., kad jų veiksmai buvo vieningi ir nukreipti prieš R. G., siekiant jį sužaloti.
Teisėjų kolegija, remdamasi in dubio pro reo principu, konstatuoja, kad byloje buvo išnaudotos visos įrodinėjimo priemonės ir galimybės, tačiau nesurinkus neginčijamų įrodymų, jog A. Ž. padarė šią nusikalstamą veiką, abejonės pagrįstai buvo aiškinamos kaltinamojo naudai. Negalima sutikti su apeliacinio skundo argumentu, kad pagrindą priimti apkaltinamąjį nuosprendį sudaro ikiteisminio tyrimo metu Kauno apylinkės teismo ir Kauno apygardos teismo priimtos nutartys, dėl ikiteisminio tyrimo atnaujinimo, kadangi tik išnagrinėjus bylą teisme, bei įvertinus įrodymus, teismas sprendžia ar yra pagrindas nuteisti asmenį, ar jis turi būti išteisinamas. Ikiteisminio tyrimo metu teismai priimdami minėtas nutartis dėl ikiteisminio tyrimo atnaujino asmens kaltės klausimo nesprendė.
Teisėjų kolegija įvertinusi visus anksčiau ištirtus ir aptartus įrodymus konstatuoja, jog A. Ž. pagrįstai išteisintas dėl BK 138 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos, nes jis nepadarė šios veikos, t. y. neįrodyta, kad jis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką (padarant nesunkų sveikatos sutrikdymą R. G.). Nustačius, kad A. Ž. nedalyvavo padarant BK 138 str. 1 d. numatytą nusikalstamą veiką, taip pat įvertinus tai, kad pagal BPK 255 str., teisme byla yra nagrinėjama tik dėl tų kaltinimų ir tik dėl tų nusikalstamų veikų, dėl kurių ji buvo perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje, apeliacinės instancijos teismas neanalizuoja apeliacinio skundo argumentų, dėl A. Ž. patraukimo baudžiamojon atsakomybėn ir pagal BK 284 str. 1 d. Baudžiamojo proceso kodekso reikalavimai pažeisti nebuvo. Taip pat apeliacinės instancijos teismas nenagrinėja ir nepasisako dėl apeliacinio skundo argumentų susijusių su įrodymu vertinimu kitoje baudžiamojoje byloje dėl to paties įvykio, kurioje R. G. yra kaltinamasis, kadangi šioje byloje R. G. kaltės klausimas nesprendžiamas. O tai, kad pirmosios instancijos teismas spręsdamas nukentėjusiojo parodymų patikimumą ir nustatęs, jog jie neatitinka faktinių bylos aplinkybių, pažymėjo, kad atsižvelgia į tai, kad kitoje baudžiamojoje byla dėl to paties įvykio R. G. yra kaltinamasis, jokiu būdu nepatvirtina, jog teismas šioje byloje yra šališkas. Priešingai, visa tai parodo, jog teismas atsižvelgė ir įvertino visas bylai reikšmingas aplinkybes.
Dėl išteisintojo A. Ž. apeliacinio skundo.
Sutiktina su išteisintojo skundo argumentu, jog teismas išteisindamas jį pagal BK 138 str. 1 d. tuo pagrindu, jog neįrodyta, kad A. Ž. padarė jam inkriminuojamą veiką, nepagrįstai civilinius ieškinius paliko nenagrinėtus. BPK 115 str. 3 d. 1 p. nustatyta, kad teismas priimdama išteisinamąjį nuosprendį atmeta civilinį ieškinį, jeigu neįrodyta, kad kaltinamasis dalyvavo darant nusikalstamą veiką. Todėl nuosprendis keistinas civilinių ieškinių išsprendimo dalyje, nukentėjusiojo R. G. ir Valstybinės ligonių kasos prie LR SAM civilinius ieškinius byloje atmetant (BPK 328 str. 4 d.).
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apylinkės teismas tinkamai vertino byloje surinktus įrodymus ir priėmė pagrįstą bei teisėtą išteisinamąjį nuosprendį, todėl naikinti jį ir priimti naują nuosprendį, kuriuo nuteisti A. Ž. pagal BK 138 str. 1 d., kaip to prašoma apeliaciniame nukentėjusiojo skunde, jokio pagrindo nėra, tačiau teismas netinkamai išsprendė civilinių ieškinių klausimą, todėl išteisintojo apeliacinis skundas tenkinamas.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 1 d. 3 p., 328 str. 1 d. 4 p.
nutarė:
nukentėjusiojo R. G. apeliacinį skundą atmesti, o išteisintojo A. Ž. apeliacinį skundą tenkinti.
Pakeisti Kauno apylinkės teismo 2015 m. kovo 31 d. nuosprendį:
R. G. ir Valstybinės ligonių kasos prie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos civilinius ieškinius atmesti.
Kitoje dalyje nuosprendį palikti nepakeistą.