Panevėžio apygardos teismo nutartis

2019-10-02 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-213-879/2019

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Panevėžio apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2019-10-02
Bylos Nr.
1A-213-879/2019
Teisminio proceso Nr.
1-01-1-20073-2018-6
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Evaldas Vanagas, Algirdas Gaputis, Daina Vaidachavičienė
Nuteistasis
D. B.
Advokatai
Arvydas Penelis
Kategorijos
Baudžiamoji byla Nr. 1A-213-879/2019Teisminio proceso Nr. 1-01-1-20073-2018-6Procesinio sprendimo kategorija 2.4.6.1 (S)
PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2019 m. spalio 2 d.Panevėžys

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Algirdo Gapučio, Dainos Vaidachavičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Evaldo Vanago,

sekretoriaujant Donatai Petraško,dalyvaujant prokurorei Justinai Vingilytei,nuteistajam D. B., nuteistojo gynėjui advokatui Arvydui Peneliui,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. B., asmens kodas (duomenys neskelbtini) apeliacinį skundą dėl Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2019 m. birželio 28 d. nuosprendžio, kuriuo D. B. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 1 dalį (2 veikos) ir 140 straipsnio 2 dalį ir jam paskirtos bausmės:

- pagal BK 140 straipsnio 1 dalį (nežymus F. B. sveikatos sutrikdymas) – 48 (keturiasdešimt aštuonių) parų areštas;

- pagal BK 140 straipsnio 1 dalį (nežymus A. K. sveikatos sutrikdymas) – 50 (penkiasdešimties) parų areštas;

- pagal BK 140 straipsnio 2 dalį (fizinio skausmo sukėlimas N. Z.) – 1 (vienerių) metų laisvės atėmimas.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis, BK 65 straipsnio 1 dalies 1 punkto a) papunkčiu, paskirtas bausmes subendrinus dalinio sudėjimo būdu, D. B. paskirta galutinė subendrinta 1 (vienerių) metų 2 (dviejų) mėnesių laisvės atėmimo bausmė.

Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į galutinį subendrintos bausmės laiką įskaitytas D. B. laikinajame sulaikyme išbūtas laikas nuo 2018 m. birželio 14 d., 9.35 val. iki 2018 m. birželio 15 d., 15.24 val. bei nuo 2018 m. birželio 19 d., 21.25 val. iki 2019 m. birželio 21 d., 14.00 val. (viso: 4 paros), vieną laikino sulaikymo parą prilyginant vienai laisvės atėmimo dienai. Laikyta, jog D. B. yra atlikęs 4 (keturių) dienų laisvės atėmimo bausmę. Bausmę paskirta atlikti pataisos namuose, bausmės pradžią pradedant skaičiuoti nuo faktinio bausmės pradėjimo vykdyti momento.

Kardomosios priemonės - įpareigojimas periodiškai registruotis policijos įstaigoje bei rašytinis pasižadėjimas neišvykti, paliktos galioti iki nuosprendžio įsiteisėjimo dienos, o jam įsiteisėjus, panaikintos.

Nuosprendžiu pilnai tenkintas Panevėžio teritorinės ligonių kasos pareikštas 123,70 Eur civilinis ieškinys, priteisiant iš D. B. Panevėžio teritorinės ligonių kasos naudai 123,70 Eur.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės

1. D. B. nuteistas už tai, kad 2018 m. balandžio 27 d., apie 17.00 val., prie alaus baro „(duomenys neskelbtini)“, esančio adresu – (duomenys neskelbtini), rankos kumščiu sudavė vieną smūgį nukentėjusiajam F. B. į lūpą, nuo ko F. B. krito ant šaligatvio ir galva trenkėsi į šaligatvio plyteles, tuo padarydamas nukentėjusiajam F. B. odos nubrozdinimą viršutinėje lūpoje, muštinę žaizdą pakaušio srityje, taip nežymiai sutrikdė sveikatą ir jam sukėlė fizinį skausmą.

2. Be to, D. B. nuteistas už tai, kad 2018 m. birželio 14 d., apie 8.00 val., namo, esančio adresu – (duomenys neskelbtini), trečio aukšto bendro naudojimo virtuvėje, sėdinčiai nukentėjusiajai A. K. rankos delnu sudavė vieną smūgį į kairę veido pusę, po ko rankos kumščiu sudavė vieną smūgį į viršugalvį, dėl ko ji nukrito ant grindų, tuo padarydamas nukentėjusiajai A. K. poodinę kraujosruvą su minkštųjų audinių pabrinkimu kairėje kaktinėje – smilkininėje srityje, taip nežymiai sutrikdė sveikatą ir jai sukėlė fizinį skausmą.

3. Be to, D. B. nuteistas už tai, kad 2018 m. birželio 19 d., apie 21.00 val., bute, esančiame adresu – (duomenys neskelbtini), konflikto su sugyventine N. Z. metu, persisvėrus nukentėjusiajai per virtuvės langą, dešinės rankos delnu sudavė du smūgius į nugaros apatinę dalį, po ko rankos kumščiu sudavė ne daugiau trijų smūgių į veidą, taip nukentėjusiajai N. Z. sukeldamas fizinį skausmą.

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

4. Nuteistasis D. B. apeliaciniu skundu prašo:

1) atnaujinus byloje įrodymų tyrimą: a) apklausti teisme greitosios medicininės pagalbos medikus, nuvežusius F. B. į ligoninę; b) iš VšĮ Respublikinės Panevėžio ligoninės išreikalauti dokumentus, susijusius su F. B. sužalojimu; c) perklausyti skambučio į bendrąjį pagalbos centrą dėl F. B. sužalojimo garso įrašą; d) papildomai apklausti N. Z.;

2) panaikinti skundžiamą Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2019 m. birželio 28 d. nuosprendį ir priimti naują išteisinamąjį nuosprendį.

4.1. Dėl nežymaus F. B. sveikatos sutrikdymo kaltu neprisipažįsta. Nurodo, kad F. B., būdamas girtas ir neišlaikęs pusiausvyros, pats griuvo aukštielninkas ir susižalojo galvą. Apeliantas teigia pats iškvietęs F. B. greitąją pagalbą ir, vykdydamas bendrojo pagalbos centro darbuotojo nurodymus, laikęs prie F. B. galvos žaizdos vietoje prispaudęs marškinėlius, kol atvyko medikai, bei palydėjęs susižeidusįjį į greitosios pagalbos automobilį. Anot D. B., F. B. medikams nurodė pats susižalojęs griūdamas dėl girtumo. Nuteistasis atkreipia dėmesį, kad specialisto išvadoje F. B. nustatytas nubrozdinimas viršutinėje lūpoje, o ne muštinė žaizda, mėlynė ar gumbas, todėl sužalojimo pobūdis nepatvirtina, kad nukentėjusiajam buvo suduotas smūgis.

4.2. Dėl nežymaus A. K. sveikatos sutrikdymo kaltu neprisipažįsta. Nurodo, kad A. K. kaltinime nurodytą dieną net nebuvo sutikęs, kadangi tuo metu buvo bare, esančiame (duomenys neskelbtini). Tai patvirtino baro savininkė B. S.. Mano, kad baro „(duomenys neskelbtini)“ savininkė R. Z. tiek F. B., tiek A. K. nuteikė prieš jį. Apeliantas kelia klausimą dėl R. Z. ir A. K. parodymų patikimumo, kadangi R. Z., paskambinusi į bendrajį pagalbos centrą buvo nenuosekli nurodydama A. K. sužalojimo vietą, o A. K. iš karto po sužalojimo ėjo į parduotuvę, o ne prašyti pagalbos, be to, nukentėjusiosios parodymus, kad ėjo į alaus barą pagalbos, nes neturėjo telefono, paneigia kitos bylos aplinkybės.

4.3. Dėl fizinio skausmo sukėlimo N. Z. prisipažįsta iš dalies. Nurodo, kad, norėdamas N. Z. paskatinti palikti jo namus, du kartus prilietė apatinę jos nugaros dalį. Nepripažįsta smūgiavęs jai į veidą, nes to neprisimena. Apeliantas pažymi, kad 2018 m. birželio 19 d. N. Z. nebuvo jo sugyventinė.

Atsiliepimas

5. Atsiliepimų į apeliacinį skundą negauta.

Šalies argumentai

6. Teismo posėdyje nuteistasis D. B. ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, o prokurorė - atmesti.

Motyvuojamoji dalis

7. Apeliacinis skundas atmetamas.

III. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

8. Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatas apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti.

9. Nuteistasis D. B. nusikalstamų veikų epizoduose dėl nežymaus F. B. sveikatos sutrikdymo ir nežymaus A. K. sveikatos sutrikdymo savo kaltę visiškai neigia, o kaltu dėl fizinio skausmo sukėlimo N. Z. prisipažįsta tik iš dalies. Apeliantas apeliaciniame skunde teigia, kad baudžiamojoje byloje nėra jo kaltę patvirtinančių įrodymų, o įrodymus, kuriais pirmosios instancijos teismas grindė apkaltinamąjį nuosprendį, vertina kaip nepatikimus, todėl prašo jį išteisinti, nes kaltu buvo pripažintas nepagrįstai.

10. BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta teismo teisė ir pareiga vertinti įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, kuris susiformuoja kruopščiai išnagrinėjus ir atskirai patikrinus iš kiekvieno šaltinio gaunamą informaciją. Taigi įstatymas nustato išskirtinę bylą nagrinėjančio teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų turi įrodomąją vertę ir ar jų pakanka nustatyti, ar asmens, kuriam ši veika inkriminuojama, veiksmai turi visus konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymius. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas visas bylos aplinkybes išnagrinėjo nešališkai ir išsamiai, teisingai ir nepažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų, įvertino išnagrinėtų įrodymų visumą bei pagrįstai D. B. pripažino kaltu dėl nusikalstamų veikų, numatytų BK 140 straipsnio 1 dalyje (2 veikos) ir 140 straipsnio 2 dalyje, padarymo. Šioje byloje esminių BPK pažeidimų dėl įrodymų vertinimo ir veikų kvalifikavimo nenustatyta. Dėl to nuteistojo apeliacinis skundas atmetamas (BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl nežymaus F. B. sveikatos sutrikdymo

11. D. B. neigia nežymiai sutrikdęs F. B. sveikatą ir jam nepriimtinos Panevėžio apylinkės teismo išvados dėl įrodymų vertinimo.

12. Baudžiamojoje teisėje vertinant žmogaus poelgį kaip nusikalstamą ar nenusikalstamą naudojamas nusikalstamos veikos sudėties modelis. Nusikalstamos veikos sudėtis – tai baudžiamajame įstatyme numatytų objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių, kurie apibūdina pavojingą veiką kaip tam tikrą nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, visuma (BK 2 straipsnio 4 dalis). Remiantis šiuo modeliu, norint padaryti išvadą apie nusikalstamą ar nenusikalstamą veikos pobūdį, būtina nustatyti nusikalstamos veikos sudėtį kaltininko veikoje, tai yra faktą, kad asmens poelgiui yra būdingi visi baudžiamajame įstatyme numatytos ir draudžiamos veikos požymiai. Kiekvienas inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėties požymis gali būti konstatuojamas tik tada, kai jo buvimą neginčijamai patvirtina teisiamajame posėdyje išnagrinėtų įrodymų visuma.

13. Iš bylos medžiagos matyti, kad D. B. kaltė dėl nežymaus F. B. sveikatos sutrikdymo ir fizinio skausmo sukėlimo iš esmės grindžiama nukentėjusiojo F. B., liudytojos V. P. parodymais, specialisto išvada. Kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino nukentėjusiojo F. B. ir liudytojos V. P. parodymus kaip patikimus, kadangi jie nekito ir buvo nuoseklūs viso proceso metu – tiek ikiteisminiame tyrime, tiek teisme. F. B. parodė, kad prie alaus baro „(duomenys neskelbtini)“, kilus žodiniam konfliktui su D. B. dėl nukentėjusiajam priklausančio mobiliojo ryšio telefono, kuris anksčiau buvo dingęs neaiškiomis aplinkybėmis, pastarasis jam rankos kumščiu sudavė vieną smūgį į veidą ir pataikė į lūpą. Nuo smūgio jis parkrito ant betonuotų šaligatvio plytelių ir prasiskėlė galvą. Dėl sužalojimo patyrė stiprų fizinį skausmą ir buvo išvežtas į VšĮ Panevėžio Respublikinės ligoninės priėmimo skyrių. Pasak F. B., kitą dieną apie įvykį papasakojo barmenei bei bare buvusiems asmenims. F. B. parodymus patvirtina liudytojos V. P. parodymai. V. P., alaus baro „(duomenys neskelbtini)“ barmenė parodė, kad baro salėje tarp F. B. ir D. B. kilus konfliktui dėl telefono, abu išėjo į lauką. Po kelių minučių į barą grįžo D. B., kuris atrodė pasimetęs ir bare buvusių klausinėjo, kas ką matė. V. P. patvirtino per baro langą mačiusi į greitosios medicinos pagalbos automobilį einantį F. B., kuriam buvo prakirsta galva. Anot liudytojos, kitą dieną sutvarstyta galva į barą atėjęs F. B. pasakojo, kad nukrito ir susižalojo po D. B. jam suduoto smūgio į veidą. V. P. nukentėjusįjį apibūdino kaip nekonfliktišką žmogų, o D. B. – kaip ūmaus charakterio, visas problemas sprendžiantį kumščių pagalba, puldinėjantį žmones. Liudytoja J. B. parodė, kad jos vyras F. B., grįžęs iš ligoninės aptvarstyta galva ir pramušta lūpa, pasakojo, kad parkrito ir prasiskėlė galvą po smūgio, kurį jam sudavė konfliktiškas baro lankytojas. Nors V. P. pati tiesiogiai nematė F. B. sužalojimo momento, tačiau jos nurodomos aplinkybės (dėl įvykusio žodinio konflikto priežasties, dėl abiejų konflikte dalyvavusių asmenų išėjimo į lauką, dėl po kelių minučių į barą grįžusio D. B. bei pro langą matyto link greitosios medicinos pagalbos automobilio nueinančio sužalota galva F. B.), sutampančios su F. B. parodymais, duoda pagrindą manyti, kad F. B. prie alaus baro sužalojo būtent D. B.. Byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad įvykio vietoje be D. B. ir F. B. būtų buvę kitų asmenų. Byloje taip pat nėra duomenų, kurie patvirtintų, kad nukentėjusysis ir liudytoja V. P. turėtų motyvų apkalbėti apeliantą, tokių duomenų nenurodo ir pats nuteistasis, todėl nėra pagrindo abejoti šių asmenų parodymų tikrumu. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad nukentėjusysis F. B. baudžiamojoje byloje nepasinaudojo procesine teise reikšti kaltinamajam D. B. civilinį ieškinį dėl turtinės ar neturtinės žalos atlyginimo, kas dar labiau sustiprina įsitikinimą jo sąžiningu teisingumo siekimu kreipiantis į ikiteisminio tyrimo instituciją įstatymų nustatyta tvarka bei siekiant apginti savo pažeistas teises.

14. Priešingai, nei apeliaciniame skunde nurodo D. B., specialisto išvada ne paneigia, o patvirtina F. B. parodymuose atsispindintį jam nustatytų sužalojimų atsiradimo mechanizmą. Specialisto išvadoje nurodyta, kad F. B. nustatyti sužalojimai – odos nubrozdinimas viršutinėje lūpoje, muštinė žaizda pakaušio srityje, padaryti mažiausiai dviejų trauminių poveikių pasekoje galimai suduodant ranka į veido sritį, po to kritus ir atsitrenkus į kietą pagrindą, ar panašiai. Nors D. B. nurodo, kad F. B. galvą susižalojo krisdamas aukštielninkas dėl girtumo, jo pateikiama įvykio versija ne tik nepaaiškina, kokiu būdu ant F. B. viršutinės lūpos atsirado nubrozdinimas, tačiau ir prieštarauja byloje surinktų įrodymų visumai. Teismas neturi pagrindo abejoti specialisto išvados teisingumu.

15. Byloje nebuvo nustatytas asmuo, bendrajam pagalbos centrui pranešęs apie F. B. sužalojimą. Net darant prielaidą, kad D. B. apeliaciniame skunde nurodomos aplinkybės, kad tai jis iškvietė F. B. greitąja medicinos pagalbą ir kad nukentėjusysis atvykusiems medicinos darbuotojams nurodė susižalojęs pats griūdamas, tai nepaneigtų kaltinime nurodytų aplinkybių, kad F. B. krito ant šaligatvio ir tokiu būdu patyrė galvos sužalojimą būtent po D. B. jam suduoto smūgio į veidą. Tikėtina, kad D. B., smogdamas nukentėjusiajam, nenumatė, kad dėl jo veiksmų F. B. nukris ir susižalos, todėl, pamatęs kraujuojančią žaizdą galvoje, siekdamas išvengti sunkesnių padarinių, galėjo ir pats iškviesti medikus. Tai paaiškintų, kodėl D. B. iš karto po įvykio grįžęs į barą atrodė pasimetęs (pagal V. P. parodymus) ir klausinėjo, ar kas ką matė, galimai norėdamas patikrinti, ar yra įvykio liudininkų.

16. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai kaltinamojo parodymus visų byloje surinktų įrodymų kontekste vertino kritiškai kaip pasirinktą gynybos poziciją, siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės.

Dėl nežymaus A. K. sveikatos sutrikdymo

17. D. B. apeliaciniame skunde kategoriškai neigia sužalojęs A. K. ir nurodo įvykio dieną jos nematęs, kadangi buvo bare, esančiame (duomenys neskelbtini). Tačiau nuteistojo nurodytą alibi paneigia bei jo kaltę padarius jam inkriminuotą veiką A. K. atžvilgiu patvirtina byloje nustatytų įrodymų visuma.

18. Pirmosios instancijos teismas D. B. kaltę dėl nežymaus A. K. sveikatos sutrikdymo ir fizinio skausmo sukėlimo grindžia nukentėjusiosios A. K., liudytojų R. Z., V. P. ir M. R. parodymais, specialisto išvada.

19. A. K. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme nuosekliai tvirtino, kad 2018 m. vasarą (duomenys neskelbtini) trečio aukšto bendro naudojimo virtuvėje atėjęs piktas D. B. jai plaštaka trenkė vieną kartą į kairę veido pusę, po to kumščiu dar sudavė kumščiu į galvą. A. K. apibūdino apeliantą kaip labai žiaurų žmogų. A. K. nurodė, kad iki šio įvykio konfliktų su D. B. neturėjo, tą patį patvirtino ir pats nuteistasis, apeliaciniame skunde nurodęs, kad su kaimyne A. K. nėra susipykęs ar susibaręs, visada gerai sutardavo. Todėl pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo manyti, kad A. K. turėjo priežasčių D. B. apkalbėti. Nors D. B. tvirtina, kad kaltinime nurodytą dieną A. K. net nebuvo sutikęs, nukentėjusioji iki aptariamo įvykio puikiai pažinojo nuteistąjį kaip kaimyną, todėl atmestina galimybė, kad ji galėjo apsipažinti. A. K. parodymus patvirtina ir specialisto išvadoje nustatytas sužalojimas – poodinė kraujosruva su minkštųjų audinių pabrinkimu kairėje kaktinėje – smilkininėje dalyje.

20. Nors byloje nenustatyta A. K. sužalojimo tiesioginių liudininkų, liudytojų R. Z., V. P. ir M. R. duoti parodymai patvirtina, kad iš karto po įvykio ant A. K. veido buvo matomi sužalojimai, bei apibūdina jos emocinę būseną. Alaus baro „(duomenys neskelbtini)“ savininkė R. Z. parodė, kad iš ryto apie 9.00 val. į barą atėjusi A. K. buvo susinervinusi, drebėjo, jos kairės pusės žandas buvo patinęs ir raudonas, o tos pačios veido pusės smilkinyje matėsi guzas. Anot liudytojos, A. K. nurodė, kad ją sumušė D. B., kurį liudytoja pažįsta kaip labai agresyvaus būdo asmenį. R. Z. parodė, kad A. K. telefonas buvo be papildymo, todėl ji pati iškvietė policiją su greitąja pagalba. R. Z. parodymus dėl spec. tarnybų iškvietimo patvirtina jos skambučio bendrajam pagalbos centrui garso įrašas. R. Z. nurodytas aplinkybes dėl smurto žymių ant A. K. veido, jos emocinės būsenos bei nurodyto ją sužalojusio asmens antrino ir liudytojai V. P. bei M. R.. Apibūdindama nukentėjusiosios emocinę būseną, V. P. papildomai nurodė, kad A. K. atėjo verkdama, streso būsenoje, o M. R. nurodė, kad moteris buvo išsigandusi ir nerišliai kalbėjo, nors buvo blaivi.

21. Apeliaciniame skunde nurodomas argumentas, kad R. Z. prieš nuteistąjį nuteikė tiek F. B., tiek A. K., yra neparemtas objektyviais duomenimis, todėl teismo neįtikina ir atmestinas kaip nepagrįstas bei vertintinas kaip nuteistojo bandymas gintis nuo jam pareikšto kaltinimo. R. Z. nenuoseklumas nurodant A. K. užpuolimo vietą skambučio bendrajam pagalbos centrui metu paaiškinamas tuo, kad liudytoja pranešimą apie sužalojimą teikė iš nukentėjusiosios, kuri tuo metu buvo stresinėje būsenoje ir galimai nesugebėjo sklandžiai dėstyti minčių, žodžių. Bylos duomenimis nustatyta, kad iš karto po sužalojimo A. K. ėjo į parduotuvę nusipirkti telefonui papildymo kortelę, kad galėtų išsikviesti pagalbą. Toks nukentėjusiosios elgesys yra racionalus ir logiškai paaiškinamas, todėl, priešingai nei nurodo nuteistasis apeliaciniame skunde, nesukelia abejonių dėl jos sužalojimo laiko ir aplinkybių.

22. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai kritiškai vertino D. B. pateiktą versiją dėl jo alibi nusikalstamos veikos padarymo metu ir nusprendė nesivadovauti liudytojų B. S., L. B. bei V. L. parodymais kaip nepatikimais. Skundžiamame nuosprendyje išsamiai išdėstyti tokio liudytojų vertinimo motyvai, su kuriais teisėjų kolegija sutinka ir atskirai dėl to nebepasisako.

Dėl fizinio skausmo sukėlimo N. Z.

23. Apeliaciniame skunde D. B. nurodo kaltu nusikalstamos veikos epizode dėl fizinio skausmo sukėlimo N. Z. prisipažįstantis iš dalies. Nurodė, kad du kartus prilietė N. Z. apatinę nugaros dalį, paskatindamas ją greičiau palikti jo namus, o ne norėdamas ją nuskriausti. Nors teisminio nagrinėjimo metu sakė galėjęs užduoti nukentėjusiajai į veidą, tačiau skunde nepripažįsta tą padaręs, kadangi neprisimena, kad būtų atlikęs tokį veiksmą. Teisėjų kolegija pažymi, kad dėl D. B. parodymų nenuoseklumo viso proceso metu ir jų prieštaringumo kitiems byloje esantiems įrodymams, pirmosios instancijos pagrįstai ir motyvuotai juos vertino kritiškai, kaip kaltinamojo siekį švelninti savo padėtį ir išvengti baudžiamosios atsakomybės, o nuoseklius ir tarpusavyje sutampančius nukentėjusiosios N. Z., liudytojų R. V. ir L. T. parodymus bei kitus bylos duomenis laikė pakankamais D. B. kaltei šiame epizode pagrįsti.

24. Viso proceso metu D. B. keitė parodymus, susijusius su fizinio smurto panaudojimu N. Z. atžvilgiu kaltinime nurodytomis aplinkybėmis. Apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu 2018 m. birželio 20 d. pripažino, kad tarp jo ir N. Z. kilo konfliktas, kurio metu jis išmetė nukentėjusiosios batus per langą, tačiau tvirtino nesudavęs jai nė vieno smūgio. Apklausiamas 2019 m. sausio 8 d. parodė, kad, vesdamas N. Z. prie lango, pro kurį išmetė jos batus, norėdamas jai kelis kartus suduoti per sėdmenis, pataikė į nugarą. Nors teigė nepamenąs suduotų smūgių į veidą, tačiau neatmetė galimybės, kad galėjo suduoti ir į veidą. Apklausiamas teisme kaltinamasis parodė, kad, bandydamas išprašyti N. Z. iš buto, sudavė dešine ranka prie sėdmenų, tačiau į veidą tikrai netrenkė (apklausos pabaigoje nurodė, kad galėjo trenkti). Apeliaciniame skunde nuteistasis savo veiksmus nukentėjusiosios atžvilgiu apibūdino dar kitaip. Nenuoseklius ir prieštaringus D. B. parodymus paneigia byloje surinktų ir įvertintų duomenų visuma.

25. Nukentėjusioji N. Z. apklausiama ikiteisminio tyrimo metu 2018 m. birželio 19 d. parodė, kad išgertuvių metu kilus žodiniam konfliktui D. B. rankos kumščiu sudavė jai daugiau nei tris kartus į veidą ir taip sukėlė fizinį skausmą. Papildomos apklausos 2018 m. spalio 19 d. metu nukentėjusioji patikslino, kad kaltinamasis dešine ranka, bet ne kumščiu sudavė jai du smūgius į nugaros apatinę dalį ir ne daugiau trijų kartų rankos kumščiu trenkė jai į veidą. Teisme N. Z. neprisiminė, kiek tiksliai kartų jai buvo suduota, tačiau parodė, kad ne daugiau kaip tris kartus. Taigi, viso proceso metu N. Z. nuosekliai tvirtino, kad D. B. žodinio konflikto metu jos atžvilgiu panaudojo fizinį smurtą, dėl kurio jai buvo sukeltas fizinis skausmas. N. Z. parodymus patvirtino liudytojų R. V. ir L. T. parodymai.

26. Nepilnametis liudytojas R. V. teisme parodė, kad iš pradžių pamatė, kaip iš trečio aukšto pro pravirą langą buvo išmesti batai, po to matė, kaip vyras trenkė per langą persisvėrusiai moteriai kumščiu vieną kartą į nugarą bei jėga patraukė ją nuo lango. Po to girdėjo kažkokius trenksmus, panašius į mušimą, matė, kaip vyras užsimojo koja lyg ketintų spirti, girdėjo riksmus, o jo draugai sakė išgirdę moters pagalbos šauksmą, todėl pats iškvietė policiją. Pasak R. V., atvykus pareigūnams, jis matė ant moters sumušimus, jos akis buvo ištinusi. R. V. parodymus patvirtina byloje esančio skambučio bendrajam pagalbos centrui garso įrašas. Apklausiama teisme liudytoja L. T., Panevėžio miesto ir rajono policijos komisariato tyrėja, parodė, kad pagal iškvietimą atvykusi į įvykio vietą rado labai išsigandusius vaikus, kurie nurodė matę, kaip vyras smurtavo prieš moterį, o prie namo ant žolės – išmėtytus sportinius batelius. Viename iš namo butų rado N. Z., kuri buvo neblaivi, nusilpusi, sutrikusi ir išsigandusi, o jos veidas buvo stipriai sumuštas. Anot pareigūnės, nukentėjusioji sakė buvusi sumušta D. B.. Analogiškas įvykio aplinkybes L. T. nurodė ir apklausiama ikiteisminio tyrimo metu, papildomai buvo nurodžiusi, kad ant sumušto N. Z. veido matėsi mėlynė po kaire akimi, o pati nukentėjusioji pareigūnei nurodė, kad D. B. jai sudavė smūgius į veidą ir krūtinę. L. T. tarnybiniame pranešime dėl smurto artimoje aplinkoje papildomai nurodyta, kad N. Z. atvykus pareigūnams buvo susijaudinusi, verkė ir nurodė, kad dėl D. B. į veidą ir krūtinę suduotų smūgių jai buvo sukeltas fizinis skausmas.

27. Tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme kaltinamasis, neigdamas savo kaltę, parodė, kad N. Z. aptariamo įvykio dieną, iki kaltinime nurodyto momento, eidama namo buvo ne kartą nugriuvusi dėl girtumo, todėl į namus atėjo jau susižalojusi. Kadangi nukentėjusioji po aptariamo įvykio į medikus nesikreipė, nes, kaip kad ji pati nurodė maniusi, kad už apžiūrą reiks susimokėti, jai nebuvo nustatyti konkretūs sužalojimai, todėl D. B. šiame nusikalstamos veikos epizode buvo inkriminuotas tik fizinio skausmo sukėlimas nukentėjusiajai. Netgi darant prielaidą, kad N. Z. iki aptariamo įvykio ir patyrė kažkokius sužalojimus griūdama pati, tai nepaneigia byloje objektyvių įrodymų visuma nustatytų aplinkybių, kad D. B. kaltinime nurodytu metu ir vietoje panaudojo nukentėjusiosios atžvilgiu fizinį smurtą, dėl kurio ji patyrė fizinį skausmą.

28. Nors D. B. apeliaciniame skunde neigia, kad jam inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo metu N. Z. buvo jo sugyventinė, tačiau toks apelianto argumentas neigiant jo ir nukentėjusiosios sugyventinių statusą atmestinas kaip nepagrįstas ir prieštaraujantis byloje nustatytų aplinkybių visumai ir vertinamas kaip bandymas švelninti savo baudžiamąją atsakomybę, siekiant nusikalstamos veikos perkvalifikavimo iš BK 140 straipsnio 2 dalies į 140 straipsnio 1 dalį. Pirmosios instancijos teismas išsamiai išanalizavo byloje esančius duomenis ir pagrįstai konstatavo, kad D. B. ir N. Z. nusikalstamos veikos padarymo metu, t. y. 2018 m. birželio 19 d., buvo sugyventiniai. Paties kaltinamojo parodymai jo ir N. Z. tarpusavio santykių statuso atžvilgiu buvo nenuoseklūs. Apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu sekančią dieną po įvykio – 2018 m. birželio 20 d. jis pats įvardino, kad apie 21.00 val. kartu su savo sugyventine N. Z. grįžo į namus, esančius (duomenys neskelbtini), ir tarp jų kilo konfliktas. Papildomos apklausos 2019 m. sausio 8 d. metu bei apklausiamas teisme D. B. jau tvirtino, kad 2018 m. birželio 19 d. N. Z. nebuvo jo sugyventinė ir kartu su negyveno. Teisėjų kolegijos vertinimu, toks kaltinamojo parodymų pakeitimas yra racionaliai paaiškinamas, kadangi fizinio skausmo sukėlimas ar nežymus sveikatos sutrikdymas pagal BK 140 straipsnį šeimos nariui (tokiu pripažįstamas ir sugyventinis) užtraukia griežtesnę baudžiamąją atsakomybę nei tokių veiksmų atlikimas asmens, neturinčio kaltinamojo sugyventinio statuso, atžvilgiu. Nukentėjusioji tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme nuosekliai tvirtino, kad nusikalstamos veikos padarymo metu su D. B. buvo sugyventiniai, gyveno kartu, vedė bendrą ūkį, atvykusiems policijos pareigūnams nurodė, kad su kartu gyvenančiu sugyventiniu D. B. vartojo alkoholį ir jis ją sumušė. Liudytojai R. Z. ir K. V. taip pat tvirtino, kad, jų manymu, kaltinamasis ir nukentėjusioji yra sugyventiniai. R. Z. parodė, kad N. Z. miegodavo pas kaimynus arba prie durų tik tada, kai sugyventinis ją išmesdavo. Liudytoja L. T. parodė ne kartą mačiusi, kaip nukentėjusioji šeimininkauja pas kaltinamąjį bute – atsidaro sofą – lovą ir išsiima daiktus, rūpinasi katinu, o D. B. tai priima N. Z. gyventi, tai ją išmeta. Remdamasi įsitikinimu, kad D. B. ir N. Z. yra sugyventiniai, pareigūnė L. T. dėl įvykio surašė tarnybinį pranešimą dėl smurto artimoje aplinkoje. Teisėjų kolegija pažymi, kad D. B. apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai nepaneigia pirmosios instancijos nustatytos faktinės aplinkybės, kad nusikalstamos veikos padarymo metu jis su nukentėjusiąja gyveno kartu. Taip pat atkreiptinas apelianto dėmesys, kad Panevėžio apygardos teismas 2019 m. birželio 26 d. nuosprendyje konstatavo, kad D. B. ir N. Z. nebuvo sugyventiniai nuo 2018 m. lapkričio 17 d., o skundžiamame nuosprendyje Panevėžio apylinkės teismas padarė priešingą išvadą dėl šių asmenų tarpusavio santykių statuso byloje nagrinėjamos nusikalstamos veikos padarymo datai – 2018 m. birželio 19 d., todėl, paneigiant apelianto argumentą, pažymėtina, kad apylinkės teismo išvada neprieštarauja apygardos teismo nustatytoms aplinkybėms.

29. Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamoje byloje priimtas Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2019 m. birželio 28 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, todėl skundžiamo nuosprendžio apeliaciniame skunde nurodytais motyvais naikinti ar keisti nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo D. B. apeliacinį skundą atmesti.

Teisėjai Algirdas GaputisDaina VaidachavičienėEvaldas Vanagas