Kauno apylinkės teismo sprendimas

Kauno apylinkės teismo teisėja Vida Jegorovienė, rašytinio proceso būdu, išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Finansų administravimas” ieškinį atsakovui P. V. dėl skolos, palūkanų priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Atsakovui procesiniai dokumentai įteikti 2017 m. sausio 25 d. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 130 straipsnyje nustatyta tvarka specialiame interneto tinklalapyje www.teismai.lt paskelbiant teismo nustatyto turinio pranešimą. Atsakovas teismo nustatytu terminu atsiliepimo nepateikė, todėl ieškovui prašant priimti sprendimą už akių, jis priimtinas (CPK 142 str. 4 d., 153 str. 2 d., 285 str. ir 286 str.).

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Atlikus formalų ieškovo pateiktų įrodymų – Vartojimo kredito sutarties bendrųjų ir specialiųjų sutarties sąlygų, ieškovės paaiškinimą dėl Bendros vartojimo kredito kainos metinės normos skaičiavimo, Panešimo apie fizinį atsiskaitymą, Reikalavimo teisių perleidimo sutarties, sąskaitos išrašo dėl pinigų pervedimo atsakovui, informacijos apie asmenį paieškos, žyminio mokesčio sumokėjimą patvirtinančio dokumento - vertinimą bei atsakovui nepateikus įrodymų, patvirtinančių skolos sumokėjimą, darytina išvada, jog, pasitvirtinus minėtų ieškovo pateiktų įrodymų turiniui, būtų pagrindas priimti ieškovo prašomą sprendimą už akių.

Išnagrinėjus bylą nustatyta, kad pradinė kreditorė UAB „4finance“ ir atsakovas 2014 m. rugpjūčio 23 d. nuotoliniu būdu per sistemą vivus.lt sudarė paskolos sutartį (toliau – Sutartis), kuria atsakovui buvo suteiktas 289,62 Eur paskola, paskolos terminas 1 mėn. Atsakovas paskolą turėjo grąžinti iki 2014 m. rugsėjo 23 d. UAB „4finance“ 2014 m. rugpjūčio 23 d. pervedė 289,62 Eur (1 000 Lt) atsakovui. Atsakovas savo įsipareigojimo grąžinti paskolą nevykdė, todėl UAB „4finance“ 2014 m. gruodžio 14 d. vienašališkai nutraukė paskolos sutartį. 2015 m. gruodžio 21 d. pradinė kreditorė UAB „4finance“ ir ieškovė sudarė Reikalavimo perleidimo sutartį, pagal kurią ieškovei buvo perleistos reikalavimo teisės į atsakovo skolą.

CK 6.256 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kiekvienas asmuo privalo tinkamai ir laiku vykdyti savo sutartines prievoles. Pagal CK 6.38 straipsnio 1 dalį, prievolės turi būti vykdomos sąžiningai, tinkamai bei nustatytais terminais pagal įstatymų ar sutarties nurodymus. Atsakovas sutarties nevykdė, įrodymų apie prievolių įvykdymą byloje nėra, todėl remiantis CK 6.873 str. 1 d. bei Sutarties Bendrųjų sąlygų 7.1. p. iš atsakovo priteistina 289,62 Eur negrąžinta paskola.

Ieškovė taip pat paskaičiavo atsakovui 27,76 Eur pelno (mokėjimo) palūkanų (metinė palūkanų norma – 115,03 proc.) nuo 2014 m. rugpjūčio 23 d. iki 2014 m. gruodžio 14 d. bei 432,73 Eur palūkanų už naudojimąsi pinigais po sutarties įvykdymo praleidimo laikotarpiu nuo 2014 m. gruodžio 15 d. iki 2015 m. rugpjūčio 5 d. (bendra vartojimo kredito kainos metinė norma – 200 proc.), iš viso ieškovė prašo priteisti 460,49 Eur palūkanų.

Atsakovui už naudojimąsi kreditu atsirado pareiga paskolos davėjui mokėti sutartimi nustatytas palūkanas (CK 6.872 str. 1 d.), o praleidus prievolės įvykdymo terminą, jam atsiranda pareiga paskolos davėjui mokėti įstatymu nustatytas palūkanas nuo tos dienos, kada paskolos suma turėjo būti grąžinta, iki jos grąžinimo dienos, jeigu paskolos sutartis nenustato ko kita (CK 6.874 str. 1 d.). Pirminei kreditorei vienašališkai nutraukus sutartį, atsakovas privalėjo grąžinti visą paskolos sumą kartu su priklausančiomis mokėti palūkanomis (CK 6.874 str. 2 d.). Sutarties 7.1. punktu pirminė kreditorė ir atsakovas susitarė, kad pradelsus grąžinti skolą toliau skaičiuojamos mokėjimo funkciją atliekančios palūkanos. Sutarties 4.1 punkte numatyta, kad už naudojimąsi kreditu kredito gavėjas privalo mokėti fiksuotas palūkanas, išreikštas bendra kredito kainos metine norma ir kurios procentinė išraiška yra pateikiama sutarties specialiosiose sąlygose.

Vartojimo kredito įstatymo 2 straipsnio 3 dalis apibrėžia bendros vartojimo kredito kainos sąvoką. Bendra vartojimo kredito kaina – visos išlaidos, įskaitant palūkanas, komisinius mokesčius ir bet kuriuos kitus su vartojimo kredito sutartimi susijusius mokesčius, kuriuos vartojimo kredito gavėjas turi sumokėti ir kurie yra žinomi vartojimo kredito davėjui arba tarpusavio skolinimo platformos operatoriui, išskyrus atlyginimą notarui. Šio įstatymo 2 straipsnio 5 dalis numato, kad bendros vartojimo kredito kainos metinė norma – bendra vartojimo kredito kaina, išreikšta metiniu procentų dydžiu. Pirminis kreditorius standartinėse paskolos sutarties sąlygose (CK 6.185 str.) Sutarties 4.1. punktu nepagrįstai numatė, kad paskolos gavėjas privalo mokėti fiksuotas palūkanas, išreikštas bendra kredito kainos metine norma, nes bendros vartojimo kredito kainos metinė norma nėra lygi vartojimo kredito metinei palūkanų normai, ji apima ne tik mokėjimo funkciją atliekančias palūkanas, skaičiuojamas už naudojimąsi kreditu, bet ir visus kitus su sutarties sudarymu susijusius mokesčius. Šalys sutarties 4 p., 5 p. ir 7 p. už naudojimąsi kreditu susitarė dėl palūkanų mokėjimo. Bendros vartojimo kredito kainos dydžio taikymas skaičiuojant palūkanas prieštarauja paskolos sutarties sampratai ir esmei (CK 6.870 str., 6.872 str.), sąžiningai dalykinei praktikai, kurios šalys savo susitarimu negali pakeisti ar panaikinti (CK 6.158 str.) bei nustato sutarties šalių lygybės bei jų interesų pusiausvyros principus pažeidžiančias sąlygas, prieštarauja protingumo, sąžiningumo ar teisingumo kriterijams (CK 6.186 str. 3 d.). Bendros vartojimo kredito metinės palūkanų normos taikymas skaičiuojant palūkanas už suteiktą kreditą atitiktų sąžiningą dalykinę praktiką ir nepažeistų šalių interesų pusiausvyros.

Teismas šiuo atveju pažymi, kad tarp pirminės kreditorės ir atsakovės buvo sudaryta vartojimo kredito sutartis. Kadangi reikalavimas kildinamas iš vartojimo sutarties teismas ex officio (savo iniciatyva) imasi vartotojo, kaip silpnesniosios sandorio šalies, interesų pažeidimo apsaugos. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pabrėžęs, kad sutartiniuose santykiuose su vartotojais negali būti remiamasi vien sutarčių laisvės principu – būtinos teisės normos, saugančios silpnesniąją šalį ir įpareigojančios pardavėją ar paslaugų teikėją atsižvelgti į vartotojo interesus. Dėl šių priežasčių šiuolaikinėje sutarčių teisėje susiformavo silpnesniosios sutarties šalies apsaugos doktrina, kuri tapo pagrindu valstybei įsikišti į šalių sutartinius teisinius santykius ir, ribojant sutarties laisvės principą, nustatyti specialų vartojimo sutarčių teisinį reglamentavimą.

Minėta, kad ieškovė prašo priteisti 432,73 Eur palūkanų už naudojimąsi pinigais po sutarties įvykdymo praleidimo laikotarpiu nuo 2014 m. gruodžio 15 d. iki 2015 m. rugpjūčio 5 d. (bendra vartojimo kredito kainos metinė norma – 200 proc.). Palūkanos paskaičiuotos už 234 kalendorines dienas, jos sudaro 149,41 procentus prašomos priteisti negrąžintos atsakovei suteiktos paskolos sumos. Ieškovė mano, kad ši suma atitinka minimalius ieškovės nuostolius, patirtus dėl negalėjimo iš naujo paskolinti atsakovės negrąžinto kredito ir palūkanų sumos. Teismas pažymi, kad ieškovės paskaičiuotų sutartinių palūkanų suma po kredito grąžinimo termino pabaigos yra nepagrįstai didelė, todėl negali būti vertinama kaip sąžininga ir protinga sąlyga dėl materialiųjų palūkanų dydžio už praleistą terminą įvykdyti pinigines prievoles (sumokėti paskolą, palūkanas, delspinigius). Ieškovė, skaičiuodama palūkanas, nepagrįstai taikė šalių Sutarties specialiosiose sąlygose nurodytą bendrą kredito kainos metinės normos dydį. Be to, įstatyme įtvirtintas visiško nuostolių atlyginimo principas nėra absoliutus, nuo jo teismas gali nukrypti, esant įstatyme įtvirtintiems pagrindams. CK 6.251 str. 2 d. numato, kad teismas, atsižvelgdamas į atsakomybės prigimtį, šalių turtinę padėtį ir jų tarpusavio santykius, gali sumažinti nuostolių atlyginimo dydį, jeigu dėl visiško nuostolių atlyginimo atsirastų nepriimtinų ir sunkių pasekmių. Teismo vertinimu, tokios apimties reikalavimas prieštarauja CK 1.5 str. įtvirtintiems teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principams. Laikotarpio, už kurį skaičiuojamos palūkanos po sutarties nutraukimo, pabaigos momentas išskirtinai priklauso nuo ieškovės valios. Tai gali sudaryti jai sąlygas atsakovės sąskaita nepagrįstai praturtėti iš piniginės prievolės pažeidimo.

Atsižvelgus į vartojimo paskolos sutarties sampratą ir esmę, į sąžiningą dalykinę praktiką, į bylos šalių nelygiavertę padėtį ir įvertinus aplinkybes, kad atsakovas yra fizinis asmuo, paskolos sutartį sudarė prisijungdamas prie ieškovės paruoštų standartinių sutarties sąlygų, ieškovės reikalaujamos palūkanos mažintinos, palūkanų skaičiavimui taikant 115,03 proc. procentų vartojimo kredito palūkanų normą, palūkanas skaičiuojant ieškovės nurodytu laikotarpiu nuo negrąžintos paskolos sumos (CK 6.251 str., 6.261 str., 6.872 str.). Išdėstytų argumentų pagrindu ieškovės reikalavimas dalyje dėl palūkanų priteisimo tenkintinas iš dalies, ieškovei iš atsakovo priteistina 213,58 Eur ((289,62 Eur x 115,03 proc. / 100 proc.) / 365 d. x 234 d.) palūkanų po kredito sutarties nutraukimo, skaičiuojant ieškovės nurodytu laikotarpiu nuo 2014 m. gruodžio 15 d. iki 2015 m. rugpjūčio 5 d. (234 k. d.) nuo negrąžintos paskolos sumos, o likusioje dalyje reikalavimas dėl palūkanų po kredito grąžinimo termino pabaigos atmestinas kaip nepagrįstas ir neįrodytas (CPK 178 str.; CK 1.5 str. 2 d., 6.251 str., 6.261 str.).

Iš atsakovo ieškovei priteistinos 5 procentų dydžio metinės palūkanos nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (CK 6.37 str. 2 d., CK 6.210 str. 1 d.).

Patenkinus ieškinį iš dalies, iš atsakovo ieškovei priteistina dalis ieškovės sumokėto žyminio mokesčio, tenkintų reikalavimų daliai – 12,03 Eur (17,00x70,78/100) (CPK 80 str. 1 d. 1 p., 93 str.). Ieškovė nepateikė kitų išlaidų, pagrindžiančių ieškovės patirtas bylinėjimosi išlaidas, įrodymų, todėl minėtos išlaidos nepriteistinos (CPK 178 str.).

Iš atsakovo valstybei priteistina 4,17 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, (CPK 92 str., 96 str. 6 d., Lietuvos Respublikos Teisingumo ministro ir Finansų ministro 2011-11-07 įsakymas Nr.1R-261/1K-355).

Vadovaujantis išdėstytu bei Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 142 straipsnio 4 dalimi, 285-286 straipsniais, teismas

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Ieškinį tenkinti iš dalies.

Priteisti iš atsakovo P. V., a. k. (duomenys neskelbtini) ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „Finansų administravimas“, juridinio asmens kodas 304179870, 289,62 Eur (du šimtus aštuoniasdešimt devynis eurus 62 ct) skolos, 241,34 Eur (du šimtus keturiasdešimt vieną eurą 34 ct) palūkanų, 5 (penkių) procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos (530,96 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2016 m. gruodžio 14 d.) iki visiško teismo sprendimo įvykdymo, 12,03 Eur (dvylika eurų 3 ct) žyminio mokesčio; likusioje reikalavimų dalyje – ieškinį atmesti.

Priteisti atsakovo P. V., a. k. (duomenys neskelbtini) valstybei 4,17 Eur (keturis eurus 17 ct) bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (sumokėti į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos Finansų ministerijos, j. a. k. 188659752, biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodą 5660).

Atsakovas, dėl kurio priimtas sprendimas už akių, negali šio sprendimo skųsti nei apeliacine tvarka, nei kasacine tvarka, tačiau turi teisę sprendimą už akių priėmusiam teismui per 20 dienų nuo sprendimo priėmimo dienos paduoti pareiškimą, atitinkantį Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 287 straipsnio 2 dalies ir 3 dalies reikalavimus dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo.

Ieškovė turi teisę per 30 dienų nuo šio sprendimo priėmimo dienos skųsti jį apeliaciniu skundu Kauno apygardos teismui per Kauno apylinkės teismą.