- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2018-10-15
- Bylos Nr.
- 1S-183-531/2018
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjas
- Valdas Ciesiūnas
- Kategorijos
Panevėžio apygardos teismo teisėjas Valdas Ciesiūnas, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – Institucija) skundą dėl Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2018 m. rugsėjo 6 d. nutarties teisėtumo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
1. 2009 m. liepos 9 d. Panevėžio miesto apylinkės teismas baudžiamojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) išdavė vykdomąjį raštą Nr. (duomenys neskelbtini), kuriuo Institucijai buvo priteista 5197 Lt (1505,16 Eur) ekstradicijos išlaidų iš skolininko D. Ž., a.k. (duomenys neskelbtini) Priteista suma iki šios dienos nėra sumokėta ar išieškota.
2. 2018 m. liepos 26 d. antstolė V. Ž. priėmė išieškojimo negalimumo aktą Nr. (duomenys neskelbtini), kuriame nurodė, kad D. Ž. turto, į kurį pagal įstatymą būtų galima nukreipti išieškojimą, nerasta bei vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 631 str. 1 d. 2 p. vykdomąjį dokumentą grąžino išieškotojui.
3. 2018 m. rugpjūčio 13 d. antstolis S. R. priėmė patvarkymą dėl vykdomojo dokumento grąžinimo be vykdymo Nr. (duomenys neskelbtini), kuriuo, vadovaudamasis CPK 590 str. 4 p., 651 str., grąžino Panevėžio apylinkės teismo 2009 m. liepos 9 d. vykdomąjį dokumentą Nr. (duomenys neskelbtini) dėl skolos išieškojimo iš D. Ž. be vykdymo, nes Lietuvos Respublikos gyventojų registro duomenimis, skolininkas deklaravo gyvenamąją vietą (duomenys neskelbtini).
Šalies argumentai
4. 2018 m. rugpjūčio 23 d. Institucija kreipėsi į Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmus su teikimu, kuriuo buvo prašoma išduoti liudijimą dėl piniginės sankcijos D. Ž. atžvilgiu vykdymo (duomenys neskelbtini).
5. Panevėžio apylinkės teismas Panevėžio rūmai 2018 m. rugsėjo 6 d. nutartimi Institucijos teikimą atmetė, motyvuojant tuo, kad dėl piniginės sankcijos perdavimo vykdyti užsienio valstybei, neužtenka vien fakto, kad asmuo yra deklaravęs išvykimą į vieną ar kitą užsienio valstybę. Išvykimo deklaravimas pats savaime nepreziumuoja fakto, kad D. Ž. iš tiesų šiuo metu pastoviai gyvena (duomenys neskelbtini), joje turi turto, gauna kitas teisėtas pajamas. Be to, Gyventojų registro duomenimis, nors D. Ž. yra deklaravęs išvykimą į (duomenys neskelbtini), tačiau tikslios gyvenamosios vietos nėra, todėl nėra įmanoma tinkamai užpildyti liudijimo, kuriame būtina nurodyti fizinio asmens duomenis, įskaitant ir jo paskutinį žinomą gyvenamosios vietos adresą kitoje Europos Sąjungos šalyje, todėl ir dėl šios priežasties nėra visų sąlygų, kurioms esant piniginė sankcija gali būti perduota vykdyti kitai Europos Sąjungos valstybei narei.
Šalies argumentai
6. Institucija skundu prašo panaikinti Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2018 m. rugsėjo 6 d. nutartį ir priimti naują sprendimą.
6.1. Nurodo, kad piniginė sankcija, paskirta D. Ž., atitinka Lietuvos Respublikos teismų paskirtų piniginių sankcijų perdavimo vykdyti kitoms Europos Sąjungos valstybėms narėms taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2008 m. kovo 5 d. nutarimu Nr. 219 (toliau – Taisyklės), 4 p. numatytas nuostatas.
6.2. Pažymi, kad Lietuvos Respublikos gyvenamosios vietos deklaravimo įstatyme nustatytas 6 mėnesių terminas, sąlygojantis Lietuvos Respublikos piliečio pareigą deklaruoti išvykimą iš Lietuvos Respublikos, yra pakankamai ilgas laiko tarpas, leidžiantis teigti, kad asmuo, deklaruojantis išvykimą nesieja savo gyvenamosios vietos, darbo, šeiminių ir kitų socialinių santykių su Lietuvos Respublika. Pusės metų laikotarpis suponuoja asmens pasiryžimą sieti savo asmeninius, darbo ir kitus santykius būtent su ta šalimi, į kurią nurodo išvykstantis. Atkreipia dėmesį, kad Lietuvos Respublikos gyvenamosios vietos deklaravimo įstatymas, nereikalauja iš asmenų nurodyti tikslų gyvenamosios vietos kitoje šalyje adresą, deklaruojant išvykimą iš Lietuvos, juolab, kad asmuo nuolatinės vietos užsienyje gali ir neturėti. Taisyklės nenumato kreditoriui pareigos išsiaiškinti ir teismui nurodyti tikslų asmens, kurio atžvilgiu paskirta piniginė sankcija perduotina kitai Europos Sąjungos valstybei, gyvenamosios vietos adresą. Institucijos teigimu, pakankami duomenys, leidžiantys nustatyti, kad nubaustas asmuo yra kitos Europos Sąjungos valstybės narės pilietis ar nuolatinis gyventojas, yra įstatymų nustatyta tvarka paties asmens pateikta informacija. Tai, šiuo atveju, yra asmens išvykimo iš Lietuvos deklaravimas ir šalies, į kurią išvykstama nurodymas.
6.3 Paaiškina, kad pagal Taisyklių nuostatas, jeigu teismas žino, kuri kitos Europos Sąjungos valstybės narės institucija yra kompetentinga vykdyti perduodamą piniginę sankciją, teismas siunčiamuosius dokumentus šiai institucijai siunčia tiesiogiai. Jeigu teismas nežino, kuri kitos Europos Sąjungos valstybės narės institucija yra kompetentinga vykdyti perduodamą piniginę sankciją, teismas konsultuojasi su Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija, kuri išsiunčia visas būtinas užklausas, taip pat per Europos teisminio tinklo kontaktinius punktus, kad gautų informaciją iš sprendimą vykdančios valstybės. Po to, kai nustatoma kompetentinga Europos Sąjungos valstybės narės institucija, teismas siunčiamuosius dokumentus šiai institucijai siunčia tiesiogiai. Be to, Lietuvos Respublikos teismas, net ir nežinodamas, kuri konkrečiai Europos Sąjungos valstybė institucija yra kompetentinga vykdyti perduodamą piniginę sankciją, tokią sankciją kitai Europos Sąjungos valstybei gali perduoti vykdyti ir tikslus asmens gyvenamosios vietos nurodymas nėra būtinas. Kitaip tariant, pakankami duomenys apie asmens buvimą kitoje Europos Sąjungos valstybėje – nurodymas, kurioje Europos Sąjungos valstybėje narėje yra asmuo, kad bet kuriuo atveju ir sudaro pakankamą pagrindą pateikti piniginę sankciją Europos Sąjungos valstybei narei. Apylinkės teismas šių aplinkybių netyrė, dėl ko laikytina, kad skundžiama nutartis nėra pagrįsta.
Atsiliepimas
7. Atsiliepimų į Institucijos skundą negauta.
Motyvuojamoji dalis
8. Skundas atmetamas.
9. Tarybos 2005 m. vasario 24 d. pamatinis sprendimas 2005/214/TVR, dėl abipusio pripažinimo principo taikymo finansinėms baudoms (toliau – Pamatinis sprendimas) reglamentuoja abipusio pripažinimo principo taikymą teisminių arba administracinių institucijų skiriamoms finansinėms baudoms, siekiant palengvinti sprendimų dėl tokių baudų vykdymą valstybėje narėje, kuri nėra valstybė, kurioje baudos yra paskirtos. Pamatinio sprendimo 1 straipsnio b) punkte išaiškinta sąvokos „finansinė bauda“ reikšmė – tai prievolė sumokėti: i) sprendime nustatytą pinigų sumą, priėmus apkaltinamąjį nuosprendį už nusikaltimą; ii) tame pačiame sprendime nustatytą kompensaciją nukentėjusiesiems, kai nukentėjusysis negali būti civilinės bylos šalis, ir teismas vykdo jam priskirtą baudžiamąją jurisdikciją; iii) pinigų sumą už teismo proceso arba bylos nagrinėjimo administracine tvarka, kai buvo priimtas sprendimas, išlaidas. Kadangi asmens ekstradicijos išlaidos yra pripažįstamos proceso išlaidomis, todėl yra galimybė spręsti dėl jų perdavimo vykyti (išieškoti) kitai Europos Sąjungos valstybei narei – šiuo atveju (duomenys neskelbtini).
10. Baudžiamosiose bylose paskirtos bausmės – baudos ir priteistų proceso išlaidų perdavimo vykdyti kitoms Europos Sąjungos valstybėms narėms tvarką nustato Taisyklės. Taisyklių 4 p. nustatyta, kad piniginė sankcija gali būti perduodama vykdyti kitai Europos Sąjungos valstybei narei tik esant šioms sąlygoms: nubaustas asmuo savanoriškai nesumokėjo piniginės sankcijos ir yra teisinis pagrindas ją vykdyti priverstinai (4.1 p.); turima duomenų, kad nubaustas asmuo yra kitos Europos Sąjungos valstybės narės pilietis ar nuolatinis gyventojas arba nubausto asmens turtas ar pajamos, į kuriuos gali būti nukreiptas išieškojimas, yra kitoje Europos Sąjungos valstybėje narėje, arba nubausto juridinio asmens buveinė yra kitoje Europos Sąjungos valstybėje narėje (4.2 p.); piniginė sankcija yra didesnė už 2005 m. vasario 24 d. Tarybos pamatinio sprendimo 2005/214/TVR dėl abipusio pripažinimo principo taikymo finansinėms baudoms 7 straipsnio 2 dalies „h“ punkte nustatytą sumą ir nežinoma aplinkybių, dėl kurių kitos Europos Sąjungos valstybės narės kompetentinga institucija galėtų atsisakyti pripažinti ar vykdyti paskirtą piniginę sankciją (4.3 p.); nustatomos CPK 631 str. 1 d. 2, 3 ar 9 p. nurodytos aplinkybės arba yra kitų priežasčių manyti, kad priverstinis piniginės sankcijos išieškojimas Lietuvos Respublikoje būtų neįmanomas ar sudėtingas; piniginę sankciją būtų tikslinga perduoti vykdyti kitai Europos Sąjungos valstybei narei (4.5 p.).
11. Aukštesnės instancijos teismas, įvertinęs pateiktą teisinį reguliavimą, išnagrinėjęs skundo argumentus, pateiktą medžiagą ir skundžiamą nutartį, konstatuoja, kad apylinkės teismas pagrįstai sprendė, jog ekstradicijos išlaidų išieškojimo iš D. Ž. perdavimas vykdyti (duomenys neskelbtini) nėra tikslingas. Kaip teisingai konstatuota skundžiamoje nutartyje, antstoliai daugiau nei 9 metus nesėkmingai bandė išieškoti iš D. Ž. priteistą proceso išlaidų sumą. 2018 m. liepos 26 d. antstolės surašytas išieškojimo negalimumo aktas patvirtina, kad D. Ž. turto, į kurį būtų galima nukreipti išieškojimą, neturi. Byloje nėra pateikta duomenų, jog D. Ž. būtų piktybiškai vengęs atlyginti priteistas ekstradicijos išlaidas, slėpęs ar perleidęs tretiesiems asmenims savo turimą turtą. Skundą nagrinėjančio teismo vertinimu, nors CPK nenustato senaties termino vykdomojo dokumento dėl skolos išieškojimo vykdymui, t.y. vykdomosios bylos vykdymo trukmės, tačiau nagrinėjamu atveju tęsti piniginės sankcijos išieškojimo vykdymą kitoje valstybėje, Lietuvoje nustačius išieškojimo negalimumo faktą ir žinant tik, jog asmuo yra deklaravęs išvykimą į kitą ES valstybę ir gali laisvai judėti ES teritorijoje, būtų visiškai neefektyvu ir nepasiektų tikslų, kurių siekia Institucija, keldama šį klausimą.
12. Sutiktina su apylinkės teismo padarytomis išvadomis, kad priimant sprendimą dėl piniginės sankcijos perdavimo vykdyti užsienio valstybei, neužtenka fakto, kad asmuo yra deklaravęs išvykimą į vieną ar kitą užsienio valstybę. Vien tai, kad D. Ž. yra deklaravęs išvykimą į (duomenys neskelbtini) dar nereiškia, kad jis iš tiesų pastoviai gyvena, tuo labiau, kai nėra žinomas tikslus jo gyvenamosios vietos adresas, taip pat, kad šioje valstybėje turi kokio nors turto, gauna teisėtas pajamas ir pan.
13. Konsultavimasis su Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija, įvairių užklausų siuntimas atitinkamoms institucijoms šiuo atveju neproporcingai eikvotų žmogiškuosius bei materialinius išteklius, ypač įvertinant faktą, kad vadovaujantis Pamatinio sprendimo 13 str. nuostatomis, dėl sprendimų įvykdymo gauti pinigai atitenka sprendimą vykdančiai valstybei, jei sprendimą priėmusi ir sprendimą vykdančioji valstybės nesusitarė kitaip. Vadinasi, net jei (duomenys neskelbtini) institucijoms ir pavyktų išieškoti iš D. Ž. priteistą 5197 Lt (1505,16 Eur) sumą, ši atitektų (duomenys neskelbtini) biudžetui, o ne skundą pateikusiai Institucijai.
14. Esant šioms aplinkybėms Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2018 m. rugsėjo 6 d. nutartis laikytina teisėta ir pagrįsta, naikinti ją skundo motyvais nėra teisinio pagrindo.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Atmesti Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos skundą ir palikti galioti Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2018 m. rugsėjo 6 d. nutartį.
Ši nutartis galutinė ir neskundžiama.