Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Rasa Gudžiūnienė teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo A. B. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2015 m. balandžio 17 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2-960-866/2016 pagal ieškovo A. B. ieškinį atsakovams Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Teisingumo ministerijos, Lietuvos Aukščiausiajam Teismui ir šio teismo teisėjams, Kauno apygardos teismui ir šio teismo teisėjams bei Kauno apylinkės teismui ir šio teismo teisėjams dėl žalos atlyginimo, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Motyvuojamoji dalis

Ginčas byloje kilo dėl atsisakymo priimti atskirąjį skundą pagrįstumo ir teisėtumo.

Vilniaus apygardos teismas 2015 m. kovo 23 d. nutartimi nustatė ieškovui A. B. 14 dienų procesinį terminą nuo nutarties patvirtintos kopijos įteikimo dienos pašalinti nutartyje nurodytus ieškinio trūkumus, t. y. aiškiai suformuluoti faktinį ieškinio pagrindą, pateikti skaičiavimus ir įrodymus, kuriuose atsispindėtų ieškovo patirta turtinė ir neturtinė žala, pridėti ieškinyje nurodytus įrodymus, pašalinti iš ieškinio teiginius ir reikalavimus, įžeidžiančius Lietuvos Respublikos teisėsaugos institucijas ir teisėjus.

2015 m. balandžio 13 d. teisme buvo gautas ieškovo atskirasis skundas dėl Vilniaus apygardos teismo 2015 m. kovo 23 d. nutarties.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Vilniaus apygardos teismas 2015 m. balandžio 17 d. nutartimi atsisakė priimti ieškovo A. B. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2015 m. kovo 23 d. nutarties.

Teismas pažymėjo, kad Vilniaus apygardos teismas 2015 m. kovo 23 d. nutartimi nustatęs ieškinio trūkumus, be kita ko nurodė ieškovui pašalinti iš ieškinio teiginius ir reikalavimus, įžeidžiančius Lietuvos Respublikos teisėsaugos institucijas ir teisėjus, tačiau ieškovas, pateikdamas atskirąjį skundą, kaip ir ieškinyje, sąmoningai vėl įvardino tiek neegzistuojančius atsakovus ,,kriminalinė Lietuvos Respublika“, ,,kriminalinis Vilniaus apygardos teismas“, tiek atkartojo įžeidžiančius teiginius apie Lietuvos Respublikos teisėsaugos institucijas ir teisėjus. Teismas akcentavo, kad ieškovui ne kartą buvo nurodyta, jog jo procesiniuose dokumentuose šalių įvardinimas kaip „kriminalinė institucija Vilniaus apygardos teismas“, „kriminaliniai teismai“, „kriminalinė Lietuvos Respublika“, „kriminalinė Lietuvos teisingumo ministerija“, „pseudoteisėjai“ ir kt., vertinamas ne kaip klaida, o kaip sąmoningas veiksmas, piktnaudžiavimas proceso teisėmis. Atsižvelgdamas į tai, teismo konstatavo, kad nėra pagrindo priimti tokį ieškovo skundą, kuris savo turiniu iš esmės atspindi ieškinyje išvardintus teiginius ir reikalavimus, kurių trūkumus teismas nustatė.

III. Atskirojo skundo argumentai

Ieškovas A. B. atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2015 m. balandžio 17 d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės dėl atskirojo skundo priėmimo ir eigos. Atskirasis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

Nutartimi pažeista teisė į apeliaciją. Nutartyje nenurodytas įstatymas, kuris suteikia teisę atsisakyti priimti atskirąjį skundą. Skundą galima atisakyti priimti, kai yra Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 315 straipsnyje nurodyti pagrindai arba skundas neatitinka CPK 306, 311 straipsnių reikalavimų, bet tada nustatomas terminas trūkumams šalinti. Teismo nurodytas CPK 335 straipsnis nustato terminą atskirajam skundui paduoti, bet nereguliuoja atsisakymo priimti skundą. Nutartyje nenustatyta, kad būtų pažeistas terminas paduoti skundą, todėl minėta norma taikyta netinkamai.Pažeisti CPK 115 straipsnio 4 dalis ir 291 straipsnio 1 dalies 5 punktas, nes nenurodytas įstatymas, kurio remiantis nustatoma, kad neva neegzistuoja atsakovai „kriminalinė Lietuva“ ir „kriminalinės institucijos pseudoteisėjai“. Nutartyje nurodyta, kad 2015 m. kovo 23 d. nutartimi teismas nustatė ieškinio trūkumus, tačiau ieškovas atskirajame skunde vėl atkartoja tuos pačius ieškinio trūkumus, todėl tokio atskirojo skundo negalimi priimti. Tačiau atskirasis skundas būtent tam ir paduodamas, kad būtų panaikinta minėta 2015 m. kovo 23 d. nutartis su jos nustatytais trūkumais, taigi teisėja atvirai pažeidžia teisę į apeliaciją. Neteisingo teismo pavadinimo nurodymas ar nenurodymas nesudaro esminių kliūčių ir negali būti pagrindu atsisakyti priimti skundą.

IV. Apeliacinės instancijos teismo teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis).

Nagrinėjamoje byloje iškilo klausimas dėl pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria atsisakyta priimti ieškovo pateiktą atskirąjį skundą, teisėtumo ir pagrįstumo. Apelianto įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas pažeidė jo teisę į apeliaciją, nes atsisakė priimti atskirąjį skundą nesant tam nustatyto teisinio pagrindo.

CPK 42 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šalys turi teisę apskųsti teismo sprendimus bei nutartis. Dalyvaujančių byloje asmenų (taigi ir šalių) apeliacijos teisė taip pat įtvirtinta CPK 305 ir 334 straipsniuose (CPK 338 straipsnis).

Atsisakyti priimti atskirąjį skundą pirmosios instancijos teismas turi teisę tik tuo atveju, jei tokį skundą padavė neveiksnus asmuo arba neturintis teisės jo paduoti, taip pat tuo atveju, kai atskirasis skundas paduotas dėl nutarties, kuri negali būti apeliacijos objektu (t. y. neskundžiama, CPK 334 straipsnis), arba skundas paduotas praleidus nustatytą atskirojo skundo padavimo terminą (CPK 335 straipsnis) ir šis terminas neatnaujinamas (CPK 315 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis). Esant kitiems nei pirmiau nurodyta paduoto atskirojo skundo trūkumams, teismas turi taikyti atskirojo skundo trūkumų šalinimo institutą, jeigu nustatytos jo taikymo sąlygos (CPK 115 straipsnis, 316 straipsnis) arba, jeigu trūkumai nesudaro esminių kliūčių bylai nagrinėti, tokį skundą priimti.

Savo ruožtu skundžiamoje nutartyje, kuria atsakyta priimti ieškovo A. B. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2015 m. kovo 23 d. nutarties, nėra nustatyta nei kad atskirąjį skundą padavė netinkamas subjektas, nei aplinkybės, jog buvo praleistas skundo padavimo terminas arba tai, kad nutartis, dėl kurios paduotas atskirasis skundas, yra neskundžiama. Atsisakydamas priimti ieškovo atskirąjį skundą, teismas faktiškai rėmėsi tik tuo, kad ieškovas atskirajame skunde sąmoningai įžeidžiančiai įvardino atsakovus ir atkartojo įžeidžiančius teiginius, dėl kurių buvimo ieškinyje pirmosios instancijos teismo 2015 m. kovo 23 d. nutartimi ir buvo nustatytas terminas ieškinio trūkumams šalinti, todėl, pirmosios instancijos teismo vertinimu, šie ieškovo veiksmai vertintini kaip piktnaudžiavimas proceso teisėmis ir tokį atskirąjį skundą atsisakytina priimti.

Nors apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo pastebėjimu, kad ieškovui teismų procesiniuose sprendimuose jau ne kartą buvo išaiškinta, kad šalis įžeidžiantis jų įvardinimas ir kitokios neprocesinės retorikos vartojimas, šio konkretaus ieškovo atveju nebevertinamas kaip klaida, o laikomas piktnaudžiavimu proceso teisėmis, vis dėlto pastebėtina, jog toks ieškovo elgesys pripažintas pagrindu atsisakyti ginti jo teises tik Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje susijusioje su apelianto ieškinių priėmimu (arba jų nagrinėjimu) (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus trijų teisėjų kolegijos 2015 m. liepos 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-1040-464/2015) ir savaime nesudaro pagrindo atsisakyti priimti atskirąjį skundą dėl nutarties, kuria nustatyti pirmiau nurodyti ieškinio trūkumai.

Remdamasis tuo, kas nurodyta, apeliacinės instancijos teismas priėjo išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, atsisakydamas priimti ieškovo atskirąjį skundą dėl to, jog pastarasis pateiktame skunde, teismo vertinimu, atkartojo tuos pačius trūkumus, kuriuos teismas nurodė ieškovui ištaisyti ieškinyje, netinkamai aiškino ir taikė atsisakymą priimti atskirąjį skundą reglamentuojančias teisės normas ir taip pažeidė ieškovo teisę į apeliaciją, todėl Vilniaus apygardos teismo 2015 m. balandžio 17 d. nutartis naikintina (CPK 329 str. 1 d., 330 str., 337 str. 1 d. 2 p. 338 str.). Nors atskirojo skundo priėmimo klausimą pagal CPK 334 straipsnio nuostatas sprendžia pirmosios instancijos teismas, tačiau apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis proceso ekonomiškumo bei koncentracijos principais, nutaria klausimą išspręsti iš esmės – priimti apelianto atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2015 m. kovo 23 d. nutarties, ir bylą su atskiruoju skundu perduoti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus pirmininkei, kad būtų paskirtas teisėjas bei nustatyta teismo posėdžio data (CPK 7 str., 319 str., CPK 334 str. 2 d. 2 p., 338 str.).

Kadangi kiti apelianto atskirojo skundo argumentai neturi įtakos šios bylos teisiniam rezultatui, apeliacinės instancijos teismas dėl jų plačiau nepasisako.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2015 m. balandžio 17 d. nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – priimti apelianto A. B., a. k. (duomenys neskelbtini) atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2015 m. kovo 23 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. 2-4253-866/2015.

Perduoti bylą su atskiruoju skundu dėl Vilniaus apygardos teismo 2015 m. kovo 23 d. nutarties Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus pirmininkei.