Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Šalies argumentai

Pareiškėjas K. A. (toliau – ir pareiškėjas) skundu kreipėsi į teismą, prašydamas: 1) priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos solidariai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Teisingumo ministerija), Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas) ir Marijampolės pataisos namų (juridinis asmuo Kybartų pataisos namai pasibaigė dėl reorganizavimo) pareiškėjui padarytą turtinę 210 635,80 Eur žalą; 2) priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos solidariai Teisingumo ministerijos, Kalėjimų departamento ir Marijampolės pataisos namų, pareiškėjui padarytą neturtinę 486 000 Eur žalą.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad jis buvo kalinamas Kybartų pataisos namuose (toliau – ir Kybartų PN) nuo 2018 m. kovo 26 d. iki 2018 m. lapkričio 23 d. Teigė, kad 2018 m. kovo 26 d. atvykęs į Kybartų PN, jis buvo patalpintas į negyvenamosios paskirties pastato cokoliniame aukšte įrengtą kameros tipo patalpą (karantiną), kur 1 parą buvo kalinamas nežmoniškomis sąlygomis, perpildytoje patalpoje. Teigė, kad jis turi teisę būti apgyvendintas tik gyvenamosiose, o ne kitos paskirties patalpose. Nurodė, kad sanitarinis mazgas karantino kameroje, nors ir įrengtas atskiroje patalpoje, tačiau buvo labai mažo ploto, mažiau nei 3 kv. m, tualetu teko naudotis pusiau praviromis durimis. Minėtame sanitariniame mazge nebuvo tualeto reikmenų spintelės (lentynėlės). Sanitariniai mazgai karantino ir bendrabučio patalpose neturėjo atskiros oro šalinimo sistemos. Bendrabučio 2-o būrio tualete buvo įrengti 5 pisuarai ir 6 klozetai. 2-ame būryje buvo laikoma žymiai daugiau nei 72 žmonės, dėl to prie tualetų nuolat susidarydavo eilės, tai žemino orumą. Patalpose nebuvo tiekiamosios vėdinimo sistemos. Karantine 10 cm nuo lango, atsidarančio į vidų, buvo įrengtos neatidaromos grotos, tad vėdinti patalpą nebuvo galimybės, nes langas atsidarė vos 2–3 cm. Nebuvo užtikrinama nustatyta higienos normoje temperatūra. Pataisos namų administracija nevykdė pareigos aprūpinti patalpas elektriniais ventiliatoriais ir/arba elektriniais oro šildytuvais. Vėdinant patalpas per langus, mažu atstumu nuo bendrabučio esantis katilinės kaminas per langus teršė patalpas dūmais ir pelenais. Karantino kameroje vietoje lovų buvo įrengti savadarbiai gultai, jų amžius viršijo 10 metų, jie nebuvo saugūs sveikatai (sulūžusios konstrukcijos, surūdiję paviršiai), pareiškėjas rūdimis sugadino rūbus ir rankšluosčius, užsigavo į smailias briaunas. Karantine gultai buvo dviaukščiai, bendrabučio patalpose dviaukštės lovos. Gultai karantino patalpoje ir lovos bendrabučio patalpose buvo priglausti prie sienos, karantine gultai suglausti šonais, bendrabučio patalpose dalis lovų suglaustos galais, todėl jis turėjo miegoti glausdamasis prie sienos bei nepajudinti savo ir gretimos lovos, kad nepažadintų kitų asmenų. Karantino patalpa buvo seniai neremontuota, sienų tinkas ištrupėjęs ir todėl netinkamas valymui, sienos ir lubos nešvarios. Bendrabučio kambariai, besiribojantys su prausyklomis, nebuvo izoliuoti nuo drėgmės, ant jų sienų buvo pelėsis, nuo drėgmės ištrupėjęs tinkas. Pataisos namų administracija 2016 m. pasibaigus dviaukščių lovų bendrabučio kambariuose eksploatacijos terminui (10 metų), šių lovų nepakeitė naujomis. Todėl buvo pažeista pareiškėjo teisė būti aprūpintam tinkama naudojimui, ne senesne kaip 10 metų amžiaus lova. Karantino kameroje nebuvo spintelių, lentynos maisto produktams laikyti. Nei viename bendrabučio kambaryje nebuvo taburetės. Teigė, kad taburečių keitimas suoliukais leistinas tik kamerų tipo patalpose, o ne bendrabučio kambariuose. Suoliukų kambariuose buvo mažiau nei kalinamų asmenų. Karantino patalpoje buvo tik vienas stalas ir vienas suoliukas, tad jais vienu metu galėjo naudotis tik du asmenys, tai buvo reikšmingas jo teisių pažeidimas maitinimo metu. Nei vienoje bendrabučio patalpoje nebuvo kambarinių termometrų, bendrabučio patalpų koridoriuje nebuvo laikrodžio. Pataisos namų administracija sanitarinės paskirties patalpose (prausyklose) privalomų veidrodžių buvo įrengusi dvigubai mažiau nei yra praustuvių. Karantino kameroje nebuvo elektrinio virdulio, joje jis nebuvo aprūpintas indų plovimo priemonėmis. Nepakankamas aprūpinimas tualetiniu popieriumi žemino jo orumą. Kalinimo metu aprūpinimas dantų pasta, dantų šepetėliu, skalbimo milteliais buvo diskriminacinis. Aprašo normos leidžia įkalinimo įstaigos administracijai diskriminuoti kalinius pagal turtinį požymį bei pagal požymį, ar asmuo perka tabako gaminius. Jis buvo diskriminuojamas nesant pateisinančių aplinkybių kitų nuteistųjų atžvilgiu, kurie buvo aprūpinami higienos priemonėmis, ir moterų atžvilgiu, nes kalinčiam vyrui buvo išduodami 3 ritinėliai tualetinio popieriaus, o moterims – 4. Kybartų PN administracija atsisakė jį aprūpinti privalomu lovos skalbinių kiekiu – 2 paklodėmis, 2 pagalvių užvalkalais. Lovos skalbiniai buvo keičiami ne dažiau kaip kartą per savaitę, jie buvo skalbiami nekokybiškai, keletą kartų buvo išduoti purvini, įjuodę ir blizgantys nuo kūno riebalų. Čiužiniai eksploatuojami be užvalkalų, čiužiniai, antklodės ir pagalvės nebuvo nei valomi, nei dezinfekuojami. Pataisos namų skalbykloje asmeninius apatinius ir viršutinius drabužius skalbti ir džiovinti jis galėjo tik asmeniškai susitaręs su skalbykloje dirbančiais nuteistaisiais. Galimybė skalbti viršutinius drabužius buitinėje (mažoje) skalbimo mašinoje buvo apribota. 2-ame būryje nebuvo rūbų džiovyklos, todėl jis buvo priverstas skalbinius džiovinti kambaryje. Nebuvo buities kambario, kuriame turi būti 2 lyginimo stalai, 2 lygintuvai, žirklės. Buvo draudžiama naudotis lygintuvu, esančiu „darbo zonoje“ įrengtoje skalbykloje. Būrys nebuvo aprūpintas žirklėmis. Dušu buvo galima ne dažniau kaip 1 kartą per savaitę. Pareiškėjo teigimu, jam teisė pasinaudoti dušu turi būti užtikrinta 2 kartus per savaitę. Net ir teisė pasinaudoti dušu 1 kartą per savaitę buvo pažeidžiama, nes dušinėje buvo tik 11 maudymosi vietų (dušų), o pataisos namų direktoriaus įsakymu nustatyta naudojimosi dušu tvarka numatė galimybę pasinaudoti dušu tik 4 pamainoms, tad net ir veikiant visiems 11 dušų, galimybę nusiprausti turėjo ne daugiau kaip 44 asmenys, tačiau būriuose buvo kalinama daugiau kaip po 72 žmones. Teigė, kad buvo atvejų, kai galimybė nusiprausti duše buvo suteikiama rečiau nei kartą per savaitę, ir dėl įstaigos perpildymo nebūdavo galimybių pasinaudoti dušu bent kartą per savaitę. Buvo pažeidžiama jo teisė į sveikatos priežiūrą Sveikatos priežiūros tarnyboje esančiu medicinos darbuotojų deficitu – nuteistuosius gydė slaugytojos ir felčerės. Minėta jo teisė taip pat buvo pažeista ir atsisakant suteikti stomatologines paslaugas, ir teikiamų šių paslaugų apimtį apribojus vien tik dantų rovimo paslauga, tačiau tai yra atskiro teisminio nagrinėjimo dalykas. Karantine nebuvo patikrinta jo sveikata. Teigė, kad pataisos namų administracija neturėjo teisės jo talpinti patalpose, kuriose jam tektų mažiau kaip 3,1 kv. m gyvenamojo ploto. Teigė, kad bendrabučio 2-o būrio 222-a gyvenamoji patalpa buvo 36,66 kv. m ploto, joje buvo įrengtos 6 lovos, tačiau talpinama net 12 žmonių. Laisvą plotą dar labiau mažino baldai. Gyvenamąsias patalpas ir kameras kalinami asmenys privalėjo valyti patys, tačiau jokios valymo priemonės tam tikslui nebuvo išduodamos. Kalinimo metu jo asmeninių fiziologinių mitybos poreikių niekas nenustatinėjo, Kybartų PN administracija jam nesuteikė teisės pasirinkti valgiaraštį, jam nebuvo suteiktas ir papildomas maisto ar padidinto maisto davinys, jis buvo maitinamas pagal diskriminacinį valgiaraštį nedirbantiems vyrams, kuris neatitiko jo fiziologinių poreikių, jam nebuvo leista pasirinkti pageidaujamą maitinimo išlaidų sumą, todėl visą kalinimo laikotarpį jis buvo diskriminuojamas pagal lytį ir pagal socialinį požymį „dirbantis/nedirbantis“. Maistas buvo gaminamas nekokybiškai, iš nevalytų daržovių, maiste dažnai buvo randama ne maistinės kilmės šiukšlių. Reikalavimas suspėti pavalgyti per 15 min. sukeldavo stresą. Jis nebuvo aprūpintas darbinėmis pajamomis. Kreipėsi į pataisos namų administraciją su prašymu įdarbinti, tačiau nebuvo įdarbintas pasiteisinant darbo vietų trūkumu. Jis nebuvo aprūpintas ir socialine parama iš socialinės paramos fondų, išmokomis iš įkalinimo įstaigos lėšų. Teigė, kad Teisingumo ministerija ir Kalėjimų departamentas išleido nekokybiškus norminius teisės aktus (įsakymus). Kalėjimų departamentas nevykdė savo pareigų kontroliuoti pavaldžią įstaigą ir pastatyti pakankamą skaičių įkalinimo įstaigų. Pareiškėjas nurodė, kad dėl tokių kalinimo sąlygų jis jautė fizinius nepatogumus, sutriko visavertis gyvenimas, nuolat jautė alkį, jautėsi diskriminuojamas, patyrė stiprų dvasinį sukrėtimą, kuris pasireiškė psichologiniais išgyvenimais: neviltimi, pažeminimo, bejėgiškumo, skriaudos jausmu, liūdesiu, nusivylimu valstybe. Teigė, kad jis neprivalo įrodinėti patirtos neturtinės žalos padarymo fakto. Tai, kad asmuo, kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, yra pripažinta teismų praktikoje. Prašė teismą jam padarytą neturtinę žalą įvertinti 486 000 Eur suma. Prašė teismą priteisti 210 635,80 Eur turtinės žalos atlyginimą.