Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Raimondo Blauzdžiaus, Jūros Marijos Strumskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Halinos Zaikauskaitės,

uždarame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. I. (A. I.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Dėl prieglobsčio prašytojo situacijos nepažįstamoje valstybėje, asmens emocinės būklės, sudėtingo bendravimo su Migracijos departamento pareigūnais sąlygų, kalbos barjero, taip pat teisinio neišprusimo galėjo pateikti ne visas objektyviai egzistavusias aplinkybes, turinčias reikšmės prieglobsčio prašymo nagrinėjimui, tačiau skirtingu metu nurodytų aplinkybių visuma teisingai atspindi realią pareiškėjo situaciją kilmės valstybėje. Prieglobsčio prašytojo nurodyti duomenys, kurie negali būti patvirtinti rašytiniais įrodymais, turėtų būti vertinami prieglobsčio prašytojo naudai.

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmestinas.

Remiantis byloje esančiais rašytiniais įrodymais nustatyta, kad Valstybės sienos apsaugos tarnybos Vilniaus rinktinės pareigūnas Vilniaus rajono, 2012-06-21 Medininkų seniūnijos, Dainavos kaimo prieigose sulaikė A. I.. Įtarta, kad šis asmuo padarė nusikalstamą veiką, numatytą Baudžiamojo kodekso 291 straipsnio 1 dalyje (Migracijos departamento byla, 6–7 l.). Vilniaus rajono apylinkės teismo 2012-07-02 nuosprendžiu A. I. buvo pripažintas kaltu, padariusi nusikaltimą, numatytą Baudžiamojo kodekso 291 straipsnio 1 dalyje, ir iki 2012-07-22 suimtas (Migracijos departamento byla, l. 3–5).

2012-07-09 užsieniečio apklausos lape pareiškėjas nurodė, kad 2012-06-12 išvyko iš (duomenys neskelbtini) ir vyko į Lietuvos Respubliką prašyti prieglobsčio. Į (duomenys neskelbtini) grįžti nepageidauja, nes ten turi problemų (Migracijos departamento byla, l. 11).

A. I. 2012-07-17 Migracijos departamentui pateikė prieglobsčio prašymą. Nurodė, kad (duomenys neskelbtini) turi problemų. Dirbo televizijoje, kompanijoje (duomenys neskelbtini), fotografavo mitingus ir nuotraukas perduodavo šiai kompanijai. Jam grasino (duomenys neskelbtini) vyriausybė, kad tuo daugiau neužsiimtų, nes tai nelegalus darbas. Nekreipė dėmesio, todėl prasidėjo problemos. Buvo priverstas palikti (duomenys neskelbtini), priešingu atveju jį būtų sulaikę ir nuteisę (Migracijos departamento byla, l. 15).

2012-07-17 prieglobsčio prašytojo pirminės apklausos protokole pareiškėjas pasirašė, kad susipažino su savo teisėmis prieglobsčio prašymo nagrinėjimo metu, ir paaiškino, kad dėl iškilusių problemų (duomenys neskelbtini) norėjo vykti į Lietuvą arba Lenkiją prašyti prieglobsčio. Policijos pareigūnai jam grasino žodžiu, tačiau žino, kad nepaklūstantys dingsta arba būna įkalinami. Bijo būti persekiojamas. Pažymėjo, kad prieš 2 metus kreipėsi dėl prieglobsčio Lenkijoje, tačiau sprendimas buvo neigiamas (Migracijos departamento byla, l. 16–24).

Remiantis EURODAC duomenimis, pareiškėjas 3 kartus prašė prieglobsčio Lenkijoje, taip pat Šveicarijoje, Vokietijoje ir Olandijoje (Migracijos departamento byla, l. 25). Vokietija 5 kartus iki 2014-06-19, o Lenkija iki 2012-08-21 yra paskelbusios draudimus atvykti į Šengeno teritoriją (Migracijos departamento byla, l. 26–31).

2012-07-25 prieglobsčio prašytojo apklausos dėl prieglobsčio suteikimo protokole A. I. nurodė tas pačias aplinkybes, kaip ir 2012-07-17 prieglobsčio prašytojo pirminės apklausos protokole. Atsakydamas į klausimus paaiškino, kad 2010 m. prašė prieglobsčio Lenkijoje, kitose šalyse neprašė. Dėl sveikatos patikrinimo kreipėsi į Raudonąjį Kryžių. Nuo 2006 m. nelegaliai dirbo fotografu, nuotraukas mieste paduodavo L. M. (L. M.). Šis asmuo nurodydavo, kokius mitingus fotografuoti (per metus apie 20 mitingų). 2007 m. pabaigoje 2008 m. pradžioje atvyko policijos pareigūnai. Po jų grasinimų išvyko į Ukrainą. 2009 m. grįžus į (duomenys neskelbtini), vėl atvyko policijos pareigūnai, liepė išvažiuoti. Vyko į Baltarusiją, o iš ten – į Lenkiją. Kreipėsi dėl prieglobsčio, tačiau gavo neigiamą sprendimą. Važiavo į Vokietiją, o vėliau į Olandiją gydytis. Vokietijoje buvo apie 8 mėnesius, kol svarstė jo prieglobsčio prašymą, gavęs neigiamą atsakymą, išvyko į Olandiją. 2011 m. išvyko į Šveicariją, iš ten – į Lenkiją, o vėliau – į (duomenys neskelbtini) (prašė, kad grąžintų). 2011 m. rugsėjo mėn. grįžęs į (duomenys neskelbtini), grasinimų nesulaukė. Kitą dieną po grįžimo išvyko į Ukrainą. Į (duomenys neskelbtini) grįžti nenori, nes jį gali areštuoti (Migracijos departamento byla, l. 36–39).

Migracijos departamentas, vadovaudamasis Migracijos departamento Prieglobsčio reikalų skyriaus (duomenys neskelbtini) išvada Nr. (duomenys neskelbtini)(RN) (Migracijos departamento byla, l. 49–53), (duomenys neskelbtini) priėmė sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl laikino teritorinio prieglobsčio bei prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo (duomenys neskelbtini) piliečiui A. I. bei jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini)“, kuriuo nusprendė nesuteikti (duomenys neskelbtini) piliečiui A. I. laikino teritorinio prieglobsčio Lietuvos Respublikoje, nes jo prašymas suteikti prieglobstį yra akivaizdžiai nepagrįstas. Atsakovas šio sprendimo 2 punktu nusprendė nesuteikti (duomenys neskelbtini) piliečiui A. I. prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje, nes įvertinus ir išnagrinėjus visą byloje esamą informaciją, kilo pagrįstų abejonių, kad A. I. išvykimo iš šalies tikslas buvo gauti prieglobstį, t. y. kad prieglobsčio prašytojas iš kilmės valstybės išvyko siekdamas tarptautinės apsaugos nuo kilmės šalyje gresiančio persekiojimo, smurto arba žmogaus teisių pažeidimų. Buvo nustatyta, kad pareiškėjo pateikta informacija yra neįtikinama, nes pateiktas pasakojimas, dėl kurių jis tariamai buvo persekiojamas, neatitinka tikrovės ir yra improvizacinio pobūdžio (Migracijos departamento byla, l. 54–56).

Pagrindiniu dokumentu, reglamentuojančiu pabėgėlių teisės klausimus, yra Konvencija dėl pabėgėlių statuso, ratifikuota 1997-01-21 įstatymu Nr. VIII-85. Lietuvos Respublikoje įstatymas „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ detalizuoja konvencijos nuostatų įgyvendinimą ir nustato užsieniečių atvykimo ir išvykimo, buvimo ir gyvenimo, prieglobsčio suteikimo, integracijos ir natūralizacijos, sprendimų dėl užsieniečių teisinės padėties apskundimo tvarką bei reglamentuoja kitus užsieniečių teisinės padėties Lietuvos Respublikoje klausimus. Europos Sąjungoje pabėgėlių statuso suteikimo klausimams spręsti priimta Tarybos direktyva 2004/83/EB „Dėl trečiųjų šalių piliečių ir asmenų be pilietybės priskyrimo pabėgėliams ir asmenims, kuriems reikalinga tarptautinė apsauga, jų statuso ir suteikiamos apsaugos pobūdžio būtiniausių standartų“ (toliau – Direktyva).

Konvencijos dėl pabėgėlių statuso 1 straipsnio A dalies 2 punkte nurodoma, kad pabėgėliu laikomas asmuo, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamam dėl rasės, religijos, pilietybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar politinių įsitikinimų, yra už šalies, kurios pilietis yra, ribų ir negali arba bijo naudotis tos šalies gynyba. Įstatymo 86 straipsnio, reglamentuojančio pabėgėlio statuso suteikimą, 1 dalyje įvesta dar viena persekiojimo priežastis – tautybė, kitos sąlygos paliktos tos pačios. Analogiškai pabėgėlio statusą nustato ir Direktyvos 2 straipsnio c punktas. Nustatant pabėgėlio statusą turi būti įrodyta, kad persekiojimo veiksmų priežastis yra asmens rasė, religija, pilietybė, priklausymas tam tikrai socialinei grupei ar politiniai įsitikinimai.

Pareiškėjo prašymas skundžiamu sprendimu buvo atmestas pripažinus jį akivaizdžiai nepagrįstu pagal Įstatymo 77 straipsnio 2 dalį, įvertinus, kad asmuo nepateikė patikimos informacijos, kad jam reikalinga tarptautinė apsauga nuo persekiojimo kilmės šalyje. Įstatymo 77 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad Migracijos departamento sprendimu prieglobsčio prašytojui nesuteikiamas pabėgėlio statusas ir papildoma apsauga bei atsisakoma suteikti laikiną teritorinį prieglobstį, jeigu, iš esmės išnagrinėjus jo prašymą suteikti prieglobstį, paaiškėja kad pateikė akivaizdžiai nepagrįstą prašymą suteikti prieglobstį. Akivaizdžiai nepagrįstu prašymu pagal Įstatymo 2 straipsnio 1 dalį laikomas toks prašymas, kuriame akivaizdžiai nėra persekiojimo pavojaus kilmės valstybėje pagrindimo arba kuris yra paremtas apgaule, arba kuriuo piktnaudžiaujama prieglobsčio suteikimo tvarka bei kuris dėl minėtų priežasčių akivaizdžiai neatitinka Įstatyme nustatytų kriterijų suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje.

Kaip matyti iš Įstatymo 2 straipsnio 1 dalies apibrėžimo, prašymas gali būti laikomas akivaizdžiai nepagrįstu, kai jis atitinka vieną iš išvardintų kriterijų: 1) jame akivaizdžiai nėra persekiojimo pavojaus kilmės valstybėje pagrindimo; 2) paremtas apgaule; 3) juo piktnaudžiaujama prieglobsčio suteikimo tvarka.

A. I. 2012-07-17 apklausoje bei 2012-07-25 apklausos pradžioje nurodė, kad 2010 m. prašė prieglobsčio Lenkijoje, o kitose šalyse prieglobsčio neprašė, tačiau toliau pasakodamas 2012-07-25 apklausoje nurodė, kad prieglobsčio prašė ir Vokietijoje. Remiantis EURODAC duomenimis, pareiškėjas prieglobsčio prašymus buvo pateikęs Lenkijoje, Šveicarijoje, Vokietijoje ir Olandijoje. Ši pareiškėjo pateikta akivaizdžiai melaginga informacija rodo, jog jis siekia suklaidinti prieglobsčio prašymo tyrėjus ir piktnaudžiauja prieglobsčio suteikimo tvarka. Kad pareiškėjas teikia pramanytą, tikrovės neatitinkančią informaciją, patvirtina ir paties pasakojimo nelogiškumas. A. I. nurodė, kad 2011 m. į (duomenys neskelbtini) grįžo savo noru, taigi, galima konstatuoti, kad pareiškėjas savanoriškai grįžo į savo kilmės valstybę, nes visiškai nejautė pagrįstos baimės, kad jis gali patirti veiksmus, dėl kurių išvyko iš (duomenys neskelbtini). Praėjus 2 dienoms po grįžimo į (duomenys neskelbtini), pareiškėjas vėl išvyko iš šalies, nors jo atžvilgiu nebuvo vykdyti jokie veiksmai. Skunde jis teigia, kad grįžti į (duomenys neskelbtini) nenori, nes gali būti areštuotas. Atsižvelgus į tai, kad pareiškėjui 2012-05-16 buvo išduotas naujas (duomenys neskelbtini) piliečio pasas (Migracijos departamento byla, l. 9), jis be jokių kliūčių 2012-06-05 išskrido iš (duomenys neskelbtini). Jeigu pareiškėjas būtų persekiojamas, jis būtų areštuotas, kai tvarkėsi asmens dokumentus ar ruošėsi išvykti iš šalies. Taigi, yra pagrindas pripažinti, jog pareiškėjas klaidina tyrimą ir taikyti Įstatymo 83 straipsnio 2 dalį, t. y. reikalauti, kad nurodomi faktai būtų patvirtinti rašytiniais įrodymais. Vertinant kartu daugkartinį pareiškėjo kreipimasi dėl prieglobsčio ir to slėpimą bei pasakojamos versijos nelogiškumą darytina išvada, kad pareiškėjo prašymas turi būti pripažintas akivaizdžiai nepagrįstu kaip paduotas piktnaudžiaujant prieglobsčio suteikimo procedūra.

Kadangi pareiškėjui netaikomas abejonės privilegijos principas, o rašytinių įrodymų, kad (duomenys neskelbtini) valdžia ir jos vardu veikiantys asmenys pareiškėją persekiojo dėl veiklos fotografuojant opozicinių partijų organizuojamus mitingus, jis nepateikė, nėra pagrindo išvadai, kad pareiškėjo minėta veikla galėtų būti persekiojimo kilmės šalyje priežastimi, laikoma, kad prašyme akivaizdžiai nėra persekiojimo kilmės valstybėje pagrindimo.

A. I. nepateikė jokios informacijos, kad kilmės valstybėje priklausė religinei, etninei mažumai ar turėjo kokių nors problemų su valdžia, dėl ko buvo persekiojamas, jo atžvilgiu panaudoti smurto veiksmai ar buvo pažeistos žmogaus teisės bei pagrindinės laisvės. Išanalizavus pareiškėjo byloje esančius rašytinius įrodymus, nėra pagrindo manyti, kad grįžimo į kilmės šalį atveju jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus kokiu būdu baudžiamas. Iš prieglobsčio prašymo neaiškios esminės aplinkybės, tame tarpe ir su kokios partijos veikla jis buvo susietas. Aplinkybės dėl policijos pareigūnų žodžiu taikytos prievartos yra neaiškios ir netikslios, neaišku konkrečiai kada ir kas įvyko. Kadangi pareiškėjas dirbo nelegaliai, tai leidžia manyti, kad valstybės pareigūnų apsilankymai buvo susiję su šia veikla – įmonės neįsteigimas, mokesčių nemokėjimas ir panašiai.

Atsakovas tinkamai ištyrė prieglobsčio prašymo tyrimo metu surinktą medžiagą ir padarė teisingas išvadas, kad pareiškėjas akivaizdžiai piktnaudžiauja prieglobsčio suteikimo procedūra siekdamas įteisinti savo buvimą Europos Sąjungos teritorijoje ir pasinaudoti prieglobsčio prašytojams suteikiamomis garantijomis, o ne siekdamas gauti tarptautinę apsaugą nuo kilmės šalyje gresiančio persekiojimo, smurto arba žmogaus teisių pažeidimų. Tą patvirtina ir pareiškėjo elgesys jo prieglobsčio prašymo nagrinėjimo metu, kai jis, padavęs teismui skundą ir žinodamas apie nagrinėjamą bylą, išvyko iš Lietuvos.

Įvertinus byloje esančius įrodymus, darytina išvada, kad pareiškėjas nebuvo persekiojamas dėl asmens rasės, religijos, pilietybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar politinių įsitikinimų, o jo prašymas pagrįstai pripažintas akivaizdžiai nepagrįstu.

Konvencijos dėl pabėgėlių statuso 33 straipsnyje nustatyta, kad nė viena susitariančioji valstybė jokiu būdu neišsiunčia ir negrąžina pabėgėlio į šalį, kur jo gyvybei ar laisvei grėstų pavojus dėl rasės, religijos, pilietybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių pažiūrų. Įstatymo 87 straipsnyje taip pat reglamentuojamas papildomos apsaugos suteikimas. Šio straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad papildoma apsauga gali būti suteikta prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas (1 punktas); yra grėsmė, kad jo kaip žmogaus teisės ir pagrindinės laisvės bus pažeistos (2 punktas); yra grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl paplitusios prievartos, kuri kyla karinio konflikto metu arba kuri sudaro sąlygas sistemingiems žmogaus teisių pažeidimams (3 punktas). Direktyvos 2 straipsnio e punkte nurodyta, kad papildomą apsaugą gali gauti asmuo, kuris negali būti laikomas pabėgėliu, bet apie jį pagrįstai galima manyti, kad jei jis būtų grąžintas į savo kilmės šalį, jam iškiltų realus pavojus patirti 15 straipsnyje apibrėžtus smurto veiksmus, kuriame netaikomos 17 straipsnio 1 bei 2 dalys ir kuris negali ar dėl tokio pavojaus nepageidauja pasinaudoti tos šalies apsauga. Direktyvos 15 straipsnis nustato, kad smurto veiksmus sudaro mirties bausmė ar egzekucija; prašytojo kankinimas, nežmoniškas ar žeminantis elgesys arba baudimas kilmės šalyje; rimta ir asmeninė grėsmė civilio gyvybei ar asmeniui dėl neapgalvoto smurto tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu. Duomenų, kad A. I. galėtų būti veikiamas vienu iš nurodytų būdų, nenustatyta, todėl papildomos apsaugos suteikimas nėra reikalingas.

Atsižvelgus į išdėstytas aplinkybes darytina išvada, kad skundžiamas sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, o pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 85–88 straipsnio 1 punktu, 127 straipsnio 1 dalimi, 129 straipsniu, teismas,

nusprendė:

Skundą atmesti.

Sprendimas per keturiolika dienų nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.