Šiaulių apygardos teismo nuosprendis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Nijolės Matuzevičienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. K. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2016 m. gegužės 18 d. nuosprendžio, kuriuo A. K. pripažintas kaltu padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 140 str. 1 d. (2003 m. liepos 4 d. įstatymo Nr. IX-1706 redakcija), ir nuteistas laisvės apribojimu 8 (aštuoniems) mėnesiams, įpareigojant jį visą bausmės laikotarpį būti namuose nuo 23.00 val. iki 5.00 val., jeigu tai nesusiję su darbu.

Nukentėjusiosios G. K. civilinis ieškinys patenkintas iš dalies ir priteista iš kaltinamojo A. K. nukentėjusiajai G. K. 300 Eur (trys šimtai eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Iš A. K. priteista 280,82 Eur (du šimtai aštuoniasdešimt eurų 82 centai) valstybei atlyginti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, patirtas nukentėjusiajai G. K. teikiant antrinę teisinę pagalbą.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

A. K. nuteistas už tai, kad smurtaudamas sukėlė fizinį skausmą ir nežymiai sužalojo savo šeimos narį – žmoną G. K., būtent: 2012 m. vasario 4 d., apie 21 val., buto, esančio (duomenys neskelbtini), virtuvėje tyčia sudavė vieną smūgį rankos delnu į veidą, po to, tęsdamas savo nusikalstamą veiką ir veikdamas vieninga tyčia, buto svetainėje, grumtynių su nukentėjusiąja G. K. metu sudavė vieną smūgį kumščiu į kairę veido sritį, G. K. nubėgus iki buto lauko durų, ją pasivijo ir rankomis sudavė tiksliai nenustatytą skaičių smūgių, bet ne mažiau kaip du smūgius į galvos sritį, bei spyrė vieną kartą koja į kairį petį, tokiais veiksmais sukeldamas nukentėjusiajai G. K. fizinį skausmą ir nežymų sveikatos sutrikdymą sukėlusius sužalojimus – kraujosruvą kairės akies vokuose.

jį išteisinti, nepadarius nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 str. 1 d., ir bylą nutraukti;teismui nustačius jo ir G. K. veiksmuose BK 140 str. 1 d. numatytos nusikalstamos veikos požymių, vadovautis BK 28 str. numatytomis nuostatomis ir pripažinti jo (A. K.) veiksmus būtinąja gintimi;teismui nenustačius jo veiksmuose būtinosios ginties požymių ar konstatavus būtinosios ginties ribų peržengimą, jam paskirtą bausmę švelninti vadovaujantis BK 62 str. ir sutrumpinti laisvės apribojimo terminą iki 3 mėnesių;civilinį ieškinį palikti nenagrinėtą arba atmesti, G. K. neįrodinėjus realiai patirtos žalos fakto ir nepateikus jokių įrodymų dėl žalos buvimo.

Be to, nuteistasis pastebi, kad byloje absoliučiai nenustatytas nei jo motyvas, nei tikslas smurtauti prieš G. K., pažymi, jog jis galėjo netyčia sužaloti G. K., gindamas savo dukrą bei save patį nuo G. K. puolimo, ši versija, apelianto teigimu, byloje nepaneigta ir nesurinkta jokių įrodymų, kurie leistų tvirtinti kitaip. Nuteistasis skunde taip pat nurodo, jog galėjo G. K. kliudyti petimi ar alkūne, pasišalindamas iš konflikto vietos, todėl tokie jo veiksmai galėtų būti kvalifikuojami kaip būtinoji gintis, tačiau teismas dėl šių aplinkybių nuosprendyje nepasisakė.

Apygardos teismo posėdyje nuteistasis A. K. ir gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, o prokurorė, nukentėjusioji G. K. ir jos atstovas prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, susipažinusi su A. K. apeliacinio skundo argumentais, išnagrinėjusi baudžiamosios bylos medžiagą, įvertinusi byloje surinktus ir teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pakankamai išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo baudžiamąją bylą, iš esmės tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus bei pagrįstai A. K. pripažino kaltu pagal BK 140 str. 1 d. Jo kaltė visiškai įrodyta byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma, visi byloje surinkti duomenys buvo vertinami lyginant juos tarpusavyje, esminių Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BPK) pažeidimų nenustatyta.

Kaip matyti iš nagrinėjamos baudžiamosios bylos medžiagos, A. K. dėl jam pareikšto kaltinimo neprisipažino, teigdamas, kad jis nukentėjusiosios nemušė, pastaroji pati susižalojo atsitrenkusi į stalą, arba jis galėjo G. K. kliudyti petimi ar alkūne, pasišalindamas iš konflikto vietos. Šiuo atveju, vertinant nuteistojo parodymų patikimumą ir objektyvumą, pažymėtina, kad, nustatinėjant asmeniui inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėties požymius, vadovautis vien tik kaltinamojo ir nuteistojo paaiškinimais nėra tikslinga, kadangi natūralu, jog asmuo, gindamasis nuo jam pareikšto kaltinimo ir taip siekdamas išvengti jam gresiančios baudžiamosios atsakomybės, neatskleis tikrųjų tiriamo nusikaltimo aplinkybių. Tokiu atveju ypatingą reikšmę įgauna kita baudžiamosios bylos medžiaga, vienu ar kitu aspektu patvirtinanti ar paneigianti asmens kaltę.

Kaip pagrįstai skundžiamame nuosprendyje konstatavo apylinkės teismas, A. K. kaltė padarius jam inkriminuotas nusikalstamas veikas įrodyta nukentėjusiosios G. K., liudytojų A. A., Ž. A., R. K. parodymais, rašytine byloje esančia medžiaga. G. K. viso proceso metu nuosekliai teigė, kad kilus konfliktui A. K. jai trenkė į kairę akį, o po to dar mušė rankomis, spyrė koja. Nors liudytojai A. A., Ž. A. ir R. K. tiesiogiai įvykio nematė, tačiau jų parodymai taip pat patvirtina G. K. parodymų nuoseklumą. Priešingai, nei teigiama apeliaciniame skunde, G. K. parodymai nelaikytini stokojančiais logikos. Ne tik G. K., bet ir pats A. K. nurodė, kad tarp jų iš tiesų buvo kilęs žodinis konfliktas dėl vaikų auklėjimo, o aplinkybę, kad jis vėliau peraugo į smurto panaudojimą, rodo G. K. padarytas sužalojimas. Tai, kad nukentėjusiajai G. K. smurtiniais veiksmais buvo padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas, betarpiškai patvirtina Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Šiaulių skyriaus specialisto išvada (2 t., 22–23 b. l.). Taigi, apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo abejoti nukentėjusiosios ir liudytojų parodymų teisingumu, kadangi jie nuoseklūs ir detalūs, be to, duomenų, patvirtinančių šių asmenų parodymų neatitiktį faktinėms nagrinėjamos baudžiamosios bylos aplinkybėms, nenustatyta, priešingai, nei A. K. parodymams. Nuteistojo versiją, kad G. K. galėjo susižaloti pati, paneigia specialisto teisiamojo posėdžio metu duoti paaiškinimai. Specialistas nurodė, kad sužalojimas nėra būdingas griuviminei traumai, ir vienareikšmiškai patvirtino, jog toks sužalojimas padaromas tik suduodant tiesioginį smūgį (3 t., 7 b. l.). Pastebėtina ir tai, jog A. K. neigė sudavęs smūgį nukentėjusiajai, iš pradžių pateikdamas versiją, jog G. K. galėjo susižaloti atsitrenkusi į stalą ar jo kampą, vėliau, išklausęs specialisto paaiškinimo, – kad jis netyčia galėjo kliudyti G. K. petimi (3 t., 50 b. l.), o apeliaciniame skunde nurodo, jog G. K. galėjo kliudyti alkūne. Akivaizdu, kad A. K., neigdamas savo kaltę, vis plečia pateikiamos versijos interpretacijos ribas. Tokia nenuosekli nuteistojo pozicija duoda pagrindą nuteistojo teiginius, kad jis nenaudojo smurto prieš nukentėjusiąją, atmesti kaip jo gynybinę poziciją, siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės.

Teisėjų kolegijos vertinimu, anksčiau aptartų duomenų visumos pakanka neginčytinai konstatuoti, jog A. K. veiksmais G. K. buvo padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas. Vien tai, kad A. K. taip pat buvo nustatyti sužalojimai, savaime nepatvirtina aplinkybės, jog jis gynėsi. Byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad aptariamo įvykio metu A. K. ar jo vaikams buvo kilęs akivaizdus ir realus pavojus, nuo kurio reikėtų gintis. Be to, ir pats nuteistasis, skunde teigdamas, kad galėjo sužaloti G. K., gindamas savo dukrą ir save patį nuo G. K. puolimo, nenurodė, kodėl ir kokius konkrečius G. K. atliktus veiksmus vertino kaip pavojingą, realų ir akivaizdų kėsinimąsi, nuo kurio yra galima būtinoji gintis. Todėl nuteistojo samprotavimai dėl būtinosios ginties ar jos ribų peržengimo atmestini kaip visiškai nepagrįsti, o dėl jam padarytų įbrėžimų pažymėtina, jog nukentėjusioji teisiamojo posėdžio metu logiškai paaiškino, kad galėjo įbrėžti A. K., kai gynėsi rankomis (2 t., 207 b. l.).

Apeliaciniu skundu nuteistasis taip pat prašo sumažinti jam paskirtą bausmę vadovaujantis BK 62 str. nuostatomis. Nagrinėjamu atveju nenustatytos BK 62 str. 1 d. ar 2 d. numatytos sąlygos, kurioms esant teismas už nusikalstamą veiką gali paskirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę. Vis dėlto, teisėjų kolegija, patikrinusi bylą bausmės individualizavimo aspektu, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo motyvai dėl šios dalies yra pernelyg formalūs ir lakoniški. Pateiktų motyvų pagrindu nėra aišku, kodėl nuteistajam parenkamas vienoks ar kitoks skiriamos bausmės dydis. Iš rezoliucinės nuosprendžio dalies matyti, kad už BK 140 str. 1 d. numatyto nusikaltimo padarymą A. K. paskirta straipsnio sankcijoje numatyta laisvės apribojimo bausmė 8 mėnesiams. Teisėjų kolegijos nuomone, pagal BK 140 str. 1 d. paskirta 8 mėnesių laisvės atėmimo bausmė šiuo atveju nėra adekvati, teisinga ir proporcinga byloje nustatytų faktinių aplinkybių kontekste – A. K. įvykio metu taip pat buvo padaryti sužalojimai (2 t., 80–81 b. l), nuo įvykio yra praėję jau daugiau kaip ketveri metai ir naujų nusikalstamų veikų A. K. nepadarė, nukentėjusioji dėl sužalojimo į policiją kreipėsi praėjus beveik trejiems metams po nusikalstamos veikos padarymo, po to, kai A. K. kreipėsi į policijos pareigūnus dėl G. K. naudojamo fizinio smurto jų vaikų atžvilgiu (1 t., 1 b. l., 2 t. 77 b. l., informacinės teismų sistemos LITEKO duomenys), todėl bausmės dydis mažintinas iki minimalaus, t. y. 3 mėnesių. Būtent tokia bausmė analizuojamu atveju visiškai atitinka jos skyrimo paskirtį ir pagrindus ir yra pakankama, kad būtų pasiekti BK 41 str. įtvirtinti bausmės tikslai. Esant nustatytoms aplinkybėms nuosprendis A. K. atžvilgiu keičiamas dėl neteisingai paskirtos bausmės (BPK 328 str. 2 p.).

Keisti skundžiamo nuosprendžio dalį dėl neturtinės žalos atlyginimo, kaip prašo apeliantas, nėra pagrindo. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas neturtinės žalos atlyginimo nukentėjusiajai G. K. klausimą, atsižvelgė į bendruosius neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, numatytus Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.250 str. 2 d. Įvertino tai, kad nukentėjusioji dėl tyčinių smurtinių nuteistojo A. K. veiksmų buvo sužalota, patyrė fizinį skausmą, didelį dvasinį sukrėtimą, nepatogumus. Būtent pateiktame civiliniame ieškinyje G. K. buvo nurodžiusi, kad patyrė pažeminimą, buvo sumenkinta jos reputacija, patirtas dvasinis skausmas neigiamai paveikė jos sveikatą (2 t., 8 b. l.). Patirtą neturtinę žalą nagrinėjamu atveju patvirtina tiek pačios nukentėjusiosios parodymai, tiek liudytojų parodymai, tiek rašytiniai byloje esantys įrodymai. Byloje nustatyta, kad dėl nuteistojo A. K. suduoto smūgio nukentėjusiajai G. K. buvo padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas (2 t., 22–23 b. l.), dėl to nukentėjusioji patyrė fizinį skausmą (2 t., 207 b. l.). Tai, kad nukentėjusioji dėl tokio savo vyro elgesio buvo įbauginta, patvirtina tiek jos vėlesni veiksmai – bėgimas iš buto pas kaimynus, tiek vieno iš kaimynų – liudytojo A. A. parodymai, kad atbėgusi G. K. buvo apsiverkusi, išsigandusi, nežinojo, kaip elgtis, ir tai akivaizdžiai matėsi (2 t., 106, 3 t., 8 b. l.). Akivaizdu, kad G. K., patyrusi fizinį smurtą iš savo sutuoktinio, dėl to atsirado kraujosruva kairės akies vokuose (2 t., 22–23 b. l.), patyrė neigiamus dvasinius išgyvenimus, jautėsi pažeminta, sumenko jos reputacija. Esant tokioms aplinkybėms, skundo argumentas, kad neįrodyta, jog G. K. patyrė neturtinę žalą, atmetamas kaip nepagrįstas.

Nors nukentėjusioji patirtą neturinę žalą įvertino 3000 Eur suma, tačiau apylinkės teismas nusprendė nukentėjusiosios reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo tenkinti iš dalies ir įvertinęs tai, kad nukentėjusiajai buvo padarytas tik nežymus sveikatos sutrikdymas, dėl sužalojimo į policiją ji kreipėsi praėjus beveik trejiems metams po nusikalstamos veikos padarymo, taip pat atsižvelgęs į teismų praktiką, nustatant neturtinės žalos dydį analogiškose bylose, laikė pakankamą 300 Eur dydžio neturtinės žalos atlyginimą nukentėjusiajai. Teisėjų kolegija pritaria tokiam teismo sprendimui, šiuo atveju dar labiau mažinti priteistos neturtinės žalos dydį nėra teisinio pagrindo. Nustatyta 300 Eur suma neturtinei žalai atlyginti, teisėjų kolegijos nuomone, atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus, nepažeidžia nukentėjusiojo ir nuteistojo interesų pusiausvyros, taip pat nenukrypsta nuo teismų praktikos tokio pobūdžio bylose. Dėl apeliaciniame skunde nurodytų priteisiamų 115 Eur ir 145 Eur sumų pastebėtina, jog paties apelianto G. K. gynėjas savo baigiamojoje kalboje nurodė, kad baudžiamosiose bylose pagal BK 140 str. 1 d. priteistinos neturtinės žalos dydis svyruoja nuo 115–145 Eur iki 579 Eur (3 t., 47 b. l.). Esant tokioms aplinkybėms, keisti skundžiamo nuosprendžio dalį dėl neturtinės žalos atlyginimo nėra pagrindo. Taigi, apylinkės teismas, priteisdamas 300 Eur sumą, neperžengė minėtų ribų, todėl nėra pagrindo teigti, kad nustatyta suma neatitinka teismų praktikos.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 2 d. 2 p., 328 str. 2 p., 332 str.,

nusprendžia:

Šiaulių apylinkės teismo 2016 m. gegužės 18 d. nuosprendį pakeisti:

A. K. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 str. 1 d. paskirtą 8 mėnesių laisvės apribojimo bausmę sumažinti iki 3 mėnesių.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.