Kauno apygardos teismo nutartis

Pranešėjas Evaldas Gražys (Proceso Nr. 1-20-9-00087-2012-2) Procesinio sprendimo kategorija: 2.4.6.3.3.

2014 m. sausio 21 d.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Evaldo Gražio, teisėjų Gyčio Večersko, Ramūno Antanavičiaus, sekretoriaujant Simonai Janulaitienei, dalyvaujant prokurorui Romanui Mackevičiui, nukentėjusiajai R. B., nuteistajam T. K., gynėjui advokatui Romui Aikevičiui, viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo T. K. gynėjo advokato Romo Aikevičiaus apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2013 m. spalio 11 d. nuosprendžio, kuriuo T. K. nuteistas pagal BK 140 straipsnio 1 dalį laisvės apribojimu 5 (penkiems) mėnesiams, įpareigojant nuteistąjį per 5 (penkis) mėnesius išdirbti 40 (keturiasdešimt) valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis.

Civilinis ieškinys tenkintas iš dalies ir iš T. K. R. B. priteista 1 000 Lt (tūkstantis litų) nusikaltimu padarytai neturtinei žalai atlyginti.

Nukentėjusiajai R. B. iš kaltinamojo priteista 2 000 Lt (du tūkstančiai litų) patirtų išlaidų advokato pagalbai pamokėti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

T. K. pagal BK 140 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad jis 2012 m. rugpjūčio 10 d., apie 20.15 val., prie (duomenys neskelbtini) namo, (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, tyčia, ne mažiau kaip penkis kartus, sudavė R. B. smūgius rankomis ir kojomis į įvairias kūno vietas, padarydamas apatinės lūpos sumušimus, odos nubrozdinimus veide, kairės alkūnės, kairės šlaunies, kairio žasto sumušimus su poodinėmis kraujosruvomis, kas sukėlė nežymų sveikatos sutrikdymą.

Apelianto manymu, teismas įrodymus vertino atmestinai, o kai kurių rašytinių įrodymų, pvz. 2012 m. rugpjūčio 24 d. Kauno apskrities VPK Kauno miesto Žaliakalio PK Viešosios policijos Žaliakalnio policijos nuovados tyrėjo nutarimo atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą pagal BK 284 str. 1 d., visai neaptarė ir nevertino. Teismas rėmėsi ekspertizės aktu Nr. EKG34/13(02), tačiau iš šio dokumento matyti, jog R. B. kiekvieną kartą besilankydama pas gydytojus nurodė vis naujus sužalojimus. Dalį R. B. konstatuotų sužalojimų ekspertai nustatė tik pagal jos nusiskundimus ir kai kurie jų gali neturėti priežastinio ryšio su trauma, todėl nenustatė sužalojimo masto, tik teisiamajame posėdyje med. ekspertas Gregoire Abi Chaker paaiškino, jog nubrozdinimai veide, kraujosruvos kairės alkūnės, kairės šlaunies srityse, kairėje blauzdoje gali atitikti nežymų sveikatos sutrikdymą. Teismas vadovavosi ekspertizės akto išvada, tačiau visiškai nevertino aplinkybių, dėl kurių ant R. B. veido, kairės alkūnės, kairės šlaunies ir kairio žasto atsirado poodinės kraujosruvos.

Iš jo ginamojo T. K., liudytojų V. L. bei J. P., kurie įvykį matė iš arti, parodymų matosi, jog ne T. K. užpuolė R. B., o priešingai – R. B. užpuolė T. K., tačiau teismas šių parodymų visiškai neanalizavo ir nevertino, nelygino su nukentėjusiosios R. B. bei liudytojo G. U. parodymais, kurie iš esmės skiriasi. Vertindamas šiuos duomenis apsiribojo vienu sakiniu, teigdamas, jog liudytojų G. U. ir V. L. parodymai patvirtina, jog buvo suduoti smūgiai. Be to, teismas taip pat nurodė, jog liudytojas R. P. taip pat tvirtino, kad matė, kaip kaltinamasis sudavė kelis smūgius nukentėjusiajai, nors prieš tai jo įrodymus vertino priešingai. Teismas nurodė, jog įvykio vietoje buvusi J. P. nematė, ar T. K. sudavė smūgius nukentėjusiajai, tačiau netvirtino, kad jis tokių smūgių nesudavė, nors tokie liudytojos parodymai neužfiksuoti.

Taip pat teismas nevertino ir jau minėto 2012-08-24 Žaliakalnio policijos nuovados tyrėjo nutarimo atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą, iš kurio matyti, jog pagal T. K. pareiškimą dėl R. B. veikos buvo atsisakyta pradėti ikiteisminį tyrimą pagal BK 284 str. 1 d., nurodant, jog padarytos veikos T. K. atžvilgiu atitinka nusikaltimus, numatytus BK 140 str. 1 d., 155 str., ir bylos dėl šių veikų nagrinėjamos privataus kaltinimo tvarka. Tad, jei pagal neobjektyvią medicinos specialisto išvadą nebūtų R. B. nustatytas nesunkus sveikatos sutrikdymas, T. K. atžvilgiu taip pat būtų atsisakyta pradėti ikiteisminį tyrimą ir jiems būtų atsiradusi lygi teisė privataus kaltinimo tvarka kreiptis į teismą. Šiuo atveju T. K. atsidūrė nelygioje padėtyje su R. B..

Teismas taip pat visiškai neanalizavo esminių neatitikimų tarp nukentėjusiosios bei liudytojo G. U. parodymų. Visiškai neanalizavo ir nelygino jų su kaltinamojo ir liudytojų V. L. ir J. P. parodymais. Neaišku dėl kokių priežasčių iš kaltinimo buvo pašalintos aplinkybės dėl nukentėjusiosios ištempimo iš automobilio ir stūmimo į važiuojamąją kelio dalį, taip pat nevertintas nukentėjusiosios elgesys po įvykio – nukentėjusioji pirmiausia nuvyko į Jonavos rajono ligoninę, nors priklauso Kauno m. Dainavo poliklinikai ir tik vėliau kreipėsi į Dainavos polikliniką. Visa tai, apelianto manymu, akivaizdžiai rodo nukentėjusiosios tikslą pradėti prieš T. K. ikiteisminį tyrimą, kad jis būtų nuteistas. Be to, teismas visiškai nevertino liudytojo V. L. parodymų, jog po įvykio jam keletą kartų skambino G. U. ir grasino, kad jis neitų liudyti.

Apelianto manymu, objektyviai ištyrus visus surinktus įrodymus ir juos įvertinus, darytina išvada, jog T. K. nepadarė jokios tyčinės nusikalstamos veikos. Išdėstytos aplinkybės, apelianto teigimu, rodo, jog teismas vertindamas įrodymus pažeidė BPK 20 str. reikalavimus, nesivadovavo BPK 305 str. 1 d. 2 ir 3 punktų reikalavimus, todėl nuosprendis turi būti naikinamas.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašė skundą tenkinti, prokuroras ir nukentėjusioji prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo T. K. gynėjo advokato Romo Aikevičiaus apeliacinis skundas atmestinas.

Asmuo atsako pagal baudžiamąjį įstatymą tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką ir tik jeigu veikos padarymo metu iš jo galima buvo reikalauti įstatymus atitinkančio elgesio.

Pagal Baudžiamojo Proceso Kodekso (toliau tekste BPK) 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Būtina sąlyga vertinant įrodymus yra tai, kad vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Taigi išvadas apie nusikalstamos veikos faktines aplinkybes, asmens kaltumą ar nekaltumą pirmosios instancijos teismas daro vadovaujantis BPK 20 str. 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis, įvertinęs byloje surinktų, tiesiogiai ištirtų ir patikrintų duomenų visumą. Tik toks nuosprendis gali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu.

Apeliantas teigia, jog teismas neištyrė visų bylos aplinkybių ir neteisingai įvertino įrodymus. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka, konstatuoja, jog šie skundo argumentai nepagrįsti ir turi būti atmesti.

Pirmosios instancijos teismas, siekdamas išnagrinėti visas bylai reikšmingas aplinkybes bei nustatyti surinktų įrodymų patikimumą ir pakankamumą, apklausė nukentėjusiąją, liudytojus, aiškinosi specialistų pateiktų duomenų patikimumą, tikrumą, ištyrė pateiktą vaizdo įrašą ir kitus rašytinus duomenis. Pirmosios instancijos teismo išvados dėl veikos faktinių aplinkybių – T. K. veiksmų, kaltės pagrįstos surinktais duomenimis.

Nusikalstamos veikos faktinės aplinkybės – T. K. veiksmai, jų pobūdis bei T. K. kaltė padarius BK 140 str. 1 d. numatytą nusikalstamą veiką įrodytos nuosekliais nukentėjusiosios parodymais, 2012-11-12 specialisto išvada Nr. G 2985/12(02), 2013-05-08 ekspertizės aktu Nr. EKG 34/13(02) bei specialistų paaiškinimais, o taip pat liudytojų G. U., V. L., R. P. parodymais, kurie dalyje dėl smūgių nukentėjusiajai sudavimo neprieštarauja nukentėjusiosios parodymams. R. B. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir teisme nuosekliai nurodė vietą ir laiką, kada kilo konfliktas tarp jos ir nuteistojo T. K.. Paaiškino, kad tai buvo 2012-08-10 apie 20 val. prie (duomenys neskelbtini) namo Nr. (duomenys neskelbtini). T. K. ją stūmė į važiuojamąją kelio dalį, spardė, spyrė ne mažiau 10 kartų – pataikė į kairę ranką, kairę šlaunį, su ranka trenkė per veidą, be to, plūdo necenzūriniais žodžiais. Tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir teisme nukentėjusioji parodė, jog jai praskėlė lūpą. Įvykį matė nukentėjusiosios draugas G. U., T. K. sugyventinė J. P. ir R. P.. Be to, T. K. nuo jos atitraukė pažįstamas vyriškis vardu V.. Nukentėjusiosios parodymus, kad ją stūmė spyrė T. K., patvirtina liudytojų G. U., R. P. ir V. L. parodymai. Liudytojas G. U., nors ir yra nukentėjusiosios gyvenimo draugas, tačiau vien tai nesuteikia pagrindo abejoti jo parodymų nuoširdumu ir teisingumu, nes jie neprieštarauja nuosekliems nukentėjusiosios parodymams, be to, smūgių sudavimo faktą patvirtina ir kiti liudytojai bei objektyvūs duomenys – specialisto išvada, ekspertizės aktas. G. U. nurodė matęs, kaip T. K. stumia nukentėjusiąją į gatvę, ėmė ją spardyti, mušė kairės rankos delnu, plūdo necenzūriniais žodžiais. Nukentėjusioji smūgių nesudavė, tik gynėsi iškėlusi rankas. Pamatęs kas vyksta, netoliese įvykį stebėjusiam V. sušuko gelbėti R., tada V. patraukė T. K. nuo R. B.. Matė, kad buvo R. ir T. K. draugė J.. Liudytojas R. P. paaiškono, kad matė kaip T. stumdo ir tampo R. važiuojamoje kelio dalyje, T. K. R. sudavė kelis smūgius rankomis ir kojomis, nepastebėjo, kad R. būtų sudavusi T.. G. sušuko V. patraukti T. K., tada V. atitraukė T. nuo šaligatvio. Nors šių liudytojų parodymai dėl aplinkybių iki paties įvykio nevisiškai sutampa, nevisiškai sutampa liudytojų atsiradimo įvykio vietoje aplinkybės, o taip pat nevisiškai sutampa ir nukentėjusiosios bei liudytojo G. U. parodymai dėl aplinkybių, buvusių iki konflikto pradžios, tačiau šie netikslumai nėra esminiai, jie neliečia reikšmingų bylai aplinkybių, todėl negali būti pagrindas abejoti ir atmesti aptartus parodymus dėl T. K. nukentėjusiosios atžvilgiu vartoto smurto. Netikslumus liudytojų parodymuose, priešingai nei teigiama skunde, išsamiai aptarė ir juos įvertino apylinkės teismas nuosprendyje. Apeliacinės instancijos teismas su jais visiškai sutinka, todėl jų neatkartoja. Be to, nukentėjusiosios ir liudytojų, o taip pat ir liudytojos J. P. parodymai dėl įvykį mačiusių asmenų sutampa. J. P. parodė, kad R. P. atėjo dar konfliktui nepasibaigus, tad abejoti tuo, kad jis matė įvykio aplinkybes, taip pat nėra pagrindo.

Nors liudytojas V. L. teigė, kad konfliktą pradėjo R. B., kad ji užsipuolė nuteistąjį, kad jį plūdo, pirma sudavė T. K. kelis kartus, spyrė į koją, o T. gindamasis ją stūmė nuo savęs, tačiau taip pat patvirtino, jog po stūmimo T. K. sudavė jai kelis kartus, spyrė jai du kartus. G. prašė gelbėti (nukentėjusiąją) ir jis atitraukė T. Iš liudytojo V. L. parodymų eigos matyti, net jeigu tikėti liudytojo parodymais iki šio momento, po to, kai T. K. pastūmė nukentėjusią, jam nebuvo jokio reikalo gintis, nes jokio akivaizdaus, realus kėsinimosi, grėsmės nuteistojo atžvilgiu iš R. B., išskyrus plūdimąsi, nebuvo, todėl nebuvo jokio pagrindo suduoti smūgius bei spirti, kaip nurodė liudytojas V. L.. Tai suteikia pagrindą tikėti nukentėjusiąja bei jos parodymais, o taip pat ir liudytojų G. U. bei R. P. parodymais. Smūgių sudavimo faktą ir aplinkybes taip pat patvirtina ir byloje esantys medicininiai duomenys, teismo medicinos ekspertizės aktas, eksperto Gregoire Abi Chaker paaiškinimai.

Nors skunde keliamos abejonės dėl nukentėjusiajai nustatytų sužalojimų patikimumo, nes sužalojimai nustatyti pagal nukentėjusiosios nusiskundimus, tačiau aukštesnysis teismas pažymi, jog bylai reikšminga aplinkybė – sužalojimai, jų pobūdis nustatomi ne vien tik remiantis specialistų išvadomis, tačiau ir kitais bylos duomenimis, nes nei vienas įrodymas neturi viršesnės galios prieš kitus įrodymus ir vertinamas įrodymų visumoje. Be to, ekspertas Gregoire Abi Chaker paaiškino, jog Lietuvoje nėra nusistovėjusios tikslios praktikos dėl to, pagal kokius požymius diagnozuojamas sumušimas. Sumušimas nustatomas remiantis tiriamojo nusiskundimais ir atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes. Kaip matyti iš nukentėjusiosios parodymų, ji nuosekliai teigė, kad T. K. sudavė smūgius – spyrė, pataikė į kairę ranką, kairę šlaunį, su ranka trenkė į veidą, nuo ko ištino apatinės lūpos dešinė pusė, bėgo kraujas. Tiek specialisto išvadoje, tiek ir ekspertizės akte konstatuota odos nubrozdinimai veide, kraujosruvos kairės alkūnės, kairės šlaunies srityje, kairėje blauzdoje. Ekspertas Gregoire Abi Chaker paaiškino, jog šie iš medicininių dokumentų pagal objektyvius požymius nustatyti sužalojimai atitinka nurodytą įvykio laiką ir galėjo būti padaryti įvykio aplinkybėmis. Ekspertas taip pat paaiškino, jog sumušimo sąvoka specialisto išvadoje nepatikslinta. Sumušimo žymė gali būti nubrozdinimas, kraujosruva, žaizda, lūžis. Lūpa yra veido dalis, todėl galėjo būti, kad sumušimo žymė lūpoje yra tas pats nubrozdinimas. Kaip matyti iš medicininių dokumentų, aprašytų specialisto išvadoje bei ekspertizės akte, Jonavos ligoninės priėmimo skyriaus asmens sveikatos istorijoje objektyviai nustatytos lūpos sumušimo žymės bei konstatuotas lūpos sumušimas. VšĮ „Dainavos poliklinika“ 2012-08-13 objektyviai konstatuota lūpos sumušimo žymė, 2012-08-17 konsultacijos metu objektyviai konstatuotos nubrozdinimas veide, tačiau diagnozuotas veido sumušimas. Tad, įvertinus šias aplinkybes, įvertinus eksperto paaiškinimus, jog sumušimo žymė lūpoje gali būti tas pats nubrozdinimas veide, netikslinga vertinti ir nubrozdinimą, ir sumušimo žymę, o taip pat įvertinus tai, kad pradžioje medicininiuose dokumentuose konstatuojamas lūpos sumušimas, tačiau nekonkretizuojami jo objektyvūs požymiai, o vėliau objektyviai nustatomas tik nubrozdinimas veide, kuris diagnozuojamas kaip sumušimas, įvertinus nukentėjusiosios parodymus, jog jai ranka sudavė tik vieną kartą į veidą, darytina išvada, jog buvo padarytas vienas sužalojimas. Todėl įvertinus visas šias aplinkybes bei vadovaujantis principu, jog visi neaiškumai turi būti vertinami kaltinamojo naudai, šalintina teismo nustatyta aplinkybė – apatinės lūpos sumušimas.

Aukštesnysis teismas, įvertinęs specialisto išvadą, ekspertizės aktą, specialistų paaiškinimus, taip pat konstatuoja, jog byloje nepagrįstai nustatytas ir kairio žasto sumušimas. Kaip matyti iš specialisto išvadoje bei ekspertizės akte aptartų medicininių dokumentų, 2012-08-10 Jonavos ligoninėje nukentėjusioji skundėsi kairės alkūnės skausmu, nustatytas sumušimas kairės alkūnės srityje. 2012-08-13 VšĮ „Dainavos poliklinika“ chirurgo konsultacijoje pažymėta, jog skundėsi kairės alkūnės skausmu, nustatyta kairės alkūnės srityje poodinė kraujosruva. Tad jokių objektyvių kairio žasto sumušimo, sužalojimo požymių nenustatyta, nenustatyta ir nukentėjusiosios nusiskundimų dėl to. 2012-08-17 konsultacijoje pažymėta, jog skundžiasi skausmu alkūnės ir žasto srityje, tačiau objektyviai jokių sumušimo žymių nekonstatuota ir kairio žasto sumušimas net nediagnozuotas. Vėlesnėse konsultacijose iki 2012-09-06 apie žasto skausmus duomenų nėra. Ir tik 2012-09-07 chirurgo konsultacijoje pažymėta, kad skundžiasi kairio žasto patinimu. Kairio žasto išoriniame paviršiuje nustatytas patinimas, palpuojant skausmingumas buvusios hematomos vietoje. Tad įvertinus šiuos duomenis bei specialisto paaiškinimą, jog skausmas nepriskiriamas prie objektyvių, traumai būdingų pakitimų, medicininiuose dokumentuose iki 2012-09-07 chirurgo konsultacijos objektyvių duomenų apie kraujosruvą kairio žasto srityje nėra, be to, įvertinus, jog šioje konsultacijoje kalbama ne apie esamą, tačiau apie buvusią hematomą žasto srityje, t. y. objektyviai apžiūros metu ji neegzistavo, o taip pat atsižvelgiant į ekspertizės akto išvadoje nurodytas aplinkybes, jog, nesant duomenų apie objektyvius trauminius pakitimus kairio žasto srityje, specialisto išvadoje Nr. G2985/12(02) minėtas kairio žasto sumušimas negali būti patvirtintas ar kvalifikuojamas, nustatant sveikatos sutrikdymo mastą, bei vadovaujantis anksčiau minėtu principu, jog visi neaiškumai vertinami kaltinamojo naudai, darytina išvada, jog byloje nepakanka duomenų neginčytinai konstatuoti ir teigti, jog R. B. įvykio metu buvo sumuštas kairys žastas, todėl šalintina iš nuosprendžio aplinkybė dėl kairio žasto sumušimo. Kiti teismo nustatyti sužalojimai (odos nubrozdinimas veide, kairės alkūnės, kairės šlaunies sumušimai su poodinėmis kraujosruvomis) abejonių nekelia, nes įrodyti nuosekliais nukentėjusiosios parodymais, jie užfiksuoti objektyvais požymiais medicininiuose dokumentuose ir specialistai įvertino, jog šie sužalojimai galėjo būti padaryti nustatytomis aplinkybėmis.

Pažymėtina, jog T. K. savo kaltę neigė, neigė sudavęs smūgius nukentėjusiajai, teigė tik gynęsis rankomis ir kojomis, tačiau aukščiau aptartų duomenų pakanka paneigti šiuos jo parodymus. Be to, šių nuteistojo parodymų nepatvirtina jokie kiti patikimi duomenys. Liudytoja J. P., nuteistojo draugė, teigė, kad būtent nukentėjusioji užsipuolė T. K., plūdo jį necenzūriniais žodžiais, rodė nepadorius gestus, spardėsi, plaikstėsi rankomis, T. dengėsi nuo smūgių ir ėjo nuo jos tolyn, tačiau šie duomenys pagrįstai nevertinti kaip patikimi, nes liudytoja yra artima nuteistojo draugė, todėl yra suinteresuota jam padėti išvengti atsakomybės, be to, jos parodymai prieštaringi ir nelogiški. Nors liudytoja teigė, kad būtent T. K. dengėsi nuo nukentėjusiosios smūgių ir ėjo nuo nukentėjusiosios tolyn, tačiau kartu parodė, jog V. juos išskyrė ir nuvedė į šoną paėmęs už rankos ne nukentėjusiąją, kuri neva puolė, bet T. K.. Tą patį parodė ir kiti liudytojai bei nukentėjusioji, kad būtent T. K. nuo jos patraukė, o ne atvirkščiai. Esant šioms aplinkybėms, įvertinus nukentėjusiosios parodymus, kurie dėl smurto vartojimo aplinkybių sutapo su liudytojo G. U. parodymais, taip pat įvertinus tai, jog sutapo nukentėjusiosios bei liudytojų G. U., R. P. parodymai, kad G. U. V. L. šaukė patraukti T., V. L. patvirtino, jog konfliktuojančius asmenis išskyrė G. U. raginamas, nuvedė T. K. į šalį, įvertinus nukentėjusiosios, liudytojų bei paties T. K. parodymus, jog būtent jį patraukė nuo nukentėjusiosios, o ne priešingai, pirmosios instancijos teismas pagrįstai tikėjo nukentėjusiosios ir liudytojų parodymais, kad tai T. K. užsipuolė nukentėjusiąją, kad jis tyčia spyrė ir sudavė ranka nukentėjusiajai R. B. ir būtinybės gintis T. K. nebuvo, nes nebuvo jokio realaus, pavojingo kėsinimosi iš R. B. nuteistojo atžvilgiu. Būtinosios ginties situacijos šiuo atveju nebuvo. Taip pat pažymėtina, jog nukentėjusioji dėl įvykio eigos, suduotų smūgių, smūgių lokalizacijos buvo nuosekli, taip pat nuosekliai teigė, jog į Jonavos ligoninę ji kreipėsi būtent siekdama išvengti įtarimų dėl nesąžiningumo, nes pati dirbo Kauno klinikose, be to, jau po trijų dienų ji buvo apžiūrėta ir VšĮ „Dainavos poliklinika“, sužalojimai nustatyti taip pat ir pagal objektyvius požymius, todėl skundo argumentai, jog R. B. buvo suinteresuota nepagrįstai apkaltinti T. K. atmetami kai nepagrįsti.

Esant šioms aplinkybėms, konstatuojama, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad T. K., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio tyčia, ne mažiau kaip penkis kartus sudavė R. B. smūgius rankomis ir kojomis į įvairias kūno vietas, padarydamas odos nubrozdinimus veide, kairės alkūnės, kairės šlaunies, sumušimus su poodinėmis kraujosruvomis ir taip nežymiai sutrikdė nukentėjusiosios sveikatą. T. K. veika teisingai kvalifikuota pagal BK 140 straipsnio 1 dalį.

Iš dalies pagrįstas skundo argumentas, jog teismas nevertino 2012-08-24 Žaliakalnio policijos nuovados tyrėjo nutarimo atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą pagal T. K. pareiškimą dėl R. B. galimai padarytos nusikalstamos veikos, numatytos BK 284 str. 1 d., kuriame nurodyta, jog T. K. atžvilgiu padarytos veikos atitinka BK 140 str. 1 d., 155 str. numatytas nusikalstamas veikas, tačiau tai nesukliudė teismui priimti teisingą ir pagrįstą sprendimą, todėl tai nėra pagrindas naikinti skundžiamą nuosprendį. Pažymėtina, jog tik teismas sprendžia dėl surinktų duomenų įrodomosios vertės. Nutarimas atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą ir jame išdėstytos išvados neturi prejudicinės galios ir vertinant neturi teismui privalomos galios. Atsisakant pradėti ikiteisminį tyrimą nėra atliekamas išsamus aplinkybių tyrimas, ikiteisminis tyrimas net nepradedamas, todėl ir nutarime nurodyti faktai bei išvados negali būti vertinami kaip įrodyti bei nustatyti. Nutarime atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą išvados apie BK 140 str. 1 d. ir BK 155 str. numatytas nusikalstamas veikas reiškia, kad yra tokių veikų požymių, tačiau nekonstatuoja to kaip neginčytinai nustatyto fakto. Byloje nėra duomenų, kad T. K. būtų kreipęsis į teismą privataus kaltinimo tvarka ir būtų įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu nustatyti tokie faktai. Esant šioms aplinkybėms, minėtas nutarimas atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą nėra reikšmingas, jis iš esmės jokios bylai reikšmingos informacijos nesuteikia, todėl tai, kad jo teismas neįvertino, nuosprendžio pagrįstumui ir teisėtumui reikšmės neturi. Įvykio aplinkybės buvo nagrinėjamos teisiamojo posėdžio metu, nuosprendyje įvertina ir T. K. versija, kad tai jis buvo užpultas R. B., kuri, kaip jau aptarta anksčiau, pagrįstai atmesta, nes paneigta teisminio nagrinėjimo metu surinktų duomenų visuma.

Bausmė nuteistajam skirta teisingai.

Baudžiamojo kodekso 54 straipsnyje nurodyti bendrieji bausmės skyrimo pagrindai. Įstatyme įtvirtinta nuostata, kad teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų. Taip pat įstatymas įtvirtina nuostatą, kad skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: 1) padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; 2) kaltės formą ir rūšį; 3) padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; 4) nusikalstamos veikos stadiją; 5) kaltininko asmenybę; 6) asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; 7) atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes.

BK 61 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, jog teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio. Be to, parenkant bausmės rūšį ir nustatant jos dydį būtina vadovautis BK 41 straipsnyje įtvirtinta bausmės paskirtimi.

BK 140 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytos kelios alternatyvios bausmių rūšys – viešieji darbai, laisvės apribojimas, areštas arba laisvės atėmimas iki vienerių metų. Apylinkės teismas nurodė išsamius motyvus dėl laisvės apribojimo bausmės skyrimo ir apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo su jais nesutikti.

Teismas parinkdamas bausmės rūšį pagrįstai ir tinkamai įvertino veikos pavojingumo pobūdį ir laipsnį – tai tyčinis, baigtas, nesunkus, smurtinis nusikaltimas. Teismas taip pat tinkamai įvertino ir nuteistojo asmenybę bei jo pavojingumą: T. K. anksčiau neteistas, charakterizuojamas teigiamai, dirba, atsakomybę sunkinančią aplinkybę – nusikaltimą padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, į tai, kad nenustatyta atsakomybę lengvinančių aplinkybių. Atsižvelgiant į tai, jog T. K. anksčiau neteistas, dirba, pagrįstai, nepažeidžiant BK 55 straipsnio nuostatų, jog pirmą kartą teisiamam už nesunkų nusikaltimą, teismas paprastai skiria su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę, pagrįstai skyrė laisvės apribojimo bausmę. Nustatydamas bausmės dydį apeliantui pirmosios instancijos teismas BK 54 straipsnio, 61 straipsnio nuostatų nepažeidė. Atsižvelgė ir tinkamai įvertino tiek veikos pavojingumą, tiek ir paties nuteistojo pavojingumą, nuteistojo asmenybę, atsakomybę lengvinančių aplinkybių nebuvimą, atsakomybę sunkinančią aplinkybę ir pagrįstai skyrė laisvės apribojimo bausmę, savo dydžiu mažesnę nei šios bausmės rūšies vidurkis, artimą minimaliam šios bausmės rūšies dydžiui, bei skyrė BK 48 straipsnyje numatytą įpareigojimą per 5 mėnesius išdirbti 40 valandų sveikatos priežiūros, globos, rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis.

Atsižvelgiant į aptartų aplinkybių visumą, darytina išvada, jog paskirtoji bausmė nėra aiškiai per griežta ir yra būtina bei pakankama pasiekti BK 41 straipsnyje numatytus bausmės tikslus.

Civilinio ieškinio klausimas išspręstas teisingai. Apylinkės teismas, spręsdamas dėl nukentėjusiajai priteistinos neturtinės žalos dydžio, teisėjų kolegijos manymu, nustatė teisingą neturtinės žalos piniginę kompensaciją. Vadovaujantis CK 6.250 straipsnio 2 dalimi, nustatant nustatydamas neturtinės žalos dydį atsižvelgiama į: 1) jos pasekmes; 2) žalą padariusio asmens kaltę; 3) jo turtinę padėtį; 4) padarytos turtinės žalos dydį; 5) kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes; 6) sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Neturtinės žalos dydžio nustatymą pirmiausia lemia nusikalstama veika sukeltus padarinius apibūdinančios aplinkybės, iš kurių sprendžiama apie nukentėjusiosios skausmingų išgyvenimų dydį, neigiamų padarinių perspektyvas, jų ilgalaikiškumą ir kt. Teismas apie pareikšto ieškinio pagrįstumą ir patirtų neigiamų išgyvenimų dydį, apimtį bei pobūdį sprendė įvertinęs tiek nukentėjusiosios parodymus, tiek ir medicininius duomenis. Byloje neginčytinai nustatyta, jog nukentėjusiajai buvo suduoti smūgiai, tame tarpe ir į veido sritį, matėsi žymės (nubrozdinimas). Dėl šio įvykio nukentėjusioji nebejotinai buvo pažeminta (konfliktas įvyko viešoje vietoje, matant kitiems pažįstamiems asmenims), patyrė fizinį skausmą, neigiamus išgyvenimus. Įvertinta taip pat ir tai, kad nusikaltimas nors ir nesunkus, tačiau tyčinis, smurtinis, kartu atkreipiant dėmesį į tai, jog pasekmės nėra didelės, šalys tarpusavyje konfliktavo, todėl darytina išvada, jog teismo nustatyta neturtinės žalos pinginė kompensacija nėra aiškiai per didelė, nepažeidžia sąžiningumo, protingumo bei teisingumo principų, todėl nėra pagrindo mažinti šį dydį.

Atsižvelgiant į aptartas aplinkybes, darytina išvada, kad įrodymų vertinimo taisyklės dėl anksčiau aptartų faktinių bylos aplinkybių, T. K. kaltės, teisinio veikos kvalifikavimo yra pagrįstos išsamia surinktų duomenų analize, įrodymai įvertinti ir teismo išvados motyvuotos nepažeidžiant BPK 20 str., 305 str. įtvirtintų reikalavimų, todėl skundo argumentai dėl pažeistų įrodymų vertinimo taisyklių, esminių baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų, suvaržytų kaltinamojo teisių atmetami kaip nepagrįsti.

Apylinkės teismo išvados dėl apelianto veiksmų, kaltės, veikos teisinio kvalifikavimo, skirtos bausmės ir civilinio ieškinio pagrįstos ir motyvuotos, tačiau apylinkės teismo išvados dėl veikos padarinių – nukentėjusiajai padarytų sužalojimų neatitinka faktinių bylos aplinkybių, todėl Kauno apylinkės teismo 2013 m. spalio 11 d. nuosprendis keistinas (BPK 328 str. 3 p.), pašalinant iš nuosprendžio aplinkybes dėl nukentėjusiajai padaryto apatinės lūpos sumušimo ir kairio žasto sumušimo su poodinėmis kraujosruvomis ir veikos aplinkybes išdėstant taip: T. K. 2012 m. rugpjūčio 10 d., apie 20.15 val., prie (duomenys neskelbtini) namo, (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, tyčia, ne mažiau kaip penkis kartus sudavė R. B. smūgius rankomis ir kojomis į įvairias kūno vietas, padarydamas odos nubrozdinimus veide, kairės alkūnės, kairės šlaunies sumušimus su poodinėmis kraujosruvomis, kas sukėlė nežymų sveikatos sutrikdymą.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 1 d. 3 p., kolegija

nutaria:

Kauno apylinkės teismo 2013 m. spalio 11 d. nuosprendį pakeisti, pašalinant iš nuosprendžio aplinkybes dėl nukentėjusiajai padaryto apatinės lūpos sumušimo ir kairio žasto sumušimo su poodinėmis kraujosruvomis ir veikos aplinkybes išdėstyti taip:

T. K. 2012 m. rugpjūčio 10 d., apie 20.15 val., prie (duomenys neskelbtini) namo, (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, tyčia, ne mažiau kaip penkis kartus sudavė R. B. smūgius rankomis ir kojomis į įvairias kūno vietas, padarydamas odos nubrozdinimus veide, kairės alkūnės, kairės šlaunies sumušimus su poodinėmis kraujosruvomis, kas sukėlė nežymų sveikatos sutrikdymą.

Kitoje dalyje nuosprendžio nekeisti.