- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2013-12-11
- Bylos Nr.
- I-335-289/2013
- Teisminio proceso Nr.
- 3-64-3-00116-2013-0
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Virginijus Stankevičius (pirm.), Laisvutė Kartanaitė, Marytė Švažienė
- Pareiškėjas
- R. L.
- Atsakovas
- Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato, Šiaulių apskrities VPK
Šiaulių apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjo pranešėjo ir posėdžio pirmininko Virginijaus Stankevičiaus, kolegijos narių teisėjų Laisvutės Kartanaitės ir Marytės Švažienės,
dalyvaujant atsakovo Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Šiaulių apskrities VPK) atstovui A. K.,
viešame teismo posėdyje išnagrinėjo bylą pagal pareiškėjo R. L. atstovo advokato A. K. skundą atsakovui Šiaulių apskrities VPK dėl Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Organizuoto nusikalstamumo tyrimo biuro vyresniojo tyrėjo R. I. 2012 m. gruodžio 19 d. nutarimo Nr. 40-24-K-13 „Dėl prevencinės poveikio priemonės taikymo“ panaikinimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjo R. L. atstovas advokatas A. K. savo skundu teismo prašo panaikinti Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Organizuoto nusikalstamumo tyrimo biuro vyresniojo tyrėjo R. I. 2012 m. gruodžio 19 d. nutarimą Nr. 40-24-K-13 „Dėl prevencinės poveikio priemonės taikymo“.
Pareiškėjas R. L. teismo posėdžio metu nurodė, kad nežino, kokiu pagrindu jam yra taikomas užkardymas. Nėra susipažinęs su slapta medžiaga, kurioje yra kaltinamas, kad kažką daro. Visą laiką yra persekiojamas ONTT pareigūnų, visą laiką yra įskaitoje, yra įspėjimai. Šiandien kur yra byla – tai tik pasikėsinimas daryti poveikį liudytojui. Nežino, ką jam daryti, su kuo bendrauti. Nesupranta, kas ten yra parašyta – neremti to, nebendrauti su tuo, daryti tą. Prašo panaikinti oficialų perspėjimą. Anksčiau buvo baustas tik administracine tvarka už diržus. Buvo susiruošęs važiuoti į Angliją, tvarkėsi dokumentus, kad ten įsidarbintų. Jis niekam jokio poveikio nedarė, tik važiavo kartą pas draugą, kai buvo jo byla. Tie perspėjimai, užkardymai – nežino, kokiu pagrindu yra. Jau ne kartą buvo apribota – nesilankyti kavinėse, nebendrauti su nusikaltėliais. Nežino, kaip atskirti, kuris nusikaltėlis. Juk policijos pareigūnai irgi pardavinėjo narkotikus, persekioja žmones, uždaro į rūsį. Praeityje buvo 2 kartus teistas už užkardymą. Nebeprisimena, ar teistumai išnykę. Baustas buvo už mašinos nubrėžimą ir kai šokiuose koja langą įskėlė. Dabar yra iškelta byla už turto prievartavimą, organizavimą. Buvo už tai ir suimtas, o paleistas sausio 30 d. Įtarimai pareikšti, byla į teismą dar neperduota, vis dar vyksta ikiteisminis tyrimas. Visi 3 perspėjimai ateina, kad jis priklauso organizuotai grupei, surašo net aštuoniolikmečius, su kuriais negali bendrauti, o jam jau 32 metai. Tie visi perspėjimai yra kompiuterių duomenyse, kad jis priklauso organizuotai grupei. Anksčiau tai neskundė, tik dabar apskundė. Teismo įpareigojimai jam buvo skirti 2004 m. ir 2010 m., numatyta buvo nebendrauti su asmenimis, iš viso apie 30 žmonių. Prašo patenkinti skundą ir panaikinti 2012 m. Šiaulių apskrities VPK nutarimą bei panaikinti oficialų perspėjimą. Užkardymo įstatymo taikymas riboja jo laisvę, darbo laiką, bendravimo su aplinkiniais laisvę, negali nueiti į kavines. Dėl oficialaus perspėjimo ribojamos jo laisvės darbovietėje ir visur kitur, yra įrašytas į įskaitą, tačiau jis nepriklauso jokioms gaujoms ar grupuotėms. Antri metai vyksta ikiteisminis tyrimas, jam yra paskirtos dvi kardomosios priemonės – rašytinis pasižadėjimas neišvykti ir teismo įpareigojimai; piniginio užstato nėra paskirta.
Pareiškėjo R. L. atstovas advokatas A. K. teismo posėdžio metu nurodė, kad prašo pareiškėjo skundą tenkinti. Akivaizdu, kad oficialaus perspėjimo pagrindu gali būti taikomos tam tikros poveikio priemonės, kurios yra numatytos užkardymo įstatyme. Oficialaus perspėjimo buvimas tiesiogiai įtakoja asmens teises būtent dėl to, kad gali būti panaudotos tam tikros kitos priemonės, kurios konkrečiai suvaržys asmenų teises ir laisves. Pareigūnai, kurie jaučia tam tikrus nemalonius pojūčius, bendraudami su jo klientu, išreiškia pasinaudodami savo tarnybine padėtimi, galimai piktnaudžiaudami tarnyba, pasinaudoja įstatymo leidžiamomis normomis ir taip bando susidoroti su sau nepatinkančiais asmenimis, t.y. įstatymą naudoja galimai piktnaudžiaudami tarnyba. Imuniteto valdyboje yra pradėtas ikiteisminis tyrimas, kurį kuruoja prokuroras Norkūnas, būtent šitų pareigūnų atžvilgiu, taip pat ir Ivanovui yra pareikšti įtarimai dėl piktnaudžiavimo tarnyba. Aišku, tiesioginio ryšio su šia byla šios aplinkybės neturi, bet tai puikiai charakterizuoja situaciją – teismas prijungė charakterizuojančią medžiagą apie pareiškėją, kurią pateikė tas pareigūnas, manytų, kad teismas bent sakiniu savo nutartyje turėtų užsiminti apie medžiagą, charakterizuojančią pareigūną Ivanovą. Ivanovo atžvilgiu yra pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl piktnaudžiavimo tarnyba. Prašo teismo į tai atkreipti dėmesį. Nėra jokių duomenų, kad jo atstovaujamasis kažkada būtų buvęs nuteistas dėl tyčinių nusikaltimų padarymo, kuriuos įsivaizduoja ir pareigūnas Ivanovas. Pareiškėjas yra nuteistas už tai, kad nesilaikė teismo įpareigojimų. Jis pareiškėjui atstovauja ir baudžiamojoje byloje, todėl gali pasakyti, kad nusikaltimo, kuriuo yra kaltinamas jo atstovaujamasis, momentu pareiškėjas buvo išvykęs į užsienį. Slapti dokumentai, jo manymu, yra dėl to, kad pareigūnai piktnaudžiavo savo tarnyba. Jis nėra susipažinęs su slaptais dokumentais, tačiau mano, kad juose nėra duomenų apie tai, kad Lileikis daro nusikalstamas veikas, nes jei būtų tokių duomenų, jo atstovaujamasis būtų suimtas.
Atsiliepimas
Atsakovas Šiaulių apskrities VPK rašytiniame atsiliepime į pareiškėjo skundą teismui nurodė, kad su skundu nesutinka. Oficialus perspėjimas pareikštas pagrįstai, vadovaujantis Lietuvos Respublikos organizuoto nusikalstamumo užkardymo įstatymu (b.l. 39).
Atsakovo atstovas A. K. teismo posėdžio metu nurodė, kad prašo pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Pareiškėjui oficialus perspėjimas yra pareikštas laikantis įstatymų normų. Tai įrodo įslaptinta ir viešai pateikta informacija. Oficialus perspėjimas kažkokių pasekmių nesukelia. Generalinio komisaro 2006-05-19 įsakyme Nr. 5V-314 nurodyta, kad oficialus perspėjimas galioja vienerius metus laiko, jeigu nėra pagrindo kreiptis dėl teisminių įpareigojimų, asmeniui kitaip suvaržoma teisė negali būti. Kad įstatyme ir nepasakyta įsakmiai, kada nustoja galioti oficialus perspėjimas, manoma, jog jo galiojimo terminas yra vieneri metai. Kolega, surašęs pažymą, mano, kad pareiškėjas palaikė ryšius su organizuotomis grupėmis. Šiuo metu yra atliekamas ikiteisminis tyrimas byloje dėl turto prievartavimo ir, jo žiniomis, pareiškėjas yra teistas už teismo įpareigojimų nevykdymą. Jie buvo paskirti tuo pačiu pagrindu – kad nesilaikė teismo įpareigojimų, kurie skiriami, taip pat dėl bendravimo su organizuotomis grupėmis. Iš tų išslaptintų duomenų, kuriais jie disponuoja, nėra pagrindo teigti, kad bylos yra fabrikuojamos ir panašiai. Jam taip pat yra žinoma, kad dėl pareigūno Ivanovo yra pradėtas ikiteisminis tyrimas, kad jis yra teisiamas už piktnaudžiavimą tarnyba. Ivanovas šiuo metu yra nušalintas nuo tarnybos, todėl atstovauti teismo posėdžiuose buvo paskirtas kitas atstovas.
Motyvuojamoji dalis
Pareiškėjo R. L. skundas tenkintinas.
Pareiškėjas byloje ginčydamas Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Organizuoto nusikalstamumo tyrimo biuro vyresniojo tyrėjo R. I. 2012 m. gruodžio 19 d. nutarimą Nr. 40-24-K-13 „Dėl prevencinės poveikio priemonės taikymo“ (b.l. 22) iš esmės siekia panaikinti 2012 m. gruodžio 19 d. jam pareikštą oficialų perspėjimą (b.l. 24). Atsakovas oficialų perspėjimą pareiškėjui pareiškė vadovaudamasis Organizuoto nusikalstamumo užkardymo įstatymo 1, 4, 5 straipsniais.
Lietuvos Respublikos organizuoto nusikalstamumo užkardymo įstatymas (Valstybės žinios, 1997, Nr. 69-1731; Valstybės žinios, 2001, Nr. 60-2138) (aktuali akto redakcija, galiojanti nuo 2003-05-01) (toliau – ir ONUĮ) nustato organizuoto nusikalstamumo užkardymo priemones, jų taikymo principus, pagrindus, skyrimo tvarką (1 str.). Oficialus perspėjimas yra prevencinio poveikio priemonė, kuri gali būti taikoma esant šio įstatymo 4 straipsnyje numatytiems pagrindams (3 str.). Pagal ONUĮ 4 straipsnį, šio įstatymo 3 straipsnyje numatytos prevencinės poveikio priemonės gali būti taikomos asmenims, jei iš įstatymų nustatyta tvarka gautų duomenų apie šių asmenų ryšius su organizuotomis grupėmis, nusikalstamais susivienijimais ar jų nariais yra pakankamas pagrindas manyti, kad šie asmenys gali daryti sunkius ar labai sunkius nusikaltimus ir prevencines poveikio priemones reikia taikyti siekiant garantuoti visuomenės bei valstybės saugumą, užtikrinti viešąją tvarką, asmenų teises ir laisves. ONUĮ 5 straipsnyje yra pateikta oficialaus perspėjimo sąvoka, pagal kurią oficialus perspėjimas – tai įgalioto policijos pareigūno rašytinis reikalavimas asmeniui būtinai laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymų, nevaržyti kitų žmonių teisių ir laisvių, nedaryti teisės pažeidimų ir supažindinimas su galimomis teisinėmis pasekmėmis.
Aiškinant ONUĮ 4 straipsnio taikymą, pažymėtina, jog šios teisės normos taikymas siejamas su joje nurodytos informacijos (duomenų) turėjimu bei su aplinkybe, kad ši informacija (duomenys) buvo gauta įstatymų nustatyta tvarka. Ši informacija gali būti prieinama tik griežtai apibrėžtam asmenų ratui, t. y. ji turi turėti slaptumo elementus. Tai patvirtina Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 19 punktas, pagal kurį valstybės paslaptį gali sudaryti detalūs duomenys apie vykdomą (vykdytą) operatyvinę veiklą bei šios veiklos rezultatus. Taip pat pažymėtina, jog pagal svarstomą teisės normą nėra būtina, kad nurodytos informacijos surinkimas būtų nukreiptas konkrečiai į minėto oficialaus perspėjimo gavėją. Tokia informacija gali būti renkama ir gauta dėl aplinkybių, nebūtinai tiesiogiai susijusių su oficialų perspėjimą gavusiu asmeniu. Tačiau šios informacijos turinys turi aiškiai parodyti, kad šis asmuo turi ryšius su organizuotomis grupėmis, nusikalstamais susivienijimais ar jų nariais ir kad dėl tokių ryšių bei paties asmens elgesio (užfiksuotų veiksmų) yra pakankamas pagrindas manyti, jog šie asmenys gali daryti sunkius ar labai sunkius nusikaltimus.
Nagrinėjamu atveju oficialus perspėjimas pareiškėjui buvo pareikštas remiantis duomenimis, surinktais vykdant operatyvinę veiklą, tai yra duomenimis, kurie yra įslaptinti. Teismo posėdžio metu atsakovo atstovas pateikė įslaptintą medžiagą teismui susipažinti, tačiau nurodė, kad paviešinti visų šių duomenų ar bent kokios nors jų dalies atsakovas negali, nes tai pakenktų vykdomam operatyviniam tyrimui bei kiltų grėsmė operatyvinės informacijos subjektams. Byloje yra pateikta visa vieša informacija. Atsakovo atstovo nuomone, jos pakanka, galima nagrinėti bylą iš esmės. Atsakovas nepageidauja teikti papildomų duomenų, taip pat teikti daugiau išslaptintų dokumentų (b.l. 84).
Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (Valstybės žinios, 1999, Nr. 13-308; Valstybės žinios, 2000, Nr. 85-2566) (toliau – ir ABTĮ) 57 straipsnio 3 dalis nustato, kad faktiniai duomenys, sudarantys valstybės ar tarnybos paslaptį, paprastai negali būti įrodymai administracinėje byloje, kol jie bus išslaptinti įstatymų nustatyta tvarka. Taigi, šios įstatymo normos konstrukcija leidžia daryti išvadą, kad faktiniai duomenys, sudarantys valstybės ar tarnybos paslaptį, paprastai negali būti įrodymai administracinėje byloje, kol jie bus išslaptinti įstatymų nustatyta tvarka.
Teismas pažymi, kad LR Konstitucinis Teismas 2007 m. gegužės 15 d. nutarimu pripažino, kad ABTĮ 57 straipsnio 3 dalis (2000 m. rugsėjo 19 d. redakcija) neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsniui. Šiame nutarime Konstitucinis Teismas, be kita ko, konstatavo, jog minėtoje įstatymo normoje yra įtvirtinta taisyklė, kad faktiniai duomenys, sudarantys valstybės ar tarnybos paslaptį, kaip įrodymai administracinėje byloje gali būti naudojami tik juos išslaptinus įstatymo (būtent Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo) nustatyta tvarka, t. y. iš esmės yra draudžiama minėta tvarka neišslaptintus duomenis naudoti kaip įrodymus. Tačiau toks draudimas nėra absoliutus. Tai, ar konkrečioje nagrinėjamoje administracinėje byloje faktiniai duomenys, sudarantys valstybės ar tarnybos paslaptį, bus įrodymai, sprendžia teismas, atsižvelgdamas į visas bylos aplinkybes ir įvertinęs, ar jis be tų faktinių duomenų galės įvykdyti teisingumą.
Pažymėtina, kad kaip Konstitucinis Teismas nurodė 2007 m. gegužės 15 d. nutarime, „bylą nagrinėjančiam teismui visada kyla ypatinga atsakomybė, kai jis sprendžia, ar tam tikra valstybės paslaptį sudaranti (ar kita įslaptinta) informacija gali būti įrodymas toje byloje“.
Konstitucinis Teismas 2007 m. gegužės 15 d. nutarime taip pat pabrėžė, kad joks teismo sprendimas negali būti grindžiamas šalims (vienai iš jų) nežinoma vien valstybės paslaptį sudarančia (ar kita įslaptinta) informacija. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. spalio 8 d. sprendime administracinėje byloje A822-326/2009 buvo konstatuota, kad tokie atvejai, kai valstybės paslaptį sudarančiais neišslaptintais duomenimis yra remiamasi kaip vieninteliu ir vienai iš bylos šalių nežinomu įrodymu teismo procese, sudaro prielaidas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos pažeidimams, pirmiausia, teisės į teisingą bylos nagrinėjimą požiūriu (EŽTK 6 str.) (Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimai – 2006 m. spalio 31 d. Güner ?orum prieš Turkiją, pareiškimo Nr. 59739/00, 24-31 punktai; 2006 m. spalio 31 d. Aksoy (Ero?lu) prieš Turkiją, pareiškimo Nr. 59741/00, 24-31 punktai; 2007 m. lapkričio 27 d. Meral prieš Turkiją, pareiškimo Nr. 33446/02, 32-39 punktai; 2009 m. balandžio 21 d. Miran prieš Turkiją, pareiškimo Nr. 43980/04, 9-18 punktai; 2009 m. balandžio 21 d. Topal prieš Turkiją, pareiškimo Nr. 3055/04, 12-15 punktai). Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) 2008 m. gruodžio 16 d. sprendime Gulijev prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 10425/03) buvo kilęs klausimas, ar faktiniai duomenys, sudarę valstybės paslaptį, laikytini įrodymais administracinėje byloje. EŽTT šiame sprendime buvo atkreipęs dėmesį į tai, kad nagrinėjamoje byloje „įslaptinta“ išvada ne tik buvo panaudota kaip įrodymas, bet buvo ir vienintelė priežastis neišduoti pareiškėjui leidimo laikinai gyventi, taip pat atkreipė dėmesį į tai, kad administraciniai teismai savo sprendimuose rėmėsi šia išvada, nors pareiškėjas su jos turiniu supažindintas nebuvo, taip suvaržant jo teisę į gynybą. Bylose P. prieš Lietuvą bei U. prieš Lietuvą (pareiškimų Nr. 35601/04 ir 16965/04) 2010 m. liepos 6 d. paskelbtuose sprendimuose EŽTT pripažino Lietuvą pažeidus EŽTK 6 straipsnio 1 dalį, garantuojančią teisę į teisingą bylos nagrinėjimą, nes Lietuvoje vykusiuose administraciniuose procesuose pareiškėjai negalėjo ginčyti jų įtraukimo į operatyvinę įskaitą pagrįstumo, kadangi jiems nebuvo leista susipažinti su šiais įrodymais, kaip su valstybės paslaptį sudarančia informacija. Nagrinėdamas skundų esmę, EŽTT pabrėžė, kad šalių lygybės principas, t. y. galimybė pateikti argumentus tokiomis sąlygomis, kad viena proceso šalis neatsidurtų akivaizdžiai nepalankesnėje padėtyje už kitą proceso šalį, yra vienas iš teisingo teismo elementų. Šis principas taip pat apima šalių teisę susipažinti ir ginčyti visus įrodymus, galinčius turėti įtakos bylą nagrinėjančio teismo sprendimui. Nepaisant to, kad EŽTT pripažino, jog bylai reikšmingų įrodymų atskleidimas nėra absoliuti teisė, vis dėlto gynybos teises ribojančios priemonės gali būti naudojamos tik išimtiniais atvejais. EŽTT pabrėžė, kad savo praktikoje jis nesiima vertinti šio aspekto, t. y. ar konkrečiu atveju įrodymų neatskleidimas buvo išimtinai būtinas, tačiau nagrinėja, ar procese, kuriame buvo priimtas toks sprendimas, buvo laikomasi rungtyniškumo ir šalių lygybės principų bei suteiktos kitos garantijos gynybai. Teismas pastebėjo, kad šiose bylose neatskleista informacija buvo susijusi su pareiškėjų skundais, kuriuos sprendė administraciniai teismai, t. y. kad pareiškėjai nepagrįstai buvo įtraukti į operatyvinę įskaitą, ir su jų reikalavimais būti išbrauktiems iš šios įskaitos. Teismas pastebėjo, kad iš Lietuvos teismų argumentavimo matyti, kad informacija, buvusi operatyvinės įskaitos bylose, buvo laikoma svarbiu įrodymu, pagrindžiant tariamą pareiškėjų keliamą pavojų visuomenei. Taigi, pareiškėjai neturėjo galimybės pasisakyti dėl šių įrodymų pagrįstumo. Atsižvelgdamas į viską, ką išnagrinėjo, EŽTT konstatavo, kad procesai, kuriuose buvo priimti administracinių teismų sprendimai, neatitiko rungtyniško proceso ir šalių lygybės principų bei neturėjo pakankamų garantijų pareiškėjams. Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2009 m. spalio 8 d. sprendime administracinėje byloje A822-326/2009 laikėsi nuostatos, kad individo asmeniniai interesai ir viešasis interesas negali būti priešpriešinami, juos būtina derinti, tai reiškia, kad tarp šių interesų turėtų būti užtikrinta teisinga pusiausvyra, vadovaujantis Konstitucinio Teismo, EŽTT ir Europos Sąjungos teisminių institucijų nustatytais kriterijais.
Iš atsakovo pateiktos medžiagos galima spręsti, kad oficialus perspėjimas pareiškėjui R. L. buvo reiškiamas remiantis atsakovo turimais slaptos operatyvinės medžiagos duomenimis bei atsakovo teismui pateikta vieša informacija, t. y. duomenimis apie tai, kad pareiškėjui R. L. 2012 m. rugpjūčio 7 d. yra pareikštas įtarimas dėl turto prievartavimo bei pasikėsinimo pagrobti didelės vertės svetimą turtą, t. y. pagal LR BK 181 str. 2 d., 22 str. ir 180 str. 3 d., 233 str. 1 d. (b.l. 25-26, 44). Medžiagoje taip pat yra pateikiami duomenys, kad R. L. praeityje Šiaulių miesto apylinkės teismo 2011 m. birželio 23 d. nuosprendžiu buvo nuteistas už nusikalstamą veiką pagal LR BK 245 str. pinigine bauda 7 MGL dydžio (910 Lt). 2012 m. sausio 16 d. bauda sumokėta, teistumas išnykęs (b.l. 43). Pateiktoje medžiagoje taip pat yra duomenys apie Kelių eismo taisyklių pažeidimus, užtraukusius R. L. administracinę atsakomybę (b.l. 30-33, 36-39). Jokių kitų viešų pareiškėją kompromituojančių duomenų byloje nėra. Atsakovo atstovas teismo posėdžių metu nepateikė teismui daugiau jokios papildomos viešos medžiagos, susijusios su prevencinio poveikio priemonių skyrimo pagrįstumu pareiškėjui R. L.. Teismui posėdžio metu pasiūlius išslaptinti su byla susijusią slaptą operatyvinę medžiagą arba bent tam tikrą jos dalį, atsakovo atstovas tai padaryti atsisakė (b.l. 84). Atsakovo atstovas teismo posėdžio metu taip pat nurodė, kad atsakovas nepageidauja teikti jokių papildomų duomenų, taip pat ir išslaptinti bent dalį įslaptintos medžiagos, kad esamos medžiagos pakanka skirti pareiškėjui oficialų perspėjimą (b.l. 84). Teismas, susipažinęs (atskirai nuo kitų proceso dalyvių) su atsakovo atstovo pateiktais slaptos (neišslaptintos) operatyvinės medžiagos duomenimis, negali jais niekaip pasiremti priimdamas byloje vienokį ar kitokį sprendimą. Teismas, išnagrinėjęs atsakovo pateiktą viešą informaciją bei kitus įrodymus, daro išvadą, kad byloje esantys vieši duomenys yra nepakankami nustatyti, jog yra pagrindas taikyti ONUĮ 4 straipsnyje įtvirtintas prevencinio poveikio priemones – oficialų perspėjimą.
Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į aukščiau nurodytus argumentus, konstatuoja, kad Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Organizuoto nusikalstamumo tyrimo biuro vyresniojo tyrėjo R. I. 2012 m. gruodžio 19 d. nutarimas Nr. 40-24-K-13 „Dėl prevencinės poveikio priemonės taikymo“, o tuo pačiu ir oficialus perspėjimas, yra nepagrįstas, todėl naikintinas.
Rezoliucinė dalis
Kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 str., 88 str. 1 d. 2 p.,
nusprendžia:
Pareiškėjo R. L. skundą tenkinti.
Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Organizuoto nusikalstamumo tyrimo biuro vyresniojo tyrėjo R. I. 2012 m. gruodžio 19 d. nutarimą Nr. 40-24-K-13 „Dėl prevencinės poveikio priemonės taikymo“ panaikinti.
Spendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per sprendimą priėmusį teismą.