Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

į posėdį neatvykus pareiškėjui Y.P., atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos, atstovui, trečiojo suinteresuoto asmens Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos atstovui,

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Y.P. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkintinas iš dalies.

Pareiškėjas prašė priteisti iš atsakovo dėl jo neteisėtų veiksmų (neveikimo) kilusią neturtinę žalą, kurią patyrė atlikdamas laisvės atėmimo bausmę Pravieniškių pataisos namuose – atvirojoje kolonijoje (toliau- ir Pravieniškių PN).

Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 15 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl turtinės ir neturtinės žalos, padarytos fiziniam asmeniui ar organizacijai neteisėtais valstybės ar vietos savivaldos institucijos, įstaigos, tarnybos bei tarnautojų veiksmais ar neveikimo viešojo administravimo srityje, atlyginimo. Žala turi būti atlyginta, kai institucija (jos pareigūnas) neįvykdo įstatymuose nustatytos pareigos arba atlieka veiksmus, kuriuos įstatymai draudžia atlikti, arba pažeidžia bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (CK 6.246 str.). Turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginama civilinio kodekso ir kitų įstatymų nustatyta tvarka (pvz. Viešojo administravimo įstatymo 42 str., Tarnybos Kalėjimų departamente prie Teisingumo ministerijos statuto 27 str., Bausmių vykdymo kodekso 5 str. 3 d ir kt.).

CK 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis – viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kadangi valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), žalai ir priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų, viešoji atsakomybė negalima.

Dėl gyvenamojo ploto kamerų tipo patalpose ir baudos izoliatoriaus kamerose, kuriose buvo kalinamas pareiškėjas

Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau– ir Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės) 11¹.2. punktas nustato, kad pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,6 kv.m. vienam žmogui.

Pareiškėjas nurodo, kad kamerose, kurių gyvenamąsias ir buities sąlygas skundžia, buvo kalinamas laikotarpiais nuo 2014 m. gruodžio 19 d. iki 2014 m. gruodžio 31 d. ir nuo 2015 m. vasario 13 d. iki 2015 m. birželio 16 d., tačiau byloje esantys įrodymai (b.l. 5, 24, 25, 39) patvirtina, kad pareiškėjas jo nurodytu laikotarpiu nuo 2014 m. gruodžio 19 d. iki 2014 m. gruodžio 31 d. nebuvo nubaustas drausmine nuobauda ir nebuvo kalinamas kamerų tipo patalpose. Minėtu laikotarpiu pareiškėjas buvo paskirtas gyventi į 4 būrį, 3 gyvenamąją patalpą (b.l. 5, 25), tačiau kalinimo sąlygų bendrabučio tipo patalpose jis neginčija. Tuo tarpu iš bylos duomenų matyti, kad pareiškėjo nurodomu laikotarpiu nuo 2015 m. vasario 13 d. iki 2015 m. vasario 28 d. ir nuo 2015 m. kovo 6 d. iki 2015 m. birželio 16 d. pareiškėjas atlikinėjo drausmines nuobaudas baudos izoliatoriaus kameroje Nr.14 ir kamerų tipo patalpų kameroje Nr. 14 (b. l. 24, 26-27, 31-32, 39). Šių kamerų plotai yra 4.88 kv. m., jose įrengta po 2 miegamąsias vietas, taigi, minėtose kamerose pareiškėjui teko 2,44 kv. m. ploto (b.l. 19, 24). Darytina išvada, jog laikotarpiais nuo 2015 m. vasario 13 d. iki 2015 m. vasario 28 d. ir nuo 2015 m. kovo 6 d. iki 2015 m. birželio 16 d. (iš viso 119 parų) pareiškėjui nebuvo užtikrintas teisės aktuose reglamentuotas reikalavimas dėl 3,6 kv.m. ploto kamerų tipo patalpose (trūko atitinkamai 1,16 kv. m. ploto).

Dėl sanitarinių ir buities sąlygų baudos izoliatoriuje ir kamerų tipo patalpose, kuriose buvo kalinamas pareiškėjas

Pareiškėjas nurodo, kad kamerose sanitarinis mazgas nebuvo įrengtas atskirai nuo gyvenamosios patalpos, trūko oro ir šviesos, neįrengta mechaninė ventiliacija, veisėsi parazitai, lovos buvo senos ir medinės.

Ginčui aktualiu laikotarpiu iki 2015 m. lapkričio 1 d. laisvės atėmimo vietų įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimus ir sveikatos priežiūros organizavimą reglamentavo Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“. Šios higienos normos 24 punkte numatyta, kad gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Gyvenamosiose patalpose turi būti skaidraus stiklo langai. Natūralaus apšvietimo koeficientas turi būti 0,5 %. Laisvės atėmimo vietose neturi būti graužikų ir buitinių parazitų (60 p.). Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 6 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintose Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklėse 16.5. punkte nurodyta, kad įrengiant naujas arba rekonstruojant ar kapitaliai remontuojant esamas kameras, kamerose turi būti įrengiamos ne mažesnės kaip 100x142 cm ploto sanitarinio mazgo kabinos. Nesant techninių galimybių esamose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinos, sanitarinio mazgo vieta turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga.

Atsakovas nurodo, kad kamerose sanitarinis mazgas yra atitvertas ne mažesne, nei 1,5 m aukščio sienele. Byloje nėra šią aplinkybę paneigiančių duomenų, to neginčija ir pats pareiškėjas. Darytina išvada, kad toks sanitarinio mazgo įrengimas atitinka minėtus Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 16.5 punkto reikalavimus. Taip pat matyti, kad sanitarinio mazgo netinkamą įrengimą pareiškėjas sieja su ventiliacijos trūkumu, teigdamas, kad dėl tokio sanitarinio mazgo įrengimo ir prasto vėdinimo kameroje tvyrojo fekalijų kvapas. Atsakovas nurodo, kad kameros yra vėdinamos natūraliai per langus ir ventiliacines angas (b.l. 20). Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjui nebuvo sudaryta galimybė išvėdinti kamerą per atidarą langą, pats pareiškėjas tokio argumento nepateikia. Kaip minėta, pagal Higienos normos HN 76:2010, patalpos, kuriose neįrengta mechaninė ventiliacija, vėdinamos natūraliu būdu per langus. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, pareiškėjo argumentai dėl netinkamo sanitarinio mazgo įrengimo ir vėdinimo atmestini, kaip nepagrįsti.

Pareiškėjas teigia, kad jam buvo išduodamas tik 1 gabaliukas muilo ir 1 rulonėlis tualetinio popieriaus per mėnesį, be to, nebuvo leidžiama apsipirkti pataisos namų parduotuvėje.

Pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 patvirtintas Vyrų ir moterų, laikomų kardomojo kalinimo vietose, ir nuteistųjų, atliekančių arešto bausmę ir laisvės atėmimo bausmę kalėjimuose, aprūpinimo apranga, patalyne ir asmens higienos priemonėmis normas, vienam mėnesiui vyrui turi būti išduodama 200 g skalbiamojo muilo, 100 g tualetinio muilo ir 1 rulonas tualetinio popieriaus. Pats pareiškėjas nurodo, kad tiek muilas, tiek rulonėlis tualetinio popieriaus jam buvo išduodami kas mėnesį, todėl atsakovo neteisėti veiksmai šiuo atžvilgiu nekonstatuotini. Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (redakcija, galiojusi ginčo laikotarpiu) 146 straipsnyje nurodyta, kad baudos arba drausmės izoliatoriuose ir karceriuose laikomi nuteistieji neturi teisės gauti pasimatymų, smulkiųjų paketų su spauda, įsigyti maisto produktų ir būtiniausių reikmenų, siųsti laiškų, taip pat paskambinti telefonu. Jiems neleidžiama naudotis stalo žaidimais, televizoriais, kompiuteriais, vaizdo leistuvais ir garso grotuvais, kompiuterinių žaidimų aparatais, radijo imtuvais bei kitais Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėse nurodytais daiktais. Taigi, pareiškėjo skundžiamas draudimas apsipirkti pataisos namų parduotuvėje yra drausminei nuobaudai būdingas tipinis ir neišvengiamas suvaržymas (LR BVK 146 str.), neatsiejamai susijęs su nuobaudos atlikimo tikslais, todėl pareiškėjo argumentas, jog jam kalint baudos izoliatoriuje nebuvo leidžiama įsigyti reikiamų prekių, atmestinas, kaip nepagrįstas.

Pareiškėjas taip pat nurodo, kad kamerose buvo netinkamas apšvietimas, veisėsi parazitai, lovos buvo medinės, senos. Byloje nepateikta jokių objektyvių įrodymų, pagrindžiančių arba paneigiančių šias pareiškėjo nurodomas aplinkybes, tačiau teismas pažymi, kad pareiškėjas tik deklaratyviai nurodė ir konstatavo, jog kamerose trūko šviesos, lovos buvo medinės ir senos, iš po grindų lįsdavo kenkėjai, kas pažeidžia jo teises ir, jo manymu, duoda pagrindą reikalauti neturtinės žalos atlyginimo, tačiau visiškai nepagrindė bei neindividualizavo dėl to jam kilusių subjektyvių neigiamų pasekmių (išgyvenimų), taip pat ir priežastinio ryšio, o teisės ginti viešąjį interesą įstatymų leidėjas jam nesuteikė. Sprendžiant skundo dėl neturtinės žalos pagrįstumo klausimą turi būti nustatyta ne tik tai, ar atitinkama valdžios institucija asmens atžvilgiu veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal įstatymus (CK 6.271 str.), bet ir tai, ar dėl tokio veikimo arba neveikimo atsirado asmens (pareiškėjo) nurodyta žala (pasekmės). Reiškiant reikalavimą dėl neturtinės žalos, kylančios iš valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, asmeniui nepakanka vien tik abstrakčiai pareikšti, jog buvo padaryta neturtinė žala, tačiau būtina konkrečiai (laike ir vietoje) apibrėžti galimus neteisėtus veiksmus (neveikimą) ir jų galimą konkrečią išraišką (galimas pasekmes) asmeniui CK 6.250 straipsnio prasme. Pažymėtina, jog neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt. (CK 6.250 str. 1 d.). Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, teismas daro išvadą, kad pareiškėjo skundo argumentai dėl blogų buities ir sanitarinių kalinimo sąlygų yra grindžiami deklaratyvaus pobūdžio teiginiais ir tik subjektyvia jo paties nuomone, kurios nepatvirtina jokie objektyvūs ir neginčijami įrodymai, todėl šie argumentai nevertinami kaip pakankami neturtinės žalos, kuri gali būti įvertinta pinigais, konstatavimui. Dėl paminėtų priežasčių pareiškėjo skundas šioje dalyje atmestinas kaip nepagrįstas.

Išsamiai bei visapusiškai įvertinęs byloje surinktus įrodymus, atlikęs teisės normų, reglamentuojančių asmenų laikymo laisvės atėmimo vietose sąlygų analizę, teismas daro išvadą, kad Pravieniškių pataisos namai ginčui aktualiu laikotarpiu iš viso 119 parų kamerų tipo patalpose neužtikrino pareiškėjui teisės aktais reglamentuotos minimalios vienam asmeniui tenkančios gyvenamojo ploto normos, todėl konstatuotina, kad Pravieniškių pataisos namai šiuo atžvilgiu pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti laikomam tinkamomis sąlygomis.

Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, teismui nekyla abejonių, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų pareiškėjas patyrė tam tikrų nepatogumų, išgyvenimų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, t.y. pareiškėjas patyrė neturtinę (moralinę) žalą. LVAT praktikoje yra konstatuota, kad asmuo, kuris yra laikomas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK6.250 straipsnio 1 dalyje (LVAT administracinė byla Nr. A143-1966/2008; administracinė byla Nr. A 502-734/2009, administracinė byla Nr. A525-1181/2010), taip pat ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau- EŽTT) praktikoje (EŽTT 2008-11-28 sprendimas byloje S. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02)).

Nagrinėjamu atveju atsižvelgiant į kalinimo metu pareiškėjui tekusį itin mažą gyvenamąjį plotą ir ilgą pažeidimo trukmę (119 paros), darytina išvada dėl būtinumo priteisti neturtinės žalos atlyginimą, nes nagrinėjamu atveju vien pažeidimo pripažinimas negalėtų būti pakankama satisfakcija.

Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

Pareiškėjas nurodė, jog dėl valdžios institucijos neteisėtų veiksmų patyrė 20 000 Eur neturtinę žalą, kuri pasireiškė orumo pažeminimu, dvasinėmis kančiomis. Vis dėlto, iš bylos duomenų matyti, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas nebuvo kreipęsis į Psichologinę tarnybą dėl dvasinių išgyvenimų, susijusių su netinkamomis kalinimo sąlygomis (b.l. 37-38). Byloje taip pat nenustatyta, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgęsis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu.

Įvertinus pažeidimo trukmę, jo pobūdį, neesant įrodymų apie tai, kad atsakovo atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgęsis ar kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų pareiškėjui būtų atsiradę kokie nors negrįžtami fizinės ar psichinės sveikatos sutrikimai, atsižvelgiant į šiuo metu Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais, pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis įvertinamas 950 Eur ir ši suma priteistina iš atsakovo.

Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys lemiamos juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, LVAT ir EŽTT formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (EŽTT 1994-04-19 sprendimas byloje Nr. 16034/90 Van de H. v Netherlands, 1997-12-19 sprendimas byloje Nr. 20772/92 H. v Finland, 1999-01-21 sprendimas byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain ir kt.). LVAT jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str.) taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (LVAT 2008-12-05 nutartis administracinėje byloje Nr. P444-196/2008, 2009-07-24 nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009-11-06 nutartis administracinėje byloje Nr. P525-194/2009, 2013-02-11 nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 5 punktu, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjo Y.P. skundą patenkinti iš dalies.

Priteisti Y.P. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, 950 Eur (devynis šimtus penkiasdešimt eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Kauno apygardos administracinį teismą.