Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo civilinių bylų kolegija, susidedanti iš

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo ieškovės J. V. ir atsakovo D. V. apeliacinius skundus dėl Vilniaus m. 1-ojo apylinkės teismo 2008 m. spalio 24 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės J. V. ieškinį atsakovui D. V., dalyvaujant institucijai, duodančiai išvadą byloje, - Vilniaus m. savivaldybės administracijos Socialinių reikalų departamento Vaikų teisių apsaugos tarnybai, dėl išlaikymo nepilnamečiams vaikams priteisimo.

Aprašomoji dalis

n ustatė:

Vilniaus m. savivaldybės administracijos Socialinių reikalų departamento Vaikų teisių apsaugos skyrius pateikė išvadą, kad iš atsakovo galima priteisti išlaikymą vaikams, kuris būtų ne mažesnis kaip 400 Lt/ mėn. kiekvienam iš jų ir įsiskolinimą už pastaruosius 3 m. (b.l.58-60).

Vilniaus m. 1-asis apylinkės teismas 2008-10-24 sprendimu ieškinį patenkino iš dalies ir pakeitė Rennes apygardos teismo 2000-10-26 sprendimą, priteisdamas dvynukų išlaikymui iš atsakovo po 400 Lt/ mėn. periodinių išmokų nuo 2008-06-30 iki vaikų pilnametystės, likusioje dalyje dėl įsiskolinimo priteisimo ieškinys atmestas (b.l.130-133). Pirmosios instancijos teismas taikė Lietuvos Respublikos vidaus teisę, nes į išlaikymą pretenduojantys vaikai ir atsakovas yra Lietuvos Respublikos piliečiai (1973 m. Hagos konvencijos dėl išlaikymo pareigoms taikytinos teisės 4-11 str.). Pagal LR Konstitucijos 18 str., 38 str. 5 d. vaiko teisė į išlaikymą yra prigimtinė teisė, todėl išlaikymas turi būti priteisiamas visais atvejais. Komplikuota tėvų finansinė padėtis turi reikšmės sprendžiant dėl išlaikymo dydžio, bet negali būti juridinis pagrindas visiškai atleisti tėvus nuo vaikų išlaikymo prievolės. Nustatydamas priteistino išlaikymo vaikams dydį, teismas atsižvelgė į tai, jog atsakovas turi fizinės ir psichinės sveikatos problemų, negauna nuolatinių pajamų, rūpinasi tėvu, kuris yra II gr. invalidas, ir priteisė iš atsakovo po 400 Lt/ mėn. išlaikymą kiekvienam vaikui (LR CK 3.192 str. 1-2 d., 3.201 str., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2005-06-23 nutarimas Nr. 54 „Dėl įstatymų, reglamentuojančių tėvų pareigą materialiai išlaikyti savo nepilnamečius vaikus, taikymo teismų praktikoje“). Kadangi buvo patenkinta 40 % (400 Lt ÷ 1 015 Lt) ieškinio sumos, teismas priteisė ieškovei 400 Lt išlaidų (1 000 Lt x 0,4) už advokato suteiktą teisinę pagalbą (CPK 93 str. 2 d.) (b.l.53).

Teismas, mažindamas priteistino vaikams išlaikymo dydį, neįvertino, jog atsakovui pagal priimtą sprendimą pradėjus mokėti po 400 Lt/ mėn. išlaikymą vaikams, šie nebeteks po 130 EUR (arba po 450 Lt) socialinės paramos iš Prancūzijos. Tokiu būdu teismas pablogino vaikų padėtį lyginant ją su buvusia iki kreipimosi į Lietuvos teismą. Tuo tarpu Vaiko teisių konvencijos 3 str. 1 d., CK 3.3 str. įpareigoja teismą prioritetiškai ginti vaikų teises ir įstatymo saugomas vertybes.

Ieškovė pažymėjo, kad nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme realiai patyrė daugiau negu 1 000 Lt bylinėjimosi išlaidų, todėl teismas turėjo priteisti bent visas samdyto advokato išlaidas, kurių dydis neviršija rekomendacijų, patvirtintų Teisingumo ministro 2004-04-02 įsakymu Nr. 1R-85, 8 p., 8.2 p. ir 8.18 p. įtvirtintų maksimalaus priteistino už advokato paslaugas dydžio.

Motyvuojamoji dalis

Ieškovės ir atsakovo apeliaciniai skundai atmestini.

Apeliacijos tikslas ir paskirtis – neįsiteisėjusio pirmosios instancijos teismo sprendimo patikrinimas. Tai reiškia, kad apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į apeliaciniuose skunduose išdėstytų nesutikimo su teismo sprendimu motyvus bei teisinius argumentus, taip pat į viešą interesą patikrina skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisinį, faktinį, taip pat ir absoliučius sprendimo negaliojimo pagrindus (CPK 320 str.).

Dėl atsakovo apeliacinio skundo argumentų

Teismas užsienio elementą turinčioje byloje pirmiausia turi išspręsti, ar jis yra kompetentingas nagrinėti konkrečią bylą (CPK 782 str.). CPK VII dalies nuostatos, reglamentuojančios bylų su tarptautiniu elementu procesą, prioritetą suteikia tarptautinėms sutartimis, kurių dalyvė yra Lietuvos Respublika (CPK 780 str.). Tai reiškia, kad jei tarptautinėse sutartyse tam tikri klausimai reglamentuoti kitaip, nei minėtame CPK skyriuje, taikomos tarptautinių sutarčių taisyklės. Pagal CPK 784 str. ir 785 str., šeimos bylos, jei nors viena ginčo šalis yra Lietuvos Respublikos pilietis ar asmuo be pilietybės nuolat gyvenantis Lietuvoje, yra teismingos Lietuvos Respublikos teismams. Todėl įvertintina, kaip tokių bylų teismingumo klausimai sureguliuoti tarptautinėse daugiašalėse sutartyse.

2000-12-22 Tarybos reglamentas (EB) Nr. 44/2001 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo bei vykdymo užtikrinimo (Europos Sąjungos oficialusis leidinys, 2004 m. specialusis leidimas, 19 skyrius; T. 4, p. 42), nustatantis Europos Sąjungos valstybės narės jurisdikcijos ir jos teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo bei vykdymo klausimus, 5 str. 2 p. įtvirtina specialiąją jurisdikciją išlaikymo byloms, nustatant, kad valstybėje narėje nuolat gyvenančiam asmeniui kitoje valstybėje narėje byla dėl išlaikymo gali būti iškelta kreditoriaus nuolatinės gyvenamosios arba gyvenamosios vietos teismuose arba, jeigu tokia byla yra susijusi su byla dėl asmens statuso, teisme, kuris pagal jam taikomą įstatymą turi jurisdikciją nagrinėti nurodytas bylas, jeigu tokia jurisdikcija nėra pagrįsta vien tik vienos iš šalių pilietybe. Tai reiškia, kad imperatyvaus reikalavimo spręsti ginčus dėl išlaikymo išimtinai tik vaiko (kreditoriaus) gyvenamosios vietos ar įprastinės jo buvimo vietos (tos vietos, kurioje yra asmens interesų centras) valstybės narės teisme nėra. Dispozityvus, priklausantis nuo kreditoriaus pasirinkimo, teismingumas leidžia (bet neįpareigoja) dėl išlaikymo kreiptis ir į savo buvimo vietos teismą, net jei privalantis mokėti išlaikymą asmuo (skolininkas) gyvena kitoje valstybėje narėje. Ši nuostata yra įtvirtinta vadovaujantis viešuoju interesu, t.y. siekiant palengvinti teisminės gynybos prieinamumą asmenims, turintiems teisę į išlaikymą, o ne skolininko interesais.

Tokis teisinis reglamentavimas lemia, jog šios bylos teisingumo taisyklė nebuvo pažeista, o šis apelianto D. V. skundo argumentas dėl ginčo priskirtinumo išimtinai Prancūzijos teismams atmestinas kaip teisiškai nepagrįstas.

Antrasis skundo argumentas, jog ginčui taikytinos Prancūzijos materialinės teisės normas, nes Prancūzijoje yra vaikų nuolatinė gyvenamoji vieta, Prancūzija moka jiems išlaikymą, iš dalies yra teisingas. Apeliantas nepagrįstai remiasi CK 1.32 str. 1 d., nes šio straipsnio normos netaikomos tėvų ir vaikų tarpusavio išlaikymo santykiams, išlaikymo santykiams taikytina teisė nustatomas pagal CK 1.36 str. kolizines normas, kurios atitinkamai pagrįstos 1973-10-02 Hagos konvencijos dėl išlaikymo pareigoms taikytinos teisės. Pagal minėtos Konvencijos 4 str., šeimos narių išlaikymo tarpusavio prievolėms taikoma asmens, turinčio teisę į išlaikymą, t.y. kreditoriaus gyvenamosios vietos valstybės vidaus teisė. Kartu Konvencijos 5 str. numato ir išimtis iš bendrosios taisyklės: jei asmuo, turintis teisę į išlaikymą, negali pagal 4 str. nurodytą teisę gauti asmens, turinčio išlaikymo pareigą, išlaikymą, taikoma valstybės, kurios nacionaliniai subjektai jie abu yra, teisė. Abi šios sąlygos šiuo konkrečiu atveju nustatytos, t.y. tiek vaikai (kreditoriai), tiek ir apeliantas (skolininkas) yra Lietuvos Respublikos piliečiais; vaikai, kaip matyti iš į bylą pateikto atitinkamo Prancūzijos teismo sprendimo (b.l. 4-19), teisės į išlaikymą pagal Prancūzijos materialinę teisę negali įgyvendinti dėl apelianto turtinės padėties (lėšų stygiaus). Pažymėtina, kad pats apeliantas skunde tvirtina, jog jo turtinė padėtis, lyginant su buvusia ištuokos, taigi ir minėto sprendimo priėmimo metu, nepagerėjusi, priešingai, teigia nesant prielaidų priimti kitokį sprendimą, nei priėmė ištuokos bylą nagrinėjęs teismas (b.l.141).

Kita vertus, CK 1.11 str., reglamentuojančiame užsienio teisės taikymo apribojimus, yra įtvirtinta nuostata, kad užsienio teisės normos netaikomos, jeigu jų taikymas prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos bei kitų įstatymų įtvirtintai viešajai tvarkai; Lietuvos Respublikos ar kitos valstybės, su kuria ginčas labiausiai susijęs, imperatyvios teisės normos taikomos nepaisant to, kad šalys savo susitarimu yra pasirinkusios kitokią užsienio teisę. Galiausiai pagal CK 1.11 str. 3 d. teismas gali netaikyti užsienio teisės, jeigu, atsižvelgiant į visas bylos aplinkybes, ta teisė aiškiai nėra susijusi su byla ar jos dalimi, o su ja labiau yra susijusi kitos valstybės teisė (ši taisyklė netaikoma, kai taikytina teisė pasirinkta sandorio šalių susitarimu). Remdamasi tokiomis nuostatomis bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007-01-23 išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. 3K-7-130/2007 pateiktais išaiškinimais teisėjų kolegija konstatuoja, kad: kai ginčas teisėtai yra nagrinėjamas Lietuvos Respublikos teismuose; kai atsakovas yra Lietuvos Respublikos pilietis, gyvenantis Lietuvoje; kai CK 3.192 str. ir 3.194 str. imperatyviai įtvirtina tėvų, Lietuvos Respublikos piliečių, absoliučią pareigą teikti išlaikymą savo nepilnamečiams vaikams, nepriklausomai nuo savo pačių turtinės padėties, sveikatos būklės, kitų išlaikytinių buvimo ar bet kokių kitų aplinkybių, ginčas pripažįstamas labiausiai susijęs su Lietuvos Respublikos teise.

Be to, Prancūzijos nacionalinė teisė, kurios pagrindu leidžiama dėl lėšų stygiaus atleisti nuo nepilnamečių vaikų išlaikymo pareigos, o tai patvirtina jau aptartas Rennes apygardos teismo sprendimas, akivaizdžiai prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, kurios 38 str. įtvirtina tėvų pareigą iki pilnametystės išlaikyti savo vaikus. Todėl nors pagal CPK 808 str. 1 d. pirmosios instancijos teismas turėjo pareigą savo iniciatyva taikyti, aiškinti bei nustatyti užsienio teisės turinį, vien šios pareigos neįgyvendinimas nesudaro prielaidų panaikinti ar pakeisti teismo sprendimo (CPK 328 str.), nes šioje byloje nustatytos visos sąlygos CK 1.11 str. numatytoms išimtims iš bendrųjų taisyklių, reglamentuojančių užsienio teisės taikymą, taikyti. Nurodytoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje pažymėta, kad šį norma yra speciali norma, todėl nagrinėjamojoje byloje taikytinos nacionalinės teisės normos.

Atsakovo apeliacinis skundas negali būti tenkinamas ir kitais jame nurodytais argumentais Jau minėta, kad Lietuvos nacionaliniais įstatymais yra įtvirtinta absoliuti tėvų pareiga materialiai išlaikyti savo nepilnamečius vaikus, o išlaikymo dydis turi būti proporcingas nepilnamečių vaikų poreikiams bei jų tėvų turtinei padėčiai ir užtikrinti būtinas vaikui vystytis sąlygas (CK 3.192 str. 2 d. ir 3 d.). Nei paties apelianto ar jo artimųjų sveikatos būklė, nei jo galimybė įsidarbinti, nei jo turimas nuosavybės teise (arba, priešingi, neturimas) turtas, nei pareiga prisidėti prie tėvo išlaikymo nepanaikina apelianto absoliučios pareigos išlaikyti savo vaikus, tik įtakoja priteistino išlaikymo dydį. Todėl faktas, kad teismas sprendė esant įstatyminiam pagrindui priteisti išlaikymą iš apelianto vaikams Laurai ir Luc‘ui, pats savaime nenusako sprendimo negaliojimo, neapsprendžia jo neteisėtumo ar nepagrįstumo. Skundo motyvas dėl pašalpos mokėjimo nutraukimo taip pat nesudaro prielaidų panaikinti ar pakeisti iš esmės teisėto teismo sprendimo, nes pirmiausiai vaikų išlaikymo pareiga tenka jų tėvams, o ne kurios nors valstybės narės institucijoms, ir tik šiems tokios pareigos nevykdant dėl subjektyvių priežasčių ar nesant objektyvių galimybių vaikams gauti išlaikymą iš tėvų (pvz. tėvų mirties atveju, nesant galimybės nustatyti jų buvimo vietos ir pan.), vaikams gali būti mokamos atitinkamos išmokos ar pašalpos iš valstybės lėšų.

Teisėjų kolegiją apelianto skundo argumentą, jog pirmosios instancijos teismas negalėjo pakeisti kitos valstybės teismo priimto sprendimo, pripažįsta iš esmės teisingu. Tam nebuvo jokių įstatyminių prielaidų – CK 3.201 str. numato galimybę sumažinti ar padidinti teismo sprendimu anksčiau priteisto išlaikymo dydį, priklausomai nuo šioje teisės normoje nusakytų sąlygų atsiradimo. Šiuo konkrečiu atveju iš apelianto joks išlaikymas vaikams nebuvo priteistas. Todėl teismo sprendimo rezoliucinė dalis patikslintina, pašalinant aptariamą sakinį dėl kitos valstybės teismo sprendimo pakeitimo.

Dėl ieškovės apeliacinio skundo argumentų

Nagrinėjamojoje byloje šalių ginčas kilo ir dėl atsakovo išlaikymo pareigos apimties (dydžio), jos adekvatumo vaikų poreikiams, šiuos teisinius santykius reglamentuojančių teisės normų taikymo. Teisėjų kolegija dalį argumentų jau aptarė. Kiti apeliantės skundo argumentai dėl priteistos kaip išlaikymas sumos neadekvatumo (neatitikimo) vaikų poreikiams, dėl tėvų dalių (proporcijų) išlaikymo prievolėje netinkamo nustatymo atmestini kaip faktiškai ir teisiškai nepagrįsti. Kolegija atsižvelgia į tai, kad atsakovas, gyvendamas valstybėje, kurioje pragyvenimo lygis ir galimybės užsidirbti yra mažesni, nei toje valstybėje, kurioje apeliantė gyvena su vaikais, neturi absoliučios pareigos teikti išlaikymo, visiškai atitinkančio pragyvenimo kaštus kitoje valstybėje, tai prieštarautų teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijams (CK 1.5 str.).

Nacionalinės teisės normos numato tam tikrus objektyvius kriterijus išlaikymo dydžiui nustatyti. CK 3.192 str. 2 d. ir 3.198 str. įtvirtina išlaikymo pakankamumo bent minimaliems vaikų poreikiams patenkinti ir lygių dalių patiems vaikams principus. Nustatant kasmėnesinės periodinės išmokos dydį taip pat turi būti atsižvelgiama ir į tai, kad materialinį išlaikymą abu tėvai privalo teikti proporcingai savo turtinei padėčiai ( CK 3.192 str. 3 d.). Byloje esama duomenų apie nuolatinių, pastovių pajamų pas atsakovą nebuvimą, jo sveikatos būklę. Todėl kol kas nėra faktinio pagrindo nustatyti atsakovui vaikų išlaikymo pareigą tokia dalimi ir apimtimi, kokia ieškinyje prašoma – tapačią (vienodą) apeliantės, kuri turi nuolatinį darbą ir pajamas Prancūzijoje, pareigai.

Įstatymų leidėjo valia, skaičiuojant viso išlaikymo vertę, galima vadovautis CK 6.461 str. 2 d. numatytu kriterijumi, kad vieno mėnesio išlaikymo vertė negali būti mažesnė už minimalią mėnesio algą Lietuvoje (CK Trečiosios knygos 3.196 str. oficialus komentaras, Justitia, Vilnius, 2002). MMA šiuo metu yra 800 Lt. Bylą nagrinėjęs teismas, atsižvelgdamas į bylos duomenis, teisingai įvertino tokio amžiaus vaikų poreikių apimtį pagal Lietuvos standartus ir kiekvieno iš tėvų materialines galimybes teikti išlaikymą, faktiškai atsižvelgė į šiuo metu egzistuojančią atsakovo finansinę padėtį ir nukrypo nuo lygių dalių principo, vertinant pagal apeliantės pateiktus įrodymus dėl vaikų kasdieninių ir ilgalaikių poreikių apimties, tačiau nenukrypo nuo lygių dalių principo, vertinant pagal minimalius Lietuvos įstatymais nustatytus kriterijus - po 400 Lt iš kiekvieno iš tėvų kiekvienam vaikui. Todėl šis apeliantės skundo motyvas atmestinas.

Dėl skundo motyvo, kad vaikų padėtis pabloginama šiuo teismo sprendimu, jiems praradus teisę į socialinę pašalpą, teisėjų kolegijos argumentai jau buvo išdėstyti.

Bylą nagrinėjęs teismas teisingai paskirstė ir bylinėjimosi išlaidų šalims proporcijas, teisingai taikė CK 93 str. 2 d. ir 98 str. nuostatas. Pažymėtina, kad visos bylinėjimosi išlaidos turi būti pagrindžiamos rašytiniais įrodymais, todėl apeliantės teiginiai, kad realiai išlaidų ji patyrė net daugiau, nei prašoma priteisti 1000 Lt suma už advokato paslaugas, taip pat pripažintini teisiškai nepagrįstais.

Esant tokioms aplinkybėms teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė teisiškai reikšmingus faktus bei priėmė teisėtą sprendimą, šį sprendimą pakeisti ar panaikinti apeliaciniuose skunduose nurodytais motyvais nėra įstatyminio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutarė:

Vilniaus m. 1-ojo apylinkės teismo 2008 m. spalio 24 d. sprendimą palikti iš esmės nepakeistą, pašalinant iš sprendimo rezoliucinės dalies sakinį „Pakeisti Prancūzijos Rennes apygardos teismo 2000 10 26 sprendimą“.