Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo R. P. apeliacinį skundą dėl Joniškio rajono apylinkės teismo 2012 m. vasario 2 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-55-645/2012 pagal ieškovės R. P. ieškinį atsakovui R. P., išvadą teikiančiai institucijai – Joniškio rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriui, dėl santuokos nutraukimo, esant kito sutuoktinio kaltei.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I.Ginčo esmė

Išvadą teikianti institucija – Joniškio rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius (32 b. l.) nurodė, kad susipažinęs su gautais dokumentais ir atsižvelgdamas į mažamečio vaiko N. P. gim. (duomenys neskelbtini), teises ir interesus, bei įvertinęs galimybes rūpintis vaiku, sudaryti jam tinkamas gyvenimo sąlygas reikalingas jo normaliam vystymuisi mano, kad nepilnamečio vaiko N. P. gyvenamoji vieta nustatytina su mama R. P., o iš vaiko tėvo R. P. priteistinas išlaikymas dukrai, N. iki jos pilnametystės.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Atsiliepimas į apeliacinį skundą vadovaujantis LR CPK 318 str. negautas.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės,

Motyvuojamoji dalis

teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas netenkintina.

Teismas pažymi, kad pagal LR CPK 321 straipsnio 1 dalį apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus LR CPK 322 straipsnyje nurodytas išimtis. Apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas yra būtinas. Teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo pripažinti, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas, kadangi visas aplinkybes, reikšmingas bylai išspręsti, apeliantas turėjo galimybę išdėstyti savo apeliaciniame skunde.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (LR CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tik apskųstoje dalyje ir tik analizuojant apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (LR CPK 320 str. 2 d.). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (LR CPK 329 str.).

Apelianto argumentas, kad teismas nepagrįstai kaltu dėl santuokos nutraukimo pripažino atsakovą, atmestinas.

Teismas vertindamas, ar santuoka iširo dėl vieno ar dėl abiejų sutuoktinių kaltės, turi atsižvelgti įstatyme įtvirtintas sutuoktinio pripažinimo kaltu dėl santuokos iširimo sąlygas. Pagal CK 3.60 straipsnio 2 dalį sutuoktinis pripažįstamas kaltu dėl santuokos iširimo, jeigu jis iš esmės pažeidė, kaip sutuoktinio pareigas ir dėl to bendras sutuoktinių gyvenimas tapo negalimas. CK 3.26-3.35, 3.36, 3.85, 3.92, 3.109 straipsniuose santuokinės pareigos konkretizuojamos kaip lojalumo, tarpusavio pagarbos ir moralinės bei materialinės paramos, visapusiško rūpinimosi vaikais ir šeima bei kitos pareigos. CK 3.60 str. 3d., nustatyta sutuoktinių kaltės prezumpcija, kurios nenuginčijus, bendras sutuoktinių gyvenimas dėl vieno jų kaltės gali būti pripažintas negalimu. Būtina nustatyti tokias atvejais faktus, leidžiančius preziumuoti vieno iš sutuoktinų kaltę. Kokios priežastys lėmė santuokos iširimą, yra fakto klausimas. Atsakovas dėl santuokos iširimo, net savo skunde pripažįsta, kad jis nuo 2007 m. gegužės mėnesio žinojo, kad bus nuteistas laisvės atėmimo bausme, tačiau jo tolimesni motyvai, kad jis myli savo šeimą, santuoka nutraukta ne jo iniciatyva, jis nori išsaugoti šeimą ne santuokos iširimo priežastis, o iširusios santuokos pasekmė, tėra deklaratyvūs, nepagrįsti jokiais įrodymais. Atsakovas nesutinka, kad santuoka iširo dėl jo kaltės, nes jo įkalinimas buvo santuokos iširimo pasekmė, o ne priežastis. Atsakovas tvirtina, kad santuoka iširo dėl abiejų kaltės. Byloje esantys įrodymai patvirtina priešingai, yra įrodymai apie sutuoktinės lojalumą, meilę, savitarpio supratimą, pagarbą, rūpinimąsi šeima (CK 3.27, CPK 178 str.). Byloje pateiktas vaiko gimimo liudijimas, kuris įrodo, kad (duomenys neskelbtini) gimė N. P., kuri yra R. P. ir R. V. dukra. Iš pateiktos į bylą VSDFV pažymos (48 b. l.) matyti, kad R. P. nedirba ir yra nuteistas, bei pats atsiliepime nurodė, kad jau nuo 2007 m. gegužės mėnesio žinojo, kad už tyčinį nusikaltimą jam bus skirta laisvės apribojimo bausmė (CPK 178, 185 str.). Apelianto nuteisimas realia laisvės atėmimo bausme, dėl ko jis negali gyventi kartu su šeima ir negali rūpintis šeima, yra netinkamas pareigos šeimai atlikimas, įrodantis tik jo kaltę. Kolegija daro išvadą, jog atsakovo kaltės dėl santuokos iširimo klausimas yra įvertintas tinkamai.

Apeliantas nurodo, kad dėl šiuo metu 340 Lt gaunamų pajamų negali mokėti teismo priteisto išlaikymo po 250 Lt, todėl sutinka mokėti po 150 Lt kas mėnesį vaiko išlaikymui.

Pažymėtina, kad, nustatant kiekvieno iš tėvų turtinę padėtį, vertintinas ne tik jų turimas turtas ir gaunamos pajamos, bet ir tai, kokių priemonių jie ėmėsi, kad gautų atitinkančias savo amžių bei profesines galimybes pajamas, iš kurių būtų teikiamas išlaikymas vaikams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. gegužės 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-303/2008).

Teisėjų kolegija pažymi, kad asmens galėjimas ar negalėjimas pagerinti savo turtinę padėtį turi būti vertinamas tiek pagal objektyvius, tiek pagal subjektyvius veiksnius. Subjektyvūs veiksniai – tai paties asmens pastangos, noras, požiūris ir jo vertinamos galimybės gauti pajamas; objektyvūs – amžius, sveikata, šalies ekonominė situacija ir kt., aplinkybės, kurių asmuo negali valdyti ir negali būti laikomas už jas atsakingu. Teismas, nustatinėdamas šalių turtinę padėtį, atsižvelgė į tai, kad atsakovas neatskleidė realių savo gaunamų pajamų.

Apeliantas privalo imtis priemonių, jog gautų pajamas, iš kurių galėtų teikti vaikui jo poreikius atitinkantį išlaikymą. Teisėjų kolegija pažymi, kad tėvų pareiga teikti vaikui išlaikymą yra imperatyvi ir jos nevykdymas negali būti pateisinamas gaunamomis minimaliomis pajamomis ar negalėjimu šiuo metu gauti pajamas. Todėl teismų praktikoje tokio pobūdžio bylose pripažįstama, kad, nustatant vieno iš tėvų turtinę padėtį, jo gaunamas pajamas, turi būti vertinama ir tai, kokių priemonių jis ėmėsi, kad gautų atitinkančias savo amžių bei profesines galimybes pajamas, iš kurių būtų teikiamas išlaikymas vaikui. Teisėjų kolegija pažymi, kad visos abejonės dėl išlaikymo dydžio nustatymo vertintinos vaiko interesų naudai, o tai reiškia, kad tuo atveju, jei yra pagrįstų abejonių dėl tikrosios tėvų turtinės padėties, jų gaunamų pajamų, galėjimo teikti teismo nustatytą išlaikymą, teismas šias minėtas aplinkybes turi vertinti vaiko interesų naudai, t. y. laikyti, kad padėtis leidžia priteisti vaiko poreikius atitinkantį išlaikymo dydį. Įvertinus byloje surinktą įrodymų visumą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad palikus galioti skundžiamą teismo sprendimą, dukrai teismo priteistas išlaikymas yra ne per didelis nei reikalingas vaiko minimaliems būtiniems poreikiams tenkinti, ir tokį išlaikymą atsakovas teikti gali, to neišgalint, jis turi pats varžyti savo asmeninius poreikius, o ne perkelti šią naštą savo išlaikytiniams.

Teisėjų kolegija visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo ginčijamame sprendime išdėstytais motyvais ir argumentais dėl iš atsakovo priteisto išlaikymo jo nepilnametei dukrai N. P., gimusiai(duomenys neskelbtini), kas mėnesį po 250 Lt periodinėmis išmokomis iki jos pilnametystės, ir jų nebekartoja (b. l. 54-57).

Be to, atsakovas turėtų įvertinti, kad dukra yra mažametė, t.y. 4 metų, ir be jai teikiamo finansinio išlaikymo, reikalinga ja nuolat rūpintis, ją aptarnauti (gaminti maistą, skalbi ir pan.), rūpintis jos sveikata, kas reikalauja papildomo laiko ir fizinių bei dvasinių jėgų, kuriuos šiuo atveju turės skirti ieškovė. Vaiko išlaikymo pareiga yra prioritetinė (CK 3.3 str. 1 d., 3.192 str. 1 dalis) kitų atsakovo apeliaciniame skunde jo nurodytų pareigų atžvilgiu, o pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą praktiką bylose dėl vaiko išlaikymo orientaciniu kriterijumi, nustatant vaiko išlaikymo dydį, laikoma LR CK 6.461 str. 2 dalies nuostata, kad vieno mėnesio išlaikymo vertė negali būti mažesnė už vieną minimalią mėnesinę alga (MMA), kuri šiuo metu yra 800 Lt (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008-12-09 nutartis civ. byloje Nr. 3K-3-584/2008).

Šiuo atveju apeliantas yra sveikas, darbingas asmuo, neturintis sveikatos problemų, todėl teisėjų kolegija pažymi, kad byloje nepateikta įrodymų, kad dėl objektyvių priežasčių atsakovas negali teikti priteisto išlaikymo savo dukrai. Remiantis išdėstytu, teisėjų kolegija apeliacinio skundo argumentus, kad atsakovas šiuo dėl darbo pobūdžio ir gaunamų pajamų negali teikti teismo priteisto išlaikymo, laiko nepagrįstais. Pažymėtina ir tai, kad teismo nustatyto dukrai reikalingo išlaikymo dydžio apeliantas nepaneigė, nes nepateikė jokių skaičiavimų ir įrodymų, kurie patvirtintų, jog keturių metų dukrai mėnesiui pakanka po 250 Lt. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovo sutikimas teikti po 150 Lt per mėnesį išlaikymą, negali patenkinti net minimalių dukros poreikių, kas prieštarauja įstatymui ir pažeidžia nepilnamečio vaiko interesus.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmos instancijos teismas teisingai aiškino ir taikė materialinės bei procesinės teisės normas, ir priėmė pagrįstą bei teisėtą sprendimą, todėl jis paliktinas nepakeistas, nes tenkinti apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais pagrindo nėra (LR CPK 326 str. 1d. 1p.).

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Joniškio rajono apylinkės teismo 2012 m. vasario 2 d. sprendimą palikti nepakeistą.