- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2009-09-17
- Bylos Nr.
- 2A-393-544/2009
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Romualdas Januška (pirm.), Ramunė Čeknienė (pran.), Birutė Valiulienė
- Suinteresuotas asmuo
- T. L., K. G., Viešame teismo, Respublikos
- Pareiškėjas
- Kėdainių rajono apylinkės vyriausiojo
- Kategorijos
- 26.3pavadinimo nepavyko patikrinti
- 95.7pavadinimo nepavyko patikrinti
- 114.11pavadinimo nepavyko patikrinti
- 121.18pavadinimo nepavyko patikrinti
- 128.5pavadinimo nepavyko patikrinti
Pirmosios instancijos teismo Civilinė byla Nr. 2A-393-544/2009
Teisėjas Ramyna Šidlauskienė Procesinio sprendimo kategorija: 26.3; 95.7; 114.11; 121.18; 128.5;
NUTARTIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2009 m. rugsėjo 17 d.
Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Romualdo Januškos, kolegijos teisėjų Ramunės Čeknienės (pranešėja), Birutės Valiulienės, sekretoriaujant Lolitai Kudabienei, dalyvaujant Kėdainių rajono apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro atstovei prokurorei Stasei Svetickienei, suinteresuotiems asmenims T. L., K. G.,
Viešame teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal suinteresuoto asmens T. L. apeliacinį skundą dėl Kėdainių rajono apylinkės teismo 2009 m. gegužės 11 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-18-188/2009 pagal pareiškėjo Kėdainių rajono apylinkės vyriausiojo prokuroro pareiškimą, suinteresuotieji asmenys: T. L., Respublikos g. namo Nr. 20 daugiabučių namų savininkų bendrija, Kėdainių rajono savivaldybės administracijos Švietimo ir kultūros departamento Socialinės paramos skyrius, T. L., K. G., dėl T. L. pripažinimo neveiksnia.
Aprašomoji dalis
NUSTATĖ:
Šalies argumentai
Pareiškėjas Kėdainių rajono apylinkės vyriausiasis prokuroras kreipėsi į teismą prašydamas pripažinti T. L. neveiksnia. Nurodė, kad prokuratūroje gautas Respublikos g. 20-ojo namo gyventojų prašymas kreiptis į teismą dėl namo gyventojos T. L. pripažinimo neveiksnia. Prašyme nurodyta, kad pastaroji gyvena viena, serga šizofrenija, jos elgesys neprognozuojamas, dažnai agresyvus, iš jos buto tekantis vanduo apliejo po juo esančius butus (duomenys neskelbtini) ir padarė žalą, dėl ko ne kartą buvo nutrauktas vandens tiekimas kitiems butams, moteris neįleidžia į savo butą meistrų, galinčių pašalinti gedimo priežastį. Pablogėjus sveikatai T. L. laiptinėje gąsdina mažamečius vaikus, kažką degina. Dėl jos neprognozuojamo elgesio kyla pavojus kitų namo gyventojų saugumui, galimi nelaimingi atsitikimai. T. L. sveikatos būklę patvirtina medicininiai duomenys, kuriais abejoti nėra pagrindo.
Žemesnės instancijos teismas
Kėdainių rajono apylinkės teismas 2009-05-11 sprendimu pareiškimą patenkino ir T. L. pripažino neveiksnia. Teismas konstatavo, kad iš VŠĮ „Kėdainių pirminės sveikatos priežiūros centras“ 2008-03-08 pažymos Nr. 890 matyti, kad T. L. nuo 1980-10-31 yra psichikos sveikatos kabineto įskaitoje su diagnoze paranoidinė šizofrenija (b. l. 18). 2007-01-10, 2007-03-29, 2007-10-05 Kėdainių rajono PK pranešimuose Kėdainių PSPC psichikos sveikatos skyriui nurodyta, kad T. L. elgiasi agresyviai kaimynų atžvilgiu, plūstasi necenzūriniais žodžiais, todėl prašoma imtis priemonių jos psichikos būklės patikrinimui, įvertinimui ir gydymui (b. l. 45, 47, 59). Kiti byloje pateikti duomenys patvirtina, kad T. L. gąsdina mažamečius vaikus, ne kartą vandeniu yra užpylusi žemiau esančius butus vandeniu, vanduo bėgo per laidus, galėjo sukelti gaisrą, laiptinėje degino smilkalus, naktimis kelia triukšmą, elgesys neprognozuojamas ir dažnai agresyvus. Iš 2008-12-29 teismo psichiatrijos, teismo psichologijos akto Nr. 231 matyti, kad T. L. serga lėtine psichikos liga (sutrikimu) – paranoidine šizofrenija, nepertraukiama eiga, dėl šios ligos (sutrikimo) negali suprasti savo veiksmų esmės ir negali jų valdyti, jos liga (sutrikimas) nėra laikino pobūdžio, tai procesinis progresuojantis sutrikimas, šizofrenija, trunkanti ilgus metus ir pasireiškianti patologija, psichikos funkcijos sutrikimais, išsivysčiusiais defektais visose psichikos sferose, socialine dezadaptacija (b. l. 64-65). Kėdainių rajono apylinkės teismas įvertinęs visus byloje ištirtus įrodymus padarė išvadą, jog T. L. negalėjimas suprasti savo veiksmų ir jų valdyti yra tokio pobūdžio, kad yra pagrindas ją pripažinti neveiksnia (LR CK 2.10 str., b. l. 102-104).
Šalies argumentai
Suinteresuotas asmuo T. L. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Kėdainių rajono apylinkės teismo 2009-05-11 dienos sprendimą ir prokuroro pareiškimą T. L. pripažinti neveiksnia atmesti. Teigia, kad teismas netinkamai vertino byloje surinktus įrodymus ir taikė teisės normas, todėl priėmė neteisingą sprendimą. Nurodo, kad jo motina T. L. supranta savo veiksmus ir juos valdo, sėkmingai tvarkosi savo buitį, apsiperka parduotuvėse, susimoka mokesčius ir niekam su ja bendraujant nekyla minčių apie jos tariamą neveiksnumą. T. L. serga psichikos liga, tačiau ta liga nėra tokio lygio, kad esminiai įtakotų jos veiksnumą ir keltų grėsmę aplinkiniams. Suinteresuotų namo gyventojų teiginiai apie T. L. tariamai keliamą grėsmę nepagrįsti faktais ir yra tik jų asmeninė nuomonė, prielaidos bei išgalvojimai, išplaukiantys iš visiško nežinojimo apie psichikos ligonius ar galbūt asmeninės antipatijos. Prokuroro teiginiai pareiškime yra perkelti į teismo sprendimą, jie yra abstraktūs ir įrodymais nepagrįsti išvedžiojimai, kuriuos teismas priėmė kaip įrodytus. Kaimynų nuomonės, išsigalvojimai ir apkalbos niekaip neleidžia manyti, kad T. L. kelia kokią nors realią grėsmę ir gali padaryti esminės žalos sau ar aplinkiniams. Faktas, kad bute buvo prakiuręs vandentiekis ir vanduo užpylė kaimynų butus, negali būti siejamas su veiksnumu. Apie tai, kad ji, neva, degino laiptinėje smilkalus, sąmoningai užkimšo kanalizaciją, elektros rozetes nėra jokių įrodymų. Dažnai lankosi motinos bute, todėl tvirtina, kad tokių faktų nėra. Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje nurodoma, kad asmens teisinio veiksnumo atėmimas yra ypač sunkus Konvencijos 8 str. įtvirtintų teisių apribojimas, todėl asmuo gali būti pripažintas neveiksniu tik ypatingais atvejais. Institucionalizacijos proceso, kuris šiandieną pripažįstamas neefektyviu ir neatitinkančiu šiuolaikinių visuomenės psichikos sveikatos principų bei sukuriančiu palankią terpę žmogaus teisių pažeidimams, stabdymas yra ir teismo pareiga. Teismas turi užtikrinti, kad asmuo, kuris negali visiškai savarankiškai pasirūpinti savimi, nebūtų pernelyg skubotai ir formaliais argumentais, grindžiamais tik psichinio sutrikimo diagnoze, pripažintas neveiksniu. Šiuo atveju teismas, nors išklausė T. L. teismo posėdyje, sprendime net neišreiškė teisėjo asmeninės nuomonės ir nepasisakė dėl jos sugebėjimo suprasti savo veiksmus ir juos valdyti, nors tai buvo ypač svarbu, nes tik teismas galutinai sprendžia šį klausimą. Psichinės ligos ar proto negalios, dėl kurios asmuo negali suprasti savo veiksmų reikšmės ar jų valdyti, savaime nereiškia teisinio veiksnumo neturėjimo. CK 2.10 str. 1 d. ir Psichikos sveikatos priežiūros įstatymo 4 str. nuostatos negali būti aiškinamos kaip nustatančios, jog visais atvejais, kai yra gydytojo psichiatro išvada, kad asmuo serga psichine liga ar turi proto negalią, dėl kurios negali suprasti savo veiksmų reikšmės ar jų valdyti, teismo turi būti pripažįstamas neveiksniu. Teismo psichiatro išvada teismui nėra privaloma (CPK 218 str.). Įrodymų pakankamumo klausimas šios kategorijos bylose turi būti sprendžiamas taikant labai griežtus kriterijus. Neveiksniu galėtų būti pripažintas tik toks asmuo, kuriam konstatuojami patys sunkiausi ir nuolat egzistuojantys jo psichinės sveikatos sutrikimai, kurie nuolat ir visiškai apriboja galimybę jam orientuotis, dirbti, integruotis, būti ekonomiškai savarankiškam, pačiam daryti sprendimus ir už juos atsakyti.
Apeliacinis skundas atmestinas, o Kėdainių rajono apylinkės teismo 2009 m. gegužės 11 d. sprendimas paliktinas nepakeistu (CPK 326 str. 1 d. 1 p.). Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 329 str.). Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas ištyrė teisingam klausimo išsprendimui svarbias aplinkybes, visapusiškai, pilnai ir objektyviai pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertino įrodymus, iš esmės tinkamai išaiškino ir taikė materialinės ir procesinės teisės normas, tinkamai motyvavo savo išvadas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo (CPK 185 str., 263 str. 1 d.).
Šalies argumentai
Apeliantas teigia, jog teismas ne pagal įstatymų reikalavimus vertino įrodymus, todėl netinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes ir nesant pakankamo faktinio ir teisinio pagrindo T. L. pripažino neveiksnia. Teisėjų kolegija su šiuo argumentu nesutinka. Įstatyminės įrodinėjimo proceso normos yra nustatytos CPK XIII skyriuje. Pagal bendrąją įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę dalyvaujantys civiliniame teisiniame ginče asmenys turi įstatyminę pareigą įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK 178 str.). Įrodinėjimo tikslas, kurio turi siekti civilinės bylos dalyviai ir bylą nagrinėjantis teismas - teismo įsitikinimas, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 str. 1 d.). Teisėjas teismo sprendime negali dėstyti savo asmeninės nuomonės, nes teismas turi vertinti įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu įrodinėjamų aplinkybių išnagrinėjimu, pagal įstatymą, neteikiant išankstinės galios jokiems įrodymams, išskyrus įstatymo pripažintus turinčiais didesnę įrodomąją reikšmę (CPK 185 str. ). Bylą nagrinėjančio teismo vidinis įsitikinimas turi būti formuojamas nepaneigiant bendrųjų teisingumo bei protingumo kriterijų. Be kitų aplinkybių, teismas turi vertinti nagrinėjamų teisinių santykių esmę, galimo jų subjektų elgesio motyvus, atitiktį logikos dėsniams, rūpestingo, protingo, apdairaus teisinių santykių dalyvio elgesio standartams. Prieštaraujantis logikai, neprotingas, kenkiantis sau žmogaus elgesys yra galimas, tačiau mažiau tikėtinas, todėl tokio elgesio pripažinimas įrodyta faktine bylos aplinkybe turi būti pateisinamas bylos fabulą sudarančių faktų visuma ir reikiamai motyvuotas. Sprendžiant, koks ginčo šalių poelgis yra labiau tikėtinas, svarbu atsižvelgti į nagrinėjamą situaciją apibūdinančias aplinkybes, tokias kaip šalių tarpusavio santykių pobūdis ir pan. Šiuo atveju teismas sprendime nurodė įrodymų visumą, kurią vertina ir vadovaujasi, nurodė savo argumentus ir motyvus, su kuriais nesutikti teisėjų kolegija neturi pagrindo.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotoje praktikoje pripažinta, kad civiliniame procese įrodymų pakankamumo klausimas sprendžiamas vadovaujantis tikimybių pusiausvyros principu. Tai reiškia, jog nėra reikalaujama šimtaprocentinio teismo įsitikinimo. Išvadai apie fakto buvimą padaryti įrodymų pakanka, jeigu byloje esantys įrodymai leidžia labiau tikėti, kad tas faktas buvo, negu kad jo nebuvo. Be to, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad įrodymų pakankamumo klausimas turi būti sprendžiamas atsižvelgiant į ginčo pobūdį ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Įvertindamas įrodymus teismas vadovaudamasis įstatymo reikalavimais ir remdamasis logikos dėsniais turi spręsti apie visų byloje surinktų faktinių duomenų (įrodymų) tikrumą, sąsajumą, leistinumą, tarpusavio ryšį, pakankamumą įrodinėjimo dalyko faktams konstatuoti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. spalio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-513/2004; 2005 m. kovo 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-147/2005; 2005 m. lapkričio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr.3K-3-601/2005, ir kt.).
Asmens pripažinimas neveiksniu – tai procedūra, kuri lemia esminį žmogaus, kaip teisinių santykių subjekto, statuso pasikeitimą, pagal galiojantį teisinį reglamentavimą socialinėmis ir teisinėmis pasekmėmis iš esmės prilygstantį žmogaus, kaip asmens ir piliečio, eliminavimui iš kitų visuomenės narių tarpo, nes pripažintas neveiksniu asmuo praranda daugelį savo prigimtinių ir pilietinių teisių ir laisvių. Apeliantas, atsižvelgdamas į teismų praktiką, teisingai nurodo, kad institucionalizacijos proceso stabdymas yra ir teismo, nagrinėjančio bylas dėl asmenų pripažinimo neveiksniais, pareiga, kad asmuo skubotai ir remiantis vien formaliais argumentais, grindžiamais tik psichikos susirgimo diagnoze, būtų pripažintas neveiksniu bei kad psichikos sutrikimo diagnozės nustatymas nėra pagrindas apriboti žmogaus teises. Tačiau kartu įstatymuose nustatytos išimtys, kurios leidžia apriboti žmogaus teises tam tikrais ypatingais atvejais, kai reikia pasiekti optimalią pusiausvyrą tarp visuomenės saugumo užtikrinimo ir žmogaus teisių nepažeidžiančios pagalbos sutrikusios psichikos asmenims. Teismo sprendimas dėl asmens, sergančio psichikos liga ar turinčio proto negalią, pripažinimo neveiksniu turi būti pagrįstas išsamiais, protingais ir svariais vertinimais, atliktais teisingo, visus įstatyme nustatytus procesinius reikalavimus atitinkančio teisminio nagrinėjimo metu, priimtas vadovaujantis šio asmens interesų apsaugos tikslais ir tik įsitikinus, kad tuo konkrečiu atveju asmens teisių ir laisvių suvaržymo pagrindai yra svarbūs bei pakankami, ir šis jo privataus gyvenimo apribojimas nebus neproporcingas teisėtam tikslui apsaugoti jo paties ir kitų asmenų sveikatą bei interesus (Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos 8 str., LR Konstitucijos 22 str.). Pagal CK 2.10 str. 1 d. ir Psichikos sveikatos priežiūros įstatymo 4 str., neveiksnumas nustatomas tik teismo ir tik neginčijamai nustačius du būtinus ir vienodai svarbius kriterijus: medicininį – asmens psichinė liga ar proto negalia, nustatyta arba patvirtinta asmens psichinei būsenai nustatyti teismo paskirtos teismo psichiatrijos ekspertizės metu (CPK 466 str., 467 str. 4 d.), ir juridinį – psichinės ligos ar proto negalios nulemtas asmens negalėjimas suprasti savo veiksmų reikšmės ar jų valdyti. Teisėjų kolegijos nuomone, iš bylos duomenų matyti, kad pirmosios instancijos teismas nusprendė tenkinti pareiškimą ir T. L. pripažinti neveiksnia ne tik todėl, kad teismo psichiatrijos ekspertizės metu mokslinės išvados pagrindu buvo nustatyta, jog ji turi psichinę ligą ar proto negalią, dėl kurios asmuo negali suprasti savo veiksmų reikšmės ar jų valdyti, kas savaime nereiškia teisinio veiksnumo neturėjimo, bet ir todėl, kad, ištyrus ir tinkamai įvertinus įrodymus, buvo nustatyta, jog objektyviai egzistuoja ir juridinis neveiksnumo nustatymo kriterijus. Todėl teismas tinkamai aiškino ir taikė CK 2.10 str. 1 d., Psichikos sveikatos priežiūros įstatymo 4 str. nuostatas, o apeliacinio skundo argumentai teismo išvadų nepaneigia. Tokios teismo išvados atitinka ir teismų praktiką, formuojamą šiuo klausimu (pvz., LAT CBS teisėjų kolegijos 2008-07-11 nutartis, bylos Nr. 3K-3-370/2008). Ši išvada daroma todėl, kad, kaip matyti iš teismo psichiatrinės ekspertizės akto, T. L. serga paranoidine šizofrenija, nepertraukiama eiga, ir ši liga nėra laikino pobūdžio. Dėl susirgimo eigos vystėsi psichikos defektai mąstymo, emocijų sferose. Dėl šios ligos (sutrikimo)ji negali suprasti savo veiksmų esmės ir jų valdyti. Tai procesinis progresuojantis sutrikimas, šizofrenija trunkanti ilgus metus ir pasireiškianti aktyvia psichopatologija, psichikos funkcijos sutrikimais, išsivysčiusiais defektais visose psichikos sferose, socialine dezaptacija (b. l. 42-43, 64-65). Teismas neturėjo pagrindo abejoti šia ekspertizės išvada, kadangi ji pagrįsta objektyviais medicininiais duomenimis, anamneze, neprieštarauja 0civilinės bylos ir medicininės dokumentacijos duomenimis, tiriamosios elgesiui psichiatrinės ekspertizės metu. Teismo sprendimas priimtas ištyrus byloje esančius rašytinius įrodymus, išklausius liudytojų E. D., A. V., A. P., L. R. parodymus, suinteresuotų asmenų paaiškinimus apie tai, kad T. L. yra neprognozuojama, agresyvi, gąsdina mažamečius vaikus, laiptinėje degina neaiškios kilmės medžiagas, naktį ir dieną triukšmauja, buvo užkimšus kanalizaciją, dėl ko vandeniu užpylė apatinių aukštų gyventojų butus, kad jos veiksmai gresia aplinkinių saugiam gyvenimui, išklausius suinteresuoto asmens Socialinės paramos skyriaus nuomonės ir ištyrus buitie tyrimo aktą, įvertinus Kėdainių rajono PK surinktą medžiagą (b. l. 20, 72-74, 81-82, 89-94, 98-104). Tai, kad T. L. kartais sugeba tinkamai pasirūpinti savimi, pagal savo supratimą tvarko buitį, moka mokesčius teismo išvadų pagrįstumo nepaneigia, kadangi ji neveiksnia pripažinta ne dėl fizinės, bet dėl psichinės negalios.
Dėl nurodytų aplinkybių teisėjų kolegija daro išvadą, kad naikinti skundžiamą teismo sprendimą apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
NUTARIA:
Kėdainių rajono apylinkės teismo 2009 m. gegužės 11 d. sprendimą palikti nepakeistą.