Kauno apygardos teismo nutartis

2020-11-16 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-593-397/2020

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Kauno apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2020-11-16
Bylos Nr.
1A-593-397/2020
Teisminio proceso Nr.
1-01-1-10362-2020-9
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Jūratė Jakubonienė, Valdas Vitunskas, Gytis Večerskas
Nuteistasis
T. R.
Advokatai
Marytė Vietaitė
Kategorijos
Baudžiamoji byla Nr. 1A-593-397/2020Teisminio proceso Nr. 1-01-1-10362-2020-9Procesinio sprendimo kategorija 2.4.7 (S)
Kauno apygardos teismasNuTARTiSLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2020 m. lapkričio 16 d.Kaunas

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš Jūratės Jakubonienės, Gyčio Večersko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Valdo Vitunsko,

sekretoriaujant Vidai Butiškienei,dalyvaujant prokurorei Jolitai Raudeliūnienei,nuteistajam T. R. ir gynėjai advokatei Marytei Vietaitei,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo T. R. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų (toliau – Kauno apylinkės teismas) 2020 m. rugpjūčio 26 d. nuosprendžio, kuriuo T. R. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 2 dalį ir jam paskirta bausmė – laisvės atėmimas 1 (vieneriems) metams 6 (šešiems) mėnesiams.

Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1, 3 dalimis paskirta bausmė subendrinta su Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2020 m. vasario 7 d. nuosprendžiu paskirta bausme jas iš dalies sudedant ir paskirta galutinė subendrinta bausmė - 2 (dveji) metai laisvės atėmimo. Bausmė paskirta atlikti pataisos namuose.

Vadovaujantis BK 66 straipsnio 1 ir 2 dalimis į bausmės laiką įskaitytas laikino sulaikymo laiką nuo 2020 m. sausio 24 d. 17.45 val. iki 2020 m. sausio 26 d. 16.30 val. (2 paros) pagal 2020 m. vasario 7 d. nuosprendį ir laikinojo sulaikymo laikas nuo 2020 m. kovo 11 d. 14.45 val. iki 2020 m. kovo 13 d. 13 val. 12 min. (2 paros), iš viso 4 (keturias) paros.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

1. T. R., pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 140 straipsnio 2 dalį už tai, kad jis 2020 m. kovo 11 d. apie 14.00 val. bute, esančiame adresu (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, žodinio konflikto su savo šeimos nariu - sugyventine I. M. metu, tyčia, vieną kartą rankos kumščiu sudavė jai į galvą, tokiu būdu padarė I. M. tarpusavyje susiliejusias kraujosruvas kaktoje, nosies srityje, akių vokuose, sukėlusias I. M. nežymų sveikatos sutrikdymą.

2. Kauno apylinkės teismas ištyręs baudžiamojoje byloje esančius įrodymus ir įvertinęs juos BPK 20 straipsnyje nustatyta tvarka, padarė išvadą, kad baudžiamojoje byloje ištirtų ir įvertintų įrodymų visuma T. R. kaltė padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 2 dalyje, įrodyta.

Šalies argumentai

3. Apeliaciniame skunde nuteistasis T. R. prašė pakeisti 2020 m. rugpjūčio 26 d. Kauno apylinkės teismo sprendimą ir paskirti bausmę nesusijusią su realiu laisvės atėmimu.

3.1. Skunde nurodė, jog teismas, priimdamas skundžiamą nuosprendį neatsižvelgė į tai, kad T. R. vykdė ir vykdo visus 2020 m. vasario 7 d. Kauno apylinkės teismo nuosprendyje išdėstytus įpareigojimus. Jis dirba UAB „(duomenys neskelbtini)“ pagalbiniu darbininku. Darbe charakterizuojamas teigiamai. Siekia išsigydyti nuo alkoholizmo ir dalyvauja elgesio pataisos programoje. Nuteistojo teigimu, teismas į minėtas aplinkybes priimdamas skundžiamą nuosprendį visiškai neatsižvelgė ir nepagrįstai nusprendė jam skirti realią laisvės atėmimo bausmę, kurios dydį nustatė didesnį už įstatymo sankcijoje numatytą bausmės vidurkį. Dėl minėtos priežasties skundžiamas sprendimas negali būti laikomas teisingu ir pagrįstu, todėl dalyje dėl 2 metų realaus bausmės atlikimo pataisos namuose naikintinas.

3.2. Skunde atkreipiamas dėmesys, jog skundžiamame nuosprendyje teismas konstatuoja, kad T. R. kalę patvirtina neginčijamai įrodymai, t.y. T. R. parodymai pateikti jį sulaikius 2020 m. kovo 11 d., nukentėjusiosios I. M. parodymai ikiteisminio tyrimo metu bei medicinos įstaigos pažyma byloje. Tačiau teismas visiškai neatsižvelgė į aplinkybę, kad nei T. R., nei nukentėjusioji negalėjo tiksliai apibūdinti aplinkybių, dėl kurių pas nukentėjusiąją atsirado skundžiamame nuosprendyje nurodytos traumos. Atkreiptinas dėmesys, jog abu tuo metu jie buvo apsvaigę nuo alkoholio, be to, nukentėjusioji neneigė, kad apsvaigusi galėjo susižaloti pati. Nuteistojo teigimu, skundžiamame nuosprendyje išdėstytas teiginys, kad nukentėjusioji teismo posėdyje patvirtino savo parodymus, neva tai nustatytus ikiteisminio tyrimo metu, kad T. R. 2020 m. kovo 11 d. panaudojo prieš ją fizinį smurtą abejotinas, kadangi nukentėjusioji tokių teiginių teismo posėdyje nepareiškė. Ji tik patvirtino ikiteisminio metu pateiktus parodymus, kad aš galbūt prieš ją nuteistasis panaudojo smurtą, tačiau nenurodė, kokio pobūdžio jis buvo ir jeigu buvo smūgiai, kiek jų buvo ar ji susižalojo pati. Nuteistojo manymu, pirmosios instancijos teismas skundžiamą nuosprendį priėmė vadovaudamasis netiesioginiais įrodymais bei nuteistojo ir nukentėjusiosios parodymais, kurie yra prieštaringi ir vertintini kritiškai.

Atsiliepimas

4. Atsiliepimų į nuteistojo apeliacinį skundą nepateikta.

Šalies argumentai

5. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėja pritarė apeliaciniame skunde pareikštiems prašymams ir nurodytiems argumentams, prašė apeliacinį skundą tenkinti. Prokurorė prašė, nuteistojo apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

6. Nuteistojo T. R. apeliacinis skundas atmestinas.

7. Apeliacinės instancijos teismo užduotis yra patikrinti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą (BPK 320 straipsnio 3 dalis). Nuosprendis yra teisėtas, kai jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės normų reikalavimų. Pagrįstas – kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, skiriamos bausmės ir kitų nuosprendžiu sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais bei teisingai įvertintais įrodymais. Šiuo aspektu pažymėtina, kad įrodymų vertinimo taisyklės baudžiamajame procese reglamentuojamos BPK 20 straipsnyje. Šio straipsnio 5 dalyje įtvirtinta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi, įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Vertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar jie patikimi, ar jie gauti teisėtu būdu, ir nuspręsti, ar įrodymais grįstinos teismo išvados, ar jie atmestini. Turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. Aptartos BPK nuostatos neabejotinai įtvirtina išskirtinę teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų atitinka visus įstatymo reikalavimus ir turi įrodomąją vertę bei kokios išvados jais remiantis darytinos. Tuo tarpu teismo proceso dalyvių pateiktų pasiūlymų ar versijų atmetimas, savaime baudžiamojo proceso įstatymo normų nepažeidžia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2014 m. kovo 13 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-89/2014).

8. Pirmosios instancijos teismas, pakankamai išsamiai ir nešališkai ištyrė T. R. inkriminuotos nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 2 dalyje, padarymo aplinkybes, iš esmės tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir pagrįstai sprendė dėl jo kaltės padarius minėtą nusikaltimą. Nuteistojo kaltumas grindžiamas teisme ištirtais ir nuosprendyje paminėtais bylos duomenimis, kurie, kaip įrodymų šaltinis, gauti teisėtais būdais ir priemonėmis, t. y. baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka, kas visumoje suponuoja pagrįstą išvadą, jog sprendžiant T. R. kaltės klausimą, baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, turėjusių esminę reikšmę tiriant įrodymus ir paveikusių nuosprendžio teisėtumą bei pagrįstumą, padaryta nebuvo.

9. Kaip galima suprasti iš paduoto apeliacinio skundo turinio, jame išdėstytų nesutikimo su skundžiamu nuosprendžiu argumentų bei suformuluotų prašymų matyti, kad T. R. nesutinka su įrodymų vertinimu, teigdamas, jog pirmosios instancijos teismas skundžiamą nuosprendį priėmė vadovaudamasis netiesioginiais įrodymais bei nuteistojo ir nukentėjusiosios parodymais, kurie yra prieštaringi, tačiau sutikti su tokiais apelianto motyvais ir jų visumoje naikinti teisėtą ir pagrįstą pirmosios instancijos teismo nuosprendį, teisinio pagrindo nėra. T. R. kaltę dėl nežymaus sveikatos sutrikdymo savo šeimos nariui, neabejotinai patvirtina byloje surinkti duomenys, kuriuos teismas pagrįstai pripažino įrodymais. Šiuo aspektu pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išdėstyta argumentacija pagrįsta faktiniais bylos duomenimis ir yra pakankama.

9.1. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs nuteistojo T. R. parodymus duotus ikiteisminio tyrimo metu ir pirmosios instancijos teisme, pažymi, kad jo parodymai viso proceso metu nebuvo nuoseklūs, laiku bėgant kito. Ikiteisminio tyrimo metu, apklausiamas tyrėjos policijos įstaigoje T. R. savo kaltę pripažino, nurodė, kad nurodytą dieną tarp jo ir sugyventinės I. M. kilus žodiniam konfliktui, jie susiginčijo, sugyventinė pradėjo mėtyti indus ant žemės, dėl ko ant grindų atsirado šukių, su tomis šukėmis ji susižeidė kojas, bėgo kraujas. Pripažino, kad dėl neblaivumo visų aplinkybių tiksliai neprisimena, bet gali būti, kad konflikto metu jis sudavė sugyventinei smūgį į galvą, o po konflikto su I. M. jis išėjo į kambarį ir greitai atvyko policijos pareigūnai (t. 1 b. l. 76). Minėtus parodymus nuteistasis patvirtino ir papildomai jį apklausus ikiteisminio tyrimo metu (t. 1 b. l. 83). Tačiau apklausiamas pirmosios instancijos teismo posėdžio metu, T. R. savo kaltę dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo neigė bei nurodė, kad 2020 m. kovo 11 dieną namuose buvo išgėręs alkoholio, neneigė, kad susikivirčijo su I. M., tačiau teigė, kad kilus kivirčui pati sugyventinė ant grindų mėtydama indus juos sudaužė, o po to ant šukių užkliuvo, susižeidė kojas, iš kurių bėgo kraujas. Nors T. R. pirmosios instancijos teisme ir neigė iškilusio konflikto metu sudavęs smūgį nukentėjusiajai į galvos – kaktos sritį, tačiau jo parodymus pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino kaip siekimą išvengti atsakomybės, kadangi ištyrus byloje surinktą įrodymų visumą, T. R. nurodyti teiginiai, jog nukentėjusioji susižalojo pati, nepasitvirtino.

9.2. Kaip matyti iš pirmosios instancijos teisme apklaustos nukentėjusiosios I. M. parodymų, ji aiškiai ir suprantamai išdėstė įvykio aplinkybes, nurodė prieš ją T. R. atliktų smurtinių veiksmų apimtį, kad jos atžvilgiu smurtaujama ne pirmą kartą, kad sugyventinis jai sudavė smūgį kumščiu į galvos sritį dėl ko iš karto atsirado didelis guzas. Nukentėjusiosios pirmosios instancijos teisme duoti parodymai buvo nuoseklūs, jie atitiko ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, kuriuos nukentėjusioji patvirtino, esminių prieštaravimų tarp jų nenustatyta. Nukentėjusioji tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek apklausiama teisme, tiek kviesdamasi pagalbą telefonu 112 atsiliepusiam operatoriui, tiek pareigūnui, atvykusiam į įvykio vietą, tiek ekspertui atliekant medicininę apžiūrą nurodė, kad T. R. jai sudavė vieną smūgį į galvos sritį. Specialisto išvada, atlikus tyrimą I. M. nustatyta: tarpusavyje susiliejusios kraujosruvos kaktoje, nosies srityje, akių vokuose, kraujosruva kairėje plaštakoje. Konstatuota, kad sužalojimai galėjo būti patirti dėl ne mažiau kaip dviejų trauminių poveikių, sužalojimų vaizdas, lokalizacija, pobūdis rodo, kad jie galėjo būti padaryti nurodytu laiku ir galėjo būti padaryti daiktui judant bei kontaktuojant su kūnu (t. 1 b. l. 22 – 23). Taip pat nukentėjusiosios nurodytas aplinkybes apie T. R. jos atžvilgiu panaudotą smurtą, patvirtina, nors tiesiogiai įvykio ir nemačiusio, tačiau iš karto po įvykio į įvykio vietą atvykusio Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Patrulių rinktinės vyr. patrulio V. B. tarnybinis pranešimas dėl galimo smurto artimoje aplinkoje atvejo, kuriame užfiksuota, kad pareiškėja buvo susijaudinusi, užfiksuotos ir akivaizdžiai matoma sužalojimų vieta – patinimas galvos – kaktos sityje, smurtu įtariamas asmuo – partneris taip pat susijaudinęs (t. 1 b. l. 13-16). Iš bendrojo pagalbos centro 2020 m. kovo 11 d. 13 val. 56 min. užregistruoto pranešimo apie įvykį garso įrašo stenogramos matyti, kad pranešėja I. M. pokalbio metu nurodo, jog draugas trenkė į kaktą, atsirado didžiulis guzas (t. 1 b. l. 17).

9.3. Nors nuteistojo skunde teigiama, jog teismas skundžiamą nuosprendį priėmė vadovaudamasis tik netiesioginiais įrodymais, tačiau teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog tiek tiesioginiai, tiek netiesioginiai įrodymai turi įrodomąją vertę. Šiuo aspektu pažymėtina, kad tiesioginiai įrodymai patys, be tarpinių grandžių, yra susiję su įrodinėjimo dalyku, o netiesioginiai yra tokie įrodymai, kurie iš pradžių pagrindžia tarpinio fakto buvimą, o per šį faktą – ir įrodinėtinas aplinkybes. Ne visada nusikaltimo aplinkybės ir veiką padariusio asmens kaltė nustatoma tiesioginiais įrodymais. Įrodinėjimas netiesioginiais įrodymais yra sudėtingesnis, tačiau jais taip pat gali būti grindžiama asmens kaltė, jei tais įrodymais nustatyti tarpiniai faktai ir išvados tarpusavyje sujungti nuoseklia ir logiška grandine. Įstatymas nedraudžia grįsti apkaltinamojo nuosprendžio netiesioginiais įrodymais. Tiesioginiai įrodymai neturi pranašumo prieš netiesioginius – ir vieni, ir kiti yra įrodinėjimo proceso elementai.

9.4. Nagrinėjamu atveju, pirmosios instancijos teismas nuteistojo T. R. ir nukentėjusiosios I. M. parodymus ir jų patikimumą vertino byloje surinktų įrodymų visumos kontekste ir priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, pagrįstai nustatė, kad būtent nukentėjusiosios parodymus patvirtino bylos duomenų visetas. Kaip jau minėta, pirmosios instancijos teismui nebuvo pagrindo netikėti nukentėjusiosios parodymais, nes nuo pat bylos tyrimo pradžios ji nuosekliai nurodė jos atžvilgiu atliktų veiksmų esmines aplinkybes ir jos parodymai atitiko byloje surinktų įrodymų visumą, todėl teismui nebuvo pagrindo abejoti, kad būtent nuteistojo tyčiniais veiksmais jai buvo padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas.

Dėl paskirtos bausmės

10. Nuteistasis T. R. apeliaciniu skundu prašė pakeisti skundžiamą nuosprendį ir paskirti jam bausmę nesusijusią su realiu laisvės atėmimu.

10.1. Pažymėtina, jog bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo apkaltinamuoju nuosprendžiu asmeniui, padariusiam nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, apribojant nuteistojo teises ir laisves. Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, kurie yra viena iš svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų, įtvirtinti BK 54 straipsnyje. BK 54 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas skiria bausmę pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Vadovaujantis BK 54 straipsnio 2 dalimi, skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos motyvus, tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. BK 61 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio. Pažymėtina, kad bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija, apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti ar pagriežtinti gali tik tada, kai pirmosios instancijos teismas neįvertino visų bausmės individualizavimui reikšmingų aplinkybių ar jas įvertino netinkamai ir paskyrė aiškiai per griežtą arba aiškiai per švelnią bausmę.

10.2. Nagrinėjamu atveju negalima daryti išvados, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajam T. R. laisvės atėmimo bausmę ir nustatydamas jos dydį, pažeidė nurodytus baudžiamojo įstatymo reikalavimus Iš skundžiamo teismo nuosprendžio matyti, kad, skirdamas nuteistajam bausmę bei nustatydamas bausmės dydį, apylinkės teismas atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos sunkumą, pobūdį ir pavojingumo laipsnį – padarė nesunkų, tyčinį nusikaltimą, nusikaltimas baigtas. Atsižvelgė į nuteistojo asmenybę – praeityje teistas aštuonis kartus iš jų penkis kartus už analogiškas veikas, pagal BK 140 straipsnio 2 dalį, nusikalto per bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį, baustas administracine tvarka. Teismas taip pat atsižvelgė ir į nuteistojo atsakomybę sunkinančias aplinkybes, kad veiką padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas) ir veiką padarė būdamas recidyvistas (BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas), į jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių nebuvimą. Įvertinęs aukščiau paminėtas aplinkybes, teismas padarė pagrįstą išvadą, kad sistemingas nusikalstamų veikų darymas tapo T. R. gyvenimo būdu, todėl siekiant sulaikyti jį nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti jį už padarytą nusikalstamą veiką bei paveikti jį taip, kad laikytųsi įstatymų ir nenusikalstų, jam turi būti skirta sankcijoje numatyta griežčiausia bausmės rūšis - laisvės atėmimas.

10.3. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas, parinkdamas nuteistajam bausmės rūšį ir dydį už jam inkriminuoto nusikaltimo padarymą, baudžiamąjį įstatymą taikė tinkamai, teisingai įvertino padaryto nusikaltimo pavojingumo laipsnį ir nuteistojo asmenybę. Pirmosios instancijos teismo T. R. už jam inkriminuoto nusikaltimo padarymą paskirta bausmė nėra aiškiai per griežta, todėl skirti švelnesnę bausmę nėra pagrindo. Kadangi kaltinamasis T. R. teisiamas devintą kartą, sistemingai daro nusikalstamas veikas, nusikalto per laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį, pirmosios instancijos teismas taip pat pagrįstai sprendė, jog taikyti BK 75 straipsnio nuostatas nuteistojo atžvilgiu ir bausmės vykdymą atidėti, pagrindo nėra. Pažymėtina, jog nuteistasis apeliaciniame skunde taip pat nepateikė jokių naujų, reikšmingų ir išskirtinių aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas ir, kuriomis remiantis būtų galima švelninti nuteistojo teisinę padėtį. T. R. skirta bausmė visiškai atitinka tiek jo padarytą nusikalstamą veiką, tiek jo asmenybę, tiek ir paskirta bausme siekiamų tikslų įgyvendinimą. Nuteistojo, kaip ir kitų proceso dalyvių, nuomonė dėl konkrečios bausmės jam paskyrimo teismo nesaisto, kadangi bausmė skiriama griežtai laikantis įstatymo reikalavimų, o ne proceso dalyvių pageidavimų.

11. Aptartų teisinių ir faktinių aplinkybių visumos pagrindu aukštesnės instancijos teismas konstatuoja, jog Kauno apylinkės teismo 2020 m. rugpjūčio 26 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, todėl jį keisti ar naikinti nuteistojo T. R. apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 332 straipsniu,

nutaria:

nuteistojo T. R. apeliacinį skundą atmesti.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.

Teisėjai Jūratė JakubonienėGytis VečerskasValdas Vitunskas