Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (pranešėja), Raimondo Blauzdžiaus, Zitos Smirnovienės (kolegijos pirmininkė),

viešame teismo posėdyje išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjos M. privačios įmonės „Viesula“ skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimų panaikinimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Mokesčių administravimo įstatymo (2004-04-13 įstatymo Nr.IX-2112 redakcija) 100 straipsnio 1 d. nustatyta, kad mokesčio mokėtojas gali būti atleistas nuo apskaičiuotų, bet nesumokėtų delspinigių ar jų dalies, jeigu: 1) delspinigiai buvo apskaičiuoti nuo vieno mokesčio nepriemokos, bet už tą patį laikotarpį mokesčių mokėtojas turėjo to paties ar kito mokesčio permoką, ir šio Įstatymo 87 straipsnis nedraudžia įskaityti nurodytas sumas; 2) yra šio Įstatymo 141 straipsnio 1 dalyje nustatytas pagrindas; 3) kitais atvejais, kai delspinigius išieškoti netikslinga ekonominiu ir (ar) socialiniu požiūriu, kaip tai suprantama pagal šio Įstatymo 113 straipsnio 1 dalies 3 punktą. Šis atleidimo pagrindas gali būti taikomas tik mokesčių mokėtojams – fiziniams asmenims. Pagal paties įstatymo 141 straipsnio 1 dalies nuostatas atleidimo nuo paskirtų baudų mokėjimo pagrindai yra: 1) jei mokesčių mokėtojas įrodo, kad nėra kaltas dėl padaryto pažeidimo; 2) jei mokesčio įstatymas pažeistas dėl aplinkybių, kurios nepriklausė nuo mokesčių mokėtojo valios ir kurių jis nenumatė ir negalėjo numatyti. Tokiomis aplinkybėmis nelaikomi mokesčių mokėtojo ar jo darbuotojų veiksmai ar neveikimas, taip pat mokesčių mokėtojo nemokumas; 3) kai mokesčių mokėtojo atskira veika, nors ir pažeidžiančia mokesčio įstatymo nuostatas, nepadaroma žala biudžetui; 4) kai mokesčio mokėtojas mokesčio įstatymą pažeidė dėl klaidingo apibendrinto mokesčio įstatymo paaiškinimo arba mokesčių administratoriaus raštu pateiktos klaidingos konsultacijos mokesčių mokėjimo klausimais.

2001-01-31, 2002-01-10 patikrinimo aktuose nėra teiginių, kad Įmonė padarė žalą biudžetui. Todėl nesuprantama, kodėl praėjus penkeriems metams Inspekcija 2006-07-10 sprendime Nr.(21.26)-400-37 ir VMI 2006-09-21 sprendime Nr.69-421 teigia, jog Įmonė padarė žalą biudžetui. Mano, kad šie mokesčių administratorių teiginiai yra nepagrįsti.

2. Buhalterinė apskaita Įmonėje visada buvo tvarkoma pagal įstatymų reikalavimus. Šią aplinkybę savo patikrinimuose konstatavo ir mokesčių administratorius. Įmonės buhalterinės apskaitos duomenys atitinka pajamų deklaracijose nurodytas sumas. Pagal buhalterinės apskaitos duomenis visi mokesčiai buvo sumokėti laiku ir tiksliai, o 2933,55 Lt tikrinimo dieną buvo permokėti (1897,56 Lt PVM, 1028,33 Lt juridinio asmens teisinių neturinčios įmonės pajamų mokesčio, 7,66 Lt bendrojo akcizo). Be to, Įmonė 1996 metais teikė ne tik pajamų, bet ir PVM deklaracijas, kurios, kaip ir pajamų deklaracija, yra finansinis dokumentas, pagal kurį apskaičiuojamos įmonės gautos įplaukos ir mokami mokesčiai.

3.Prie to, kad Įmonė pažeidė įstatymą, savo neveikimu (nesuteikdamas paaiškinimų ir reikiamos informacijos) prisidėjo mokesčių administratorius.

Mokesčių deklaravimo procese yra svarbus viešojo administravimo subjektų vaidmuo, kadangi jų veiksmai turi sudaryti palankias sąlygas įstatymų nustatytiems tikslams pasiekti. Todėl gero administravimo principo, kaip konstitucinės nuostatos, kad visos valdžios įstaigos tarnauja žmonėms, sudėtinė dalis reiškia ir administravimo procedūrose dalyvaujančių šalių bendradarbiavimą, apimantį taip pat ir tinkamą informavimą apie būtinus pateikti dokumentus, apie įvairių trūkumų šalinimą ir kt. Europos Bendrijos teisėje yra išplėtoti gero administravimo principai, tarp jų – informavimo ir kruopštumo principai. Europos Teisingumo teismas savo praktikoje yra suformavęs bendrą viešojo administravimo institucijų pareigą pateikti asmeniui paaiškinimus. Todėl mano, kad mokesčių administratorius turėjo laiku nurodyti, kad Įmonė laiku nepateikė deklaracijų ir pasiūlyti ar pareikalauti jas pateikti.

4. Inspekcija savo 2003-07-04 sprendime ne ginčo tvarka išieškoti iš Įmonės turto į biudžetą 111969,05 Lt mokestinę nepriemoką nepaaiškino ir nepagrindė apskaičiuotų delspinigių dydžio, metodikos ir laikotarpio, už kurį laikotarpį jie apskaičiuoti. Todėl kelia abejones apskaičiuotų delspinigių suma. Atkreipė dėmesį į tai, kad 2006-05-17 Įmonė pervedė Vilniaus apskrities mokesčių inspekcijai 79776,66 Lt papildomai apskaičiuotą pelno mokestį.

Teismo posėdyje pareiškėja savo skundą palaikė ir prašė jį tenkinti. Atkreipė dėmesį į tai, kad Įmonė laiku pateikė mokesčių administratoriui 1995-1996 metų pajamų deklaracijas, tačiau jos Inspekcijoje dingo (b.l.127-129).

Tretysis suinteresuotas asmuo teismo posėdyje nedalyvavo, atsiliepimo į skundą nepateikė (b.l. 123, 127-129).

Skundas netenkinamas.

Motyvuojamoji dalis

Byloje nustatyta, kad 2002-12-24 įsiteisėjus Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2002-12-24 nutarčiai ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2002-10-28 sprendimui (b.l.105-109, adm. byla Nr.I16-1504/2002, l. 75-76) , kuriais buvo palikti galioti Mokestinių ginčų komisijos prie LR Vyriausybės 2002-08-10 sprendimas Nr.S-189- (7-178/2002), VMI 2002-05-24 sprendimas Nr.13-06-4318 ir Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2002-02-21 sprendimas Nr.06-14-6580 dėl 2002-01-10 patikrinimo akto Nr.06-01-23-874 tvirtinimo, pasibaigė mokestinis ginčas dėl nurodymo Įmonei sumokėti į biudžetą 81737 Lt pajamų mokestį ir 370 Lt šio mokesčio baudą (b.l. 90-91,92-101,102-104,110-111, adm. byla Nr.I16-1504/2002, l.3-43,75-76,93-97). Minėtas mokestinis ginčas prasidėjo dėl Inspekcijos 2002-01-10 patikrinimo aktu Nr.06-01-23-874 (b.l.92-101) Įmonei papildomai apskaičiuoto 81969 Lt pajamų mokesčio (28839 Lt už 1995 metus, 52898 Lt už 1996 metus, 232 Lt už 1999 metus), 370 Lt baudos (261 Lt už 1995 metus, 109 Lt už 1996 metus) ir 41,48 Lt delspinigių už 1999 metus. Iš Mokestinių ginčų komisijos sprendimo (b.l.102-103) matyti, kad ikiteisminėje mokestinio ginčo stadijoje Įmonė atsisakė skundo dalies dėl nurodymo sumokėti į biudžetą 232 Lt pajamų mokesčio ir 41,48 Lt delspinigių, apskaičiuotų už 1999 metus.

Nustatyta, kad įsiteisėjus Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2002-12-24 nutarčiai ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2002-10-28 sprendimui (adm. byla Nr.I16-1504/2002, l.75-76,93-97), Inspekcija, vadovaudamasi 1995-06-28 Mokesčių administravimo įstatymo Nr. I-974 30 straipsniu, 2003-06-10 raginimu Nr.14-20-157 paragino pareiškėją per 20 dienų sumokėti 90402,87 Lt mokestinę nepriemoką: 79776,66 Lt pajamų mokesčio (81969 Lt – 2192,34 Lt permoka), 370 Lt baudą ir 10256,21 Lt delspinigius (b.l.126). Pareiškėja šio raginimo neįvykdė, todėl Inspekcija, vadovaudamasi Mokesčių administravimo įstatymo 31,37 straipsniais (2003-06-19 įstatymo Nr. IX-1636 redakcija), 2003-07-04 sprendimu Nr.14-8-59 (b.l.73) nusprendė ne ginčo tvarka išieškoti iš Įmonės turto į biudžetą 111969,05 Lt mokestinę nepriemoką. (nepriemokos suma padidėjusi pareiškėjai nesumokėjus mokesčio atitinkamai didėjant delspinigių sumai). Pareiškėja šio Inspekcijos sprendimo neskundė.

Iš atsakovo VMI 2006-09-21 sprendimo Nr.69-421 (b.l.9-10), trečiojo suinteresuoto asmens 2006-07-10 sprendimo Nr. (21.26)-400-37 (b.l.13), pareiškėjos 2006-06-04 prašymo Inspekcijai atleisti nuo delspinigių ir baudos (b.l.69-72) nustatyta, kad Įmonė 79776,66 Lt pelno mokestį sumokėjo tik 2006-05-17. Likusios mokestinės nepriemokos dalies (31822,39 Lt pajamų mokesčio delspinigių ir 370 Lt baudos ir), nurodytos Inspekcijos 2003-07-04 sprendime Nr.14-8-59, pareiškėja nesumokėjo ir tik 2006-06-04 pateikė Inspekcijai prašymą atleisti nuo minėtos baudos ir delspinigių (b.l.69-72). Motyvavo tuo, kad Įmonė nėra kalta dėl padaryto pažeidimo, nes mokesčių įstatymą pažeidė dėl aplinkybių, kurios nepriklausė nuo jos valios (Įmonės teigimu jos pateiktos 1995-1996 metų pajamų deklaracijos dingo Inspekcijoje) ir kurių ji negalėjo numatyti. Nurodė, kad įstatymo pažeidimu biudžetui nebuvo padaryta žala, nes Įmonės buhalterinės apskaitos duomenys atitinka pajamų deklaracijose nurodytas sumas, mokesčiai buvo sumokėti laiku ir tiksliai, o tikrinimo metu buvo nustatyta 2933,55 Lt mokesčių permokų. Taip pat nurodė, kad mokesčių administratorius, kuris turi teikti mokesčių mokėtojui konsultacijas, kontroliuoti mokesčių apskaičiavimo ir sumokėjimo teisingumą, penkerius metus jam nesuteikė informacijos apie tai, kad trūksta 1995-1996 metų pajamų deklaracijų. Remdamasi šiais argumentais Įmonė prašyme nurodė, kad, jos manymu, yra pagrindas taikyti Mokesčių administravimo įstatymo 100 ir 141 straipsnių nuostatas ir atleisti ją nuo delspinigių ir baudos.

Išnagrinėjusi šį pareiškėjos prašymą, Inspekcija 2006-07-10 priėmė sprendimą Nr.(21.26)-400-37 neatleisti Įmonės nuo 31822,39 Lt pajamų mokesčio delspinigių ir 370 Lt šio mokesčio baudos, kadangi nėra Mokesčių administravimo įstatymo 100 straipsnio 1 dalyje, 141 straipsnio 1 dalyje ir Atleidimo nuo baudų ir delspinigių taisyklėse, patvirtintose VMI viršininko 2004-07-26 įsakymu Nr.VA-144, numatytų atleidimo nuo delspinigių ir baudų pagrindų. Dėl pareiškėjos prašyme išdėstytų argumentų, kurie, pareiškėjos manymu, yra pagrindas taikyti Mokesčių administravimo įstatymo 100 ir 141 straipsnių nuostatas ir atleisti Įmonę nuo delspinigių ir baudos, Inspekcija sprendime nurodė, kad Įmonė neįrodė, jog pažeidė įstatymą dėl aplinkybių, kurios nepriklausė nuo jos valios ir kurių ji nenumatė ir negalėjo numatyti. Nurodė, kad nors Įmonė teigia, jog ji teikė 1995-1996 metų pajamų deklaracijas, tačiau ji neįrodė, kad pateikė šias deklaracijas mokesčių administratoriui (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2002-12-24 nutartis). Konstatavo, kad neapskaičiavusi ir nesumokėjusi pajamų mokesčio dėl savo ar kitų asmenų kaltės, Įmonė pažeidė įstatymą ir padarė žalą valstybės biudžetui. Atkreipė dėmesį į tai, kad tuo pačiu laikotarpiu, kai buvo apskaičiuoti pajamų mokesčio delspinigiai, Įmonė neturėjo mokesčių permokų (visos permokos buvo įskaitytos padengti mokesčiams, kurie buvo apskaičiuoti pagal patikrinimo aktą), todėl Įmonei negali būti taikomas Mokesčių administravimo įstatymo 100 straipsnio 1 dalies 1 punktas (b.l.13).

VMI 2006-09-21 sprendimu Nr.69-421 patvirtino minėtą vietos mokesčio administratoriaus sprendimą (b.l.9-10). Centrinis mokesčių administratorius savo sprendime sutiko iš esmės su visais vietos mokesčio administratoriaus 2006-07-10 sprendimo Nr.(21.26)-400-37 argumentais ir konstatavo, kad nagrinėjamu atveju nenustatyta Mokesčių administravimo įstatymo 100 straipsnio 1,2 dalyse ir 141 straipsnio 1 dalyje nurodytų pagrindų, todėl Įmonė negali būti atleista nuo delspinigių ir baudos.

Pagal Mokesčių administravimo įstatymo nuostatas delspinigiai yra mokestinės prievolės įvykdymo užtikrinimo būdas. Be to, delspinigiai yra viena iš finansinės atsakomybės priemonių. Jie užtikrina ne tik mokestinės prievolės vykdymą, bet ir žalos, kuri atsiranda valstybės biudžetui dėl laiku nesumokėtų mokesčių, atlyginimą valstybei. Mokesčių mokėtojas gali būti atleistas nuo delspinigių tik įstatymo nustatytais pagrindais.

Trečiajam suinteresuotam asmeniui sprendžiant pareiškėjos atleidimo nuo delspinigių klausimą ir atsakovui priimant pareiškėjos skundžiamą 2006-09-21 sprendimą Nr.69-421, Mokesčių administravimo įstatymo (byloje aktuali 2005-06-16 įstatymo Nr.X-247 redakcija) 100 straipsnio 1 dalis nustatė, kad mokesčių mokėtojas (juridinis asmuo) gali būti atleidžiamas nuo skaičiuojamų (apskaičiuotų), bet nesumokėtų (neišieškotų) delspinigių ar jų dalies, jeigu:

1) delspinigiai buvo apskaičiuoti nuo vieno mokesčio nepriemokos, bet už tą patį laikotarpį mokesčių mokėtojas turėjo to paties ar kito mokesčio permoką, ir šio Įstatymo 87 straipsnis nedraudžia įskaityti nurodytas sumas;

2) yra šio Įstatymo 141 straipsnio 1 dalyje nustatytas pagrindas, t.y.: jei mokesčių mokėtojas įrodo, kad nėra kaltas dėl padaryto pažeidimo (MAĮ 141 str.1 d.1 p.); jei mokesčio įstatymas pažeistas dėl aplinkybių, kurios nepriklausė nuo mokesčių mokėtojo valios ir kurių jis nenumatė ir negalėjo numatyti. Tokiomis aplinkybėmis nelaikomi mokesčių mokėtojo ar jo darbuotojų veiksmai ar neveikimas, taip pat mokesčių mokėtojo nemokumas (MAĮ 141 str.1 d.2 p.); kai mokesčių mokėtojo atskira veika, nors ir pažeidžiančia mokesčio įstatymo nuostatas, nepadaroma žala biudžetui (MAĮ 141 str.1 d.3 p.); kai mokesčio mokėtojas mokesčio įstatymą pažeidė dėl klaidingo apibendrinto mokesčio įstatymo paaiškinimo arba mokesčių administratoriaus raštu pateiktos klaidingos konsultacijos mokesčių mokėjimo klausimais (MAĮ 141 str.1 d.4 p.). Remdamasis minėtu teisiniu reglamentavimu, mokesčių administratorius galėjo patenkinti pareiškėjos prašymą dėl atleidimo nuo delspinigių nustačius bent vieną iš Mokesčių administravimo įstatymo 100 str.1 d. 1 punkte, 100 str.1 d. 2 d. ir 141 str.1 d. nurodytų pagrindų.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 58 straipsnio 2 dalis nustato, kad faktai, nustatyti įsiteisėjusiu teismo sprendimu vienoje administracinėje ar civilinėje byloje, iš naujo neįrodinėjami nagrinėjant kitas administracines bylas, kuriose dalyvauja tie patys asmenys. Įsiteisėjusiu Vilniaus apygardos administracinio teismo 2002-10-28 sprendimu ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2002-12-24 nutartimi tarp tų pačių šalių buvo nustatyta, kad pareiškėja nepateikė mokesčių inspekcijai pajamų, gautų per 1995-1996 metus, deklaracijų įstatymo nustatytu laiku (ne vėliau kaip per 15 dienų ketvirčiui pasibaigus) ir šias deklaracijas pateikė tik pradėjus Įmonės veiklos patikrinimą (2000 metų gruodžio mėnesį), todėl Inspekcija, atlikusi Įmonės veiklos per laikotarpį nuo 1995-01-01 iki 2001-01-31 patikrinimą, 2002-01-10 patikrinimo aktu pagrįstai papildomai apskaičiavo pajamų mokestį už 1995-1996 metus ir skyrė baudą (adm. byla Nr.I16-1504/2002, l. 19, 75-76,93-97).Vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 58 straipsnio 2 dalimi, šioje byloje nenagrinėtini pareiškėjos argumentai, kad Įmonė pateikė mokesčių administratoriui pajamų, gautų per 1995-1996 metus, deklaracijas, laiku ir teisingai sumokėjo mokesčius, kadangi, kaip minėta, įsiteisėjusiais teismų sprendimais yra nustatyta, kad Įmonė šių deklaracijų įstatymo nustatytu laiku nepateikė ir dėl šio įstatymo pažeidimo Įmonei buvo pagrįstai apskaičiuoti papildomi mokesčiai. Tai leidžia daryti išvadą, kad nagrinėjamu atveju nėra Mokesčių administravimo įstatymo 141 str.1 d. 1 p. nurodyto atleidimo nuo delspinigių pagrindo. Mokesčių administravimo įstatymo 141 str.1 d. 1 p. taikymo prasme įrodyti, kad nėra kaltas dėl padaryto mokesčių įstatymo pažeidimo, turi pats mokesčių mokėtojas. Pareiškėja šios aplinkybės neįrodė.

Pareiškėja nepateikė įrodymų, kad ji mokesčio įstatymą pažeidė dėl aplinkybių, kurios nepriklausė nuo jos valios ir kurių jis nenumatė ir negalėjo numatyti (MAĮ 141 str.1 d. 2 p.). Tokiomis aplinkybėmis, kurių buvimą turi įrodyti pats mokesčių mokėtojas, negali būti pripažinti mokesčio mokėtojo ar jo darbuotojų veiksmai ar neveikimas. Mokesčių administravimo įstatymo 141 str.1 d. 2 p. nurodytas atleidimo nuo delspinigių pagrindas gali būti taikomas mokesčių mokėtojui įrodžius, kad įstatymą pažeidė dėl nenugalimos jėgos poveikio ar atsitiktinių aplinkybių, kurių jis, būdamas atidus ir rūpestingas, negalėjo numatyti ir jų įtakoti. Pareiškėja neįrodė, kad buvo tokių aplinkybių.

Pareiškėjos argumentai, kad mokesčio administratorius neužtikrino gero viešojo administravimo, kadangi laiku nepasiūlė Įmonei pateikti pajamų deklaracijas, nevykdė pareigos laiku atsakyti į paklausimus ir laiku atlikti veiksmus, yra abstraktaus pobūdžio. Įstatymai nustato mokesčių mokėtojui pareigą apskaičiuoti, deklaruoti ir sumokėti mokesčius laiku ir teisingai. Už šios pareigos nevykdymą įstatymais mokesčių mokėtojui yra numatytos atitinkamos sankcijos. Pareiškėja nepateikė įrodymų, kad ji kreipėsi į mokesčių administratorių su paklausimu ar prašymu atlikti kokį nors veiksmą, o mokesčių administratorius pasielgė neteisėtai ir tai sąlygojo aplinkybę, jog Įmonė buvo suklaidinta (MAĮ 141 str.1 d. 4 p.) ir dėl to pažeidė mokesčių įstatymą.

Mokesčių administravimo įstatymo 100 str. 1 d. 2 p. ir 141 str.1 d. 3 p. numatytas atleidimo nuo delspinigių pagrindas, gali būti taikomas nustačius, kad mokesčio mokėtojas, nors ir pažeidė mokesčio įstatymo nuostatas, tačiau tuo nebuvo padaryta žala valstybės biudžetui. Mokestis - mokesčio įstatyme mokesčių mokėtojui nustatyta piniginė prievolė valstybei (MAĮ 2 str.23 d.). Ši prievolė reiškia ne tik pareigą mokėti mokesčius, bet ir pareigą griežtai laikytis įstatymais ir poįstatyminiais teisės aktais nustatytos mokesčių apskaičiavimo, deklaravimo ir mokėjimo tvarkos bei terminų. Mokesčiai yra pagrindinis valstybės pajamų formavimo būdas. Mokesčio mokėtojas, nesumokėdamas laiku mokesčių, daro žalą valstybės biudžetui, kadangi valstybė negauna planuotų pajamų iš mokesčių. Minėtais įsiteisėjusiais teismo sprendimais yra nustatyta, kad pareiškėja nepateikė Inspekcijai pajamų, gautų per 1995-1996 metus, deklaracijų, laiku neapskaičiavo ir nesumokėjo pajamų mokesčio už 1995-1996 metus. Ši aplinkybė paaiškėjo tik 2001 metais atlikus Įmonės patikrinimą. Net ir po to, kai Įmonei buvo apskaičiuotas pajamų mokestis ir 2002-12-24 įsiteisėjus teismų sprendimams pasibaigė dėl šio mokesčio apskaičiavimo kilęs mokestinis ginčas, pareiškėja dar tris metus nemokėjo apskaičiuoto pajamų mokesčio (79776,66 Lt pelno mokesčio sumokėjo tik 2006-05-17). Įmonės tikrinimo metu nustatyta mokesčių permoka buvo nedidelė (iš viso - 2933,55 Lt, iš jų 2192,35 Lt - pajamų mokesčio) ir patikrinimo metu ją įskaičius mokesčių nepriemokoms padengti, šis užskaitymas nekompensavo pareiškėjos neįvykdytos mokestinės prievolės valstybei. Atsakovas ginčo sprendime (b.l.9-10) pagrįstai nurodė, kad laiku neapskaičiavusi ir nesumokėjusi mokesčių Įmonė pažeidė įstatymą ir padarė žalą biudžetui, todėl nėra Mokesčių administravimo įstatymo 141 str.1 d. 3 p. numatyto atleidimo nuo delspinigių pagrindo.

Mokesčių administravimo įstatymo 100 str.1 d.1 p. numatytas atleidimo nuo delspinigių pagrindas gali būti taikomas tuo atveju, kai delspinigiai buvo apskaičiuoti nuo vieno mokesčio nepriemokos, bet už tą patį laikotarpį mokesčių mokėtojas turėjo to paties ar kito mokesčio permoką, ir šio Įstatymo 87 straipsnis nedraudžia įskaityti nurodytas sumas. Byloje nustatyta, kad didžioji pajamų mokesčio delspinigių sumos dalis (31780,90 Lt) pareiškėjai buvo apskaičiuota vadovaujantis apskaičiavimo metu galiojusios redakcijos Mokesčių administravimo įstatymo 39 straipsnio 6 dalimi, kadangi Įmonė nesumokėjo patikrinimo metu nustatytos nedeklaruotos deklaruojamo mokesčio sumos per šio įstatymo (29 straipsnio 2 dalyje nustatytą terminą. Šių delspinigių apskaičiavimo metu nebuvo mokesčių permokų, kadangi patikrinimo metu nustatytos kai kurios mokesčių permokos buvo įskaitytos surašant patikrinimo aktą. Todėl atsakovas ginčo sprendime teisingai nurodė, kad nėra pagrindo taikyti pareiškėjai Mokesčių administravimo įstatymo 100 str.1 d.1 p.

Apskaičiuotų delspinigių dydis ne šio ginčo dalykas. Minėta, kad pareiškėja neskundė Inspekcijos 2003-07-04 sprendimo Nr.14-8-59 (b.l.73), tame tarpe ir jo dalies dėl 31822,39 Lt pajamų mokesčio delspinigių. Minėtas Inspekcijos sprendimas yra galiojantis. Pareiškėja nėra praradusi teisės Mokesčių administravimo įstatymo IX skyriuje ir Administracinių bylų teisenos įstatymo 22-24, 33,34 str. nustatyta tvarka apskųsti minėtą sprendimą.

Remiantis byloje ištirtais įrodymais ir išdėstytais motyvais pareiškėjos skundas atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 88 str.1p.), o Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2006-09-21 sprendimas Nr.69-421 paliekamas nepakeistas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi LR administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 str., 88 str. 1 p., 127 str., 129 str., teisėjų kolegija

nusprendė:

Pareiškėjos M. privačios įmonės „Viesla“ skundą atmesti.

Šis sprendimas per keturiolika dienų nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą tiesiogiai šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.