Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Violeta Miliuvienė

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinėn atsakomybėn patraukto S. A. apeliacinį skundą dėl Šilutės rajono apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 10 d. nutarties, kuria paliktas nepakeistas Šilutės valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos 2016 m. sausio 7 d. nutarimas, kuriuo S. A. nubaustas pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 110 straipsnio 1 dalį 72 Eur bauda.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šilutės valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos (toliau – Institucija) 2016 m. sausio 7 d. nutarimu S. A., asmens kodas (duomenys neskelbtini), nubaustas pagal ATPK 110 straipsnio 1 dalį 72 Eur bauda už tai, kad 2015 m. lapkričio 27 d. 10 val. atlikto neplaninio patikrinimo metu nustatyta, jog Šilutės r., (duomenys neskelbtini) sen., (duomenys neskelbtini) k., S. A. priklausantys 10 galvijų buvo neprižiūrimi pakankamo skaičiaus asmenų ir prižiūrimi rečiau kaip vieną kartą per dieną; buvo suvaržyta gyvūnų judėjimo laisvė, ūkinių gyvūnų laikymo vietoje buvo aštrių kampų; lauke laikomi gyvūnai nebuvo apsaugoti nuo nepalankių aplinkos sąlygų, plėšrūnų ir pavojų; netinkamai suprojektuota šėrimo ir girdymo įranga, gyvūnai nebuvo šeriami jų amžių, rūšį ir veislę atitinkančiais pašarais, negavo pakankamai vandens; ūkiniai gyvūnai buvo laikomi neatsižvelgiant į jų amžių, veislę, lytį bei gaunamos produkcijos rūšį. Tuo S. A. pažeidė Ūkinės paskirties gyvūnų gerovės reikalavimų, patvirtintų Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos direktoriaus 2002 m. gegužės 16 d. įsakymu Nr. 223 ,,Dėl ūkinės paskirties gyvūnų gerovės reikalavimų patvirtinimo“, 9, 10, 15, 17, 20, 22, 24 ir 28 punktus.

Institucijos 2016-01-07 nutarimą S. A. apskundė Šilutės rajono apylinkės teismui.

Šilutės rajono apylinkės teismas 2016-04-13 nutartimi netenkino S. A. skundo ir paliko galioti Institucijos 2016-01-07 nutarimą.

Nesutikdamas su Šilutės rajono apylinkės teismo 2016-04-13 nutartimi, S. A. kreipėsi su skundu į Klaipėdos apygardos teismą.

Klaipėdos apygardos teismas 2016-06-22 nutartimi panaikino Šilutės rajono apylinkės teismo 2016-04-13 nutartį ir grąžino S. A. administracinio teisės pažeidimo bylą iš naujo nagrinėti apylinkės teisme. Šioje nutartyje Klaipėdos apygardos teismas konstatavo, kad skundžiama nutartis yra visiškai nemotyvuota, byloje esantys prieštaravimai nepašalinti ir iš esmės neatsakyta nė į vieną S. A. skundo argumentą, o tik perrašyti Ūkinės paskirties gyvūnų gerovės reikalavimų punktai, už kurių pažeidimą S. A. buvo nubaustas, tačiau visiškai neaišku, kurie pažeidimai buvo nustatyti ganykloje, o kurie susiję su gyvulių nepriežiūra, nes jie buvo pabėgę. Šiuo atveju neužtenka formaliai nurodyti, jog S. A. pažeidė atitinkamus Ūkinės paskirties gyvūnų gerovės reikalavimus, tačiau būtina konkrečiai nustatyti ir įvertinti bei sprendime aptarti kiekvieno Ūkinės paskirties gyvūnų gerovės reikalavimų punkto nesilaikymo aplinkybę. Todėl, kai objektyviai neišsiaiškintos ir neįvertintos visos reikšmingos bylai aplinkybės, susijusios su S. A. inkriminuojamų Ūkinės paskirties gyvūnų gerovės reikalavimų nesilaikymu, nepašalinti byloje esantys prieštaravimai, skundžiama nutartis negali būti pripažinta teisėta ir pagrįsta.

Skundžiama 2016-11-10 nutartimi Šilutės rajono apylinkės teismas netenkino administracinėn atsakomybėn patraukto S. A. apeliacinio skundo ir paliko nepakeistą Institucijos 2016-01-07 nutarimą, kuriuo S. A. buvo nubaustas pagal ATPK 110 straipsnio 1 dalį 72 Eur bauda.

Apeliaciniu skundu administracinėn atsakomybėn patrauktas S. A. prašo panaikinti Šilutės rajono apylinkės teismo 2016-11-10 nutartį ir administracinio teisės pažeidimo bylą pagal ATPK 110 straipsnio 1 dalį jam nutraukti.

Apeliantas atkreipia dėmesį į tai, kad Klaipėdos apygardos teismas 2016-06-22 nutartimi panaikino Šilutės rajono apylinkės teismo 2016-04-13 nutartį ir administracinio teisės pažeidimo bylą grąžino nagrinėti iš naujo apylinkės teisme tam, kad būtų pašalinti byloje esantys prieštaravimai ir nustatytos konkrečios aplinkybės, susijusios su jam inkriminuojamų Ūkinės paskirties gyvūnų gerovės reikalavimų nesilaikymu.

Šilutės rajono apylinkės teismas, iš naujo išnagrinėjęs bylą, jo, S. A., skundo dėl Institucijos 2016-01-07 nutarimo panaikinimo netenkino. Šioje nutartyje teismas nurodė, kad nėra būtina tęstinio stebėjimo pagrindu fiksuoti duomenis apie gyvūnų nepriežiūrą. Institucijos darbuotojai užfiksavo, kad gyvuliai buvo pabėgę iš aptvaro ir gana ilgą laikotarpį jie nebuvo pagauti. Vien tas faktas patvirtina netinkamą elgesį prižiūrint gyvūnus. Nurodo, kad raguočiai yra prilyginami didesnio pavojaus šaltiniui ir už jų padarytą žalą atsako gyvūnų savininkas. Gyvūnų savininkai turi prižiūrėti, kad gyvūnai nepabėgtų iš aptvaro. Pats pabėgimo faktas sukelia pavojų kitiems asmenims ir Institucija pagrįstai teigia, kad gyvūnai galėjo susižeisti ar sužeisti kitus asmenis, sužaloti kitų asmenų turtą. Teismas nurodė, kad dviejų asmenų niekaip neužtenka gyvulių bandos priežiūrai. Teismo nutartyje, remiantis neįvardyto (nežinomo) asmens 2015-09-04 tariamai buvusiu telefoniniu skambučiu Institucijai, padaryta išvada, kad būtent jo, S. A., gyvuliai klajoja jau būtent tris mėnesius.

Apelianto S. A. teigimu, skundžiama Šilutės rajono apylinkės teismo 2016-11-10 nutartis yra priimta visiškai neįsigilinus ne tik į pateiktame skunde nurodytas faktines aplinkybes bei teisinius argumentus, dėl jų skundžiamoje nutartyje visiškai nepasisakyta, bet ir visiškai neatsižvelgta į Klaipėdos apygardos teismo 2016-06-22 nutartyje nurodytas aplinkybes ir pagrindus, dėl kurių byla buvo grąžinta pakartotinai nagrinėti pirmosios instancijos teismui. Tai duoda pagrindą manyti, jog byla nebuvo išnagrinėta visapusiškai, objektyviai, be išankstinės nuostatos, skundžiama nutartis grindžiama išimtinai vien tik spėlionėmis apie galimą gyvūnų gerovės pažeidimą, nesant visiškai jokių objektyvių, nešališkų administracinio teisės pažeidimo, numatyto ATPK 110 straipsnio 1 dalyje, įrodymų, dėl to, S. A. nuomone, jis buvo nubaustas nepagrįstai.

Asmuo negali būti pripažintas kaltu ir jam negali būti skirta nuobauda remiantis prielaidomis, spėlionėmis, tikimybėmis ir galimybėmis: teismas spėjo, kad gyvulius prižiūrėjo nepakankamas darbuotojų skaičius, nes neva jie buvo ištrūkę iš aptvarų, teismas darė prielaidas, kad lakstydami palaidi kitų asmenų valdose, miške, galvijai galėjo susižeisti, jie galbūt galėjo padaryti žalą. Kaip matyti, tariamus jo, S. A., Ūkinės paskirties gyvūnų gerovės reikalavimų pažeidimus tiek Institucija, tiek teismas grindė ne objektyviais įrodymais, o spėlionėmis, kas gali gyvūnams atsitikti, nesant visiškai jokių įrodymų, kad realiai gyvūnams atsitiko nutartyje nurodomi įvykiai ir tuo buvo pažeista jų gerovė.

Teismas nutartį, kuria konstatavo, kad jis, S. A., padarė ATPK straipsnio 1 dalyje numatytą pažeidimą, priėmė paviršutiniškai, remdamasis tik Institucijos atstovo paaiškinimais, tačiau net atidžiai neanalizavęs teisės aktų, reglamentuojančių gyvūnų gerovę, neanalizavęs skundo bei Klaipėdos apygardos teismo 2016-06-22 nutarties argumentų ir joje išdėstytų reikalavimų, tai lėmė neteisėtos nutarties priėmimą.

Teismas nepasisakė, kokio konkrečiai Ūkinės paskirties gyvūnų gerovės reikalavimų punkto pažeidimas pasireiškė aplinkybėmis, jog gyvuliai pabėgo ir jis, S. A., jų nesugavo, todėl taip ir lieka neaišku, kokius Ūkinės paskirties gyvūnų gerovės reikalavimų punktus jis pažeidė. Teismas nepasisakė dėl kitų jam, S. A., teiktų kaltinimų, tokių kaip: gyvulių priežiūra rečiau kaip vieną kartą per dieną, gyvūnų judėjimo laisvės suvaržymas, aštrūs kampai ūkinių galvijų laikymo vietoje, gyvūnų neapsaugojimas nuo nepalankių aplinkos sąlygų, plėšrūnų ir pavojų, tariamai netinkamai suprojektuota šėrimo ir girdymo įranga, gyvūnų šėrimas jų amžių ir veislę atitinkančiais pašarais, tariamas negirdymas, laikymas neatsižvelgiant į jų amžių, veislę, lytį bei gaunamos produkcijos rūšį, pagrįstumo.

Teismas neįvykdė Klaipėdos apygardos teismo 2016-06-22 nutartyje nurodytų įpareigojimų, dėl kurių byla pakartotinai buvo grąžinta nagrinėti. Nepasisakė dėl 2015-11-27 patikrinimo akto Nr. 59G1-424 trūkumų – nesiaiškino kaip, kiek ir kokių pašarų turėjo būti skiriama atitinkamam kiekiui gyvulių ir kiek jų trūko ir t. t.

Ir svarbiausia yra tai, kad teismas ignoravo apygardos teismo argumentus, jog V. Š. parodymai nepaneigia aplinkybės, kad jis, S. A., stengėsi sugauti savo gyvulius, nepašalintas ir jo skunde nurodytas prieštaravimas dėl to, kad jis ėmėsi visų įmanomų priemonių tam, kad užtikrintų pabėgusių gyvūnų sugavimą.

Apelianto teigimu, bylą nagrinėjusi Institucija pažeidė ATPK 284 straipsnio 1 dalies reikalavimus, nesiėmė visiškai jokių veiksmų surinkti įrodymus jo kaltei pagrįsti (neapklausė liudytojų ir pan.), neišsiaiškino, ar buvo padarytas administracinis teisės pažeidimas, ar jis, S. A., kaltas dėl jo padarymo, ar jis trauktinas administracinėn atsakomybėn. Taigi, byloje nesant faktiškai jokių objektyvių, patikimų, neginčytinų įrodymų, esant šiame skunde nurodomoms aplinkybėms bei byloje esantiems, S. A. nuomone, jo kaltę paneigiantiems įrodymams, vadovaujantis Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje įtvirtintu nekaltumo prezumpcijos principu, visas abejones, jei tokių ir būtų, vertinant jo naudai, skundžiamas Institucijos 2016-01-07 nutarimas turėjo būti panaikintas, o administracinio teisės pažeidimo bylos teisena jam, S. A., turėjo būti nutraukta, nesant jo veiksmuose jam inkriminuoto administracinio teisės pažeidimo įvykio ir sudėties (ATPK 250 straipsnio 1 punktas).

Be to, S. A. nurodo, kad apylinkės teismas skundžiamoje nutartyje visiškai nepasisakė dėl jam paskirtos nuobaudos dydžio, neatsižvelgė ir neįvertino, kad 72 Eur dydžio bauda jam buvo paskirta pažeidžiant administracinės nuobaudos skyrimo taisykles, nes nustačius atsakomybę lengvinančią aplinkybę, S. A. nuomone, jam turėjo būti skirta bauda, mažesnė nei straipsnio sankcijoje nustatytas jos vidurkis.

Atsižvelgdamas į išdėstytus argumentus, S. A. prašo panaikinti skundžiamą Šilutės rajono apylinkės teismo 2016-11-10 nutartį kaip neteisėtą ir nepagrįstą ir administracinio teisės pažeidimo bylą jam nutraukti.

Apeliacinis skundas atmestinas.

2015 m. birželio 25 d. Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo tvarkos įstatymo Nr. XII-1869 (toliau – ANK įgyvendinimo tvarkos įstatymas), kuriuo patvirtintas nuo 2017-01-01 įsigaliojęs Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodeksas (toliau – ANK), 3 straipsnio 1 dalis numato, kad asmens veika perkvalifikuojama pagal atitinkamą ANK straipsnį, kai jame nustatyta švelnesnė administracinė atsakomybė.

ANK įgyvendinimo tvarkos įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 3 punktas, be kita ko, numato, kad perkvalifikuojant veiką pagal šio straipsnio 1 dalį, švelnesnė administracinė atsakomybė yra tada, kai už padarytą veiką ANK nustatytų minimalios ir maksimalios baudų vidurkis yra daugiau negu 10 eurų mažesnis. ANK 346 straipsnio 1 dalis už veiką, dėl kurios S. A. buvo nubaustas šioje byloje, numato baudą nuo 30 Eur iki 120 Eur. ATPK 110 straipsnio 1 dalis už veiką, dėl kurios padarymo S. A. buvo patrauktas administracinėn atsakomybėn, numatė baudą nuo 29 Eur iki 116 Eur. Kaip matyti, nuo 2017-01-01 įsigaliojęs ANK administracinėn atsakomybėn patraukto S. A. teisinės padėties ANK įgyvendinimo tvarkos įstatymo 3 straipsnio prasme nešvelnina, todėl jo veika neperkvalifikuotina ir apeliacinis skundas, vadovaujantis ANK įgyvendinimo tvarkos įstatymo 5 straipsnio 4 dalimi, nagrinėjamas pagal ATPK, galiojusį iki 2017-01-01.

ATPK 302¹¹ straipsnio 1 dalyje numatyta, kad apygardos teismas, nagrinėdamas bylą dėl apeliacinio skundo administracinio teisės pažeidimo byloje, patikrina priimto nutarimo (nutarties) teisėtumą ir pagrįstumą.

ATPK 110 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad Lietuvos Respublikos gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatymo ir kitų teisės aktų, reglamentuojančių gyvūnų gerovės ir apsaugos bei atskirų rūšių gyvūnų ženklinimo ir registravimo reikalavimus, pažeidimas užtraukia įspėjimą arba baudą nuo dvidešimt devynių iki vieno šimto šešiolikos eurų.

Apeliaciniame skunde nubaustasis S. A. neigia pažeidęs Ūkinės paskirties gyvūnų gerovės reikalavimų, patvirtintų Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos direktoriaus 2002 m. gegužės 16 d. įsakymu Nr. 223 ,,Dėl ūkinės paskirties gyvūnų gerovės reikalavimų patvirtinimo“, 9, 10, 15, 17, 20, 22, 24 ir 28 punktus, tvirtina, kad jis savo galvijus laikė ir prižiūrėjo tinkamai.

Lietuvos Respublikos gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatymo 1 straipsnis numato: „Šis įstatymas nustato valstybės ir savivaldybių institucijų kompetenciją užtikrinant gyvūnų, kaip juslių būtybių, gerovę ir apsaugą, fizinių ir juridinių asmenų, kitų organizacijų ir filialų (toliau – asmuo) pareigas gyvūnų apsaugos ir gerovės srityje, bepriežiūrių gyvūnų gerovę ir apsaugą, bešeimininkių gyvūnų populiacijos mažinimo priemones, humaniško elgesio su gyvūnais reikalavimus, kad gyvūnai būtų apsaugoti nuo žiauraus elgesio, kankinimo ir kito neigiamo poveikio ir būtų užtikrintas žmonių saugumas.“ Bepriežiūriu gyvūnu laikomas gyvūno laikytojo neprižiūrimas gyvūnas, kuris yra už gyvūno laikytojo valdomo gyvenamojo ar negyvenamojo pastato ar kitos teritorijos ribų (Įstatymo 2 straipsnio 2 punktas). Kiekvienas gyvūnas privalo būti laikomas ir prižiūrimas gyvūno rūšį, amžių, fiziologiją ir elgseną atitinkančiomis sąlygomis, pagal gyvūnų laikymą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimus, užtikrinant, kad nebūtų varžoma gyvūno judėjimo laisvė ir gyvūnui nebūtų keliamas nepatogumo jausmas, skausmas ar kančia (Įstatymo 6 straipsnis). Gyvūnų laikytojai privalo: 1) nuolat rūpintis gyvūnų gerove ir apsauga; 2) laikytis šio įstatymo ir kitų teisės aktų, reglamentuojančių gyvūnų gerovę ir apsaugą, reikalavimų; 3) užtikrinti, kad jų laikomi gyvūnai nekeltų grėsmės žmonių, kitų gyvūnų gyvybei, sveikatai ar turtui; 4) nepažeisti kitų asmenų teisių ir teisėtų interesų (Įstatymo 20 straipsnio 2 dalis).

Kiekvieną kartą konstatavus specialiųjų teisės aktų, reglamentuojančių gyvūnų gerovę ir apsaugą, pažeidimą, reiškia, kad yra pažeidžiamos ir Lietuvos Respublikos gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatymo 20 straipsnio 2 dalyje numatytos pareigos, tai reiškia, kad, vadovaujantis minėto įstatymo 21 straipsnio 1 dalimi, asmeniui kyla įstatymuose, šiuo atveju ATPK 110 straipsnio 1 dalyje, numatyta atsakomybė.

Byloje nustatyta, kad S. A. neužtikrino laikomų gyvūnų apsaugos – gyvūnai buvo ištrūkę iš aptvaro, ilgą laiką ganėsi niekieno neprižiūrimi, darė žalą kitų asmenų turtui (pranešimas apie gyvūnų gerovės ir sveikatingumo pažeidimus, t. 1, b. l. 3 (pirminis pranešimas, kad S. A. galvijai (duomenys neskelbtini) kaime, (duomenys neskelbtini) seniūnijoje, neprižiūrimi klajoja nuo 2015 m. vasaros apie tris mėnesius, Šilutės valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos (toliau – VMVT) gautas telefonu 2015-09-04; 2016-01-07 Šilutės VMVT gavo pranešimą telefonu iš (duomenys neskelbtini) kaimo, (duomenys neskelbtini) seniūnijos gyventojos, kad po kaimą klajoja 4 galvijai, kurie neturi galimybės atsigerti, trypia pasėlius ir pievas). Aplinkybę, kad gyvūnai ne kartą buvo ištrūkę iš aptvaro, pripažino ir pats S. A. (t. 1, b. l. 17–18). Tai patvirtino kaip liudytojas byloje apklaustas V. Š..

Ūkinės paskirties gyvūnų gerovės reikalavimų, patvirtintų Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos direktoriaus 2002 m. gegužės 16 d. įsakymu Nr. 223 ,,Dėl ūkinės paskirties gyvūnų gerovės reikalavimų patvirtinimo“, 22 punkte numatyta, kad gyvūnai turi būti šeriami jų amžių ir rūšį atitinkančiais pašarais bei gauti pakankamai vandens; pašarų ir vandens kiekis turi patenkinti gyvūnų mitybos reikmes.

Akivaizdu, kad būdami ne tinkamai įrengtoje ganykloje, S. A. priklausantys gyvuliai negavo atititinkamo pašaro, vandens, nebuvo apsaugoti nuo laukinių plėšrūnų, jų sveikatai buvo iškilęs realus pavojus. Šių pareigų, numatytų Lietuvos Respublikos gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatyme, S. A. tinkamai nevykdė.

Pabėgusių gyvulių S. A. negalėjo apžiūrėti bent kartą per dieną, jis pats nurodo, kad tik kartais juos matydavo, bandydavo pagauti, pašerti. Taigi jis nesilaikė ir Ūkinės paskirties gyvūnų gerovės reikalavimų, patvirtintų Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos direktoriaus 2002 m. gegužės 16 d. įsakymu Nr. 223 ,,Dėl ūkinės paskirties gyvūnų gerovės reikalavimų patvirtinimo“, 10 punkto reikalavimo, kad gyvūnai turi būti apžiūrėti ne rečiau kaip vieną kartą per dieną. Jis neužtikrino, kad gyvūnai turėtų tinkamą šėrimo ir girdymo įrangą, kad būtų kiek galima sumažinta pašaro ir vandens užteršimo bei kenksmingos gyvūnų tarpusavio konkurencijos galimybė (Įsakymo 24 punktas).

Byloje taip pat nustatyta, kad patikrinimo metu – 2015-11-27 S. A. priklausantys gyvuliai buvo laikomi lauko sąlygomis, girdykloje vanduo buvo užšalęs, ganykloje nėra jokios pastogės ar kito statinio, kuris apsaugotų gyvulius esant nepalankioms oro sąlygoms.

Ūkinės paskirties gyvūnų gerovės reikalavimų, patvirtintų Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos direktoriaus 2002 m. gegužės 16 d. įsakymu Nr. 223 ,,Dėl ūkinės paskirties gyvūnų gerovės reikalavimų patvirtinimo“, 20 punkte numatyta, kad ne pastatuose laikomi gyvūnai, kur reikia ir galima, turi būti apsaugoti nuo jų sveikatai kenkiančių nepalankių oro sąlygų, plėšrūnų ir pavojų.

Atsižvelgiant į patikrinimo datą (lapkričio mėn. pabaiga), Lietuvos Respublikos klimato sąlygas, akivaizdu, kad minėtu laikotarpiu gyvulių savininkas jau turėjo turėti saugias ir pakankamas patalpas, skirtas visiems jo turimiems gyvuliams laikyti, siekdamas juos apsaugoti nuo bet kuriuo momentu galinčio įvykti orų sąlygų pakitimo – lietaus, sniego, šalčio, kurioms esant gyvulių laikymas lauke yra netinkamas, turi neigiamą poveikį jų sveikatai ir saugumui.

Pažymėtina, jog tam, kad asmuo būtų laikomas padariusiu ATPK 110 straipsnio 1 dalyje numatytą pažeidimą, pakanka bent vieno Gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatymo ir kitų teisės aktų, reglamentuojančių gyvūnų gerovės ir apsaugos bei atskirų rūšių gyvūnų ženklinimo ir registravimo reikalavimus, pažeidimo. Todėl teisiškai šioje byloje nėra reikšmingi kiti apelianto ginčijami administracinio teisės pažeidimo protokole nurodyti pažeidimai (aštrūs kampai gyvulių laikymo vietoje, judėjimo laisvės suvaržymas ir pan.). Kartu atkreiptinas dėmesys, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk v. Netherlands; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle v. Finland; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.).

Remdamasis tuo, kas aptarta anksčiau, apygardos teismas pripažįsta, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir padarė pagrįstą bei faktines bylos aplinkybes visiškai atitinkančią išvadą, jog S. A. kaltė padarius jam inkriminuotą administracinį teisės pažeidimą, numatytą ATPK 110 straipsnio 1 dalyje, visiškai įrodyta. Apeliacinio skundo argumentai S. A. kaltės klausimu neduoda pagrindo daryti priešingas išvadas, negu skundžiamoje 2016-11-10 nutartyje padarė apylinkės teismas.

S. A. taip pat ginčija jam paskirtos administracinės nuobaudos dydį, mano, kad jam turėjo būti paskirta mažesnė nei sankcijos vidurkis bauda. Su tuo taip pat negalima sutikti.

Pagal ATPK 30 straipsnį, reglamentuojantį administracinės nuobaudos skyrimo bendrąsias taisykles, nuobauda už administracinį teisės pažeidimą skiriama, neperžengiant norminio akto, numatančio atsakomybę už padarytą teisės pažeidimą, ribų, tiksliai laikantis šio kodekso ir kitų aktų dėl administracinių teisės pažeidimų; skiriant nuobaudą, atsižvelgiama į padaryto teisės pažeidimo pobūdį, pažeidėjo asmenybę bei atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes, nustatytas atitinkamai ATPK 31 ir 32 straipsniuose. Skiriant administracinę nuobaudą S. A. atsižvelgta į ATPK 30 straipsnio 1 dalies pagrindus ir nuobauda už ATPK 110 straipsnio 1 dalyje numatytą administracinį teisės pažeidimą paskirta, neperžengiant norminio akto, numatančio atsakomybę už padarytą teisės pažeidimą, nustatytų ribų, tiksliai laikantis šio kodekso ir kitų aktų dėl administracinių teisės pažeidimų reikalavimų. ATPK 30 straipsnio 2 dalies reikalavimai taip pat nepažeisti. Skiriant nuobaudą, atsižvelgta į padaryto teisės pažeidimo pobūdį, pažeidėjo asmenybę bei atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nebuvimą.

Skiriamos baudos dydis nustatomas pagal baudos dydžio sankcijoje minimumo ir maksimumo vidurkį, atsižvelgiant į atsakomybę lengvinančias ar sunkinančias aplinkybes. Jeigu yra atsakomybę lengvinančių aplinkybių, baudos dydis mažinamas nuo vidurkio iki minimumo, o esant atsakomybę sunkinančių aplinkybių, baudos dydis didinamas nuo vidurkio iki maksimumo (ATPK 30² straipsnio 1 dalis). Kokių nors S. A. atsakomybę lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių nėra nustatyta, todėl paskirtos baudos vidurkis atitinka padaryto pažeidimo pobūdį ir administracinės nuobaudos paskirtį.

Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, S. A. už padarytą administracinį teisės pažeidimą, numatytą ATPK 110 straipsnio 1 dalyje, paskirta administracinė nuobauda individualizuota tinkamai, įvertinus visas administracinei nuobaudai skirti aplinkybes, nepažeidžiant įstatymo reikalavimų, todėl tokia nuobauda nelaikytina aiškiai per griežta ir dėl to neteisinga.

Atsižvelgdamas į tai, kas nustatyta, apygardos teismas daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes (ATPK 284 straipsnio 1 dalis), tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius įrodymus (ATPK 257 straipsnis) ir priėmė teisingą procesinį sprendimą, kuris paliekamas nepakeistas.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

palikti nepakeistą Šilutės rajono apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 10 d. nutartį ir administracinėn atsakomybėn patraukto S. A. apeliacinio skundo netenkinti.

Nutartis neskundžiama.