Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2009-01-23 · Administracinė byla Nr. A-822-790-09

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2009-01-23
Bylos Nr.
A-822-790-09
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Ričardas Piličiauskas (pirm.), Vaida Urmonaitė, Skirgailė Žalimienė (pran.)
Pareiškėjas
R. P., E. A., S. B., R. B., D. J., I. K., A. M., S. N., A. P., Z. R., A. S., I. S., E. Š., D. V., E. M., I. Č.
Atsakovas
LR Vyriausybės atstovei Julianai Ostrouch, Lietuvos Respublikos Vyriausybei, Lietuvos Respublikos finansų ministerijai, Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai, Klaipėdos miesto apylinkės teismui
Administracinė byla Nr. A822-790/2009Procesinio sprendimo kategorija 38 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2009 m. sausio 23 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas), Vaidos Urmonaitės ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja),

sekretoriaujant Indrei Mikaitei,

dalyvaujant pareiškėjo R. P. atstovei advokatei E. S. , atsakovo LR Vyriausybės atstovei Julianai Ostrouch,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų E. A. , S. B. , R. B. , D. J. , I. K. , A. M. , S. N. , R. P. , A. P. , Z. R. , A. S. , I. S. , E. Š. , D. V. , E. M. , A. P. ir I. Č. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2003 m. sausio 27 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų E. A. , S. B. , R. B. , D. J. , I. K. , A. M. , S. N. , R. P. , A. P. , Z. R. , A. S. , I. S. , E. Š. , D. V. , E. M. , A. P. ir I. Č. skundą atsakovams Lietuvos Respublikos Vyriausybei, Lietuvos Respublikos finansų ministerijai, Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai, Klaipėdos miesto apylinkės teismui dėl padarytų pažeidimų pašalinimo ir įpareigojimo išmokėti negautų atlyginimų skirtumą.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjai kreipėsi į administracinį teismą, prašydami: 1) pripažinti, kad jų tarnybiniai atlyginimai sumažinti neteisėtai ir nepagrįstai; 2) panaikinti 1999 m. gruodžio 23 d. Teisingumo ministro įsakymo Nr. 370 1 punktą dėl 40 proc. tarnybinio priedo, nurodant nuo 2000 m. sausio 3 d. apylinkių teismų teisėjams palikti ne mažesnį kaip 50 proc. tarnybinio atlyginimo dydžio (koeficientą) priedą; 3) panaikinti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimą Nr. 1494 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 30 d. nutarimo Nr.689 "Dėl teisėtvarkos, teisėsaugos ir kontrolės institucijų vadovaujančiųjų pareigūnų ir valdininkų darbo apmokėjimo“; 4) įpareigoti Finansų ministeriją pervesti Klaipėdos miesto apylinkės teismui lėšas, reikalingas teisėjų, teismo pirmininko ir pavaduotojo negautoms atlyginimų dalims išmokėti nuo 2000 m. sausio 3 d. iki teismo sprendimo priėmimo (D. G. - iki 2001 m. sausio 17 d., E. M. - iki 2000 m. spalio 20 d., A. P. - iki 2000 m. lapkričio 10 d.); 5) įpareigoti Klaipėdos miesto apylinkės teismą išmokėti teisėjams negauto atlyginimo skirtumą nuo 2000 m. sausio 3 d. už kiekvieną mėnesį pagal priedėlius (E. A. , S. B. , R. B. , I. Č. , D. J. , I. K. , A. M. , A. P. , Z. R. , A. S. , I. S. , E. Š. , D. V. - po 11 655 Lt, S. N. - 77 330,25 Lt, R. P. - 93 240 Lt), o išmokant atlyginimus A. P. ir R. P. , vadovautis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 30 d. nutarimu Nr. 689.

Pareiškėjai paaiškino, jog vadovaujantis Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 1998 m. gruodžio 24 d. įsakymu Nr. 221 apylinkių teismų teisėjams buvo mokamas 50 procentų tarnybinio atlyginimo dydžio priedas, tačiau Teisingumo ministerija 1999 m. gruodžio 23 d. įsakymu Nr. 370 šį priedą nuo 2000 m. sausio 1 d. sumažino iki 40 procentų visiems teismo teisėjams. Pareiškėjai pažymėjo, jog pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos nuostatas teisėjas ir teismas, vykdydami teisingumą, yra nepriklausomi, valstybinės valdžios ar valdymo institucijų, Seimo narių ir kitų pareigūnų, politinių partijų, politinių bei visuomeninių organizacijų ar piliečių kišimasis į teisėjo ar teismo veiklą draudžiamas (109, 114 str. str.). Tuo tarpu valstybinės valdžios ir valdymo institucijos pažeidė jų teises gauti sutartą tarnybinį atlyginimą ir jo priedus, nes nuo 2000 m. sausio 1 d. jie buvo sumažinti Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimu Nr. 1494 (teismo pirmininkui A. P. ir jo pavaduotojui R. P. ). Pareiškėjai nurodė, jog Konstitucinio Teismo 1995 m. gruodžio 6 d. ir 1999 m. gruodžio 21 d. nutarimuose bei 2000 m. sausio 12 d. sprendime dėl minėto nutarimo išaiškinimo konstatuota, kad bet kokie mėginimai mažinti teisėjų atlyginimą ar kitas socialines garantijas arba teismų finansavimo ribojimas yra kėsinimasis į teisėjo ar teismų nepriklausomumą. Pareiškėjų manymu, pripažinus jiems nustatytų tarnybinių atlyginimų sumažinimą nepagrįstu ir neteisėtu, atsakovai įpareigotini pašalinti pažeidimus, išmokant nuo 2000 m. sausio 1 d. iki teismo sprendimo priėmimo jų negautą atlyginimo dalį. Pareiškėjai nurodė, jog 1995 m. gruodžio 6 d. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarime konstatuota, kad principas, kuriuo remiantis einančiam pareigas teisėjui negali būti sumažintas atlyginimas, tapo viena iš universalių teisėjo nepriklausomumo garantijų. Ši garantija įtvirtinta ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsnio 2 dalyje, ji priskiriama teisėjo socialinio (materialinio) pobūdžio garantijai. Šiuo aspektu ir vertintinas Teisingumo ministro 1999 m. gruodžio 23 d. įsakymas Nr. 370. Pareiškėjai taip pat rėmėsi Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d. nutarimu, detalizuojančiu 1995 m. gruodžio 6 d. nutarimo nuostatas. Pareiškėjų manymu, akivaizdu, kad Teisingumo ministro 1999 m. gruodžio 23 d. įsakymas Nr. 370 savo esme yra nekonstitucinis ir negalėjo būti priimtas. Pareiškėjai pažymėjo, jog 2000 m. sausio 12 d. sprendime Konstitucinis Teismas, atsakydamas į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo prašymą išaiškinti kai kurias Konstitucinio Teismo 1999 m. gruodžio 21 d. nutarimo nuostatas, nurodė, kad sąvoka „teisėjo atlyginimas“ apima ne kurią nors sudedamąją darbo užmokesčio dalį (pareiginę algą, priedą už ištarnautus metus ar vienkartines priemokas), o visas išmokas, mokamas teisėjui iš valstybės biudžeto. Konstituciniam Teismui nutraukus pradėtą teiseną dėl Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimo Nr. 1494 atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai tuo pagrindu, kad minimas Vyriausybės nutarimas neteko galios, pareiškėjų teigimu, susidarė teisės spraga. Pareiškėjai nurodė, jog priimtas Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymas panaikino Vyriausybės nutarimo Nr.1494 galiojimą, tačiau nepanaikino šiuo nutarimu sukurtų teisinių pasekmių (atlyginimas teisėjams skaičiuojamas su 40, o ne 50 procentų priedu, teismo pirmininkui ir jo pavaduotojui nustatytas tarnybinio atlyginimo (koeficiento) „ padidinimas“ nuo 2,5 karto sumažėjo iki 1,75 karto). Jeigu teismui atrodys tikslinga laikytis Teisingumo ministerijos pozicijos senaties taikymo klausimu, pareiškėjai prašė šį terminą atnaujinti, nurodydami, kad kreipimasis į teismą yra paskutinė galima pasinaudoti priemonė, iki tol buvo bandoma ieškoti taikių problemos sprendimo būdų (ministerija žadėjo įsakymą pakeisti ir to buvo laukiama). Kadangi nėra ginčo santykius reguliuojančių teisės aktų, pareiškėjų manymu, jų prašymas turėtų būti tenkinamas tiesiogiai taikant Lietuvos Respublikos Konstitucijos 6 straipsnį (civilinė byla Nr. 3K-3-108,1999, Teismų praktika Nr.12, p. 14-17). Pareiškėjai pažymėjo, jog Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimas Nr. 1494 bei Teisingumo ministro 1999 m. gruodžio 23 d. įsakymas Nr. 370 prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, nes yra priimti jau po Konstitucinio Teismo 1995 m. gruodžio 6 d. nutarimo, kuriame nurodyta, jog teisėjų atlyginimo mažinimas pažeidžia teisėjų nepriklausomumo principą (Konstitucijai prieštarauja priedų sumažinimas, o ne paskyrimas). Vyriausybės atstovo teiginys, kad Vyriausybė (ir Teisingumo ministerija) tik paskirsto Biudžeto įstatymu paskirtas lėšas, jų manymu, negali būti priimtas domėn, nes Konstitucinis Teismas 1995 m. gruodžio 6 d. nutarime nurodė, kad kėsinimasis į teisėjų ir teismų nepriklausomumą yra ne tik teisėjų atlyginimo mažinimas, bet ir teismų finansavimo ribojimas. Teiginys, kad byla turėtų būti nutraukta, nes Vyriausybės nutarimo atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir įstatymams klausimo sprendimas priskiriamas Konstitucinio Teismo kompetencijai, pareiškėjų teigimu, nepagrįstas, nes nė vienas iš jų negali kreiptis į Konstitucinį Teismą pats (vienas iš galinčių tai padaryti subjektų yra teismas, nagrinėjantis bylą; Civilinio proceso kodekso 11 str. 4 d., Administracinių bylų teisenos įstatymo 4 str. 2 d.). Pareiškėjai R. A. ir D. G. savo reikalavimų atsisakė ir prašė bylą dalyje dėl jų reikalavimų nutraukti (b. l. 54-55).

Pareiškėjai 2001 m. balandžio 18 d. patikslintu prašymu prašo priteisti negauto atlyginimo skirtumą nuo 2000 m. sausio 3 d. už kiekvieną mėnesį pagal pateiktas patikslintas konkrečiai dienai skaičiuotes.

Atsiliepimas

Atsakovai Lietuvos Respublikos Vyriausybė ir Teisingumo ministerija su prašymu nesutiko.

Atsakovai nurodė, kad Lietuvos Respublikos Seimas įstatymu „Dėl Lietuvos Respublikos teismų teisėjų, prokuratūros darbuotojų, valstybinių arbitrų bei Valstybės kontrolės departamento darbuotojų tarnybinių atlyginimų“ nustatė, jog iki bus patikslinti atitinkami įstatymai, Lietuvos Respublikos teismų teisėjų tarnybinius atlyginimus nustato Vyriausybė. Vadinasi, kol nebuvo priimtas teisėjų darbo apmokėjimo įstatymas, tol šį pavedimą Vyriausybė privalėjo vykdyti. Vyriausybė 1997 m. birželio 24 d. nutarimu Nr.666 „Dėl Lietuvos Respublikos teismų teisėjų, prokuratūros sistemos ir Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento pareigūnų bei kitų darbuotojų darbo apmokėjimo“ nustatė teisėjų tarnybinius atlyginimus, tarnybinių atlyginimų priedus už ištarnautą laiką ir kitas darbo apmokėjimo sąlygas, numatydama galimybę skirti atitinkamo dydžio priemokas (priedus) prie tarnybinio atlyginimo. Minėto nutarimo 2.5.2 punkte numatyta, kad teismų (išskyrus Aukščiausiojo teismo) teisėjams papildomos darbo apmokėjimo sąlygos nustatomos Teisingumo ministerijos nustatyta tvarka. 1998 m. gruodžio 24 d. Teisingumo ministras įsakymu patvirtino apylinkių teismų teisėjams 50 procentų tarnybinio atlyginimo dydžio priedą nuo 1999 m. sausio 4 d. iki 1999 m. gruodžio 31 d. Atsakovai pažymėjo, jog teisėjų darbo užmokesčio fondą kiekvieniems metams tvirtina ne Vyriausybė, bet Lietuvos Respublikos Seimas biudžeto įstatymu. Pagal šio fondo dydį nustatomi teisėjų atlyginimai bei jų priemokos (priedai). Tai pažymėta ir Konstitucinio Teismo 1995 m. gruodžio 6 d. nutarime. Nutarime taip pat akcentuota, kad Vyriausybės nutarimu pagal bendrus kriterijus nustatyta teisė skirti teisėjams tarnybinių atlyginimų priemokas neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Vyriausybė (ir Teisingumo ministerija) vykdo Seimo įstatymu nustatytą pavedimą dėl teisėjų tarnybinių atlyginimų bei priemokų nustatymo, tačiau realios tokio pavedimo ribos nustatomos Seimo kiekvienais metais priimame Valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatyme. Lietuvos Respublikos Seimui tokiu įstatymu sumažinus darbo užmokesčio fondui skirtų lėšų sąmatą, Teisingumo ministerija nustatė priedo prie tarnybinio atlyginimo dydį Seimo priimto įstatymo nustatytose ribose. Tik įstatymų nustatyta tvarka pripažinus teisės aktą neteisėtu (pvz., kai teisės aktas Konstitucinio Teismo pripažintas prieštaraujančiu Lietuvos Respublikos Konstitucijai), jo taikymas būtų negalimas. Atsakovai pažymėjo, jog nei vienas teisės aktas, kuriais vadovaujantis buvo priimtas 1999 m. gruodžio 23 d. teisingumo ministro įsakymas, nėra pripažintas prieštaraujančiu Lietuvos Respublikos Konstitucijai, jie yra galiojantys ir teisėti. Todėl teigti, kad teisingumo ministras, priimdamas tokį įsakymą, padarė pažeidimą, ir kad toks įsakymas prieštarauja teisės aktams, negalima. Atsakovai nurodė, jog teismas pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo neįgaliotas nagrinėti bylų dėl reikalavimų įpareigoti viešojo administravimo subjektą savo veiksmais nepažeisti asmenų teisių bei teisėtų interesų. Teismas gali įpareigoti panaikinti priimtą neteisėtą teisės aktą, tačiau negali įpareigoti priimti kitą teisės aktą. Kadangi skundžiamas teisės aktas yra teisėtas, priimtas vadovaujantis galiojančiais įstatymais bei Vyriausybės nutarimais, jį panaikinti nėra teisinio pagrindo. Be to atsakovai teigė, jog jeigu būtų panaikintas 1999 m. gruodžio 23 d. teisingumo ministro įsakymas, priemokos teisėjams prie tarnybinių atlyginimų apskritai nebūtų nustatytos, nes 1998 m. gruodžio 24 d. teisingumo ministro įsakymas galiojo tik iki 1999 m. gruodžio 31 d. Atsakovai rėmėsi Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsnio 3 dalimi, nurodydami, kad atsižvelgiant į sudėtingą Lietuvos ekonominę situaciją, papildomų apmokėjimo sąlygų pakeitimai neturėtų daryti įtakos teisingumo vykdymui. Atsakovų manymu, Vyriausybė negali būti atsakovu šioje byloje, nes ne jos priimtas teisės aktas skundžiamas. Be to, pareiškėjai, ginčydami Teisingumo ministro 1999 m. gruodžio 23 d. įsakymo Nr. 370 teisėtumą, praleido Administracinių bylų teisenos įstatyme nustatytą vieno mėnesio terminą skundui paduoti (20 str. 1 d. 1999 m. sausio 1 d. redakcija, 33 str. 1 d. 2000 m. rugsėjo 19 d. redakcija), todėl yra pagrindas bylą nutraukti. Reikalavimas panaikinti Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimą Nr.1494, atsakovų manymu, nepriskirtinas administracinių teismų kompetencijai, nes Konstitucinio Teismo įstatymo 63 straipsnio 1 dalies 3 punktas bylas dėl Vyriausybės aktų atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir įstatymams priskiria Konstitucinio teismo kompetencijai.

Atsakovas Klaipėdos apylinkės teismas su prašymu sutiko, nurodydamas, kad ieškinį pripažįsta.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2003 m. sausio 27 d. sprendimu bylą dalyje dėl reikalavimo panaikinti Teisingumo ministro 1999 m. gruodžio 23 d. įsakymo Nr. 370 pirmą punktą bei dalyje dėl pareiškėjų R. A. ir D. G. reikalavimų nutraukė, o likusioje dalyje prašymą atmetė.

Teismas nustatė, kad skundžiamo Teisingumo ministerijos 1999 m. gruodžio 23 d. įsakymo priėmimo metu pareiškėjai buvo teisėjai (b. l. 10-11). Lietuvos Vyriausiasis administracinis teismas 2002 m. kovo 4 d. nutartyje administracinėje byloje Nr.I4-10-02 konstatavo, kad Teisingumo ministro 1999 m. gruodžio 23 d. įsakymas Nr.370 yra centrinio administravimo subjekto priimtas teisės aktas, tačiau ne norminis administracinis teisės aktas (Administracinių bylų teisenos įstatymo 2 str. 13, 14 d.). Teismo konstatavimu, ginčijamas teisės aktas yra skirtas individualiais požymiais apibrėžtiems subjektams (apylinkės teismų teisėjams), jis nebuvo skelbtas „Valstybės žiniose“. Todėl atsisakyta tirti ginčijamo teisės akto teisėtumą, nurodant, kad jo teisėtumą ir pagrįstumą turi įvertinti teismas, nagrinėdamas konkrečią bylą dėl subjekto teisių pažeidimo. Teismas vadovavosi Administracinių bylų teisenos įstatymo 20 straipsnio 1 dalimi (redakcija, galiojusi iki 2001 m. sausio 1 d.), 33 straipsnio 1 dalimi (redakcija, galiojanti nuo 2001 m. sausio 1 d.). Nors pareiškėjai, prašydami panaikinti Teisingumo ministro 1999 m. gruodžio 23 d. įsakymo Nr.370 pirmą punktą, nenurodė, kada konkrečiai sužinojo apie ginčijamą aktą, atsižvelgęs į tai, kad teisėjams atlyginimas yra išmokamas kiekvieną mėnesį (darbo apmokėjimo įstatymo 11 str., Administracinių bylų teisenos įstatymo 58 str. 1 d.), teismas nusprendė, jog pareiškėjams ginčijamo akto pasekmės, o tuo pačiu ir pats ginčijamas aktas, tapo žinomas 2001 m. vasario mėnesį (kai jiems buvo išmokėtas atlyginimas, pritaikant sumažintą tarnybinio atlyginimo dydžio priedą). Teismas nusprendė, kad buvo praleistas vieno mėnesio terminas kreiptis į teismą dėl skundžiamo individualaus teisės akto, nurodydamas, kad nurodomos termino praleidimo priežastys (ministerijos pažadai pakeisti įsakymą) nėra pagrįstos įrodymais, todėl nėra pripažintinos svarbia termino praleidimo priežastimi (Administracinių bylų teisenos įstatymo 34 str.). Byla dalyje dėl Teisingumo ministro 1999 m. gruodžio 23 d. įsakymo Nr.370 pirmo punkto panaikinimo nutraukta.

Teismas nustatė, jog pareiškėjų A. P. , R. P. , S. N. atlyginimai buvo sumažinti ir pagal pakeistą Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 30 d. nutarimą Nr.689 (1999 m. gruodžio 28 d. nutarimo Nr.1494 redakcija), todėl nagrinėtas ir šio atlyginimo sumažinimo teisėtumas. Teismo konstatavimu, nagrinėjamu atveju prašymas negali būti grindžiamas vien tik principu, kad teisėjų atlyginimų mažinti negalima, nes pareiškėjų atlyginimo dydis buvo ir yra reglamentuojamas teisės aktais. Kadangi galioja Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo Nr.VIII-1904 nuostatos, reglamentuojančios apylinkės teismo pirmininko bei jo pavaduotojo atlyginimo dydį, teismas nusprendė, kad nėra pagrindo ginčo santykiui taikyti minėtą principą, nes yra įstatymas, reglamentuojantis ginčo santykį (Administracinių bylų teisenos įstatymo 4 str. 5 d.). Teismas nurodė, jog Lietuvos Respublikos Seimas 1993 m. vasario 3 d. įstatymu Nr.1-76 nustatė, kad iki kol bus patikslinti atitinkami įstatymai, teisėjų atlyginimai nustatomi Vyriausybės nutarimais. Vyriausybė 1997 m. birželio 24 d. nutarimu Nr. 666 patvirtino teismų teisėjų atlyginimus. 1997 m. birželio 30 d. Vyriausybės nutarimu Nr. 689 Vyriausybės nutarimais nustatytus teisėjų tarnybinius atlyginimus buvo nutarta padidinti, neviršijant darbo užmokesčio fondo, 2,5 karto. 1999 m. gruodžio 28 d. šis nutarimas iš dalies pakeistas, sumažinus atlyginimų padidinimą nuo 2,5 karto iki 1,75 karto. Teismo konstatavimu,1993 m. vasario 3 d. įstatymo, laikinai pavedančio Vyriausybei nustatyti teisėjų bei kitų valstybės pareigūnų atlyginimo dydžius, nuostatos vertintinos kaip delegavimas Vyriausybei reguliuoti su teisėjų atlyginimų nustatymu ir mokėjimu susijusius santykius. Taigi, iki kol Seimas 2000 m. rugpjūčio 29 d. priėmė Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymą, teisėjų atlyginimų dydžių nustatymas buvo priskirtas Vyriausybės kompetencijai. Pažymėta, jog dėl 1993 m. vasario 3 d. įstatymo atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijos normoms nebuvo kreiptasi į Konstitucinį Teismą, o šiuo metu jis nebegalioja. Teisėjų atlyginimui skiriamos lėšos kasmet numatomos Lietuvos Respublikos Seimo priimame Biudžeto įstatyme. Konstitucinis Teismas 2001 m. liepos 12 d. nutarimu nustatė draudimo vykdomajai valdžiai kištis į teisingumo vykdymą bei teisėjų atlyginimų mažinimo negalimumo principus. 2000 m. rugpjūčio 29 d. Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo normos ta apimtimi, kuria įteisintas valstybės valdžios ir valdymo institucijų bei pareigūnų kišimasis į teismų veiklą, pažeidžiant valdžių padalijimo bei teismų ir teisėjo nepriklausomumo principą, buvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai. Šiuo nutarimu užkirstas kelias teisėjų, įskaitant ir pareiškėjų, atlyginimų mažinimui, numatytam 2000 m. rugpjūčio 29 d. įstatyme. Konstitucinis Teismas 2001 m. liepos 12 d. nutarimu nutraukė pradėtą teiseną dėl Vyriausybės 1991 m. lapkričio 29 d. nutarimo Nr.499, 1997 m. birželio 24 d. nutarimo Nr.666 bei 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimo Nr.1494 atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Jis taip pat nutraukė pradėtą teiseną dėl 2000 m. valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 6 priedėlio ir 2000 m. valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymo pakeitimo įstatymo 9 straipsnio atitikties Konstitucijai. Tokiu būdu, nenustatyta, kad prašomas ištirti Vyriausybės nutarimas Nr.1494, kuriuo nustatytas teisėjų atlyginimų padidinimo nuo 2,5 karto iki 1,75 karto sumažinimas, prieštarautų Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Teismas pažymėjo, jog ar Vyriausybės aktai atitinka Lietuvos Respublikos Konstituciją ir įstatymus, sprendžia tik Konstitucinis Teismas (Konstitucinio Teismo įstatymo 63 str. 1 d. 1 p.). Teismas nurodė, kad Vyriausybės nutarimais nustatomi teisėjų atlyginimo dydžiai buvo siejami su kiekvienais metais priimamais valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymais, nustatančiais teisėjų darbo užmokesčiui skirtų lėšų dydį. Pagal Biudžeto sandaros įstatymo 18 straipsnio 3 dalį, 20 straipsnį lėšų, skiriamų kiekvieno teismo teisėjų darbo užmokesčiui, dydį, nustato tik įstatymas, todėl jį ir pakeisti galima tik įstatymu. Nuspręsta, kad įpareigojimas atsakovams skirti lėšas išmokėti darbo užmokestį, mokėtą iki 2000 m. sausio 1 d., bei išmokėti susidariusį atlyginimo skirtumą, pažeistų Biudžeto sandaros įstatymo nuostatas, o taip pat 2001 m. gegužės 14 d. Vyriausybės nutarimo Nr.543 17 punktą, nustatantį, kad naudoti valstybės biudžeto lėšas be patvirtintos valstybės išlaidų sąmatos draudžiama. Kadangi teisėjo pareigos yra siejamos su valstybės tarnyba (jis skiriamas bei atleidžiamas iš pareigų Lietuvos Respublikos Prezidento, jo atlyginimas nustatytas įstatymo ir mokamas iš valstybės biudžeto), konstatuota, jog ginčas yra kilęs iš administracinių, o ne civilinių teisinių santykių, ir Civilinio kodekso 1.2 straipsnyje bei kitose normose įtvirtinti visokeriopos civilinių teisių teisminės gynybos ir kiti pareiškėjų nurodyti civilinių santykių reglamentavimo principai negali būti taikomi. Esant minėtoms aplinkybėms, pareiškėjų A. P. ir R. P. , S. N. reikalavimai, grindžiami Vyriausybės 1997 m. birželio 30 d. nutarimo Nr.689 (1999 m. gruodžio 28 d. nutarimo Nr.1494 redakcija) neteisėtumu, atmesti kaip nepagrįsti. Nurodyta, kad nepatenkinus pareiškėjų reikalavimų dėl Teisingumo ministro 1999 m. gruodžio 23 d. įsakymo Nr. 370 1 punkto panaikinimo, pripažinus nepagrįstais pareiškėjų A. P. ir R. P. , S. N. reikalavimus, nėra teisinio pagrindo patenkinti reikalavimus dėl įpareigojimo pervesti lėšas atlyginimų išmokėjimui bei išmokėti šį atlyginimą. Pareiškėjams R. A. ir D. G. savo reikalavimų atsisakius, atitinkamoje dalyje byla nutraukta.

III.

Pareiškėjai E. A. , S. B. , R. B. , I. Č. , D. J. , I. K. , A. M. , S. N. , R. P. , A. P. , Z. R. , A. S. , I. S. , E. Š. , D. V. , E. M. , A. P. apeliaciniu skundu prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2003-01-27 sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą - tenkinti patikslintus pareiškėjų reikalavimus.

Nurodo, kad teismas nepilnai ištyrė ir neobjektyviai įvertino senaties taikymo, atnaujinimo pagrindus. Motyvais, jog atlyginimas teisėjams išmokamas kiekvieną mėnesį ir pareiškėjams ginčijamo akto pasekmės, o tuo pačiu ir pats ginčijamas aktas, tapo žinomi 2001 m. vasario mėnesį, teismas padarė tik prielaidą, kuri paneigtina šiomis aplinkybėmis: pareiškėjai nebuvo supažindinti su teisės aktais, kurių pagrindu buvo skaičiuojami, perskaičiuojami ir mažinami atlyginimai, teisėjai iki šiol negauna atlyginimo paskaičiavimo išklotinių, nėra žinomi ir teisėjų atlyginimų skaičiavimo teisiniai pagrindai. Pareiškėjai neginčija supratę, jog išmokėti mažesni atlyginimai, tačiau buvo tikri, kad teisės aktai negali prieštarauti Konstitucijos nuostatoms ir Konstitucinio Teismo nutarimui: 1995-12-06 Konstitucinio Teismo nutarime konstatuojama, kad principas, kuriuo remiantis einančiam pareigas teisėjui negali būti sumažintas atlyginimas, tapo viena iš universalių teisėjo nepriklausomumo garantijų. Ši garantija įtvirtinta ir Konstitucijos 109 str. 2 d. ir priskiriama teisėjo socialinio (materialinio) pobūdžio garantijai. Be to, iki pat kreipimosi į teismą dėl pažeistos teisės atstatymo, ikiteisminėmis priemonėmis ir būdais buvo aiškintasi dėl sumažinto atlyginimo aplinkybių. Nepavykus šiomis priemonėmis išspręsti ginčo, 2000 m. liepos mėnesį buvo kreiptasi į teismą. Atkreipia dėmesį ir į tai, kad ABTĮ 33 str. 1d. (2000 m. redakcija) reglamentuoja galimybę kreiptis į teismą per du mėnesius nuo dienos, kai baigiasi teisės akto įvykdymo terminas. Teisingumo ministro 1999-12-23 įsakymo Nr.370 įvykdymo terminas baigiasi, kaip nurodyta pačiame įsakyme, 2000-12-31, todėl mano, jog 2000 m. liepos mėnesį į teismą kreiptasi nepraleidus senaties termino. Mano, kad šių aplinkybių visuma sudaro pagrindą pripažinti, jog kreipimosi į teismą dėl pažeistos teisės gynimo terminas nebuvo praleistas, o jei šis terminas būtų įvertintinas, kaip praleistas, yra pakankamas pagrindas jį atnaujinti. Taip pat nurodo, kad motyvai ir argumentai, kurių pagrindu kita prašymo dalis įvertinta kaip nepagrįsta, ne tik neteisingi, bet ir prieštaraujantys įstatymams. Sprendimas grindžiamas įvairiapusiškai interpretuojant, kad yra teisinga teisėjų atlyginimų sumažinimą saistyti su valstybės biudžetu. Darydamas išvadą, kad teisėjų atlyginimai turi būti nustatomi vadovaujantis ir biudžeto klausimus reglamentuojančiu įstatymu, teismas visiškai ignoruoja Konstitucinio Teismo neginčijamą nuostatą "neleistinumą mažinti teisėjo gaunamą atlyginimą", įtvirtintą 1995-12-06, 2001-07-12 nutarimuose. 2001-0712 Konstitucinio Teismo nutarimo nuostatos detalizuoja 1995-12-06 nutarimo nuostatas, todėl akivaizdu, kad dėl šių nuostatų Teisingumo ministro 1999-12-23 įsakymas Nr.370, nustatęs 40 procentų tarnybinio atlyginimo dydžio (koeficientais) priedą vietoje buvusio 50 procentų dydžio priedo, yra neteisėtas, nes pagal savo esmę yra nekonstitucinis ir negalėjo būti priimtas. Mano, jog sprendimo motyvas, kad nei vienas teisės aktas, kuriais vadovaujantis buvo priimtas Teisingumo ministro 1999-12-23 įsakymas, nėra pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai, yra galiojantys ir teisėti, yra neteisingas, nes yra prašoma pripažinti neteisėtu Teisingumo ministro įsakymą ne kitų teisės aktų atžvilgiu, o laikant, kad aktas yra neteisėtas atsižvelgiant į Konstitucinio Teismo nuostatas, įtvirtinančias teisėjo nepriklausomumo garantijas. Apeliantai sutinka, jog Vyriausybės teisė skirti teisėjams tarnybinių atlyginimų priemokas neprieštarauja Konstitucijai, tačiau ginčo pagrindas yra ne tai, jog priemoką paskyrė Vyriausybė, o tai, kad ją neteisėtai sumažino. Prieštaraujantis Konstitucijai yra sumažinimas, o ne paskyrimas. 2000-01-12 sprendime Konstitucinis Teismas nurodė, kad sąvoka teisėjo atlyginimas apima ne kurią nors sudedamąją darbo užmokesčio dalį - pareiginę algą, priedą už ištarnautus metus ar vienkartines priemokas, o visas išmokas, mokamas teisėjui iš valstybės biudžeto. Vyriausybės 1999-12-28 nutarimu Nr.1494 apylinkių teismų pirmininkams ir pavaduotojams nustatytas tarnybinio atlyginimo (koeficiento) padidinimas 1,75 karto, vietoje buvusio 2,5 karto. Todėl ir šis teisės aktas yra neteisėtas ir antikonstitucinis. Mano, kad prašymas turėtų būti tenkinamas tiesiogiai taikant Konstitucijos 6 straipsnį, nes ginčo santykio nedetalizuoja kiti norminiai aktai - įstatymai ar poįstatyminiai aktai, neprieštaraujantys Konstitucijai (civ. byla Nr. 3K-3-108,1999, Teismų praktika Nr.12, p.14-17). Ginčijami aktai - Vyriausybės 1999-12-28 nutarimas Nr.1494 ir Teisingumo ministro 1999-12-23 įsakymas Nr. 370 prieštarauja Konstitucijai, nes priimti jau po Konstitucinio Teismo 1995-12-06 nutarimo, kuriame nurodyta, jog teisėjų atlyginimo mažinimas pažeidžia teisėjų nepriklausomumo principą. Šių aplinkybių pagrindu paneigtini teismo motyvai, kad atlyginimų sumažinimas teisėjams yra pagrįstas, nes tiesiogiai yra priklausomas nuo valstybės biudžeto. Teisinėje ir demokratinėje valstybėje negali būti priimami neteisėti teisės aktai, reglamentuojantys teisėjų atlyginimų nustatymo ir skaičiavimo tvarką. Teisėjų atlyginimai nustatomi ir paskirstomi ne pagal Biudžeto įstatymą, o Biudžeto įstatymas turi atitikti ir neprieštarauti įstatymams, kuriuose reglamentuojami teisėjų atlyginimų dydžiai. Tačiau visais atvejais, įstatymai negali pažeisti “Neleistinumo mažinti teisėjo gaunamą atlyginimą“ nuostatos, „Teisėjų (Teismų) nepriklausomumo“ principo, įtvirtinto ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos šešto straipsnio pirmoje dalyje.

Paaiškinime prie apeliacinio skundo pareiškėjai nurodo, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2003-02-14 pasitarimo metu padarytose išvadose pažymėta, kad vienas iš esminių konstitucinio teisinės valstybės, taigi ir teisinio saugumo, principo elementų yra visuotinai pripažintas lex retro non agit principas, kuris reiškia, kad įstatymų galia „negrįžta į praeitį“, t.y. naujai priimti įstatymai netaikomi tiems santykiams, kurie atsirado iki jų įsigaliojimo, todėl ta aplinkybė, kad teisės aktas, šiuo atveju Vyriausybės nutarimas, reguliavęs teisėjų atlyginimus bei priedus, Konstitucinio Teismo požiūriu negalioja (nes vėliau priimtame Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatyme teisėjų atlyginimų santykiai reguliuojami kitaip nei ankstesniame Vyriausybės nutarime), reiškia, kad šis teisės aktas (Vyriausybės nutarimas) negalioja po nurodyto įstatymo įsigaliojimo į teisėjo pareigas priimtų asmenų atlyginimų santykiams, tačiau tai nereiškia, kad išnyksta (pasibaigia) iki minėto įstatymo įsigaliojimo į teisėjų pareigas priimtų asmenų teisė į tarnybinį atlyginimą, taigi ir priedą už ištarnautą laiką. Paminėtos išvados reiškia, jog negalima mažinti teisėjo tarnybinio atliginimo priedo už ištarnautus metus, bei teisėjų tarnybinių atlyginimų. Nagrinėjant skundą prašoma atsižvelgti į minėtą išvadą, kadangi pagal Teismų įstatyme nurodytą kompetenciją Lietuvos Aukščiausiasis Teismas formuoja vienodą teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus ir kitus teisės aktus. Finansų ministerija atsiliepimuose į apeliantų skundą prašo palikti galioti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2003-01-27 sprendimą. Dėl pareiškėjų teiginio, kad Vyriausybės 1999-12-28 nutarimas Nr. 1494 yra neteisėtas ir antikonstitucinis, nurodo, kad Seimui 2000-08-29 priėmus Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymą, kuriuo buvo nustatyti teisėjų atlyginimai, Vyriausybei nustatytas pavedimas nustatyti teisėjų atlyginimus neteko galios. Atsižvelgiant į tai, kad minėtame įstatyme teisėjų atlyginimų santykiai reguliuojami kitaip nei Vyriausybės nutarimuose, Vyriausybės 1991-11-29 nutarimu Nr. 499, 1997-05-24 nutarimu Nr.666 ir 1999-12-28 nutarimu Nr.1494 nustatytas teisinis reguliavimas nebegalioja. Atsižvelgdamas į tai, Konstitucinis Teismas taip pat konstatavo, kad yra pagrindas pagal šią bylos dalį pradėtą teiseną nutraukti, ir ją nutraukė. Tokiu būdu Konstitucinis Teismas dar kartą patvirtino teisės teorijoje suformuluotą taisyklę, kad teisės aktų galiojimas baigiasi, kai išleidžiamas naujas norminis teisės aktas, kurio normos kitaip reguliuoja tuos pačius visuomeninius santykius. Konstitucinis teismas nenurodė, kad Vyriausybės 1999-12-28 nutarimas Nr. 1494 prieštarauja Konstitucijai ir pradėtą teiseną nutraukė. Nurodo, kad pareiškėjų reikalavimą dėl teisėjų atlyginimų skirtumo išieškojimo reikia vertinti kaip reikalavimą netaikyti Vyriausybės 1999-12-28 nutarimo Nr.1494 nuo jo įsigaliojimo ir atkreipia dėmesį, kad prieštaraujančiu Konstitucijai pripažintas Vyriausybės nutarimas negali būti taikomas tik nuo Konstitucinio Teismo nutarimo paskelbimo momento (Konstitucijos 107 str. Konstitucinio teismo įstatymo 72 str.), t. y. tiems santykiams, kurie atsirado po Konstitucinio Teismo nutarimo paskelbimo. Nei Konstitucija, nei įstatymai nenustato, kad Konstituciniam Teismui nutraukus pradėtą teiseną dėl teisės akto atitikties Konstitucijai, jo nuostatos būtų besąlygiškai netaikomos teisiniams faktams ir teisinėms pasekmėms, atsiradusiems nuo teisės akto įsigaliojimo. Dėl pareiškėjų teiginio, kad nagrinėjant bylą dėl teisėjų atlyginimo turėjo būti tiesiogiai taikytos Konstitucijos nuostatos, pažymi, jog tiesiogiai taikant Konstituciją negalima pažeisti konstitucinių normų ir principų bei Konstitucijoje ginamų vertybių. Konstitucija nustato specialų teisių, kai jos pažeidžiamos Vyriausybės nutarimu, gynimo mechanizmą - Konstitucinio Teismo vykdomą Vyriausybės nutarimų konstitucinę kontrolę, t. y. nustatyti, kad Vyriausybės nutarimas yra neteisėtas gali tik Konstitucinis Teismas. Konstitucinio Teismo įstatymo 69 straipsnio 4 dalyje numatyta, kad ginčijamo teisės akto panaikinimas yra pagrindas priimti sprendimą nutraukti pradėtą teiseną. Konstitucinis Teismas dėl šios nuostatos yra ne kartą pasisakęs, kad jos nereikia vertinti kaip nustatančios privalomą taisyklę, kad kiekvienu atveju, kai ginčijamas teisės aktas yra panaikintas, pradėta teiseną turi būti nutraukta (2002-08-21 nutarimas). Konstitucinis Teismas, priimdamas 2001-07-12 nutarimą, pasinaudojo įstatymo suteikta galimybe pradėtą teiseną nutraukti, kadangi sprendimo priėmimo metu Vyriausybės 1999-12-28 nutarimu Nr. 1494 nustatytas teisinis reguliavimas nebegaliojo.

IV.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2003 m. kovo 25 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A7-295/2003 pareiškėjų apeliacinį skundą atmetė, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2003 m. sausio 27 d. sprendimą palikdamas nepakeistą.

Teismo konstatavimu, teismas pagrįstai nutraukė administracinę bylą dėl Teisingumo ministro 1999 m. gruodžio 23 d. įsakymo Nr.370 pirmo punkto panaikinimo ir atmetė pareiškėjų A. P. , R. P. ir S. N. reikalavimus dėl Vyriausybės 1997 m. birželio 30 d. nutarimu Nr.689 (1999 m. gruodžio 28 d. nutarimo Nr.1494 redakcija) sumažintos atlyginimų dalies priteisimo. Vilniaus apygardos administracinis teismas, atsižvelgdamas į objektyviai egzistavusią situaciją ir teisines pasekmes sukėlusius faktus, padarė teisingą išvadą, jog į teismą kreiptasi praleidus vieno mėnesio terminą, įstatyme nustatytą individualių teisės aktų ginčijimui. Apeliacinio skundo argumentai, jog pareiškėjai nebuvo supažindinti su teisės aktais, kurių pagrindu buvo skaičiuojami, perskaičiuojami ir mažinami atlyginimai, iki šiol negauna atlyginimo paskaičiavimo išklotinių, nėra žinomi ir jų atlyginimų skaičiavimo teisiniai pagrindai, o taip pat ir argumentai, jog pareiškėjai buvo tikri, kad teisės aktai negali prieštarauti Konstitucijos nuostatoms ir Konstitucinio teismo 1995 m. gruodžio 6 d. nutarimui, be to, iki kreipimosi į teismą dėl pažeistos teisės atstatymo ikiteisminėmis priemonėmis ir būdais aiškinosi dėl sumažinto atlyginimo aplinkybių ir tik nepavykus šiomis priemonėmis išspręsti ginčo, 2000 m. liepos mėnesį kreipėsi į teismą, įvertinti kaip nepagrįsti. Teismo konstatavimu, bandymas neteisminėmis priemonėmis išspręsti ginčą, kaip konfliktų sprendimo būdas, yra galimas bei priimtinas, tačiau tai, išskyrus atvejus, kai ikiteisminės ginčų sprendimo procedūros kaip privalomos numatytos įstatymuose, nesustabdo termino kreiptis į teismą eigos ir jo nepratęsia. Kadangi šiuo atveju terminas praleistas, svarbių jo praleidimo priežasčių nenustatyta, byla teisėtai šioje dalyje nutraukta. Sprendžiant, kiek realiai pareiškėjai turėjo galimybių suvokti ir įvertinti jų teisių pažeidimo pagrindus, akcentuotas jų viešosios veiklos pobūdis ir profesiniai gebėjimai, todėl motyvas, kad jiems nebuvo žinomi teisės aktai, kurių pagrindu buvo skaičiuojami, perskaičiuojami ir mažinami atlyginimai, įvertintas kaip nepagrįstas. Teismas, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 3 dalimi, nurodė, jog sprendžiant dėl kreipimosi į teismą terminų, taikytinas įstatymas, galiojęs procesinio veiksmo atlikimo metu, t.y. Administracinių bylų teisenos įstatymo, galiojusio iki 2001 m. sausio 1 d., 20 straipsnio 1 dalis, todėl nėra pagrindo analizuoti, ar galėtų būti taikomos Administracinių bylų teisenos įstatymo 33 straipsnio 1 dalies (įstatymo 2000 m. rugsėjo 19 d. Nr.VIII-1927 redakcija) nuostatos dėl terminų kreiptis į teismą skaičiavimo nuo tos dienos, kai baigiasi teisės akto įvykdymo terminas. Teismas nusprendė, jog administraciniam teismui ėmusis vertinti Vyriausybės nutarimo Nr. 1494, kuriuo nustatytas teisėjų atlyginimų padidinimo nuo 2,5 karto iki 1,75 karto sumažinimas, atitikimą Lietuvos Respublikos Konstitucijai, būtų “įsibrauta” į konstitucinę jurisdikciją, be teisinių pagrindų griaunant Lietuvoje veikiančius konstitucinius bei įstatyminius teismų jurisdikcijos atribojimo principus, o atlyginimo sumažėjimo, kaip juridinio fakto, įvertinimas skyrium pagal Lietuvos konstitucinės teisės doktriną nėra galimas.

V.

Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme buvo gauti pareiškėjų E. A. , S. B. , R. B. , D. J. , I. K. , A. M. , S. N. , R. P. , A. P. , Z. R. , A. S. , I. S. , E. Š. , D. V. , E. M. , A. P. , E. M. , V. B. ir I. Č. prašymai atnaujinti procesą administracinėje byloje dėl reikalavimų priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį. Prašymus dėl proceso atnaujinimo pareiškėjai grindžia šiais argumentais:

1. Anot pareiškėjų, jų prašymo atnaujinti procesą byloje tiesioginis faktinis ir teisinis pagrindas - Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2007 m. vasario 21 d. nutartis - taikytina sistemiškai su Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimu „Dėl Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo Įstatymo 62 straipsnio 1 dalies 2 punkto, 69 straipsnio 4 dalies (1996 m. liepos 11 d. redakcija), Lietuvos Respublikos Teismų įstatymo 11 straipsnio 3 dalies (2002 m. sausio 24 d. redakcija), 96 straipsnio 2 dalies (2002 m. sausio 24 d. redakcija) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai", Tarptautiniais teisės šaltiniais ir aktais, kurie aptarti minėtoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. vasario 21 d. nutartyje. Pareiškėjų teigimu, jau suformuota teisminė praktika dėl teisėjų atlyginimo sumažinimo yra pagrindas išvadai, kad teismai, nagrinėję pareiškėjų reikalavimus priteisti sumažinto atlyginimo dalį, taikė formalius faktinius valstybės ekonominės ir finansinės padėties kriterijus. Byloje nėra duomenų apie teisėjų atlyginimo sumažinimo laikotarpiu egzistavusias faktines aplinkybes, kurios būtų visuotinai pripažintos ir valstybės paskelbtos dėl sunkios valstybės ekonominės ir finansinės padėties, kurią galėjo įtakoti stichinės nelaimes, ypatinga padėtis šalyje ir kitos ypatingos aplinkybės. Pareiškėjų teigimu, taip pat nėra duomenų apie tai, kad valstybinės valdžios ir valdymo institucijoms, pareigūnams, mažinti atlyginimai, asignavimai įvairioms šių institucijų sritimis, dotuojamoms iš valstybės biudžeto, siekiant išvengti sunkios valstybės ekonominės ir finansinės padėties. Be to, kaip nurodo pareiškėjai, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2007 m. vasario 21 d. nutarties nuostatos sudaro pagrindą konstatuoti, kad teismai, nagrinėję pareiškėjų neteisėtai sumažintų atlyginimų reikalavimus, padarė esminius materialinės teisės normų - Teismų įstatymo ir kitų su reikalavimais susijusių teisės aktų pažeidimus jas taikant ir tai įtakojo neteisingą sprendimą pareiškėjų atžvilgiu. Pareiškėjų nuomone, teismų, išnagrinėjusių jų reikalavimus, sprendimų motyvai ir argumentai, kurių pagrindu pareiškėjų reikalavimai atmesti, yra neteisingi ir prieštaraujantys Lietuvos Respublikos Konstitucijai, įstatymams, suformuotai teismų praktikai, tarptautiniams teismų praktikos ir teisės šaltiniams.

2. Pareiškėjų manymu, jų atžvilgiu priimti sprendimai neatitinka administracinių teismų ir bendrosios kompetencijos teismų praktikos, įvertinus šiuo metu iš esmės nagrinėjamus teisėjų reikalavimus dėl neapgrįstai sumažinto ir neišmokėto darbo užmokesčio: Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. sauso 18 d. nutartis (administracinė byla Nr. A(l0)-01/2007), Vilniaus apygardos teismo 2007 m. balandžio 11 d. nutartis (civilinė byla Nr. 2-1721/2007). Ši aplinkybė, pasak pareiškėjų, yra dar vienas jų bylos proceso atnaujinimo pagrindas, siekiant vienodos teismų praktikos, kartu sudarant sąlygas pilnai, visapusiškai ir objektyviai įgyvendinti teisingumo principą Lietuvoje. Pareiškėjai atkreipia dėmesį, jog kitų teismų teisėjų iškeltose bylose dėl atlyginimų priteisimo pirmosios instancijos teismų sprendimai naikinami, o bylos grąžinamos nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui. Paaiškėjus nurodytoms aplinkybėms bei atsižvelgiant į šiuo motyvus, pareiškėjų nuomone, procesas byloje turi būti atnaujintas ir turi būti patikrinta ir įvertinta kaip ir kitose analogiškose bylose, ar buvo pagrindas sumažinti atlyginimus arba atnaujinti sumažintos dalies mokėjimą pasikeitus aplinkybėms bei sprendžiamas pagrindinis reikalavimas dėl neišmokėtos atlyginimo dalies priteisimo ar įpareigojimo tai ateityje padaryti.

3. Pareiškėjai pažymi, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2007 m. vasario 21 d. nutarties pagrindu jų byla išnagrinėta neįtraukus į bylos nagrinėjimą valstybės ir tai atitinka Administracinių bylų teisenos įstatymo 153 straipsnio 2 dalies 7 punkte nurodytą proceso atnaujino pagrindą, kai sprendime teismas pasisakė dėl neįtrauktų į bylos nagrinėjimą asmenų teisių ir pareigų, nes į bylą buvo būtina įtraukti pagal pareiškėjų reikalavimus privalantį atsakyti asmenį - valstybę, kuri turi pareigą įrodyti pareiškėjų atlyginimo sumažinimo teisėtumą.

VI.

2008 m. liepos 9 d. nutartimi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pareiškėjų E. A. , S. B. , R. B. , D. J. , I. K. , A. M. , S. N. , R. P. , A. P. , Z. R. , A. S. , I. S. , E. Š. , D. V. , E. M. , A. P. ir I. Č. prašymus dėl proceso atnaujinimo tenkino. Atnaujino procesą administracinėje byloje Nr. A7-295/2003 pagal pareiškėjų E. A. , S. B. , R. B. , D. J. , I. K. , A. M. , S. N. , R. P. , A. P. , Z. R. , A. S. , I. S. , E. Š. , D. V. , E. M. , A. P. ir I. Č. skundą atsakovams Lietuvos Respublikos Vyriausybei, Lietuvos Respublikos finansų ministerijai, Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai, Klaipėdos miesto apylinkės teismui dėl padarytų pažeidimų pašalinimo ir įpareigojimo išmokėti negautų atlyginimų skirtumą ir perduoti šią bylą Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui nagrinėti iš naujo.

Šalies argumentai

Pareiškėjų E. M. ir V. B. prašymus dėl proceso atnaujinimo atmetė.

Atsižvelgiant į šios teisės normos formuluotę, teismas padarė išvadą, jog naujai paaiškėjusiomis aplinkybėmis ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 2 punkto prasme gali būti pripažįstamos administracinės bylos nagrinėjimo metu objektyviai egzistavusios bylos aplinkybės, kurios dėl tam tikrų priežasčių nebuvo ir negalėjo būti žinomos pareiškėjams.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas konstatavo, kad pareiškėjai savo prašyme dėl proceso atnaujinimo tokių objektyvių administracinės bylos nagrinėjimo metu egzistavusių ir buvusių jam nežinomomis aplinkybių nenurodė. Nors pareiškėjai ir teigė, kad naujai paaiškėjusių esminių administracinės bylos Nr. A7-295/2003 aplinkybių buvimą patvirtina Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimas, šiuos pareiškėjų teiginius teismas laikė nepagrįstais. Nurodytame nutarime, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas nekonstatavo jokių naujai paaiškėjusių administracinės bylos Nr. A7-295/2003 aplinkybių, tik pateikė atitinkamų Teismų įstatymo 11 straipsnio 3 dalies nuostatų teisinį vertinimą, kuriuo prašymuose dėl proceso atnaujinimo remiasi pareiškėjai. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija konstatavo, jog pareiškėjai prašymuose dėl proceso atnaujinimo pateikia jau nustatytų ir bylos nagrinėjimo metu buvusių žinomomis administracinės bylos aplinkybių naują teisinį vertinimą. Todėl vien tik naujai suformuluoti pareiškėjų reikalavimus pagrindžiantys teisiniai motyvai nėra ir negali būti pripažįstami naujai paaiškėjusiomis esminėmis užbaigtos administracinės bylos aplinkybėmis.

Tačiau Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarime pateikiamas administracinėje byloje Nr. A7-295/2003 taikytinų materialinės teisės normų aiškinimas, kuriuo remiasi pareiškėjas, iš esmės pagrindžia kito, ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkte numatyto, pagrindo dėl proceso atnaujinimo buvimą. ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punktas numato, jog procesas administracinėje byloje gali būti atnaujinamas, jeigu pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį.

Teismas pažymėjo, jog Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 1995 m. gruodžio 6 d., 1999 m. gruodžio 21 d., 2001 m. liepos 12 d., 2006 m. kovo 28 d. nutarimuose ir galiausiai 2006 m. rugpjūčio 8 d. sprendime yra konstatavęs, kad bet kokie mėginimai mažinti teisėjo atlyginimą ar kitas socialines garantijas arba teismų finansavimo ribojimas yra traktuojami kaip kėsinimasis į Konstitucijos 109 straipsnio 2 dalyje įtvirtinto teisėjo ir teismų nepriklausomumo principo garantijas. Bet koks teisėjo atlyginimo mažinimas yra neteisėtas. Konstitucinio Teismo suformuotos doktrinos turi paisyti tiek įstatymų leidėjas, tiek ir teismas nagrinėjantis konkrečią bylą.

Teisėjų atlyginimų mažinimas nuo Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 30 d. nutarimo Nr. 689 įsigaliojimo ir jo taikymo pirmą kartą atliktas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimu Nr. 1494 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 30 d. nutarimo Nr. 689 „Dėl teisėtvarkos, teisėsaugos ir kontrolės institucijų vadovaujančiųjų pareigūnų ir valdininkų darbo apmokėjimo“ dalinio pakeitimo“. Lietuvos Respublikos Vyriausybė šį teisės aktą priėmė atsižvelgdama į sudėtingą ekonominę bei finansinę būklę, nutardama iš dalies pakeisti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 30 d. nutarimą Nr. 689 „Dėl teisėtvarkos, teisėsaugos ir kontrolės institucijų vadovaujančiųjų pareigūnų ir valdininkų darbo apmokėjimo“ (Žin., 1997, Nr. 64-1511; 1999, Nr. 73-2257), įrašydama 1 punkto pirmojoje pastraipoje vietoj žodžių „2,5 karto“ žodžius „1,75 karto“. Tokiu būdu teisėjų atlyginimai, pakeitus koeficientą, sumažėjo.

Kaip matyti iš Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimo Nr. 1494 teisėjų atlyginimų sumažinimas argumentuotas šalies ekonominės ir finansinės situacijos pablogėjimu. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra suformavęs nuostatą, kad toks sumažinimas (ekonominės krizės, gaivalinės nelaimės ir kt. atvejais) iš esmės neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, tačiau tokiais atvejais įstatymų leidėjas turi išlaikyti pusiausvyrą tarp asmenų, kuriems nustatomas mažiau palankus teisinis reguliavimas, teisių bei teisėtų interesų ir visuomenės bei valstybės interesų, t. y. turi būti paisoma proporcingumo principo reikalavimų (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimas, 2006 m. rugpjūčio 8 d. sprendimas).

Tuo tarpu apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas administracinę bylą Nr. A7-295/2003 ir taikydamas minėtas materialinės teisės normas, nesiaiškino aplinkybių, kokia buvo valstybės ekonominė ir finansinė būklė Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimo Nr. 1494 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 30 d. nutarimo Nr. 689 „Dėl teisėtvarkos, teisėsaugos ir kontrolės institucijų vadovaujančiųjų pareigūnų ir valdininkų darbo apmokėjimo“ dalinio pakeitimo“ priėmimo metu. Administracinėje byloje Nr. A7-295/2003 nėra jokių duomenų apie šalies ekonominius ir finansinius rodiklius, apie valstybės biudžeto pajamas ir išlaidas, biudžeto vykdymą, bendrojo vidaus produkto augimą, valstybės vidaus ir išorės skolas. Nėra aišku, ar toks atlyginimų mažinimas nuo 2000 m. sausio 1 d. buvo atliktas tik Nutarime Nr. 1494 nurodytiems pareigūnams ir valdininkams ar ir kituose valstybės sektoriuose dirbantiems asmenims.

Dėl šios priežasties teismas konstatavo, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėjęs pareiškėjų reikalavimą dėl darbo užmokesčio (teisėjų atlyginimų) už laikotarpį nuo 2000 m. sausio 1 d. priteisimo, neišsiaiškino nurodytų reikšmingų aplinkybių. Tai, vadovaujantis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarime bei 2006 m. rugpjūčio 8 d. sprendime išdėstytu teisės normų aiškinimu, galėjo įtakoti neteisingą materialinės teisės normų taikymą administracinėje byloje Nr. A7-295/2003.

Atsižvelgiant į tai, procesas šioje administracinėje byloje atnaujintas ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkte numatytu pagrindu, o administracinė byla pagal pareiškėjų E. A. , S. B. , R. B. , D. J. , I. K. , A. M. , S. N. , R. P. , A. P. , Z. R. , A. S. , I. S. , E. Š. , D. V. , E. M. , A. P. ir I. Č. skundą atsakovams Lietuvos Respublikos Vyriausybei, Lietuvos Respublikos finansų ministerijai, Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai, Klaipėdos miesto apylinkės teismui perduota Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui nagrinėti iš naujo.

Kartu konstatavo, jog pagal ABTĮ 160 straipsnio 2 dalį tais atvejais, kai skundžiami sprendimas, nutarimas ar nutartis buvo priimti išnagrinėjus bylą apeliacine tvarka, byla atnaujinus procesą nagrinėti iš naujo priimama Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme. Iš bylos medžiagos matyti, jog prašymus dėl proceso atnaujinimo padavusios pareiškėjos E. M. ir V. B. administracinėje byloje Nr. A7-295/2003 nebuvo pateikusios apeliacinių skundų (b.l. 174), todėl atnaujinus procesą byla dėl jų skundų negali būti nagrinėjama apeliacinės instancijos teisme. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjų E. M. ir V. B. prašymus dėl proceso atnaujinimo teismas atmetė. Teisėjų kolegija pažymėjo, jog pareiškėjų E. M. ir V. B. reikalavimų pagrįstumas atnaujinus procesą galės būti įvertintas ABTĮ 136 straipsnyje nustatyta tvarka, t. y. atsižvelgiant į įstatyme apibrėžtas bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

VII.

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

2000 m. rugpjūčio 9 d. prašyme pareiškėjai yra pareiškę materialinius teisinius reikalavimus, susijusius su nuo 2000 m. sausio 3 d. iki teismo sprendimo priėmimo negautu atlyginimu, pareiškėjų teigimu neteisėtai nustatytu 1999 m. gruodžio 23 d. teisingumo ministro įsakymo Nr. 370 1 punktu ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimu Nr. 1494 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 30 d. nutarimo Nr.689 „Dėl teisėtvarkos, teisėsaugos ir kontrolės institucijų vadovaujančiųjų pareigūnų ir valdininkų darbo apmokėjimo“. Pažymėtina, kad 1997 m. birželio 24 d. nutarimas Nr. 666 „Dėl Lietuvos Respublikos teismų teisėjų, prokuratūros sistemos ir Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento pareigūnų bei kitų darbuotojų darbo apmokėjimo“ nustatė teisėjų tarnybinius atlyginimus, tarnybinių atlyginimų priedus už ištarnautą laiką ir kitas darbo apmokėjimo sąlygas, numatydamas galimybę skirti atitinkamo dydžio priemokas (priedus) prie tarnybinio atlyginimo. Minėto nutarimo 2.5.2 punkte buvo numatyta, kad teismų (išskyrus Aukščiausiojo teismo) teisėjams papildomos darbo apmokėjimo sąlygos nustatomos Teisingumo ministerijos nustatyta tvarka. 1998 m. gruodžio 24 d. Teisingumo ministras įsakymu patvirtino apylinkių teismų teisėjams 50 procentų tarnybinio atlyginimo dydžio priedą, kurį vėlesniu įsakymu sumažino. 2003 m. sausio 13 d. pareiškėjai prašymu Vilniaus apygardos administraciniam teismui (t. I, b. l. 102-105) pranešdami apie savo nedalyvavimą posėdyje, jame taip pat pateikė paaiškinimą apie konkrečiai dienai savo patikslintų materialinių teisinių reikalavimų, susijusių su negautu atlyginimu, palaikymą. 2003 m. vasario 12 d. apeliaciniu skundu pareiškėjai prašė panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2003 m. sausio 27 d. sprendimą ir tenkinti patikslintus reikalavimus.

2007 m. gegužės 17 d. prašyme atnaujinti procesą administracinėje byloje dėl reikalavimų priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį pareiškėjai, atsižvelgdami į tai, kad Lietuvos Respublikos Konstituciniam Teismui 2001 m. liepos 12 d. nutarimu konstatavus 2000 m. rugpjūčio 29 d. Lietuvos Respublikos valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo teisėjų atlyginimus mažinančių nuostatų prieštaravimą Lietuvos Respublikos Konstitucijai, jiems buvo paliktas ne mažesnis negu gautas, bet skaičiuojamas su sumažintuoju – 40 procentų – priedu, atlyginimas, teigia, kad atlyginimo sumažinimas tęsiasi ir prašo atnaujinus procesą administracinėje byloje tenkinti patikslintus reikalavimus ir priteisti neišmokėto darbo užmokesčio dalį pagal naujai prašymo priede pateiktus neišmokėto darbo užmokesčio paskaičiavimus (t. II, b. l. 1-5). Teisėjo R. P. atstovė teismo posėdyje papildomai pateikė pažymą apie jam neišmokėtą atlyginimą nuo 2003 metų iki 2008 metų.

VIII.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 1999 m. gruodžio 21 d. nutarime konstatavo, kad teisėjo ir teismų nepriklausomumas – vienas iš esminių demokratinės teisinės valstybės principų. Tokioje valstybėje socialinis teisminės valdžios vaidmuo yra toks, kad teismai, vykdydami teisingumą, privalo užtikrinti Konstitucijoje, įstatymuose ir kituose teisės aktuose išreikštos teisės įgyvendinimą, garantuoti teisės viršenybę, apsaugoti žmogaus teises ir laisves. Pagal Konstitucijos 109 straipsnį teisėjai, vykdydami teisingumą, yra nepriklausomi ir klauso tik įstatymo. Konstitucijos 114 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad valstybinės valdžios ir valdymo institucijų, Seimo narių ir kitų pareigūnų, politinių partijų, politinių ir visuomeninių organizacijų ar piliečių kišimasis į teisėjo ar teismo veiklą draudžiamas ir užtraukia įstatymo nustatytą atsakomybę. Teisėjo procesinis nepriklausomumas yra būtina nešališko ir teisingo bylos išnagrinėjimo sąlyga. Kita vertus, teisėjas ir teismai nėra pakankamai nepriklausomi, jei neužtikrintas teismų, kaip teisminės valdžios institucijų sistemos, nepriklausomumas. Minėtame nutarime Konstitucinis Teismas konstatavo, kad bet kokie mėginimai mažinti teisėjo atlyginimą ar kitas socialines garantijas arba teismų finansavimo ribojimas yra traktuojami kaip kėsinimasis į teisėjo ir teismų nepriklausomumą. Užtikrinant teisėjo ir teismų nepriklausomumą ypač svarbu aiškiai atriboti teismų veiklą nuo vykdomosios valdžios. Organizacinio teismų savarankiškumo materialinis pagrindas - jų finansinis nepriklausomumas nuo vykdomosios valdžios sprendimų. Svarbios yra Konstitucijos 109 straipsnio 2 dalyje įtvirtinto teisėjo nepriklausomumo principo socialinio (materialinio) pobūdžio garantijos. Jos reiškia valstybės pareigą užtikrinti teisėjui socialinį (materialinį) aprūpinimą, kuris atitiktų teisėjo statusą jam einant pareigas, taip pat pasibaigus teisėjo kadencijai.

Taip pat ir 1995 m. gruodžio 6 d. nutarime Konstitucinis Teismas, atskleisdamas teisėjo ir teismų nepriklausomumo konstitucinio principo turinį, konstatavo, jog bet kokie mėginimai mažinti teisėjo atlyginimą ar kitas socialines garantijas arba teismų finansavimo ribojimas yra traktuojami kaip kėsinimasis į teisėjų ir teismų nepriklausomumą.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2000 m. sausio 12 d. sprendime dėl Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1999 m. gruodžio 21 d. nutarimo išaiškinimo paaiškino, kad nutarimo nuostata, kad bet kokie mėginimai mažinti teisėjo atlyginimą ar kitas socialines garantijas arba teismų finansavimo ribojimas yra traktuojami kaip kėsinimasis į teisėjo ir teismų nepriklausomumą, reiškia, kad siekiant užtikrinti teisėjo ir teismų nepriklausomumą nuo įstatymų leidžiamosios ir vykdomosios valdžių draudžiami bet kokie mėginimai mažinti teisėjo atlyginimą ar kitas socialines garantijas teisėjo darbo teisme metu. Tai imperatyvas, kurį pažeidus sudaromos prielaidos padaryti teisminę valdžią priklausomą nuo politinės konjunktūros. Šios nuostatos imperatyvumas kyla iš Konstitucijos 109 straipsnyje įtvirtinto teisėjo ir teismų nepriklausomumo principo, iš Konstitucijos 113 straipsnio 1 dalyje įsakmiai įtvirtinto draudimo teisėjams per visą savo profesinės karjeros laikotarpį gauti kitą atlyginimą (išskyrus atlyginimą už kūrybinę ar pedagoginę veiklą), iš nutarime konstatuoto profesinio, o ne politinio teisminės valdžios pobūdžio. Nutarime konstatuota, kad teisėjo ir teismų nepriklausomumo principas įtvirtintas demokratinių valstybių konstitucijose, tarptautiniuose aktuose. Konstitucijos apsauga taip pat apima teisėjo ir teismų nepriklausomumo principo socialinio (materialinio) pobūdžio garantijų apsaugą. Tai patvirtina demokratinių valstybių konstitucinė jurisprudencija. Antai Kanados Aukščiausiasis Teismas 1997 m. rugsėjo 18 d. nutarimu pripažino teismų nepriklausomumo principui prieštaraujančiomis ir dėl to antikonstitucinėmis teisėjų atlyginimo ribojimo priemones, kurios buvo taikomos siekiant išvengti biudžeto deficito; Čekijos Konstitucinis Teismas 1999 m. rugsėjo 15 d. nutarimu pripažino antikonstitucinėmis įstatymo nuostatas, pagal kurias buvo panaikinti kai kurie teisėjų atlyginimo priedai.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pirmininkas prašė išaiškinti, ar 1999 m. gruodžio 21 d. nutarimo konstatuojamosios dalies I skyriaus 7 punkto 5 dalies teiginyje, kad teisėjo atlyginimas negali būti sumažintas teisėjo darbo teisme metu, sąvoka teisėjo atlyginimas reiškia tik pareiginę algą (tik kurią nors sudedamąją darbo užmokesčio dalį), ar tai yra visos valstybės nustatytos išmokos (nepriklausomai nuo to, kaip jos norminiuose aktuose įvardijamos), kurias asmuo gauna eidamas teisėjo pareigas, t. y., ar teisėjo atlyginimas apima ir tam tikrais kriterijais (stabilia norma ir koeficientu) apibrėžtą pareiginę algą, ir jos padidinimą, ir priedus už stažą. Jis taip pat prašė išaiškinti, ar tokia nuostata reiškia, kad negali būti mažinamos teisėjų jau turimos socialinės garantijos, taip pat atlyginimas, nepriklausomai nuo to, kokios valdžios – įstatymų leidžiamosios ar vykdomosios aktais tos socialinės garantijos, taip pat atlyginimai, yra nustatyti. Konstitucinis teismas į šį klausimą atsakė, kad nutarime vartojama sąvoka teisėjo atlyginimas apima visas išmokas, mokamas teisėjui iš valstybės biudžeto ir kad 1999 m. gruodžio 21 d. nutarime Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad teisėjo socialinės garantijos negali būti mažinamos. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad atsižvelgiant į konstitucinę jurisprudenciją teisėjo atlyginimo sąvoka turi būti aiškinama plačiai, tai yra įskaitant priedus, priemokas ir kitas išmokas.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2001 m. liepos 12 d. nutarimu nutraukė pradėtą teiseną dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimo Nr. 1494 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 30 d. nutarimo Nr. 689 „Dėl teisėtvarkos, teisėsaugos ir kontrolės institucijų vadovaujančiųjų pareigūnų ir valdininkų darbo apmokėjimo“ dalinio pakeitimo“ atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Tačiau Konstitucinis Teismas tuo pačiu nutarimu pripažino, kad Lietuvos Respublikos valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo 7 straipsnio 3 dalies 1 punktas (2000 m. rugpjūčio 29 d., 2000 m. spalio 17 d., 2001 m. kovo 27 d. redakcijos), 7 straipsnio 5 dalis (2000 m. rugpjūčio 29 d. ir 2001 m. kovo 27 d. redakcijos), 7 straipsnio 6 dalies nuostata, įtvirtinanti pereinamąjį laikotarpį, ir šio įstatymo priedėlio II skirsnis „Teisėjų pareiginės algos“ ta apimtimi, nustatančia juose teisėjų, kurių darbo užmokestis yra didesnis už šio įstatymo nustatytą darbo užmokestį, darbo užmokesčio mažinimas, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsniui, 109 straipsniui, 114 straipsnio 1 daliai ir Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintam teisinės valstybės principui, taip pat pripažino, kad Lietuvos Respublikos valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo 7 straipsnio 4 dalis ta apimtimi, kuria nustatyta, kad pereinamuoju laikotarpiu į teisėjo pareigas paskirtiems asmenims darbo užmokestis nustatomas ir skaičiuojamas pagal tas šio įstatymo 7 straipsnio nuostatas ir formules, nustatančias teisėjų atlyginimų mažinimą, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsniui, 109 straipsniui, 114 straipsnio 1 daliai ir Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintam teisinės valstybės principui.

Teisėjų kolegija sprendžia, kad nors Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimas Nr. 1494 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 30 d. nutarimo Nr. 689 „Dėl teisėtvarkos, teisėsaugos ir kontrolės institucijų vadovaujančiųjų pareigūnų ir valdininkų darbo apmokėjimo“ dalinio pakeitimo“ ir sutinkamai su 1997 m. birželio 24 d. nutarimu Nr. 666 „Dėl Lietuvos Respublikos teismų teisėjų, prokuratūros sistemos ir Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento pareigūnų bei kitų darbuotojų darbo apmokėjimo“ priimtas 1999 m. gruodžio 23 d. teisingumo ministro įsakymas Nr. 370, sudarę teisinį pagrindą sumažinti pareiškėjams atlyginimą, nėra pripažinti neteisėtais ir prieštaraujančiais Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir įstatymams, tačiau Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas savo nuolatinėje praktikoje ne sykį yra konstatavęs, kad bet kokie mėginimai mažinti teisėjo atlyginimą ar kitas socialines garantijas arba teismų finansavimo ribojimas yra traktuojamas kaip kėsinimasis į Konstitucijos 109 straipsnio 2 dalyje įtvirtinto teisėjo ir teismų nepriklausomumo principo garantijas (Konstitucinio Teismo 1995 m. gruodžio 6 d., 1999 m. gruodžio 21 d., 2001 m. liepos 12 d., 2006 m. kovo 28 d. nutarimai). Ši Konstitucinio Teismo suformuota konstitucinė jurisprudencija saisto ne tik įstatymų leidėją, bet ir bylą nagrinėjantį teismą. Oficiali konstitucinė jurisprudencija apima ir Konstitucinio Teismo aktų motyvuojamosiose dalyse suformuotą Konstitucijos nuostatų (Konstitucijos normų ir principų) oficialų išaiškinimą, kitus Konstitucinio Teismo aktuose išdėstytus teisinius argumentus (Konstitucinio Teismo 2003 m. gegužės 30 d. nutarimas, 2005 m. rugsėjo 20 d. sprendimas, 2006 m. kovo 14 d., 2006 m. kovo 28 d., 2006 m. gegužės 9 d., 2006 m. birželio 6 d. nutarimai).

Konstitucinis teismas yra konstatavęs, kad teisėjo nepriklausomumas yra užtikrinamas nustačius teisėjo įgaliojimų trukmės neliečiamumo, teisėjo asmens neliečiamumo, teisėjo socialinio (materialinio) pobūdžio garantijas. Teisėjo socialinio (materialinio) pobūdžio garantijų apsauga yra viena iš Konstitucinio teismo ir teismų nepriklausomumo principo užtikrinimo garantijų. Konstitucinis teismas 2006 m. kovo 28 d. nutarime nurodė, kad bloginti įstatymų nustatytas finansines ir materialines technines teismų veiklos sąlygas, mažinti teisėjų atlyginimą galima tik įstatymu, kad tai galima daryti laikinai – kol valstybės ekonominė ir finansinė būklė yra itin sunki. Konstitucinis Teismas 2009 m. sausio 15 d. sprendime apibendrindamas konstatavo, kad Konstitucinio Teismo suformuota teisėjų atlyginimų oficialioji konstitucinė doktrina grindžiama inter alia tokiais reikalavimais: teisėjų atlyginimai turi būti nustatomi tik įstatymu; Konstitucija draudžia mažinti teisėjų atlyginimus, išskyrus tuos atvejus, kai valstybėje susiklosto itin sunki ekonominė, finansinė padėtis, tačiau tai daryti galima tik laikinai ir tik įstatymu, paisant konstitucinio proporcingumo principo, suponuojančio, kad teisėjų atlyginimai negali būti sumažinti taip, kad teismai negalėtų atlikti savo konstitucinės funkcijos ir priedermės – vykdyti teisingumo; tokias teisėjų atlyginimų konstitucines garantijas lemia teisėjų, įgyvendinančių teisminę valdžią, konstitucinis statusas, kurį suponuoja konstitucinė teisingumo vykdymo funkcija.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinė sesija 2007 m. vasario 21 d. nutartyje, atsižvelgdama į teisėjų atlyginimo teisinių santykių reguliavimą, teisėjų gauto atlyginimo dydį, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1995 m. gruodžio 6 d., 1999 m. gruodžio 21 d., 2001 m. liepos 12 d., 2006 m. kovo 28 d. nutarimuose ir 2000 m. sausio 12 d., 2006 m. rugpjūčio 8 d. sprendimuose (šiame sprendime Konstitucinis Teismas pabrėžė, kad įstatymų leidėjas nebuvo įvykdęs savo konstitucinės pareigos pakoreguoti teisėjų atlyginimų santykių įstatyminio reguliavimo) suformuotą oficialią konstitucinę doktriną bei vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5, 6, 109 straipsniais, konstituciniais teisinės valstybės, teisingumo, teisinio tikrumo ir saugumo, teisėtų lūkesčių apsaugos principais, yra konstatavusi, kad teisėjai įgijo teisę gauti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 24 d. nutarimu Nr. 666 ir 1997 m. birželio 30 d. nutarimu Nr. 689 nustatyto dydžio atlyginimą. Ši įgyta teisė Konstitucijos yra saugoma, todėl teisinėmis priemonėmis gintina nuo pažeidimų. Nustačius, kad atlyginimas pareiškėjams buvo sumažintas bei sumažintas atlyginimas jiems mokamas ir pastaruoju metu dėl to, kad valstybėje buvo susiklosčiusi itin sunki ekonominė, finansinė padėtis ir tokia padėtis tebesitęsia, kad atlyginimas sumažintas laikantis proporcingumo principo, nebūtų teisinio pagrindo konstatuoti pareiškėjų teisės pažeidimą ir ją ginti. Tuo tarpu nustačius, kad atlyginimas pareiškėjams buvo sumažintas ne dėl to, kad valstybėje buvo susiklosčiusi itin sunki ekonominė, finansinė padėtis arba kad jis (atlyginimas) sumažintas nesilaikant proporcingumo principo, arba kad sumažintas atlyginimas mokamas pažeidžiant galimybės mažinti teisėjo atlyginimą laikinumą, būtų pagrindas konstatuoti, kad minėta pareiškėjų teisė yra pažeista, ir ją ginti.

Konstitucinis Teismas 2007 m. spalio 22 d. nutarime yra konstatavęs, kad tokiais atvejais, kai iš esmės pakinta valstybės ekonominė ir finansinė būklė, kai dėl ypatingų aplinkybių (ekonominės krizės, gaivalinės nelaimės ir kt.) valstybėje susiklosto itin sunki ekonominė, finansinė padėtis, valstybės funkcijoms vykdyti ir viešiesiems interesams tenkinti, taigi ir teismų materialiniams bei finansiniams poreikiams užtikrinti, dėl objektyvių priežasčių gali pritrūkti lėšų. Esant tokioms aplinkybėms įstatymų leidėjas gali pakeisti teisinį reguliavimą, pagal kurį nustatyti atlyginimai įvairiems asmenims ir įtvirtinti tiems asmenims mažiau palankų atlyginimų teisinį reguliavimą, jei tai būtina siekiant užtikrinti gyvybiškai svarbius visuomenės ir valstybės interesus, apsaugoti kitas konstitucines vertybes. Tačiau ir tokiais atvejais įstatymų leidėjas turi išlaikyti pusiausvyrą tarp asmenų, kuriems nustatomas mažiau palankus teisinis reguliavimas, teisių bei teisėtų interesų ir visuomenės bei valstybės interesų, t. y. paisyti proporcingumo principo reikalavimų. Be to, esant itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai paprastai turėtų būti peržiūrimas ir mažinamas visų valstybės valdžią įgyvendinančių institucijų biudžetinis finansavimas, taip pat įvairių iš valstybės ir savivaldybių biudžetų lėšų finansuojamų sričių finansavimas.

Atsižvelgiant į iš Konstitucijos 109 straipsnio kylantį teisėjo atlyginimo konstitucinės apsaugos imperatyvą bei iš Konstitucijos kylančias sąlygas, tik kurioms esant teisėjų atlyginimo sumažinimas ir būtent tik laikinas sumažinimas yra galimas, bylą nagrinėjęs pirmosios teismas privalėjo ištirti ir įvertinti, ar 1999 m. gruodžio 23 d. teisingumo ministro įsakymo Nr. 370 ir Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimo Nr. 1494 priėmimo metu valstybėje iš tikrųjų buvo susiklosčiusi itin sunki ekonominė ir finansinė padėtis, ar teisėjų atlyginimo mažinimas buvo atliktas laikantis proporcingumo principo reikalavimų tiek dėl valstybėje susiklosčiusios ekonominės bei finansinės padėties, tiek ir dėl kitų kategorijų asmenų, kuriems atlyginimas (darbo užmokestis) mokamas iš valstybės biudžeto, ar faktinis pagrindas laikinai mažinti teisėjų atlyginimą, jeigu jis buvo, tebeegzistuoja, ar jis nėra pasibaigęs.

Kaip matyti iš Vilniaus apygardos administracinio teismo 2003 m. sausio 27 d. sprendimo, pirmosios instancijos teismas netyrė ekonominės ir finansinės valstybės padėties įtakos pareiškėjų teisėms gauti nesumažintą atlyginimą, paskaičiuotą pagal 1997 ir 1998 metais priimtus teisės aktus ir neatsižvelgė į tai, kad 1999-2003 metais valstybėje buvo susiklosčiusi itin sunki ekonominė ir finansinė padėtis. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas nenustatė, ar atlyginimas pareiškėjams buvo sumažintas dėl to, kad valstybėje buvo susiklosčiusi itin sunki ekonominė, finansinė padėtis, taip pat netyrė, ar atlyginimas buvo sumažintas laikantis proporcingumo principo.

Atsižvelgdama į tai, kad yra ypatingai svarbu, jog teismų praktika iš esmės analogiškose bylose būtų formuojama vieninga linkme, nes priešingu atveju kiltų pavojus pažeisti konstitucinį visų asmenų lygybės įstatymui ir teismui principą, teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos apeliacinis teismas 2008 m. birželio 18 d. nutartimi, priimtoje civilinėje byloje Nr. 2A-3/2008 konstatavo, kad 1999 metais, tai yra laikotarpiu, kai buvo sumažinti teisėjų atlyginimai, valstybėje buvo susiklosčiusi itin sunki ekonominė, finansinė padėtis; teisėjų atlyginimų mažinimas buvo atliekamas laikantis proporcingumo principo, nes pavieniai atskirų asmenų atlyginimo didinimo atvejai nekeičia reiškinio esmės ir neatspindi ketinimo nukrypti nuo proporcingumo principo; valstybės ekonominė ir finansinė padėtis pagerėjo nuo 2003 m., o nuo šio laikotarpio valstybei neatšaukus ekonominių priemonių (šiuo atveju atlyginimų mažinimo) taikymo, buvo pažeistas tokių priemonių laikinumo principas ir nuo šio laikotarpio pradžios pažeistos teisės turėtų būti ginamos.

Vadovaudamasi Lietuvos apeliacinio teismo 2008 m. birželio 18 d. nutartimi, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjams priteistina nesumokėta darbo užmokesčio dalis tik nuo 2003 m. sausio 1 d.

Pagal DK 298 straipsnį darbuotojui priklausančios darbo užmokesčio ir kitos su darbo santykiais susijusios sumos priteisiamos ne daugiau kaip už trejus metus. Šiuo straipsniu apribojama teismo galimybė priteisti darbuotojo, kurio teisės ar teisėti interesai buvo pažeisti, naudai jam priklausantį darbo užmokestį ar kitas su darbo santykiais susijusias išmokas. Šis apribojimas nustatomas kalendoriniais trejais metais. Teisėjų kolegijos nuostata, DK 298 reglamentuoja materialinės teisės į darbo užmokestį ir į kitas su darbu susijusias išmokas galiojimą. Šis terminas yra imperatyvus.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad DK 298 straipsnio nuostatomis turėtų būti remiamasi ir teisėjams nesumokėto darbo užmokesčio priteisimo bylose. Nors Lietuvos Respublikos teismų įstatymas nagrinėjamoje byloje aktualių klausimų nereglamentuoja, o pagal Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 4 straipsnio 5 dalies antrą punktą šis įstatymas netaikomas teisėjams, tačiau pagal Teismų įstatymo 3 straipsnio 1 dalį teisėjų nepriklausomumo garantijas bei teisėjų statusą nustato Lietuvos Respublikos Konstitucija, šis ir kiti įstatymai bei kiti teisės aktai, o pagal to paties įstatymo 41 straipsnį teisėjas yra valstybės pareigūnas, turintis šiame bei kituose įstatymuose numatytus valstybės valdžios įgaliojimus. Atsižvelgdama į minėtas teisės nuostatas teisėjų kolegija laikosi nuostatos, kad susidarius teisės reglamentavimo spragoms klausimai, kurie yra susiję su teisėjų statusu, jų darbine veikla ir kurie nereglamentuojami Lietuvos Respublikos teismų įstatymo, Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimo įstatymo ir kt., atsižvelgiant į aplinkybes kiekvienu konkrečiu atveju gali būti sprendžiami vadovaujantis DK nuostatomis. Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota praktika (2006 m. rugsėjo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A5–2065/2006, 2006 m. rugsėjo 11 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A10–583/2006, 2006 m. kovo 15 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A10–189–06, 2005 m. gruodžio 21 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A1–638–05) DK 298 straipsnis taikomas nagrinėjant kitas administracines bylas, susijusias su neišmokėto darbo užmokesčio priteisimu policininkams, priešgaisrinės apsaugos darbuotojams ir kt., todėl teisėjų kolegija nemano, kad turėtų būti daroma išimtis nagrinėjamoje byloje, susijusioje su teisėjams neišmokėto darbo užmokesčio dalies priteisimu.

Teisėjų kolegija pažymi, kad 2008 m. spalio 28 d. Lietuvos Respublikos teisėjams nesumokėto darbo užmokesčio dalies grąžinimo įstatymas Nr. X-1761, kuris įsigaliojo 2009 m. sausio 1 d., nustato teisėjams nesumokėtos teisėjų darbo užmokesčio ir kitų neišmokėtų išmokų dalies grąžinimą. Pagal šio įstatymo 2 straipsnio 1 dalį teisėjams, kurių įgaliojimai nepasibaigę iki 2008 m. spalio 31 d., nesumokėta darbo užmokesčio dalis grąžinama už paskutinius trejus metus – nuo 2005 m. spalio 31 d. iki 2008 m. spalio 31 d.; pagal 2 straipsnio 2 dalį teisėjams, kurių įgaliojimai pasibaigę nuo 2006 m. sausio 1 d. iki 2008 m. spalio 31 d., nesumokėta darbo užmokesčio dalis grąžinama už paskutinius trejus metus nuo teisėjo įgaliojimų pasibaigimo dienos; pagal 2 straipsnio 3 dalį teisėjams, kurių įgaliojimai pasibaigę nuo 2003 m. sausio 1 d. iki 2005 m. gruodžio 31 d., nesumokėta darbo užmokesčio dalis grąžinama už laikotarpį, dirbtą nuo 2003 m. sausio 1 d. iki teisėjų įgaliojimų pasibaigimo dienos. Šio įstatymo 5 straipsnis, kuris įsigaliojo 2008 m. lapkričio 11 d., nustato, kad Vyriausybė iki 2009 m. sausio 1 d. turi nustatyti nesumokėtos darbo užmokesčio dalies išmokėjimo teisėjams tvarką ir nesumokėtos socialinių ir valstybinio socialinio draudimo išmokų, kurių dydis priklausė nuo teisėjo darbo užmokesčio, dalies paskaičiavimo ir išmokėjimo tvarką. Atsižvelgiant į tai, kad Vyriausybė nėra priėmusi minėtų tvarkų, o minėtas įstatymas numato tik bendruosius teisėjams nesumokėtos darbo užmokesčio dalies išmokėjimo principus ir kad realiai įstatymas nepradėtas įgyvendinti ir tam net nėra sąlygų, teisėjų kolegija daro išvadą, kad priėmus minėtą įstatymą įsiskolinimas pareiškėjams nebuvo padengtas ir kad pareiškėjai turi reikalavimą atsakovams dėl darbo užmokesčio nepriemokos. Teisėjų kolegija laikosi nuostatos, kad sprendžiant šią administracinę bylą būtina vadovautis susiklosčiusia administracinių teismų praktika analogiškose bylose. 2007 m. gruodžio 22 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A4–2399/2006 ir 2006 m. gruodžio 22 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A15–2396/2006, kuriose pareiškėjai prašė priteisti nesumokėto darbo užmokesčio dalį, esant tokiai aplinkybei, kad 2006 m. gegužės 27 d. įsigaliojo Lietuvos Respublikos darbo užmokesčio dalies, nesumokėtos valstybės tarnautojams, remiantis Lietuvos Respublikos Konstitucijai prieštaravusiomis valstybės tarnybos įstatymo pakeitimo įstatymo įgyvendinimo 1 straipsnio 3 dalies nuostatomis, grąžinimo įstatymas, pagal kurio 1 straipsnio nuostatas valstybė įsipareigojo padengti įsiskolinimą valstybės tarnautojams iki 2007 m. kovo 1 d., buvo konstatuota, kad priėmus ir įsigaliojus minėtam įstatymui, įsiskolinimas pareiškėjui nebuvo padengtas, tai yra, atsakovas Viešosios policijos Kauno apsaugos skyrius pareiškėjui liko skolingas, o tai reiškia, kad pareiškėjas, realiai jam nesumokėjus darbo užmokesčio nepriemokos, turi reikalavimą į atsakovą dėl darbo užmokesčio nepriemokos. Įstatymo priėmimu neišmokėtas darbo užmokestis nėra panaikintas, todėl pažeistos pareiškėjo teisės pirmosios instancijos teismo turėjo būti apgintos priteisiant darbo užmokesčio nepriemoką.

Pažymėtina, kad teismui apgynus pareiškėjų teises teismine tvarka, jie negalės reikalauti tos pačios neišmokėtos teisėjų atlyginimo dalies dar kartą pagal Lietuvos Respublikos teisėjams nesumokėto darbo užmokesčio dalies grąžinimo įstatymą.

Nors atsakovais šioje nagrinėjamoje byloje yra Lietuvos Respublikos Vyriausybė, Lietuvos Respublikos finansų ministerija, Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija, Klaipėdos miesto apylinkės teismas, tačiau remiantis Lietuvos Aukščiausiojo teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2007 m. vasario 21 d. nutartimi tinkamu atsakovu laikytina Lietuvos Respublikos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos Vyriausybės.

Remiantis nurodytomis aplinkybėmis, teisėjų kolegija, atsižvelgusi į tai, kad nuo 2003 metų sausio mėnesio valstybė privalėjo atkurti buvusią padėtį, tai yra mokėti teisėjams atlyginimus, gautus pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 24 d. nutarimą Nr. 666 „Dėl Lietuvos Respublikos teismų teisėjų, prokuratūros sistemos ir Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento pareigūnų bei kitų darbuotojų apmokėjimo“ ir 1999 m. gruodžio 23 d. teisingumo ministro įsakymą Nr. 370 bei pagal 1997 m. birželio 30 d. nutarimą Nr. 689 „Dėl teisėtvarkos, teisėsaugos ir kontrolės institucijų vadovaujančių pareigūnų ir valdininkų darbo apmokėjimo“, sprendžia, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2003 m. kovo 25 d. nutarties dalis, kuria buvo atsisakyta vertinti teisines pasekmes, tai yra atlyginimo sumažėjimą teisėjams, ir nagrinėti prašymą dėl nesumokėto atlyginimo skirtumo priteisimo, naikintina, o likusi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2003 m. kovo 25 d. nutarties dalis paliktina nepakeista, pirmosios instancijos teismo sprendimas keistinas, panaikinant šio sprendimo dalį, kuria buvo atmestas pareiškėjų prašymas dėl nesumokėto atlyginimo skirtumo priteisimo, pareiškėjų prašymas tenkintinas iš dalies. Pareiškėjams priteistinas priskaičiuoto nesumokėto atlyginimo skirtumas (neišskaičiavus mokesčių) už laikotarpį nuo 2003 m. sausio 1 d. iki 2005 m. gruodžio 31 d. iš atsakovo Lietuvos Respublikos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės: E. A. – 11 340 (vienuolika tūkstančių trys šimtai keturiasdešimt) Lt, S. B. – 11 340 (vienuolika tūkstančių trys šimtai keturiasdešimt) Lt, R. B. - 11 340 (vienuolika tūkstančių trys šimtai keturiasdešimt) Lt, D. J. – 11 340 (vienuolika tūkstančių trys šimtai keturiasdešimt) Lt, I. K. – 8 505 (aštuoni tūkstančiai penki šimtai penki) Lt, A. M. – 11 340 (vienuolika tūkstančių trys šimtai keturiasdešimt) Lt, S. N. – 99 252 (devyniasdešimt devyni tūkstančiai du šimtai penkiasdešimt du) Lt, R. P. – 94 991,71 (devyniasdešimt keturi tūkstančiai devyni šimtai devyniasdešimt vienas Lt ir septyniasdešimt vienas ct) Lt, A. P. – 53 235 (penkiasdešimt trys tūkstančiai du šimtai trisdešimt penki) Lt, Z. R. – 77 490 (septyniasdešimt septyni tūkstančiai keturi šimtai devyniasdešimt) Lt, A. S. – 11 340 (vienuolika tūkstančių trys šimtai keturiasdešimt) Lt, I. S. – 11 340 (vienuolika tūkstančių trys šimtai keturiasdešimt) Lt, E. Š. – 11 340 (vienuolika tūkstančių trys šimtai keturiasdešimt) Lt, D. V. – 11 340 (vienuolika tūkstančių trys šimtai keturiasdešimt) Lt, I. Č. – 11 340 (vienuolika tūkstančių trys šimtai keturiasdešimt) Lt. Kadangi E. M. ir A. P. 2003 m. sausio 1 d. jau nebedirbo teisėjais ir negavo darbo užmokesčio, nėra pagrindo priteisti jiems nesumokėto atlyginimo skirtumą.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 136 straipsniu, 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjų E. A. , S. B. , R. B. , I. Č. , D. J. , I. K. , A. M. , S. N. , R. P. , A. P. , Z. R. , A. S. , I. S. , E. Š. , D. V. , E. M. , A. P. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Panaikinti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2003 m. kovo 25 d. nutarties dalį, kuria buvo atsisakyta vertinti teisines pasekmes, tai yra atlyginimo sumažėjimą, ir nagrinėti prašymą dėl nesumokėto atlyginimo skirtumo priteisimo, o likusią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2003 m. kovo 25 d. nutarties dalį palikti nepakeistą. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2003 m. sausio 27 d. sprendimą pakeisti: panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2003 m. sausio 27 d. sprendimo dalį, kuria buvo atmestas pareiškėjų prašymas dėl nesumokėto atlyginimo skirtumo priteisimo, ir išdėstyti ją taip:

Priteisti iš atsakovo Lietuvos Respublikos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, nesumokėto atlyginimo skirtumą už laikotarpį nuo 2003 m. sausio 1 d. iki 2005 m. gruodžio 31 d.:

E. A. – 11 340 (vienuolika tūkstančių tris šimtus keturiasdešimt) Lt,S. B. - 11 340 (vienuolika tūkstančių tris šimtus keturiasdešimt) Lt,R. B. - 11 340 (vienuolika tūkstančių tris šimtus keturiasdešimt) Lt,D. J. - 11 340 (vienuolika tūkstančių tris šimtus keturiasdešimt) Lt,I. K. – 8 505 (aštuonis tūkstančius penkis šimtus penkis) Lt,A. M. – 11 340 (vienuolika tūkstančių tris šimtus keturiasdešimt) Lt,S. N. – 99 252 (devyniasdešimt devynis tūkstančius du šimtus penkiasdešimt du) Lt,

R. P. – 94 991,71 (devyniasdešimt keturis tūkstančius devynis šimtus devyniasdešimt vieną Lt ir septyniasdešimt vieną ct) Lt,

A. P. – 53 235 (penkiasdešimt tris tūkstančius du šimtus trisdešimt penkis) Lt,Z. R. – 77 490 (septyniasdešimt septynis tūkstančius keturis šimtus devyniasdešimt) Lt,A. S. - 11 340 (vienuolika tūkstančių tris šimtus keturiasdešimt) Lt,I. S. - 11 340 (vienuolika tūkstančių tris šimtus keturiasdešimt) Lt,E. Š. - 11 340 (vienuolika tūkstančių tris šimtus keturiasdešimt) Lt,D. V. - 11 340 (vienuolika tūkstančių tris šimtus keturiasdešimt) Lt,

I. Č. - 11 340 (vienuolika tūkstančių tris šimtus keturiasdešimt) Lt.

Likusioje dalyje apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

TeisėjaiRičardas PiličiauskasVaida UrmonaitėSkirgailė Žalimienė