Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Antano Ablingio (kolegijos pirmininkas), Romano Klišausko ir Ričardo Piličiausko (pranešėjas), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo J. S. apeliacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2010 m. spalio 15 d. nutarimo J. S. administracinio teisės pažeidimo byloje.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

J. S. surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas (toliau – ir Protokolas) už tai, jog ji, būdama uždarosios akcinės bendrovės „Stilsena“ (toliau – ir Bendrovė) vykdomąja direktore, nuo 2010 m. liepos 24 d. iki 2010 m. liepos 30 d. leido dirbti Bendrovės parduotuvės „Tau“ direktoriumi A. R., nesudarius su juo rašytinės darbo sutarties, apie asmens įdarbinimą įstatymų nustatyta tvarka nepranešus Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau – ir VSDFV) teritoriniam skyriui. Protokole nurodyta, jog tokiais veiksmais J. S. pažeidė Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) 98 straipsnio 1 dalies 1 punkto ir 99 straipsnio 1 ir 2 dalių reikalavimus bei padarė administracinį teisės pažeidimą, numatytą Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) 41³ straipsnio 1 dalyje.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

II.

ATPK 41³ straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nelegalus darbas užtraukia baudą darbdaviams ar jų įgaliotiems asmenims už kiekvieną nelegaliai dirbantį asmenį nuo trijų tūkstančių iki dešimties tūkstančių litų. DK 98 straipsnyje nustatyta, kad nelegaliu darbu laikomas darbas esant šio kodekso 93 straipsnyje nustatytiems darbo sutarties požymiams, dirbamas nesudarius darbo sutarties ar teisės aktų nustatyta tvarka nepranešus Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritoriniam skyriui apie asmenų priėmimą į darbą; dirbamas užsienio valstybių piliečių ir asmenų be pilietybės, nesilaikant jiems norminių teisės aktų nustatytos įsidarbinimo tvarkos; darbdaviai ar jų įgalioti asmenys, leidę dirbti nelegalų darbą, atsako įstatymų nustatyta tvarka.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra įtvirtinta, kad, siekiant veiką kvalifikuoti ATPK 41³ straipsnio pagrindu, o darbą vertinti kaip nelegalų, taikant DK 98 straipsnio 1 dalies 1 punktą, būtina konstatuoti nelegalaus darbo, kaip administracinio teisės pažeidimo, sudėties objektyviuosius požymius: 1) nustatyti, kad asmuo pradėjo dirbti realiai, 2) darbdavio ir nelegalaus darbuotojo santykiai turi turėti darbo sutarties požymių, t. y. darbas dirbamas darbdaviui ir darbuotojui susitarus; dirbamas tam tikros profesijos, specialybės, kvalifikacijos darbas arba einamos tam tikros pareigos; asmuo dirba paklusdamas darbovietėje nustatytai darbo tvarkai; asmuo dirba atlygintinai, 3) nesilaikyta darbo sutarties sudarymo taisyklių (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. N575-2358/2009). Pabrėžtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą konstatavęs, kad darbo sutarties nepasirašius abiem darbo santykių subjektams – tiek darbuotojui, tiek darbdaviui – rašytinė darbo sutartis nėra sudaryta, o darbdavys neturi teisės leisti pradėti darbuotojui dirbti, darbuotojų darbas, esant nurodytoms sąlygoms, yra nelegalus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartys administracinių teisės pažeidimų bylose Nr. N12-1650/2004, N3-397/2005, N575-858/2010).

Pažymėtina, kad pagal ATPK 257 straipsnį, administracinę bylą nagrinėjantis organas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone. Taigi įstatymo nustatytas įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad byloje priimtas procesinis sprendimas laikytinas teisėtu ir pagrįstu tik tuomet, kai visapusiškai, išsamiai ir objektyviai išaiškinamos bei įvertinamos visos reikšmingos bylai aplinkybės (ATPK 248, 257, 284 str.). Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į paminėtas normas, patikrino byloje esančius įrodymus. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė bylos aplinkybes, tinkamai ir visapusiškai įvertino surinktus įrodymus bei tinkamai įvertino Bendrovę ir A. R. siejančių teisinių santykių pobūdį.

Vadovaudamasi A. R., R. Ž., L. S., R. J., D. J., administracinėn atsakomybėn traukiamos J. S. parodymais, teisėjų kolegija nustatė, kad 2010 m. liepos mėn. nuo 24 iki 31 d. A. R. atliko tam tikras direktoriaus darbo funkcijas Bendrovės naudai parduotuvėje „Tau“, t. y. organizavo darbus, sudarinėjo darbo grafikus, dėliojo prekes, vedė darbuotojų susirinkimą, rengė parduotuvę atidarymui ir kt. (b. l. 74-76, 76-77, 77-78, 79). Teisėjų kolegija nesutinka su apeliaciniame skunde nurodytu argumentu, jog A. R. dirbo kitoje įmonėje, todėl negalėjo dirbti Bendrovėje (b. l. 118). Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog darbo teisinius santykius reglamentuojantys teisės aktai nedraudžia asmeniui sudaryti kelias darbo sutartis. Be to, fakto, jog nereguliariai dirbdamas Bendrovės parduotuvėje A. R. vis dar dirbo ankstesnėje darbovietėje, pats A. R. neneigia (b. l. 75). Priešingai, liudytojas nurodo, jog su apeliante tarėsi, jog visą darbo dieną galės pradėti dirbti tik nuo 2010 m. rugpjūčio 5 d. (b. l. 75). Aplinkybę, jog A. R. atliko tam tikras funkcijas parduotuvėje bei kad tokiems jo veiksmams apeliantė pritarė, patvirtina Bendrovės darbuotojos R. Ž. pirminiai parodymai raštu, kuriuose liudytoja paaiškino, jog liepos pabaigoje A. R. buvo pristatytas parduotuvės direktoriumi, liudytoja matė kaip A. R. bendravo su apeliante, tą pati teismo posėdžio metu patvirtino ir liudytoja L. S. (b. l. 12, 77). Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesivadovauti šiais liudytojų parodymais, be to, ir pati apeliantė nurodo, jog A. R. nebuvo priimtas į darbą, nes netinkamai elgėsi „susipažinimo su darbu metu“ (b. l. 79), todėl teisėjų kolegija daro išvadą, jog apeliantė turėjo žinoti bei vertinti A. R. atliekamas funkcijas. Apeliaciniame skunde teigiama, jog liudytojai negalėjo tiksliai nurodyti, kada A. R. dirbo parduotuvėje, taip pat nurodoma, kad A. R. pateikė nenuoseklius parodymus apie jo Bendrovėje dirbtą laiką (b. l. 119). Byloje pateikta medžiaga bei liudytojų parodymais nustatyta, jog A. R. dirbo Bendrovės naudai, t. y. krovė prekes, vedė susirinkimus, sudarė darbo grafikus ir kt. Nelegalaus darbo, kaip administracinio teisės pažeidimo, sudėties kvalifikavimui nėra būtina nustatyti, kuriomis valandomis ir kiek laiko asmuo dirbo nelegalų darbą. Teisėjų kolegija pažymi, kad realaus atlikto darbo faktui įrodyti pakanka, jog iš asmens tęstinio pobūdžio veiklos Bendrovė gavo tam tikro pobūdžio naudos. Dėl apeliaciniame skunde nurodyto argumento, jog A. R. sudarytame darbo grafike nurodyti Bendrovėje nedirbantys asmenys (b. l. 119), vadovaudamasi liudytojos D. G. parodymais, teisėjų kolegija nurodo, jog A. R. darbo grafikus sudarė remdamasis liudytojos atsiųstu darbuotojų sąrašu (b. l. 62). Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog minėtai liudytojai drausminė nuobauda už Bendrovės darbuotojų sąrašo pateikimą A. R. paskirta tik 2010 m. rugsėjo 21 d. (b. l. 63), todėl manytina, kad minėtas apeliacinio skundo argumentas bei po beveik dviejų mėnesių paskirta drausminė nuobauda yra apeliantės bandymas išvengti administracinės atsakomybės. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje pateiktus įrodymus dėl A. R. naudojimosi Bendrovės mobiliuoju telefonu bei atstūmine kortele, sprendžia, jog pateikti įrodymai yra prieštaringi ir vertintini kritiškai, teisėjų kolegija negali daryti išvados dėl jų įtakos byloje įrodinėjamoms faktinėms aplinkybėms, todėl jais nesivadovauja (b. l. 6, 24, 67, 70, 71, 75-76).

Vadovaudamasi liudytojo A. R. parodymais, teisėjų kolegija nustatė, kad darbus 2010 m. liepos mėn. nuo 24 iki 31 d. jis atliko ne savanoriškai, o apeliantės nurodymu, t. y su jos žinia ir jai leidus. Pasak A. R., apeliantė nurodė, kad jis turi pradėti dirbti iki jų sutartos datos (2010 m. rugpjūčio 5 d.), kadangi būtina tinkamai pasirengti parduotuvės atidarymui (b. l. 75). A. R. nurodžius, kad dar nėra pasibaigę jo darbo santykiai ankstesnėje darbovietėje, buvo leista dirbti laisvu nuo ankstesnėje darbovietėje nustatyto darbo laiko metu. Taigi šalių susitarimas dėl darbo buvo pradėtas įgyvendinti nuo 2010 m. liepos 24 d., kai A. R. laisvu nuo pagrindinio darbo metu pradėjo vykdyti darbo funkcijas Bendrovėje. Bylos įrodymai patvirtina, kad dėl darbo A. R. susitarė būtent su Bendrovės vykdomąja direktore J. S., kuri pagal pareigas yra darbdaviui atstovaujantis asmuo, ir, vadovaujantis vykdomojo direktoriaus pareiginiais nuostatais, turi pareigą su darbuotojais sudaryti bei nutraukti darbo sutartis (b. l. 17-18, 19-20). Teisėjų kolegija pažymi, jog tai, kad galėjo būti nesutarta dėl tikslaus darbo užmokesčio dydžio, nepanaikina atlygintinumo fakto. Todėl, nesutikdama su apeliaciniame skunde nurodyta aplinkybe (b. l. 118), jog pirmosios instancijos teismas neįrodė, kad tarp apeliantės ir A. R. buvo susitarimas dėl 2 000 litų atlyginimo, teisėjų kolegija pažymi, jog faktiškai dirbdamas asmuo turi teisę į minimalų atlyginimą ir specialus žodinis susitarimas dėl jo dydžio nebūtinas veiką kvalifikuojant pagal ATPK 41³ straipsnį. Byloje nustatyta, kad A. R. privalėjo paklusti darbovietėje jam nustatytai tvarkai, t. y. laisvu nuo pagrindinio darbo metu atvykti į darbą, laiku ir tinkamai parengti parduotuvę atidarymui. Nors apeliantė neigia, kad darbo funkcijas A. R. nuo 2010 m. liepos 24 d. pradėjo vykdyti jos nurodymu, paaiškindama, jog jis tai pradėjo daryti be jos žinios, leidimo (b. l. 118-119), tačiau A. R. patvirtino, kad darbo funkcijas nuo 2010 m. liepos 24 d., t. y. anksčiau nei sutarta, jis pradėjo vykdyti susitaręs su apeliante. Teisėjų kolegija pažymi, jog neturi pagrindo nesivadovauti A. R. paaiškinimais, kadangi juos patvirtina anksčiau analizuoti L. S., R. Ž. ir kt. liudytojų parodymai. Atsižvelgdama į A. R. atliktų funkcijų pobūdį, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog parduotuvės direktoriaus funkcijų pašaliniam asmeniui savo iniciatyva be kompetentingo asmens leidimo atlikti parduotuvėje nebūtų įmanoma, turint omenyje apeliantės pirmosios instancijos teismo posėdžio metu nurodytą faktą, jog apeliantė A. R. buvimo parduotuvėje metu taip pat dirbo parduotuvėje nuo 8 iki 22 val. (b. l. 79).

Apibendrinusi tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo nutarimas yra pagrįstas ir teisėtas, teismas nenukrypo nuo teisminės praktikos šios kategorijos administracinių teisės pažeidimų bylose, išsamiai ir tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatytas aplinkybes, pakeisti ar panaikinti teismo nutarimą apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo, todėl apeliacinis skundas netenkinamas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 15, 16, 18, 20, 46, 137 straipsnių pakeitimo, aštuonioliktojo skirsnio ir 128, 144 straipsnių pripažinimo netekusiais galios įstatymo 9 ir 10 straipsniais bei Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 3 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

J. S. apeliacinį skundą atmesti.

Panevėžio miesto apylinkės teismo 2010 m. spalio 15 d. nutarimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.