Vilniaus apygardos teismo nutartis

2010-05-11 · Civilinė byla Nr. 2S-509-464/2010

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2010-05-11
Bylos Nr.
2S-509-464/2010
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Romualda Janovičienė, Marijonas Greičius, Dalia Kačinskienė (pran.)
Ieškovas
UAB „Arinstata“
Atsakovas
E. G.
Kategorijos
  • 110.3pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2S-509-464/2009Procesinio sprendimo kategorija: 110.3. (S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTIS2010 m. gegužės 11 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo civilinių bylų kolegija, susidedanti iš

kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Dalios Kačinskienės,kolegijos teisėjų Romualdos Janovičienės ir Marijono Greičiaus,

kolegijos posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo UAB „Arinstata“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2009 m. lapkričio 25 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje pagal ieškovo UAB „Arinstata“ ieškinį atsakovui E. G. dėl skolos priteisimo.

Kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

ieškovas UAB „Arinstata“ 2009-04-14 ieškiniu kreipėsi į Vilniaus m. 1-ąjį apylinkės teismą (b.l. 1-4), kuriuo prašė priteisti iš atsakovės E. G. 32 170,85 Lt skolos, 831,44 Lt delspinigių, 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteisiamą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki sprendimo visiško įvykdymo, bylinėjimosi išlaidas bei žyminį mokestį. Kartu su ieškiniu buvo pateiktas prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones – areštuoti atsakovės turtą 33 002,39 Lt sumai.

Vilniaus m. 1-asis apylinkės teismas 2009-04-20 nutartimi (b.l. 18-19) ieškovo UAB „Arinstata“ prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo patenkino: areštavo atsakovei E. G. nuosavybės teise priklausantį turtą, uždraudė disponuoti areštuotu turtu, palikdamas teisę šį turtą valdyti ir juo naudotis. Nesant turto ar jo nepakankant, teismas leido areštuoti pinigines lėšas 33 002,29 Lt sumai, esančias atsakovės vardu atidarytose sąskaitose bankuose, uždrausdamas disponuoti ar naudotis atsakovės areštuotoje sąskaitoje (-ose) esančiomis lėšomis, palikdamas tik teisę įmokėti pinigus į šias sąskaitą (-as).

Atsakovė E. G. 2009-11-23 kreipės į teismą su prašymu pakeisti Vilniaus m. 1-ojo apylinkės teismo 2009-04-20 nutartimi taikytas laikinąsias apsaugos priemones – panaikinti areštą piniginėms lėšoms, esančioms atsakovės vardu atidarytose banko sąskaitose, nutartį pavesti vykdymui skubiai (b.l. 56-58). Nurodė, kad 2009-05-05 Turto aprašu antstolė V. Meškauskienė areštavo jai priklausantį turtą – žemės sklypą bei pastatą, esančius (duomenys neskelbtini). Antstolė taip pat areštavo atsakovei priklausančias pinigines lėšas, esančias jos banko sąskaitose, uždrausdama disponuoti jai priklausančiomis piniginėmis lėšomis, esančiomis banko sąskaitose, 33 002,29 Lt. sumai. Nurodė, kad ji yra pensinio amžiaus asmuo, niekur nedirbanti ir gaunanti vieninteles pajamas – senatvės pensiją. Dėl šios priežasties jai reikalinga finansinė parama, kurią teikia jos dukra M. G.. Pritaikius laikinąsias apsaugos priemones – piniginių lėšų areštą, M. G. neturi galimybės pervesti lėšų.

Vilniaus m. 1-asis apylinkės teismas 2009-11-25 nutartimi atsakovės prašymą patenkino: panaikino Vilniaus m. 1-ojo apylinkės teismo 2009-04-20 nutarties dalį dėl atsakovei priklausančių piniginių lėšų, esančių atsakovės vardu atidarytose sąskaitose bankuose, areštą; nutartį pavedė vykdyti skubiai. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į tai, kad Vilniaus m. 1-ojo apylinkės teismo 2009-04-20 nutartimi areštuoto žemės sklypo bei pastato (duomenys neskelbtini) areštas Turto arešto aktų registre įregistruotas baigtinėje būklėje, arešto akto Nr. (duomenys neskelbtini) (b.l. 32-34), konstatavo, jog antstoliui aprašius konkretų atsakovei priklausantį nekilnojamąjį turtą, yra pakankamai užtikrintas būsimo teismo sprendimo, kuris gali būti palankus ieškovui, įvykdymas. Esant tokioms aplinkybėms, teismas pripažino, kad atsakovei priklausančių piniginių lėšų areštas nepagrįstai suvaržo atsakovę labiau nei reikalinga (b.l. 61-62).

Šalies argumentai

Ieškovas UAB „Arinstata“ atskiruoju skundu (b.l. 63-64) prašo panaikinti Vilniaus m. 1-ojo apylinkės teismo 2009-11-25 nutartį. Atskirąjį skundą grindžia tuo, kad teismas netyrė aplinkybės, ar areštuoto nekilnojamojo turto pakanka teismo sprendimo įvykdymui užtikrinti, ir priėmė nutartį pažeisdamas CPK 146 str. nuostatas, nes ieškovui buvo atimta galimybė pareikšti savo nuomonę dėl šio prašymo. Kartu teismas apribojo ieškovo teisę pateikti įrodymus, patvirtinančius faktą, jog areštuoto atsakovės turto – žemės sklypo ir sodo namo – akivaizdžiai nepakanka galimo teismo sprendimo įvykdymo užtikrinimui. Pažymi, kad iš ieškovo pateikto Nekilnojamojo turto registro išrašo, reg. Nr. (duomenys neskelbtini), matyti, kad žemės sklypas ir statinys, kurio bendra vidutinė rinkos vertė yra apie 200 000 Lt, yra suvaržytas hipoteka (išrašo 7.2 p. ir 7.3 p.). Iš Hipotekos registro išrašų apie sutartinę hipoteką (kodai Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini) matyti, kad žemės sklypas ir sodo namas yra įkeisti kreditoriui AB DnB NORD bankui M. G. prievolėms pagal 2008-04-23 kreditavimo sutartis Nr. K-240-2008-185 su vėlesniais pakeitimais, prievolės dydis – 86 886 EUR, t.y. 299 756,70 Lt, užtikrinti. Tai patvirtina, kad areštuoto turto galimo teismo sprendimo įvykdymui nepakanka, kadangi net ir vykdant galimą teismo sprendimą priverstine tvarka ir išieškant skolas iš vienintelio atsakovės turto – žemės sklypo ir sodo pastato – hipotekos kreditorius turės pirmenybę prieš ieškovą, o hipotekos kreditoriaus reikalavimas šiuo atveju mažiausiai yra lygus turto vertei, nes šiuo metu dėl Lietuvoje esančios ekonominės krizės šio turto vertė yra žymiai mažesnė. Palikus galioti skundžiamą nutartį kyla akivaizdi grėsmė būsimam teismo sprendimo įvykdymui. Pažymi ir tai, kad teismas, pavesdamas nutartį skubiai vykdyti, pažeidė CPK 152 str. 2 d., nenurodė aplinkybių, sąlygojančių skubų nutarties vykdymą.

Motyvuojamoji dalis

Atskirasis skundas tenkintinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio ar atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo procesinio sprendimo negaliojimo pagrindų nebuvimo patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Nagrinėjant atskiruosius skundus taikomos taisyklės, reglamentuojančios civilinį procesą apeliacinės instancijos teisme (CPK 338 str.).

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliacinės instancijos teismui pateiktos civilinės bylos medžiagos dalį bei įvertinusi atskirojo skundo argumentus, pripažįsta, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė procesinės teisės normas, reglamentuojančias laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo tvarką bei pagrindus, t.y. spręsdamas atsakovės prašymą pakeisti jos atžvilgiu pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones, neįgyvendino teismui imperatyviai nustatytos kitos šalies informavimo pareigos, kad ši galėtų pareikšti savo poziciją nagrinėjamu klausimu (CPK 146 str. 1 d.), be to, priešingai CPK 151 str. 4 d. ir 152 str. 2 d. nurodymams, nepagrįstai nusprendė dėl priimtos nutarties, kuria pakeistos laikinosios apsaugos priemonės, skubaus vykdymo. Procesinių teisės normų pažeidimas sąlygojo neteisingos teismo išvados, jog atsakovei taikytas banko sąskaitoje esančių piniginių lėšų areštas nepagrįstai pažeidžia proceso šalių interesų pusiausvyrą, susiformavimą.

Ekonomiškumo principas reikalauja, kad teismas, nusprendęs, jog byloje nesiėmus laikinųjų pasaugos priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti neįmanomas (CPK 144 str. 1 d.), taikytų tokias ir tiek laikinųjų apsaugos priemonių, kurios konkrečiu atveju yra būtinos (pakankamos) būsimo galimai ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymo užtikrinimui. Teisingumo principas įpareigoja teismą, parenkant laikinąsias apsaugos priemones, išlaikyti proceso šalių interesų pusiausvyrą (CPK 3 str. 7 d., 145 str. 2 d.). Taigi teismo pareiga parinkti atsakovui tokios rūšies ir masto laikinąsias apsaugos priemones, kurios nei vienai iš šalių nesuteiktų nepagrįsto pranašumo ir nevaržytų vienos proceso šalies teisių daugiau negu būtina šioms priemonėms įstatymo leidėjo keliamam tikslui – užtikrinti teismo sprendimo, kuris gali būti palankus ieškovui, įvykdymą ir taip garantuoti šio sprendimo privalomumą – pasiekti. Kartu tai suponuoja būtinumą vertinti, ar konkrečių laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra proporcingas jų taikymu siekiamiems tikslams.

Kartu CPK 146 str. 1 d. numato, kad teismas dalyvaujančių byloje ir kitų suinteresuotų asmenų pagrįsto prašymo pagrindu gali pakeisti vieną laikinąją apsaugos priemonę kita, taip pat sumažinti taikytų laikinųjų apsaugos priemonių mastą. Laikinosios apsaugos priemonės pakeitimas iš esmės reiškia dviejų procesinių sprendimų priėmimą: vienos laikinosios apsaugos priemonės panaikinimą bei kitos priemonės taikymą, pagal tas pačias aukščiau nurodytas taisykles, kaip ir laikinosios apsaugos priemonės taikymo atveju, išskyrus įstatymu sureguliuotus vykdymo ypatumus. Todėl sprendžiant klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo ar jų taikymo masto sumažinimo, apsaugos priemonės turi būti taikomos arba parenkamos taip, kad nesuteiktų nei vienai iš šalių perdėto pranašumo ar nesuvaržytų vienos proceso šalies teisių daugiau, nei būtina teisėtam tikslui pasiekti. Kitokia išvada reikštų, jog teismas gina išimtinai tik vienos šalies teises ir interesus, o tai pažeistų teisingumo, protingumo, sąžiningumo, ekonomiškumo, šalių interesų pusiausvyros ir procesinio lygiateisiškumo principus.

Kolegija sutinka su apelianto skunde išdėstytais argumentais, jog pirmosios instancijos teismas, ignoruodamas imperatyvią įstatymo nuostatą apie pateiktą prašymą pakeisti laikinąsias apsaugos priemones privalomai pranešti dalyvaujantiems byloje asmenims ar kitiems suinteresuotiems asmenims, galimiems prieštaravimams dėl tokio prašymo pareikšti (CPK 146 str. 1 d.), iš esmės pažeidė apelianto teisę pareikšti savo nuomonę dėl atsakovės prašymo sumažinti laikinųjų apsaugos priemonių mastą, t.y. panaikinti areštą atsakovės bankų sąskaitose esančioms piniginėms lėšoms, kartu apribojo apeliantui galimybę pateikti įrodymus dėl areštuoto atsakovės nekilnojamojo turto akivaizdaus nepakankamumo galimai ieškovui palankaus būsimo teismo sprendimo įvykdymui užtikrinti.

Apeliantas kartu su atskiruoju skundo pateikė Nekilnojamojo turto registro išrašo, reg. Nr. 1/32308 duomenis, patvirtinančius, kad žemės sklypas ir statinys, kurio bendra vidutinė rinkos vertė yra apie 200 000 Lt, yra suvaržytas hipoteka (išrašo 7.2 p. ir 7.3 p.), bei Hipotekos registro išrašus apie sutartinę hipoteką (kodai Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini), iš kurių matyti, kad žemės sklypas ir sodo namas yra įkeisti kreditoriui AB DnB NORD bankui M. G. prievolėms pagal 2008-04-23 kreditavimo sutartis Nr. K-240-2008-185 su vėlesniais pakeitimais, prievolei, kurios dydis – 86 886 EUR, t.y. 299 756,70 Lt, užtikrinti (b.l. 65-66,67-68,69,70-72). Ieškovo pateikti dokumentai leidžia padaryti prielaidą, kad areštuoto atsakovei priklausančio nekilnojamojo turto ieškovui galimai palankaus sprendimo priėmimo atveju šiuo atveju gali nepakakti jo realiam įvykdymui, nes šis atsakovei priklausantis nekilnojamasis turtas – žemės sklypas ir sodo pastatas – yra apsunkinti hipoteka, kas hipotekos kreditoriui suteikia privilegijuotą padėtį kitų kreditorių atžvilgiu, siekiant priverstinio skolos išieškojimo iš įkeisto turto.

Kaip jau minėta, šalių interesų pusiausvyros principas draudžia sprendžiant klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo atsižvelgti tik į vienos šalies interesus. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nepagrįstai apsiribojo vien atsakovės prašyme išdėstytų aplinkybių bei Turto arešto aktų registro duomenų nurodymu (b.l. 32-34), tuo pažeisdamas teismo pareigą sprendimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo priimti tik įvertinus visus galimus aspektus tokiam sprendimui priimti ir visų dalyvaujančių byloje asmenų, tame tarpe ir apelianto, nuomonę, ir tik esant pakankamai įrodymų, jog pritaikyto arešto masto pakeitimas nepažeis proceso šalių interesų pusiausvyros, juo labiau, visiškai neargumentuodamas, nurodė šią nutartį vykdyti skubiai, kas prieštarauja jau minėtoms CPK 151 str. 4 d. ir 152 str. 2 d. nuostatoms, nustatančioms, kad nutartis pakeisti vieną laikinąją apsaugos priemonę kita arba ją panaikinti vykdoma tik tokiai nutarčiai įsiteisėjus.

Esant šioms aplinkybėms teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamoje byloje ankstesne teismo nutartimi pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimas neatitinka šalių interesų pusiausvyros principo ir laikinųjų apsaugos priemonių taikymu siekiamų tikslų, todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pakeitė Vilniaus m. 1-ojo apylinkės teismo 2009-04-20 nutartimi areštuoto turto mastą, panaikindamas atsakovei priklausančių piniginių lėšų, esančių atsakovės vardu atidarytose sąskaitose bankuose, areštą. Todėl skundžiama teismo nutartis panaikintina, išsprendžiant kausimą iš esmės (CPK 329 str. 1 d.).

Iš atsakovės valstybės naudai priteistinos procesinių dokumentų siuntimo (pašto) išlaidos – 11,10 Lt (b.l.79) (CPK 88 str. 1 d. 3 p., 92 str., 96 str.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamas CPK 336 str., 337 str. 2 p., kolegija

nutarė:

Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2009 m. lapkričio 25 d. nutartį panaikinti ir atsakovės E. G. prašymą pakeisti Vilniaus m. 1-ojo apylinkės teismo 2009 m. balandžio 20 d. nutartimi taikytas laikinąsias apsaugos priemones – panaikinti atsakovei priklausančių piniginių lėšų areštą - atmesti.

Priteisti iš E. G. 11 (vienuolika) litų 10 centų pašto išlaidų valstybės naudai.

Nutarties nuorašą išsiųsti Turto arešto aktų registro tvarkytojui – Centrinei hipotekos įstaigai (adresu Tilto g. 17/4, LT-2001, Vilnius).

Kolegijos pirmininkė Dalia KačinskienėTeisėjai Romualda JanovičienėMarijonas Greičius