- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nuosprendis
- Data
- 2013-04-03
- Bylos Nr.
- 1A-111/2013
- Teisminio proceso Nr.
- 1-10-9-00100-2005-9
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Aloyzas Kruopys (pirm.), Svajūnas Knizleris
- Nuteistasis
- G. K.
- Advokatai
- Viktoras Muravskis
- Kategorijos
- 1.1.4.5.3pavadinimo nepavyko patikrinti
- 1.2.17.1Kontrabanda (BK 199 str.)
- 1.2.23.3Neteisėtas disponavimas dideliu ar labai dideliu kiekiu narkotinių ar psichotropinių medžiagų (BK 260 str. 2, 3 d.)
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Aloyzo Kruopio,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo G. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2011 m. gegužės 10 d. nuosprendžio, kuriuo G. K. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal:
- Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – Lietuvos Respublikos BK) 25 straipsnio 3 dalį ir 260 straipsnio 3 dalį laisvės atėmimo bausme 11 metų;
- Lietuvos Respublikos BK 25 straipsnio 3 dalį ir 199 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimo bausme 5 metams.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punktu, bausmės subendrintos apėmimo būdu, ir nustatyta gautinė subendrinta 11 metų laisvės atėmimo bausmė. Bausmę paskirta atlikti pataisos namuose.
Aprašomoji dalis
nustatė:
G. K. nuteistas už tai, kad 2005 m. vasario – kovo mėnesių laikotarpiu, veikdamas organizuota grupe kartu su M. K. ir D. B., Lietuvos Respublikos teritorijoje laikė labai didelį kiekį psichotropinių medžiagų – 3 477,14 g metamfetamino, turėdamas tikslą jas parduoti Baltarusijos Respublikoje, ir 2005 m. vasario – kovo mėnesių laikotarpiu minėtas psichotropines medžiagas - 3477,14 g metamfetamino neteisėtai gabeno jam priklausančiuose automobiliuose „Nissan Terrano”, valstybiniai numeriai (duomenys neskelbtini) ir „BMW 525”, valstybiniai numeriai (duomenys neskelbtini) D. B. priklausančiame automobilyje „Mercedes Benz“, valstybiniai numeriai 4AE T 0218, bei M. K. priklausančiame automobilyje „Volkswagen Caravelle”, valstybiniai numeriai (duomenys neskelbtini) iš Lietuvos Respublikos teritorijos į Baltarusijos Respublikos teritoriją, nepateikdamas muitinės kontrolei ir neturėdamas leidimo, per Eišiškių pasienio kontrolės punktą, esantį Šalčininkų rajone. Po to, minėtas psichotropines medžiagas jis nugabeno į Baltarusijos Respubliką, Gardino sritį, Lydos miestą, kur 2005 m. vasario 24 d., veikdamas kartu su M. K. ir D. B., už nenustatytą sumą 55 g psichotropinės medžiagos – metamfetamino pardavė tariamam pirkėjui - Baltarusijos Respublikos VRM operatyvinės paieškos tarnybos pareigūnui D. K., o 2005 m. kovo 17 d., veikdamas kartu su M. K. ir D. B., 3 422,14 g psichotropinės medžiagos – metamfetamino už 17 700 eurų pardavė tariamiems pirkėjams - Baltarusijos Respublikos VRM operatyvinės paieškos tarnybos pareigūnams D. K. ir O. K.. Šiais veiksmais G. K., veikdamas organizuota grupe, neteisėtai laikė, gabeno ir pardavė labai didelį kiekį psichotropinių medžiagų, o taip pat, nepateikdamas muitinės kontrolei ir neturėdamas leidimo, per Lietuvos Respublikos valstybės sieną gabeno psichotropines medžiagas.
Šalies argumentai
Nuteistasis G. K. apeliaciniame skunde prašo Vilniaus apygardos teismo 2011 m. gegužės 10 d. nuosprendį panaikinti ir priimti išteisinamąjį nuosprendį.
Apeliantas nurodo, kad teismas apkaltinamąjį nuosprendį priėmė remdamasis Baltarusijos Respublikos Lydos rajono teismo 2005 m. rugpjūčio 17 d. nuosprendyje nurodytais liudytojų D. K., O. K., V. K., S. P., A. K., V. B. ir A. A. parodymais. Nuteistasis pažymi, kad D. K. ir O. K. teismo šaukimai į teismo posėdį nebuvo įteikti, tačiau teismas pripažino, kad šie asmenys negali dalyvauti teismo posėdyje dėl svarbios priežasties, todėl rėmėsi jų parodymais, nurodytais minėtame 2005 m. rugpjūčio 17 d. nuosprendyje. Apelianto nuomone, teismas negalėjo įrodymais pripažinti duomenų, kurie gauti užsienio valstybėje, pažeidžiant visuotinai pripažintus žmogaus teisių apsaugos standartus. Jo teigimu, sprendimą šioje baudžiamojoje byloje turėjo nulemti tik neabejotinai patikima, teisėtais būdais gauta informacija. Apeliaciniame skunde pažymima, kad nagrinėjant baudžiamąją bylą Baltarusijos Respublikoje bei atliekant ikiteisminį tyrimą šioje baudžiamojoje byloje ir nagrinėjant šią bylą pirmosios instancijos teisme, nebuvo tiriamos aplinkybės dėl operatyvinių paieškos priemonių sankcionavimo bei operatyvinės veiklos subjektų veiksmų teisėtumo.
Apeliantas nurodo, kad šioje baudžiamojoje byloje, kaip tai numato Baltarusijos Respublikos operatyvinės paieškos veiklos įstatymo 11 straipsnis, buvo panaudotos operatyvinės paieškos priemonės - operatyvinis asmens infiltravimas, kontrolinis pirkimas, pasiklausymo kontrolė. Tam, kad būtų išspręstas klausimas dėl šių priemonių skyrimo ir panaudojimo teisėtumo, iš Baltarusijos Respublikos teisėsaugos institucijų turėjo būti išreikalauta visi dokumentai, patvirtinti ir sankcionuoti Baltarusijos Respublikos vidaus reikalų ministerijos ir prokuratūros pareigūnų, bei medžiaga, kuri buvo pagrindas išduoti sankciją. Nuteistojo nuomone, to nepadarius, minėtas klausimas dėl užsienio pareigūnų atliktų operatyvinės paieškos priemonių teisėtumo negalėjo būti išspręstas.
Apeliaciniame skunde teigiama, kad dokumentų apžiūros – operatyvinės paieškos priemonių medžiagos protokole (b. l. 59-62, t. 1) nurodyta, kad apžiūros dokumentuose yra Baltarusijos Respublikos vidaus reikalų ministerijos OPVVV trečiosios valdybos viršininko pavaduotojo V. N. C. 2005 m. vasario 23 d. raportas apie tai, kad jo vadovaujamas padalinys turi operatyvinės informacijos apie D. B., jog šis, veikdamas nusikaltimo grupe, tiekia psichotropines medžiagas iš Lietuvos Respublikos ir jas realizuoja Baltarusijos Respublikoje. Šiame dokumente taip pat nurodyta, kad siekiant išaiškinti šio asmens daromą nusikalstamą veiką, su tuo susijusius asmenis bei nustatyti kitas svarbias aplinkybes, būtina pavesti Baltarusijos Respublikos vidaus reikalų ministerijos darbuotojų operatyvinį infiltravimą pagal Baltarusijos Respublikos operatyvinės paieškos veiklos įstatymo 13 straipsnio 7 dalį. Nuteistasis teigia, kad šioje baudžiamojoje byloje nėra jokio dokumento, patvirtinančio, kad ši operatyvinės paieškos priemonė buvo sankcionuota, todėl kyla abejonių dėl minėtos priemonės teisėtumo. Apeliantas pažymi, kad prašymas dėl tokio pobūdžio dokumentų išreikalavimo pirmosios instancijos teisme buvo atmestas.
Apeliaciniame skunde, remiantis liudytojo D. K. parodymais (b. l. 26-30, t. 2) bei D. B. parodymais, nurodytais Lydos rajono teismo nuosprendyje (b. l. 174-193, t. 5), pažymima, kad D. K. atliko operatyvinės paieškos priemones dar iki jų sankcionavimo (apeliantas spėja, kad tai galėjo būti padaryta ne ankščiau kaip 2005 m. vasario 23 d.). Nuteistojo nuomone, D. K. atlikti veiksmai buvo neteisėti ir prieštaravo Baltarusijos Respublikos operatyvinės paieškos veiklos įstatymo reikalavimams. Tokią išvadą, apelianto teigimu, patvirtina ir liudytojų O. K. ir S. P. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai, kad 2005 m. sausio – vasario mėnesių laikotarpiu į nusikalstamą grupę, užsiimančią narkotinių medžiagų disponavimu, buvo infiltruotas D. K.. Nuteistasis nurodo, kad pirmosios instancijos teismas iš Baltarusijos Respublikos teisėsaugos institucijų turėjo išreikalauti duomenis apie tai, ar buvo sankcionuotos D. K. atliktos operatyvinės paieškos priemonės 2005 m. sausio mėnesį bei jo atliktos operatyvinės paieškos priemonės dėl vogtų automobilių su pakeistais kėbulų ir variklių numeriais. Apeliantas taip pat mano, kad D. B. parodymai patvirtina, jog D. K. provokavo pastarąjį nusikalsti, pirmas pasiūlęs jam surasti narkotinių medžiagų. Be to, nuteistojo G. K. teigimu, operatyvinės veiklos tikslas tuo metu buvo nustatyti vogtus automobilius su pakeistais kėbulų ir variklių numeriais. Todėl D. K. aktyvūs veiksmai turi būti vertinami kaip provokacija. Apeliantas teigia, kad šie asmenys – D. K. ir D. B. turėjo būti apklausti teisiamajame posėdyje, tačiau pirmosios instancijos teismas tą padaryti atsisakė. Aukščiau išdėstytus apeliacinio skundo teiginius nuteistasis grindžia Europos Žmogaus Teisių Teismo Didžiosios kolegijos 2008 m. vasario 5 d. sprendimu Ramanauskas prieš Lietuvą, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2000 m. gegužės 8 d. nutarimu, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo baudžiamųjų bylų skyriaus 2006 m. kovo 28 d. nutartimi bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo baudžiamųjų bylų skyriaus plenarinės sesijos 2008 m. gruodžio 16 d. nutartimi Nr. 2A-P-6/2008.
Šalies argumentai
Apeliantas nurodo, kad šioje baudžiamojoje byloje esančiame 2005 m. balandžio 9 d. nutarime dėl pripažinimo įrodymų šaltiniais (b. l. 63-65, t. 1) teigiama, kad pagal Baltarusijos Respublikos operatyvinės paieškos veiklos įstatymo 17 straipsnį, sankcionuotas prokuroro nutarimas pavesti operatyvinę paieškos priemonę, medžiaga, kuri yra pagrindas išduoti sankciją bei medžiaga, gauta atlikus operatyvinę paieškos priemonę saugomi tik operatyvinės apskaitos bylose, esančiose operatyvinę paieškos veiklą vykdančiose institucijose. Nuteistasis pažymi, kad minėtame nutarime taip pat nurodyta, kad šie dokumentai apžiūrėti pagal 2005 m. gegužės 7 d. apžiūros protokolą ir yra įrodymų šaltinis, nes aplinkybės ir faktai išdėstyti juose yra patvirtinti ir sankcionuoti Baltarusijos Respublikos vidaus reikalų ministerijos ir prokuratūros pareigūnų bei turi reikšmės baudžiamajai bylai. Apeliantas atkreipia dėmesį, kad 2005 m. gegužės 7 d. apžiūros protokolas nėra pridėtas prie 2005 m. balandžio 9 d. nutarimo, todėl teismas šį apžiūros protokolą turėjo išreikalauti ir pridėti prie baudžiamosios bylos.
Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą patenkinti, o prokuroras prašė šį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas tenkinamas.
Lietuvos Respublikos BPK 20 straipsnyje nustatyta, kad įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti duomenys. Ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla. Įrodymais gali būti tik teisėtais būdais gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti šiame Kodekse numatytais proceso veiksmais.
Pagrindinis G. K. kaltės įrodymas skundžiamame nuosprendyje yra Baltarusijos Respublikos Lydos rajono teismo 2005-08-17 nuosprendyje esantys duomenys - liudytojų D. K. ir D. K. parodymai, dokumentai – protokolai, ekspertų išvados ir kita, esantys ištirtoje Baltarusijos Respublikos milicijos pareigūnų baudžiamojoje byloje, kurioje nuteisti M. K. ir D. B. (b. l. 181-193, t. 5).
Kaip nurodyta skundžiamame nuosprendyje, iš liudytojo D. K. parodymų seka, kad jis dirbo Baltarusijos Respublikos VRM operatyviniu darbuotoju. 2005 m. sausio - vasario mėn., vadovybės nurodymu, jis įsitvirtino nusikalstamoje grupėje, kuri vykdė nelegalią narkotinių medžiagų prekybą Baltarusijos teritorijoje. Vykdydamas užduotį, jis turėjo suvaidinti narkotinių medžiagų narių pirkėjo iš nusikalstamos grupės vaidmenį. Jis 2005 m. sausio mėnesį susipažino su Lydos miesto gyventoju D. B., kuris vertėsi automobilių, atgabentų iš Lietuvos, perpardavimu, o maždaug 2005 m. vasario mėn., D. B. nurodė, kad Lietuvoje jis turi gerų pažįstamų, kurie gali gauti metamfetamino ir parduoti ji už sutartinę kainą. D. B. jam pardavė 55 gramai metamfetamino. 2005 m. kovo 8 ar 9 dieną jis paskambino į D. B. mobilųjį telefoną ir pasakė šiam, kad jo draugai ir pažįstami išbandė bandomąją partiją ir yra pasiruošę įsigyti metamfetamino už 18 000 eurų. 2005 m. kovo 11 d. vakare jis kartu su kitu Baltarusijos Respublikos VRM darbuotoju O. K. nuvyko į Lydą susitikti su D. B.. Šis atvežė juos į butą, esantį Zarečnaja g. 9-15, Lydoje. Į butą nuėjo jis kartu su D. B.. Jiems įėjus į butą, ten jau buvo du vyrai, 40-45 metų amžiaus. Vienas jų, kaip paaiškėjo vėliau, buvo M. K., o kitas, kaip paaiškėjo vėliau, buvo G. K.. D. B. supažindino jį su šiais vyrais, pristatydamas juos kaip tuos lietuvius, kurie užsiima metamfetamino gabenimu iš Lietuvos į Baltarusiją. Lietuviai ėmė jam pasakoti apie savo galimybes tiekti narkotines medžiagas iš Lietuvos. Iš pokalbio jis suprato, kad tai M. K. „verslas“, t. y. šiame versle dalyvauja jo prekė (narkotikai) ir yra įdėti jo pinigai, o G. K. šame reikale buvo taip vadinamos „smegenys“, t. y. idėjų generatorius. D. B. pranešė G. K. ir M. K., kad jis ketina įsigyti metamfetamino už 18 000 eurų. G. K. ir M. K. pasiūlė jam važiuoti su jais ir parodyti pinigus. Jie privažiavo prie pervažos į Lydos miestą ir sustojo. Jis paėmė iš tarnybinio automobilio 18 000 eurų, ir įsėdo į „BMW-525“ pas lietuvius. Automobilyje jis parodė šiems visus pinigus, o G. K. paėmė iš kiekvieno banknotų pluošto po vieną kupiūrą pasirinktinai ir ėmė tikrinti kažkokiu savo prietaisu, ar jie tikri. D. B. pasakė, kad jis turi savo 3 500 JAV dolerių ir jis pats gali nupirkti 450 gramų amfetamino, kurio, kaip per mažo kiekio nepanoro pirkti tariamu pirkėju apsimetęs jis (D. K.). G. K. sutiko šiam parduoti šį kiekį už 3 500 JAV dolerių. G. K. pasakė, kad jis su M. K., t. y. Robertu, atveš iš Vilniaus reikiamą kiekį narkotikų. 2005 m. kovo 16 d., vėlai vakare, D. B. paskambino jam į mobilųjį telefoną ir pasakė, kad prekė jau Baltarusijoje bei paskyrė pasimatymą kitos dienos ryte. 2005 m. kovo 17 d. ryte D. B. paskambino jam į mobilųjį telefoną ir pakartojo, kad visa yra atvežta, pasakė, kad jam būtina atvykti iki 10.30 val. į Lydą, kad galėtų nustatyti narkotikų perdavimo jam tvarką ir atitinkamai pinigų už narkotiką perdavimą jiems. Jis važiavo kartu su kitu Baltarusijos Respublikos VRM darbuotoju O. K.. Lydoje jis susitiko su D. B. ir jie nuvažiavo prie nuosavo namo, esančio Černiachovskio g. 11, Lydoje. Jis, D. B. ir O. K. užėjo į namo virtuvę, kur jau buvo G. K. ir M. K.. Pastarieji patvirtino, kad visa prekė yra Lydoje, slėptuvėje. M. K. pasakė, kad jis su G. K. dirba jau seniai, jis pats turi tiesioginių ryšių su tiekėjų viršininkais, sprendžia visus narkotikų tiekimo iš Olandijos klausimus, o G. K. sprendžia jų gabenimo per valstybinę sieną reikalus, t. y. susitaria su muitininkais ir pasieniečiais dėl laisvo (be patikrinimo) jų automobilių įvažiavimo su „prekėmis“, o taip pat sugalvoja jų saugaus perdavimo schemas. Sutarus dėl sandėrio D. B. jam parodė „Nissan Terrano“ su lietuviškais numeriais (duomenys neskelbtini) kuris stovėjo aikštelėje. Jis atrakino automobilį rakteliais, kuriuos jam davė D. B., ir už vairuotojo sėdynės po skudurais apčiuopė ir paėmė tris paketus su gelsva medžiaga, iš kvapo suprato, kad tai narkotikai. Tuomet jis paskambino savo vadovybei ir pranešė, kad pagrindinė narkotikų partija jau yra pas jį, taigi pardavimas įvyko. Po to, kaip ir buvo susitarę, jis kartu su D. B. nuvažiavo už Lydos miesto ribų, kur D. B. žodžiais tariant, buvo slėptuvė su narkotine medžiaga, o G. K. savuoju automobiliu „BMW“ nuvažiavo į kitą pusę, kaip jis suprato, link Černyševskio gatvės, kad galėtų patikrinti pinigų perdavimo faktą: O. K. - M. K.. Jie važiavo už miesto ir D. B. parodė jam medį laukymėje ir pasakė, kad prie jo yra užkasti narkotikai. Priėjęs prie nurodyto medžio ir iškasė paketą su baltai pilkšvais milteliais ir tuoj pat paskambinęs O. K. pasakė, kad prekė pas jį, ir kad šis gali atiduoti pinigus M. K.. Taip pat jis paskambino savo vadovybei ir pranešė, kad narkotikai jau pas jį. Po keleto minučių jis buvo sulaikytas milicijos darbuotojų. Kiek žino, D. B. buvo sulaikytas čia pat prie miško, šalia savo automobilio. Apžiūrint įvykio vietą, maža narkotiko partija, kurią jis atkasė miške, buvo rasta pas jį, o pagrindinė narkotikų partija buvo paimta iš jo tarnybinio automobilio.
Lydos rajono teismo nuosprendyje nurodyta, kad paskelbti O. K. parodymai atitinka D. K. duotus parodymus.
Šie parodymai būtų svarbus G. K. kaltės įrodymas, jei jie atitiktų Lietuvos Respublikos BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus.
Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – EŽTT) savo formuojamoje praktikoje tam tikrais atvejais nedraudžia vadovautis liudytojų, kurie nebuvo apklausti teisiamajame posėdyje, parodymais ir jais grįsti asmens kaltę, tačiau EŽTT ne kartą yra pasisakęs, kad jei nuteisimas grindžiamas tik arba iš esmės asmens, kurio kaltinamasis negalėjo apklausti arba neturėjo galimybės, kad toks asmuo būtų apklaustas ikiteisminio tyrimo arba bylos nagrinėjimo teisme metu, parodymais, gynybos teisės apribojamos tiek, kad tuo pažeidžiamos Europos Žmogaus teisių ir laisvių konvencijos 6 straipsnyje numatytos garantijos (Novikovas v. Lithuania, no. 45756/05, judgement of 20 April 2010). Laikoma, kad gynybos teisės yra apribojamos nesuderinama su Konvencijos 6 straipsnio reikalavimais apimtimi, jei nuteisimas yra grindžiamas vien tik arba didžiąja dalimi liudytojo parodymais, kurio kaltinamasis negalėjo apklausti arba neturėjo galimybės, kad tas liudytojas būtų apklaustas tyrimo metu ar nagrinėjant bylą teisme (žr. Balčiūnas v. Lithuania, no. 17095/02, judgement of 20 July 2010). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas taip pat pripažįsta, kad kaltinamojo teisė į gynybą yra pažeista, jei apkaltinamasis nuosprendis grindžiamas vien tik ar didžiąja dalimi liudytojo, kurio kaltinamasis negalėjo apklausti ir neturėjo galimybės, kad jis būtų apklaustas ikiteisminio tyrimo stadijoje arba nagrinėjant bylą teisme, parodymais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis Nr. 2K-499/2008).
Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje kaltinamajam garantuojama teisė į teisingą procesą, o 6 straipsnio 3 dalies d punkte – teisė užduoti klausimus kaltinimo liudytojams. Analogiška teisė įtvirtinta Lietuvos Respublikos BPK 44 straipsnio 7 dalyje. Paprastai šios nuostatos įpareigoja, kad kaltinamajam būtų suteikta pakankama ir tinkama galimybė ginčyti prieš jį liudijančių liudytojų parodymus bei pateikti liudytojams klausimų arba tuo metu, kai jis duoda parodymus, arba vėliau procese. EŽTT praktikoje Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 3 dalies d punkto pažeidimas ne kartą konstatuotas dėl to, kad apkaltinamasis nuosprendis buvo pagrįstas tik arba lemiama apimtimi liudytojo (liudytojų), kurio kaltinamasis neturėjo galimybės apklausti proceso metu, parodymais. Pažymėtina ir tai, kad, vadovaujantis EŽTT praktika, tuo atveju, kai svarbių liudytojų neįmanoma apklausti dėl to, jog jie yra nežinia kur, valstybės institucijos turi imtis reikiamų pastangų jų dalyvavimui procese užtikrinti (Pello v. Estonia, no. 11423/03, judgement of 12 April 2007). EŽTT byloje Bonev prieš Bulgariją (Bonev v. Bulgaria, no. 60018/00, judgement of 8 June 2006) pažeidimas konstatuotas dėl to, kad apkaltinamasis nuosprendis pareiškėjui buvo lemiamai grįstas tiesiogiai įvykį mačiusių liudytojų, kurių pareiškėjas negalėjo apklausti nei ikiteisminio tyrimo, nei teisminio nagrinėjimo metu, parodymais.
Šioje byloje situacija labai panaši. Liudytojams D. K. ir O. K., kurių parodymai turėjo didžiausią reikšmę apkaltinamojo nuosprendžio priėmimui, šaukimai į pirmosios instancijos teismo posėdį įteikti nebuvo, jiems užduoti klausimus apeliantas neturėjo galimybės. Apeliacinės instancijos teismo bandymai tiek šaukimais, tiek ir prokuroro pagalba iškviesti šiuos asmenis į teismą, kad būtų galima juos apklausti, buvo nesėkmingi, šie asmenys nurodytais adresais nerasti, jų buvimo vietos negalėjo nurodyti ir Baltarusijos organizuoto nusikalstamumo ir korupcijos tyrimo vyriausiosios valdybos pareigūnai (b. l. 70, 73, 74, t. 7). Gautame Baltarusijos Respublikos VRM 2012-06-13 rašte Nr. 35143dsp nurodyta, kad Baltarusijos Respublikos VRM darbuotojai, dalyvavę atliekant operatyvinius infiltravimo veiksmus (D. K. ir O. K.) naudojosi saugumo priemonėmis pakeitę savo paso duomenis. Nomenklatūrinės bylos su operatyvine medžiaga apie šių darbuotojų dalyvavimą yra sunaikintos, pasibaigus bylų saugojimo terminui, todėl nustatyti šių darbuotojų duomenis šiuo metu yra neįmanoma.
Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į jau minėtą teismų praktiką bei į tai, kad D. K. ir O. K. pavadinti asmenys, kurių tikrieji asmens duomenys nežinomi ir jų nustatyti nėra galimybės, nebuvo apklausti pirmosios instancijos teisme, jų negalima apklausti ir apeliacinės instancijos teisme, o ir ikiteisminio tyrimo metu apeliantas neturėjo galimybės jiems užduoti klausimus, prieina prie išvados, kad šių asmenų parodymai neatitinka įrodymams keliamų reikalavimų, todėl jais nesivadovauja.
Pirmosios instancijos teismas, tuo klausimu priėmęs priešingą sprendimą, nuosprendyje nurodė tai, kad „1992 metų spalio 20 d. Lietuvos Respublikos ir Baltarusijos Respublikos sutarties dėl teisinės pagalbos ir teisinių santykių civilinėse, šeimos ir baudžiamosiose bylose 13 straipsnis nustato, kad dokumentai, kuriuos vienos Susitariančiosios Šalies teritorijoje surašė arba paliudijo pagal savo kompetenciją nustatyta tvarka, patvirtinant antspaudu su valstybinio herbo atvaizdu, teismas ar oficialus asmuo (nuolatinis vertėjas, ekspertas ir pan.), priimami ir kitos Susitariančiosios Šalies teritorijoje. Dokumentai, kurie vienos Susitariančiosios Šalies teritorijoje laikomi oficialiais, turi ir kitos Susitariančiosios Šalies teritorijoje oficialių dokumentų įrodomąją galią“. Iš to pirmosios instancijos teisme padarė išvadą, kurioje teigiama, kad „Nors liudytojai Baltarusijos Respublikos piliečiai ir gyventojai D. K., O. K., V. K., S. P., A. K., V. B. ir A. A. į Vilniaus apygardos teismo posėdį neatvyko ir tiesiogiai dėl įvykių aplinkybių apklausti nebuvo, tačiau jie buvo apklausti nagrinėjant baudžiamąją bylą Baltarusijos Respublikos Lydos rajono teisme, jų parodymai yra išdėstyti ir įvertinti šio teismo 2005-08-17 nuosprendyje, kuriuo už disponavimą psichotropinėmis medžiagomis stambiu mastu ir jų kontrabandą buvo nuteisti M. K. ir D. B.. Šių asmenų parodymai yra nuoseklūs, atitinka jų parodymus, duotus tyrimo metu, neprieštarauja kitiems esantiems byloje įrodymams. Lietuvos Respublikos BPK 276 str. 1 d. 1 p. nustato, kad liudytojo parodymai, duoti pirmiau teisme, gali būti teisiamajame posėdyje balsu perskaitomi, jeigu liudytojas nedalyvauja teisiamajame posėdyje dėl svarbių priežasčių. Visi aukščiau paminėti liudytojai yra kitos šalies piliečiai ir gyventojai, užtikrinti jų atvykimą į teismo posėdį procesinėmis priemonėmis nėra galimybės, todėl liudytojų neatvykimo priežastys laikytinos svarbiomis, ir teismas vadovaujasi jų parodymais, duotais Baltarusijos Respublikos Lydos rajono teismui ir išdėstytais šio teismo nuosprendyje“.
Su tokiu įrodymų sąvokos traktavimu sutikti nėra pagrindo. Iš paminėtos 1992 metų spalio 20 d. Lietuvos Respublikos ir Baltarusijos Respublikos sutarties dėl teisinės pagalbos ir teisinių santykių civilinėse, šeimos ir baudžiamosiose bylose matyti, kad sutarties 13 straipsnis kalba apie dokumentų galiojimą. Šiuo konkrečiu atveju tai patvirtina faktą, kad už disponavimą psichotropinėmis medžiagomis stambiu mastu ir jų kontrabandą Baltarusijos Respublikos Lydos rajono teisme buvo nuteisti M. K. ir D. B.. Tačiau Lietuvos Respublikos ir Baltarusijos Respublikos sutartis negali sumenkinti ar varžyti Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos ir Lietuvos Respublikos BPK garantuojamos kaltinamojo teisės užduoti klausimus kaltinimo liudytojams. Todėl Baltarusijos Respublikos Lydos rajono teismo nuosprendyje minimi liudytojų, kurie neapklausti Lietuvos Respublikos teisme, parodymai negali būti pripažinti įrodymais, net ir tuo atveju, kai nuosprendžio kopijos tikrumą kompetentinga Baltarusijos Respublikos įstaiga patvirtino dokumentams tvirtinti nustatyta tvarka.
Nėra pagrindo kaip G. K. kaltės įrodymu remtis ir Lydos rajono teismo nuosprendžiu nuteisto D. B. parodymais, nes teisme Lietuvoje D. B. neapklaustas. Kviečiamas į apeliacinės instancijos teismą jis, nors ir žinodamas apie posėdį, neatvyko, todėl jį, kaip užsienio pilietį, atvesdinti, apklausti ir patikrinti jo parodymų teisingumą nėra galimybės. Todėl ir jo parodymais neatitinka įrodymams keliamų reikalavimų.
Dar G. K. kaltė pirmosios instancijos teisme buvo grindžiama ir keliais audioįrašais. Nuosprendyje nurodyta, kad 2005-04-29 apžiūros protokole apžiūrėtas garso įrašas, padarytas D. K. ir D. B. susitikimo, įvykusio 2005-02-24 Minsko - Gardino kelio 160-ajame kilometre, metu atitinka liudytojo D. K. apklausos protokoluose nurodytą šio pokalbio turinį (b. l. 26-39, 118-135, t. 2).
Nuosprendyje taip pat nurodyta, kad 2005-04-30 apžiūros protokole apžiūrėtas garso įrašas, padarytas D. B. ir D. K. susitikimo, įvykusio 2005-03-17, laikotarpiu nuo 11 val. 32 min. iki 11 val. 53 min., Minsko - Gardino kelio 160-ajame kilometre, metu atitinka liudytojo D. K. apklausos protokoluose nurodytą šio pokalbio turinį (b. l. t 26-39 157-169, t. 2).
Nuosprendyje taip pat nurodyta, kad 2005-05-01 apžiūros protokole apžiūrėtas garso įrašas, padarytas D. K., O. K., D. B., M. K. ir G. K. susitikimo, įvykusio 2005-03-17, laikotarpiu nuo 12 val. iki 16 val., Minsko - Gardino kelio 160-ajame kilometre, metu turinys atitinka liudytojų D. K., O. K. apklausos protokoluose nurodytą šio pokalbio turinį (b. l. 170-206, 26-39, 45-53, t. 2).
Nuosprendyje taip pat nurodyta, kad buvo apžiūrėtas garso įrašas, padarytas D. K., O. K., D. B., M. K. ir G. K. susitikimo, įvykusio 2005-03-11, nuo 19.00 val. iki 22.15 val., Minsko - Gardino kelyje, 160-ajame kilometre, bei Lydos mieste, metu. Garso įrašo stenograma pateikta atsižvelgiant į Baltarusijos Respublikos VRM darbuotojo D. K. – tiesioginio visų pokalbių dalyvio – parodymus apie tai, koks balsas priklauso kiekvienam pokalbių dalyviui, pavadinant juos savais vardais (b. l. 136-156, t. 2). Užfiksuoto pokalbio turinys atitinka liudytojų D. K., O. K. apklausos protokoluose nurodytą šio pokalbio turinį (b. l. 26-39, 45-53, t. 2).
Tačiau kaip jau buvo minėta, liudytojų D. K., O. K. parodymai neatitinka įrodymams keliamų reikalavimų, todėl jais, taip pat ir ta dalimi, kurioje nurodoma koks pokalbio dalyvio balsas kam priklauso, negalima remtis.
Lietuvos Respublikos BPK 20 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad įrodymais gali būti tik teisėtais būdais gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti šiame Kodekse numatytais proceso veiksmais. Iš Baltarusijos Respublikos VRM ypatingai svarbių bylų tardytojo D. A. J. 2006-09-04 rašto matyti, kad aukščiau paminėtų garso įrašų paimti ir pateikti nėra galimybės, nes jie kaip daiktiniai įrodymai neišliko, kadangi išsimagnetino, o skaitmeninių laikmenų nėra (b. l. 171, t. 5).
Taigi, Lietuvos Respublikos BPK nustatytais būdais patikrinti minėtų įrašų tikrumo galimybės nebėra, todėl jie įrodymams keliamų reikalavimų neatitinka ir jais nesivadovaujama.
Darydamas išvadas apie G. K. kaltumą pirmosios instancijos teismas vadovavosi ir liudytojų S. P., V. K., A. K., V. B. ir A. A. parodymais, nurodęs, kad jie yra nuoseklūs, kad jie atitinka tyrimo metu duotus parodymus, neprieštarauja kitiems esantiems byloje įrodymams.
Tačiau šių liudytojų parodymai taip pat neįrodo apelianto kaltumo.
Iš jau minėto Baltarusijos Respublikos Lydos rajono teismo 2005-08-17 nuosprendžio galima padaryti išvadą, kad minėtas liudytojas V. K. Lydos rajono teisme net nebuvo apklaustas, jo parodymai įvardinti kaip „paskelbti“ (b. l. 186, t. 5). Šio liudytojo parodymų turinys tame nuosprendyje iš viso neperteiktas, taigi, ką jis parodė, neaišku.
Lydos rajono teismo nuosprendyje minimo liudytojo S. P. parodymuose apelianto pavardė nepaminėta, minimas vardas Giena, kaip asmens atvykusio į Baltarusijos Respubliką iš Lietuvos, su kuriuo bendravo D. K., kai jį su tuo asmeniu supažindino D. B.. Liudytojo S. P. pateikta informacija apie paminėtų asmenų bendravimo tikslą ir turinį remiasi pokalbiais, kuriuos jis girdėjo, pasiklausydamas aparatūros pagalba, ir kurie buvo įrašyti. Iš Lydos rajono teismo nuosprendžio galima spręsti, kad S. P. nurodė, kas yra įrašytų pokalbių dalyviai ir kurie balsai kam priklauso. Tačiau ši informacija dėl įrašų neišsaugojimo negali būti patikrinta, todėl įrodymams keliamų reikalavimų neatitinka. V. B. ir A. A. parodymai, kaip matyti iš Lydos rajono teismo nuosprendyje išdėstytų parodymų, susiję su tuo, kad šie liudytojai, kaip muitinės pareigūnai, matė apeliantą ne kartą važiuojantį iš Lietuvos Respublikos į Baltarusiją, tačiau jie nieko neparodė apie nusikalstamus G. K. veiksmus. Liudytojos A. K. parodymuose, kurie perteikti Lydos rajono teismo nuosprendyje nurodyta, kad 2005-03-17 pas liudytojos motiną Lydos mieste, (duomenys neskelbtini) lankėsi G. K., M. K. ir apeliantas. Tą dieną ji paliko apeliantą ir M. K. minėtame bute, o po pietų grįžusi rado M. K. ir kažkokį barzdotą asmenį. Dar matė paketą, kas buvo jame, nežino. Apie 16 val. pasirodė milicijos pareigūnai ir visus sulaikė.
Kaip matyti, ir šiuose parodymuose nėra nieko, kas patvirtintų G. K. kaltumą dėl inkriminuotų nusikaltimų padarymo.
Nuosprendyje remiamasi ir Lydos rajono apylinkės teisme nuteisto M. K. parodymais, kad 2005 metų kovo mėnesį jis kartu su G. K. ir D. B. pardavė baltarusiams metamfetaminą už 17 700 eurų. Kaip nurodyta skundžiamame nuosprendyje, M. K. Vilniaus apygardos teisme šių parodymų atsisakė, paaiškino, kad Baltarusijos milicijos pareigūnai prieš jį naudojo smurtą ir todėl jis davė neteisingus parodymus, o iš tikrųjų jis apie psichotropines medžiagas nieko nežino.
Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad net ir šie paskutiniai nuteistojo M. K. parodymai nesutampa su kaltinamojo G. K. parodymais, ir tai rodo, kad jie kiekvienas kuria savo įvykių versiją ir mėgina klaidinti teismą. Teismas šiuos M. K. parodymus įvertino kaip bandymą padėti G. K. išvengti atsakomybės, ir rėmėsi tais jo parodymais, kurie yra išdėstyti Lydos rajono teismo nuosprendyje ir neprieštarauja kitiems esantiems byloje įrodymams.
Apeliacinės instancijos teismas ir šiuo atveju vadovaujasi jau minėta taisykle, kad negalima vadovautis parodymais, dėl kurių įtariamasis ar kaltinamasis negalėjo užduoti klausimų parodymus davusiam asmeniui. Pirmosios instancijos teisme M. K. buvo apklaustas, tačiau jo parodymuose nėra apeliantą kaltinančios informacijos (b. l. 24-25, t. 7). Apklausiamas apeliacinės instancijos teisme M. K. parodė, kad nieko negali pasakyti apie G. K. nusikalstamą veiklą, teigia, kad nieko apie tai nežino. Nurodė, kad ikiteisminio tyrimo metu davė apeliantą kaltinančius parodymus dėl vartotų prieš jį neteisėtų veiksmų.
Pastaroji aplinkybė nėra nei patvirtinta, nei paneigta, kadangi teismas neturi galimybių išsiaiškinti kitoje valstybėje atlikto ikiteisminio tyrimo aplinkybių. Tačiau atsižvelgiant į tai, kad ikiteisminio tyrimo metu Baltarusijos Respublikoje G. K. neturėjo galimybės ginčyti M. K. parodymų, šiais parodymais, kaip neatitinkančiais Lietuvos Respublikos BPK ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos nuostatų, nesivadovaujama kaip įrodymais.
Kiti skundžiamame nuosprendyje kaip G. K. kaltę patvirtinantys įrodymai įvardinti duomenys, susiję su psichotropinių medžiagų radimu, jų ištyrimu, bet ne tiesiogiai su nuteistuoju. Vienintelis įrodymas, kuris sietinas su nuteistuoju, yra tai, kad jam priklausančiame automobilyje „Nissan Terrano“, valstybiniai Nr. (duomenys neskelbtini) sėdynės apvalkalo atraižose yra psichotropinės medžiagos – metamfetamino – pėdsakų (b. l.30-32, t. 4). Tačiau nesant įstatymų reikalavimus atitinkančių įrodymų, patvirtinančių ryšį tarp šių pėdsakų ir pas kitus asmenis paimtų didelių psichotropinės medžiagos kiekių, toks įrodymas yra aiškiai nepakankamas padaryti išvadoms, kad automobilyje metamfetamino pėdsakų liko dėl to, kad G. K. atgabeno ir realizavo didelį psichotropinės medžiagos kiekį, kaip tai nurodyta skundžiamame nuosprendyje. Nesant įrodymų apie tai, kad nuteistasis neteisėtai laikė, gabeno ir pardavė labai didelį kiekį psichotropinių medžiagų, o taip pat, nepateikdamas muitinės kontrolei ir neturėdamas leidimo, per Lietuvos Respublikos valstybės sieną gabeno psichotropines medžiagas, skundžiamas nuosprendis panaikintinas ir priimtinas išteisinamasis nuosprendis, neįrodžius, kad G. K. dalyvavo padarant inkriminuotas nusikalstamas veikas, o apeliacinio skundo argumentai apie tai, ar teisėtai Baltarusijos Respublikos pareigūnų buvo atlikti operatyvinio tyrimo veiksmai - operatyvinis asmens infiltravimas, kontrolinis pirkimas, pasiklausymo kontrolė, kaip neturintys esminės reikšmės, neanalizuojami.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 4 dalimi, 329 straipsnio 1 punktu,
n usprendžia:
panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2011 m. gegužės 10 d. nuosprendį, kuriuo G. K. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 25 straipsnio 3 dalį ir 260 straipsnio 3 dalį bei pagal Lietuvos Respublikos BK 25 straipsnio 3 dalį ir 199 straipsnio 2 dalį ir priimti naują nuosprendį:
G. K. dėl kaltinimų padarius nusikaltimus, numatytus Lietuvos Respublikos BK 25 straipsnio 3 dalyje ir 260 straipsnio 3 dalyje bei Lietuvos Respublikos BK 25 straipsnio 3 dalyje ir 199 straipsnio 2 dalyje išteisinti, neįrodžius, kad G. K. dalyvavo padarant šias nusikalstamas veikas.