- Teismas
- Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2010-07-02
- Bylos Nr.
- 3K-3-324/2010
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Zigmas Levickis (pirm.), Česlovas Jokūbauskas, Antanas Simniškis (pran.)
- Ieškovas
- Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato
- Atsakovas
- R. S.
- Kategorijos
- 94.2.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 94.5pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Česlovo Jokūbausko, Zigmo Levickio (kolegijos pirmininkas) ir Antano Simniškio (pranešėjas),
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje nagrinėdama civilinę bylą pagal ieškovo Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato kasacinį skundą dėl Šiaulių rajono apylinkės teismo 2009 m. lapkričio 11 d. sprendimo ir Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. kovo 8 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato ieškinį atsakovui R. S. dėl skolos priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas prašė priteisti iš atsakovo 4234,76 Lt skolą ir penkių procentų metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki sprendimo visiško įvykdymo. Šalys atsakovo, tuo metu dirbusio Šiaulių miesto VPK kriminalinės policijos organizuoto nusikalstamumo tyrimo tarnybos tyrėju, prašymu 2007 m. sausio 3 d. sudarė mokymosi sutartį, pagal kurią ieškovas įsipareigojo išleisti atsakovą mokamų mokymosi atostogų ir jų metu mokėti 100 procentų jo vidutinio darbo užmokesčio, o atsakovas įsipareigojo grąžinti darbdaviui didesnes už Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytą minimalią mėnesinę algą (toliau – MMA) lėšas, kurios buvo mokamos jo mokymosi atostogų metu, jeigu paties prašymu išeis iš darbo policijos įstaigoje anksčiau negu po trejų metų nuo mokymosi pabaigos. Pagal savo prašymą atsakovas nuo 2008 m. balandžio 1 d. perkeltas į Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Šiaulių rinktinę, atleidus iš Šiaulių miesto VPK kriminalinės policijos organizuoto nusikalstamumo tyrimo tarnybos tyrėjo pareigų. Atsakovo atleidimo dieną mokymosi sutartyje numatytas trejų metų laikotarpis, kurį atsakovas įsipareigojo dirbti pas ieškovą, nebuvo praėjęs, todėl, ieškovo nuomone, atsakovas privalo grąžinti ieškovui didesnes už nustatytą MMA lėšas, kurios buvo mokamos mokymosi atostogų metu. Lietuvos policijos generalinio komisaro 2008 m. gegužės 29 d. įsakymu Šiaulių miesto VPK reorganizuotas į Šiaulių apskrities VPK.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė
Šiaulių rajono apylinkės teismas 2009 m. lapkričio 11 d. sprendimu ieškinį atmetė ir pripažino negaliojančiu Šiaulių miesto VPK viršininko 2008 m. kovo 28 d. įsakymo Nr. 40-TE-154 dalį dėl atsakovo atleidimo iš Šiaulių miesto VPK kriminalinės policijos organizuoto nusikalstamumo tyrimo tarnybos tyrėjo pareigų. Teismas nustatė, kad atsakovas, dirbdamas Šiaulių miesto VPK kriminalinės policijos organizuoto nusikalstamumo tyrimo tarnybos tyrėju, pateikė darbdaviui prašymą sudaryti mokymosi sutartį. Šių sutarčių formą, sudarymo galimybę, tvarką reglamentuoja Lietuvos policijos generalinio komisaro 2006 m. gruodžio 4 d. įsakymu Nr. 5-V-773 patvirtintos Darbuotojų mokymosi atostogų apmokėjimo taisyklės. 2007 m. sausio 8 d. buvo sudaryta mokymosi sutartis. Šiaulių miesto VPK viršininko 2008 m. kovo 28 d. įsakymu Nr. 40-TE-154 pagal atsakovo 2008 m. kovo 26 d. prašymą atsakovas nuo 2008 m. balandžio 1 d. perkeltas į Valstybės sienos apsaugos tarnybos Šiaulių rinktinę, jį atleidus iš Šiaulių miesto VPK kriminalinės policijos organizuoto nusikalstamumo tyrimo tarnybos tyrėjo pareigų. Teismas pažymėjo, kad sudarant mokymosi sutartį šalių derybos nevyko, į atsakovo pastabas dėl sutarties sąlygų pakeitimo ar jos neaiškumų pašalinimo darbdavys nereagavo, kad atsakovas, siekdamas garantijų mokymosi metu, turėjo teisę pasirašyti tik Lietuvos policijos generalinio komisaro įsakymu patvirtintos formos sutartį, t. y. sudaryti sutartį prisijungimo būdu. Atkreipęs dėmesį į tai, kad Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnyje nustatyti pareigūnų atleidimo iš tarnybos pagrindai, kurių sąrašas galutinis, negali būti aiškinami plečiamai, teismas nurodė, kad atskiro atleidimo pagrindo „paties prašymu išeina iš darbo policijos įstaigoje“ statute nenumatyta. Kadangi įstatyme pateiktų atleidimo pagrindų sąrašas yra galutinis, tai sutartyje nurodytas, tačiau įstatyme nenumatytas atleidimo pagrindas nėra galimas. Norint prievolę dėl dalies darbo užmokesčio grąžinimo kildinti ir darbuotojo perkėlimo atveju, ši sąlyga turėjo būti konkrečiai aptarta mokymosi sutartyje. Atkreipęs dėmesį į tai, kad darbo byloje teismas gali priimti sprendimą dėl reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti (CPK 417 straipsnis), teismas nurodė, kad 2008 m. kovo 28 d. įsakymu Nr. 40-TE-154 atsakovas buvo perkeltas į kitas pareigas, tačiau tuo pačiu įsakymu jis atleistas iš Šiaulių miesto VPK kriminalinės policijos organizuoto nusikalstamumo tyrimo tarnybos tyrėjo pareigų; tuo tarpu Vidaus tarnybos statute nenustatyta, kad pareigūnas gali būti perkeltas ir kartu atleistas iš pareigų, todėl įsakymo dalis dėl atsakovo atleidimo iš pareigų pripažintina prieštaraujanti statuto 16 straipsnio 3 dalies 2 punktui, 53 straipsnio 1 dalies 1 punktui.
Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ieškovo apeliacinį skundą, 2010 m. kovo 8 d. nutartimi Šiaulių rajono apylinkės teismo 2009 m. lapkričio 11 d. sprendimą paliko nepakeistą. Iš esmės sutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais ir išvadomis, kolegija nurodė, kad vidaus tarnybos sistemos pareigūno perkėlimas (Vidaus tarnybos statuto 16 straipsnio tvarka) iš vienos vidaus reikalų įstaigos į kitą vidaus reikalų įstaigą negali būti traktuojamas kaip atleidimas iš pareigų (Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio tvarka), nes tai yra skirtingos darbo teisės sąvokos, sukeliančios skirtingus padarinius. Kadangi šalių sutartyje konkrečiai nenumatyta pagrindo grąžinti darbdaviui dalį darbo užmokesčio darbuotojo perkėlimo atveju, tai atsakovas neturi pareigos grąžinti šių lėšų ieškovui. Kolegija nurodė, kad pagal vidaus reikalų ministro 2003 m. lapkričio 13 d. įsakymu Nr. 1V-403 patvirtintų Vidaus tarnybos sistemos pareigūnų perkėlimo į kitas pareigas Vidaus tarnybos statuto 16 straipsnio 1-6 dalyse nurodytais atvejais taisyklių 19 punktą vidaus reikalų įstaiga, iš kurios pareigūnas perkeliamas į kitas pareigas kitoje vidaus reikalų įstaigoje, atsiskaito su pareigūnu ne vėliau kaip perkėlimo iš einamų pareigų dieną teisės aktų nustatyta tvarka. Teisėjų kolegijos vertinimu, ši taisyklių nuostata turėtų būti analogiškai taikoma ir pareigūno atsiskaitymo su vidaus reikalų įstaiga atveju.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu ieškovas prašo panaikinti Šiaulių rajono apylinkės teismo 2009 m. lapkričio 11 d. sprendimą bei Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. kovo 8 d. nutartį ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti. Kasacinis skundas grindžiamas, be kita ko, šiais argumentais:
1. Pagal mokymosi sutarties 2.1 papunktį pareiga grąžinti lėšas atsiranda, kai darbuotojas išeina iš darbo policijos įstaigoje, t. y. darbo santykių nutraukimo forma (perkeltas į kitą vidaus reikalų įstaigą, atleistas iš vidaus tarnybos) nesvarbi. Atsižvelgiant į sutartyje nustatytas sąlygines normas, kuriomis teismas rėmėsi priimdamas sprendimą, nėra pagrindo taikyti Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnyje įtvirtintų atleidimo iš vidaus tarnybos pagrindų, nes atsakovas nebuvo atleistas iš vidaus tarnybos, o buvo atleistas iš Šiaulių miesto VPK kriminalinės policijos ONTT 4-ojo skyriaus tyrėjo pareigų perkeliant į Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Šiaulių rinktinę, kurios vadovo įsakymu jis buvo priimtas į atitinkamas pareigas. Kasatoriaus teigimu, pirmosios instancijos teismas neteisėtai taikė Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnį ir tai turėjo tiesioginės įtakos netinkamam sutarties aiškinimui bei neteisėtam sprendimui dėl ieškinio atmetimo ir Šiaulių miesto VPK viršininko 2008 m. kovo 28 d. įsakymo Nr. 40-TE-154 dalies pripažinimo negaliojančia. Anot kasatoriaus, taikant Vidaus tarnybos statuto 16 straipsnio normas visa apimtimi, akivaizdu, kad, perkeliant pareigūną į kitas pareigas (kitą vidaus reikalų įstaigą), jis turi būti atleistas iš einamų pareigų ir priimtas į tas pareigas, į kurias perkeliamas. Sąvokos „atleidimas iš pareigų“ ir „atleidimas iš vidaus tarnybos“ negali būti tapatinamos, nes jos savo turiniu reguliuoja skirtingus teisinius santykius.
2. Atkreipęs dėmesį į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą praktiką dėl sutarties aiškinimo nustatant tikruosius sutarties dalyvių ketinimus, dėl sutarties sąlygų aiškinimo atsižvelgiant į jų tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą, jos sudarymo aplinkybes, į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir į kitas reikšmingas aplinkybes, taip pat atkreipęs dėmesį į CK 6.193 straipsnio 1, 2 dalių nuostatas, kasatorius nurodo, kad mokymosi sutartis buvo sudaryta turint tikslą suteikti darbuotojui tinkamas finansines sąlygas mokytis; darbdavys siekė, kad darbuotojas trejų metų laikotarpiui įsipareigotų dirbti pas darbdavį, t. y. savo iniciatyva nenutrauktų darbo santykių.
3. Apeliacinės instancijos teismas, tapatindamas sąvokas „atleidimas iš pareigų“ ir „atleidimas iš vidaus tarnybos“ bei joms priskirdamas tą pačią teisinio reguliavimo normą (Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnį) ir tuo pagrindu konstatuodamas, kad perkeltam į kitas pareigas atsakovui neatsirado pareiga grąžinti kasatoriui didesnes už nustatytą MMA lėšas, kurios buvo mokamos mokymosi atostogų metu, netinkamai pritaikė materialinę teisės normą (Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnį).
Žemesnės instancijos teismas
4. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai taikė vidaus reikalų ministro 2003 m. lapkričio 13 d. įsakymu Nr. 1V-403 patvirtintų Vidaus tarnybos sistemos pareigūnų perkėlimo į kitas pareigas Vidaus tarnybos statuto 16 straipsnio 1-6 dalyse nurodytais atvejais taisyklių 19 punktą dėl vidaus reikalų įstaigos atsiskaitymo su perkeliamu pareigūnu. Anot kasatoriaus, ši teisės norma negali būti taikoma atvejams, kai skolinga ne vidaus reikalų įstaiga, o perkeliamas pareigūnas. Nėra ir negali būti nustatyta tokio teisinio reguliavimo, kuris labiau nei numatyta įstatymo apribotų darbuotojo teisę laisvai pasirinkti darbą. Darbuotojo civilinės atsakomybės, kylančios iš sutartinių įsipareigojimų, klausimai įstatymų nustatyta tvarka sprendžiami teismuose, kitų priverstinių skolos išieškojimo iš darbuotojo būdų, nutrūkus darbo santykiams, įstatymas nenumato ir jie negali būti taikomi.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovas prašo kasacinį skundą atmesti. Atsiliepime, be kita ko, nurodoma, kad bylą nagrinėję teismai tinkamai nustatė ir įvertino aplinkybes, reikšmingas Vidaus tarnybos statuto 16, 53 straipsnių normų taikymui ir mokymosi sutarties aiškinimui; teismų motyvai ir išvados, atsakovo nuomone, yra pagrįstos ir teisėtos. Mokymosi sutarties 2.1 papunktyje įtvirtinta sąlyga, atsakovo teigimu, atitinka Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 1 punkto formuluotę. Atsakovas pažymi, kad jis buvo perkeltas, o ne atleistas iš vidaus tarnybos.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Kasacinio teismo argumentai
Administracinių bylų teisenos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 5 punkte nustatyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl tarnybinių ginčų, kai viena ginčo šalis yra valstybės ar savivaldybės tarnautojas, turintis viešojo administravimo įgaliojimus (įskaitant pareigūnus ir įstaigų vadovus). Pagal to paties įstatymo 2 straipsnio 19 dalį tarnybiniai ginčai – valstybės tarnautojų, turinčių viešojo administravimo įgaliojimus, ginčai su administracija, susiję su tarnautojo statuso įgijimu, pasikeitimu ar praradimu ir drausminio poveikio priemonių taikymu.
Valstybės tarnybos įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad valstybės tarnautojas – fizinis asmuo, einantis pareigas valstybės tarnyboje ir atliekantis šio straipsnio 1 dalyje nurodytą viešojo administravimo veiklą. Tuo tarpu pagal to paties straipsnio 1 dalį valstybės tarnyba – teisinių santykių, atsirandančių įgijus valstybės tarnautojo statusą, jam pasikeitus ar jį praradus, taip pat atsirandančių dėl valstybės tarnautojo viešojo administravimo veiklos valstybės ar savivaldybės institucijoje ar įstaigoje įgyvendinant tam tikros valstybės valdymo srities politiką ar užtikrinant jos įgyvendinimo koordinavimą, koordinuojant tam tikros valstybės valdymo srities įstaigų veiklą, valdant, paskirstant finansinius išteklius ir kontroliuojant jų panaudojimą, atliekant auditą, priimant ir įgyvendinant teisės aktus, valstybės ir savivaldybių institucijų ar įstaigų sprendimus viešojo administravimo srityje, rengiant ar koordinuojant teisės aktų, sutarčių ar programų projektus ir teikiant dėl jų išvadas, valdant personalą arba turint viešojo administravimo įgaliojimus nepavaldžių asmenų atžvilgiu, visuma. Valstybės tarnybos įstatymo 2 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad statutinis valstybės tarnautojas – valstybės tarnautojas, kurio tarnybą reglamentuoja įstatymo patvirtintas statutas arba Diplomatinės tarnybos įstatymas, nustatantys specialias priėmimo į valstybės tarnybą, tarnybos atlikimo, atsakomybės ir kitas su tarnybos ypatumais susijusias sąlygas, ir (ar) turintis viešojo administravimo įgaliojimus jam nepavaldžių asmenų atžvilgiu.
Nors nagrinėjamoje byloje pareikšti reikalavimai, viena vertus, gali būti vertinami kaip civilinio teisinio pobūdžio reikalavimai, tačiau, kita vertus, nagrinėjamas šalių ginčas kilo dėl mokymosi sutartimi statutinio valstybės tarnautojo prisiimtų įsipareigojimų vykdymo. Šiuo aspektu pažymėtina, kad mokymosi sutarties šalys – valstybės biudžetinė įstaiga Šiaulių miesto VPK, kurios teises ir pareigas perėmė Šiaulių apskrities VPK (ieškovas), ir statutinis valstybės tarnautojas (atsakovas). Mokymosi sutarties turinys, sudarymo galimybės ir tvarka reglamentuoti Lietuvos policijos generalinio komisaro 2006 m. gruodžio 4 d. įsakymu Nr. 5-V-773 patvirtintomis Darbuotojų mokymosi atostogų apmokėjimo taisyklėmis. Byloje nagrinėjami teisės klausimai yra glaudžiai (tiesiogiai) susiję su valstybės tarnyba – be kita ko, atleidimu iš tarnybos, tarnautojo perkėlimu, tarnautojo ir įstaigos (darbovietės) prisiimtais tarpusavio įsipareigojimais, šių įsipareigojimų vykdymu. Be to, pirmosios instancijos teismas, remdamasis CPK 417 straipsnio nuostatomis, pripažino negaliojančiu Šiaulių miesto VPK viršininko 2008 m. kovo 28 d. įsakymo Nr. 40-TE-154 dalį dėl atsakovo atleidimo iš Šiaulių miesto VPK kriminalinės policijos organizuoto nusikalstamumo tyrimo tarnybos tyrėjo pareigų. Tuo tarpu įstatymuose tiesiogiai nenustatyta, kuriems – bendrosios kompetencijos ar specializuotiems administraciniams teismams – teismingi šioje byloje nagrinėjamo pobūdžio ginčai. Dėl tokio pobūdžio ginčų teismingumo nepasisakyta ir iki šiol priimtose specialiosios teisėjų kolegijos ginčams dėl teismingumo nutartyse.
Atsižvelgiant į pirmiau nurodytą įstatyminį reglamentavimą, taip pat į šios bylos aplinkybes ir nagrinėjamo teisinio ginčo pobūdį, civilinę bylą kasacine tvarka nagrinėjančiai teisėjų kolegijai kilo abejonių dėl šios bylos rūšinio teismingumo. Teisėjų kolegijos vertinimu, tai yra pagrindas kreiptis į specialiąją teisėjų kolegiją ginčams dėl teismingumo, kad būtų išspręstas šios bylos rūšinio teismingumo klausimas.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 36 straipsnio 2, 3 dalimis, 340 straipsnio 5 dalimi, 356 straipsnio 5 dalimi, 362 straipsnio 1 dalimi,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Bylos nagrinėjimą atidėti.
Kreiptis į specialiąją teisėjų kolegiją ginčams dėl teismingumo prašant išspręsti bylos pagal ieškovo Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato ieškinį atsakovui R. S. dėl skolos priteisimo rūšinio teismingumo klausimą.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.