Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Albino Bielskio (pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo K. U. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2010 m. rugsėjo 14 d. nuosprendžio, kuriuo K. U. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK (toliau – BK) 129 straipsnio 1 dalį ir nuteistas laisvės atėmimu 14 metų, bausmę atliekant pataisos namuose.

Iš K. U. priteista 1479 (vienas tūkstantis keturi šimtai septyniasdešimt devyni) litai turtinei žalai atlyginti ir 15 000 (penkiolika tūkstančių) litų neturtinei žalai atlyginti nukentėjusiosios J. G. naudai; 60 000 (šešiasdešimt tūkstančių) litų neturtinei žalai atlyginti nukentėjusiosios K. P. naudai.

Vadovaujantis BK 27 straipsniu, K. U. pripažintas pavojingu recidyvistu.

Aprašomoji dalis

nustatė:

K. U. nuteistas už tai, kad 2009 m. rugsėjo 11 d., laikotarpyje nuo 20:00 val. iki 21:00 val., tikslesnis laikas ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, gyvenamajame name, esančiame (duomenys neskelbtini), Jonavos r., konflikto dėl asmeninių nesutarimų su D. P. metu, tyčia sudavė D. P. vieną smūgį peiliu į krūtinę, padarydamas jai durtinę - pjautinę - kiauryminę krūtinės žaizdą su krūtinkaulio, dešinio pagrindinio broncho, dešinės plaučių arterijos pažeidimais bei kraujosruvomis tarpuplaučio minkštuosiuose audiniuose, dešiniame plautyje, kas komplikavosi ūmiu vidiniu kraujavimu į dešinę krūtinplėvės ertmę bei kvėpavimo takus, aspiracija krauju, šoku, nuo ko D. P. netrukus įvykio vietoje mirė, t. y. jis tyčia nužudė D. P. .

Teismo posėdyje dalyvavęs gynėjas prašė nuteistojo K. U. apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo K. U. apeliacinis skundas atmetamas.

Bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo nuosprendžiu nusikaltimą padariusiam asmeniui. Todėl kiekvienu atveju ji turi būti individualizuojama atsižvelgiant į konkretų padarytą nusikaltimą. Taigi bausmės esmę pirmiausia sudaro konkretaus nusikaltimą padariusio asmens nubaudimas. Teismas, skirdamas nuteistajam bausmę, turi paisyti imperatyvo, jog bausmė turi būti teisinga, t. y. atitikti BK 41 straipsnio 2 dalyje numatytą bausmės paskirtį, kuri turi būti kiekvienu konkrečiu atveju vertinama visumoje, nesuteikiant nė vienam iš bausmės paskirties elementų konkrečiomis bylos aplinkybėmis nepagrįsto prioriteto. Bausmės dydis už kiekvieną nusikalstamą veiką turi būti nustatomas įvertinus BK 54 straipsnio 2 dalyje numatytų aplinkybių visumą. Taigi bausmė turi būti teisinga, t. y. atitikti konstitucinio teisingumo principo reikalavimus ir turinį, jog valstybės taikomos poveikio priemonės turi būti adekvačios siekiamam tikslui, bausmė turi būti adekvati nusikalstamai veikai, ji turi būti teisinga.

Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai numatyti BK 54 straipsnyje, pagal kurį teismas bausmę kaltininkui skiria baudžiamojo įstatymo straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijos ribose bei atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, motyvus ir tikslus, kaltės formą, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę K. U. , vadovavosi bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais, numatytais BK 54 straipsnyje, bei BK 56 straipsnio nuostatomis ir jų nepažeidė.

K. U. pagrįstai pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 129 straipsnio 1 dalyje, kuri priskiriama labai sunkių nusikaltimų kategorijai. Apeliantas praeityje teistas šešis kartus, tarp jų ir už smurtinius nusikaltimus – Kauno apygardos teismo 1995 m. balandžio 21 d. nuosprendžiu K. U. pripažintas kaltu dėl tyčinio nužudymo (t. 3 b.l. 3-5), Kauno miesto apylinkės teismo 2005 m. birželio 30 d. nuosprendžiu apeliantas pripažintas kaltu pagal BK 180 straipsnio 1 dalį (t. 2 b.l.150-151). Naują nusikalstamą veiką nuteistasis K. U. padarė neišnykus ankstesniems teistumams. Šios aplinkybės rodo nuteistojo ypatingą pavojingumą visuomenei, polinkį daryti nusikalstamas veikas, pastaruoju metu labai sunkias. Taigi, akivaizdu, kad nukentėjusiosios D. P. nužudymas buvo ne atsitiktinio kaltininko elgesio pasekmė, bet iš esmės dėsningas jo ankstesnio elgesio bei gyvenimo būdo rezultatas. Nuteistasis K. U. Kauno tardymo izoliatoriaus išduotoje pažymoje charakterizuojamas teigiamai (t. 2 b.l. 123), nuteistasis praeityje gydytas Kauno psichiatrijos ligoninėje, kur jam diagnozuota oligofrenija, lengvas debiliškumo laipsnis su asmenybės psichopatizacija (t. 2 b.l. 76). Jonavos rajono savivaldybės administracijos Žeimių seniūnijos išduotoje charakteristikoje nuteistasis K. U. apibūdinamas neigiamai, kaip nuolat girtaujantis asmuo (t. 2 b.l. 125). Pirmosios instancijos teismas tinkamai atsižvelgė ir į nuteistojo K. U. apeliaciniame skunde nurodytą aplinkybę – tai, kad jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką, nuoširdžiai gailisi ir padėjo greičiau nustatyti nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes bei pripažino šią aplinkybę jo atsakomybę lengvinančia. Byloje nustatyta ir viena K. U. atsakomybę sunkinanti aplinkybė – nusikalstamą veiką jis padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikaltimo padarymui. Nuosprendį priėmęs teismas, tinkamai įvertinęs byloje esančius apeliantą charakterizuojančius duomenis, pagrįstai K. U. atžvilgiu taikė BK 27 straipsnio nuostatas ir pripažino jį pavojingu recidyvistu. BK 56 straipsnio 2 dalyje numatyta, jog pavojingam recidyvistui už tyčinį nusikaltimą skiriama griežtesnė negu straipsnio sankcijoje už padarytą nusikaltimą nustatytos laisvės atėmimo bausmės vidurkis bausmė. Teisėjų kolegija sprendžia, kad nėra jokio teisinio pagrindo tenkinti apeliacinio skundo reikalavimo sušvelninti paskirtąją bausmę atsižvelgiant ir į nuteistojo K. U. amžių. Pagal baudžiamąjį įstatymą (BK 81, 91 straipsniai) ypatinga reikšmė kaltininko amžiui suteikiama skiriant bausmę nepilnamečiui, o išimtinais atvejais ir asmenims iki 21 metų. Tuo tarpu K. U. yra 51 metų amžiaus. Todėl nuteistojo amžius negali būti pripažįstamas aplinkybe, leidžiančia sušvelninti jam pagal BK 129 straipsnio 1 dalį paskirtąją bausmę.

Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas K. U. bausmę, atsižvelgė ir į kaltės formą. Tačiau apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, jog nuosprendį priėmęs teismas, nustatydamas apelianto kaltės formą ir turinį, nebuvo nuoseklus. Antai, nuosprendžio aprašomojoje dalyje, spręsdamas K. U. kaltės klausimą, teismas padarė išvadą, kad pastarasis nukentėjusiąją D. P. nužudė veikdamas tiesiogine tyčia. Tuo tarpu toliau, detalizuodamas K. U. kaltės formą ir nustatydamas kaltės turinį, teismas nurodo, jog „..K. U. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir teisme savo kaltę dėl D. P. nužudymo pripažino pilnai, gailisi, prisipažino, kad jis D. P. vieną kartą peiliu dūrė į krūtinės sritį. Po dūrio peiliu jis nesuteikė nukentėjusiajai pagalbos, nesikreipė į medikus, o paliko ją likimo valiai. Tai rodo, kad jis buvo abejingas kilsiantiems padariniams...“ (nuosprendžio 5 lapas). Pagal susiformavusią teismų praktiką, nužudymas laikomas padarytu tiesiogine tyčia tada, kai kaltininkas suprato, kad jis savo veiksmais kėsinasi į kito žmogaus gyvybę, numatė, kad gali atimti gyvybę kitam žmogui ir norėjo ją atimti. Nužudymas gali būti padarytas tiesiogine apibrėžta tyčia, kai veikiama siekiant atimti gyvybę, ir neapibrėžta. Neapibrėžtos tyčios atveju kaltininkas galimybę atsirasti įvariems jo pavojingos veikos padariniams (nukentėjusiojo sveikatos sutrikdymams ar net jo mirčiai) numato bendrai, tų padarinių savo sąmonėje nedetalizuoja ir vienodai nori bet kurio iš jų atsiradimo. Tuo tarpu nužudymas yra padarytas netiesiogine tyčia, jei kaltininkas suprato, kad savo veika kėsinasi į kito žmogaus gyvybę, numatė, kad gali atimti gyvybę kitam žmogui, ir, nors ir nenorėjo atimti gyvybės, sąmoningai leido tokiems padariniams atsirasti. Sąmoningas leidimas padariniams atsirasti netiesioginės tyčios atveju reiškia kaltininko abejingumą galimam kito žmogaus gyvybės atėmimui. Taigi, pirmosios instancijos teismas, pagrįstai konstatavęs, jog K. U. nukentėjusiąją nužudė veikdamas tiesiogine tyčia, detalizuodamas kaltės turinį nurodė požymius (K. U. abejingumą kilsiantiems padariniams – valinis tyčios momentas), būdingus nužudymui, padarytam veikiant netiesiogine tyčia.

Apeliacinės instancijos teismas, ištaisydamas šią pirmosios instancijos teismo klaidą, konstatuoja, kad K. U. nukentėjusiąją D. P. nužudė veikdamas tiesiogine neapibrėžta tyčia. Iš skundžiamame nuosprendyje aptartų įrodymų, kuriuos apygardos teismas įvertino nepažeisdamas Baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų, matyti, kad K. U. asmeninio konflikto su nukentėjusiąją metu, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, tyčia sudavė vieną smūgį peiliu D. P. į krūtinės sritį ir šie jo veiksmai turėjo tiesioginį priežastinį ryšį su nukentėjusiosios mirtimi. Teismo medicinos specialisto išvadoje Nr. M971/09 (02) nustatyta, kad nukentėjusioji D. P. mirė nuo durtinės – pjautinės kiauryminės krūtinės žaizdos su krūtinkaulio, dešinio pagrindinio broncho, dešinės plaučių arterijos pažeidimais bei kraujosruvomis tarpuplaučio minkštuosiuose audiniuose, dešiniame plautyje. Tai komplikavosi ūmiu vidiniu kraujavimu į dešinę krūtinplėvės ertmę bei kvėpavimo takus, aspiracija krauju, šoku (t. 1 b.l. 47-52). Iš byloje esančios Teismo psichiatrijos, psichologijos ekspertizės akto Nr. 84TPK-3 matyti, kad K. U. nusikalstamos veikos padarymo metu nesirgo psichikos sutrikimais, galėjo suprasti savo veiksmų reikšmę ir juos valdyti (t. 2 b.l. 103-105). Byloje nustatyta, kad K. U. praeityje jau buvo teistas už tyčinį nužudymą, padarytą panaudojant peilį, todėl puikiai suprato, kokį pavojų nukentėjusiosios sveikatai ir net gyvybei kelia jo panaudojimas. Tai reiškia, kad nuteistasis K. U. , būdamas normalaus protinio išsivystimo, durdamas peiliu nukentėjusiajai į gyvybiškai svarbią kūno vietą – krūtinę, neabejotinai suprato ir numatė, kad arba sužalos D. P. , arba atims jai gyvybę ir vienodai norėjo bet kokių iš šių padarinių.

Tačiau, net apeliacinės instancijos teismui ir pripažinus, kad apygardos teismas, nustatydamas K. U. kaltės formą ir detalizuodamas jos turinį suklydo, ši aplinkybė neduoda pagrindo abejoti Kauno apygardos teismo nuosprendžio teisėtumu ir pagrįstumu bei sušvelninti apeliantui pagal BK 129 straipsnio 1 dalį paskirtąją bausmę. Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, K. U. pagal BK 129 straipsnio 1 dalį paskyręs laisvės atėmimo bausmę 14 metų, įvertinus pirmiau aptartas aplinkybes, nepadarė Baudžiamojo įstatymo pažeidimo, apeliantui paskirtoji bausmė nėra aiškiai per griežta, yra tinkama siekiant užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą bei pasiekti bausmės tiklsus, todėl nešvelnintina.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo K. U. apeliacinį skundą atmesti.