- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-11-02
- Bylos Nr.
- 1N-112/2011
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Linas Šiukšta, Viktoras Kažys, Rūta Mickevičienė (pran.)
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Rūtos Mickevičienės (pranešėjos),
teismo posėdyje išnagrinėjo kaltinamojo juridinio asmens (duomenys neskelbtini) atstovo skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2011 m. spalio 17 d. nutarties, kuria buvo atmestas kaltinamojo juridinio asmens (duomenys neskelbtini) atstovo prašymas dėl leidimo naudotis dalimi piniginių lėšų, kurioms taikomas laikinas nuosavybės teisės apribojimas.
Aprašomoji dalis
nustatė:
kaltinamojo juridinio asmens (duomenys neskelbtini) atstovas pateikė Vilniaus apygardos teismui prašymą nustatyti 3 000 000 Lt areštuotų lėšų naudojimosi tvarką, suteikiant teisę (duomenys neskelbtini)i naudoti šias lėšas finansinei-ūkinei veiklai, atstatant sunaudotas lėšas, įsiteisėjus apkaltinamajam nuosprendžiui byloje, jeigu toks nuosprendis bus priimtas. Prašymas motyvuotas tuo, kad Vilniaus apygardos teismo 2008 m. gegužės 6 d., 2008 m. gegužės 7 d., 2008 m. birželio 12 d. nutartimis (duomenys neskelbtini) yra laikinai apribotos nuosavybės teisės į 6 353 337,95 Lt valstybės skirtas dotacijas. Laikinas nuosavybės teisės apribojimas į minėtas pinigines lėšas nustatytas neterminuotai, nors įstatymas nenumato tokio apribojimo, išskyrus – baudžiamosiose bylose už sunkius ir labai sunkius nusikaltimus. Tuo tarpu nė vienas iš nusikaltimų, kuriais kaltinama (duomenys neskelbtini) pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 11 straipsnį nepriskiriamas prie sunkių. Dėl didelės sumos areštuotų pinigų ir draudimo jais naudotis (duomenys neskelbtini) yra nelygiavertėje finansinėje-ūkinėje padėtyje su kitomis politinėmis partijomis. Be to, šios lėšos yra reikalingos partijos finansinei-ūkinei veiklai. Šiuo metu areštuotu (duomenys neskelbtini) turtu – lėšomis, naudojasi privatus juridinis asmuo – bankas, šių lėšų naudojimas jam nieko nekainuoja, dėl naudojamų lėšų jokių ataskaitų neteikia.
Prašyme tai pat nurodyta, kad Vilniaus apygardos teismo nutartimis dėl laikinojo nuosavybės teisės apribojimo visiškai uždrausta naudotis areštuotomis lėšomis, nenumatant jokių šių lėšų panaudojimo galimybių. Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 152 straipsnio 8 punkte numatyta, kad nutarime skirti laikiną nuosavybės teisės apribojimą turi būti nurodytas laikinas nuosavybės teisės apribojimo būdas (ar visiškai apribojama nuosavybės teisė ar atskiros sudedamosios šios teisės dalys) ir mastas. Tai reiškia, kad nuosavybės teisė į turtą, o tame tarpe ir pinigines lėšas, gali būti apribota su išlygomis, t. y. nustatant šio turto naudojimo tvarką ir būdus. Pažymima, jog naudojimosi tvarka gali būti nustatyta daliai areštuoto turto. Be to, nė viena iš teisės normų (BK 72 str. 5 d., BPK 116 str.) nedraudžia areštuoto turto dalinio sunaudojimo, esant galimybei jį atstatyti. (duomenys neskelbtini) pagal savo finansines galimybes galėtų atstatyti iki 3 000 000 Lt suvartotų piniginių lėšų. Nurodyto prašymo patenkinimas neribotų ir juridinio asmens finansinių-ūkinių galimybių.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus apygardos teismas 2011 m. spalio 17 d. nutartimi atmetė kaltinamojo juridinio asmens (duomenys neskelbtini) atstovo prašymą leisti naudotis dalimi piniginių lėšų, kurioms taikomas laikinas nuosavybės teisės apribojimas. Teismo nutartyje nurodyta, jog nepagrįsti kaltinamojo atstovo išdėstyti argumentai, jog teismas, laikinai apribodamas nuosavybės teisę į pinigines lėšas, privalėjo nurodyti laikino nuosavybės teisės apribojimo būdą ir mastą bei tai, jog minėtas laikinas nuosavybės teisių apribojimas į nurodytas pinigines lėšas yra pritaikytas neterminuotai. Teismas pažymėjo, jog BPK 151 straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad tuo atveju, kai laikinai apribota nuosavybės teisė į piniginius indėlius, visos operacijos su jais nutraukiamos, jei nutarime dėl laikino nuosavybės teisės apribojimo nenurodyta kitaip ir tik taikant dalinį nuosavybės teisių apribojimą piniginėms lėšoms, teismas privalo nurodyti taikytos procesinės prievartos priemonės būdą. Taip pat pažymėjo, jog nuosavybės teisės apribojimo mastas taip pat nurodytas – konkrečios valstybės skirtų dotacijų pinigų sumos. Be to, BPK 151 straipsnio 6 ir 7 dalyse nustatyti laikino nuosavybės teisės apribojimo terminai bei sąlygos yra taikomos ikiteisminio tyrimo metu, vykstant teismo procesui maksimalūs priemonės taikymo terminai nenumatyti. Pirmosios instancijos teismas taip pat pažymėjo, jog kaltinamojo atstovas, apskųsdamas aukštesnės instancijos teismui Vilniaus apygardos teismo nutartis dėl laikino nuosavybės teisių apribojimo taikymo, dėstė analogiškus argumentus dėl būtinumo teismui laikytis BK 151 straipsnio 6 dalyje nustatytų terminų. Šie argumentai aukštesnės instancijos teismo ne vieną kartą atmesti, konstatuojant, jog „bylai jau esant teismo žinioje, įstatymai nenumato būtinumo pratęsti laikino nuosavybės teisės apribojimo kas tris mėnesius. Teismas pats nustato šios procesinės prievartos priemonės taikymo terminą, įvertinęs šio klausimo išsprendimui turinčias reikšmės bylos aplinkybes. Teismas, paskirdamas laikiną nuosavybės teisės apribojimą iki bus išnagrinėta ši byla, jokių baudžiamojo proceso įstatymų nepažeidė“.
Be to, teismas pažymėjo, jog BK 72 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad tais atvejais, kai konfiskuotinas turtas yra paslėptas, suvartotas, priklauso tretiesiems asmenims ar jo negalima paimti dėl kitų priežasčių arba šį turtą konfiskuoti būtų netikslinga, teismas iš kaltininko ar kitų šio straipsnio 4 dalyje nurodytų asmenų išieško konfiskuotino turto vertę atitinkančią pinigų sumą. Tuo tarpu, BPK 116 straipsnis nurodo, kad proceso metu ikiteisminio tyrimo pareigūnas ar teismas turi imtis priemonių galimam civiliniam ieškiniui užtikrinti: surasti įtariamajam ar kaltinamajam arba už įtariamojo ar kaltinamo veiksmus materialiai atsakingiems asmenis priklausantį turtą ir laikinai apriboti nuosavybės teisę į jį. Išanalizavęs išdėstytas teisės normas, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad tiek teismas, tiek ikiteisminio tyrimo pareigūnas turi pareigą kiekvienu atveju imtis priemonių galimam civiliniam ieškiniam užtikrinti – surasti nurodytiems asmenims priklausantį turtą ir laikinai apriboti nuosavybės teisę į jį. Sprendžiant turto konfiskavimo klausimą, tik tais atvejais, kai toks turtas nerandamas (jis suvartotas, paslėptas ir pan.) išieškoma konfiskuotino turto vertę atitinkanti pinigų suma. Taigi, įstatymai nenumato teisinės galimybės leisti naudoti turtą (panaudoti pinigines lėšas, kurioms taikomas laikinas nuosavybės teisės apribojimas), o vėliau (apkaltinamojo nuosprendžio atveju) įpareigoti šias pinigines lėšas atstatyti. Teismas pažymėjo, jog taikant tokią praktiką, netektų prasmės pats laikino nuosavybės teisių apribojimo, kaip procesinės prievartos priemonės institutas, kurio taikymo pagrindas ir yra užtikrinti civilinį ieškinį ir galimą turto konfiskavimą. Pažymėjo ir tai, kad kaltinamojo atstovo prašyme nurodytos BK 72 straipsnio 5 dalis, BPK 116 straipsnis, nenumato galimybės leisti sunaudoti dalį areštuoto turto ir esant galimybei jį atstatyti.
Pirmosios instancijos teismas pažymėjo ir tai, kad nurodyti argumentai, jog dėl didelės sumos areštuotų pinigų ir draudimo jais naudotis (duomenys neskelbtini) yra nelygiavertėje finansinėje-ūkinėje padėtyje su kitomis politinėmis partijomis, šios lėšos yra reikalingos partijos finansinei-ūkinei veiklai, kuriomis šiuo metu naudojasi bankas, nėra teisiškai reikšmingos. Byloje surinkti duomenys patvirtina ne tik taikomos procesinės prievartos priemonės reikalingumą, bet ir jos proporcingumą. Byloje yra pareikšti civiliniai ieškiniai: Vilniaus apskrities Valstybinei mokesčių inspekcija – 3 009 043 Lt, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus – 855 347 Lt; be to, ikiteisminio tyrimo metu nustatytas valstybei padarytos žalos dydis siekia beveik 10 000 000 Lt sumą, kuri ženkliai viršija piniginių lėšų sumą, kuriai taikomas laikinas nuosavybės teisių apribojimas (6 353 337,80 Lt). Pirmosios instancijos teismo nuomone, esant nurodytoms aplinkybėms teigti, kad šiuo atveju buvo pažeistas proporcingumo principas, taikant aptariamą procesinę prievartos priemonę, nėra jokio pagrindo.
Šalies argumentai
Kaltinamojo juridinio asmens atstovas skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2011 m. spalio 17 d. nutartį ir priimti naują sprendimą: nustatyti 3 000 000 Lt areštuotų lėšų naudojimosi tvarką, suteikiant teisę juridiniam asmeniui (duomenys neskelbtini)i naudoti šias lėšas finansinei-ūkinei veiklai; įpareigoti juridinio asmens (duomenys neskelbtini) sunaudotas lėšas atstatyti įsiteisėjus apkaltinamajam nuosprendžiui byloje, jeigu toks nuosprendis bus priimtas juridinio asmens (duomenys neskelbtini) atžvilgiu.
Kaltinamojo atstovas teigia, jog pirmosios instancijos teismo argumentai atmesti prašymą yra nepakankami. BK 72 straipsnio 5 dalyje akivaizdžiai įtvirtinta suvartoto turto atstatymo galimybė. Pinigai yra individualiais požymiais neapibrėžti daiktai, todėl jų atstatymo mechanizmas yra paprastesnis, nes atstatoma gali būti tik suvartota suma. Todėl teismas, galėjo ir turėjo teisę išreikalauti įrodymus, patvirtinančius galimybę atstatyti suvartotą turtą, taip pat įrodymus, kokiems tikslams areštuoto turto dalis bus naudojama. Taip pat nurodo, jog BPK 151 straipsnio 4 dalyje yra numatyta, jog areštuotas turtas gali būti paliekamas saugoti ir šio turto savininkui, jį įspėjant dėl baudžiamosios atsakomybės. Savininkas, kaip taisyklė, naudojasi areštuotu turtu (statiniais, daiktais ir kt., tai yra kilnojamuoju ir nekilnojamuoju turtu), neblogindamas jo padėties.
Toliau juridinio asmens atstovas skunde teigia, jog BPK 151 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta nuostata, kad laikinas nuosavybės teisės apribojimas į piniginius indėlius reiškia, kad visos piniginės operacijos jomis nutraukiamos, jei nutarime nenurodyta kitaip. Iš šio įstatymo reikalavimo matyti, kad teismui palikta teisė nustatyti naudojimosi areštuoto turto būdą visiškai uždraudžiant naudotis tokiu turtu ar uždraudžiant tik kokias nors pinigines operacijas. Be to, teismui palikta teisė nustatyti laikinojo nuosavybės teisės apribojimo mastą. Kad teismas turi teisę ir gali išspręsti nutartimi minėtus reikalavimus, patvirtina ir BPK 152 straipsnio 8 punkto reikalavimas nutartyje nurodyti turto, kuriam taikomas laikinas nuosavybės teisės apribojimas, naudojimo būdą ir mastą.
Juridinio asmens atstovas pažymi, jog teismas nutartyje įrodinėjo laikiną nuosavybės teisės apribojimo juridinio asmens turtui būtinumą, tačiau juridinis asmuo prašymu neginčijo ir neprašė laikinojo nuosavybės teisės apribojimo panaikinti. Teismas neanalizavo ir nesvarstė juridinio asmens prašymo nustatyti jau areštuotų lėšų dalies naudojimo tvarką, t. y. leisti naudotis dalimi areštuotų lėšų nepanaikinus laikinojo nuosavybės teisės apribojimo.
Teismo posėdyje kaltinamojo juridinio asmens atstovas prašė skundą tenkinti, o prokuroras prašė skundą atmesti.
Kaltinamojo juridinio asmens (duomenys neskelbtini) atstovo skundas atmetamas.
BPK 151 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog civiliniam ieškiniui ar galimam turto konfiskavimui užtikrinti prokuroro nutarimu įtariamajam ar pagal įstatymus materialiai atsakingam už įtariamojo veiksmus fiziniam asmeniui arba fiziniams asmenims, kurie turi nusikalstamu būdu gautą ar įgytą turtą, gali būti skiriamas laikinas nuosavybės teisės apribojimas. Minėta procesinės prievartos priemonė gali būti paskirta esant bent vienam iš dviejų pagrindų, t. y. procese turi būti užtikrintas civilinis ieškinys arba turto konfiskavimas.
Teisėjų kolegijos nuomone, Vilniaus apygardos teismas 2011 m. spalio 17 d. nutartimi pagrįstai atmetė kaltinamojo juridinio asmens (duomenys neskelbtini) atstovo prašymą nustatyti 3 000 000 Lt areštuotų lėšų naudojimosi tvarką, suteikiant teisę (duomenys neskelbtini)i naudoti šias lėšas finansinei-ūkinei veiklai, atstatant sunaudotas lėšas, įsiteisėjus apkaltinamajam nuosprendžiui byloje, jeigu toks nuosprendis bus priimtas.
Iš apeliaciniam teismui pateiktos baudžiamosios bylos matyti, kad Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija yra pareiškusi civilinį ieškinį, kuriame prašoma iš kaltinamųjų fizinių asmenų ir juridinio asmens (duomenys neskelbtini) priteisti valstybės naudai 3 009 043 Lt nesumokėtų mokesčių. Taip pat civilinį ieškinį yra pareiškęs Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrius dėl (duomenys neskelbtini) nesumokėtų 855 347 Lt valstybinio socialinio draudimo įmokų išieškojimo. Be to, ikiteisminio tyrimo metu nustatytas valstybei padarytos žalos dydis siekia beveik 10 000 000 Lt sumą. Siekiant užtikrinti civilinius ieškinius bei galimą turto konfiskavimą, kaltinamajam juridiniam asmeniui (duomenys neskelbtini)i 2008 m. gegužės 6 d., 2008 m. gegužės 7 d. ir 2008 m. birželio 12 d. nutartimis buvo taikyta procesinė prievartos priemonė – laikinas nuosavybės teisių apribojimas ir visiškai apribotos kaltinamojo juridinio asmens (duomenys neskelbtini) nuosavybės teisės (valdymo, naudojimo, disponavimo teisė) į politinei partijai skirtas valstybės dotacijas (BPK 151 str. 1 d. 1 ir 2 punktai), viso 6 353 337,8 Lt sumai.
Teisėjų kolegijos nuomone, nėra jokių garantijų, kad leidus kaltinamajam juridiniam asmeniui (duomenys neskelbtini)i naudotis lėšomis, kurioms taikytos laikinos nuosavybės teisės apribojimas, prašomai 3 000 000 Lt sumai, jos galimai nebus išleistos ir kad galimai patenkinus civilinį ieškinį ar taikius turto konfiskavimą, bus galimybė išieškoti piniginių lėšų sumas, kurios yra žymiai didesnės nei suma, kuriai taikytos laikinos nuosavybės teisės apribojimas. Be to, kaip ir pažymėjo pirmosios instancijos teismas, leidus naudoti turtą (panaudoti piniginių lėšų dalį, kurioms taikomas laikinas nuosavybės teisės apribojimas), o vėliau (apkaltinamojo nuosprendžio atveju) įpareigoti šias pinigines lėšas atstatyti, netenka prasmės pats laikinojo nuosavybės teisių apribojimo, kaip procesinės prievartos priemonės institutas, kurio taikymo pagrindas yra užtikrinti civilinį ieškinį ir galimą turto konfiskavimą.
Atmetamas, kaip nepagrįstas, kaltinamojo asmens atstovo skundo argumentas, kad pirmosios instancijos teismas neanalizavo ir nesvarstė juridinio asmens prašymo nustatyti jau areštuotų lėšų dalies naudojimo tvarkos (būdo ir masto), o įrodinėjo laikiną nuosavybės teisės apribojimo juridinio asmens turtui būtinumą. Kaip matyti iš skundžiamos nutarties, teismas tinkamai bei išsamiai motyvavo savo sprendimą dėl juridinio asmens atstovo prašymo nustatyti areštuotų lėšų dalies naudojimo tvarką, todėl šis skundo argumentas plačiau nebus aptariamas ir atmetamas tais pačiais motyvais. Aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas prašymą atmetė, negali būti vertinama kaip šio prašymo nesvarstymas.
Teisėjų kolegijos nuomone, netikslinga kaltinamojo juridinio asmens atstovo nuoroda į BK 72 straipsnio 5 dalį, kurioje, atstovo teigimu, įtvirtinta suvartoto turto galimybė. Pažymima, jog minėto straipsnio nuostatos taikomos tada, kai yra teismo sprendimas konfiskuoti turtą, kuris buvo nusikaltimo įrankis, priemonė ar nusikalstamos veikos rezultatas, tačiau nagrinėjamu atveju baudžiamoji byla nėra išnagrinėta, todėl siekiant užtikrinti galimą turto konfiskavimą ar civilinių ieškinių užtikrinimui taikomos BPK 151 straipsnio 2 dalies nuostatos. Nagrinėjamu atveju pažymėtina, kad juridinio asmens atstovo prašymo argumentai, jog dėl didelės sumos areštuotų pinigų ir draudimo jais naudotis (duomenys neskelbtini) yra nelygiavertėje finansinėje-ūkinėje padėtyje su kitomis partijomis, negali būti vertinami, kaip prioritetiniai bei paneigiantys būtinybę užtikrinti byloje viešąjį interesą, t. y. užtikrinti civilinių ieškovų apsaugą, jų teisėtus lūkesčius, kad įstatyme numatytomis priemonėmis tam tikra dalimi jie galės realizuoti savo teisę į turtinės žalos kompensaciją. Tuo tarpu juridinio asmens atstovo prašymas leisti naudotis dalimi areštuotų lėšų, paneigtų civilinių ieškovų teisėtus interesus ir leistų jiems atsidurti teisiniame neaiškume.
Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgęs į visas aukščiau nurodytas aplinkybes, konstatuoja, kad Vilniaus apygardos teismo nutartis teisėta ir pagrįsta, jos naikinti ar keisti nėra teisinio pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 442 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Kaltinamojo juridinio asmens (duomenys neskelbtini) atstovo skundą atmesti ir Vilniaus apygardos teismo 2011 m. spalio 17 d. nutartį palikti galioti.
Nutartis neskundžiama.