Vilniaus regiono apylinkės teismo nuosprendis

viešame teisiamajame posėdyje privataus kaltinimo tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą, kurioje K. Š., a. k. (duomenys neskelbtini) Lietuvos Respublikos pilietis, lietuvis, gyv. (duomenys neskelbtini), vidurinio išsilavinimo, išsiskyręs, dirbantis . (duomenys neskelbtini), teistas, baustas administracine tvarka, kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 str. 1 d.

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. S. privataus kaltinimo skundu kaltino K. Š. nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 str. 1 d. padarymu, tai yra, už tai, kad jis 2014 m. birželio 28 d., po 19.00 val., įvykusio konflikto metu adresu . (duomenys neskelbtini), praeidamas pro šalį trenkė ranka V. S. į kairės pusės skruosto žandikaulio sritį, dėl ko V. S. prarado sąmonę ir nukrito ant žemėje esančio apie 10 cm išsikišusio nupjauto metalinio vamzdžio, kuo jai buvo padarytas kaktos kairės pusės sumušimas, akies patinimas, dešinės kojos čiurnos nubrozdinimas, apatinės lūpos praskėlimas, t.y. panaudojo fizinį smurtą nukentėjusiosios V. S. atžvilgiu padarydamas jai nežymų sveikatos sutrikdymą. Taip pat V. S. pateikė civilinį ieškinį, prašydama priteisti iš K. Š. 3000 Eur neturtinę žalą.

Baudžiamoji atsakomybė už fizinio skausmo sukėlimą ar nežymų sveikatos sutrikdymą pagal BK 140 str. 1 d. kyla tam, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė žmogui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino. BK 140 str. 1 d. numatytos nusikalstamos veikos objektyvieji požymiai pasireiškia mušimu ar kitokiu smurtavimu, kurio pasekoje žmogui sukeliamas fizinis skausmas arba žmogus nežymiai sužalojamas ar trumpam susargdinamas. Taigi, tam, kad asmuo būtų nuteistas pagal BK 140 str. 1 d., pakanka nustatyti, jog jis padarė bent vieną iš BK 140 str. 1 d. nurodytų alternatyvių veikų – mušė arba kitaip smurtavo, sukeldamas/padarydamas žmogui bent vieną iš minėtame straipsnyje nurodytų padarinių – fizinį skausmą arba nežymų sužalojimą arba trumpą susargdinimą. BK 140 str. 1 d. numatytos nusikalstamos veikos subjektyvioji pusė pasireiškia tiesiogine arba netiesiogine tyčia. Tiesiogine tyčia BK 140 str. 1 d. numatytas nusikaltimas padaromas tuomet, kai mušdamas ar kitaip smurtaudamas, asmuo suvokia pavojingą savo nusikalstamos veikos pobūdį, numato, kad dėl tokių jo veiksmų gali atsirasti BK 140 str. 1 d. nurodyti padariniai ir jų nori. Netiesiogine tyčia numatytas nusikaltimas padaromas tuomet, kai mušdamas ar kitaip smurtaudamas, asmuo suvokia pavojingą savo nusikalstamos veikos pobūdį, numato, kad dėl tokių jo veiksmų gali atsirasti BK 140 str. 1 d. nurodyti padariniai ir nors jų ir nenori, tačiau sąmoningai leidžia jiems atsirasti.

Motyvuojamoji dalis

Teismas, ištyręs ir įvertinęs visus byloje esančius įrodymus – kaltinamojo K. Š. paaiškinimus duotus teisiamojo posėdžio metu, nukentėjusiosios V. S. parodymus, ikiteisminio tyrimo medžiagą, 2014-07-18 bei 2014-10-16 Valstybinio teismo medicinos tarnybos prie Teisingumo ministerijos Vilniaus skyriaus specialisto išvadas, daro išvadą, kad nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje nėra jokių tiesioginių įrodymų, kurie patvirtintų, kad kaltinamasis būtų sudavęs nukentėjusiajai V. S. į kairės pusės skruosto, žandikaulio sritį. Pažymėtina, kad šios aplinkybės teismo posėdžio metu nepatvirtino nei pats kaltinamasis, nei įvykį mačiusi ir liudytoja apklausta I. L.. Be to, ir pati kaltinamoji aiškindama įvykio aplinkybes keitė savo poziciją dėl jai suduoto smūgio, nes privataus kaltinimo skunde ji nurodė, kad „K. Š. trenkė jai ranka į kairės pusės skruosto, žandikaulio sritį“, o duodama parodymus teismo posėdžio metu teigė, kad K. Š. su „dešinės rankos kumščiu vieną kartą trenkė jai į veidą prie akies“, tuo tarpu ikiteisminio tyrimo medžiagoje esančiame Vilniau aps. VPK Trakų raj. PK specialisto M. Š. tarnybiniame pranešime nurodyta, jog V. S. paaiškino, kad „tada Kęstutis jai ir sudavė ranka per galvą, stumtelėjo ir pasišalino į savo butą“, o byloje esančios 2014-10-16 Valstybinio teismo medicinos tarnybos prie Teisingumo ministerijos Vilniaus skyriaus specialisto išvados Nr. G3529/14(01) tiriamojoje dalyje nurodyta, jog „V. S. papildomai paaiškino, kad buvo užpulta kaimyno, kuris kumščiu, slystančiu smūgiu sudavė į kaktos kairę pusę, nuo smūgio griuvo ant žemės“. Įvertinęs minėtus įrodymus, teismas daro išvadą, kad aplinkybė, jog kaltinamasis būtų sudavęs nukentėjusiajai V. S. į kairės pusės skruosto, žandikaulio sritį, vertintina kaip neįrodyta.

Tačiau byloje surinkta ir teismo posėdžio metu ištirta medžiaga patvirtina, kad tarp kaltinamojo ir nukentėjusiosios įvyko konfliktas, kurio metu kaltinamasis K. Š. stumtelėjo nukentėjusiąją V. S., ko pasėkoje ši nugriuvo ir patyrė kūno sužalojimus, kurie eksperto buvo įvertinti nežymiu sveikatos sutrikdymu, todėl jis yra atsakingas už visas kilusias pasekmes t.y. kaltinamasis padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 str. 1 d.

Pažymėtina, jog BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytas nežymus sveikatos sutrikdymas gali būti padaromas tiek tiesiogine, tiek ir netiesiogine tyčia. Šio nusikaltimo kvalifikavimui būtina nustatyti pasekmes. Asmenų, padariusių materialiuosius nusikaltimus, t. y. nusikaltimus, į kurių sudėtį įeina veikos padariniai, tiesioginė tyčia yra tada, kai jie numatė BK numatytų padarinių atsiradimo galimybę ir jų norėjo, o netiesioginė – kai numatė padarinių atsiradimo galimybę, jų nenorėjo, bet sąmoningai leido jiems atsirasti. Netiesioginė tyčia skiriasi nuo tiesioginės tuo, kad kaltininkas, suvokdamas ir numatydamas padarinių sunkumą, numatydamas didelę jų atsiradimo tikimybę, yra abejingas galimiems padariniams, jam tas pats, ar jie įvyks ar ne (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-428/2008, 2K-402/2013).

Sužalojimų nukentėjusiajai padarymo aplinkybės leidžia daryti neabejotiną išvadą, kad kaltinamasis tyčia pastumdamas nukentėjusiąją suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, numatė, kad dėl tokio veikimo nukentėjusioji gali kristi ir susižaloti, tačiau nors tokių padarinių ir nenorėjo, tačiau sąmoningai leido jiems atsirasti, todėl nežymiai sutrikdė nukentėjusiosios sveikatą netiesioginės tyčios forma.

Nors kaltinamasis teisiamojo posėdžio metu nurodė, kad nukentėjusioji V. S. nugriuvo dėl savo girtumo, o ne todėl kad jis pastūmė, tačiau byloje nėra objektyvių šią aplinkybę galinčių patvirtinti įrodymų. Pažymėtina, jog V. S. teisiamojo posėdžio metu nurodė, jog įvykio dieną ji buvo išgėrusi vieną taurę šampano, liudytoja I. L. duodama parodymus nurodė, kad nuo V. S. jautėsi alkoholio kvapas, todėl ji supratusi, kad Vera neblaivi, tačiau ji nebuvo stipriai neblaivi. Šią aplinkybę patvirtina ir byloje esantis VšĮ Trakų ligoninės priėmimo – skubiosios pagalbos skyriaus išrašas iš medicininių dokumentų (ikiteisminio tyrimo medžiagos b.l. 11), kuriame nurodyta, kad pacientė“ teigia, kad dienos metu išgėrė taurę šampano. Apžiūros metu kvapo neužuodžiu, judesiai tikslingi, kalba artikuliuota“.

Be to, pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos BK 28 str. 2 d. nustatyta, kad asmuo neatsako pagal šį kodeksą, jeigu jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi. Teisė į būtinąją gintį atsiranda, kai yra būtinosios ginties situacija, kai yra ją atitinkančios sąlygos. Pavojingas kėsinimasis, nuo kurio gindamas save ar kitą, asmuo padaro baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką – viena iš sąlygų teisei į būtinąją gintį atsirasti, nes gintis – tai atkirtis į tokį kėsinimąsi. Lietuvos Respublikos BK 28 str. prasme pavojingas kėsinimasis turi būti realus. Teisė į būtinąją gintį neatsiranda, jei aiškiai nėra reikalo gintis. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas formuodamas praktiką, nurodė, kad sprendžiant būtinosios ginties buvimą visuomet reikia atsižvelgti į besikėsinančiųjų skaičių, į besiginančiojo ir besikėsinančiojo fizinius pajėgumus, į kėsinimosi pavojingumą ir pobūdį bei kitas aplinkybes.

Kaip jau minėta, bylos įrodymais nustatyta, kad K. Š. padarė nukentėjusiajai V. S. nežymų sveikatos sutrikdymą. Nors K. Š. teigė, kad kai V. S. užsimojo su kibiru, jis atkišo ranką gindamasis ir ją pastūmė, o šią aplinkybę patvirtino ir liudytoja apklausta I. L. nurodžiusi, kad K. Š. gynėsi nuo Veros, nes ji kėsinosi su kibiru jam suduoti, dėl to jis ją pastūmė, tačiau, teismo vertinimu, net ir esant nurodytoms aplinkybėms, tokia K. Š. veika negalėtų būti vertinama kaip būtinoji gintis, kadangi nėra aplinkybių, pagal kurias jo veiksmai atitiktų būtinosios ginties sąlygas. Byloje nenustatyta viena būtinosios ginties sąlygų – pavojingas kėsinimasis, nes šiuo atveju nukentėjusiosios veiksmai K. Š. atžvilgiu nelaikytini pavojingu kėsinimusi, nuo kurio būtina gintis veiksmais, kuriuos kaltinamasis atliko V. S. atžvilgiu. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, teismas daro išvadą, kad K. Š. veikoje nustatyti visi būtini objektyvieji ir subjektyvieji Lietuvos Respublikos BK 140 str. 1 d. nurodyti nusikaltimo požymiai ir, esant aptartoms aplinkybėms, kaltinamojo veiksmai negali būti laikomi būtinąja gintimi.

Nagrinėjamoje byloje esančiomis aplinkybėmis nustatyta, kad K. Š. pastūmė V. S., ko pasėkoje ši nugriuvo ant strypo ir taip nežymiai ją sužalojo. Tačiau iš byloje esančių duomenų nustatyta ir tai, kad taip kaltinamasis pasielgė todėl, kad V. S. buvo užstojusi kelią, mosikavosi kibiru, o jis norėjo praeiti, o tai patvirtina, kad jo tikslas buvo ne nežymus sveikatos sutrikdymas, o praėjimo atsilaisvinimas, ir nors tai nepaneigia ir nepateisina tokio kaltinamojo elgesio, tačiau rodo jo atliktų veiksmų mažesnį pavojingumą.

Kaltinamojo K. Š. atsakomybę lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių byloje nenustatyta.

Skiriant bausmę atsižvelgiama į tai, kad kaltinamasis yra ankščiau teistas, baustas administracine tvarka, turi galiojančių administracinių nuobaudų, Trakų psichikos sveikatos priežiūros cento stebimų ligonių grupei nepriklauso, dirba, yra teigiamai charakterizuojamas, padarė nesunkų nusikaltimą, todėl teismo vertinimu visos šios aplinkybės lengvina kaltinamojo padėtį.

Įvertinus šias aplinkybes K. Š. skirtina sankcijoje numatyta bausmė – laisvės apribojimas 6 mėnesiams, įpareigojant K. Š. laisvės apribojimo laikotarpiu be institucijos, prižiūrinčio bausmės vykdymą, sutikimo nekeisti gyvenamosios vietos.

Byloje yra pareikštas nukentėjusiosios civilinis ieškinys neturtinei žalai atlyginti, kuriuo ji prašo priteisti jai 3000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

Turtinė ir neturtinė žala yra dvi savarankiškos žalos rūšys, atlyginamos skirtingais pagrindais, o jų dydis nustatomas pagal skirtingus kriterijus. Turtinė žala atlyginama, kai nukenčia asmens ekonominiai interesai, ir šios žalos dydis pinigais galį būti apskaičiuojamas tiksliai pagal objektyvius kriterijus. Tuo tarpu neturtinės žalos, atsirandančios dėl neturtinio pobūdžio praradimų, kai pakenkiama nematerialioms, t.y. ekonominės vertės neturinčioms vertybėms – šios žalos piniginė išraiška nustatoma vadovaujantis kriterijais, kurių nebaigtinis sąrašas įtvirtintas CK 6.250 straipsnyje. Teismas spręsdamas dėl neturtinės žalos įvertinimo pinigais vadovaujasi ne tik CK 6. 250 straipsnyje įtvirtintais kriterijais, bet ir sąžiningumo, protingumo, teisingumo principais bei CK 6.251 straipsnio 2 dalyje ir 282 straipsnyje įtvirtintais kriterijais. Toks neturtinės žalos atlyginimo teisinis reglamentavimas nustatytas tam, kad teisės į neturtinės žalos atlyginimą nepažeistų nurodytų principų ir nesukeltų neadekvačių sunkių pasekmių žalą atlyginti turinčiam asmeniui. CK 6.263 straipsnio 2 dalis nustato, kad žalą, padarytą asmeniui, turtui, o įstatymų numatytais atvejais ir neturtinę žalą privalo visiškai atlyginti atsakingas asmuo. Neturtinės žalos atlyginimo srityje visiško žalos atlyginimo principas (restitutio in integrum) objektyviai negali būti taikomas visa apimtimi, kadangi neturtinės žalos tiksliai įvertinti pinigais neįmanoma. Įstatymas numato piniginę satisfakciją, kuria siekiama kiek įmanoma teisingiau kompensuoti nukentėjusiojo patirtą dvasinį, fizinį skausmą ir kt. Teismo funkcija yra nustatyti teisingą piniginę kompensaciją už patirtą skriaudą (dvasinius, fizinius išgyvenimus, praradimus). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas teisės normas, reglamentuojančias neturtinės žalos atlyginimą, yra nurodęs, kad neturtinės žalos dydis, išreikštas pinigais, yra bendrieji nuostoliai, kurių įrodinėjimo specifika yra ta, jog jų dydį nustato teismas, o kreditorius turi pagrįsti kuo daugiau ir kuo svarbesnių neturtinės žalos dydžiui nustatyti reikšmingų kriterijų (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. balandžio 18 d. nutartį civilinėje byloje L. Z., M. Z., V. Z., G. Z. v. VšĮ Marijampolės ligoninė, bylos Nr. 3K-7-255/2005).

Įvertinęs civiliniame ieškinyje V. S. nurodytus argumentus bei jos teisme išsakytus išgyvenimus bei pateiktą rašytinę medžiagą neturtiniam reikalavimui pagrįsti, teismas sprendžia, kad įrodyta, jog V. S. dėl K. Š. nusikalstamos veikos patyrė dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, fizinį skausmą. V. S. jai padarytą neturtinę žalą įvertino 3000 Eur. Teismas, įvertinęs aukščiau nurodytas aplinkybes ir atsižvelgęs į tai, kad K. Š. padaryta nusikalstama veika priskiriama prie nesunkių nusikaltimų, kaltininko nusikalstami veiksmai buvo padaryti netiesiogine tyčia, nukentėjusioji pati inicijavo konfliktą, ji į teismą privataus kaltinimo tvarka kreipėsi praėjus pakankamai ilgam laiko tarpui nuo įvykio, kas rodo, jog jos pergyvenimai nebuvo itin intensyvūs, teismo posėdžio metu nepasitvirtino nukentėjusiosios nurodyta įvykio versija, jog kaltinamasis „praeidamas pro šalį trenkė ranka V. S. į kairės pusės skruosto žandikaulio sritį, dėl ko V. S. prarado sąmonę“, sprendžia, kad 3000 Eur suma neturtinei žalai atlyginti yra aiškiai per didelė ir neatitinka sąžiningumo, protingumo ir teisingumo kriterijų. Įvertinęs minėtas aplinkybes bei atsižvelgęs į Lietuvos teismų suformuotą praktiką neturtinės žalos atlyginimo priteisimo klausimu, teismas sprendžia, kad V. S. priteistinas mažesnio dydžio nei ji prašo neturtinės žalos atlyginimas - 100 Eur. Teismas pažymi, kad neturtinės žalos atlyginimo funkcija (paskirtis) yra ne nubaudimo ar turtinės padėties pagerinimo, bet kompensacinė, nukreipta į prarastų vertybių atkūrimą, taip pat socialinio teisingumo atkūrimą.

Nors civiliniame ieškinyje ieškovė prašo priteisti iš K. Š. antrinės teisinės pagalbos teikimo išlaidas, tačiau šis prašymas netenkintinas atsižvelgus į tai, kad į bylą nepateikta jokių šias išlaidas pagrindžiančių įrodymų.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 297, 301, 303, 304, 305, 307, 308 str. teismas

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

K. Š. pripažinti kaltu, padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 str. 1 d., ir nubausti jį laisvės apribojimu 6 (šešiems) mėnesiams, įpareigojant K. Š. laisvės apribojimo laikotarpiu be institucijos, prižiūrinčio bausmės vykdymą, sutikimo nekeisti gyvenamosios vietos.

Priteisti V. S. iš K. Š. 100 Eur neturtinės žalos atlyginimo.

Nuosprendis per 20 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui per Trakų rajono apylinkės teismą apeliaciniu skundu.