- Teismas
- Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2007-12-04
- Bylos Nr.
- 2K-726/2007
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Pranas Kuconis (pirm.), Valerijus Čiučiulka, Alvydas Pikelis (pran.)
- Nuteistasis
- I. L.
- Kategorijos
- 1.2.14.8Sukčiavimas (BK 182 str.)
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Prano Kuconio, Valerijaus Čiučiulkos ir pranešėjo Alvydo Pikelio,
teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo I. L. kasacinį skundą dėl Vilniaus m. 3-ojo apylinkės teismo 2007 m. balandžio 25 d. nuosprendžio, kuriuo:
I. L. nuteistas pagal 182 straipsnio 1 dalį (2003 m. liepos 24 d. veika) laisvės atėmimu 8 mėnesiams; pagal 186 straipsnio 1 dalį (2003 m. liepos 24 d. veika) laisvės atėmimu 6 mėnesiams; pagal 186 straipsnio 1 dalį (2003 m. liepos 30 d. veika) laisvės atėmimu 6 mėnesiams; pagal 182 straipsnio 1 dalį (2003 m. rugpjūčio 11 d. veika) laisvės atėmimu 8 mėnesiams; pagal 186 straipsnio 1 dalį (2003 m. rugpjūčio 11 d. veika) laisvės atėmimu 6 mėnesiams; pagal 24 straipsnio 4 dalį, 300 straipsnio 1 dalį (2003 m. rugpjūčio vidurio veika) laisvės atėmimu 7 mėnesiams; pagal 301 straipsnio 1 dalį (2003 m. rugpjūčio vidurio veika) laisvės atėmimu 7 mėnesiams; pagal 182 straipsnio 1 dalį (2003 m. rugpjūčio 18 d. veika) laisvės atėmimu 8 mėnesiams; pagal 24 straipsnio 4 dalį, 300 straipsnio 1 dalį (2003 m. rugpjūčio pabaigos veika) laisvės atėmimu 7 mėnesiams; pagal 182 straipsnio 1 dalį (2003 m. rugsėjo 5 d. veika) laisvės atėmimu 8 mėnesiams; pagal 182 straipsnio 1 dalį (2003 m. rugsėjo 5 d. veika) laisvės atėmimu 8 mėnesiams; pagal 186 straipsnio 1 dalį (2003 m. rugsėjo 5 d. veika) laisvės atėmimu 6 mėnesiams; pagal 182 straipsnio 1 dalį (2003 m. rugsėjo 6 d. veika) laisvės atėmimu 8 mėnesiams; pagal 186 straipsnio 1 dalį (2003 m. rugsėjo 6 d. veika) laisvės atėmimu 6 mėnesiams; pagal 24 straipsnio 4 dalį, 300 straipsnio 1 dalį (2003 m. rugsėjo 16 d. veika) laisvės atėmimu 7 mėnesiams; pagal 301 straipsnio 1 dalį (2003 m. rugsėjo 16 d. veika) laisvės atėmimu 7 mėnesiams; pagal 182 straipsnio 1 dalį (2003 m. rugsėjo 17 d. veika) laisvės atėmimu 8 mėnesiams; pagal 182 straipsnio 1 dalį (2003 m. rugsėjo 17 d. veika) laisvės atėmimu 8 mėnesiams; pagal 186 straipsnio 1 dalį (2003 m. rugsėjo 17 d. veika) laisvės atėmimu 6 mėnesiams; pagal 24 straipsnio 4 dalį, 300 straipsnio 1 dalį (2003 m. rugsėjo vidurio veika) laisvės atėmimu 7 mėnesiams; pagal 182 straipsnio 1 dalį (2003 m. rugsėjo 22 d. veika) laisvės atėmimu 8 mėnesiams; pagal 186 straipsnio 1 dalį (2003 m. rugsėjo 22 d. veika) laisvės atėmimu 6 mėnesiams; pagal 186 straipsnio 1 dalį (2003 m. rugsėjo 25 d. veika) laisvės atėmimu 6 mėnesiams; pagal 182 straipsnio 1 dalį (2003 m. rugsėjo 25 d. veika) laisvės atėmimu 8 mėnesiams; pagal 24 straipsnio 4 dalį, 300 straipsnio 1 dalį (2003 m. vasaros veika) laisvės atėmimu 7 mėnesiams; pagal 182 straipsnio 1 dalį (2003 m. spalio 2 d. veika) laisvės atėmimu 8 mėnesiams; pagal 186 straipsnio 1 dalį (2003 m. spalio 2 d. veika) laisvės atėmimu 6 mėnesiams; pagal 24 straipsnio 4 dalį, 300 straipsnio 1 dalį (2003 m. spalio pradžios veika) laisvės atėmimu 7 mėnesiams; pagal 182 straipsnio 1 dalį (2003 m. spalio 6 d. veika) laisvės atėmimu 8 mėnesiams; pagal 186 straipsnio 1 dalį (2003 m. spalio 6 d. veika) laisvės atėmimu 6 mėnesiams; pagal 24 straipsnio 4 dalį, 300 straipsnio 1 dalį (2003 m. spalio pabaigos veika) laisvės atėmimu 7 mėnesiams; pagal 24 straipsnio 4 dalį, 301 straipsnio 1 dalį (2003 m. spalio pabaigos veika) laisvės atėmimu 7 mėnesiams; pagal 182 straipsnio 1 dalį (2003 m. spalio 22 d. veika) laisvės atėmimu 8 mėnesiams; pagal 24 straipsnio 4 dalį, 300 straipsnio 1 dalį (2003 m. spalio 24 d. veika) laisvės atėmimu 7 mėnesiams; pagal 182 straipsnio 1 dalį (2003 m. spalio 27 d. veika) laisvės atėmimu 8 mėnesiams; pagal 24 straipsnio 4 dalį, 300 straipsnio 1 dalį (2003 m. lapkričio 4 d. veika) laisvės atėmimu 7 mėnesiams; pagal 182 straipsnio 1 dalį (2003 m. lapkričio 5 d. veika) laisvės atėmimu 8 mėnesiams; pagal 186 straipsnio 1 dalį (2003 m. lapkričio 5 d. veika) laisvės atėmimu 6 mėnesiams; pagal 24 straipsnio 4 dalį, 300 straipsnio 1 dalį (2003 m. lapkričio 7 d. veika) laisvės atėmimu 7 mėnesiams; pagal 24 straipsnio 4 dalį, 300 straipsnio 1 dalį (2003 m. lapkričio 7 d. veika) laisvės atėmimu 7 mėnesiams.
Vadovaujantis LR BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, nuosprendžiu paskirtos bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir paskirta subendrinta bausmė – laisvės atėmimas dvejiems metams dviems mėnesiams. Vadovaujantis LR BK 64 straipsnio 1, 3 dalimis, prie paskirtos bausmės pridėta 1996 m. gegužės 29 d. nuosprendžiu paskirtos ir neatliktos bausmės dalis ir I. L. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas dvejiems metams dešimčiai mėnesių, bausmę atliekant pataisos namuose.
Tuo pačiu nuosprendžiu nuteisti ir M. K. bei O. D., tačiau nuosprendis ir nutartis dėl jų kasacine tvarka neapskųsti.
Skundžiama ir Vilniaus apygardos teismo 2007 m. liepos 11 d. nutartis, kuria I. L. apeliacinis skundas atmestas.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, gynėjos, prašiusios kasacinį skundą tenkinti, prokuroro, prašiusio kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. L. pagal BK 182 straipsnio 1 dalį už 15 nusikalstamų veikų nuteistas už tai, kad laikotarpiu nuo 2003 m. liepos 24 d. iki 2003 m. lapkričio 5 d., veikdamas bendrininkų grupe su M. K., turėdamas tikslą apgaule savo nuosavybėn įsigyti mobiliojo ryšio telefonus, žinodamas, kad UAB „Tele 2“ ir UAB „Bitė GSM“ vykdomos akcijos, kurių metu, pasirašius terminuotas abonentų sutartis, mobiliojo ryšio telefonai parduodami pigiau, įkalbėjo skirtingus asmenis skirtingose vietose savo vardu nupirkti mobiliojo ryšio telefonus su SIM kortelėmis, žadėdamas jiems, kad nereikės mokėti abonementinių mokesčių, suprasdamas, kad šie asmenys nesinaudos savo vardu įsigytais mobiliaisiais telefonais, ir iš anksto žinodamas, jog sutarčių sąlygos nebus vykdomos, įtikino apie daromą nusikalstamą veiką nesuvokiančius asmenis sumokėti už mobiliojo ryšio telefonus bei savo vardu pasirašyti abonentų sutartis, pagal kurias jiems buvo perduoti mobiliojo ryšio telefonai su SIM kortelėmis, suteikti abonentų numeriai bei įjungti į mobiliojo ryšio tinklą, po to kartu su M. K. iš karto paimdavo telefonus, sumokėdavo tik jų akcijinę kainą ir tokiu būdu savo naudai apgaule įgijo svetimą turtą, padarydamas UAB „Tele2“ ir UAB „Bitė GSM“ turtinę žalą.
Be to, I. L. pagal BK 186 straipsnio 1 dalį už 11 nusikalstamų veikų nuteistas už tai, kad laikotarpiu nuo 2003 m. liepos 24 d. iki 2003 m. lapkričio 5 d., veikdamas kartu su M. K., apgaule įgijęs mobiliojo ryšio telefonus su SIM kortelėmis, t. y. apgaule įkalbėjęs skirtingus asmenis pasirašyti savo vardu sutartis su UAB „Tele2“ arba UAB „Bitė GSM“, pagal kurias buvo perduoti telefonų aparatai su SIM kortelėmis, suteikti abonentų numeriai ir įjungiami į mobiliojo ryšio tinklą, sumokėjo už telefono aparatus su SIM kortelėmis, po to kartu su M. K. paimdavo nupirktus telefono aparatus su SIM kortelėmis, naudojosi UAB „Tele 2“ ar UAB „Bitė GSM“ teikiamomis mobiliojo ryšio paslaugomis, žinodamas ir suprasdamas, kad už suteiktas paslaugas privaloma atsiskaityti, apgaule išvengė atsiskaitymo už UAB „Tele 2“ ar UAB „Bitė GSM“ suteiktas paslaugas ir tokiu būdu padarė UAB „Tele 2“ ir UAB „Bitė GSM“ turtinę žalą.
Be to, I. L. nuteistas pagal BK 24 straipsnio 4 dalį, 300 straipsnio 1 dalį ir 301 straipsnio 1 dalį už 2 nusikalstamas veikas už tai, kad, veikdamas kartu su M. K., 2003 m. rugpjūčio viduryje paėmė iš V. J., o 2003 m. rugsėjo 16 d. – iš Z. A. jų socialinio draudimo pažymėjimus ir perdavė juos M. K. tam, kad šis suklastotų įrašus bei antspaudus apie šių asmenų darbovietes, po ko M. K. savo namuose suklastojo ir uždėjo šių pažymėjimų puslapiuose V. J. – UAB „A.“ spaudo atspaudą bei vyr. buhalterės R. Č. antspaudo atspaudą bei nenustatytas asmuo padarė rankraštinius įrašus apie priėmimą į darbą, o Z. A. uždėjo UAB „S.“ spaudo atspaudą bei buhalterės V. K. antspaudo atspaudą ir O. D. padarė rankraštinius įrašus apie priėmimą į darbą, tokiu būdu I. L., veikdamas bendrininkų grupe su M. K., organizavo dokumento suklastojimą.
Be to, I. L. nuteistas pagal BK 24 straipsnio 4 dalį, 300 straipsnio 1 dalį už 8 nusikalstamas veikas už tai, kad veikdamas kartu su M. K., laikotarpiu nuo 2003 m. vasaros iki 2003 m. lapkričio 7 d., paėmė iš M. K., O. P., S. Ž., V. M., M. J., D. O.–B. ir S. O.–B. jų socialinio draudimo pažymėjimus ir perdavė juos M. K. tam, kad šis suklastotų įrašus bei antspaudus apie minėtų asmenų darbovietes, po ko M. K. savo namuose suklastojo ir uždėjo šių pažymėjimų puslapiuose skirtingų UAB arba AB spaudų atspaudus bei buhalterių antspaudų atspaudus, o O. D. arba nenustatytas asmuo pažymėjimuose padarė rankraštinius įrašus apie išvardytų asmenų priėmimą į darbą, tokiu būdu jis kartu su M. K. organizavo dokumento suklastojimą.
Taip pat I. L. pagal BK 24 straipsnio 4 dalį, 300 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad, veikdamas kartu su M. K., 2003 m. lapkričio 7 d., paėmė iš S. O. – B. jos pasą ir perdavė jį M. K. tam, kad šis suklastotų antspaudus apie jos gyvenamąją vietą, po ko M. K. savo namuose į paso 27 puslapį perkėlė iš nenustatytą dieną M. K. jam duoto kompaktinio disko spaudų apie gyvenamąją vietą bei asmens išvykimą iš gyvenamosios vietos atspaudus, tokiu būdu jis kartu su M. K. organizavo dokumento suklastojimą panaudojant suklastotus antspaudus.
Taip pat I. L. pagal BK 24 straipsnio 4 dalį, 301 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad, veikdamas kartu su M. K., 2003 m. spalio pabaigoje, ikiteisminio tyrimo metu tiksliau nenustatytą dieną, veikdamas bendrininkų grupėje su M. K. paėmė iš M. Š. jo pasą ir perdavė jį M. K. tam, kad šis suklastotų antspaudus apie M. Š. gyvenamąją vietą, po ko M. K. savo namuose iš kompaktinio disko, kurį jam nenustatytą dieną perdavė M. K., perkėlė į nurodyto paso 27 puslapį spaudų apie gyvenamąją vietą bei asmens išvykimą iš gyvenamosios vietos atspaudus, tokiu būdu jis kartu su M. K. organizavo dokumento suklastojimą.
Šalies argumentai
Kasaciniame skunde nuteistasis I. L. prašo panaikinti Vilniaus m. 3-ojo apylinkės teismo 2007 m. balandžio 25 d. nuosprendį ir Vilniaus apygardos teismo 2007 m. liepos 11 d. nutartį bei jį išteisinti arba pripažinti esant atsakomybę lengvinančių aplinkybių ir skirti bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu. Skunde nurodo, kad teismai padarė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, be to, netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą, todėl nuosprendis ir nutartis neteisėti ir nepagrįsti. Kasatoriaus teigimu, apeliacinės instancijos teismas atmetė jo apeliacinį skundą, nors nustatė nuosprendžio trūkumų, tačiau juos pripažino neesminiais. Pirmosios instancijos teismo nuosprendis surašytas pažeidžiant BPK reikalavimus, reglamentuojančius nuosprendžio surašymą ir nesivadovaujant Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimu Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“. Todėl jis, kasatoriaus įsitikinimu, neteisėtas. Be to, jo teigimu, nuosprendis taip pat ir nepagrįstas, nes teismo padarytos išvados dėl nusikalstamų veikų sudėčių buvimo ir nuteistojo kaltės nėra pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais bei teisingai įvertintais įrodymais, nenurodyti nusikalstamų veikų sudėčių požymiai, kurie yra būtini veikoms kvalifikuoti, įrodymai išdėstyti nenuosekliai, nenustatytas jų tarpusavio ryšys ir nėra įrodymų analizės, todėl padarytos ir neaiškios išvados tiek apie svarbias bylai aplinkybes, tiek apie kasatoriaus kaltę. Ne visi duomenys byloje surinkti teisėtais būdais, tačiau apkaltinamajame nuosprendyje jie pripažinti įrodymais ir jais remtasi, kaltinantiems įrodymams prieštaraujantys duomenys neanalizuoti ir nepaneigti, nėra išsamių motyvų dėl kiekvienos padarytos veikos ir jos kvalifikavimo, skiriant bausmę, neįvertinta BK 54 straipsnio 2 dalyje išvardytų visų aplinkybių reikšmė. Nuosprendžiu nuteisti dar du asmenys, tačiau jiems paskirtos bausmės ir rūšimi, ir dydžiu žymiai skiriasi nuo jam paskirtų bausmių, jam paskirtos bausmės neatitinka padarytų veikų sunkumo ir pavojingumo laipsnio. Be to, kasatoriaus teigimu, nuosprendis yra iš esmės supainiotas ir neaiškus, vienas kaltinimų buvo pareikštas pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, tačiau nuosprendyje jis prapuolė, tuo tarpu atsirado pagal BK 182 straipsnio 3 dalį, nors toks pareikštas jam nebuvo, kaltinimai buvo pareikšti padarius 67 veikas, tuo tarpu paskirtos 69 bausmės, yra kitų neatitikimų. Taip pat buvo padaryti esminiai baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai, nes tyrimas buvo atliekamas nepagrįstai ilgai, nebuvo padarytos akistatos su liudytojais, nepašalinti prieštaravimai parodymuose, netinkamai atlikti arba išvis neatlikti kai kurie ikiteisminio tyrimo veiksmai (asmens parodymas atpažinti, akistatos ir kt.), nuosprendis, pažeidžiant BPK 1, 20 straipsnių nuostatas, nepaisant Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 3.1.8 punkto išaiškinimo, grindžiamas prielaidomis ir neteisėtais būdais gautais duomenimis, t.y. ne įrodymais. Netinkamai suformuluota aprašomoji nuosprendžio dalis, todėl pažeisti BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimai, įrodymai, kuriais remiamasi, kelia abejonių, nuosprendyje daug samprotavimų, remiamasi tik nuteistąjį kaltinančiais įrodymais, o kiti net neanalizuoti, taip pažeidžiant ne tik baudžiamojo proceso įstatymo, bet ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos nuostatas. Tyrimas byloje pradėtas pažeidžiant BPK 167 straipsnio nuostatas, t.y. nesant nei nukentėjusiojo skundo, nei prokuroro reikalavimo. Analogiški pažeidimai, anot kasatoriaus, padaryti ir kituose epizoduose. 2003 m. lapkričio 13 d. pas kasatorių buvo atlikta krata, kurios metu dalyvavo pats kasatorius, jo žmona ir inspektorius A. Biržinis, tačiau protokole atsirado dar vieno asmens, nedalyvavusio darant kratą, parašas. Todėl tokiu protokolu byloje išvis negalima buvo remtis. Be to, pažeistas BPK 44 straipsnio 6 dalyje įtvirtintas nekaltumo prezumpcijos principas, nes jis privalėjo įrodinėti savo nekaltumą, kai baudžiamojoje byloje turi būti atvirkščiai, pats asmuo neturi to daryti, o valstybinis kaltintojas privalo tinkamai įrodyti asmens kaltę. Pažeidžiant BPK 184 straipsnio reikalavimus, nuteistajam nebuvo sudaryta galimybė dalyvauti liudytojo apklausoje, kurią atliko ikiteisminio tyrimo teisėjas, be to, kai kurių liudytojų neapklausė ne tik ikiteisminio tyrimo teisėjas, bet net ir ikiteisminio tyrimo tyrėjai, nes kai kurie liudytojai byloje įvardinti, bet taip niekada ir nesurasti. Todėl, kasatoriaus įsitikinimu, buvo pažeisti ir Europos Žmogaus Teisių ir Pagrindinių Laisvių Apsaugos konvencijos 6 straipsnio 3 dalies reikalavimai. Teismas nuosprendį privalo grįsti tik įrodymais, išnagrinėtais teisiamajame posėdyje, tačiau visų įrodymų, kuriais grindė nuteistojo kaltę, teismas posėdyje neištyrė, be to, nenurodė tinkamų motyvų, kodėl atmetė kitus įrodymus. Apklausiami liudytojai kaltininko individualių požymių nurodyti negalėjo, o jei ir apibūdino, tai tas asmuo jokiais bruožais nebuvo panašus į kasatorių. Liudytojas A. L. kasatorių galėjo nurodyti kaip atpažintąjį vien todėl, kad jis gyvena kaimyninėje gatvėje ir yra jam matytas, galimai ir su M. K. Šis liudytojas ikiteisminio tyrimo teisėjo apklaustas nebuvo, akistata su juo nepadaryta, asmens atpažinimas darytas iš nuotraukų, teisiamajame posėdyje jis nedalyvavo, todėl tokiais parodymais grįsti apkaltinamojo nuosprendžio grįsti negalima. Teisiamajame posėdyje teismas tik apklausė nuteistąjį ir kitus du nuteistuosius šioje baudžiamojoje byloje, tačiau M. K. apie kasatoriaus veiką nieko konkretaus nepasakė, o O. D. net nežinojo apie kasatoriaus egzistavimą. Nuosprendžio aprašomojoje dalyje teismas nemotyvavo, kodėl viena ar kita veika kvalifikuojama pagal atitinkamą straipsnį ir kokiais įrodymais remiantis. Pateiktų duomenų, kuriuos teismas laikė įrodymais, turinys neatskleistas, todėl lieka neaišku, kokie konkretūs duomenys leido teismui padaryti neabejotiną išvadą apie tai, kad kasatorius įvykdė jam inkriminuotas nusikalstamas veikas. Net liudytojų, kurie visgi buvo apklausti teisiamajame posėdyje, parodymai negali būti laikomi tinkamais įrodymais, nes, visų pirma, jų parodymai neinformatyvūs, jie nėra faktai, o tik prielaidos, be to, jie asocialūs žmonės, neturintys nuolatinių gyvenamųjų vietų, todėl net nekviesti į teisiamuosius posėdžius, kuriuose bent jau būtų galėję patvirtinti savo prieš tai duotus parodymus. Pripažindamas tokius parodymus įrodymais ir grįsdamas jais nuosprendį, teismas padarė esminį baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimą. Teikdamas pirmenybę kaltinantiems įrodymams bei nemotyvuotai atmesdamas nuteistojo versiją, teismas pažeidė lygybės prieš įstatymą ir rungtyniškumo principus. Apeliacinės instancijos teismas neatliko įrodymų tyrimo, nepasisakė dėl esminių apeliacinio skundo argumentų, iškraipė byloje surinktus duomenis, visus objektyvius faktus nuosekliai atmetė, kaltinimui nenaudingus faktus pavadino neesminiais. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, turėjo būti atliktas įrodymų tyrimas ir nustatytas apeliacinio skundo argumentų pagrįstumas, tačiau tai padaryta nebuvo, nutartyje padarytos neargumentuotos išvados, konstatuota tik, kad nuteistojo kaltė įrodyta jo paties parodymais, duotais 2003 m. lapkričio 13 d., taip pat kito kaltinamojo ir liudytojų parodymais, tačiau jie net nepatikrinti. Dėl šių pažeidimų laikytina, kad apeliacinės instancijos teismas, pažeisdamas BPK 324 straipsnio 6 dalies nuostatas bei 320 straipsnio 3 dalies reikalavimus, nepilnai išnagrinėjo apeliacinį skundą ir tokiu būdu padarė esminį baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimą, sukliudžiusį teismams išsamiai ir nešališkai išnagrinėti baudžiamąją bylą bei priimti teisingus sprendimus. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad kaltinamojo parodymai teisme gali būti perskaityti tik tuo atveju, jei jis buvo apklaustas ikiteisminio tyrimo metu kaip įtariamasis pas ikiteisminio tyrimo teisėją. Nors kasatorius nebuvo apklaustas pas ikiteisminio tyrimo teisėją, jo parodymai vis vien buvo perskaityti ir jais rėmėsi abiejų instancijų teismai. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad kasatorius parodymus pakeitė siekdamas išvengti baudžiamosios atsakomybės, tačiau, kasatoriaus tvirtinimu, jis parodymų nekeitė, tiesiog apeliacinės instancijos teismas juos interpretavo kaltinimui palankia linkme. Bendrai ikiteisminis bylos tyrimas ir nagrinėjimas vyko pernelyg ilgai, beveik 4 metus, faktiškai 2 metus jokių procesinių veiksmų su kasatoriumi atliekama nebuvo, taip pažeidžiant teisę į teisingą bylos nagrinėjimą per įmanomai trumpiausią laiką, be to, teismai nebuvo nešališki, pažeista nekaltumo prezumpcija – visa tai laikytina ir Europos Žmogaus Teisių ir Pagrindinių Laisvių Apsaugos konvencijos 6 straipsnio nuostatų pažeidimais.
Dėl veikų kvalifikavimo pagal BK 182 straipsnį Kasatorius pažymi, kad sukčiavimo esmė yra apgaulės panaudojimas svetimam turtui užvaldyti arba turtinei teisei įgyti. Vadovaujantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2005 m. birželio 23 d. nutarimo Nr. 52 14 punktu, būtina nustatyti ir nusikaltimo sudėties subjektyviuosius požymius. Tačiau, kasatoriaus tvirtinimu, byloje nebuvo įrodyta, jog jis turėjo išankstinį sumanymą apgaule įgyti svetimą turtą ir šį sumanymą įgyvendino. Byloje turėjo būti nustatytas priežastinis ryšys tarp apgaulės ir svetimo turto užvaldymo, kurio esmė yra asmens suklaidinimas, jog kaltininkas teisėtai pretenduoja į atitinkamą svetimą turtą. Teismo motyvai ne tik neįrodo nuteistojo tyčios veikti nusikalstamai, bet net nepatvirtina fakto, kad nuteistasis veikė sąmoningai suvokdamas savo veiksmų pavojingumą ir norėjo taip veikti. Teismų motyvai dėl nuteistojo kaltės tėra samprotavimai, o ne įrodymais paremtos išvados. Kasatoriaus tvirtinimu, jokių apgaulės veiksmų jis neatliko.
Dėl veikų kvalifikavimo pagal BK 186 straipsnį. Nepaisant visų aukščiau išvardytų pažeidimų, kurie įtakojo ir veikų kvalifikavimą pagal šį straipsnį, kasatorius nurodo, jog, norint veiką kvalifikuoti pagal BK 186 straipsnį, turi būti visi šie požymiai: įpareigojimas tam tikru būdu veikti bei dėl tokio neveikimo kilę padariniai – apgaulingas vengimas atsiskaityti už paslaugas, to padariniai, priežastinis ryšis tarp neveikimo ir padarinių (žalos). Nesant bent vieno šių požymių, gali kilti nebent civiliniai teisiniai santykiai. Pats sandoris dėl tam tikrų paslaugų suteikimo, anot kasatoriaus, turi būti teisėtas ir tik dėl panaudotos apgaulės bei vengiant atsiskaityti atsiranda žala. Byloje nebuvo neginčijamai nustatyta, kad kasatorius įgijo bent vieną mobiliojo ryšio telefoną, SIM kortelę, ar jais išvis buvo naudotasi, ar tai buvo įmanoma padaryti ir ar tai padarė būtent nuteistasis. Nė viena UAB dėl neapmokėjimu už suteiktas paslaugas padarytos žalos nesikreipė, be to, nesumokėjus abonementinių mokesčių, paslaugos nustoja būti teikiamos, mobilusis ryšys atjungiamas, tuo tarpu kasatorius neturėjo nei darbo, nei mobiliojo ryšio telefono, nei finansinės galimybės mokėti mokesčius, taigi paslaugos tiekimas būtų buvęs nutrauktas.
Dėl veikų kvalifikavimo pagal BK 300, 301 straipsnius. Kasatoriaus tvirtinimu, nuteisiant jį pagal šį straipsnį, išvis nenustatytas joks jo vaidmuo klastojant dokumentus, jokie jo atlikti veiksmai. Kai kuriuose epizoduose net neapklaustas joks liudytojas. Byloje nėra jokių duomenų, kad jis būtų pateikęs dokumentus klastojimui, kad galima būtų inkriminuoti dokumento suklastojimo organizavimą, išvis byloje nėra nustatyta jokių organizatoriui būdingų požymių, kuriuos galima būtų pritaikyti kasatoriui. Nei M. K., nei O. D. kasatorius tvirtina nepažinojęs, su jais nebendravęs. M. K. teismui parodė, kad kelis kartus matė kasatorių su M. K., tačiau taip pat teigė, jog kasatorius tik stovėdavo šalia ir nieko nekalbėdavo, o kompaktinį diską su antspaudais dokumentams klastoti jam perdavė M. K. Kai kuriuos dokumentus M. K., anot kasatoriaus, buvo palikęs ir jo namuose, tačiau kasatorius tvirtina nežinojęs, nei kas tai per dokumentai, nei iš kur M. K. juos gavo. Paties M. K. gyvenamoji vieta nežinoma, teismuose jis nedalyvavo, tačiau visur jis nepagrįstai įvardijamas kaip kasatoriaus bendrininkas. Jokių įrodymų, kad kasatorius ką nors žinojo ar bent galėjo žinoti apie dokumentų klastojimą, byloje nėra, net jei jis ir vaikščiodavo su M. K. Dviejuose epizoduose kasatorius nuteistas iškart pagal du – BK 300 ir 301 straipsnius, tačiau abiem atvejais nėra jokių įrodymų, nes pirmu atveju net nerastas V. J., jis neapklaustas, o pažymėjimas rastas kratos metu pas M. K.; o Z. A., nors ir matė kasatorių eidama pas tyrėją, jo neatpažino ir apie tai parodė, kai jos tyrėjas specialiai paklausė, jog nėra išvis kasatoriaus mačiusi. Prieš tai gi ji teigė, kad pažymėjimą iš jos paėmė du nepažįstami vyrai, kuriuos galėtų atpažinti. Parodymas atpažinti atliktas nebuvo, nes nebuvo rasti dar du asmenys, kurie reikalingi tokiam procesiniam veiksmui atlikti.
Dėl patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senaties. Nustačius, jog suėjo senaties terminai, kasatoriaus įsitikinimu, baudžiamasis procesas iškart turėjo būti nutrauktas (BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punktas), tuo tarpu kasatorius visgi buvo pripažintas kaltu padaręs veikas, numatytas BK 182 straipsnio 3 dalyje bei 186 straipsnio 2 dalyje. Apeliacinės instancijos teismas šio pažeidimo nelaikė esminiu, nors turėjo būti ši nuosprendžio dalis panaikinta.
Dėl bausmės. Kasatorius mano, jog bausmė jam paskirta neatsižvelgiant į BK 54 straipsnio 2 dalyje numatytus bausmės skyrimo pagrindus, teismas, nepaisydamas BK 41 straipsnio nuostatų, nekreipė dėmesio į nuteistąjį charakterizuojančias aplinkybes ir tinkamai neindividualizavo bausmės, dėmesį koncentravo ne į visus bausmės tikslus, o tik į vieną – nubausti. Nebuvo įvertintas nuteistojo elgesys po 2003 m. lapkričio 8 d. iki pat dabar, t.y. į tai, kad daugiau nenusižengė, įsidarbino, išlaiko šeimą, kurioje dvi mažametės dukros, o žmona nedirba, be to, netgi neteisingai nuosprendyje nurodė, kad pas nuteistąjį tik viena mažametė dukra, o jis pats – bedarbis. Tvirtina, kad nusikalstamai pasielgė tik dėl labai sunkios, net beviltiškos finansinės padėties tuo laikotarpiu, be to, teigia, jog, elgdamasis neteisėtai, jis to nesuvokė, nežinojo, kad elgiasi nusikalstamai, nes pasitikėjo M. K., kuris žadėjo jam padėti įsidarbinti, tą patį žadėdavo kitiems asmenims, o už tai prašydavo paslaugos – nupirkti mobiliojo ryšio telefoną. Todėl teismas visiškai nepagrįstai kasatoriaus atsakomybę sunkinančia aplinkybe laikė tai, jog jis veikė bendrininkų grupe, nes, vadovaujantis BK 25 straipsniu, bendrininkų grupėje yra du bendravykdytojai, tuo tarpu jokių veiksmų jis neatliko, todėl negalėjo būti pripažintas ir bendravykdytoju. Kasatorius įsitikinęs, kad teismas, skirdamas bausmę, galėjo vadovautis BK 59 straipsnio 3 dalimi ir skirti švelnesnę bausmę, tačiau to nepadarė, akcentuodamas ankstesnius teistumus, sunkinančią aplinkybę bei tai, kad veikas padarė lygtinio paleidimo laikotarpiu, nors kasatoriaus padaryti nusikaltimai nesunkūs arba priskiriami prie baudžiamųjų nusižengimų, be to, dabartinis kasatoriaus gyvenimo būdas, šeiminė situacija rodo, jog laisvės atėmimo bausmės paskyrimas nėra būtinas ir tikslingas. Taip pat prašo atsižvelgti į tai, jog gailisi elgęsis neteisėtai, nors ir nesuvokė, kad elgiasi neteisėtai, bet dėl visko prisipažino, veikų padarymą įtakojo itin sunki turtinė padėtis. Tai, anot kasatoriaus, turėtų būti pripažinta jo atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis (BK 59 straipsnio 1, 2 dalys).
Motyvuojamoji dalis
Skundas atmestinas.
Dėl nenagrinėtinų skundo argumentų
Kasacine tvarka bylos nagrinėjamos dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo pritaikymo ir esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų (BPK 369 straipsnis). Nagrinėdamas kasacinę bylą, teismas įstatymo taikymo aspektu patikrina priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas kasacinis skundas. Dalis I. L. kasacinio skundo argumentų dėl baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų yra išdėstyta bendrais teiginiais, nenurodant, kokie inkriminuojamų veikų epizodai buvo netinkamai išnagrinėti, kokie konkretūs duomenys surinkti neteisėtais būdais ir kurie iš jų nebuvo teismo analizuojami bei paneigti, taip pat dėstomi argumentai dėl neaiškių teismo išvadų bei nepakankamų motyvų kvalifikuojant veikas. Šių argumentų kasacinės instancijos teisėjų kolegija nenagrinėja, nes kasacinės instancijos teismas neatlieka revizinio bylos patikrinimo, o, kaip jau buvo minėta, patikrina bylą pagal kasacinio skundo argumentus dėl konkrečių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų. Nenagrinėtini ir deklaratyvūs kasacinio skundo teiginiai dėl netinkamo nuosprendžio surašymo, dėl nenuoseklaus įrodymų išdėstymo, dėl nepašalintų prieštaravimų tarp bylos duomenų, dėl hipotetinio pobūdžio duomenų, nes jie nėra siejami su konkrečia bylos medžiaga ir yra abstraktaus turinio teiginiai.
Dėl kasacinio skundo argumentų apie baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimus
Kasatorius tvirtina, kad ikiteisminis bylos tyrimas buvo atliekamas nesant nukentėjusiojo skundo ar prokuroro reikalavimo ir nepagrįstai ilgai. BPK 186 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatyta, kad ikiteisminis tyrimas pradedamas gavus skundą ar pareiškimą apie nusikalstamą veiką. Policijos komisariatuose buvo gauti asmenų, kurie vėliau buvo įtraukti byloje liudytojais, pareiškimai dėl paimtų ir negrąžintų socialinio draudimo pažymėjimų ir asmens pasų. Šie pareiškimai ir buvo pagrindas pradėti ikiteisminį bylos tyrimą. Išties tyrimas ir bylos nagrinėjimas teisme užtruko, tačiau, atsižvelgiant į padarytų nusikaltimų skaičių, į tai, kad byloje baudžiamojon atsakomybėn patraukti keli asmenys, į atliktų procesinių veiksmų skaičių ir sudėtingumą, nėra pagrindo išvadai, jog bylos tyrimas buvo vilkinamas ar užtruko nepagrįstai ilgai. Nepagrįstas kasacinio skundo teiginys, kad nagrinėjant bylą buvo pažeistas šalių lygybės prieš įstatymą ir rungimosi principas. I. L. ikiteisminio bylos tyrimo metu ir nagrinėjant bylą teisme buvo sudarytos sąlygos naudotis procesinėmis teisėmis ir jis jomis naudojosi. Nei bylos ikiteisminio tyrimo metu, nei nagrinėjant bylą teisme iš jo ir jo gynėjo nebuvo gauta prašymų, kurių teismas nebūtų apsvarstęs ar nepagrįstai atmetęs, nuteistojo I. L. versija atmesta remiantis nustatytomis byloje aplinkybėmis ir ištirtais įrodymais. 2003 m. lapkričio 13 d. krata atlikta remiantis ikiteisminio tyrimo teisėjo nutartimi, joje dalyvavo ir pats I. L., prieštaravimų procesinio veiksmo atlikimo tvarkai ir rezultatams nei jis, nei jo žmona nepareiškė. Nepagrįstai kasaciniame skunde tvirtinama, kad teismas rėmėsi liudytojų parodymais, kurie buvo apklausti ikiteisminio tyrimo teisėjo, nedalyvaujant ir nepranešus apie tai I. L. Teismas kaip kaltės įrodymu rėmėsi tik tų liudytojų parodymais, kurie buvo apklausti teismo posėdžio metu. Liudytojas A. L. nebuvo apklaustas teismo posėdyje, tačiau teismas galėjo remtis jo parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu, kaip duomenimis, skirtais byloje esantiems parodymams patikrinti. I. L. atpažinimai iš fotonuotraukų atlikti nepažeidžiant įstatymo reikalavimų, atpažįstantieji nurodė, pagal kokius požymius atpažįsta I. L., kokiomis aplinkybėmis su juo bendravo ir susipažino. Byloje esantiems įrodymams patikrinti teismas taip pat rėmėsi paties I. L. ir liudytojų, kurie buvo apklausti ikiteisminio bylos tyrimo metu, parodymais, toks procesinis veiksmas atitinka BPK 276 straipsnio 4 dalies reikalavimus. Nagrinėjant bylą teisme, buvo apklausta tik dalis asmenų, įtrauktų į liudytojų sąrašą, tačiau tai įvyko dėl objektyvių priežasčių, nes didžioji dalis tų asmenų yra be pastovios gyvenamosios vietos, teismas ne kartą atidėjo bylos nagrinėjimą ir ėmėsi priemonių minėtus asmenis pristatyti apklausai į teismo posėdį, tačiau dėl to, kad šie asmenys neturi darbo ir pastovios gyvenamosios vietos, jų pristatymas į teismo posėdį buvo komplikuotas arba visai neįmanomas. Pirmosios instancijos teismas I. L. kaltę grindė ne tik liudytojų, nuteistojo M. K. parodymais, paties I. L. parodymais teisme ir ikiteisminio bylos tyrimo metu, bet ir rašytiniais bylos duomenimis. Kiekviena ikiteisminio tyrimo metu inkriminuota veika pagrįsta bylos duomenimis. Pažymėtina ir tai, kad kaltė padarius nusikalstamą veiką gali būti grindžiama ne tik tiesioginiais, bet ir netiesioginiais įrodymais bei visuma išnagrinėtų bylos aplinkybių, kurios padeda teismui suformuoti vidinį įsitikinimą dėl asmens dalyvavimo padarant nusikalstamą veiką. Kasacinės instancijos teismas įrodymų tyrimo neatlieka ir nesprendžia klausimo dėl bylos duomenų pakankamumo kaltei pagrįsti.
Apeliacinis bylos nagrinėjimas atliktas laikantis bylų apeliacinio nagrinėjimo bendrųjų nuostatų, apeliacinės instancijos teismas išklausė proceso dalyvių nuomonės dėl galimybės nagrinėti bylą iš esmės pagal nuteistojo I. L. apeliacinį skundą, prašymų atlikti byloje įrodymų tyrimą nebuvo pareikšta, todėl nepagrįsti kasacinio skundo argumentai, kad apeliacinės instancijos teismas privalėjo atlikti byloje įrodymų tyrimą. Apeliacinės instancijos teismas išnagrinėjo visus esminius apeliacinio skundo argumentus, todėl nėra pagrindo teigti, kad apeliacinis skundas išnagrinėtas nepilnai.
Dėl veikų kvalifikavimo pagal BK 182 straipsnį
Nepagrįstai kasatorius teigia, kad byloje neįrodyta, jog jo veiksmuose buvo BK 182 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties požymiai. Teismai pagrįstai pripažino, kad I. L. atliko veiksmus, kuriais apgaule siekė užvaldyti ir užvaldė svetimą turtą, nes jis kartu su M. K. surasdavo asmenis, organizuodavo jų dokumentų suklastojimą ir pateikdavo mobiliojo ryšio bendrovėms juos kaip patikimus klientus, šios apgaulės būdu įgydavo mobiliojo ryšio telefonus, kuriuos vėliau realizuodavo. Jo veiksmai siekiant apgaule užvaldyti svetimą turtą pasireiškė ne tik asmenų įkalbinėjimu pasirašyti abonentų sutartis, žadant, kad nereikės mokėti abonementinio mokesčio bei už paslaugas, bet ir dalyvavimu bei organizavimu klastojant socialinio draudimo bei kitus dokumentus, kurių pagrindu buvo sudaromos sutartys ir daug kartų žemesne nei rinkos kaina parduodami telefonai. Todėl jo veiksmai pagrįstai kvalifikuoti kaip nusikaltimo vykdytojo, nes jis atliko veiksmus, atitinkančius sukčiavimo nusikalstamos veikos objektyviuosius požymius.
Kasaciniame skunde teisingai pažymėta, kad teismo nuosprendyje nebeliko kaltinamajame akte I. L. pateikto kaltinimo pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, o vietoj jo nuosprendyje už tą pačią veiką I. L. tapo kaltinamas (o paskui ir pripažintas kaltu bei nutraukta byla) pagal BK 182 straipsnio 3 dalį, tačiau iš byloje esančio kaltinamojo akto aišku, jog įvyko elementari techninė klaida, nes prieš straipsnį kaltinamajame akte parašyta, jog I. L. kaltinamas padaręs baudžiamąjį nusižengimą. BK 182 straipsnyje baudžiamasis nusižengimas numatytas tik šio straipsnio 3 dalyje, o 2 dalyje numatyta kvalifikuota nusikaltimo sudėtis, kai veika susijusi su didelės vertės turtu. Pirmosios instancijos teismas šią klaidą pašalino, nuosprendyje nurodydamas reikiamą straipsnio dalį.
Dėl veikų kvalifikavimo pagal BK 186 straipsnį
BK 186 straipsnio dispozicija numato atsakomybę tam, kas apgaule vengė atsiskaityti už atliktus darbus, gautas prekes, suteiktas paslaugas ar vengė privalomų įmokų ir dėl to kitam asmeniui padarė turtinės žalos.
Neteisingai kasaciniame skunde teigiama, kad atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda tada, kai pats sandoris yra teisėtas ir tik dėl panaudotos apgaulės bei vengiant atsiskaityti atsiradusi žala kvalifikuoja veiką pagal BK 186 straipsnį. Pareiga atsiskaityti už suteiktas paslaugas atsiranda ne tik teisėtų sandorių pagrindu, bet ir už paslaugas, kurias kaltininkas gavo panaudodamas apgaulę. I. L. kartu su M. K. apgaule įgydavo svetimą turtą, telekomunikacinių ryšių bendrovėms „Bitė GSM“, „Tele 2“ ir „Omnitel“ priklausančius telefonus su SIM kortelėmis. Baudžiamojoje byloje esantys duomenys patvirtina, kad apgaule įgytais telefonais, sudarytų sutarčių pagrindu buvo naudojamasi minėtų bendrovių ryšio paslaugomis, tokiu būdu padarant turto valdytojui dėl nesumokėtų mokesčių už suteiktas paslaugas turtinę žalą. Kadangi baudžiamojo proceso metu ištirtais įrodymais nustatyta, kad telefonus panaudodami apgaulę įgydavo I. L. ir M. K., todėl ir už žalą, padarytą vengiant atsiskaitymų už naudojimąsi ryšio paslaugomis, jie privalo atsakyti. Šiuo atveju nebūtina įrodyti, kad telefonu naudojosi būtent I. L., pakanka fakto, jog jis kartu su M. K. neteisėtai disponavo apgaulės būdu įgytais telefonais ir telekomunikacinių paslaugų teikimo sutarčių pagrindu pagal suteiktus abonentų numerius buvo naudojamasi ryšio paslaugomis, padarant bendrovėms turtinę žalą. Remiantis padarytos turtinės žalos dydžiu veikos teisingai kvalifikuotos atitinkamai pagal BK 186 straipsnio 1 ir 2 dalis.
Kasaciniame skunde kasatorius taip pat teigia, kad jis buvo kaltinamas ir nuteistas arba nutraukta byla dėl skirtingo skaičiaus veikų pagal šį straipsnį, tačiau šioje vietoje kasatorius pats suklydo, nes jokių nesutapimų byloje nėra.
Dėl veikų kvalifikavimo pagal BK 300 ir 301 straipsnius.
Kasatorius neigia organizavęs dokumentų, antspaudo ir spaudo klastojimą bei suklastotų dokumentų, spaudų, antspaudų panaudojimą.
Teismai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes ir įvertino bylos proceso metu surinktus duomenis. Proceso metu nebuvo surinkta įrodymų, kad I. L. pats būtų klastojęs dokumentus, spaudus, antspaudus, tačiau kratos metu I. L. bute rasti įvairiems asmenims priklausantys socialinio draudimo pažymėjimai, pasas, garantiniai talonai mobiliesiems telefonams. Nuteistasis M. K. patvirtino, kad dokumentus įrašams ir atspaudams juose klastoti jam atnešdavo M. K. su I. L. Liudytojai D. O.–B. ir J. A. ikiteisminio bylos tyrimo metu ir teisme patvirtino, kad du vyriškiai, iš kurių teisme atpažino I. L., pasiūlė įdarbinti, padarė įrašus dėl įdarbinimo socialinio draudimo pažymėjimuose, nupirko jų vardu mobiliojo ryšio telefonus. I. L. parodymai ikiteisminio bylos tyrimo metu patvirtina išvardytais įrodymais nustatytas aplinkybes, nes apklausiamas įtariamuoju I. L. patvirtino, kad kartu su M. K. ieškodavo asmenų, kurie turėtų asmens dokumentus ir norėtų įsidarbinti, nuveždavo jų dokumentus M. K., kuris suklastodavo įrašus socialinio draudimo pažymėjimuose, vėliau sudarydavo sutartis mobiliojo ryšio bendrovėse ir minėtų asmenų vardu įsigydavo mobiliuosius telefonus, kuriuos realizuodavo supirkėjams. Visos šios aplinkybės rodo, kad I. L. kartu su M. K. organizavo nusikalstamą veiklą surasdami asmenis, galinčius suklastoti dokumentus, koordinavo veiksmus pristatydami reikalingus suklastoti dokumentus, vadovavo nusikalstamai veiklai nurodydami, kokius įrašus reikia padaryti, apmokėdavo už atliktą darbą. Todėl I. L. veika teisingai kvalifikuota pagal BK 24 straipsnio 4 dalį, 300 straipsnio 1 dalį, 301 straipsnio 1 dalį.
Kasatorius taip pat skunde kelia abejones dėl to, kad jis padarė mažiau veikų, nei jam paskirta bausmių, tačiau jis neatkreipė dėmesio į tai, kad už dvi veikas nuteistajam skirti iškart du BK specialiosios dalies straipsniai (BK 300 ir 301 straipsniai), o bausmės skiriamos pagal kiekvieną straipsnį atskirai. Tokiu būdu paaiškinama, kodėl bausmių nuteistajam paskirta daugiau, nei inkriminuota veikų.
Dėl patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senaties
Kasaciniame skunde teisingai pažymėta, kad pirmosios instancijos teismas be pagrindo pripažino I. L. kaltu pagal BK 182 straipsnio 3 dalį ir 186 straipsnio 2 dalį, nes, nagrinėjant bylą teisme, buvo suėjusi patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senatis, tačiau šis trūkumas nelėmė baudžiamųjų sankcijų taikymo ir nesukėlė jokių neigiamų padarinių I. L., nes byla dėl baudžiamųjų nusižengimų pagal BK 182 straipsnio 3 dalį, 186 straipsnio 2 dalį tuo pačiu nuosprendžiu nutraukta suėjus patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senaties terminams. Todėl kolegija laiko šį trūkumą formalia nuosprendžio surašymo klaida, neturėjusia įtakos tinkamam baudžiamojo įstatymo taikymui.
Dėl paskirtos bausmės
Kasaciniame skunde reiškiamos abejonės dėl pripažinimo atsakomybę sunkinančia aplinkybe I. L. padarius nusikaltimus veikiant bendrininkų grupe, nes įstatymas (BK 25 straipsnio 2 dalis) numato sąlygą, kad bendrininkų grupėje turi būti du nusikaltimo vykdytojai. Teismas pagrįstai pripažino I. L. padarius nusikaltimus pagal BK 182 straipsnio 1 dalį, 186 straipsnio 1 dalį veikiant bendrininkų grupe, nes jis nusikaltimus padarė veikdamas kartu su M. K. Bendrininkų grupės kvalifikavimas nuteisiant pagal BK 24 straipsnio 4 dalį, 300 straipsnio 1 dalį, 301 straipsnio 1 dalį kelia tam tikrų abejonių, nes vykdytoju pripažintas tik M. K., o I. L. ir M. K. pripažinti atlikę organizacinius nusikalstamo bendrininkavimo veiksmus. Pagal bylos proceso metu nustatytas aplinkybes I. L., M. K. ir M. K. bendrininkavimas tiksliau atitiktų organizuotos grupės bendrininkavimo formos požymius, nes jie buvo susitarę daryti ne vieną, o kelis nusikaltimus ir kiekvienas iš jų atliko tam tikrą užduotį bei turėjo skirtingus vaidmenis (BK 25 straipsnio 3 dalis). Šios aplinkybės (bendrininkų grupė ir organizuota grupė) yra lygiareikšmės BK 60 straipsnio aspektu. Tai reikėtų tikslinti ir aiškintis, jei atsakomybę sunkinanti aplinkybe bendrininkų grupė nebūtų pripažinta I. L. pagal kitas veikas, todėl šiuo konkrečiu atveju pripažinimas ar nepripažinimas veikus bendrininkų grupe darant nusikalstamas veikas pagal BK 300 straipsnio 1 dalį ir 301 straipsnio 1 dalį negali turėti įtakos atsakomybę sunkinančios aplinkybės pripažinimui. Teismai pagal bylos duomenis nenustatė aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą pripažinti I. L. atsakomybę lengvinančią aplinkybę, o kasacinė instancija faktų klausimo netiria ir nenagrinėja.
Teismas, skirdamas bausmę, gana lakoniškai ir glaustai išdėstė BK 54 straipsnyje numatytus bausmės skyrimo pagrindus, tačiau įstatymo taikymo aspektu šie klausimai išspręsti tinkamai, nes I. L. praeityje ne kartą teistas, nusikaltimą padarė lygtinio paleidimo iš laisvės atėmimo vietos metu, todėl yra recidyvistas (BK 27 straipsnio 1 dalis), o recidyvistui už tyčinio nusikaltimo padarymą pagal BK 56 straipsnio 1 dalies nuostatas paprastai skiriama laisvės atėmimo bausmė. Jam paskirtos bausmės už atskirus nusikaltimus žemesnės nei sankcijos vidurkis pagal atitinkamas BK normas, bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu, pridedant tik po keletą dienų iš kiekvienos nusikalstamos veikos, todėl paskirtoji bausmė negali būti laikoma per griežta.
Rezoliucinė dalis
nutaria: