- Teismas
- Vilniaus apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2021-03-18
- Bylos Nr.
- eI2-1761-331/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-00048-2021-0
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- I-a instancija
- Rezultatas
- Skundas (prašymas) atmestas
- Teisėjai
- Henrikas Sadauskas (pirm.), Mefodija Povilaitienė, Gediminas Užubalis
- Pareiškėjas
- G. J.
- Suinteresuotas asmuo
- V. A. K.
- Atsakovas
- Visuomenės informavimo etikos asociacijos Visuomenės informavimo etikos komisija
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Mefodijos Povilaitienės, Henriko Sadausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Gedimino Užubalio,
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka (naudojant Zoom programą) išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo G. J. skundą atsakovei Visuomenės informavimo etikos asociacijos Visuomenės informavimo etikos komisijai, suinteresuotas asmuo V. A. K., dėl sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Žemesnės instancijos teismas
1. Visuomenės informavimo etikos komisija (toliau – ir Komisija) 2020 m. gruodžio 8 d. sprendimu Nr. EKS-10/20 (toliau – ir Sprendimas): pripažino, kad publikacijoje (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Publikacija) buvo pažeistas Lietuvos visuomenės informavimo etikos kodekso (toliau – ir Kodeksas) 32 straipsnis, nustatantis, jog žurnalistai, viešosios informacijos rengėjai ir skleidėjai neturi skelbti nepagrįstų, nepatvirtintų, faktais neparemtų kaltinimų; išaiškino socialinio tinklo „Facebook“ paskyros (duomenys neskelbtini) valdytojui G. J., jog jis privalo ne vėliau kaip per dvi savaites paskelbti šį sprendimą socialinio tinklo „Facebook“ paskyroje (duomenys neskelbtini).
Šalies argumentai
2. Pareiškėjas skundu ir patikslintu skundu kreipėsi į teismą ir prašo panaikinti Visuomenės informavimo etikos komisijos 2020 m. gruodžio 8 d. sprendimą Nr. EKS- 10/20 “Dėl pripažinimo padarius Lietuvos visuomenės informavimo etikos kodekso pažeidimus“.
2.1. Paaiškino, kad Publikacijoje pateikė bendro pobūdžio informaciją apie viešo asmens (duomenys neskelbtini) seniūnės V. A. K. veiksmus ne tarnybos metu 22.00 val. (duomenys neskelbtini) miesto teritorijos ribose „skraidė“ daugiau kaip 100 km/h greičiu. Vos tris mėnesius dirbanti valstybės tarnautoja, tarnybinį automobilį naudoja savo reikmėms ne tarnybos metu, nors Valstybės tarnybos įstatymas tai griežtai draudžia. Pagal gautą informaciją, jau po darbo valandų, (duomenys neskelbtini) seniūnijos vadovė tarnybiniu automobiliu iš (duomenys neskelbtini) atvyko į (duomenys neskelbtini), kur jį paliko stovėti keletui valandų ir įsėdusi į kitą transporto priemonę, kurią vairavo jos sutuoktinis, išvažiavo. Galimai (duomenys neskelbtini) seniūnė taip ketino sutaupyti asmenines lėšas kelionei į (duomenys neskelbtini). Todėl, pasinaudodama tarnybine padėtimi, šiam reikalui naudojo savivaldybės turtą (automobilį ir kurą). Tarnybinį automobilį į (duomenys neskelbtini) seniūniją ji grąžino jau tik po 22.00 val. <...>“. Visi teiginiai Publikacijoje buvo pateikti tik tiek, kiek susiję su pagrindine Publikacijos tema – viešo asmens, valstybės tarnautojo veikla, jie turi objektyvų faktinį pagrindą ir nėra iškraipyti.
2.2. Komisija netinkamai vertino tiek Publikaciją, tiek Pareiškėjo Komisijai pateiktą informaciją, nes, anot jo, skelbiama buvo pagrįsta, patikrinta ir faktais paremta informacija. Pareiškėjo teigimu, jis gavo pranešimą, kad V. A. K. po 17.00 val. tarnybiniu automobiliu atvyko į (duomenys neskelbtini) miestą ir, pastačiusi automobilį stovėjimo aikštelėje, persėdo į jos šeimai priklausantį automobilį, galimai vairuojamą sutuoktinio. Siekdamas patikrinti gautą informaciją, pareiškėjas nuvažiavo į nurodytą vietą ir, aptikęs seniūnę, važiuojančią tarnybiniu automobiliu, bei iš paskos važiuojantį jos sutuoktinį šeimai priklausančiu automobiliu, bandė persekioti seniūnę, tačiau jos sutuoktinis, manevruodamas automobiliu, trukdė pareiškėjui tai daryti.
2.3. Pareiškėjo manymu, toks sutuoktinių elgesys kelyje įrodo, jog seniūnė siekė nuo jo pabėgti, kad nebūtų užfiksuotas jos galimas tarnybinis nusižengimas naudojant savivaldybės turtą asmeniniais tikslais, o jos sutuoktinio G. K. dalyvavimas šiame procese tik patvirtina faktą, kad seniūnė tvarkė ne tarnybos, o savo asmeninius reikalus.
2.4. Pažymi, kad prieš paskleisdamas informaciją Publikacijoje, apie viešo asmens, valstybės tarnautojo veiksmus, gautą informaciją tikrino asmeniškai, todėl tai nesuteikia pagrindo jam pačiam abejoti, jo, kaip informacijos skleidėjo, skleidžiamos informacijos tikrumu. Priešingai nei konstatuoja Komisija, Pareiškėjas nepažeidė Kodekso 32 straipsnio, nes skleidžiamą informaciją tikrino asmeniškai. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) savo sprendimuose yra nurodęs, kad viešojo intereso klausimų kontekste saviraiškos laisvės apribojimai turėtų būti aiškinami siaurai (EŽTT 2000 m. rugsėjo 28 d. sprendimas byloje Lopęs Gomes da Silva v. Portugalija, bylos Nr. 37698/97; 2007 m. sausio 9 d. sprendimas byloje Kwiecien v. Lenkija, bylos Nr. 51744/99); kad politikų, viešųjų asmenų leistinos kritikos ribos yra platesnės, negu privačių asmenų; kad priešingai nei privatus asmuo, politikas neišvengiamai ir sąmoningai atsiveria nuodugniai kiekvieno savo žodžio bei darbo kontrolei tiek iš žurnalistų, tiek iš plačiosios visuomenės pusės, tad jis turi rodyti daugiau tolerancijos (EŽTT 1986 m. liepos 8 d. sprendimas byloje Lingens prieš Austrija, bylos Nr. 9815/82; 1991 m. gegužės 23 d. sprendimas byloje Oberschlick prieš Austrija (Nr. J), bylos Nr. 11662/85; 1998 m. birželio 9 d. sprendimas byloje Incal prieš Turkija, bylos Nr. 22678/93; 2007 m. liepos 12 d. sprendimas byloje A/S Diena ir Ozolinš prieš Latvija, bylos Nr. 16657/03).
2.5. Atkreipia dėmesį, kad viešasis asmuo nesinaudoja tokiu pat garbės ir orumo gynimu kaip privatus asmuo, jo kritika, kokia griežta ji būtų, yra leistina, dėl ko viešasis asmuo turi pakęsti ir toleruoti jo atžvilgiu skelbiamą (nors ir nevisiškai tikslią) informaciją ar nuomonę, kuri privataus asmens atžvilgiu galėtų būti vertinama kaip garbės ir orumo pažeidimas, kad šiuo atveju sprendžiant dviejų konstitucinių vertybių – asmens garbės ir orumo ir teisės skleisti informaciją ir reikšti nuomonę, koliziją pirmenybė teiktina pastarajai. Konstitucijos 33 straipsnio 1 dalis laiduoja teisę kritikuoti valstybės įstaigų ar pareigūnų darbą, apskųsti jų sprendimus, draudžia persekioti už kritiką. Teisėtas ir pagrįstas visuomenės interesas nustatomas tada, kai asmuo pripažįstamas viešuoju asmeniu, o jo vykdoma veikla turinčia įtakos viešiesiems reikalams. Kaip šiuo konkrečiu atveju – valstybės tarnautojo, savivaldybės turto naudojimas ne tarnybos reikmėms. Viešasis asmuo turi tikėtis nuolatinio padidinto visuomenės dėmesio, susitaikyti su tuo, kad dėl savo pastebimumo jis gali būti labiau komentuojamas ir kritikuojamas, būti atlaidesnis įvairioms nuomonėms apie su juo susijusius duomenis. Tai taip pat reiškia, kad gali būti pateisinamas kritiškesnės nuomonės apie tokį viešąjį asmenį reiškimas, nes jo kritikos ar komentavimo ribos yra platesnės, kad atsakomybė už nuomonę, žurnalisto pareikštą dėl fakto, susijusio su viešuoju asmeniu, gali būti taikoma tik nustačius, kad žurnalistas piktnaudžiavo teise reikšti nuomonę, o sprendžiant, ar buvo piktnaudžiavimas teise, turi reikšmės, kad nuomonė išreikšta apie viešą asmenį, su kuriuo susiję duomenys gali būti labiau interpretuojami (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (toliau – ir LAT) 2000 m. vasario 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-130/2000, 2001 m. gegužės 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-529/2001 ir kt.).
2.6. Teismo posėdyje pareiškėjas prašė skundą patenkinti, panaikinti Komisijos ginčijamą sprendimą, palaikė skundo argumentus.
Atsiliepimas
3. Atsakovė su pareiškėjo skundu nesutinka prašo jį atmesti. Atsiliepime paaiškino, kad skirtingai nei teigia pareiškėjas, Publikacijoje buvo paskelbta ne bendro pobūdžio informacija apie V. A. K. veiksmus ne tarnybos metu, pvz., kad ji buvo pastebėta vairuojanti tarnybinį automobilį ir pan., o konkretūs kaltinimai, kad ji, pasinaudodama tarnybine padėtimi, savivaldybės turtą naudoja asmeninėms reikmėms. Pareiškėjo pateiktos įvykių aplinkybės ir papildomi įrodymai patvirtina tik tai, kad (duomenys neskelbtini) seniūnė ne tarnybos metu vairavo tarnybinį automobilį ir, kad pats pareiškėjas galimai chuliganiškai vairavo automobilį ir savo veiksmais sukėlė pavojų kitų eismo dalyvių turtui ir sveikatai. Kaip jau buvo nurodyta anksčiau, faktas, jog tarnybiniu automobiliu buvo naudotasi ne darbo valandomis, nėra neginčijamas ir (ar) pakankamas įrodymas, kad šiuo automobiliu buvo naudotasi asmeninėms reikmėms.
3.1. Atsakovė sutinka su pareiškėju, jog V. A. K., būdama viešuoju asmeniu, turėtų būti pakantesnė jos atžvilgiu skelbiamai kritikai, tačiau taip pat pažymi ir tai, jog Publikacijoje buvo paskelbta ne autoriaus nuomonė apie jos veiksmų atitikimą Valstybės tarnybos įstatymo, Viešųjų ir privačių interesų derinimo įstatymo ir (ar) (duomenys neskelbtini) savivaldybės administracijos patvirtintų tarnybinių automobilių naudojimo taisyklių reikalavimams, o konkreti konstatuojamojo pobūdžio žinia, jog (duomenys neskelbtini) seniūnė, pasinaudodama tarnybine padėtimi, savivaldybės turtą naudojo asmeninėms reikmėms.
3.2. Atsakovės vertinimu, pareiškėjas turėjo pagrįstą interesą domėtis V. A. K. veiksmais ir, atsižvelgiant į surinktą informaciją, viešai kelti klausimus dėl jos veiksmų atitikimo teisės aktų reikalavimams, tačiau Publikacijoje paskelbtiems konkretiems kaltinimams pakankamo pagrindo nebuvo. Todėl atsakovė skundžiamu sprendimu pagrįstai ir teisėtai pripažino, jog Publikacijoje buvo pažeisti Kodekso 32 straipsnio reikalavimai.
3.3. Teismo posėdyje atsakovės atstovas prašė pareiškėjo skundą atmesti atsiliepime išdėstytais argumentais.
4. Trečiasis suinteresuotas asmuo V. A. K. su pareiškėjo skundu nesutinka prašo jį atmesti. Atsiliepime paaiškino, kad pareiškėjas yra ir (duomenys neskelbtini) rajono savivaldybės tarybos narys t. y. politikas ir „Facebook“ paskyros (duomenys neskelbtini), kuri pristatoma kaip naujienų ir žiniasklaidos svetainė, tvarkytojas bei informacijos skleidėjas, straipsnių autorius. Pareiškėjas 2020 m. liepos 1 d. publikacijoje (duomenys neskelbtini) pateikė ne bendro pobūdžio, kaip bando įtikinti, o tendencinga, ją kaltinančią informacija. Straipsnio citatos ir pateikiamos nuotraukos klaidina informacijos skaitytoją. Straipsnyje kalbama būtuoju laiku, konstatuojama, kad jau yra padarytas nusižengimas. Nesiremiama jokia pagrįsta informacija, institucijų sprendimais. Pareiškėjas dėl šio įvykio 2020 m. liepos 2 d. kreipėsi (duomenys neskelbtini) savivaldybės administracijos direktorių. Buvo inicijuotas tarnybinis patikrinimas, kurio metu buvo nustatyta, kad (duomenys neskelbtini) seniūnijos seniūnė V. A. K. nepadarė jokio tarnybinio nusižengimo – automobilio nenaudojo asmeninėms reikmėms. Tas pats pasakytina ir apie greičio viršijimą. Straipsnyje teigiama, kad „seniūnė (duomenys neskelbtini) ribose „skraidė“ virš 100 km/h greičiu“. Šio teiginio pareiškėjas iki šiol niekuo nepagrindė.
4.1. Pareiškėjas nutyli, tačiau žino, jog po šio įvykio, pasiteiravus kas gali stebėti (duomenys neskelbtini) seniūnijos automobilio judėjimą, paaiškėjo, kad neturėdamas tokios teisės, programos „Xirgo Global transport“ pagalba, nuolatos stebi ir renka informaciją pats pareiškėjas. Pareiškėjo prieiga prie stebėjimo sistemos buvo panaikinta nedelsiant. Taip pat buvo kreiptasi į institucijas dėl pareiškėjo neteisėtų prisijungimų ir rinktos informacijos, bei jos naudojimo asmeniniais tikslais. Pareiškėjas iki 2019 m. balandžio mėnesio ėjo (duomenys neskelbtini) seniūno pareigas, todėl turėjo prisijungimą. Tačiau jam netekus šių pareigų, prisijungimai, iš anksčiau jam suteikto elektroninio pašto prieigos (duomenys neskelbtini), buvo vykdomi ir toliau, tačiau neturint tam teisės. Pareiškėjo, sistemoje įvardinamo (duomenys neskelbtini), neteisėtų prisijungimų išklotinė pridedama.
4.2. EŽTT yra ne kartą nurodęs, kad saviraiškos laisvė turi savo ribas, net jei diskutuojama visuomenėje svarbiais bendrojo intereso klausimais, turi būti gerbiamos kitų asmenų teisės (garbė ir orumas, dalykinė reputacija ir pan.) (žr., pvz., mutatis mutandis 2000 m. birželio 27 d. sprendimą byloje Constantinescu v. Rumuniją, pareiškimo Nr. 28871/95).
4.3. Teismo posėdyje V. A. K. prašė pareiškėjo skundą atmesti atsiliepime išdėstytais argumentais.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
5. Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl Komisijos 2020 m. gruodžio 8 d. sprendimo, kuriuo pareiškėjas pripažintas pažeidęs Kodekso 32 straipsnio nuostatas, teisėtumo ir pagrįstumo.
6. Nustatyta, kad (duomenys neskelbtini) seniūnijos seniūnė V. A. K. pateikė skundą atsakovei dėl Publikacijos (duomenys neskelbtini), kurioje skaitytojams buvo pranešama: „vakar, liepos 1 dieną, (duomenys neskelbtini) seniūnijos seniūnė V. A. K., ne tarnybos metu, 22.00 val. (duomenys neskelbtini) miesto teritorijos ribose „skraidė“ daugiau kaip 100 km/h greičiu. Vos tris mėnesius dirbanti valstybės tarnautoja, tarnybinį automobilį naudoja savo reikmėms ne tarnybos metu, nors Valstybės tarnybos įstatymas tai griežtai draudžia. Pagal gautą informaciją, jau po darbo valandų, (duomenys neskelbtini) seniūnijos vadovė tarnybiniu automobiliu iš (duomenys neskelbtini) atvyko į (duomenys neskelbtini), kur jį paliko stovėti keletui valandų ir įsėdusi į kitą transporto priemonę, kurią vairavo jos sutuoktinis, išvažiavo. Galimai (duomenys neskelbtini) seniūnė taip ketino sutaupyti asmenines lėšas kelionei į (duomenys neskelbtini). Todėl, pasinaudodama tarnybine padėtimi, šiam reikalui naudojo savivaldybės turtą (automobilį ir kurą). Tarnybinį automobilį į (duomenys neskelbtini) seniūniją V. A. K. grąžino jau tik po 22.00 val.“. Publikacija buvo iliustruota V.A. K., sėdančios į (duomenys neskelbtini) rajono savivaldybės simbolika pažymėtą automobilį, ir važiuojančio automobilio fotonuotraukomis. Publikacijoje buvo paskleista jos garbę ir orumą bei dalykinę reputaciją žeminanti tikrovės neatitinkanti informacija, neva (duomenys neskelbtini) miesto teritorijos ribose ji „skraidė“ daugiau kaip 100 km/h greičiu ir, jog tarnybinį automobilį ji naudoja savo asmeninėms reikmėms. V. A. K. teigimu, nėra nustatyta ir įrodyta kokiu greičiu ji važinėjo, ar kad tarnybinį automobilį naudojo savo reikmėms, todėl ši informacija laikytina faktais neparemtais kaltinimais.
6.1. Pareiškėjas, kaip socialinio tinklo „Facebook“ paskyros (duomenys neskelbtini) valdytojas, Komisijai pateikė paaiškinimus, kuriuose nurodė, jog V. A. K. yra viešasis asmuo ir visuomenė turi pagrįstą interesą žinoti tiek apie ją, tiek apie savivaldybės turto naudojimą ne tarnybos metu. Jokių faktinių įrodymų, patvirtinančių, kad V. A. K. vairavo tarnybinį automobilį neleistinu greičiu ir (ar) naudojo jį asmeninėms reikmėms, pareiškėjas Komisijai nepateikė, tačiau pažymėjo, kad informaciją apie automobilio greitį galėtų patvirtinti automobilyje įrengta navigacinė sistema, o tarnybinio automobilio naudojimo laikas ir vieta leidžia daryti prielaidą, jog savivaldybės turtas buvo naudojamas ne tarnybos reikmėms.
6.2. Komisijos posėdyje pareiškėjas papildomai paaiškino, kad dėl galimo V. A. K. nusižengimo buvo kreiptasi į Vyriausiąją tarnybinės etikos komisiją, kuri savo ruožtu persiuntė šį kreipimąsi nagrinėti savivaldybės administracijai, tačiau savivaldybės administracija galimai buvo šališka, V. A. K. veiksmuose pažeidimo nenustatė.
7. Pareiškėjo teigimu, Publikacijoje pateikė bendro pobūdžio informacija apie viešo asmens Ruklos seniūnijos seniūnės V. A. K. veiksmus ne tarnybos metu naudojant tarnybinį automobilį, t. y. pasinaudodama tarnybine padėtimi, šiam reikalui naudojo savivaldybės turtą (automobilį ir kurą).
8. Atsakovė su pareiškėjo teiginiais nesutinka, argumentuodama, kad Publikacijoje buvo paskelbta ne bendro pobūdžio informacija apie V. A. K. veiksmus ne tarnybos metu, o konkretūs kaltinimai, kad ji, pasinaudodama tarnybine padėtimi, savivaldybės turtą naudoja asmeninėms reikmėms.
9. Ginčo tarp proceso šalių dėl nustatytų aplinkybių nėra, tačiau ginčas kyla dėl to, ar Publikacijoje buvo paskelbta žinia, ar išsakyta nuomonė.
10. Ginčo klausimą reglamentuoja Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymas (toliau – ir VAĮ), Kodeksas. Kodekso 3 straipsnis įpareigoja žurnalistus ir viešosios informacijos rengėjus skelbti tikslias, teisingas žinias ir įvairias nuomones, o pateikiant įvairias nuomones, neskleisti nuomonių, kurios pažeistų teisę bei etiką. Pagal Kodekso 32 straipsnio nuostatas, žurnalistai, viešosios informacijos rengėjai ir skleidėjai neturi skelbti nepagrįstų, nepatikrintų, faktais neparemtų kaltinimų.
11. Teismo vertinimu, nesąžininga, neturinti objektyvaus faktinio pagrindo kritika, nuomonė ar vertinimas negali būti skleidžiama. EŽTT vertinimu, siekiant tam tikrus teiginius priskirti konkrečiai kategorijai (faktų konstatavimui (žiniai) ar vertinamiesiems teiginiams (nuomonei), būtina atsižvelgti į visą bylos aplinkybių kontekstą: teiginių formuluotes, jų pateikimo aplinkybes, formą ir būdą, ar pateiktas realios situacijos vertinimas, ar nuomonės pareiškimas be jokio faktinio pagrindo, ar vyko gyva diskusija, visuomeninė akcija, kurioms neabejotinai būdingas didesnis emocionalumo ir „perdėjimo“ laipsnis, ar informacija pateikta, pvz., mokslinio pobūdžio straipsnyje, ir kt. Skirtingai negu faktiniai teiginiai, vertinamieji (nuomonės) negali būti įrodomi, tačiau jiems taip pat neturi trūkti faktinio pagrindo (EŽTT sprendimas byloje Steel and Morris prieš Jungtinę Karalystę, Nr. 68416/01, LAT nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-234/2014). Kai teiginiai yra vertinamojo pobūdžio, apribojimo proporcingumas gali priklausyti nuo to, ar egzistuoja pakankama faktinė bazė ginčijamam teiginiui pagrįsti, nes vertinamojo pobūdžio teiginys, neturintis jokio faktinio pagrindo, gali peržengti leistinas ribas (EŽTT sprendimas byloje Diena et Ozoliņš prieš Latviją, Nr. 16657/03).
12. Atkreiptinas dėmesys, kad įstatymuose, reglamentuojančiuose santykius, atsirandančius dėl teisės skleisti informaciją, yra įtvirtintos ir šios teisės įgyvendinimo prielaidos – kiekvienas, kuris naudojasi informacijos teise, privalo laikytis įstatymų nustatytų apribojimų, nepiktnaudžiauti informacijos laisve. Pagrįsta ir objektyvi kritika yra ginama, jeigu yra reiškiama tinkamai – neįžeidžiant asmens, nesiekiant jo žeminti ar menkinti, o turint pozityvių tikslų – norint išryškinti asmens ar jo veiklos trūkumus ir siekiant juos pašalinti. Kai asmuo, įgyvendindamas savo teisę skleisti informaciją, pažeidžia teisės normų nustatytus reikalavimus ir kito asmens teises ir teisėtus interesus, jam taikoma teisinė atsakomybė.
13. Todėl teismui svarbu nustatyti, ar konkrečiame teiginyje yra paskelbta žinia, ar išsakyta nuomonė, sprendžiama vadovaujantis tuo, kad žinia – tai paskelbti faktai, teiginiai, duomenys, grindžiami tiesa, kurią galima užtikrinti patikrinimo bei įrodymo priemonėmis. Tai yra informacija apie realius tikrovės reiškinius, veiksmus, įvykius. Duomenys – fakto turinį atskleidžianti informacija. Nuomonė yra tada, kai skelbiamos mintys, vertinimai bei pastabos apie žinias, susijusias su tikrais įvykiais. Nuomonei tiesos kriterijai netaikomi, todėl jos atitikties tikrovei negalima patikrinti įrodinėjimo priemonėmis. Todėl turi būti paskelbta žinia, o po to – jos vertinimai. Nuomonė reiškiama apie tikrai egzistuojančius faktus ir duomenis (LAT nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-541).
14. Komisija, ginčo Sprendime nurodydama, kad Publikacijoje buvo paskelbta ne bendro pobūdžio informacija apie V. A. K. veiksmus ne tarnybos metu, pvz., kad ji buvo pastebėta vairuojanti tarnybinį automobilį ir pan., o konkretūs kaltinimai, kad ji, pasinaudodama tarnybine padėtimi, savivaldybės turtą naudoja asmeninėms reikmėms. Pareiškėjo pateiktos įvykių aplinkybės ir papildomi įrodymai patvirtina tik tai, kad (duomenys neskelbtini) seniūnė ne tarnybos metu vairavo tarnybinį automobilį ir, kad pats pareiškėjas galimai chuliganiškai vairavo automobilį ir savo veiksmais sukėlė pavojų kitų eismo dalyvių turtui ir sveikatai. Kaip jau buvo nurodyta anksčiau, faktas, jog tarnybiniu automobiliu buvo naudotasi ne darbo valandomis, nėra neginčijamas ir (ar) pakankamas įrodymas, kad šiuo automobiliu buvo naudotasi asmeninėms reikmėms. Todėl Komisija išdėstytus teiginius priskyrė konkrečiai kategorijai – faktų konstatavimui (žiniai), bet ne vertinamiesiems teiginiams (nuomonei). Teismas sprendžia, kad pareiškėjas Publikacijoje apie Ruklos seniūnę pateikė ne bendro pobūdžio, kaip bando įtikinti, o tendencingą, ją kaltinančią informaciją, t. y. paskelbė žinią. Publikacijos citatos bei pateikiamos nuotraukos klaidina informacijos skaitytoją, jose konstatuojama, kad jau yra padarytas nusižengimas, pareiškėjas nesiremia jokia pagrįsta informacija, institucijų sprendimais. Todėl šių dėstomų teiginių negalima laikyti vertinamaisiais, t. y. nuomonėmis. Aptariami teiginiai „Vos tris mėnesius dirbanti valstybės tarnautoja, tarnybinį automobilį naudoja savo reikmėms ne tarnybos metu“, ”(duomenys neskelbtini) seniūnijos seniūnė V. A. K. 2020 m. liepos 1 d., ne tarnybos metu, 22.00 val. (duomenys neskelbtini) miesto teritorijos ribose „skraidė“ daugiau kaip 100 km/h greičiu“ gali būti patikrinti ir patvirtinti / ar paneigti įrodymo priemonėmis, todėl Komisija pagrįstai šiuos teiginius įvertino kaip žinių paskleidimą, kurioms gali būti taikomas tiesos ir tikrumo kriterijus. Tokios bendro pobūdžio informacijos – nuomonės pateikimas, kuriuo paskleidžiama informacija apie tam tikrus faktus (aptariamu konkrečiu atveju (duomenys neskelbtini) seniūnė V. A. K. pasinaudodama tarnybine padėtimi, naudojo savivaldybės automobilį ir kurą asmeninėms reikmėms, (duomenys neskelbtini) miesto teritorijos ribose „skraidė“ daugiau kaip 100 km/h greičiu), ir kurios turinys dėl savo pobūdžio gali būti patikrinamas materialaus gyvenimo faktais, laikytina teiginiu, kuriam taikytinas tikslumo ir teisingumo kriterijus. Aplinkybė, kad informacija buvo paskleista apie viešo asmens veiksmus, neturi įtakos jos vertinimui atitikimo tikriems duomenims aspektu, nes tokios aplinkybės savaime nėra kliūtis patikrinti žinių apie realius tikrovės reiškinius, veiksmus, įvykius tikrumą ir teisingumą. Kai tokia informacija nėra grindžiama objektyviais faktais, ji negali būti laikoma teisinga, tikslia nei etiška. Be to, įrodyti teiginių pagrįstumą, atitikimą faktams, turi asmuo, paskleidęs tokią informaciją.
15. Be to, pareiškėjas 2020 m. liepos 2 d. paskelbęs Publikaciją dėl šio įvykio tą pačią dieną kreipėsi į (duomenys neskelbtini) savivaldybės administracijos direktorių, kuris inicijavo tarnybinį patikrinimą dėl V. A. K. galimai padaryto pažeidimo. Administracijos direktorius atlikęs patikrinimą, 2020 m. rugpjūčio 10 d. įsakymu Nr. 16B-197 konstatavo, kad (duomenys neskelbtini) seniūnijos seniūnė V. A. K. nepadarė jokio tarnybinio nusižengimo, t. y. automobilio nenaudojo asmeninėms reikmėms. Įsakyme aiškiai nurodyta, kad jis gali būti skundžiamas Regionų apygardos administraciniam teismui. Tas pats pasakytina apie greičio viršijimą, kurio teiginių pareiškėjas nepagrindė nei Komisijai, nei teismui.
16. Pareiškėjas niekaip neįrodinėjo faktų, patvirtinančių paskelbtos informacijos tikslumą ir teisingumą, savo poziciją grindė EŽTT praktika, kad politikų, viešųjų asmenų leistinos kritikos ribos yra platesnės, negu privačių asmenų, kad Publikacijoje iš esmės buvo pateikta bendro pobūdžio informacija apie viešo asmens (duomenys neskelbtini) seniūnijos seniūnės V. A. K. veiksmus, kai ne tarnybos metu (duomenys neskelbtini) miesto teritorijos ribose „skraidė“ daugiau kaip 100 km/h greičiu, tarnybinį automobilį naudoja savo reikmėms, nors Valstybės tarnybos įstatymas tai griežtai draudžia, t. y. pateikė vertinamuosius teiginius – nuomonę, kuri turėjo faktinį pagrindą. Teismas sprendžia, kad vien žinių, kad (duomenys neskelbtini) seniūnė V. A. K. yra viešasis asmuo, kuri po darbo naudoja tarnybinį automobilį, nepakanka pagrįsti paskelbtai informacijai „tarnybinį automobilį naudoja savo reikmėms“, „(duomenys neskelbtini) miesto teritorijos ribose „skraidė“ daugiau kaip 100 km/h greičiu“. Paskleistos žinios gali būti patikrinamos įrodinėjimo priemonėmis, tačiau pareiškėjas, išdėstęs Publikacijoje minėtus teiginius, nenurodė jokių informacijos šaltinių, taip pat ir į nagrinėjamą bylą neteikė jokių konkrečių duomenų, kurie galėtų patvirtinti jo teiginių pagrįstumą. Kodekso 3 straipsnis reikalauja ne tik skleisti teisingas žinias, bet ir pateikti alternatyvias nuomones, užtikrinti jų įvairovę, taigi, net ir sutinkant su pareiškėjo argumentu, kad neva buvo reiškiama tik nuomonė, Publikacijoje nėra alternatyvių nuomonių, nėra užtikrinama jų įvairovę, neišklausyti suinteresuoti asmenys. Šis aspektas nurodomas tik kaip papildomas, plačiau nenagrinėtas, nes, minėta, teiginiai priskirtini konkrečiai kategorijai – faktų konstatavimui (žinioms). Nepateikus į bylą jokių duomenų apie faktų tikslumą ir teisingumą, darytina išvada, kad Komisija pagrįstai pripažino Kodekso 32 straipsnio pažeidimą.
17. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 56 straipsnio 1 dalis nustato, kad įrodymai administracinėje byloje yra visi faktiniai duomenys, priimti bylą nagrinėjančio teismo ir kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybės, pagrindžiančios proceso šalių reikalavimus bei paaiškinimus, ir kitokios aplinkybės, turinčios reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra. Minėto straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad šie faktiniai duomenys nustatomi tokiomis priemonėmis: proceso šalių ir jų atstovų paaiškinimais, liudytojų paaiškinimais, specialistų paaiškinimais ir ekspertų išvadomis, daiktiniais įrodymais, dokumentais ir kitais rašytiniais, elektroniniais, garso bei vaizdo įrodymais. ABTĮ 56 straipsnio 6 dalis nustato, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios. Teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais (LVAT administracinėje byloje A-560-602/2016). Be to pareiškėjo abstraktūs ir deklaratyvūs teiginiai nėra ir negali būti laikomi tam tikrą aplinkybę pagrindžiančiais įrodymais.
18. Teismo posėdyje liudytoja D. S. paaiškino, kad 2020 m. liepos 1 d. po darbo seniūnei nebuvo jokio būtinumo naudotis tarnybiniu automobiliu, tačiau vakare matė (duomenys neskelbtini) seniūnijos tarnybinį automobilį (duomenys neskelbtini) mieste, matė kai į šį automobilį sėdo (duomenys neskelbtini) seniūnė V. A. K., daugelį metų palaiko gerus santykius su pareiškėju, buvo jo pavaldume, kai jis dirbo (duomenys neskelbtini) seniūnu, naudojosi pareiškėjo duomenimis prisijungdama prie GPS sistemos, pagal pareiškėjo žodinį prašymą fotografavo V. A. K., jos neinformuodama. Teismo vertinimu, liudytojos paaiškinimai nepatvirtino faktų, kad (duomenys neskelbtini) seniūnė V. A. K. naudojo tarnybinį automobilį asmeninėms reikmėms, ar „skraidė“ daugiau nei 100 km/h greičiu.
19. Pareiškėjo teigimu, (duomenys neskelbtini) seniūnė V. A. K., kaip viešasis asmuo, nesinaudoja tokiu pat garbės ir orumo gynimu kaip privatus asmuo, jo kritika, kokia griežta ji būtų, yra leistina, dėl ko viešasis asmuo turi pakęsti ir toleruoti jo atžvilgiu skelbiamą (nors ir nevisiškai tikslią) informaciją ar nuomonę, kuri privataus asmens atžvilgiu galėtų būti vertinama kaip garbės ir orumo pažeidimas, kad šiuo atveju sprendžiant dviejų konstitucinių vertybių – asmens garbės ir orumo ir teisės skleisti informaciją ir reikšti nuomonę, koliziją pirmenybė teiktina pastarajai.
19.1. Teismas nesutinka su šiais pareiškėjo teiginiais, nes viešojo asmens didesnis kritikos toleravimas negali būti siejamas su informacijos skelbimu, kuri neatitinka tikslumo ir tikrumo reikalavimų. Todėl šiuo atveju svarbu atriboti nuomones ir faktus. Minėta, kad vien žodžių „bendro pobūdžio informacija“ kaip tam tikros priedangos įrašymas frazėje negali nulemti jos pobūdžio, be to, teiginiai „<...> naudojo tarnybinį automobilį savo reikmėms“, „<...> „skaidrė“ daugiau nei 100 km/h greičiu“, yra konstatuojamojo pobūdžio, tokie teiginiai turi būti grindžiami faktiniais duomenimis, atsakomybė už jų tikrumą ir tikslumą tenka paskelbusiam asmeniui.
19.2. Teismo vertinimu, nors viešieji asmenys turėtų būti atsparesni reiškiamoms nuomonėms ir kritikai, tačiau kai skelbiama informacija, kuriai taikomi žinios, fakto kriterijai, jų apsaugos laipsnis neturi būti mažinamas. Galiausiai, informacijos, kuri nėra pagrindžiama faktiniais duomenimis, paskelbimas neatitinka ir demokratinės visuomenės interesų, nes kai tokia informacija pateikiama kaip teisinga ir tikra, ji iškreipia materialios tikrovės faktus, formuoja jos neatitinkančias, niekuo nepagrįstas nuomones, ir galiausiai, tai prieštarauja pliuralizmo, tolerancijos ir liberalumo, be kurių nėra „demokratinės visuomenės“, reikalavimų esmei. Saviraiškos laisvė nėra galimybė skelbti informaciją peržengiant ribojimus (įstatymų, etikos, moralės, kt.), kurie skirti visuomenės intereso gauti informaciją bei asmens teisės į gyvenimo privatumą, garbę ir orumą pusiausvyrai užtikrinti.
20. LVAT praktikoje laikomasi pozicijos, jog vienas iš pagrindinių teisinės valstybės principų, be kita ko, taikomas ir įgyvendinant viešąjį administravimą (VAĮ 3 straipsnio 1 punktas) – įstatymo viršenybės principas – inter alia reikalauja, jog administraciniai aktai, susiję su asmenų teisių ir pareigų įgyvendinimu, visais atvejais būtų pagrįsti įstatymais. VAĮ 8 straipsnio 1 dalyje detalizuojama, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje yra konstatavęs, kad VAĮ 8 straipsnio nuostatos reiškia, jog akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi, priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų reikalavimų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus. Pareiškėjas ginčijamą sprendimą gavo laiku, nes šį sprendimą apskundė nepasibaigus skundo padavimo terminui, t. y. pasinaudojo teisę apskųsti priimtą sprendimą (LVAT administracinėje byloje Nr. A-3061-858/2015, Nr. eA-3706-756/2016). Įvertinusi ginčijamo sprendimo turinį, teismas laiko, kad ginčijamas sprendimas atitinka VAĮ 8 straipsnio reikalavimus, nes pagrįstas objektyviais duomenimis ir teisės aktų normomis, taikomos priemonės motyvuotos, sprendime nebuvo apsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, aiškiai išdėstytos faktinės aplinkybės, jos susietos su taikomomis teisės normomis.
21. Atsižvelgus į šias aplinkybes, ginčo klausimą reglamentuojančius teisės aktus, teismas daro išvadą, kad Komisija iš esmės teisingai taikė teisės normas, tinkamai aiškino Komisijos veiklą reglamentuojančias procedūras, nenukrypo nuo nagrinėjamos bylos dalyko – žurnalistų ir viešosios informacijos leidėjų etikos vertinimo, tinkamai taikė teiginių priskyrimo konkrečiai kategorijai – faktų konstatavimui (žiniai), arba vertinamiesiems teiginiams (nuomonei), kriterijus, išsamiai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes, dėl to byloje buvo padarytos pagrįstos išvados, nulėmusios pagrįsto ir teisėto sprendimo priėmimą, todėl Komisijos 2020 m. gruodžio 8 d. sprendimas Nr. EKS-10/20 paliekamas nepakeistas, pareiškėjo reikalavimų tenkinti skunde išdėstytais argumentais nėra teisinio pagrindo, skundas atmestinas kaip nepagrįstas (Administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 punktas, 56 straipsnis).
22. Pareiškėjas procesiniuose dokumentuose išdėstė daugiau argumentų, tačiau, teismo nuomone, jie nėra esminiai sprendžiant šią administracinę bylą ir (arba) niekaip nekeičia šiame teismo sprendime padarytos išvados, todėl jų teismas nenagrinės. Paminėtina, kad EŽTT ir LVAT praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas Van de Hurk prieš Olandiją; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas Helle prieš Suomiją; LVAT administracinė byla Nr. A261-3555/2011).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85– 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,
nusprendžia:
Atmesti pareiškėjo G. J. skundą.
Sprendimas per trisdešimt dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.