Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas

Įžanginė dalis

Administracinė byla Nr. I2-1682-541/2021 Teismo proceso Nr. 3-61-3-04357-2020-6 Procesinio sprendimo kategorijos: 7.6.8; 55.1.3

2021 m. rugsėjo 29 d.

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jūratės Gaidytės-Lavrinovič, Inos Kirkutienės ir Jolantos Vėgelienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos A. A. skundą atsakovui Užimtumo tarnybai prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pareiškėja A. A. Vilniaus apygardos administraciniam teismui pateiktame skunde prašo: 1) panaikinti Užimtumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus klientų aptarnavimo departamento Ukmergės skyriaus (toliau – ir Užimtumo tarnybos Ukmergės skyrius) vedėjo 2020 m. lapkričio 26 d. sprendimą Nr. SSI(19.1)-1167 „Dėl išmokų savarankiškai dirbantiems asmenims neskyrimo“; 2) įpareigoti Užimtumo tarnybos Ukmergės skyrių priimti naują sprendimą, atitinkantį Lietuvos administracinių ginčų komisijos ir teismo nustatytas faktines aplinkybes ir teisinį reglamentavimą.

Nurodo, kad 2020 m. balandžio 9 d. Užimtumo tarnybos Ukmergės skyrius gavo prašymą dėl išmokos savarankiškai dirbančiam asmeniui skyrimo. 2020 m. balandžio 16 d. gavo Užimtumo tarnybos Ukmergės skyriaus vedėjo 2020 m. balandžio 15 d. sprendimą Nr. SSI(19.1)-65 neskirti išmokos - asmuo neturi teisės gauti išmoką - neatitinka Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo 2 str. 9 d. apibrėžtos savarankiškai dirbančio asmens sąvokos (Užimtumo įstatymo 5 str. 1 d.). 2020 m. balandžio 30 d. el. paštu kreipėsi į Užimtumo tarnybos Ukmergės skyrių prašydama peržiūrėti priimtą formalų sprendimą atsižvelgiant į faktines aplinkybes, bet gavo atsakymą, kad ji nevykdė savarankiškos veiklos iki Lietuvos Respublikos Vyriausybės paskelbtos ekstremaliosios situacijos ir karantino paskelbimo dienos ir dėl to neatitinka savarankiškai dirbančio asmens sąvokos, kaip tai apibrėžia Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo 2 straipsnio 9 dalis, išmoka nėra skiriama, vadovaujantis Lietuvos Respublikos užimtumo įstatymo 5¹ straipsnio 1 dalies nuostata.

Paaiškina, kad 2020 m. gegužės 14 d. kreipėsi su skundu į Lietuvos administracinių ginčų komisiją (toliau - Ginčų komisija), prašydama panaikinti Užimtumo tarnybos Ukmergės skyriaus sprendimą, nes manė, kad sprendimas formalus ir visiškai neatitinka faktinės situacijos, nes savarankiškai dirbo iki karantino paskelbimo ir toliau dirbo jį sušvelninus. 2020 m. birželio 10 d. Ginčų komisija priėmė sprendimą Nr. 2lR-457(AG-412/04-2020) panaikinti Užimtumo tarnybos Ukmergės skyriaus 2020 m. balandžio 15 d. sprendimą Nr. SSI(19.1)-65 bei įpareigojo iš naujo išnagrinėti pareiškėjos prašymą skirti išmoką savarankiškai dirbantiems asmenims karantino laikotarpiu. Pažymėjo, kad atsakovo vertinimas, jog iki karantino pradžios turėjo vykdyti veiklą yra teisiškai nepagrįstas. Atsakovas tinkamai neįvertino 2020 m. balandžio 8 d. pateikto prašymo dėl išmokos savarankiškai dirbantiems asmenims skyrimo karantino laikotarpiu ir neįvertino šio prašymo individualių aplinkybių, veiklos specifiškumo, netinkamai aiškino ir taikė Užimtumo įstatymo normas, todėl priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą, kuris naikinamas. 2020 m. liepos 2 d. Užimtumo tarnybos Ukmergės skyrius apskundė Ginčų komisijos sprendimą Vilniaus apygardos administraciniam teismui pažymėjo, kad pareiškėja negalėjo būti laikoma savarankiškai dirbančiu asmeniu, nes nevykdė veiklos iki karantino paskelbimo dienos. 2020 m. lapkričio 5 d. Vilniaus apygardos administracinis teismas priėmė sprendimą, kuriame konstatavo, kad nėra pagrindo naikinti Ginčų komisijos sprendimo, nes jis yra teisėtas ir pagrįstas. Teismas konstatavo, kad pareiškėja vykdė individualią veiklą pagal verslo liudijimus tęstinį laikotarpį, jos veikla buvo registruota ne trumpesnį nei 3 mėnesių laikotarpį per 12 mėnesių, ji veiklą sustabdė tik dėl šalyje paskelbto karantino, o vėliau šią veiklą tęsė, taigi teismo vertinimu, pareiškėja atitiko savarankiškai dirbančio asmens sąvoką. 2020 m. lapkričio 26 d. Užimtumo tarnybos Ukmergės skyrius priėmė sprendimą Nr. SSI(19.1 )-l 167 neskirti išmokos.

Teigia, kad Užimtumo tarnybos Ukmergės skyrius ieško būdų kaip išvengti teisėtai priklausančios išmokos skyrimo pažeisdama Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatyme įtvirtintą teisę į įstatymais pagrįstą ir objektyvų asmenų prašymų ir skundų nagrinėjimą ir t. t. Užimtumo tarnybos Ukmergės skyrius panaikino ir priėmė pakeistos formuluotės, bet savo esme analogišką naują sprendimą, kuris yra formalus, neatitinkantis teisinio reguliavimo ir faktinių aplinkybių. Naujame sprendime nurodytas teisinis išmokos neskyrimo pagrindas yra identiškas, kokiu buvo paremtas ir ankstesnis sprendimas. Užimtumo tarnybos Ukmergės skyrius sprendimą neskirti išmokos grindė aplinkybe, kad pareiškėja neturi teisės gauti išmokos, nes nevykdė veiklos iki karantino paskelbimo dienos, todėl neatitinka savarankiškai dirbančio asmens sąvokos. Aplinkybė, kad paskutinis savarankiškos veiklos vykdymo laikotarpis iki karantino buvo 2020 m. vasario 5 d. iki 2020 m. vasario 25 d., tiek Ginčų komisijai, tiek teismui buvo žinomas ir įvertintas faktinių aplinkybių ir norminių aktų taikymo požiūriu. Tiek Ginčų komisija, tiek teismas konstatavo, kad nors pareiškėja veiklos nevykdė iki karantino paskelbimo dienos, bet ji atitinka savarankiškai dirbančio asmens sąvoką, todėl išmoka turi būti skirta.

Atsakovas atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė, kad su skundu nesutinka, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodo, kad priimant sprendimą buvo įvertinta situacija atidžiai. Pareiškėja prašymą skirti išmoką pateikė 2020 balandžio 9 d., tuo metu galiojanti Lietuvos Respublikos užimtumo įstatymo (toliau - Užimtumo įstatymas) redakcija buvo 2020 m. kovo 17 d. Nr. XIII-2822 . Remiantis Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau - SODRA) duomenimis, pareiškėja iki kreipimosi skirti išmoką, vykdė individualią veiklą paskutinį kartą 2020 m. vasario 5 d. iki 2020 m. vasario 25 d. laikotarpiu, kitas veiklos vykdymo laikotarpis buvo tik 2020 m. gegužės 11 d. iki 2020 m. gegužės 27 d. Savarankiškos veiklos vykdymo laikotarpiai teikia aiškią išvadą, kad pareiškėja nebuvo savarankiškai dirbantis asmuo, kaip tai apibrėžia Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo 2 straipsnio 9 dalis, t. y. tuo metu, kai teikė prašymą skirti išmoką, faktiškai nevykdė veiklos. Pareiškėja neatitiko Užimtumo įstatymo 5¹ straipsnyje numatytos sąlygos išmokai gauti, t. y. neatitiko konkrečiai sąlygos, kad iki kreipimosi gauti išmoką dienos faktiškai vykdytų veiklą, dėl tokios priežasties buvo priimtas sprendimas neskirti išmokos.

Paaiškina, kad pareiškėjos teiginiai, jog Ginčų komisija, tiek Vilniaus apygardos administracinis teismas, pripažino, kad Užimtumo tarnyba netinkamai interpretavo teisės aktus ir pareiškėja laikytina savarankiškai dirbanti, yra neteisingas, kadangi tiek Ginčų komisija, tiek Vilniaus apygardos administracinis teismas abu kartus sprendimuose akcentavo, kad sprendimas neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio normų. Šiuo metu pareiškėjai yra skirta išmoka, paskelbus antrąjį karantiną ir skirta nuo karantino paskelbimo dienos, t. y. 2020 m. lapkričio 7 d., atitikus visas Užimtumo įstatymo 5¹ straipsnio 1 dalyje numatytas sąlygas.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

Byloje sprendžiamas klausimas dėl Užimtumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus klientų aptarnavimo departamento Ukmergės skyriaus vedėjo 2020 m. lapkričio 26 d. sprendimo Nr. SSI(19.1)-1167 „Dėl išmokų savarankiškai dirbantiems asmenims neskyrimo“, teisėtumo ir pagrįstumo.

Nustatyta, kad Užimtumo tarnyba 2020 m. balandžio 15 d. priėmė sprendimą „Dėl išmokų savarankiškai dirbantiems asmenims, neskyrimo“ Nr. SSI(19.1)-65, kuriuo pareiškėjai nebuvo skirta išmoka.

Iš byloje esančių rašytinių įrodymų nustatyta, jog 2020 m. balandžio 8 d. pareiškėja kreipėsi į Užimtumo tarnybos Vilniaus klientų aptarnavimo departamento Ukmergės skyrių su prašymu dėl išmokos savarankiškai dirbančiam asmeniui skyrimo. Pasirašydama prašymą pareiškėja patvirtino, jog savarankiška veikla buvo registruota ne trumpesnį kaip 3 mėnesių laikotarpį per 12 mėnesių ir nebuvo išregistruota iki Lietuvos Respublikos Vyriausybės paskelbtos ekstremaliosios situacijos ir karantino paskelbimo dienos; nedirba pagal darbo sutartį, neturi darbo santykiams prilygintų teisinių santykių ir negauna su darbo santykiais susijusių pajamų.

Užimtumo tarnybos Vilniaus klientų aptarnavimo departamento Ukmergės skyriaus vedėjas 2020 m. balandžio 15 d. priėmė sprendimą „Dėl išmokų savarankiškai dirbantiems asmenims, neskyrimo“ Nr. SSI(19.1)-65, kuriuo pareiškėjai nebuvo skirta išmoka. Teisinis neskyrimo pagrindas – pareiškėja neatitinka Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo 2 straipsnio 9 dalyje apibrėžtos savarankiškai dirbančio asmens sąvokos (Užimtumo įstatymo 5¹ str. 1 d.).

Pareiškėja, nesutikdama su Užimtumo tarnybos 2020 m. balandžio 15 d. sprendimu „Dėl išmokų savarankiškai dirbantiems asmenims, neskyrimo“, 2020 m. gegužės 14 d. kreipėsi su skundu į Lietuvos Respublikos administracinių ginčų komisiją (toliau – ir Komisija), prašydama panaikinti sprendimą, kuriuo jai nebuvo skirta išmoka ir įpareigoti Užimtumo tarnybą skirti išmoką pareiškėjai, kaip savarankiškai dirbančiam asmeniui.

Skunde Komisijai pareiškėja paaiškino dirbanti kirpėja 65-erius metus savarankiškai, kiekvieną mėnesį perkanti verslo liudijimą šiai veiklai. Nuo 2019 m. balandžio 15 d. iki karantino paskelbimo veiklą pagal verslo liudijimą vykdžiusi 149 dienas. Darbo vieta dalinasi su kita kirpėja, todėl dirba kintančiu grafiku. Tuo pačiu principu ketinusi išsiimti verslo liudijimą ir 2020 m. kovo mėn., tačiau dėl paskelbto karantino kirpyklų veikla buvo uždrausta. Pažymi, jog nors veiklos nevykdė, tačiau vis tiek turi išlaikyti patalpas, mokėti komunalinius mokesčius, atsiskaityti už medžiagas su tiekėjais. Jos teigimu, ji atitinka savarankiškai dirbančio asmens sąvoką – vykdo individualią veiklą pagal verslo liudijimą, per pastaruosius 12 mėn. ją vykdė ilgesnį kaip 3 mėn. laikotarpį, veiklai būdingas tęstinumas ir (ar) kartotinumas bei galimybė tokią veiklą vykdyti ateityje, veiklą buvo sustabdžiusi tik dėl karantino ir ją tęsianti toliau.

2020 m. birželio 10 d. sprendimu Nr. 21R-457 (AG-412/4-2020) Komisija pareiškėjos skundą tenkino iš dalies. Panaikino Užimtumo tarnybos 2020 m. balandžio 15 d. sprendimą „Dėl išmokų savarankiškai dirbantiems asmenims, neskyrimo“ Nr. SSI(19.1)-65 bei įpareigojo iš naujo išnagrinėti pareiškėjos 2020 m. balandžio 8 d. prašymą skirti išmoką savarankiškai dirbantiems asmenims karantino laikotarpiu.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. lapkričio 5 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI2-4246-872/2021 (teisminio proceso Nr. 3-61-302296-2020-6) pagal atsakovės (skundą padavusios institucijos) Užimtumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos skundą pareiškėjai A. A. nusprendė atsakovės (skundą padavusios institucijos) Užimtumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos skundą atmesti kaip nepagrįstą. Sprendime konstatavo, kad Ginčų komisijos sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas. Ginčų komisija pagrįstai panaikino Užimtumo tarnybos 2020 m. balandžio 15 d. sprendimą „Dėl išmokų savarankiškai dirbantiems asmenims, neskyrimo“ bei įpareigojo atsakovę iš naujo išnagrinėti pareiškėjos 2020 m. balandžio 8 d. prašymą ir priimti individualų sprendimą, įvertinus pareiškėjos veiklos specifiškumą bei jį pagrindžiant aiškiomis faktinėmis ir teisinėmis aplinkybėmis.

Nustatyta, kad Užimtumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus klientų aptarnavimo departamento Ukmergės skyriaus vedėjas 2020 m. lapkričio 18 d. priėmė sprendimą Nr. SSI(19.1)-1097, kuriuo panaikino 2020 m. balandžio 15 d. sprendimą Nr. SSI(19.1)-65 „Dėl išmokų savarankiškai dirbantiems asmenims skyrimo, neskyrimo ir mokėjimo nutraukimo“ 2 Priedo „Asmenų, kuriems neskirta išmoka savarankiškai dirbantiems asmenims, sąrašas“ 2 eilutę, kurioje nurodyta, kad A. A., teisinis neskyrimo pagrindas „Asmuo neturi teisės gauti išmoką – neatitinka Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo 2 str. 9 d. apibrėžtos savarankiškai dirbančio asmens sąvokos“. Teismo sprendime, kuris yra įsiteisėjęs, konstatuota, kad pareiškėja vykdė individualią veiklą pagal verslo liudijimą tęstinį laikotarpį, jos veikla buvo registruota ne trumpesnį nei 3 mėnesių laikotarpį per 12 mėnesių, ji veiklą sustabdė tik dėl šalyje paskelbto karantino, o vėliau šią veiklą tęsė, todėl teismas vertino, kad pareiškėja atitiko savarankiškai dirbančio asmens statusą.

Nustatyta, kad Užimtumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus klientų aptarnavimo departamento Ukmergės skyriaus vedėjas 2020 m. lapkričio 26 d. sprendimu Nr. SSI(19.1)-1167, persvarstę pareiškėjos prašymą, nusprendė pareiškėjai A. A. neskirti išmokos kaip savarankiškai dirbančiam asmeniui. Sprendime nurodyta, kad pareiškėja neturi teisės gauti išmoką vadovaujantis Užimtumo įstatymo 2020 m. kovo 17 d. redakcija Nr. XIII-2822, kuri buvo aktuali pareiškėjos prašymo pateikimo dienai, t. y. 2020 m. balandžio 9 d., nes šiai dienai pareiškėja faktiškai veiklos nevykdė, remiantis Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos duomenimis. Paskutinis savarankiškos veiklos vykdymo laikotarpis nuo 2020 m. vasario 5 d. iki 2020 m. vasario 25 d.

Ginčo santykius reglamentuoja Užimtumo įstatymas bei Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymas (toliau – ir Valstybinio socialinio draudimo įstatymas).

Užimtumo įstatymo (aktuali redakcija, galiojusi nuo 2020 m. balandžio 10 d. iki 2020 m. gegužės 8 d.) 5 straipsnyje yra įtvirtinta savarankiškai dirbančio asmens sąvoka, jog tai yra fizinis asmuo, kuris užsiima šia pagal savo pobūdį ir turinį neturinčia darbo santykiams ar darbo santykiams prilyginamiems teisiniams santykiams būdingo darbą atliekančio asmens pavaldumo asmeniui, kurio naudai yra atliekamas darbas, požymio veikla, kuriai būdingas tęstinumas ir (ar) kartotinumas bei galimybė tokią veiklą vykdyti ateityje: 1) individualia veikla; 2) veikla įsteigus juridinį asmenį ar kitą organizacinę struktūrą arba vykdant veiklą, kitaip susijusią su veikla juridiniame asmenyje; 3) veikla pagal paslaugų kvitus teikiant žemės ūkio ir miškininkystės paslaugas Lietuvos Respublikos žemės ūkio ir miškininkystės paslaugų teikimo pagal paslaugų kvitą įstatymo nustatyta tvarka.

Užimtumo įstatymo 5¹ straipsnis apibrėžia išmokų savarankiškai dirbantiems asmenims skyrimo ir mokėjimo ypatumus Lietuvos Respublikos Vyriausybei paskelbus ekstremaliąją situaciją ir karantiną. Pažymėtina, kad įstatymo 5¹ straipsnio 1 dalis numato, jog kai Lietuvos Respublikos Vyriausybė paskelbia ekstremaliąją situaciją ir karantiną, savarankiškai dirbantis asmuo, kaip ši sąvoka apibrėžta Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo 2 straipsnio 9 dalyje, turi teisę gauti išmoką savarankiškai dirbančiam asmeniui, jeigu jis atitinka šias sąlygas: 1) savarankiška veikla buvo registruota ne trumpesnį kaip 3 mėnesių laikotarpį per 12 mėnesių ir nebuvo išregistruota iki Lietuvos Respublikos Vyriausybės paskelbtos ekstremaliosios situacijos ir karantino paskelbimo dienos; 2) Lietuvos Respublikos Vyriausybės paskelbtos ekstremaliosios situacijos ir karantino metu nedirba pagal darbo sutartį ar neturi darbo santykiams prilygintų teisinių santykių ir negauna su darbo santykiais susijusių pajamų; 3) juridinio asmens atveju neturi likviduojamos ar bankrutuojančios įmonės statuso.

Užimtumo įstatymo 5¹ straipsnio 5 dalis nustato, jog išmokas savarankiškai dirbantiems asmenims skiria Užimtumo tarnyba. Asmeniui, kuris kreipėsi į Užimtumo tarnybą dėl išmokos savarankiškai dirbančiam asmeniui paskyrimo, išmoka savarankiškai dirbančiam asmeniui paskiriama per 3 darbo dienas nuo duomenų ar dokumentų, patvirtinančių asmens atitiktį šio straipsnio 1 dalyje nurodytai (nurodytoms) sąlygai (sąlygoms), gavimo Užimtumo tarnyboje dienos. Išmokas savarankiškai dirbantiems asmenims, atsižvelgiant į šio straipsnio 5 dalyje nurodytus Užimtumo tarnybos priimtus sprendimus, moka ir išieško Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos ar jos paskirta Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaiga (toliau – išmokų mokėtojas) (Užimtumo įstatymo 6 dalis).

Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 2 straipsnio 9 dalis įtvirtina, kad savarankiškai dirbantys asmenys – individualių įmonių savininkai; mažųjų bendrijų nariai; tikrųjų ūkinių bendrijų ir komanditinių ūkinių bendrijų tikrieji nariai; asmenys, kurie verčiasi individualia veikla, kaip ji apibrėžta Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatyme (toliau – ir GPMĮ) (advokatai, advokatų padėjėjai, notarai, antstoliai, verslo liudijimus turintys asmenys ir kiti asmenys); fiziniai asmenys, kurie verčiasi individualia žemės ūkio veikla, kai žemės ūkio valdos ar ūkio ekonominis dydis pagal valstybės įmonės Žemės ūkio informacijos ir kaimo verslo centro atliktus skaičiavimus už praėjusių metų mokestinį laikotarpį nuo sausio 1 d. iki gruodžio 31 d. yra lygus 4 ekonominio dydžio vienetams arba didesnis (toliau – ūkininkai ir jų partneriai); šeimynos dalyviai, kaip jie apibrėžti Lietuvos Respublikos šeimynų įstatyme (toliau – šeimynos dalyviai); asmenys, gaunantys pajamas pagal autorines sutartis arba pajamas iš sporto ar atlikėjo veiklos (išskyrus asmenis, nurodytus šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje).

GPMĮ 2 straipsnio 7 dalies 1 punkte įtvirtinta, kad individuali veikla – savarankiška veikla, kuria versdamasis gyventojas siekia gauti pajamų ar kitokios ekonominės naudos per tęstinį laikotarpį, įskaitant ir savarankišką bet kokio pobūdžio komercinę arba gamybinę veiklą <...>.

Įvertinęs teisinį reglamentavimą, teismas daro išvadą, kad savarankiškai dirbančio asmens sąvoka apima ir individualių įmonių savininkus, kurie verčiasi individualia veikla, siekdami gauti pajamų per tęstinį laikotarpį, įskaitant ir veiklą pagal verslo liudijimus. Paskelbus ekstremaliąją situaciją ir karantiną, asmuo įgyja teisę gauti išmoką savarankiškai dirbančiam asmeniui, jeigu savarankiška veikla buvo registruota ne trumpesnį kaip 3 mėnesių laikotarpį per 12 mėnesių. Nagrinėjamu atveju pareiškėja pateikė Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos Mokestinių prievolių departamento II skyriaus 2020 m. balandžio 29 d. raštą, kuriame nurodoma, jog nuo 2019 m. balandžio 15 d. iki 2020 m. vasario 25 d. pareiškėja turėjo įgijusi verslo liudijimus iš viso 149 veiklos dienoms. Taip pat pareiškėja į bylą yra pateikusi ir verslo liudijimus: kirpyklų, kosmetikos kabinetų ir salonų, soliariumų veiklai.

Iš byloje pateiktų duomenų nustatyta, jog pareiškėja vykdė individualią veiklą pagal verslo liudijimus tęstinį laikotarpį, jos veikla buvo registruota ne trumpesnį nei 3 mėnesių laikotarpį per 12 mėnesių, ji veiklą sustabdė tik dėl šalyje paskelbto karantino, o vėliau šią veiklą tęsė, taigi, teismo vertinimu, pareiškėja atitiko savarankiškai dirbančio asmens sąvoką, kas jau yra konstatuota įsiteisėjusiu Vilniaus apygardos teismo 2020 m. lapkričio 5 d. sprendimu. Be to, atsakovas į bylą nepateikė duomenų, jog pareiškėjos veikla prašymo pateikimo metu buvo išregistruota.

VAĮ straipsnio 10 straipsnio 5 dalyje (įstatymo redakcija, įsigaliojusi nuo 2020-11-01) nustatyta, kad administraciniame sprendime turi būti nurodytas administracinio sprendimo teisinis ir faktinis pagrindas ar kitos administraciniam sprendimui įtakos turėjusios aplinkybės, administracinio sprendimo motyvai. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje yra konstatavęs, kad VAĮ 8 straipsnio (įstatymo redakcija, galiojusi iki 2020-11-01) nuostatos reiškia, jog akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų reikalavimų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (žr., LVAT 2009 m. kovo 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-420/2009, 2010 m. gruodžio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-686/2010, 2015 m. spalio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3061-858/2015).

Nagrinėjamu atveju atsakovė yra viešojo administravimo subjektas, todėl savo veikloje turi vadovautis ir VAĮ 3 straipsnyje, 10 straipsnyje įtvirtintais principais ir nuostatomis. Teismas pažymi, kad iš ginčijamo Sprendimo turinio akivaizdu, kad nors Sprendime yra nurodyta įstatymo norma, kuria remiantis buvo priimtas toks sprendimas, tačiau pareiškėjai buvo tik formaliai atsakyta vienu argumentu, kad pareiškėja iki kreipimosi gauti išmoką dienos, t. y. 2020 m. balandžio 9 d. faktiškai nevykdė veiklos, todėl neatitiko Užimtumo įstatymo 5¹ straipsnyje numatytų sąlygų išmokai gauti.

Iš skundžiamo sprendimo turinio teismas vertina, kad atsakovės sprendimas yra nemotyvuotas. Svarbu pažymėti, kad Ginčų komisija savo sprendime, kuriuo buvo panaikintas atsakovo ankstesnis, t. y. 2020 m. balandžio 15 d. sprendimas, priimtas pareiškėjos atžvilgiu, buvo pažymėjusi, kad atsakovas skundžiamame sprendime nedetalizavo, kokių konkrečių reikalavimų pareiškėja neatitiko, kad gautų išmoką; kad atsakovas tinkamai neįvertino pareiškėjos 2020 m. balandžio 8 d. prašymo individualių aplinkybių, veiklos specifiškumo; kad atsakovas netinkamai aiškino ir taikė Užimtumo įstatymo nuostatas. Akivaizdu, kad atsakovas, priimdamas šioje byloje ginčijamą sprendimą neatsižvelgė tiek į Ginčų komisijos, tiek į teismo sprendimuose duotą išaiškinimą ir konstatuotas aplinkybes bei neįvertino pareiškėjos prašymo individualių aplinkybių ir veiklos specifiškumo. Dėl nurodyto konstatuotina, kad atsakovės nagrinėjamoje byloje ginčijamas sprendimas neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnyje (ginčui aktuali redakcija) numatytų individualaus administracinio akto turiniui keliamų reikalavimų, nes jis nėra tiek pagrįstas ir motyvuotas, kad būtų aišku, kodėl pareiškėjai, kaip savarankiškai dirbančiam asmeniui, atsižvelgiant į jos individualios veiklos specifiškumą, nėra skirta išmoka.

Atsižvelgus į nustatytas aplinkybes, ginčo klausimą reglamentuojančius teisės aktus, teismas daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju yra pagrindas pareiškėjos skundą tenkinti ir panaikinti Užimtumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus klientų aptarnavimo departamento Ukmergės skyriaus vedėjo 2020 m. lapkričio 26 d. sprendimą Nr. SSI(19.1)-1167 „Dėl išmokų savarankiškai dirbantiems asmenims neskyrimo“ bei įpareigoti atsakovę iš naujo išnagrinėti pareiškėjos 2020 m. balandžio 8 d. prašymą ir priimti individualų sprendimą, įvertinus pareiškėjos veiklos specifiškumą, bei jį pagrįsti aiškiomis faktinėmis ir teisinėmis aplinkybėmis (Administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 2 punktas).

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86-87 straipsniais, 88 straipsnio 2 punktu, 132 straipsniu, 133 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Pareiškėjos A. A. skundą tenkinti.

Panaikinti Užimtumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus klientų aptarnavimo departamento Ukmergės skyriaus vedėjo 2020 m. lapkričio 26 d. sprendimą Nr. SSI(19.1)-1167 „Dėl išmokų savarankiškai dirbantiems asmenims neskyrimo“.

Įpareigoti Užimtumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus klientų aptarnavimo departamento Ukmergės skyrių iš naujo išnagrinėti pareiškėjos A. A. 2020 m. balandžio 8 d. prašymą dėl išmokos savarankiškai dirbančiam asmeniui skyrimo.

Sprendimas per trisdešimt dienų nuo sprendimo paskelbimo gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.