Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo teisėjas Alvydas Barkauskas, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės B. D. G. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. rugsėjo 26 d. nutarties, civilinėje byloje pagal ieškovės B. D. G. ieškinį atsakovui N. G. dėl santuokos nutraukimo teisinių pasekmių sutarties sąlygų pakeitimo iš esmės pasikeitus aplinkybėms, valstybės institucija teikianti išvadą byloje Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

II. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliacinės instancijos teisme (CPK 338 straipsnis). Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė, todėl pasisako tik dėl atskirojo skundo argumentų. Nagrinėjamos bylos atveju apeliacinės instancijos teismas turi išsiaiškinti, ar pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė laikinųjų apsaugos priemonių taikymą reglamentuojančias procesines teisės normas.

Laikinųjų apsaugos priemonių institutas yra procesinė prevencinė priemonė, kurią teismas taiko savo žinioje esančioje byloje (LR CPK144 str.), ir kuria siekiama užtikrinti, kad byloje priėmus teismo sprendimą jo įvykdymas nepasunkėtų arba nepasidarytų neįmanomas. Konkrečios laikinosios apsaugos priemonės (CPK145 str.) parenkamos ir taikomos atsižvelgiant į tai, kokio pobūdžio byla nagrinėjama, į ieškinio pareiškimo reikalavimų dydį ir rūšį, į atsakovo veiksmus ir kitas reikšmingas šio klausimo išsprendimui aplinkybes ir tik tuo atveju, jeigu jos gali padėti užtikrinti būsimo teismo sprendimo realų įvykdymą, padėti išvengti neigiamų padarinių, apsaugoti asmenų turtinius arba neturtinius interesus bei užkirsti kelią galimai žalai šiems interesams atsirasti. Laikinosiomis apsaugos priemonėmis šeimos bylose (LR CK 3.65 str.) be kitų tikslų, įtvirtintų LR CPK 144 str., yra siekiama užtikrinti, kad būtų kuo mažiau pažeidžiami prioritetiniais laikomi nepilnamečių vaikų asmeniniai neturtiniai, taip pat turtiniai interesai iki teismo sprendimo priėmimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 29 d. nutartis civ. byloje Nr. 3K-3-216/2011).

Taip pat CK 3.170 str. 1, 2, 3 d. nustatyta, jog tėvas ar motina, negyvenantys kartu su vaiku, turi teisę ir pareigą bendrauti su vaiku ir dalyvauti jį auklėjant. Vaikas, kurio tėvai gyvena skyrium, turi teisę nuolat ir tiesiogiai bendrauti su abiem tėvais, nesvarbu, kur tėvai gyvena. Tėvas ar motina, pas kurį gyvena vaikas, neturi teisės kliudyti antrajam iš tėvų bendrauti su vaiku ir dalyvauti jį auklėjant. CK 3.156 str. nustatyta, jog tėvo ir motinos teisės ir pareigos savo vaikams yra lygios. Todėl tiek motina, tiek tėvas yra vienodai atsakingi už tėvų valdžios įgyvendinimą ir turi lygias su savo vaikais susijusias teises ir pareigas, nesvarbu, ar tėvai gyvena santuokoje, skyrium ar santuoka nutraukta. Pažymėtina, kad tas iš tėvų, su kuriuo lieka vaikas, turi didesnes galimybes jį auklėti, tačiau tai nesumažina kito tėvo teisės dalyvauti vaiko auklėjime ir neatleidžia jo nuo šios pareigos (CK 3.170 str.). Tokiu įstatymų numatytu reglamentavimu siekiama sudaryti sąlygas maksimaliam abiejų tėvų dalyvavimui auklėjant vaiką. Minimalus bendravimas gali būti nustatomas tik tuomet, jei nuolatinis maksimalus bendravimas kenkia vaiko interesams (CK 3.175 str. 2 d.). Pažymėtina, kad pagal Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 straipsnį ir teismų praktiką, teismas turi pozityvią pareigą užtikrinti, kad būtų gerbiama asmens teisė į gyvenimą šeimoje (žr., pvz., Marckx v. Belgium, no. 6833/74, judgment of 13 June 1979, § 31).

Nagrinėjamu atveju apeliantė teigia, jog jos prašomos taikyti laikinosios apsaugos priemonės yra ne tapačios, bet susijusios su pareikštais reikalavimais bei realiai gali užtikrinti būsimo teismo sprendimo įvykdymą. Be to, ji Lenkijoje ji yra susiradusi darbą, ten gauna pastovias pajamas, gali išlaikyti vaiką, todėl laikinosios apsaugos priemonės bent kurį laiką ginčo situacijai suteiktų stabilumą nustatant teisę ieškovei su vaiku gyventi būtent Lenkijos Respublikoje.

Apeliacinės instancijos teismas su šiais ieškovės argumentais nesutinka bei pažymi, jog kaip teisingai nurodė Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013 m. rugsėjo 26 d. nutartyje, vaiko gyvenamosios vietos ir bendravimo tvarkos su vaiku nustatymo klausimai buvo išspręsti Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2012-02-08 sprendimu, nutraukiant šalims santuoką bendru abiejų sutuoktinių sutikimu bei patvirtinant sutartį dėl santuokos nutraukimo teisinių pasekmių. Taigi, galioja teismo sprendimas, kuriuo dukros gyvenamoji vieta buvo nustatyta su motina bei sutartyje dėl santuokos nutraukimo teisinių pasekmių susitarta, jog abi šalys kartu rūpinasi nepilnametės dukros auklėjimu, jos priežiūra, fiziniu vystymusi, mokymu bei lavinimu bei visapusiškai dalyvauja nepilnametės dukros auklėjime. Ar bus pakeista vaiko gyvenamoji vieta ir nustatyta ieškovės prašoma bendravimo tvarka, bus galima nustatyti, tik išnagrinėjus bylą iš esmės. Teismas pažymi, jog ieškovės prašoma taikyti laikinoji apsaugos priemonė yra susijusi su ginčo dėl bendravimo tvarkos išsprendimu, bet ne su šiam ginčui reikalingu taikyti užtikrinimu. Pažymėtina, jog kitokia bendravimo tvarka su nepilnamečiu vaiku, gali būti pakeista tik šią bylą išnagrinėjus iš esmės. Be to, byloje nėra duomenų dėl grėsmės nepilnametės interesams, todėl nėra pagrindo taikyti laikinųjų apsaugos priemonių ir spręsti laikinos vaiko gyvenamosios vietos bei bendravimo tvarkos nustatymo klausimą. Apeliacinės instancijos teismas taip pat sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovės reikalavimai prašyme dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, t.y. vaiko gyvenamosios vietos nustatymo Lenkijoje ir laikinos bendravimo tvarkos nustatymo iš esmės yra tapatūs ieškinio reikalavimams. Išaiškintina, kad prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones nėra savarankiškas teisių ir pažeistų interesų gynimo būdas, laikinosios apsaugos priemonės nėra skirtos ginčo šalių interesams patenkinti, dar neišsprendus tarp šalių kilusio ginčo, nes jų paskirtis yra užtikrinti būsimo teismo sprendimo įvykdymą ir garantuoti šio sprendimo privalomumą. Teismui taikius ieškovės prašomas laikinąsias apsaugos priemones, apeliantės reikalavimai būtų patenkinti dar neišnagrinėjus bylos iš esmės, todėl būtų pažeista ginčo šalių interesų pusiausvyra. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, šios ieškovės prašomų laikinųjų apsaugos priemonių taikymas nėra būtinas, kad būsimas teismo sprendimas šioje byloje būtų įvykdymas ir jo įvykdymas nebūtų apsunkintas.

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino byloje surinktus įrodymus, tinkamai pritaikė materialinės teisės normas, dėl ko skundžiama teismo nutartis yra teisėta ir pagrįsta, naikinti ją atskirojo skundo motyvais nėra pagrindo (Civilinio proceso kodekso 320 str.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 336 str., 337 str. 1 punktu, teismas

nutarė:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. rugsėjo 26 d. nutartį palikti nepakeistą.