Vilniaus apygardos teismo sprendimas

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos teismo civilinių bylų kolegija, susidedanti iš

atsakovui A. S.

teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo A. S. apeliacinį skundą dėl Varėnos rajono apylinkės teismo 2010 m. balandžio 21 d. sprendimo kuriuo patenkintas ieškovės J. R. ieškinys atsakovams A. S., A. N., V. N., A. T., Varėnos rajono savivaldybei dėl sprendimo panaikinimo ir nuosavybės teisės pripažinimo, tretieji asmenys Alytaus apskrities viršininko administracijos žemės tvarkymo departamento Varėnos rajono žemėtvarkos skyrius ( teisių perėmėjas - nacionalinė Žemės tarnyba prie ŽŪM, Varėnos žemėtvarkos skyrius), VĮ Registrų centro Alytaus filialas, Vilniaus 26-asis notarų biurio notarė R. V., Varėnos rajono 1-ojo notarų biuro notaras R. M., Varėnos 2-ojo notarų biuro notarė L. M..

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ieškovė J. R. su ieškiniu kreipėsi į teismą ir prašė pripažinti ieškovės nuosavybės teisę į ½ dalį gyvenamojo namo priklausinių, esančių (duomenys neskelbtini) kaime, Varėnos rajone į tris ūkinius pastatus ir kiemo statinio; iš dalies panaikinti 2001 m. gegužės 16 d. paveldėjimo teisės liudijimą, kuriuo po A. T. mirties 1999 m. kovo 30 d., A. T. pagal įstatymą paveldėjo gyvenamojo namo priklausinius (unikalūs Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) ir (duomenys nesklebtini) dėl ½ dalies priklausinių paveldėjimo; iš dalies panaikinti 2001 m. gegužės 31 d. pirkimo – pardavimo sutartį, kuria A. T. pardavė A. S. gyvenamąją namą ir kitą nekilnojamąjį turtą, dalyje dėl ½ kito nekilnojamojo turto; iš dalies panaikinti 2001 m. gruodžio 11 d. pirkimo pardavimo sutartį ir 2001 m. gruodžio 11 d. pastatų priėmimo – perdavimo aktą, kuriais A. S. pardavė A. N. gyvenamąjį namą ir ūkinius pastatus, esančius (duomenys neskelbtini) kaime, Varėnos rajone, dalyje dėl ½ dalies kito nekilnojamojo turto; panaikinti 2006 m. birželio 8 d. dovanojimo sutartį, kuria A. N. ir V. N. padovanojo A. S. ½ dalį gyvenamojo namo ir kitus ūkinius statinius, dalyje dėl ūkinių statinių ½ dalies; panaikinti ½ dalies priklausinių (unikalūs Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) nuosavybės teisės įrašus A. T., A. T., A. S., A. N. vardu; priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Nurodė, kad gyvenamąjį namą su priklausiniais įsigijo K. K. ir ji iš karto pradėjo naudotis šiais K. K. statiniais: gyvenamuoju namu ir jo priklausiniais. Ūkiniame pastate laikė įvairius daiktus, o svirne – miegodavo. K. K. vardu buvo įregistruota nuosavybės teisė į ½ dalį gyvenamojo namo ir ūkinių pastatų, tačiau vėliau registrų centras panaikino K. K. nuosavybę į ½ dalį kitų statinių. Ieškovei buvo žinoma, kad gyvenamuoju namu ir ūkiniais pastatais po ½ dalį naudojosi Agota ir L. T.. Agota niekada niekam nebuvo perleidusi ½ dalies ūkinių pastatų, todėl ji nežinojo, kokiu teisiniu pagrindu nuosavybės teisę į tą dalį įgijo atsakovas A. S.. 1970 metais įsigijus pastatus sodyboje buvo kluonas ir tvartas, kurie buvo pertverti ir turėjo dvejas duris. Kai ieškovė su K. K. pradėjo naudotis šiais pastatais kitame namo gale dar gyveno L. T., kuri niekada nereiškė jokio prieštaravimo dėl naudojimosi ūkiniais pastatais.

Atsakovas A. S. atsiliepime ieškinio nepripažino, prašė jį atmesti, taikyti ieškinio reikalavimams senaties terminą; priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Nurodė, kad nuo seno priklausiniais naudojosi jo šeima ir A. T. už tai buvo sumokėta. Nei K. K., nei J. R. niekada ūkiniais pastatais nesinaudojo, o naudojosi tik ½ dalimi gyvenamojo namo. Tvartas yra sugriuvęs ir juo naudotis nuo 1990 metų negalima, todėl ieškovė nuo 2001 metų juo naudotis negalėjo. Ieškovė byloje netinkama, todėl tai sudarė pagrindą ieškinį atmesti. Be to, ji praleido ieškinio senaties terminą ginčyti paveldėjimo teisės liudijimą ir prašė reikalavimams taikyti ieškinio senatį.

Atsakovai A. N. ir V. N. atsiliepime su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti, taikyti ieškinio senatį.

Nurodė, kad ieškovė nepagrįstai teigė, jog ūkiniai pastatai yra gyvenamojo namo priklausiniai, nes A. T. ir K. K. dovanojimo sutartimi padovanojo tik ½ dalį gyvenamojo namo, o apie ūkinius pastatus nieko minėta nebuvo ir sutartyje ūkinių pastatų likimas neaptartas, todėl manė, jog šalys susitarė tik dėl gyvenamojo namo dalies pardavimo.

Tretysis asmuo VĮ Registrų centro Alytaus filialas paaiškinime nurodė, kad ieškinys yra nepagrįstas, nes pagal 2008 m. sausio 11 d. dovanojimo sutartį J. R. nuosavybės teise atiteko ½ dalis gyvenamojo namo, kurią iki šios dovanojimo sutarties K. K. dovanojo, nes tik tiek nuosavybės teisių turėjo.

II. Pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo esmė

Varėnos rajono apylinkės teismo 2010 m. balandžio 21 d. sprendimu ieškinys buvo patenkintas. Pripažintos ieškovės J. R., nuosavybės teisės į ½ dalį gyvenamojo namo (unikalus numeris 3894-0143-0011) priklausinių, esančių (duomenys neskelbtini) kaime, (duomenys neskelbtini) kadastrinė vietovė: ūkinio pastato, pažymėto plane 2I1m, unikalus Nr.(duomenys neskelbtini); ūkinio pastato, pažymėto plane 3I1m, unikalus numeris (duomenys neskelbtini); ūkinio pastato, plane pažymėto 4I1m, unikalus numeris (duomenys neskelbtini); kiemo statinio, kurio unikalus numeris (duomenys neskelbtini); iš dalies panaikintas 2001 m. gegužės 16 d. paveldėjimo teisės liudijimas registro numeris 8-2747, kuriuo po A. T., mirusio 1999 m. kovo 30 d., A. T. pagal įstatymą paveldėjo gyvenamojo namo (unikalus numeris (duomenys neskelbtini), priklausinius, kurių unikalūs numeriai: (duomenys neskelbtini); (duomenys neskelbtini); (duomenys neskelbtini); (duomenys neskelbtini), dėl ½ šių priklausinių paveldėjimo; iš dalies panaikinta 2001 m. gegužės 31 d. pirkimo-pardavimo sutartis registro numeris 1715M, kuria A. T., pardavė A. S. gyvenamąjį namą (unikalus numeris (duomenys neskelbtini) ir kitą nekilnojamąjį turtą, dalyje dėl ½ kito nekilnojamojo turto; iš dalies panaikinta 2001 m. gruodžio 11 d. pirkimo - pardavimo sutartis registro numeris (duomenys neskelbtini) ir 2001 m. gruodžio 11 d. pastatų priėmimo – perdavimo aktas, registro numeris (duomenys neskelbtini), kuriais A. S. pardavė A. N. gyvenamąjį namą (unikalus numeris 3894-0143-001) ir kitą nekilnojamąjį turtą, dalyje dėl ½ kito nekilnojamojo turto; iš dalies panaikinta 2006 m. birželio 8 d. dovanojimo sutartis registro numeris (duomenys neskelbtini), kuria A. N. padovanojo A. S. ½ gyvenamojo namo (unikalus numeris (duomenys neskelbtini) ir kitus ūkinius statinius, kurių unikalūs numeriai yra (duomenys neskelbtini); (duomenys neskelbtini); (duomenys neskelbtini); (duomenys neskelbtini), dalyje dėl šių ūkinių statinių ½ dalies; panaikinti ½ dalies priklausinių, kurių unikalūs numeriai (duomenys neskelbtini); (duomenys neskelbtini); (duomenys neskelbtini); (duomenys neskelbtini), nuosavybės teisės įrašai A. T. mirusio 1999-03-30 vardu, A. T. vardu, A. S. vardu ir A. N. vardu; iš A. S., J. R. naudai priteista 2 418,43 Lt bylinėjimosi išlaidų, o valstybės naudai 117,51 Lt išlaidų susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.

Teismas pažymėjo, kad byloje nustatytos aplinkybės patvirtino, jog ūkiniai pastatai dėl kurių kilo ginčas yra gyvenamojo namo, kuris yra dviejų galų, turinčių du skirtingus savininkus, priklausiniai. Teismo vertinimu, nustatant juridiškai reikšmingas sąsajas su pagrindiniu daiktu, svarbus ne fizinis (geografinė padėtis, buvimas greta vienas kito), bet funkcinis daiktų ryšys, t.y. priklausiniu pripažįstamas daiktas, skirtas tarnauti pagrindiniam daiktui ir susijęs su juo bendra ūkine paskirtimi bei skirtas tenkinti pagrindinio daikto poreikius. Pagal bendrąją taisyklę antraeilio daikto likimas tiesiogiai priklauso nuo pagrindinio daikto likimo, t.y. keičiantis pagrindinio daikto likimui, pvz.: perleidžiant nuosavybės teisę į pagrindinį daiktą kitam asmeniui, kartu perleidžiama nuosavybės teisė ir į antraeilį daiktą, išskyrus atvejus, kai sutartyje ar įstatyme nustatyta kitaip. Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes teismas padarė išvadą, kad jau 1970 metais A. T. padovanojus, o kaip teismo sprendimu buvo nustatyta, faktiškai sudarius pirkimo – pardavimo sutartį ir pardavus K. K. ½ dalį gyvenamojo namo, kartu su pagrindiniu daiktu ji perleido ir namo priklausinius: ūkinius pastatus ir kiemo statinius. Atitinkamai ir K. K. 2008 m. sausio 11 d. padovanojęs ½ dalį gyvenamojo namo J. R. perleido nuosavybės teisę ir į namo priklausinius. Teismo vertinimu byloje pateikti rašytiniai įrodymai bei liudytojų parodymai, patvirtino, kad pirminės turto savininkės A. T. ir L. T. jos kiekviena naudojosi ½ dalimi gyvenamojo namo ir ½ dalimi ūkinių pastatų, o po L. T. mirties jos įpėdiniai A. T. ir A. T. nebuvo sudarę jokių susitarimų su K. K. ar J. R. dėl visų ūkinių pastatų perėjimo tik į jų valdymą ar naudojimą. Tokių susitarimų nebuvo sudaryta ir su atsakovais A. S. ar A. N.. Teismas nustatė, kad Varėnos rajono valdybai 2001 m. balandžio 4 d. priėmus sprendimą Nr. 128, kurio priedo 6 punktu buvo patvirtintos nuosavybės teisės A. T. į ūkio pastatus sąlygojo teisės į ūkio pastatus - priklausinius pažeidimus, tačiau teismo vertinimu, toks sprendimas prieštaravo įrašams ūkinėse knygose 1956-1957 m.,1967-1968 m., kuriose yra įrašai, jog A. T. turi gyvenamąjį namą, tvartą ir kluoną (sąskaita Nr.449), o L. T. sąskaitoje Nr. 448 nurodyta, kad ji naudojasi 5 metrais ilgio gyvenamuoju namu ir tvartu bei kluonu pusiau su A. T.. Įvertinęs rašytinius įrodymus teismas konstatavo, jog A. S. neįrodė pagrindo, kuriuo jis įgijo nuosavybę į visus ūkinius pastatus, nes teismui nebuvo pateikti jokie tai patvirtinanatys įrodymai, todėl teismas padarė išvadą, kad atsakovui nepateikus rašytinių įrodymų apie buvusį sandorį nebuvo pagrindo pripažinti, kad toks sandoris buvo ir kad jis buvo teisėtas, todėl teismas sprendė, kad ūkinius pastatus pripažinus gyvenamojo namo priklausiniams, jau nuo pirmojo sandorio 1970 metais, jie turėjo sekti paskui pagrindinį daiktą, todėl visus vėliau vykusius sandorius teismas pripažino prieštaraujančiais įstatymui. Spręsdamas ieškinio senaties taikymo klausimą, teismas konstatavo, jog atsakovas negali gintis ieškinio senaties terminu, kai pats sandoris buvo sudarytas pažeidžiant teisės principus, siekiant įtvirtinti neteisėtus veiksmus. Teismas patenkinęs ieškinį, ieškovės naudai priteisė patirtas 2418,43 Lt bylinėjimosi išlaidas (CK 153 str. 255 str., (1964 m. red.), CK (2002 m. red.) CK 1.86 str., 4.13 str. 1d., 4.19 str. 1d., CPK 182 str. 1d. 2p., LAT 2008-06-09 nutartis CB Nr.3K-3-315/2008).

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą teisiniai argumentai

Atsakovas A. S. apeliaciniu skundu prašo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą, ieškinį atmesti; priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Nurodo, kad priimdamas skundžiamą sprendimą, teismas nepagrįstai neatsižvelgė į tai, jog ieškinys paduotas asmens neturinčio jokio teisinio suinteresuotumo byla ir pagrindo ginti ieškovės teises nebuvo, kadangi ji neįrodė savo subjektinių teisių pažeidimo, o reikšdama ieškinį dėl dalies sandorių, kurių šalimi ji nebuvo pripažinimo negaliojančiais iš esmės atstovavo kitų asmenų interesus, nors pačios sandorių šalys jokių materialinių teisinių reikalavimų nekėlė (CPK 5 str. 1 d.). Skundžiamame sprendime, teismas rėmėsi Civilinio kodekso 153 straipsniu (1964 m. CK redakcija), tačiau neatsižvelgė į tai, kas šiame straipsnyje yra įtvirtinta išlygą ,,jeigu įstatymas ar sutartis nenumato ko kita“. Būtent 1970 m. sudaryta dovanojimo sutartis, kuria A. T. padovanojo K. K. ½ dalį namo patvirtina, kad dovanotas buvo tik namas be jokių priklausinių (ūkinių pastatų). Priimdamas skundžiamą sprendimą teismas neįvertino aplinkybės, kad ieškovė nebuvo nuginčijusi teisinės pastatų registracijos, todėl jos nenuginčijus, ūkiniai pastatai negalėjo savaime pereiti kito asmens nuosavybėn, o ieškovė netinkamai ir neteisėtai pareiškusi ieškinį bandė revizuoti teismo sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-1-308/2005 ir jį aiškinti plečiamai. Nurodytoje civilinėje byloje esantys rašytiniai įrodymai, ūkinių namų knygos, įrodo, kad L. T. nuosavybės teise priklausė ½ dalis namo ir ūkiniai pastatai, o po jos mirties perėjo A. T., po kurio mirties nuosavybės teisės perėjo A. T., kuri jas perleido A. S., šis – A. N. kuris vėl nuosavybės teises perleido A. S., todėl ieškovė jokių nuosavybės teisių į ūkinius pastatus įgyti negalėjo. Byloje liudiję liudytojai patvirtino, kad nurodyti pastatų savininkai jais naudojosi ir naudojasi, todėl atsakovams, esant sąžiningiems ginčo turto įgijėjams (CK 4.96 str.), teismas neturėjo teisinio pagrindo tenkinti ieškovės ieškinio. Priimdamas skundžiamą sprendimą, teismas nepagrįstai atsisakė taikyti ieškovės reikalavimams senaties terminą, nes nagrinėjant civilinę bylą Nr. 2-1-308/2005, kurioje ieškovė dalyvavo trečiuoju asmeniu, jai buvo žinoma, kad namą su visais ūkiniais pastatais paveldėjo A. T., o po jo mirties A. T., todėl reikšdama ieškinį ir ginčydama 2001 m. gegužės 6 d. paveldėjimo teisės liudijimą, ieškovė praleido vienerių metų terminą (CK 5.8 str.). Teismas pripažindamas, jog atsakovas turėjo įrodyti, kad ūkiniai pastatai jam priklausė nuosavybės teise, pažeidė Civilinio proceso kodekso 178 straipsnio nuostatas nepagrįstai įrodinėjimo pareigą perkeldamas jam, nes ūkinių pastatų nuosavybės teises turėjo įrodinėti ieškovė.

Ieškovė J. R. atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo jį atmesti; priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Nurodo, kad ieškovė savo teisinį suinteresuotumą byloje grindė tinkamomis faktinėmis aplinkybėmis ir jas patvirtinančiais įrodymais. Byloje surinkti įrodymai ir civilinėje byloje Nr. 2-1-308/2005 nustatytos aplinkybės įrodo, kad ieškovė nuolat naudojosi K. K. turtu (duomenys neskelbtini) kaime, todėl teisinį suinteresuotumą byloje ji turi. Teismas tinkamai įvertino ir nustatė faktines bylos aplinkybes, tinkamai vertino byloje pateiktus įrodymus, bei tinkamai aiškino ir taikė materialinės bei procesinės teisės normas, todėl apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo panaikinti ar pakeisti skundžiamojo teismo sprendimo.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas.

Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų (CPK 320 str. 1 ir 2 dalys).

Apeliacinis skundas tenkintinas.

Apeliacinės instancijos teismas išnagrinėjęs bei įvertinęs bylos medžiagą, apeliacinio skundo bei atsiliepimo į apeliacinį skundą teisinius argumentus (CPK 183 str., 185 str.) sprendžia, kad skundžiamasis Varėnos rajono apylinkės teismo 2010 m. balandžio 21 d. sprendimas neatitinka faktinių bylos aplinkybių, sprendimas priimtas netinkamai taikant materialinės teisės normas šiam ginčo šalių materialiniam teisiniam santykiui, todėl yra pagrindas (CPK 320 str.) skundžiamąjį teimo sprendimą panaikintiir priimti naują sprendimą - ieškovės ieškinį atmesti (CPK 326 str. 1 d. 2 p.).

Ieškovė J. R. pareiškė ieškinį atsakovams dėl jai nuosavybės teisės į ½ dalį priklausinių pripažinimo nurodydama, kad ½ dalis ieškinio pareiškime išvardintų pastatų ir kiemo statinių, esančių Varėnos rajono savivaldybės (duomenys neskelbtini) kaime turi priklausyti jai kaip ½ dalies gyvenamojo namo esančio toje pačioje vietovėje savininkei. Savo reikalavimą ieškovė kildina iš K. K. 2008 m. sausio 11 d. dovanojimo sutarties (b.t 1, b.l. 52), 1964 m Civilinio kodekso 153 straipsnio bei 2001 m. Civilinio kodekso 4.13 straipsnio, 4.14 straipsnio ir 4.19 straipsnio nuostatų.

Teisėjų kolegija nesutinka su ieškovės ieškinio argumentais bei pirmos instancijos teismo sprendimo išvadomis bei argumentais, kuriais patenkintas ieškinys.

Nuosavybės teisės įgijimo ir praradimo pagrindus nustato Civilinio kodekso 4.47 straipsnio nuostatos, kuriose kaip vienas iš nuosavybės teisės įgijimo pagrindų yra sandoris (CK 4.47 str., 1 d. 1 p.).

Ieškovė į bylą pateikė 2008 m. sausio 11 d. dovanojimo sutartį, pagal kurią dovanotojas K. K. padovanojo J. R. a.k. (duomenys neskelbtini) ½ dalį gyvenamojo namo unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) turinčio 73,45 kv.m. ploto, esančio Varėnos rajono (duomenys neskelbtini) kaime, žemės sklype kadastrinis numeris Nr. (duomenys neskelbtini).

Civilinio kodekso 6.465 straipsnio 1 dalis nustato, kad pagal dovanojimo sutartį viena šalis (dovanotojas) neatlygintinai perduoda turtą arba turtinę teisę kitai šalia (apdovanotajam) nuosavybės teise. Taigi dovanotojo teisė ir jo veiksmai yra tiesiogiai susiję su jo nuosavybės teise.

Civilinio kodekso 4.37 straipsnis nustato, kad savininkas turi teisę perduoti kitam asmeniui visą savo nuosavybės teisės objektą ar jo dalis ar tik šio straipsnio 1-oje dalyje nurodytas teises.

Teisėjų kolegija atsižvelgdama į tai, kad dovanojimo sutartimi ieškovei buvo perduotas nuosavybėn konkretus nekilnojamasis daiktas ½ gyvenamojo namo dalis, o tai pagal sutarties esmę ir siekį atitinka Civilinio kodekso 4.37 straipsnio 2 dalies bei 4.14 straipsnio nuostatas, sprendžia, kad ieškovės ieškinys yra neteisėtas ir nepagrįstas, todėl atmestinas (CPK 326 str. 1 d. 2 p.).

Sutinkamai su Civilinio proceso kodekso 93 straipsniu iš ieškovės apelianto naudai priteistinos 175,85 Lt žyminio mokesčio išlaidos už paduotą apeliacinį skundą.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu teisėjų kolegija

Rezoliucinė dalis

nuspre n d ė:

Varėnos rajono apylinkės teismo 2010 m. balandžio 21 d. sprendimą panaikinti ir ieškovės J. R. ieškinį atmesti.

Priteisti iš J. R. a.k. (duomenys neskelbtini) A. S. naudai a.k. (duomenys neskelbtini) naudai 175,85 Lt žyminio mokesčio už paduotą apeliacinį skundą.