Vilniaus apygardos teismo nutartis

Prokuratūros teigimu, pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistiesiems bausmes, atsižvelgė ne į visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, neatsižvelgė į nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltės formą. Skunde atkreipiamas dėmesys į tai, kad K. S. ir J. A. B. išžagino K. G. darbo metu, t.y. atlikdami jiems nustatytas darbines funkcijas, J. A. B. dirbdamas greitosios medicininės pagalbos automobilio vairuotoju, o K. S. greitosios medicininės pagalbos felčeriu. Nukentėjusioji dėl patirtos traumos pateko medicininę pagalbą teikiančio personalo žinion ir vietoje lauktos pagalbos buvo ciniškai išžaginta. Būtent tokie K. S. ir J. A. B. veiksmai rodo nusikalstamos veikos pavojingumą. K. S. ir J. A. B., pasinaudoję savo pareigomis, nukentėjusiąją apsvaigino nenustatytos kilmės medikamentais, o po to, pasinaudojus bejėgiška būkle, išžagino. Maža to, pastarieji jausdamiesi visiški nebaudžiami, savo sėklą suleido K. G. į lytinius organus. Tai tik parodo, jog nusikalstamos veikos motyvai buvo žemos, savanaudiškos, savęs patenkinimo paskatos. Skunde pastebima ir tai, kad pas K. G. lytiniuose organuose rasti spermiai parodo kaltinamųjų abejingumą kilsiančioms pasekmėms. Tai, prokuratūros nuomone, akivaizdus viršenybės demonstravimas, pasinaudojus užimamomis pareigomis ir bejėgiška nukentėjusios būkle. Aukščiau aptarti K. S. ir J. A. B. veiksmai rodo nesiskaitymą su kitu žmogumi, kai moteris dėl tokių neteisėtų veiksmų gali turėti fizinių ar psichologinių negatyvių padarinių. Nusikalstamos veikos pavojingumas pasireiškia ir tuo, kad tokie K. S. ir J. A. B. neteisėti veiksmai, sukuria visuomenės nepasitikėjimą Greitąja medicinos pagalba, žmonės pradeda nepasitikėti medicinos personalu, kurie turi pareigą ir teikia medicininę pagalbą nukentėjusiesiems.

Prokuratūros nuomone, privalu šiuo atveju atsižvelgti ir į tai, kad K. G. išžaginimas bendrininkų grupėje yra tyčinis, baigtas sunkus nusikaltimas. Visa tai parodo, kad K. S. ir J. A. B. padarytos veikos pavojingumą, tačiau teismas į tai neatsižvelgė.

Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, prokuratūros įsitikinimu, K. S. už padarytą nusikalstamą veiką, numatytą LR BK 149 str. 2 d., turėtų būti skiriama maksimali straipsnio sankcijoje numatyta laisvės atėmimo bausmė, o J. A. B. už padarytą nusikalstamą veiką, numatytą LR BK 149 str. 2 d., turėtų būti skiriama artima maksimaliai straipsnio sankcijoje numatyta laisvės atėmimo bausmė. Būtent tokio dydžio bausmės paskyrimas, prokuratūros nuomone, atitiktų padaryto nusikaltimo pobūdį, jo pavojingumo laipsnį, kaltininkų asmenybę, bylos aplinkybes ir būtų taip pat tinkama satisfakcija nukentėjusiajai.

Dėl nusikalstamos veikos, numatytos LR BK 149 str. 2 d., ir paskirtos bausmės.

Apelianto nuomone, konkrečiai nebuvo įrodytos šios su nusikaltimo padarymu susijusios aplinkybės: inkriminuojamo nusikaltimo padarymo laikas; faktas, kad jis sušvirkštė nukentėjusiajai vaistus, atimančius jos galimybę judėti (priešintis); faktas, kad jis lytiškai santykiavo su nukentėjusiąja; faktas, kad jis su A. J. B. susitarė dėl nukentėjusiosios išžaginimo.

Byloje yra duomenys, kad 2009-10-23 nuo Greitosios medicinos pagalbos (toliau – GMP) automobilio atvykimo į iškvietimo vietą iki užregistravimo VšĮ Žalgirio klinikų kabinete, praėjo tik 22 minutės. Gi atvažiavęs į iškvietimo vietą jis atliko visą eilę būtinų greitosios pagalbos veiksmų. Aplinkybes, kad buvo sutvarstytos nukentėjusiosios rankos, ant burnos buvo užklijuotas tvarstis, pastatyta lašelinė ir t.t. patvirtino VšĮ Žalgirio klinikos darbuotojai, M. J. A. A. bei R. U., kurioms buvo pristatyta nukentėjusioji. Laikotarpis nuo jo atvykimo į iškvietimo vietą iki GMP automobilio išvykimo (pajudėjimo) į VšĮ Žalgirio klinikas, iš viso truko nuo 13 iki 18 minučių. Kaip minėta, byloje yra nustatyti tikslūs duomenys, jog nuo GMP automobilio atvykimo (sustojimo) į iškvietimo vietą (23.28 val.) iki jo atvykimo į VšĮ Žalgirio klinikas (23.48 val.), praėjo 20 minučių, o nukentėjusios pristatymas pačiai registracijai truko dar dvi (registracija - 23.50 val.). Vadinasi, pati kelionė - įvertinus tai, kad GMP automobilis stovėjo iškvietimo vietoje 10-15 min. bei dar įvertinus tai, kad vairuotojas turėjo pakeisti maršruto kryptį - nuo iškvietimo vietos iki VšĮ Žalgirio klinikų truko nuo 2 iki 7 minučių. Suteikus pagalbą VšĮ Žalgirio klinikose, GMP automobilis su nukentėjusiąja iš šių klinikų išvažiavo tik 2009-10-24 d. apie 01.30 val., o į VšĮ VGPU jau atvyko (GMP automobilis sustojo ir jis iš jo išlipo) 01.38 val.; galiausiai, VšĮ VGPU registratūroje užsiregistravo 01.39 val. Vadinasi, pati kelionė nuo VšĮ Žalgirio klinikos iki VšĮ VGPU, kurios metu jis greta nukentėjusios buvo GMP automobilyje, o vairuotojas vairavo GMP automobilį, truko iki 8 minučių. Aukščiau nurodytų aplinkybių pirmosios instancijos teismas nesiaiškino arba sąmoningai jas ignoravo. Gi šios laiko aplinkybės yra pagrįstos objektyviais fiksavimais ar/ir nešališkais, nesuinteresuotais bylos baigtimi, liudytojų parodymais. Šios laiko aplinkybės yra svarbios tuo aspektu, kad jos patvirtina, kad jis neturėjo objektyvios galimybės išžaginti nukentėjusiosios, o nukentėjusiosios parodymai prieštarauja šioms objektyvioms GMP judėjimo laiko aplinkybėms.

Sulyginus nukentėjusiosios skundžiamame nuosprendyje užfiksuotus parodymus su objektyviais, bylos baigtimi nesuinteresuotų liudytojų parodymais bei fiksuotais laiko duomenimis, apelianto nuomone, akivaizdu, kad nukentėjusiosios parodymai yra arba jos sąmoningai sugalvoti „kaip galimas nuoseklus įvykių scenarijus” arba padiktuoti nukentėjusios fantazijos, kuriai be jokios abejonės galėjo turėti įtakos jos girtumo laipsnis.

Iš nukentėjusios parodymų galima daryti išvadą, kad tik paguldžius nukentėjusiąją, jai buvo suleisti vaistai, ji netrukus pajuto, jog negali pajudinti rankų ir kojų ir, kad vaistus suleidęs medikas prisitraukė ją arčiau ir pradėjo atlikti išžaginimo veiksmus. Šie nukentėjusiosios parodymai akivaizdžiai prieštarauja objektyvioms viršuje aprašytoms aplinkybėms, kurios pagrindžia, jog iškvietimo vietoje GMP automobilis užtruko - ir kodėl jis užtruko - apie 13-18 min. Iš bylos medžiagos yra aišku, kad menamas išžaginimas negalėjo įvykti iškvietimo vietoje, nes iškvietimo vietoje buvo nukentėjusiąją pažįstantys asmenys. Vadinasi, hipotetinis nukentėjusiosios išprievartavimas galėjo įvykti: pakeliui iš iškvietimo vietos į VšĮ Žalgirio klinikas; pakeliui iš VšĮ Žalgirio klinikų į VšĮ VGPU. Atsižvelgiant į tai, kad į iškvietimo vietą atvyko 23.28 val., pusantros minutės truko nukentėjusios įkeldinimas į GMP automobilį, 10-15 min. nukentėjusiajai buvo suteikta pirmoji pagalba stovinčiame automobilyje, pusantros minutės truko pokalbis su nukentėjusios draugais bei jos asmenybės užregistravimas, o į VšĮ Žalgirio klinikas nukentėjusioji buvo atvežta 23.48 val. (registracija 23.50 val.), vadinasi GMP automobilis pakeliui iš iškvietimo vietos į VšĮ Žalgirio klinikas, kaip minėta, užtruko 2-7 minutes. Gi GMP automobilis važiuoja gan dideliu greičiu, tiek jis, tiek nukentėjusioji buvo prisegti diržais (nukentėjusioji net trimis diržais), priešingu atveju ji būtų nukritusi nuo gulto. Tokiomis aplinkybėmis, kai automobilis pakankamai dideliu greičiu svyra posūkiuose, yra kratomas kelio nelygumų ir duobių, atliekant pirmosios pagalbos veiksmus, grupinis išžaginimas važiuojančiame GMP automobilyje per 2-7 minučių laikotarpį yra techniškai neįmanomas, juolab prieštarautų pačios nukentėjusiosios parodymams. Taigi, nukentėjusiosios hipotetinis grupinis išžaginimas negalėjo įvykti tuo metu, kai GMP automobilio vairuotojas A. J. B. vairavo automobilį, nes viena vertus, tuo metu jam nebuvo techniškai įmanoma atlikti žaginimo, kita vertus, A. J. B. techniškai nebūtų galėjęs atlikti išžaginimo tuo pačiu metu - vairuodamas automobilį.

Vadinasi, vienintelė hipotetinė galimybė atlikti išžaginimą nukentėjusiosios nupasakotomis aplinkybėmis galėjo būti ši: pakeliui iš iškvietimo vietos į VšĮ Žalgirio klinikas arba pakeliui iš VšĮ Žalgirio klinikų į VšĮ VGPU; A. J. B. privalėjo sustabdyti automobilį kokioje nors Vilniaus centro gatvėje; sustabdžius automobilį, jis turėjo nusisegti striukę, nusirengti kelnes bei atlikti menamą išžaginimą, jam atlikus menamą išžaginimą, jis turėjo garsiai ištarti žodžius „dabar tavo eilė”, bei apsirengti, tada turėjo nusirengti A. J. B. ir atlikti menamą (grupinį) išžaginimą, atlikus menamą išžaginimą, A. J. B. privalėjo apsirengti; reikėjo aprengti nukentėjusiąją; tik šiuos veiksmus atlikus, GMP automobilis vėl būtų galėjęs pajudėti iš vietos ir toliau važiuot į VšĮ Žalgirio klinikas į VšĮ VGPU. Būtina šiuo atveju atsižvelgti į tai, kad nukentėjusioji vežama į VšĮ Žalgirio klinikas gausiai kraujavo, ją pykino ir ji vėmė, jai betarpiškai buvo teikiama medikamentinė pagalba.

Dėl menamo fakto, kad jis išžagino nukentėjusiąją. Šis kaltinimas nuosprendyje yra grindžiamas nukentėjusiosios nenuosekliais, prieštaringais parodymais ir nuneigta Teismo medicinos specialisto atlikta DNR tyrimo išvada Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini). Apelianto teigimu, jis išžaginimo nepadarė ir yra nurodęs, kokiu būdu jo spermos pėdsakai galėjo atsirasti nukentėjusiosios makštyje. Sperma pateko į nukentėjusios makštį, kai jis, būdamas felčeris, suteikė neatidėliotiną skubią medicininę pagalbą, nesilaikant higieninių reikalavimų, t.y. nenusiplovus sperma suteptų rankų. Apeliantas įsitikinęs, kad šis - jo spermos pėdsakų (spermijų priemaišų) radimo nukentėjusiosios makštyje - faktas savaime suformavo pirmosios instancijos teismo išankstinę nuomonę, kad jis yra savaime kaltas dėl nukentėjusiosios išžaginimo. Apeliantas skunde atkreipia dėmesį į tai, kad A. G. ir G. C. duota išvada prieštarauja specialisto išvadoms Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini). A. G. ir G. C. išvadoje nurodyta specialisto išvadose Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini) tirtųjų objektų tapatumo nustatymo tyrimai atlikti su daugybe DNR analizės klaidų, todėl šių išvadų galutinės išvados negali būti laikomos pagrįstomis ir bet kokie sprendimai, remiantis šiomis išvadomis negali būti priimami. Tam kad išsklaidyti abejones dėl atlikto DNR tapatumo tyrimo rezultatų pagrįstumo, būtina atlikti objektų („tepinėlio” - (duomenys neskelbtini) 1 obj. ir kelnaičių - S (duomenys neskelbtini) 1,2 obj) pakartotinį tyrimą ir objektyvumo dėlei kitoje ekspertinėje įstaigoje. Nors į kitą teismo posėdį buvo sukviesti teismo medicinos ekspertai, davę skirtingas, net prieštaraujančias tarpusavyje išvadas, t.y. prof. A. A. G., G. C., J. J., R. R., tačiau pašalinti duotus išvadose prieštaravimus ir išsklaidyti abejones dėl duotų išvadų nepavyko. Taigi, teismas, pažeisdamas BPK 241 str. 2 d. reikalavimus, nesiėmė įstatymo numatytų priemonių, kad būtų išsamiai ir nešališkai ištirtos bylos aplinkybės, t.y. nesikreipė į specialistus.

Dėl fakto, kad jis galimai susitarė su A. J. B. dėl nukentėjusiosios išprievartavimo. GMP automobiliui atvažiavus į įvykio vietą ir atlikus nukentėjusios apžiūrą, net nebuvo numatyta, kad nukentėjusiąją iš VšĮ Žalgirio klinikų vėliau reikės pervežti į VšĮ VGPU ligoninę. Šiuo atveju vėlgi pirmosios instancijos teismas vadovavosi ne objektyviais įrodymais, bet išskirtinai vien tik neobjektyviais ir šališkais nukentėjusiosios parodymais. Žodžiai „kieno dabar eilė”, „dabar tavo eilė” arba „dabar Jūsų eilė” yra sakomi prie gydytojo kabineto. Todėl nukentėjusioji galėjo šiuos žodžius pasąmonėje ar pusiau sąmoningai užfiksuoti prie kokio nors kabineto arba šie žodžiai buvo jos sugalvoti ar patarti iš šalies „rašant grupinio išžaginimo scenarijų”. Liudytojai, buvę iškvietimo vietoje, patvirtino, kad įkėlus nukentėjusiąją į GMP automobilį, jis vienas teikė pirmąją pagalbą nukentėjusiajai, kai tuo tarpu A. J. B. atskirai sėdėjo prie vairo. Kaip parodė GMP automobilio judėjimo laiko aplinkybės, faktiškai jis neturėjo jokios galimybės dėl nukentėjusiosios išžaginimo susitarti su vairuotoju A. B.. Tik vieninteliu neobjektyviu, šališku nukentėjusiosios parodymu teismas rėmėsi pagrindžiant jo ir vairuotojo A. J. B. bendrininkavimą atliekant menamą nukentėjusiosios grupinį išžaginimą. Kitų įrodymų nėra. Be to, kaip jau buvo nurodyta, jam vienam teikiant neatidėliotiną pirmąją pagalbą nebuvo jokios galimybės tartis su vairuotoju dėl kokių nors bendrų veiksmų (vieningos tyčios). Pats faktas, kad prokuroras 2010 m. lapkričio 29 d. teismo posėdyje pateikė prašymą dėl kaltinimo pakeitimo baudžiamojoje byloje, kad K. G. buvo išžaginta nenustatytu metu nuo spalio 23 d. 38 min. iki spalio 24 d. 01 val. 39 min., parodo, kad net pati prokuratūra tiksliai nežino, ne tik kada K. G. buvo išžaginta, bet ir kitų aplinkybių, pvz. apie bendrininkavimą.

Aplinkybės, įrodančios, kad nukentėjusiosios parodymai yra itin nenuoseklūs, prieštaraujantys objektyviems byloje nustatytiems faktams. Apeliantas pastebi tai, kad nukentėjusioji GMP teikimo jai metu buvo girta, tai nustatyta bylos duomenimis. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismui buvo pateikta G. teismo medicininių tyrimo biuro 2010 m. gegužės 13 d. išvada, jog 2009 m. spalio 23 d. apie 24 val. K. G. buvo vidutiniame girtumo laipsnyje, ji negalėjo dėl to elgtis pilnai sąmoningai, reaguoti į aplinką, pilnai suprasti savo veiksmus ir juos tinkamai kontroliuoti bei koordinuoti. Iš nukentėjusiosios parodymų prieštaringumo ir apskritai, iš nukentėjusiąją mačiusių liudytojų parodymų, apelianto įsitikinimu, akivaizdžiai matyti, kad nukentėjusioji davė parodymus ne apie tai, ką iš tiesų ji matė, jautė ir girdėjo, bet tokius parodymus, kuriuos jai, pasitarus su jos artimaisiais bei teisininkais - yra naudinga duoti tam, kad ji - pasinaudodama susiklosčiusiomis aplinkybėmis - galėtų gauti finansinės naudos. Tuo labiau įtarimą kelia vienos nukentėjusiosios draugės per posėdį išsakyti pastebėjimai, kad prieš rašant pareiškimą buvo kreiptasi į pažįstamą kriminalistą, tai dar kartą patvirtina įtarimus, kad dauguma nukentėjusios parodymų buvo logiškai „sukurpti”, kad gautųsi nuoseklus įvykių (kurie akivaizdžiai prieštarauja byloje surinktai medžiagai) scenarijus. Yra savaime suprantama, kad nukentėjusioji negalėjo objektyviai, juolab tiksliai atkurti aplinkybių, jei pasak liudytojos M. J. A. A., K. G. nesiorientavo aplinkoje, laike, vietoje kalbinama į klausimus neatsakinėjo, nepaėjo ir t.t.

Atsižvelgiant į tai, kad nukentėjusioji yra materialiai suinteresuota bylos baigtimi, atsižvelgiant į tai, kad liudytojų pastebėti nukentėjusios fiziologiniai požymiai be jokių abejonių byloja apie nukentėjusios vidutinį ar net sunkų girtumą, taip pat į daugybę nukentėjusiosios parodymų tarpusavio prieštaravimų, taip pat į jų neatitikimą objektyviai nustatytoms bylos aplinkybėms, šioje byloje nukentėjusios parodymais negalima vadovautis, kaip įrodančiais vieną ar kitą aplinkybę. Nukentėjusios parodymais negalima vadovautis dar ir dėl tos priežasties, kad tiek jo, tiek ir A. J. B. advokatas, norėjo suformuoti galutinius klausimus nukentėjusiajai, gavus Teismo medicinos specialisto konsultacinę išvadą (Nr. (duomenys neskelbtini)). Sulaukus išvados rezultatų, advokatai teismo posėdyje paprašė apklausti nukentėjusiąją tam, kad būtų išsklaidytos visos abejonės ir prieštaravimai dėl nukentėjusiosios parodymų patikimo, tačiau pirmosios instancijos teismas advokatų prašymus atmetė motyvuodamas, kad nukentėjusiajai yra nepatogu atvykti į teismo posėdį. Tai, kad pirmosios instancijos teismas advokatams teismo posėdyje neleido apklausti nukentėjusiąją, yra grubus teisės į gynybą pažeidimas ypač tuo aspektu, kad pirmosios instancijos teismas patį vaistų sušvirkštimo į nukentėjusios sėdmenis faktą bei bendrininkavimo faktą - pasireiškusį žodžiais „dabar tavo eilė” ir kitomis jos papasakotomis aplinkybėmis – pagrindė išskirtinai tik nukentėjusios parodymais.

Dėl nusikalstamos veikos, numatytos LR BK 302 str. 1 d.

Apeliantas atkreipia dėmesį į tai, kad jis pats yra prisipažinęs, kad Š. asmens tapatybės kortelę rado GMP automobilyje, po to, kai sužalotą Š. pervežė iš namų į Greitosios pagalbos ligoninę. Kadangi Š. turėjo 80 Lt išlaidų už naujos asmens kortelės išdavimą, jis pripažino, kad padarė Š. materialinę žalą - 80 Lt, ir artimiausiu metu šią žalą padengs. Kadangi Greitosios med. pagalbos stotyje nėra jokių taisyklių, ką daryti su rastais daiktais bei tam skirtų saugojimo patalpų, jis Š. kortelę įdėjo į darbui skirtą tašę, kurią vežiodavo ir į namus (dėdavo į ją maistą), tikėdamas ateityje, progai pasitaikius, ją sugrąžinti Š.. Šios nusikalstamos veikos subjektyvioji pusė pasireiškia tik tiesiogine tyčia, vadinasi, jis turėjo suvokti, kad supranta, jog neturėdamas teisinio pagrindo įgyja ir laiko tapatybės kortelę, supranta, kad nukentėjusysis neteks dokumento ir nori tokių pasekmių arba nori taip elgtis. Apeliantas nurodo, jog dokumentas pateko pas jį per atsitiktinumą. Tai, kad jis per aplaidumą, nerūpestingumą negrąžino Š. kortelės, savaime nereiškia, kad jis padarė nusikaltimą, kadangi neįrodyta, kad jis turėjo tokį siekį, laikyti asmens tapatybės kortelę. Byloje yra Greitosios med. pagalbos stoties raštas, kad dėl Š. tapatybės kortelės paieškos niekas nesikreipė. Apeliantas pastebi ir tai, kad be 80 Lt turėtų papildomų Š. išlaidų, daugiau nėra jokių pasekmių. Taigi, pagal šį kaltinimą jis taip pat prašo išteisinti.

Dėl nusikalstamos veikos, numatytos LR BK 178 str. 1 d.

Apeliantas pripažįsta, kad telefoną, jis rado GMP automobilyje. Tačiau, išsikrovus baterijai, jis nežinojo kieno šis telefonas yra. Dėl to, jis neatidavė šio telefono į dispečerinę ir laikė prie savęs. Susitikęs su savo pažįstama T., paprašė šį telefoną pasaugoti, juo nesinaudoti, jeigu kas kreiptųsi dėl pamesto telefono, buvo sakęs T., kad jį reikės grąžinti.

Jis minėtai T. davė ne vieną, o du telefonus, būtent antrąjį telefoną padovanojo įdėdamas į jį SIM kortelę. Padovanotas telefonas nepriklausė K. G.. Šias aplinkybes, papildomai apklausus T. teisme, ji patvirtino, tačiau pirmosios instancijos teismas, ir vėl, demonstruodamas šališkumą šioje byloje, į nuosprendį jos parodymų apie tai net neįtraukė. Be to, GMP automobiliui važiuojant iš VšĮ Žalgirio klinikų link Greitosios pagalbos ligoninės, nukentėjusiajai atgaunant sąmonę, jis telefoną Nokia 7100 Black parodė K. G., tačiau ji atsakė, kad telefonas ne jos. Kokio nors telefono pati nukentėjusioji neieškojo ir jam apie tai nekalbėjo. Šioje byloje nėra surinkta jokių įrodymų, kurie patvirtintų, jog nukentėjusioji jo teiravosi dėl prarasto mobilaus telefono, o jis jį grąžinti atsisakė ar, kad Greitosios medicinos pagalbos stoties personalas jam būtų minėjęs, jog yra dingęs tam tikro modelio telefonas, taip pat byloje nėra kokių nors kitų įrodymų, kad jis tyčia pagrobė nukentėjusios mobilų telefoną, kaip minėta, jis jį rado vykdydamas GMP felčerio pareigas.

Tai, kad jis rado mobilų telefoną, taip pat ir tapatybės kortelę, yra normali jo darbo kasdienybė, nes GMP automobiliu tenka vežti žmones prarandančius sąmonę, esančius šoko būsenoje ir t.t. Jis negali atsakyti už tai, kad Greitosios medicinos pagalbos stotyje nebuvo nustatyta daiktų saugojimo tvarka. Be kita ko, GMP automobiliai taip pat nėra pritaikyti kaupti rastus daiktus. Todėl, apelianto nuomone, pirmosios instancijos teismas padarė grubią klaidą, kad už tai, jog jis savo draugei perdavė pasaugoti rastą telefoną, jį pripažino kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 178 str. 1 d., ir nubaudė net vienerių metų ir aštuonių mėnesių laisvės atėmimo bausme. Esant aukščiau nurodytoms aplinkybėms, apeliantas prašo teismo pagal šį kaltinimą išteisinti.

Apeliantas atkreipia dėmesį į tai, kad ikiteisminio tyrimo metu jį gynė kitas advokatas, todėl adv. Z. Kerutis negalėjo išsiaiškinti kokios nuotraukos yra jam inkriminuojamo nusikaltimo dalykas. Susipažinimui pateiktoje baudžiamojoje byloje minėtos nuotraukos taip pat nebuvo pateiktos nei jam, nei jo advokatui, byloje buvo pridėta tik keletas nuotraukų, kurios neturi nieko bendro su pornografija. Apeliantas nurodo, jog jis pareigūnams parodė kaip pajungti išorinį diską. Pradėjus pareigūnams naršyti po šį išorinį diską, jis buvo išvestas ir atskirai uždarytas, jam asmeniškai taip ir neparodė, kokios nuotraukos yra šio nusikaltimo objektas. Kompiuteris automatiškai fiksuoja kiekvieno atsiųsto failo (nuotraukos) įrašymo laiką, todėl nepagrįstas pirmosios instancijos teismo pripažintas kaltinimas, jog jis tyrimo nenustatytu laiku įgijo ir laikė prie savęs išoriniame diske aktualias bylai nuotraukas. Apeliantas pripažįsta, kad standžiajame išoriniame diske galėjo būti legaliai per internetą iš legalių puslapių atsisiųstų pornografinio pobūdžio nuotraukų, tačiau jis įsitikinęs, jog standžiajame diske nebuvo pornografinių vaikų nuotraukų. Remdamasis BPK 22 str. 3 d., 181 str., 237 str., jo advokatas lapkričio 30 d. posėdžio metu prašė teisėjo, kad būtų leista susipažinti su aktualiomis bylai nuotraukomis standžiame išoriniame diske, tačiau dėl nesuprantamų ir nepaaiškinamų priežasčių, teismas jo gynėjo prašymą atmetė. Jam ir jo advokatui neleidus susipažinti su inkriminuojamo nusikaltimo įrodymais, buvo atimta bet kokia galimybė įgyvendinti konstitucinę teisę į gynybą.

Dėl 40.000 litų neturtinės žalos atlyginimo.

Savaime suprantama, kad išteisinus jį dėl jam inkriminuoto grupinio išžaginimo, pareiga atlyginti neturtinę žalą turės būti panaikinta. Tačiau apeliantas pastebi tai, kad teismas nustatydamas neturtinės žalos dydį nepaisė neturtinės žalos įvertinimo kriterijų, todėl neturtinės žalos dydis, juolab jis vis vien liečia A. J. B., privalo būti mažinamas.

Pirmosios instancijos teisme vykusio proceso metu nebuvo surinkta absoliučiai jokių įrodymų dėl neturtinės žalos padarymo fakto ir tai reiškia, kad neturtinės žalos atlyginimas negalėjo būti priteistas. Nukentėjusioji nepateikė jokių medicininių duomenų iš psichiatro, psichologo ar panašiai, kad ji būtų trumpam ar ilgam sirgusi psichikos liga. Vien tik nukentėjusiosios nuomonė ir jos pasisakymai nėra pakankamas pagrindas neturtinei žalai atlyginti.

Aplinkybės, įrodančios pirmosios instancijos teismo šališkumą ir neobjektyvumą.

Apelianto įsitikinimu, jo nusikalstama veika kvalifikuota ne pagal tą LR BK specialiosios dalies straipsnio dalį, kurią reikėjo pritaikyti. Net pagal ikiteisminio tyrimo metu byloje surinktus duomenis nebuvo jokio pagrindo jį kaltinti pagal LR BK 149 str. 2 d., t.y. dėl išžaginimo bendrininkaujant. Prieš atliekant prievartinį lytinį aktą, jam nieko nebuvo žinoma, kad nukentėjusiajai, galimai, buvo suleisti nenustatytos kilmės medikamentai, nuo kurių ji negalėjo valdyti savo kūno. Byloje esančioje A. G. teismo medicininių tyrimų biuro konsultacinėje išvadoje (2 p.) nurodyta, jog „Atsižvelgiant į tai, kad 2009-10-23 apie 24.00 val. K. G. buvo vidutiniame girtumo laipsnyje bei jos amžių, labai tikėtina, kad tokio girtumo ji negalėjo elgtis pilnai sąmoningai, adekvačiai reaguoti į aplinką, pilnai suprasti savo veiksmus ir juos tinkamai kontroliuoti bei koordinuoti”. Čia aptartą būseną savo parodymais patvirtino ir pati nukentėjusioji. 2009-10-24 apklausoje ji nurodė, jog iš pradžių buvo žaginama važiuojant automobiliui, o po to, priėjus antram vyrui, kuris nusimovė kelnes, K. G. prarado sąmonę, buvo ir jautėsi neblaivi. Kitoje 2009-11-18 apklausoje šių aplinkybių eiliškumą nukentėjusioji jau nurodė visai kitaip: „Kai tas medikas nuėjo į automobilio priekį, man lyg vėl aptemo sąmonė, kiek laiko vėl buvau su aptemusia sąmone, nežinau, tačiau jai prašviesėjus, pamačiau, kad prie manęs jau kitas medikas ir, kad jis taip pat su numautomis kelnėmis, mačiau jo lytinius organus, nors paties lytinio akto nepamenu (...) Automobilis tuo metu važiavo, todėl, manau, kad jį vairavo pirmas mane žaginęs vyras (...) Nuo to momento, kai pamačiau, kad nuo manęs nueina tas antras vyras, man visiškai aptemo sąmonė”. Tačiau nežiūrint šių svarbių objektyvių bei subjektyvių faktorių, nulėmusių nukentėjusiosios parodymų prieštaringumą ir tam tikrą nelogiškumą, visumos, nuosprendyje K. G. parodymai įvertinti kaip nuoseklūs ir besąlygiškai paneigiantys jo pateiktą įvykių versiją.

Be abejo, jis negalėjo nesuvokti, kad apsvaigusi nuo alkoholio nukentėjusioji elgėsi neadekvačiai, nesuprato su ja daromų veiksmų esmės ir jiems nesipriešino. Lytinis santykiavimas su apsvaigusiu nuo alkoholio vartojimo asmeniu gali būti vertinamas kaip pasinaudojimas bejėgiška nukentėjusiojo būkle ir užtraukti baudžiamąją atsakomybę pagal LR BK 149 str., jei teismas nustato, jog apsvaigimas taip paveikė nukentėjusįjį, kad atėmė galimybę suprasti su juo daromų veiksmų esmę ir priešintis kaltininkui, ir lytinis santykiavimas įvyko prieš nukentėjusiojo valią. Būtent tokia, iš esmės, bejėgiška dėl apsvaigimo K. G. būkle, apelianto teigimu, jis ir pasinaudojo, dėl ko savo kaltę pilnai pripažino tiek bylos ikiteisminiame tyrime, tiek teisminio nagrinėjimo metu. Tačiau byloje nesurinkta jokių duomenų, patvirtinančių jo ir kito nuteistojo bendrus, iš anksto aptartus ar suderintus veiksmus, siekiant palaužti nukentėjusiosios pasipriešinimą. Tam, kad jis atliktų lytinį aktą prieš nukentėjusiosios K. G. valią, jam nebuvo reikalinga jokia išorinė pagalba. Apeliantas nurodo, jog vairuodamas greitosios pagalbos automobilį, jis nematė, ką su K. G. prieš tai darė K. S., todėl nežinojo kokie medikamentai suleidžiami nukentėjusiajai ir ar jie apskritai naudojami. Taigi, bendros tyčios buvimą patvirtinančių įrodymų jo veiksmuose pirmosios instancijos teismas nenustatė. Dėl šios priežasties jo parodymai dėl nusikalstamos veikos padarymo aplinkybių liko nepaneigti nuosprendyje aptartais ir įvertintais konkrečiais bylos duomenimis.

Netinkamas baudžiamojo įstatymo pritaikymas turėjo įtakos ir jam paskiriant bausmę, nes LR BK 149 str. l d. sankcijoje numatytos apatinė bei viršutinė ribos yra mažesnės negu to paties straipsnio 2 dalies sankcijoje.

Apelianto nuomone, nepagrįstai pirmosios instancijos teismas jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe nepripažino to, jog jo artima draugė J. K. atlygino dalį nukentėjusiajai K. G. padarytos neturtinės žalos. Apeliantas atkreipia dėmesį į tai, kad jis savo aiškią poziciją dėl siekimo kuo greičiau pradėti atlyginti žalą nukentėjusiajai išreiškė dar ikiteisminio tyrimo metu, 2010-03-24 vykusios apklausos metu. Vienintelis jam priklausantis didesnės vertės turtas - tai sodo namelis su 0,0775 ha žemės sklypu, esantis (duomenys neskelbtini). Galėdamas laisvai disponuoti šiuo turtu, jis per įgaliotą asmenį įkeistų ir nedelsdamas pilnai atlygintų iš jo nukentėjusiajai priteistą žalos dalį. Tačiau jis to padaryti negali, nes Vilniaus apygardos prokuratūros 2010-03-10 prokuroro nutarimu jo nuosavybės teisės į nurodytą turtą iki šiol apribotos. Tokiu būdu, apelianto nuomone, paskirta procesinės prievartos priemonė ne tik nepadeda užtikrinti pareikšto civilinio ieškinio, bet, atvirkščiai, trukdo jį padengti ir pažeidžia nukentėjusiosios interesus.

Skunde pažymima, kad nutarimas K. G. pripažinti civiline ieškove byloje priimtas tik 2010 m. kovo 23 d. Tuo tarpu jis jau kitą dieną po šio sprendimo priėmimo nedviprasmiškai išreiškė savo valią dėl žalos atlyginimo. Tai nebuvo deklaratyvūs teiginiai, nes pats būdamas suėmimo vietoje - Lukiškių TI-K ir negalėdamas atlikti jokių piniginių operacijų, dar anksčiau pasirūpino, jog būtų parengtas įgaliojimas jo artimai draugei J. K. ir ji galėtų disponuoti jo banko sąskaita. Tokiu būdu, Lukiškių TI-K direktoriui patvirtinus 2010-03-10 įgaliojimą, J. K. atsirado galimybė disponuoti jo vieninteliu pajamų šaltiniu - iš pensijos sutaupomais pinigais. Tačiau ikiteisminio tyrimo metu ir net jį pabaigus bei supažindinus jį su bylos medžiaga, jis nežinojo, kaip susisiekti su nukentėjusiąja, nes jos duomenys (adresas ir tel. numeris) nuo jo ir jo advokato buvo įslaptinti. Pirmą kartą reali galimybė pradėti spręsti klausimą dėl žalos atlyginimo atsirado tik 2010 m. gegužės 10 d., kuomet įvyko pirmasis teismo posėdis, kuriame dalyvavo K. G.. Kartu su nukentėjusiąją buvo atvykęs jos tėvas V. G., kuriam jo gynėjas Vytenis Dziegoraitis ir pasiūlė pasirinkti bei nurodyti patogų pinigų, skirtų padarytai žalai atlyginti, perdavimo būdą. Po savaitės nukentėjusiosios tėvas parašė jo advokatui elektroninį laišką, kuriame nurodė savo dukros K. G. banko sąskaitos numerį. Susitaupius kiek didesnei pinigų sumai jo sąskaitoje, pagal įgaliojimą veikianti J. K. išgrynino ir 2010 m. liepos 8 d. 5000 litų įnešė į nukentėjusiosios sąskaitą. Jo pensiją sudaro tik 970 litų per mėnesį, todėl 2000 litų kitai 2010-10-21 įmokai pavyko sutaupyti tik per 3 mėnesius. Dar 2000 litų į nukentėjusiosios sąskaitą buvo įmokėti jau po apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo - šių metų gruodžio 23 d. Šios aplinkybės, apelianto nuomone, patvirtina, jog jis, kaip kaltininkas, kuriam reikalingos bent minimalios lėšos elementariam apsirūpinimui kalėjime, turėdamas itin ribotas galimybes dėl žalos atlyginimo, jas išnaudoja pilnai ir žalos atlyginimo klausimu padarė viską, kas priklauso nuo jo valios. Toks elgesys įrodo jo kategorišką nuostatą tęsti, atliekant periodinius pervedimus kas 2-3 mėnesius, ir galimybių ribose kuo greičiau užbaigti žalos atlyginimo nukentėjusiajai procesą. Taigi, apelianto įsitikinimu, apkaltinamajame nuosprendyje jo nuoširdus siekis atlyginti žalą K. G. netinkamai įvertintinas kaip pavėluotas, nedidelis ir nesudarantis pagrįstų prielaidų tikėtis neuždelsto likusios žalos dalies atlyginimo.

Nuosprendyje taip pat neatsižvelgta į jo prisipažinimą bei gailėjimąsi dėl padarytos nusikalstamos veikos. Nors tiek ikiteisminio tyrimo, tiek teisminio nagrinėjimo metu savo kaltę jis pripažino iš dalies, tačiau iš jo kaip įtariamojo apklausų bei atitinkamų teismo posėdžių protokolų matyti, jog duodamas paaiškinimus, jis neneigė savo dalyvavimo bei kaltės dėl inkriminuojamo sunkaus nusikaltimo. Visas svarbiausias pranešime apie įtarimą bei kaltinime nurodytas nusikaltimo aplinkybes jis patvirtino duodamas parodymus. Jo nepilną kaltės pripažinimą sąlygojo tik tai, jog nesutiko, kad nusikaltimą padarė veikdamas bendrininkų grupėje, nes nežinojo, jog prieš tai kokiu nors būdu buvo palaužtas nukentėjusiosios pasipriešinimas bei jo veiksmams jokios įtakos neturėjo K. S.. Jis K. G. atsiprašė duodamas parodymus teisme bei suteikus paskutinį žodį. Apelianto nuomone, dėl aukščiau aptartų priežasčių jo prisipažinimą bei gailėjimąsi dėl nusikalstamos veikos buvo galima laikyti nuoširdžiu bei, sutinkamai su LR BK 59 str. l d. 2 p., šią aplinkybę vertinti kaip atsakomybę lengvinančią. Be to apeliantas skunde nurodo, jog jis praeityje nebuvo teistas, o byloje esanti VĮ (duomenys neskelbtini) charakteristika jį apibūdina teigiamai. Įvertinus jo asmenybę bei elgesį po nusikaltimo padarymo bei baudžiamąją atsakomybę lengvinančias aplinkybes ir sunkinančių aplinkybių nebuvimą, byloje buvo visos sąlygos ir pagrindai skirti švelnesnę, negu LR BK 149 straipsnio sankcijoje už padarytą nusikaltimą numatytos bausmės vidurkis, laisvės atėmimo bausmę (LR BK 61 str. 4 d.).

Apelianto K. S. įsitikinimu, jam inkriminuotas nusikaltimas, numatytas Lietuvos Respublikos BK 149 str. 2 d., nebuvo atskleistas, todėl jis turėtų būti išteisintas. Apelianto nuomone, konkrečiai nebuvo įrodytos šios su nusikaltimo padarymu susijusios aplinkybės: inkriminuojamo nusikaltimo padarymo laikas, faktas, kad jis sušvirkštė nukentėjusiajai vaistus, atimančius jos galimybę judėti (priešintis), faktas, kad jis lytiškai santykiavo su nukentėjusiąja, faktas, kad jis su A. J. B. susitarė dėl nukentėjusiosios išžaginimo.

Teisėjų kolegijos vertinimu, aukščiau nurodyti apelianto skundo argumentai yra nepagrįsti, baudžiamojoje byloje surinktų, teisiamojo posėdžio metu ištirtų ir, nepažeidžiant LR BK 20 str. 5 d. nuostatų, įvertintų įrodymų visumos pagrindu, pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog apeliantas, veikdamas bendrininkų grupėje su J. A. B., padarė nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 149 str. 2 d.

Priešingai nei nurodyta apelianto skunde, byloje esančiais įrodymais nustatyta, jog nukentėjusioji K. G. K. S. ir J. A. B. buvo išžaginta 2009 metais, laikotarpyje nuo spalio 23 d. 23.38 val. iki spalio 24 d. 01.39 val. Vilniaus mieste, greitosios pagalbos automobilyje Mercedes Benz, v/n (duomenys neskelbtini) vežant ją iš (duomenys neskelbtini), į VšĮ Žalgirio klinikas, esančias Žalgirio g. 117, Vilniuje, o vėliau į VšĮ Vilniaus greitosios pagalbos universitetinę ligoninę, esančią Šiltnamių g. 29, Vilniuje. Bendrasis pagalbos centro pateiktais duomenimis nustatyta, kad pirmas skambutis dėl (duomenys neskelbtini), sužalotos merginos gautas 2009-10-23 23.20 val., o pranešimas apie merginos išžaginimą greitosios medicinos pagalbos automobilyje gautas 2009-10-24 04.50 val. (b.t. 1, b. l. 9-12). Greitosios medicinos pagalbos kvietimo kortelėje Nr. (duomenys neskelbtini) užfiksuoti duomenys patvirtina tai, jog greitosios medicinos pagalbos brigados felčeriui – K. S. ir vairuotojui J. A. B., 2009-10-23 gautas iškvietimas vykti į (duomenys neskelbtini), buvo perduotas 23.23 val. ir jie išvyko 23.24 val. Į iškvietimo vietą atvyko 23.28 val., o iš iškvietimo į greitosios medicinos pagalbos stotį sugrįžo 02.10 val. (b. t. 1, b. l. 40). VšĮ Vilniaus universitetinės ligoninės Žalgirio klinikų 2009-11-02 raštu Nr. (duomenys neskelbtini), Asmens ambulatorinio gydymo priėmimo skyriuje apskaitos kortelės Nr. (duomenys neskelbtini) kopija nustatyta, jog priėmimo skyriuje K. G. medicininė pagalba buvo suteikta 2009-10-23 23.50 val. (b.t. 1, b.l. 42, 45-49). Iš liudytojų chirurgės M. J. A. A., slaugytojos R. U. tą vakarą dirbusių VšĮ Vilniaus universitetinės ligoninės Žalgirio klinikų priėmimo skyriuje parodymų seka, jog nukentėjusiajai K. G. suteikus medicininę pagalbą ir užpildžius dokumentus pastaroji buvo perduota ją atvežusiai greitosios medicininės pagalbos brigadai vežti į VšĮ Vilniaus greitosios pagalbos universitetinę ligoninę, iš karto po to medicininė pagalba buvo suteikta kitos brigados atvežtam pacientui. Iš liudytojos M. J. A. A. parodymų seka, jog ji į kortelę rašė kito ligonio priėmimo laiką, dėl to pamena, kad tai buvo 24 dieną 01.30 val. Liudytoja apklausta slaugos specialistė J. M. patvirtino, jog atvykus į Žalgirio klinikas ir atvežus kitą ligonį, nukentėjusioji K. G. jau buvo klinikose, jai buvo siuvamos žaizdos. Ji atvykus į klinikas padavė nukreipimą, sesutės pasiliko prižiūrėti jų atvežtą ligonį, kol atsilaisvins gydytoja, ir jie išvažiavo. Kada išvyko iš klinikų liudytoja tiksliai nurodyti negalėjo, nurodė tik tiek, kad išvyko anksčiau nei K. S.. Į greitosios pagalbos ligoninę jie nevažiavo. Iš greitosios medicinos pagalbos kvietimo kortelės Nr. (duomenys neskelbtini) kopijos matyti, jog brigada, kurios sudėtyje buvo slaugos specialistė J. M., į Greitosios medicinos pagalbos stotį po iškvietimo sugrįžo 1.40 val. (b.t. 4, b.l. 115). Iš asmens sveikatos istorijoje Nr. (duomenys neskelbtini) užfiksuotų duomenų matyti, jog nukentėjusioji į VšĮ Vilniaus greitosios pagalbos universitetinę ligoninę, esančią Šiltnamių g. 29, Vilniuje, buvo pristatyta 2009-10-24 1.39 val. (b.t. 1, b.l. 51-52). Taigi, aukščiau išdėstytos aplinkybės, teisėjų kolegijos vertinimu, patvirtina tai, jog laiko, kuomet nukentėjusioji buvo vežama iš įvykio vietos, (duomenys neskelbtini), į VšĮ Žalgirio klinikas, esančias Žalgirio g. 117, Vilniuje, o vėliau iš VšĮ Žalgirio klinikų, esančių Žalgirio g. 117, Vilniuje, į VšĮ Vilniaus greitosios pagalbos universitetinę ligoninę, esančią Šiltnamių g. 29, Vilniuje, pilnai pakako K. S. bei J. A. B. grupiniams nukentėjusiosios išžaginimo veiksmams atlikti. Tuo pačiu pažymėtina tai, jog apelianto skundo argumentai, kad neva įvykio vietoje stovinčiame greitosios pagalbos automobilyje atlikti pirmosios pagalbos teikimo veiksmai bei nukentėjusios duomenų į kortelę pildymas užtruko 13-18 min., yra deklaratyvaus pobūdžio ir niekuo nepagrįsti. Nei vienas iš byloje apklaustų liudytojų negalėjo tiksliai nurodyti, kiek laiko greitosios medicinos pagalbos automobilis užtruko įvykio vietoje.

Priešingai nei nurodoma apelianto skunde, nukentėjusiosios parodymai viso proceso metu dėl esminių įvykio aplinkybių buvo nuoseklūs, neprieštaringi ir atitinkantys kitus byloje esančius įrodymus, todėl jais netikėti pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo. Iš nukentėjusiosios parodymų seka, jog einant kartu su draugėmis į „McDonald’s” restoraną pro autobuso sustojimą jai užkliuvo koja ir ji parkrito veidu ant žemės, dėl ko susižalojo veidą ir dešinę ranką. Dėl sužalojimų labai smarkiai bėgo kraujas. Ją pasodinus sustojime ant suoliuko, buvo iškviesta greitoji pagalba. Į įvykio vietą atvyko du medikai vyrai, kurie ją pakėlė nuo suoliuko, kad nuvesti į greitosios pagalbos automobilį. Nuvedus į greitosios pagalbos automobilį, medikai ją paguldė ant ten esančios lovos. Jai labai bėgo kraujas, tarpais aptemdavo sąmonė. Nukentėjusioji nurodė, jog greitosios pagalbos automobilyje, ją paguldžius ant neštuvų, medikas jai į sėdmenis suleido kažkokius vaistus. Po kurio laiko medikas prisitraukė ją prie savęs, ji norėjo jį atstumti, tačiau negalėjo pajudinti nei kojų, nei rankų. Prisitraukęs prie savęs, medikas nutraukė jai „timpas“ ir kelnaites žemyn bei nusimovė savo kelnes ir kelnaites. Ji matė to vyro penį, po ko jai aptemo sąmonė. Kai ji atsigavo minėtas medikas jau segėsi savo kelnes ir, eidamas link vairuotojo kabinos, pasakė - „dabar tavo eilė”. Tuomet atėjo kitas vyras, kuris buvo mažesnis ir stambesnis už pirmąjį, ir nusimovė kelnes, ji matė jo lytinius organus, po ko jai vėl aptemo sąmonė ir ji atsibudo ligoninėje, kur ją surado draugė G. ir jos motina. Grįžusi pas G. į namus, ji jai papasakojo, kad ji greitosios pagalbos automobilyje buvo išžaginta dviejų vyrų. Pažymėtina tai, jog apelianto skunde nurodyti nukentėjusiosios parodymuose esantys prieštaravimai, kuriuos galėjo įtakoti dėl K. S. bei J. A. B. nusikalstamų veiksmų nukentėjusiosios patirti itin negatyvūs išgyvenimai, stresas, nenustatytos kilmės nukentėjusiajai suleistų medikamentų poveikis, nelaikytini esminiais ir reikšmingais nustatinėjant apelianto kaltę, juolab, kad kaip aukščiau jau buvo minėta, apelianto kaltė, padarius nusikalstamą veiką, numatytą LR BK 149 str. 2 d., skundžiamu nuosprendžiu nustatyta ne vien tik nukentėjusiosios parodymais, o byloje ištirtų įrodymų visuma.

Ikiteisminio tyrimo metu policijos pareigūnams K. G. savo iniciatyva pateikė rūbus, kuriais vilkėjo įvykio metu: apatines kelnaites, džemperį, apatinę maikutę, sportinius batelius (b.t. 1, b.l. 64). Atlikus pateiktų rūbų (džemperio, apatinės maikutės) bei avalynės apžiūrą ant pastarųjų buvo aptiktos rudos, raudonos (galimai kraujo) dėmės, baltų, gelsvų (galimai spermos) dėmių nepastebėta (b.t. 1, b.l. 124-127). Atlikus serologinį ir DNR nukentėjusiosios pateiktų apatinių kelnaičių tyrimą, nustatyta, jog ant K. G. kelnaičių (1, 2 obj.) rasta sperma. Ant K. G. kelnaičių (1 obj.) atlikus DNR tyrimą, nustatytas mišrus spermos haplotipas: J. A. B. su 99,994 % tikimybe, tarp giminystės ryšiais pagal vyriškąją liniją su J. A. B. nesusijusių asmenų, ir K. S. su 99,96 % tikimybe, tarp giminystės ryšiais pagal vyriškąją liniją su K. S. nesusijusių asmenų. Ant K. G. kelnaičių (2 obj.) atlikus DNR tyrimą nustatytas dominuojantis J. A. B. spermos haplotipas su 99,994 % tikimybe, tarp giminystės ryšiais pagal vyriškąją liniją su J. A. B. nesusijusių asmenų, ir K. S. spermos priemaiša su 99,96 % tikimybe, tarp giminystės ryšiais pagal vyriškąją liniją su S. S. nesusijusių asmenų (specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini), b.t. 1, b. l. 96-102).

Specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini) nukentėjusiajai K. G. nustatyti ne tik įvairūs kūno sužalojimai, bet ir konstatuota, jog K. G. makštyje rasta spermos – tai patvirtina šviežiai – vienos - kelių dienų laikotarpyje buvusį lytinį aktą. Apžiūros metu nustatytas nežymus mažųjų lytinių lūpų paraudimas, kuris taip pat netiesiogiai nurodo neseniai buvusį šios srities mechaninį dirginimą. Kitokio (nenatūralaus) seksualinio kontakto požymių nenustatyta. Specialisto išvadoje nurodyta, jog K. G. ginekologinės apžiūros metu marlės tamponu paimtas mėginys iš makšties spermos paieškai, padarytas tepinėlis ant objektinio stiklelio (b.t. 1, b.l. 57-60). Atlikus K. S. ir J. A. B. seilių, kraujo pavyzdžių ir tampono su K. G. makšties turiniu DNR tyrimą, specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini) nustatyta, jog tampone su K. G. makšties turiniu yra J. A. B. sperma su 99,9999999999 % tikimybe ir K. S. spermos priemaiša su 99,96 % tikimybe, tarp giminystės ryšiais pagal vyriškąją liniją su K. S. nesusijusių asmenų (b.t. 1, b.l. 77-91).

Tiek bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, tiek apeliacinės instancijos teisme specialistai R. R., J. J. kategoriškai patvirtino savo duotas išvadas, netikėti aukščiau nurodytose specialistų išvadose pateiktomis išvadomis pirmosios instancijos teismui nebuvo pagrindo. Priešingai nei teigiama apelianto skunde, A. A. G. ir G. C. pateikta teismo medicinos specialisto konsultacinė išvada Nr. (duomenys neskelbtini) nepaneigia Mykolo Romerio universiteto Teismo medicinos instituto specialistų pateiktų išvadų Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini). Teisėjų kolegija pritaria apelianto skundo argumentams, jog teismo medicinos specialisto konsultacinė išvada Nr. (duomenys neskelbtini) prieštarauja specialistų išvadoms Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), kita vertus, atkreiptinas dėmesys į tai, kad bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, siekiant pašalinti tarp minėtų specialisto išvadų esančius prieštaravimus buvo apklausti specialistai R. R., J. J., A.A. G., G. C.. Dar kartą specialistai R. R., J. J. buvo apklausti bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme. Apklausus minėtus specialistus, buvo pašalinti prieštaravimai ir kylančios abejonės. Specialistė J. J., paneigdama teismo medicinos specialisto konsultacinėje išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) genetikės G. C. pateiktą išvadą, jog „specialisto išvadose Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini) tirtųjų objektų tapatumo nustatymo tyrimai atlikti su daugybe DNR analizės klaidų, todėl šių išvadų galutinės išvados negali būti laikomos pagrįstomis ir bet kokie sprendimai, remiantis šiomis išvadomis negali būti priimami. Tam, kad išsklaidyti abejones dėl atlikto DNR tapatumo tyrimo rezultatų pagrįstumo, būtina atlikti tirtųjų objektų („tepinėlio“ - (duomenys neskelbtini) /1 obj. ir kelnaičių - (duomenys neskelbtini) /1, 2 obj.) pakartotinį DNR tyrimą ir objektyvumo dėlei kitoje ekspertinėje įstaigoje.”, paaiškino, kad specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) daiktų apžiūros skyriuje yra užrašas „G. K. g. (duomenys neskelbtini) tepinėlis iš makšties...”. Šis užrašas yra nurašytas nuo tyrimui pateikto daiktinio įrodymo. Asmens apžiūros metu, imant mėginį iš makšties: marlės gabalėliu paimamas mėginys ir tuo pačiu marlės gabalėliu padaromi tepinėliai ant objektinių stiklelių, skirtų mikroskopavimui, ir visa tai supakuojama į vieną paketėlį. Todėl asmenį apžiūrėjęs ekspertas ant siunčiamos medžiagos tyrimui gali užrašyti tik tepinėlis. Kadangi laboratorijoje yra laikomasi reikalavimo tiksliai nurašyti užrašus nuo pateiktos tyrimui medžiagos, todėl nėra jokių neatitikimų šioje specialisto išvadoje. Tirtas buvo - tamponas su K. G. makšties turiniu. Visi specialistų išvadose Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) elektroforegramų pikai atitinka visus reikalavimus, kad būtų analizuojami, detektuojami, yra tinkami vertinimui. Tiek specialisto išvadose Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) buvo tirti objektai (tamponas su makšties turiniu ir kelnaitės), kuriuose yra ypač daug K. G. biologinės medžiagos. Todėl buvo tikslinga tolimesniam tyrimui naudoti Y-Filer reagentų rinkinį, kuris yra specifinis vyriškos lyties asmenų DNR (nesiamplifikuoja moteriška DNR) ir yra skirtas būtent tokiai tiriamajai medžiagai, kurioje yra ypač daug moteriškosios DNR, ir turint tikslą nustatyti vyriškąją biologinę medžiagą. Dėl šios priežasties pamąstymai apie pakartotinį DNR gryninimą, PGR bei kapiliarinės elektroforezės kartojimą neturi jokios prasmės, nes visi nustatyti DNR profiliai yra pilni profiliai, t.y. matosi visų lokusų pikai. Kapiliarinės elektroforezės rezultatai yra vertinami, naudojant GeneMapper kompiuterinę programą, ir susiduriama su 4 bazių porom prieš tikrąjį piką esančio priešpikio efektu. Kartais tikrasis pikas, esant mišriems DNR profiliams, gali sutapti su priešpikio pozicija, todėl vertinant rezultatus reikia įvertinti parametrus, kurie leistų nuspręsti ar tai yra tikras pikas ar tik priešpikis. Tokia situacija susidarė ir šiuo atveju, specialistė G. C. neteisingai interpretuoja gautus rezultatus. Specialistė J. J. paaiškino ir tai, jog Chelex-100 yra vienas plačiausiai naudojamų DNR gryninimo metodų teismo medicinos genetikoje. Šis metodas yra tinkamas ir naudojant DNR išskyrimui tiek iš kraujo, tiek iš seilių, tiek iš spermos bei epitelio ląstelių. Teiginys, kad dažniausiai iš spermatozoidų naudojamas diferencijuoto lizavimo metodas arba komerciniai rinkiniai yra neteisingas. Be to, atsiradus naujiems komerciniams rinkiniams, kurie naudojami Y chromosomos tyrimams, turint tikslą gauti spermos DNR, diferencijuoto lizavimo metodo naudojimas neteko prasmės, nes panaudojus šiuos amplifikavimo rinkinius moteriška DNR nesiamplifikuoja. Kadangi tyrimo metu pasirinkus DNR gryninimui šį metodą, buvo gauti teigiami rezultatai, todėl naudoti kitus metodus nebuvo būtinybės. Specialistė atkreipė dėmesį į tai, kad nepriklausomai koks DNR gryninimo/skyrimo metodas bus naudojamas, gautų rezultatų priklausomybė nepasikeis, t.y. sperma vis tiek priklausys tiems patiems asmenims. Specialistė J. J. kategoriškai pareiškė, kad ji nemato prasmės atlikti pakartotinus tyrimus, nes jos atliktuose tyrimuose klaidų nėra.

Apeliantas tiek apklausų metu, tiek apeliaciniame skunde akcentavo, jog jiems nuvykus į iškvietimo vietą, nukentėjusioji buvo girta ir nesiorientavo aplinkoje, todėl objektyviai negalėjo atkurti įvykio aplinkybių.

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad nukentėjusioji apklausų metu neneigė, jog tą vakarą su draugais vartojo alkoholinius gėrimus, tačiau savo veiksmus kontroliavo ir juos suvokė. Tai, kad nukentėjusioji nebuvo girta patvirtino ir byloje liudytoja apklausta D. Š.. Iš pastarosios parodymų seka, jog K. G. buvo išgėrusi, bet nedaug, eidama nesvyravo, normaliai kalbėjo, buvo linksma. K. G. nugriuvo tikrai ne dėl girtumo, o dėl to, kad užkliuvo už bortelio. Ant suoliuko pasodinta K. G. bendravo su draugais iki kol atvyko medikai, ji sąmonės praradusi nebuvo, pati sėdėjo ant suoliuko ir jos prilaikyti nereikėjo. Pažymėtina tai, kad alkotesteriu nukentėjusiajai 2009-10-24 5.01 val. buvo nustatytas 0.80 promilės girtumas. Be to, liudytoja apklausta nukentėjusiąją VšĮ Vilniaus greitosios pagalbos universitetinę ligoninėje po traumatologo konsultacijos apžiūrėjusi toksikologė A. Š. parodė, jog ji apžiūrėjusi nukentėjusiąją nenustatė apsinuodijimo alkoholiu požymių. Pacientė buvo kontaktiška, sąmoninga, nevėmė. Specialistas R. R. teisme, paneigdamas teismo medicinos specialisto konsultacinėje išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) pateiktas išvada neva 2009 m. spalio 23 d. 23.30 val. K. G. organizme galėjo būti daugiau nei 1,5 ‰ etilo alkoholio, dėl ko ji negalėjo elgtis pilnai sąmoningai, adekvačiai reaguoti į aplinką, pilnai suprasti savo veiksmus ir juos tinkamai kontroliuoti bei koordinuoti, paaiškino, jog dėl alkoholio kiekio nukentėjusiosios organizme, naudojant tik vieną reikšmę 0,12, kategoriškos išvados negalima daryti. Pagal literatūrą alkoholio kiekis per valandą gali mažėti nuo 0,1 iki 0,25 promilių per valandą. Be to, specialistas pažymėjo, jog specialistas A. A. G. pateikdamas išvadą, kad K. G. buvo vidutiniame girtumo laipsnyje ir atsižvelgus į jos amžių, labai tikėtina, kad dėl tokio girtumo ji negalėjo elgtis pilnai sąmoningai, adekvačiai reaguoti į aplinką, pilnai suprasti savo veiksmus ir juos tinkamai kontroliuoti bei koordinuoti, peržengė savo kompetencijos ribas, nes tokius klausimus sprendžia tik teismo psichiatrai.

Siekiant nustatyti nukentėjusiosios apibūdintos (negalėjo valdyti savo kūno, pajudinti rankų, kojų, kviestis pagalvos), būsenos vežant ją iš iškvietimo vietos į ligonines, priežastį, buvo pateikta užklausa VšĮ Greitosios medicinos pagalbos stoties direktoriui, siekiant gauti informaciją apie tai, kas sudaro mediko vykstančio į iškvietimą lagaminėlio sudėtį. VšĮ Greitosios medicinos pagalbos stotis pateikė sąrašus privalomų medicinos prietaisų, vaistų, gelbėjimo ir apsaugos bei ryšio priemonių (medicininės dėžės turinys), kuriuos vežiojasi/nešiojasi į įvykį vykstantis medikas (b.t. 1, b.l. 104-109). Siekiant nustatyti, ar tarp sąrašuose nurodytų, medicininės dėžės turinį sudarančių medikamentų yra medikamentas sukeliantis nukentėjusiosios nurodytus simptomus, buvo paskirta užduotis atlikti tyrimą. Specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) nurodyta, kad išnagrinėjus pateiktą informaciją apie greitosios medicinos pagalbos automobilyje turimas priemones bei atsižvelgiant į užduotyje suformuluotą klausimą, atkreiptinas dėmesys, kad tik vienas medikamentas – diazepamas – pasižymi poveikiu, kuris aprašomas užduotyje. Diazepamas pasižymi tuo, kad veikia raminančiai, mažina nerimo, baimės, įtampos jausmą, sukelia raumenų atsipalaidavimą (mažina raumenų tonusą), pasižymi prieštraukuliniu poveikiu, sustiprina kitų raminamųjų ir analgetikų poveikį, taip pat sukelia saikingą migdomąjį efektą. Kaip pašalinis poveikis gali pasireikšti mieguistumu, galvos svaigimu, netvirta eisena, odos niežuliu, pykinimu, vidurių užkietėjimu ir t.t. Vartojant su alkoholiu, poveikis stiprėja. Aprašytus simptomus: apatiją, sąmonės pritemimą, kūno raumenų silpnumą ir mieguistumą, galėjo sukelti – diazepamas. Šio vaisto poveikis neblaiviam asmeniui stipresnis, nei nevartojusiam alkoholio (b.t. 1, b. l. 122-123). Specialistas R. R. teisiamojo posėdžio metu dar kartą patvirtino, jog tik diazepamas galėjo sukelti tokią nukentėjusiosios būseną. Specialistas paaiškino, jog jei šis vaistas nebuvo suleistas per injekciją, tai galėjo būti suleistas ir per ringelį arba atjungus lašelinę tiesiai į veną ir tokiu būdu dūrio žymės galėjo nelikti. Jei diazepamas suleidžiamas į raumenis, tai poveikis praeina po 20-30 min., jei suleidžiamas į veną, pradeda veikti iš karto ir poveikis praeina po 10-15 min. Poveikio trukmė taip pat priklauso nuo to, ar buvo vartotas alkoholis ar ne. Vartojus alkoholį, poveikis stipresnis. Teisėjų kolegijos nuomone, nesivadovauti aukščiau išdėstytais įrodymais, grindžiant apelianto kaltę, nebuvo jokio pagrindo. Tuo pačiu pažymėtina tai, jog apelianto skunde nurodyti argumentai, susiję su Diazepamo poveikiu žmogaus organizmui, yra deklaratyvaus pobūdžio ir niekuo nepagrįsti.

Apeliantas skunde nurodo, jog teismo medicinos ekspertas R. R. yra apžiūrėjęs K. G. du kartus, pirmą kartą 2009-10-24 ir papildomai 2009-10-28, tačiau durtinės žaizdos, apie kurią pasakoja nukentėjusioji, apžiūrų metu neaptiko. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad specialistas R. R. bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme patvirtino tai, jog apžiūrėdamas nukentėjusiąją ant jos sėdmens jokių adatos dūrių žymių nerado arba jis jų nematė, tačiau nurodė, jog galėjo būti taip, kad įdūrus adatą, žymės neliko. Be to, specialistas nurodė, jog papildomos apžiūros metu buvo rastos žymės nukentėjusiosios sėdmenyje. Jis rado nuo injekcijos susiformavusią kraujosrūvą. Specialistas paaiškino, jog kadangi kraujosruva K. G. sėdmeny rasta po trijų dienų, t.y. ji galėjo atsirasti nuo intraveninės adatos dūrio, o iš karto po įvykio apžiūrint nukentėjusiąją galėjo nieko nesimatyti. Kaip matyti iš specialisto išvados Nr. (duomenys neskelbtini), 2009-10-28 atliktos apžiūros metu iš tikrųjų ant nukentėjusiosios kairio sėdmens vidurio buvo rasta neintensyvi, neryškiomis ribomis, ovalo formos žalsva poodinė kraujosruva 4x5 cm.

Priešingai aukščiau išdėstytiems ir apelianto kaltę patvirtinantiems įrodymams, nėra pagrindo tikėti K. S. parodymais, kurie viso proceso metu buvo nenuoseklūs, prieštaringi bei derinami prie byloje nustatytų faktinių aplinkybių. Pažymėtina tai, jog apelianto iškelta versija apie tai, kad jo sperma ant nukentėjusios išorinių lytinių organų galėjo patekti pastarajam suteikiant jai medicininę pagalbą ir ją apžiūrint, o į nukentėjusiosios makštį vėliau J. A. B. pernešant ją lytinio akto metu, paneigta ne tik aukščiau išdėstytais įrodymais, bet ir specialisto R. R. tiek pirmosios instancijos teisme, tiek apeliacinės instancijos teisme duotais paaiškinimais. Specialistas R. R. kategoriškai patvirtino, jog liečiant išorinius lytinius organus nuo rankos sperma į K. G. makštį tikrai negalėjo patekti, kadangi nuo rankos sperma galėjo pateikti tik ant išorinių genetalijų, t.y. ant mažųjų ir didžiųjų lytinių lūpų, o tepinėliai spermos paieškai imami iš makšties skliautų, kurie yra tolimojoje makšties dalyje, maždaug aplink gimdos kaklelį, t.y. maždaug 8-10 cm gylyje. Specialistas kategoriškai teigė, kad sperma į nukentėjusiosios makštį galėjo patekti tik lytinio akto metu. Negalėjo būti, kad vienas asmuo ranka su sperma palietė nukentėjusiosios lytinius organus, o kitas, santykiaudamas, tą spermą pernešė jai į makštį. K. G. makštyje rasta dviejų vyrų sperma galėjo atsirasti tik lytinių aktų metu, nes spermos mėginiai imami iš pačios tolimiausios makšties dalies, kadangi fiziologiškai ten yra palankiausios sąlygos kuo ilgiau spermai nesuirti. Apžiūros metu specialistas nepastebėjo jokių anomalijų, t.y. kad makštis būtų trumpesnė ar ilgesnė, todėl tepinėlis imamas 8-10 cm gylyje. Nors makštis yra vamzdelio pavidalo formos, tačiau vis tiek priekinė ir užpakalinė sienelės yra susilietusios, todėl spermatozoidui nėra galimybės nei įčiuožti, nei įkristi, kaip tik lytinio akto metu. Be to, teisėjų kolegijos vertinimu, apelianto parodymus apie tai, kad jis prieš pat iškvietimą masturbavosi, paneigia ir J. A. B. teisiamojo posėdžio metu duoti parodymai apie tai, kad tuomet, kai K. S. pasakė, kad gavo iškvietimą ir reiks važiuoti pas nukentėjusiąją, jie sėdėjo (duomenys neskelbtini) kambaryje.

Iš paties apelianto parodymų seka, jog jis darbo metu, tikslios datos neprisimena, į gydymo įstaigą vežė ligonį. Prieš pildant ligonio kortelę, A. Š. jam buvo padavęs asmens tapatybės kortelę, tačiau kai jis užpildė ligonio kortelę, asmens tapatybės kortelę grąžino A. Š.. Po šio paciento vežimo, greitosios medicinos pagalbos automobilyje ant lentynėlės rado A. Š. vardu išduotą asmens tapatybės kortelę. Tą dieną jis nespėjo perduoti rastos asmens tapatybės kortelės, o po to pamiršo apie ją ir nešiojosi darbo krepšyje.