- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-12-08
- Bylos Nr.
- 2A-1162-258/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 2-52-3-00803-2015-1
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Rita Kisielienė, Liuda Uckienė, Vidas Stankevičius
- Atsakovas
- UAB „Karbonita“
- Ieškovas
- BUAB „Kokybiški namai“
- Kategorijos
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ritos Kisielienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Vido Stankevičiaus, Liudos Uckienės apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi atsakovo UAB „Karbonita“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus rajono apylinkės teismo 2015 m. liepos 9 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo BUAB „Kokybiški namai“ ieškinį atsakovui UAB „Karbonita“ dėl turto išreikalavimo iš svetimo valdymo ir žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Ginčo esmė
Ieškovė BUAB „Kokybiški namai“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama įpareigoti atsakovą UAB „Karbonita“ grąžinti automobilį Fiat Ducato, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) jeigu automobilio natūra grąžinti neįmanoma, - priteisti iš atsakovo 6 429 Eur žalos.
Nurodė, kad Vilniaus apygardos teismas 2013-08-28 nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-4807-653/2013 iškėlė bankroto bylą UAB „Kokybiški namai“; nutartis įsiteisėjo 2013-10-24; bankroto administratoriumi paskirta UAB INDEPOZIT. Administratoriui buvo perduotas bankrutuojančios įmonės turtas bei dokumentai, tame tarpe automobilis Fiat Ducato, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) Įmonei nuosavybės teise priklausantį automobilį Fiat Ducato, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) kol vyks bankroto procedūra, buvo planuota išnuomoti atsakovui už 600 Lt / mėn. Buvo parengta automobilio nuomos sutartis; automobilis, kartu su parengta nuomos sutartimi pasirašymui, 2014-05-15 buvo perduoti atsakovui Vidūno g. 18, Vilniuje. Tačiau pasirašyta automobilio nuomos sutartis nebuvo grąžinta, mokėjimai taip pat nebuvo vykdomi. Buvo prašoma atsakovo grąžinti automobilį, nes jokie prievoliniai teisiniai santykiai tarp šalių nesusiklostė, tačiau automobilis iki pat šiol nėra grąžintas teisėtam jo savininkui – ieškovui.
Ieškovo BUAB „Kokybiški namai“ atstovė bylos nagrinėjimo metu atsisakė reikalavimo priteisti iš atsakovo UAB „Karbonita“ 6 429 Eur žalos atlyginimo.
Atsiliepimas
Atsakovas UAB „Karbonita“ pateiktame atsiliepime su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime nurodė, kad vykstant BUAB „Kokybiški namai“ bankroto procedūrai, bankroto administratorius UAB „Indepozit“ įgaliotas asmuo J. V. pateikė pasiūlymą UAB „Karbonita“ saugoti ir už tai leisti naudotis bankrutuojančios įmonės automobiliu Fiat Ducato, valstybis Nr. (duomenys neskelbtini) UAB „Karbonita“ prašė J. V. paruošti automobilio nuomos ar panaudos sutartį, tačiau jis vengė tai padaryti, primygtinai siūlydamas naudotis automobiliu ir mokėti jam asmeniškai 600 Lt mėnesio mokestį. Teigė, kad ieškovo vindikacinis ieškinys yra neteisingas, klaidinantis teismą, nes UAB „Karbonita“ automobilį Fiat Ducato, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) gavo teisėtai, t.y. paties ieškovo įgalioto atstovo J. V. sutikimu, beje, jis pats ir perdavė. Taip pat nurodė, kad šiuo metu UAB „Indepozit“ direktorius J. V. yra atšauktas iš bankroto administratoriaus direktoriaus pareigų; buvo susisiekta su kitu įgaliotu asmeniu – A. U., ir buvo susitarta dirbtinai ir nesąžiningais J. V. veiksmais sukeltą ginčą išspręsti taikiai, t.y. pristatyti automobilį į ieškovo bankroto administratoriaus įgalioto asmens A. U. nurodytą vietą.
Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus rajono apylinkės teismas 2015 m. liepos 9 d. d. sprendimu ieškovo BUAB „Kokybiški namai“ atsisakymą nuo dalies ieškinio priėmė, nutraukė civilinės bylos dalį dėl reikalavimo priteisti iš atsakovo UAB „Karbonita“ 6 429 Eur žalos atlyginimo. Ieškinį kitoje dalyje tenkino įpareigojo atsakovą UAB „Karbonita“ grąžinti ieškovui BUAB „Kokybiški namai“ (buvusi UAB „Jumsta“) transporto priemonę Fiat Ducato, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini)
Teismas nustatė, kad tarp šalių nebuvo sudaryta ginčo automobilio nei nuomos, nei panaudos, nei pirkimo – pardavimo sutartys. Teismas nurodė, kad atsakovas nepateikė jokių įrodymų, kurie leistų padaryti išvadą apie pasaugos teisinių santykių egzistavimą. Nesant jokių įrodymų, išskyrus paties atsakovo paaiškinimus, kurie dar yra nenuoseklūs ir prieštaringi, nėra pagrindo pripažinti, kad tarp šalių buvo susiklostę pasaugos teisiniai santykiai. Konstatavus, kad bylos šalių nesiejo ir šiuo metu nesieja jokie prievoliniai teisiniai santykiai, yra pagrindas išvadai, jog ieškovui pareikalavus grąžinti ginčo automobilį, - atsakovas privalėjo jį grąžinti. Teismas pažymėjo, jog nors atsakovas savo atsiliepime nurodė, kad ieškovo atstovas J. V. visą laiką žinojo kur stovi (laikomas) automobilis ir bet kuriuo metu turėjo galimybę aptariamą transporto priemonę pasiimti, tačiau teismas su tokiu situacijos vertinimu nesutinka. Pats atsakovas nurodė, kad jam automobilis buvo perduotas. Tad ieškovas neturėjo jokios teisės, be atsakovo valios ir leidimo, pasiimti ginčo automobilio, kuris buvo atsakovo žinioje; juo labiau, kad atsakovo žinioje buvo ne tik automobilis, bet ir jo dokumentai bei rakteliai. Bet koks ieškovo bandymas pasiimti ginčo automobilį be atsakovo valios ir žinios būtų neteisėtas; toks elgesys yra vertinamas kaip savavaldžiavimas ir asmeniui užtraukia administracinę atsakomybę (ATPK 188 str.). Atsakovas privalėjo užtikrinti, t.y. sudaryti galimybę pasiimti ginčo automobilį, jo dokumentus ir raktelius, tačiau jis to nepadarė. Atsakovas nenurodė, kada, kur, kokiomis sąlygomis ir kaip ieškovas gali pasiimti ginčo automobilį.
Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Atsakovas UAB „Karbonita“ apeliaciniu skundu prašo Vilniaus rajono apylinkės teismo 2015-07-09 sprendimą panaikinti, pasiūlant kilusį ginčą tarp šalių spręsti derybų būdu neteismine tvarka. Apeliacinį skundą grindžia argumentais:
1. Tarp atsakovo ir ieškovo buvo susiklostę panaudos sutartiniai santykiai, nes šalys žodžiu buvo sutarusios dėl pasinaudojimo turtu ir ketino pasirašyti automobilio nuomos sutartį, turtą atsakovas gavo teisėtai ir niekaip nepažeidžiant savininko valios, pats ieškovas veikė ir elgėsi neapdairiai ir neatsakingai, nes nepareiškė reikalavimo grąžinti automobilį Fiat Ducato v/n (duomenys neskelbtini) per CK 5.63 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą. Atsakovas saugodamas automobilį, kuris dėl prastos techninės būklės negalėjo būti eksploatuojamas, patyrė nuostolių (1240 Eur).
2. Teismas netinkamai kvalifikavo ginčo teisinį santykį pagal CK 4.95 straipsnį, ir neatskleidė bylos esmės. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs, kad ieškovo teisės, jeigu jos yra pažeistos, gali būti ginamos prievolinės teisės normomis, tačiau ieškovas ieškinio reikalavimų nepakeitė. Be to, teismas, šalių santykį kvalifikavęs faktiškai ne tik kaip panaudos, bet ir kaip pasaugos, nepagrįstai taikė CK 4.95 straipsnio nuostatas.
Ieškovas atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo atmesti apelianto UAB „Karbonita” apeliacinį
Skundą, o Vilniaus rajono apylinkės teismo 2015 m. liepos 9 d. sprendimą palikti nepakeistą bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo tokius argumentus:
1. Procesinį dokumentą atsakovas grindžia tik Lietuvos teismų praktika, kuri nėra niekaip susiejama su byloje esančiomis aplinkybėmis, o juo labiau nepagrindžia apeliaciniu skundu teikiamų reikalavimų. Atsižvelgiant į tai, tikėtina, kad atsakovas, pateikdamas apeliacinį skundą siekia piktnaudžiauti teismo procesu bei jį vilkinti.
2. Atsakovas apeliaciniame skunde nurodo, kad netinkamai kvalifikavo ginčo teisinį santykį kaip panaudos, bet ir pasaugos, todėl nepagrįstai taikė CK 4.95 straipsnio nuostatas. Tačiau pirmosios instancijos teismas savo sprendime aiškiai nurodo, jog nesant jokių įrodymų, išskyrus paties atsakovo paaiškinimus, kurie dar yra nenuoseklūs ir prieštaringi, todėl nėra pagrindo pripažinti, kad tarp šalių buvo susiklostę pasaugos teisiniai santykiai.
3. Pirmosios instancijos teismas sprendime aiškiai, nurodė, jog tarp šalių nebuvo sudaryta nei
nuomos, nei panaudos, nei pasaugos sutartis, nei pirkimo-padavimo sutartys, to neginčija ir pačios šalys. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad atsakovas nepateikė teismui pagrįstų įrodymų, jog šalis vis dėl to siejo prievoliniai santykiai.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas netenkinamas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 str. 1 ir 2 d., Lietuvos Respublikos Konstitucinio teismo 2006-09-21 nutarimas, VŽ, 2006, Nr. 102-3957). Teisėjų kolegija absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatė (CPK 329 str.).
CK 4.95 straipsnyje įtvirtinta savininko teisė išreikalauti savo daiktą iš svetimo neteisėto valdymo. Vadovaudamasi nurodytu straipsniu, ieškovas prašė išreikalauti iš atsakovo automobilį Fiat Ducato, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamoje teismų praktikoje ne kartą pabrėžta, kad vindikacinis ieškinys yra daiktinis savininko teisių gynimo būdas, t. y. jis reiškiamas asmeniui, su kuriuo savininko nesiejo ir nesieja prievoliniai santykiai, susiję su reikalaujamu grąžinti turtu. Šis reikalavimas pareiškiamas asmeniui, neteisėtai valdančiam svetimą turtą, t. y. tam asmeniui, pas kurį šis turtas yra. Sprendžiant vindikacinius reikalavimus vadovaujamasi prezumpcija, kad asmuo, valdantis turtą, yra teisėtas valdytojas, o ieškovas privalo paneigti šią prezumpciją, įrodydamas savo nuosavybės teisę, t. y. ieškovas privalo įrodyti, kad turi nuosavybės teisę į turtą reikalavimo pareiškimo momentu ir kad tokią teisę turėjo iki turtą neteisėtai užvaldant asmeniui, iš kurio reikalaujama grąžinti turtą. Be to, savininkas privalo įrodyti įstatyme nustatytas sąlygas, kuriomis jis prarado daiktą, bei paneigti įstatyme įtvirtintą įgijėjo sąžiningumo prezumpciją, tada jis gali atgauti savo daiktą natūra (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. vasario 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-44/2009).
Byloje nėra ginčo, kad automobilis Fiat Ducato, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) priklauso būtent ieškovui, ieškovas turėjo ir turi nuosavybės teisę į daiktą ieškinio pareiškimo momentu ir daikto valdymo praradimo momentu. Byloje taip pat nėra ginčo dėl to, kad ieškovas apeliantui automobilį perdavė tam, kad būtų tarp šalių pasirašyta automobilio nuomos sutartis. Tačiau nuomos sutartis tarp šalių sudaryta nebuvo.
Apeliantas skunde nurodo, kad tarp jo ir ieškovo buvo susiklostę panaudos sutartiniai santykiai, nes šalys žodžiu buvo sutarusios dėl pasinaudojimo turtu ir ketino pasirašyti automobilio nuomos sutartį, turtą atsakovas gavo teisėtai ir niekaip nepažeidžiant savininko valios, pats ieškovas veikė ir elgėsi neapdairiai ir neatsakingai, nes nepareiškė reikalavimo grąžinti automobilį Fiat Ducato.
Pagal CK 6.632 str. perduoti daiktą neatlygintinai naudotis kitam asmeniui turi teisę tik to daikto savininkas arba kiti įstatymų ar daikto savininko įgalioti asmenys. Kaip pirmos instancijos teismas teisingai nurodė, šios bylos teisingam išsprendimui svarbu yra tai, kokiu tikslu automobilis buvo perduotas atsakovui. Perduodant automobilį buvo parengta nuomos sutartis, kurią atsakovas turėjo pasirašyti ir grąžinti egzempliorių ieškovui, tačiau to nepadarė. Šalims nepasirašius nuomos sutarties ir apeliantui vengiant grąžinti automobilį, jokiu būdu negalima daryti išvadą, kad tarp šalių savaime susiklostė panaudos sutartiniai santykiai. Byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių, kad tarp šalių buvo susitarimas sudaryti panaudos sutartį. Tuo labiau, kad pagal CK 6.629 str. 2 d. ir 6.478 str. 1 d. panaudos sutartis sudaryta ilgesniam kaip vienerių metų terminui turi būti rašytinė. Apeliantas automobiliu naudojasi ilgiau nei vienerius metus (nuo 2014 m.), todėl apeliantui nepateikus automobilio panaudos rašytinės sutarties, nėra pagrindo išvadai, kad šalis sieja panaudos teisiniai santykiai. Taip pat nėra jokio pagrindo sutikti su apelianto teiginiais, kad pats ieškovas veikė ir elgėsi neapdairiai ir neatsakingai, nes nepareiškė reikalavimo grąžinti automobilį. Bylos duomenys tvirtina, kad ieškovas jau 2014-11-13 elektroniniu laišku kreipėsi į apeliantą, prašydamas grąžinti automobilį. 2014-11-24 pareiškė apeliantui pretenziją, nurodydamas nedelsiant grąžinti jam patikėtą automobilį. Nepavykus susigrąžinti ieškovui nuosavybės teise priklausančio automobilio, 2015-03-06 pareiškė teisme vindikacinį ieškinį dėl šio automobilio grąžinimo. Taigi apelianto teiginiai, kad ieškovas nesiekia susigrąžinti automobilio laikytini visiškai nepagrįstais.
Minėta, kad vindikaciniu ieškiniu pažeistos teisės ginamos tuo atveju, kai daikto savininkas nustojo valdyti daiktą ne savo valia ir daiktą be jokio teisinio pagrindo valdo kitas asmuo, su kuriuo daikto savininko nesieja prievoliniai teisiniai santykiai. Byloje nustatyta, kad apelianto ir atsakovo nesiejo jokie prievoliniai santykiai, įskaitant ir panaudos teisinius santykius, kuriuos esant bandė įrodyti atsakovas. Todėl, priešingai nei teigia apeliantas, pirmos instancijos teismas visiškai pagrįstai nustatęs, kad tarp šalių nebuvo sudaryta nei nuomos, nei panaudos, nei pasaugos sutartis, nei pirkimo-padavimo sutartis, padaręs išvadą, kad apeliantas automobilį valdo neteisėtai, pagrįstai taikė CK 4.95 straipsnio nuostatas.
Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino byloje surinktus įrodymus ir tuo pagrindu tinkamai pritaikė materialinės teisės normas, reglamentuojančias ginčo santykį, dėl ko skundžiamas teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas(CPK 320 str.).
Remiantis CPK 93 straipsnio 1 dalimi, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies. Ieškovas BUAB „Kokybiški namai“ prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas ir pateikė įrodymus, jog apeliacinės instancijos teisme patyrė 300 Eur atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimo išlaidų. Pagal CPK 98 straipsnio 2 dalį šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio.
Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į minėtus kriterijus, sprendžia, kad ieškovui BUAB „Kokybiški namai“ iš apelianto priteistina prašoma suma advokato išlaidoms apeliacinės instancijos teisme atlyginti.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi LR civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, apeliacinės instancijos teismas
nutaria:
Vilniaus rajono apylinkės teismo 2015 m. liepos 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti ieškovui BUAB „Kokybiški namai“, j.a.k. 300631239, iš UAB „Karbonita“, j.a.k. 302561355, 300 Eur bylinėjimosi apeliacinės instancijos teisme išlaidų.