Šiaulių apylinkės teismo nuosprendis

viešame teisiamajame posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą, kurioje E. K., gim. (duomenys neskelbtini), a. k. (duomenys neskelbtini), lietuvė, Lietuvos Respublikos pilietė, vidurinio išsilavinimo, našlė, pensininkė, gyv. (duomenys neskelbtini), neteista, kaltinama pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 2 dalį.

Aprašomoji dalis

nustatė:

E. K. buvo kaltinama tuo, kad 2010-08-16 nuo 11.00 val. iki 17.30 val., tikslus laikas ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas, bute, esančiame (duomenys neskelbtini), sumušė mažametį P. P., gim. (duomenys neskelbtini), tai yra suduodama nukentėjusiajam P. P. ranka vieną kartą į ikiteisminio tyrimo metu nenustatytą kūno vietą, sukėlė jam fizinį skausmą.

E. K. kalta neprisipažino ir parodė, kad pas I. Š. dirbti aukle ją rekomendavo pažįstama. Vaiką turėjo prižiūrėti, kol tėvai bus darbe. Pirmąją darbo dieną viskas klostėsi gerai: vaikas neverkė ir iš darbo grįžusi mama ja (E. K.) buvo patenkinta. Po to buvo savaitgalis ir ji nedirbo. Atėjo prižiūrėti vaiko pirmadienį. Iki 11.00 val. su vaiku buvo kambaryje. Po to netikėtai grįžo berniuko tėvas ir išsivedė jį į kiemą. Kieme vaikas verkė. Ji mėgino berniuką kalbinti, kad jis nusiramintų, tačiau vaikas nereagavo. Tėvas sūnaus nenuramino, nes tuo metu kalbėjo mobiliuoju telefonu. Kieme jie išbuvo beveik valandą, po to grįžo į butą, abu pavalgė. Kai jie sugrįžo iš kiemo, Poviliuką pasodino ant puodo. Puodas pasviro ir šlapimas išsipylė ant žemės. Vaiko tėvas ją apšaukė. E. K. viską išvalė, perrengė berniuką. Kai tėvas susiruošė išeiti, Poviliukas pradėjo verkti, nes norėjo važiuoti kartu. Ji paėmė verkiantį berniuką ant rankų, pradėjo sūpuoti ir jis užmigo. Berniuką užmigdė miegamajame, ten jis ir miegojo. Poviliukui prabudus, su juo žaidė iki mamos sugrįžimo. Sugrįžusi I. Š. ėmė jai priekaištauti ir ant jos šaukti dėl vaiko nepriežiūros, liepė daugiau nebeateiti. Berniukui E. K. nesudavė, kokiais nors negražiais žodžiais jo nevadino, tik sūpavo ir jam dainavo. Su berniuku žaidė virtuvėje, kur buvo Poviliuko žaislai, ir kambaryje. Buto virtuvė sujungta su balkonu. Buvo karšta diena, daug vabzdžių, todėl galėjo ir pliaukštelėti. Tačiau berniuko nemušė, skausmo jam nesukėlė. Poviliukas pradėjo verkti pamatęs netikėtai sugrįžusį namo tėvą. Yra prižiūrėjusi ir užauginusi daug vaikų ir jokių pretenzijų iki tol nebuvo.

Nukentėjusioji I. Š. parodė, jog kaltinamąją į namus atvedė viena moteris, kuri pasakė turinti draugę, kuri prižiūri vaikus. Pirmasis sūnaus ir kaltinamosios susitikimas praėjo sklandžiai. Kai ketvirtadienį grįžo iš darbo, sūnus buvo linksmas. Penktadienį vaikas buvo irzlus, todėl pirmadienį jį paskambino sūnaus tėvui J. P. ir paprašė, kad jis grįžtų į namus ir pažiūrėtų, kas ten vyksta. Vyras jai paskambino ir pasakė, kad namuose situacija bloga, nes Poviliukas verkia ir su kaltinamąja nenori pasilikti. Papasakojo, kad sūnų rado sėdintį šlapimo baloje. Kaltinamoji tuo metu virtuvėje vartė laikraštį. Kadangi vyrui reikėjo grįžti į darbą, ji pasakė, kad paliktų įjungtą diktofoną. Vyras taip ir padarė. Diktofonas buvo padėtas virtuvėje ant spintelės viršaus, netoli lubų. Grįžusi iš darbo, pamaitino sūnų, po to išklausė kasetę. Kasetėje girdėjosi sūnaus verksmas ir kaltinamosios rėkimas. Taip pat girdėjosi rankos pliaukštelėjimas per šlaunį, po to buvo pasakyti žodžiai: „Kas tu, aukso gabalas? Tu šūdo gabalas“. Po pliaukštelėjimo vaiko verksmas pagarsėjo. Ant sūnaus kūno sumušimo žymių nebuvo. Kai išklausė kasetę, vakare su vyru nuvažiavo pas kaltinamąją, tačiau ji pasakė, kad jiems nieko įrodyti nepavyks. Reiškia 5 000 litų ieškinį dėl neturtinės žalos atlyginimo. Po įvykio sūnus pradėjo bijoti pašalinių žmonių, sunkiai adaptavosi darželyje.

Liudytojas J. P. parodė, kad 2010 m. rugpjūčio mėnesio viduryje E. K. pas juos dirbo sūnaus aukle. Pirmąją dieną sūnus su E. K. pasiliko noriai. Antrąją dieną pastebėjo, kad sūnus neramus ir nepatenkintas. Pirmadienį pasitaręs su žmona grįžo į namus. Jam grįžus sūnus neverkė, bet buvo matyti, kad yra nusiminęs. Sūnus buvo apsišlapinęs, šlapiais marškinėliais. Vonioje taip pat buvo šlapimo klanas. E. K. buvo virtuvėje. Sūnus nenorėjo jo išleisti. Buvo matyti, kad jis bijo pasilikti su E. K.. Norėdamas, jog sūnus nusiramintų ir pasiliktų su E. K., išėjo su juo į kiemą, po to grįžo į kambarį. Ilgiau namuose nebegalėjo pasilikti. Išeidamas, paliko virtuvėje įjungtą diktofoną. Kai grįžo iš darbo, žmona jau buvo išklausiusi įrašą. Jis pats įrašo iki galo neperklausė. Žmona pasakojo, kad įraše buvo girdėti, kaip E. K. įvairiais užgauliais žodžiais vadina sūnų, buvo girdėti, kaip verkia sūnus, girdėjosi mušimo garsas. Tą patį vakarą nuvažiavo su žmona pas E. K., tačiau ši su jais į kalbas nesileido.

Liudytoja A. S. parodė, kad E. K. pusę metų prižiūrėjo jos dukrą. Su E. K. nebuvo jokių konfliktų. Mergaitės ji neskriaudė, nes dukra apie tai būtų užsiminusi. Šiuo metu dukrai penkeri metai. Ji pasiilgsta E. K., vadina ją močiute, prašo nuvažiuoti jos aplankyti.

Ekspertė Lina Lyvienė paaiškino, kad atliko byloje fonoskopinį tyrimą. Įrašas buvo labai blogos kokybės ir tai nebuvo įrašo originalas, o jo kopija. Nėra susiformavusios praktikos pateikti kategorišką išvadą dėl konkretaus garso. Kadangi nėra atitinkamos metodikos, todėl pateikiama tikėtina išvada. Dėl šios priežasties išvada dėl konkretaus garso (pliaukštelėjimo) tikėtinumo prasme nesikeistų. Pliaukštelėjimas gali būti ir uodo užmušimas, nes vaizdo kameros, iš kurios būtų galima ką nors daugiau nustatyti, nėra. Asmens identifikavimo požiūriu išvada taip pat nesikeistų, nes tyrimui pateikta per mažai kalbinės medžiagos. Atsakant į klausimą, ar tyrimui pateiktas įrašas nebuvo sumontuotas, reikalinga priemonė, kuria tas įrašas buvo padarytas, taip pat kita speciali aparatūra. Teismo posėdyje garso įrašo išklausymas nieko neduotų. Tikėtina, jog pateikus garso įrašo originalą ir priemonę, kuria jis buvo padarytas, ekspertizė gali būti išsamesnė.

Iš įvykio vietos apžiūros protokolo matyti, kad buvo apžiūrėtas butas (duomenys neskelbtini), Šiauliuose (11-13 b. l.).

2011-05-24 fonoskopinio tyrimo specialisto išvadoje Nr. 11-2904-(10) nurodyta, kad tiriamajame audiokasetės „Maxell UR 90“ garso įraše girdimas garsas, panašus į pliaukštelėjimą, tikėtina, yra į kūno dalį (25-33 b. l.).

2012-11-05 fonoskopinėje ekspertizėje Nr. 11-12 (12) nurodyta, jog tikėtina, kad garso įrašo fragmentas, esantis tyrimui pateiktoje audiokasetėje „Digital Master Dolby HX Pro“, prasidedantis žodžiais: „(Kur dabar nuėjai?), dabar eisim (miego?), liūlia, liūlia“ ir pasibaigiantis žodžiais: „/.../ atsirado čia aukso gabals /.../“ yra ne originalas, o kopija. Tikėtina, kad šis garso įrašo fragmentas yra ištisinis ir nesumontuotas, jame nėra stabdymo ar trynimo požymių. Garso įrašo fragmentas, esantys tyrimui pateiktoje audiokasetėje „Digital Master Dolby HX Pro“, prasidedantis žodžiais: „(Kur dabar nuėjai?), dabar eisim (miego?), liūlia, liūlia“ ir pasibaigiantis žodžiais: „/.../ atsirado čia aukso gabals /.../“ yra padarytas tyrimui pateiktu kasetiniu diktofonu „Panasonic RQ-L11“. Šiame garso įrašo fragmente užfiksuota garsinė aplinka būdinga uždarai patalpai. Tiriamajame garso įrašo fragmente identifikuoti pagal balsą ir kalbą moters negalima dėl prastos garso įrašo kokybės: moters kalbos signalas yra silpnas, vietomis iškraipytas, girdimas užtriukšmintame fone. Dėl plačiajuosčio triukšmo, apimančio visą kalbos signalų dažnių juostą, daugelyje garso įrašo fragmento vietų labai sunkiai galima suprasti ištartus žodžius ir frazes. Tiriamajame garso įraše fragmente yra užfiksuotas garsas, panašus į pliaukštelėjimą, tikėtina, į kūno dalį. Kategoriškai identifikuoti garso įrašo fragmente užfiksuoto garso negalima dėl prastos tiriamojo garso įrašo kokybės: visi užfiksuoti garsai yra iškraipomi plačiajuosčio triukšmo, apimančio visą kalbos signalų dažnių juostą, taip pat nėra paruoštų metodikų, pagal kurias būtų galima tokius tyrimus atlikti (168-177 b. l.).

E. K. kaltinimas pagal BK 140 straipsnio 2 dalį pareikštas dėl to, kad ji 2010-08-16 nuo 11.00 val. iki 17.30 val. bute (duomenys neskelbtini), tiksliai nenustatytu laiku, sumušė mažametį P. P., tai yra sudavė jam ranka vieną kartą į tyrimo metu nenustatytą kūno vietą ir sukėlė mažamečiui fizinį skausmą.

E. K. teisiamajame posėdyje kalta neprisipažino ir neigė sudavusi mažamečiui P. P., teigė, kad 2010-08-16 įvykio vietoje tik sūpavo pasiėmusi ant rankų verkiantį vaiką, kol jis užmigo. Pliaukštelėti, anot E. K., ji galėjo gaudydama įskridusius į kambarį vabzdžius (154 b. l.), tačiau vaikui tikrai nesudavė. Apklausta ikiteisminio tyrimo metu E. K. savo kaltę irgi neigė, tvirtino, kad berniuko nemušė (67-68, 71-72 b. l.). 2011-06-08, paskutinės apklausos metu (75-76 b. l.) nurodė esanti nekalta, nes vaiko tikrai nemušė ir parodė, kad jeigu audiokasetėje girdisi koks pliaukštelėjimas, tai ji, kai 2010-08-16 vaikas verkė išėjus netikėtai namo grįžusiam tėvui į darbą, galėjo netyčia pliaukštelėti jam ranka per nuogą kūno vietą, nes vaiką migdė pasiėmusi ant rankų, o šis labai muistėsi, šaukdamas tėtį. Tyčia ir specialiai vaikui nesudavė nei karto (75-76 b. l.). Taigi, vertinant kaltinamosios parodymus, matyti, kad jie nebuvo visiškai nuoseklūs, nes teisme ji neigė bet kokį fizinį poveikį į mažamečio kūną, tuo tarpu ikiteisminiame tyrime nurodė, kad pliaukštelėti galėjo netyčia, kai ramino besimuistantį vaiką. Tačiau vien tik šios aplinkybės nepakanka tam, kad būtų galima neabejotinai pripažinti, kad E. K. padarė jai inkriminuojamus tyčinius, BK 140 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo sudėtį atitinkančius, veiksmus. Įvykio vietoje kitų asmenų, be kaltinamosios E. K. ir mažamečio nukentėjusiojo P. P., nebuvo. Nei nukentėjusioji I. Š., nei liudytojas J. P. įvykio nematė ir nestebėjo, todėl jų parodymai savaime nei patvirtina, nei paneigia E. K. kaltę. Iš nukentėjusiosios I. Š. parodymų matyti, jog kokių nors sumušimo žymių po įvykio ant sūnaus P. P. kūno nebuvo. Atlikus teismo fonoskopinę ekspertizę nustatyta, kad panašus į pliaukštelėjimą garsas, užfiksuotas garso įrašo fragmente, tikėtina, yra į kūno dalį. Iš ekspertizės akto priede pateiktos tiriamojo garso įrašo fragmento stenogramos matyti, kad berniukas verkė ir prieš pasigirstant garsui, panašiam į pliaukštelėjimą, ir po jo. Dėl to netgi darant prielaidą, kad įraše girdimas pliaukštelėjimo garsas neabejotinai yra nuo suduoto smūgio į mažamečio kūną, galima tik spėti, kad suduotas smūgis sukėlė mažamečiui fizinį skausmą, nes tvirtinti kategoriškai, nenustačius, į kurią kūno dalį buvo suduotas smūgis, koks buvo smūgio stiprumas, taip pat įvertinus, kad berniukas verkė ir iki tol, nepakanka duomenų.

Prielaidomis, spėlionėmis apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas. Kiekvienoje baudžiamojoje byloje apkaltinamasis nuosprendis gali būti priimamas tik tuo atveju, kai patikimai nustatytos visos reikšmingos sprendžiant bylą aplinkybės, kai dėl baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens kaltumo padarius jam inkriminuojamą veiką nekyla jokių pagrįstų abejonių. Nagrinėjamu atveju, remiantis teismo fonoskopinės ekspertizės išvada, būtų tik pagrindas manyti, jog E. K. galėjo suduoti smūgį mažamečiui P. P.. Neabejotinai išvadai, jog E. K. atliko kaltinime aprašytus BK 140 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo sudėtį atitinkančius veiksmus, tai yra sudavė P. P. ranka vieną kartą į kūną ir sukėlė jam fizinį skausmą, nepakanka duomenų, todėl E. K. pagal jai pareikštą kaltinimą dėl fizinio skausmo sukėlimo mažamečiui išteisintina vadovaujantis BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktu, kaip nepadariusi veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių.

Baudžiamojoje byloje nukentėjusiosios I. Š. civilinis ieškinys dėl 5 000 litų neturtinės žalos atlyginimo, atsižvelgiant į E. K. išteisinimo pagrindą, paliekamas nenagrinėtas (BPK 115 straipsnio 3 dalies 2 punktas).

Nuosprendžiui įsiteisėjus, audiokasetė su garso įrašu paliekama baudžiamojoje byloje, kasetinis diktofonas paliekamas I. Š..

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 303 straipsnio 5 dalies 1 punktu,

nusprendė:

E. K. dėl kaltinimo pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 2 dalį išteisinti, jai nepadarius veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių.

Kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti – E. K. panaikinti nuo nuosprendžio paskelbimo dienos.

Nukentėjusiosios I. Š. civilinį ieškinį palikti nenagrinėtą.

Nuosprendžiui įsiteisėjus, audiokasetę su garso įrašu saugoti baudžiamojoje byloje, kasetinį diktofoną palikti I. Š..

Nuosprendis per 20 dienų nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Šiaulių apygardos teismui per Šiaulių miesto apylinkės teismą.