Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2008-03-03 · Administracinė byla Nr. I-2363-473/2008

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2008-03-03
Bylos Nr.
I-2363-473/2008
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Veslava Ruskan (pirm.), Violeta Balčytienė (pran.), Rasa Ragulskytė-Markovienė
Pareiškėjas
N. Ž.
Atsakovas
Valstybinei mokesčių inspekcijai prie LR Finansų ministerijos
Advokatai
Albertas Pocevičius
Kategorijos
  • 9.7.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. I-2363-473/2008Procesinio sprendimo kategorija 9.7.1, 61
Administracinės bylos kategorija 1.5(S)VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2008 m. kovo 3 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė), Violetos Balčytienės (pranešėja) ir Rasos Ragulskytės - Markovienės, sekretoriaujant Gintarei Guobytei, dalyvaujant pareiškėjai N. Ž., jos atstovui advokatui Albertui Pocevičiui, atsakovės atstovėms Aldonai Novikovai, Jolitai Čėsnei, Agnei Pimpytei, viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos N. Ž. skundą atsakovei Valstybinei mokesčių inspekcijai prie LR Finansų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

pareiškėja kreipėsi į teismą prašydama panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos (toliau - VMĮ) 2007-05-16 sprendimą „Dėl patikrinimo akto" Nr. 143-222 ir Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau - MGK) 2007-08-21 sprendimą Nr. S-138(7-118/2007), nes jie nepagrįsti ir neteisėti.

Skunde (b. l. 4-9) nurodo ir teismo posėdžio metu paaiškino, kad atsakovė atliko mokestinį patikrinimą ir surašė 2007-03-28 patikrinimo aktą Nr. 07-06-41-45. Atsakovė 2007-05-16 sprendimu Nr. 143 - 222 patvirtino patikrinimo aktą ir nurodė sumokėti į biudžetą 99 000 Lt GPM ir 22 453,2 Lt GPM delspinigių bei 49 500 Lt GPM baudos. Nesutikdama su šiuo sprendimu, pateikė skundą MGK, kuri 2007-08-21 sprendimu Nr. S-138-(7-l 18/2007) skundą atmetė ir patvirtino atsakovės sprendimą. Atsakovė ir MGK nustatė, kad notarinės formos paskolų sutartys 2004 metais jos sudarytos su šešiais fiziniais asmenimis (P. B., M. B., N. J., S. U., M. I. ir A. Š.), iš viso dėl 325 000 Lt sumos, nepagrindžia gyvenamojo namo ir žemės sklypo Kaune, (duomenys neskelbtini) įsigijimo 2004-06-02 už 300 000 Lt išlaidų. Nesutinka su atsakovės ir MGK padarytomis išvadomis, kad iš minėtų šešių asmenų ji pinigų realiai nesiskolino, o tik pasirašė paskolos sutartis. Faktą, kad ji realiai skolino pinigus, neigia tik P. B., su kuria ji yra susipykusi, todėl ši turi pagrindą sakyti netiesą. Minimos paskolos sutartys yra notariškai patvirtintos, jose nurodyta, jog pinigai gauti prieš pasirašant sutartį. Lietuvos Respublikos notariato įstatymo 26 str. numatyta, jog pripažįstama, kad notarine forma patvirtintuose dokumentuose esantys faktai yra nustatyti ir neįrodinėjami, iki šie dokumentai (jų dalys) įstatymų nustatyta tvarka nėra pripažinti negaliojančiais. Paskolos sutartys nėra pripažintos negaliojančiomis, todėl jomis turi būti vadovaujamasi, o mokesčių administratoriaus pareigūnai nustatinėjo faktus, prieštaraujančius įtvirtintiems notariškai patvirtintoje sutartyje. Tai, kad kai kurie iš sutartyse nurodytų asmenų gerai neatsimena visų skolinimo aplinkybių ar nurodo paskolinę pinigus per tarpininkus, nepaneigia paties skolinimosi fakto. Taip pat nurodo, kad mokesčių administratorius nepagrįstai konstatavo, kad jos turėtos 40 000 Lt santaupos yra nepagrįstos ir į jas neatsižvelgė. Visos MGK ir atsakovo sprendimuose nurodomos aplinkybės yra tik prielaidos, todėl jomis negali būti remiamasi apskaičiuojant GPM dydį ir skiriant baudą. Nurodo, kad mokesčių administratorius neatsižvelgęs į teisingumo ir protingumo kriterijus nepagrįstai jai skyrė maksimalią 50 procentų priskaičiuoto GPM dydžio baudą - 49 500 Lt.

Pareiškėjos atstovas teismo posėdžio metu prašė pareiškėjos skundą tenkinti jame nurodytais pagrindais.

Atsiliepimas

Atsakovė Valstybinė mokesčių inspekcija prie LR Finansų ministerijos su pareiškėjos skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime į skundą (b. l. 47-50) nurodė ir teismo posėdžio metu atsakovo atstovės nurodė, kad patikrinimo metu buvo vertinta pareiškėjos pirminė vienkartinė šeimos 2003-12-31 turėto turto deklaracija (FR0593, pateikta 2005-04-21 ir patikslinta 2006-11-15) bei 2004 metų pajamų mokesčio deklaracija, kitų institucijų pateikta informacija, taip pat kiti gauti paaiškinimai ir dokumentai. Patikrinimo metu buvo konstatuota, kad paaiškinime nurodyti duomenys neatitinka tikrovės, todėl, apskaičiuojant pareiškėjos išlaidas, taikytas Statistikos departamento prie Vyriausybės apskaičiuotas vidutinių vartojimo išlaidų dydis vienam ūkio nariui per mėnesį. Vienkartinėje šeimos 2003-12-31 turėto turto deklaracijoje pareiškėja deklaravo 130 000 Lt santaupų ne banke, iš kurių 70 000 Lt deklaruota jos vardu; 70 000 Lt vertės nebaigtą statybą iš kurių 35 000 Lt yra deklaruota jos vardu, ir deklaravo 10 000 Lt vertės akcijas sutuoktinio B. Ž. vardu. Pareiškėjai, vadovaujantis MAĮ 33 str. 1 d. 13 p., 2006-11-07 buvo įteiktas mokesčių administratoriaus nurodymas pateikti paaiškinimus apie turto įsigijimo ir pajamų gavimo šaltinius ir juos pagrįsti. Pareiškėja pateiktame paaiškinime apie turto įsigijimo ir pajamų gavimo šaltinius nurodė 2001-01-01 turėjusi 40 000 Lt santaupų ir pateikė UAB „Žalioji versmė" pažymą apie jai nuo 1996 metų išmokėtas su darbo santykiais susijusias pajamas. Kadangi per 5 metus gautos tik šios pajamos ir įvertinus tą faktą, kad 1999 metais buvo pradėtas statyti namo priestatas, o kitų pajamų šaltinių pareiškėja nenurodė, buvo konstatuota, kad pareiškėja 2001-01-01 datai nurodytų 40 000 Lt (santaupų) pajamų gavimo šaltinių nepagrindė. Per 2001-2003 metų laikotarpį pareiškėja gavo 12 036,41 Lt su darbo santykiais susijusių pajamų ir 15 000 Lt pajamų už parduotą žemės ūkio produkciją t. y. iš viso gavo 27 036,41 Lt pajamų. Savo 2006-12-07 dienos paaiškinime pareiškėja nurodė, kad kasmet gaudavo nuo 5 iki 6 tūkstančių litų pajamų iš žemės ūkio produkcijos, išaugintos nuosavame ūkyje, kuriam įdirbti kasmet dar maždaug už 500 Lt pirkdavo dyzelinio kuro. Kadangi per tą patį laikotarpį pareiškėja patyrė 13 075 Lt išlaidų vartojimui, kartu su sutuoktiniu vykdė statybas, investavo į sutuoktinio individualią įmonę, pateiktame paaiškinime 2005-12-31 datai santaupų nenurodė. Pareiškėja 2006-12-06 paaiškinime nurodė, kad 70 000 Lt santaupas ne banke sutaupė iš įvairių šaltinių, tačiau šių pajamų pagrįsti negali, nes nežinojo, kad jų reikės, taip pat paaiškino, kad patikrinimo metu jų neturinti, nes vykdomas buto remontas. Kadangi pareiškėja nepateikė įrodymų 70 000 Lt sumai pagrįsti, todėl patikrinimo metu nebuvo galimybės nustatyti, ar 2003-12-31 datai deklaruotos 70 000 Lt santaupos realiai buvo, taip pat nenustatyti šaltiniai, iš kurių jos galėjo būti sutaupytos. Pareiškėja pagal 2004-06-02 nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutartį įsigijo gyvenamąjį namą su sklypu, esantį (duomenys neskelbtini), Kaune, už 300 000 Lt. Pajamų šaltiniams pagrįsti pareiškėja pateikė su fiziniais asmenimis 2004 metais sudarytas 6 paskolų sutartis 325 000 Lt sumai. Patikrinimo metu iš Lietuvos kriminalinės policijos biuro buvo gauta informacija apie paskolas suteikusių asmenų pateiktus paaiškinimus dėl sutarčių sudarymo aplinkybių ir pinigų skolinimo faktų. Teigia, kad minėtos paskolų sutartys sudarytos kreditoriui nenaudingomis sąlygomis, neužtikrintas jokiomis garantijomis paskolos grąžinimas, nors jos sudarytos tarp nesusijusių asmenų, be to, nustatyta, kad paskolos sutarčių originalus turi kreditorius, kai tuo tarpu prievolė dar nėra įvykdyta. Nė viename iš savo paaiškinimų P. B., M. B., N. J., M. I. ir A. Š. aiškiai ir nedviprasmiškai nenurodė, jog skolino pareiškėjai pinigus. Todėl įvertinusi bylos medžiagą institucija konstatavo, kad faktiškai aukščiau nurodyti asmenys pareiškėjai pinigų negalėjo skolinti ir neskolino, o tik buvo sudarytos formalios sutartys, siekiant įteisinti neapmokestintas pajamas ir tokiu būdu išvengti mokesčių mokėjimo. Nurodo, kad LR Konstitucinis Teismas 2003 m. lapkričio 17 d. nutarime yra pažymėjęs, kad tuo atveju, kai mokesčio bazės negalima nustatyti (apskaičiuoti) mokesčio įstatymo nustatyta tvarka, mokesčio administratorius ne tik turi teisę, bet ir privalo nustatyti (apskaičiuoti) mokesčio bazę netiesiogiai. Vadovaudamasis Mokesčių administravimo įstatymo 67 str. nuostata, mokesčių mokėtojas, nesutinkantis su mokesčių administratoriaus apskaičiuotomis konkrečiomis mokesčio ir su juo susijusiomis sumomis, privalo pagrįsti, kodėl jos yra neteisingos. Taigi būtent pareiškėja turėjo paneigti mokesčių administratoriaus nurodytus argumentus bei įrodymus, tačiau to nepadarė. Vadovaujantis MAĮ 139 str. 1 d., atsižvelgiant į konstatuoto pažeidimo pobūdį, t. y. į sąmoningą mokesčių įstatymo pažeidimą, taip pat į tai, kad mokesčių mokėtoja netinkamai vykdė savo pareigas apskaičiuoti mokestį ir dėl to nebuvo galimybės mokesčius apskaičiuoti atitinkamo mokesčio įstatymo nustatyta tvarka, pareiškėjai pagrįstai buvo skirta maksimali 50 procentų priskaičiuoto GPM dydžio 49 500 Lt bauda.

Faktinės bylos aplinkybės.

Vykdydama 2006-10-16 pavedimą tikrinti Nr. 07-06-41-45, atsakovė atliko pareiškėjos mokestinį patikrinimą ir surašė 2007-03-28 patikrinimo aktą Nr. 07-06-41-45, kuriame pareiškėjai papildomai apskaičiavo 99 000 Lt gyventojų pajamų mokesčio (toliau - GPM), 22 453,2 Lt GPM delspinigių (MGK byla, b. l. 13-25).

Atsiliepimas

Atsakovė 2007-05-16 sprendimu Nr. 143-222 patikrinimo aktą patvirtino ir nurodė pareiškėjai sumokėti į biudžetą 99 000 Lt GPM, 22 453,2 Lt GPM delspinigių, 49 500 Lt GPM baudos (MGK byla, b. l. 29-31).

Nesutikdama su atsakovės sprendimu, pareiškėja pateikė skundą MGK, kuri 2007-08-21 sprendimu Nr. S-138-(7-l 18/2007) pareiškėjos skundą atmetė ir patvirtino atsakovės sprendimą (MGK byla, b. l. 243-250).

Šalies argumentai

Šiuo skundu pareiškėja prašo panaikinti VMĮ 2007-05-16 sprendimą „Dėl patikrinimo akto" Nr. 143-222 ir jį patvirtinusį MGK 2007-08-21 sprendimą Nr. S-138(7-118/2007).

Teisės aktų, reglamentuojančių ginčo teisinius santykius, analizė bei išvados.

Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo (2002 m. liepos 2 d. Nr. IX-1007) (toliau – ir GPMĮ) 27 str. 1 dalyje nustatyta, kad nuolatinis Lietuvos gyventojas, per mokestinį laikotarpį gavęs pajamų, pagal mokesčio mokėjimo tvarką priskiriamų tiek A klasės, tiek B klasės pajamoms, pasibaigus mokestiniam laikotarpiui, iki kalendorinių metų, einančių po to mokestinio laikotarpio, gegužės 1 dienos (jeigu šio straipsnio 4 dalyje ar šio Įstatymo 28 straipsnyje nenustatyta kitaip) privalo pats arba per savo įgaliotą asmenį pateikti mokesčio administratoriui metinę pajamų mokesčio deklaraciją už praėjusį mokestinį laikotarpį ir joje deklaruoti visas praėjusio mokestinio laikotarpio pajamas bei už jas apskaičiuotą pajamų mokestį, jeigu šiame straipsnyje nenustatyta kitaip. Šio įstatymo 6 str. 3 dalis nustato, kad šio straipsnio 2 dalyje nenurodytoms pajamoms taikomas 33 proc. GPM tarifas (nuo 2006-07-01 iki 2007-12-3 1 taikomas 27 proc., nuo 2008-01 -01 - 24 proc. pajamų mokesčio tarifas).

Mokesčių administravimo įstatymo (2004 m. balandžio 13 d. Nr. IX-2112) (toliau – ir MAĮ) 40 str. 1 d. 8 punkte numatyta, kad mokesčių mokėtojas privalo pateikti mokesčių administratoriui visus patikrinimui atlikti reikiamus dokumentus, kompiuteriu tvarkomos apskaitos duomenis bei kitą informaciją. MAĮ 70 str. 1 dalis nustato, kad, tais atvejais, kai mokesčių mokėtojas nevykdo arba netinkamai vykdo savo pareigas apskaičiuoti mokesčius, bendradarbiauti su mokesčių administratoriumi, tvarkyli apskaitą, saugoti apskaitos ar kitus dokumentus ir dėl to mokesčių administratorius negali nustatyti mokesčių mokėtojo mokestinės prievolės dydžio įprastine, tai yra atitinkamo mokesčio įstatyme nustatyta, tvarka, mokesčių mokėtojui priklausančią mokėti mokesčio sumą mokesčių administratorius apskaičiuoja pagal jo atliekamą įvertinimą, atsižvelgdamas į visas įvertinimui reikšmingas aplinkybes, turimą informaciją ir prireikus parinkdamas savo nustatytus įvertinimo metodus, atitinkančius protingumo bei, kiek objektyviai įmanoma, teisingo mokestines prievolės dydžio nustatymo kriterijus. Šio straipsnio 2 dalis nustato, kad detalią šio straipsnio įgyvendinimo tvarką pagal savo kompetenciją nustato centrinis mokesčių administratorius, suderinęs su finansų ministru.

Žemesnės instancijos teismas

Inspekcijos viršininko 2004-05-24 įsakymu Nr. VA-103 patvirtintų Mokesčių apskaičiavimo pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą taisyklių (toliau - Taisyklės) 4 punkte nurodoma, kad įvertinimas gali būti atliekamas, kai mokesčių administratorius mokesčių mokėtojo mokestinės prievolės dydžio negali nustatyti įprastine, atitinkamo mokesčio įstatyme nustatyta, tvarka, nes mokesčių mokėtojas nevykdo arba netinkamai vykdo savo pareigas: apskaičiuojant mokesčius (nepateikia mokesčio deklaracijos, nustatytąja tvarka patvirtintos ataskaitos ar kito dokumento, į mokesčio deklaraciją įrašo neteisingus (nepatikimus, prieštaringus) duomenis, mokesčių mokėtojo įsigyto turto vertė ir/ar asmeninės išlaidos per atitinkamą laikotarpį yra didesnės už deklaruotas pajamas ir kitais atvejais)-(Taisyklių 4.1 p.); bendradarbiaujant su mokesčių administratoriumi (nevykdo arba netinkamai vykdo mokesčių teisės aktuose nustatytas mokesčių mokėtojo pareigas, trukdo mokesčių administratoriui įgyvendinti jam suteiktas teises, nevykdo mokesčių administratoriaus nurodymų pateikti apskaitos dokumentus, registrus, sutvarkyti buhalterinę apskaitą ir kitais atvejais)-(Taisyklių 4.2 p.). Pagal Taisyklių 6.1 punktą, norėdamas apskaičiuoti mokesčių mokėtojui priklausančią mokėti mokesčio sumą pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą, mokesčių administratorius konstatuoja faktus, aplinkybes, kurioms esant gali būti atliktas įvertinimas, t.y., mokesčių administratorius gali priimti sprendimą mokestį apskaičiuoti pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą tik tada, kai nustatomas bent vienas faktas ar aplinkybe, nurodyta Taisyklių 4 punkte, ir pagal Taisyklių 6.3 punktą atlieka vertinimą. Mokesčių administratorius įvertinimą turi atlikti pasirinkdamas vertinimo būdą, t. y., atsižvelgdamas į visas įvertinimui reikšmingas aplinkybes, turimą informaciją ir, prireikus, parinkdamas vertinimo metodus, mokesčių administratorius turi pasirinkti tokį vertinimo būdą, kurį naudojant apskaičiuotas mokestinės prievolės dydis būtų kuo tikslesnis, vertinimo būdo pasirinkimas priklauso nuo turimų duomenų bei informacijos šaltinių. Siekdamas atlikti kuo tikslesnius skaičiavimus, mokesčių administratorius gali taikyti vieną arba kelis vertinimo metodus bei būdus. Vienas iš vertinimo metodų yra išlaidų metodas (Taisyklių 6.3.3 p.).

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkintinas iš dalies.

Nustatyta, kad mokesčių administratorius, įvertinęs pareiškėjos pirminę vienkartinę šeimos 2003-12-31 turėto turto deklaraciją (FR0593, pateikta 2005-04-21 ir patikslinta 2006-11-15) bei 2004 metų pajamų mokesčio deklaraciją, kitų institucijų pateiktą informaciją, taip pat pareiškėjos pateiktą paaiškinimą apie jos šeimos kasmet patiriamas vartojimo išlaidas, konstatavo, jog pareiškėjos paaiškinime nurodyti duomenys neatitinka tikrovės ir nurodė, kad pareiškėja turėjo kitų, mokesčių administratoriui nežinomų, pajamų šaltinių. Atsižvelgęs į nurodytas aplinkybes, mokesčių administratorius, apskaičiuodamas pareiškėjos išlaidas, taikė Statistikos departamento apskaičiuotą vidutinių vartojimo išlaidų dydį vienam namų ūkio nariui per mėnesį ir nustatė, kad nuo pareiškėjai patikrinimo metu nustatytos mokesčio bazės, t. y. 300 000 Lt, vadovaujantis MAĮ 66 str. 2 d. ir GPMĮ 6 str. 3 d., mokėtinas 99 000 Lt GPM už 2004 metus (300 000 x 0,33).

Pareiškėja jai nustatytos prievolės pagrįstumą neigia tuo argumentu, kad mokesčių administratorius nepagrįstai nustatė, kad ji realiai nesiskolino pinigų (iš viso 325 000 Lt) pagal paskolos sutartis sudarytas su P. B., M. B., N. J., M. I. ir A. Š., S. U..

Bylos duomenys patvirtina, kad pareiškėja pajamų šaltiniams pagrįsti atsakovui pateikė su fiziniais asmenimis 2004 metais sudarytas 6 paskolų sutartis, iš viso 325 000 Lt sumai: 2004-05-26 paskolos sutartį su S. U. 50 000 Lt sumai (b. l. 97), 2004-05-27 paskolos sutartį su P. B. 50 000 Lt sumai (MGK byla, b. l. 98-99), 2004-05-26 paskolos sutartį su A. Š. 50 000 Lt sumai (MGK byla, b. l. 100), 2004-05-27 paskolos sutartį su M. I. 50 000 Lt sumai (MGK byla, b. l. 101-102), 2004-05-28 paskolos sutartį su N. J. 25 000 Lt sumai (MGK byla, b. l. 103), 2004-05-27 paskolos sutartį su M. B. 100 000 Lt sumai (MGK byla, b. l. 104-105).

Nagrinėjamos administracinės bylos klausimas yra susijęs su vertinimu, ar pareiškėjos pateiktų ir mokesčių administratoriaus surinktų įrodymų pakanka pripažinti, kad pareiškėjos deklaruotos 2004 metų pajamos yra gautos pasiskolinus lėšas pagal minėtas paskolų sutartis.

Mokesčių administratorius vertindamas minėtas sutartis skundžiamame sprendime padarė išvadą, kad P. B., M. B., N. J., M. I. ir A. Š. aiškiai ir nedviprasmiškai nenurodė, jog skolino pareiškėjai pinigus. Minėtos paskolų sutartys sudarytos kreditoriui nenaudingomis sąlygomis, neužtikrintas jokiomis garantijomis paskolos grąžinimas, nors jos sudarytos tarp nesusijusių asmenų, be to, nustatyta, kad paskolos sutarčių originalus turi pareiškėja, kai tuo tarpu prievolė dar nėra įvykdyta. Minėtų sutarčių vertinimas ir buvo pagrindas atsakovei pripažinti, kad pareiškėjos nurodyti duomenys neatitinka tikrovės ir konstatuoti, kad pareiškėja turėjo kitų, mokesčių administratoriui nežinomų, pajamų šaltinių.

Liudytoja N. J. teismo posėdyje parodė, kad pareiškėja yra jos draugės mama. 2004 metais ji paskolino pareiškėjai 25 000 Lt. Pareiškėja šią skolą jai jau grąžino. Nurodo, kad tuo metu, kai skolino pareiškėjai, turėjo pakankamai pinigų. Paskolą paimti iš banko nusprendė vėliau, nes galvojo statytis namą. Paaiškina, kad apklausiama Lietuvos kriminalinės policijos biuro tyrėjų ji negalėjo tiksliai prisiminti, kokiais metais skolino pinigus, taip pat negalėjo pateikti sutarties originalo, nes nuo skolinimo jau buvo praėję nemažai laiko ir prieš apklausą ji nebuvo įspėta kad iš jos bus reikalaujama minėtų duomenų ir kad jai reiktų juos turėti.

Liudytojas M. I. teismo posėdyje parodė, kad pareiškėja yra jo mamos draugė, bendrauja šeimomis. 2004 metų gegužės mėnesį paskolino pareiškėjai 50 000 Lt, nes tuo metu turėjo pakankamai pajamų, dirbo pagal autorines sutartis. Pareiškėja jam kol kas negrąžino pinigų, nes jam jų šiuo metu nereikia ir grąžins pagal jų susitarimą jam pareikalavus.

Liudytoja G. Š. teismo posėdyje parodė, kad pareiškėja yra jos drauge, su kuria kartu dirbo. 2004 gegužės mėnesį ji paskolino pareiškėjai 50 000 Lt, perduodama pinigus pareiškėjai pati, o sutartį surašė ir dokumentus jos prašymu sutvarkė sūnus. Pinigus pareiškėja grąžins jai pareikalavus, kai jai bus reikalingi.

Liudytojas A. Š. teismo posėdyje parodė, kad pareiškėja yra jo mamos G. Š. draugė. Žino, kad jo mama paskolino pareiškėjai 50 000 Lt, o jis mamos paprašytas savo vardu sudarė paskolos sutartį su pareiškėja ir sutvarkė dokumentus. Nurodo, kad pareiškėja grąžins pinigus pareikalavus, kai jie bus reikalingi mamai.

Iš liudytojo M. B. apklausos Lietuvos kriminalinės policijos biure protokolo (b. l. 67-68) matyti, kad jis apie 2003 metus, paprašytas draugo M. I. motinos, paskolino 100 00 Lt. Jam buvo žinoma, kad pinigai reikalingi gerai pažįstamiems M. I. tėvų draugams. Tvirtinant sutartį notaro biure dalyvavo M. I. ir N. Ž., kurios asmeniškai jis nepažįsta, tačiau visiškai pasitiki M. I. ir jo tėvais, todėl pasirašydamas negalvojo, kad jie galėtų pavesti.

Iš liudytojo S. U. apklausos Lietuvos kriminalinės policijos biure protokolo (b. l. 69-70) matyti, kad apie 2003 metais jis pardavė savo butą. Jo pažįstama N. Ž., kreipėsi į jį prašydama paskolinti 100 000 Lt, nes už šiuos pinigus ketino pirkti namą. Jie sutarė, kad jis paskolins 50 000 Lt. Notarų biure su N. Ž. sudarė paskolos sutartį, čia pat koridoriuje perskaičiavo ir atidavė sutartyje suderėtą pinigų sumą. Vieną iš sutarties egzempliorių jis paėmė sau, turi jį pasidėjęs namuose. Dėl procentų su N. Ž. nesitarė, nes pinigus paskolino geranoriškai, nesiekdamas pelno. Pinigų skolininkė kol kas negrąžino, tačiau su ja susitinka periodiškai ir ji pati kartais pasiteirauja ar nereikia dar jam pinigų.

Liudytoja P. B. teismo posėdyje parodė, kad 2004 gegužę pareiškėjos prašymu ji sudarė pas notarą paskolos sutartį dėl 50 000 Lt paskolos, tačiau iš tiesų ji pinigų neskolino. Paskolos sutarties kopijos neturi. Nurodė, kad su pareiškėja yra šiuo metu susipykusi dėl giminės reikalų.

Liudytojas V. G. teismo posėdyje parodė, kad dirba Lietuvos kriminalinės policijos biure. Jis atliko tyrimą, kuriame pagrindiniu įtariamuoju buvo pareiškėjos žentas N. V.. Buvo įtariama, kad N. V. legalizuoja nusikalstamu būdu įgytas pajamas per savo žmonos motiną N. Ž.. N. V. buvo išteisintas, kaltu pripažįstant kitą asmenį.

Kaip minėta, atsakovė vertindama paskolų sutartis, sudarytas tarp pareiškėjos ir liudytojų, patvirtintas notarine forma, laikė, kad jose nurodyti duomenys neatitinka tikrovės, konstatavo, kad pareiškėja turėjo kitų, mokesčių administratoriui nežinomų, pajamų šaltinių ir taikė turinio viršenybės prieš formą principą, kas tapo pagrindu nuo nustatytos mokesčio bazės, t. y. 300 000 Lt, vadovaujantis MAĮ 66 str. 2 d. ir GPMĮ 6 str. 3 d., paskaičiuoti 99 000 Lt GPM už 2004 metus (300 000 x 0,33).

Civilinio kodekso 6.870 str. 1 dalis nustato, kad paskolos sutartimi viena šalis (paskolos davėjas) perduoda kitos šalies (paskolos gavėjo) nuosavybėn pinigus arba rūšies požymiais apibūdintus suvartojamuosius daiktus, o paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą (paskolos sumą) arba tokį pat kiekį tokios pat rūšies ir kokybės kitų daiktų bei mokėti palūkanas, jeigu sutartis nenustato ko kita. Paskolos sutartis pripažįstama sudaryta nuo pinigų arba daiktų perdavimo momento (6.870 str. 2 dalis). CK 6.871 str. 1 dalis nustato, kad fizinių asmenų paskolos sutartis turi būti rašytinė, jeigu paskolos suma viršija du tūkstančius litų. Rašytinės formos reikalavimus atitinka tik paskolos gavėjo pasirašytas paskolos raštelis arba kitoks skolos dokumentas, patvirtinantis paskolos sutarties dalyko perdavimą paskolos gavėjui (6.871 str. 3 dalis). CK 6.872 str. 1 dalis nustato, kad palūkanų už naudojimąsi paskolos suma dydį ir mokėjimo tvarką nustato šalys susitarimu, o šio straipsnio 3 dalis nustato, kad jeigu paskolos dalykas yra pinigai, preziumuojama, kad paskolos sutartis yra atlygintinė. CK 6.873 str. 1 dalis nustato, kad paskolos gavėjas privalo grąžinti gautą paskolą paskolos davėjui sutartyje nustatytu laiku ir tvarka.

Lietuvos Respublikos notariato įstatymo (1992 m. rugsėjo 15 d. Nr. I-2882) 26 str. numato, kad yra pripažįstama, kad notarine forma patvirtintuose dokumentuose esantys faktai yra nustatyti ir neįrodinėjami, iki šie dokumentai (jų dalys) įstatymų nustatyta tvarka nėra pripažinti negaliojančiais.

Teismas, nagrinėdamas bylą, vertindamas byloje esančius rašytinius įrodymus, liudytojų parodymus ir šalių paaiškinimus, daro išvadą, kad penkios iš šešių pareiškėjos pateiktų sutarčių laikytinos tinkamu įrodymu, pagrindžiančių pareiškėjos turėtas išlaidas. Minėtos paskolos sutartys, sudarytos tarp pareiškėjos ir minėtų šešių asmenų yra notariškai patvirtintos, nenuginčytos įstatymo numatyta tvarka, todėl galiojančios. Teismo apklausti liudytojai (išskyrus liudytoją P. B.) aiškiai ir nedviprasmiškai nurodė, kad paskolino pareiškėjai sutartyse nurodytas pinigų sumas, perduodami pinigus jai grynais prieš sutarties pasirašymą. Sutartyse numatyta, kad paskolintos pinigų sumos turi būti grąžinamos pagal skolos davėjo pareikalavimą, jose nėra numatytas konkretus skolos grąžinimo terminas. Kaip matyti iš liudytojų parodymų, paskolos davėjai buvo pareiškėjos pažįstami ar draugai, todėl, kaip nurodo jie patys, neabejodami, kad atgaus paskolintus pinigus, nenumatė papildomų garantijų, užtikrinančių skolos grąžinimą, taip pat nesiekė gauti naudą ir nereikalavo iš pareiškėjos, kad ji mokėtų palūkanas, manydami, kad ji yra patikimas asmuo, turi turtą ir verslą, todėl sandoriui patvirtinti pakanka notariškai patvirtintos paskolos sutarties, kuri yra pakankamas garantas išsireikalauti skola, kai pinigai jiems bus reikalingi. Be to, CK normos nenumato sutarties originalo turėjimo kaip būtino garanto, patvirtinančio reikalavimo teisę. Kaip minėta, pagal CK 6.871 str. 3 dalį paskolos sutarties rašytinės formos reikalavimus atitinka paskolos gavėjo pasirašytas paskolos raštelis arba kitoks skolos dokumentas, patvirtinantis paskolos sutarties dalyko perdavimą paskolos gavėjui. Nagrinėjamu atveju notarine forma patvirtintas dokumentas su kreditoriaus ir skolininko parašais laikytinas atitinkančiu rašytinės paskolos sutarties reikalavimus. Teismo posėdyje visi liudytojai (išskyrus P. B.) nurodė, kad paskolos sutartyse nurodytas pinigų sumas jie perdavė pareiškėjai prieš pasirašydami sutartis arba ankščiau per tarpininkus. Teisme apklausti liudytojai parodymus davė būdami įspėti pagal LR BK 64³ str. dėl atsakomybės už žinomai melagingų parodymų davimą. Jų nurodytos aplinkybės iš esmės sutampa su aplinkybėmis, kurias jie nurodė pirmą kartą apklausiami Lietuvos kriminalinės policijos biuro pareigūnų (b. l. 59-77). Aplinkybių, kurios leistų minėtų asmenų parodymus vertinti kritiškai nenustatyta. Todėl teismas neturi pagrindo netikėti apklaustų liudytojų parodymais. Atsakovės nurodomi argumentai dėl tarp pareiškėjos ir liudytojų sudarytų sutarčių vertinimo, t.y., kad paskolų sutartys sudarytos kreditoriui nenaudingomis sąlygomis, paskolos grąžinimas neužtikrintas garantijomis, sutarčių originalus turi pareiškėja – paneigti teismo posėdyje apklaustų liudytojų parodymais, todėl teismo vertinami priešingai.

Teisme apklausta liudytoja P. B. nurodė, kad ji neskolino pareiškėjai nurodytos pinigų sumos, o tik pasirašė paskolos sutartį. Liudytoja nurodė, kad ji nesutaria su pareiškėja dėl šeimyninių reikalų. Pareiškėja teigia, kad liudytoja ją apkalba dėl jų nesutarimo, tačiau teismas mano, kad liudytoja, būdama įspėta pagal LR BK 64³ str. dėl atsakomybės už žinomai melagingų parodymų davimą, duoda teisingus parodymus ir sutinka su atsakovo pozicija, kad pareiškėjos pateikta 2004-05-27 paskolos sutartis su P. B. 50 000 Lt sumai (MGK byla, b. l. 98-99) nepatvirtina realaus faktinio pinigų skolinimosi.

ABTĮ 57 straipsnio 6 dalyje nustatyta, jog jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, o teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Kolegija, išanalizavusi byloje esančius įrodymus, mano, kad pareiškėjos pateikti įrodymai - 2004-05-26 paskolos sutartis su S. U. 50 000 Lt sumai (b. l. 97), 2004-05-26 paskolos sutartis su A. Š. 50 000 Lt sumai (MGK byla, b. l. 100), 2004-05-27 paskolos sutartis su M. I. 50 000 Lt sumai (MGK byla, b. l. 101-102), 2004-05-28 paskolos sutartis su N. J. 25 000 Lt sumai (MGK byla, b. l. 103), 2004-05-27 paskolos sutartis su M. B. 100 000 Lt sumai (MGK byla, b. l. 104-105) – yra tinkamas įrodymas, patvirtinantis pareiškėjos gautas pajamas. Pareiškėja įrodė, kad ji pagal minėtas paskolos sutartis gavo pajamų 275 000 Lt sumai, todėl šiai sumai netaikytinos apmokestinamosios pajamos. Mokesčių administratorius šioms pajamoms netinkamai pritaikė atitinkamus mokesčių įstatymus ir neteisingai apskaičiavo mokėtinų mokesčių sumas, todėl jo priimtas sprendimas ir jį patvirtinęs MGK sprendimas naikintini. Teismas sutinka su atsakovo pozicija, kad pareiškėjos pateikta paskolos sutartis su P. B. dėl 50 000 Lt nepatvirtina realaus ir faktinio 50 000 Lt skolinimosi, todėl laikytina, kad pareiškėja nepagrindė šių pajamų ir mokesčių administratorius šia apimtimi pagrįstai taikė turinio viršenybės prieš formą principą.

Teismas, remdamasis nurodytais motyvais, panaikina Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos 2007-05-16 sprendimą „Dėl patikrinimo akto" Nr. 143-222 ir Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007-08-21 sprendimą Nr. S-138(7-118/2007) ir įpareigoja Valstybinę mokesčių inspekciją prie Finansų ministerijos priimti naują sprendimą ir iš naujo nustatyti pareiškėjai N. Ž. mokesčio bazę bei apskaičiuoti mokėtiną gyventojų pajamų mokesčio dydį, užskaitant minėtas paskolų sutartis 275 000 Lt sumai, kaip tinkamus įrodymus, patvirtinančius gautas pajamas (LR ABTĮ 57 str., 88 str. 1 d. 2 p.)

Rezoliucinė dalis

Teismas, remdamasis išdėstytu ir vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 85 - 87 straipsniais,

nusprendė:

pareiškėjos N. Ž. skundą patenkinti iš dalies.

Panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos 2007-05-16 sprendimą „Dėl patikrinimo akto" Nr. 143-222 bei Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007-08-21 sprendimą Nr. S-138(7-118/2007) ir įpareigoti Valstybinę mokesčių inspekciją prie Finansų ministerijos priimti naują sprendimą iš naujo nustatant pareiškėjai N. Ž. mokesčio bazę bei apskaičiuojant mokėtiną gyventojų pajamų mokesčio dydį, atsižvelgiant į šiame teismo sprendime nurodytas aplinkybes.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.

Teisėjai Violeta BalčytienėVeslava RuskanRasa Ragulskytė - Markovienė