Panevėžio apygardos teismo nutartis

2019-06-13 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-142-491/2019

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Panevėžio apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2019-06-13
Bylos Nr.
1A-142-491/2019
Teisminio proceso Nr.
1-01-1-51758-2018-0
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Valdas Meidus, Jolanta Raščiuvienė, Daina Vaidachavičienė
Nuteistasis
R. Š.
Advokatai
Jonas Milčius, Ričardas Makštelė
Kategorijos
Baudžiamoji byla Nr. 1A-142-491/2019Proceso Nr. 1-01-1-51758-2018-0Procesinio sprendimo kategorija 2.4.6.1 (S)
PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2019 m. birželio 13 d.Panevėžys

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, sudaryta iš teisėjų Valdo Meidaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Jolantos Raščiuvienės ir Dainos Vaidachavičienės,

sekretoriaujant Donatai Petraško,dalyvaujant :prokurorei Linai Šimonienei,nuteistajam R. Š.,gynėjui advokatui Jonui Milčiui,gestų kalbos vertėjai Birutei Šimkienei,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. Š. gynėjo advokato Ričardo Makštelės apeliacinį skundą dėl Panevėžio apylinkės teismo Pasvalio rūmų 2019 m. kovo 21 d. nuosprendžio, kuriuo R. Š. buvo nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 1 dalį areštu 80 parų.

Žemesnės instancijos teismas

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 4 ir 9 dalimis, ši bausmė subendrinta su to paties teismo 2019 m. sausio 14 d. baudžiamuoju įsakymu paskirtu areštu, šias bausmes iš dalies sudedant, ir jam paskirta galutinė subendrinta bausmė – areštas 90 parų.

Į paskirtą bausmę įskaityta jo viena laikino sulaikymo para ir bausmės laikas, atliktas pagal to paties teismo 2019 m. sausio 14 d. baudžiamąjį įsakymą.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Bylos esmė

1. R. Š. buvo nuteistas už tai, kad 2018 m. spalio 26 d. apie 21.30 val., Pasvalio r., (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, gyvenamojo namo antro aukšto laiptinėje kilusio konflikto metu tyčia sudavė smūgį ranka į nukentėjusiosios V. B. kairį petį, nustūmė ją nuo laiptų ir taip ją nežymiai sužalojo, padarydamas poodines kraujosruvas dešinės akies viršutiniame voke, krūtinėje, odos nubrozdinimą nugaroje.

II. Apeliacinio skundo argumentai

2. Apeliaciniu skundu nuteistojo R. Š. gynėjas advokatas R. Makštelė prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir priimti naują nuosprendį – R. Š. išteisinti neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant šią nusikalstamą veiką. Skunde jis nurodo, kad :

2.1. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi nukentėjusiosios V. B., liudytojos R. B. parodymais, kadangi jie yra nepatikimi, prieštaringi, todėl negali būti pripažįstami įrodymais. Be to, jos buvo neblaivios, todėl klaidingai vertino įvykio aplinkybes.

2.2. Byloje nebuvo surinkti jokie kiti R. Š. kaltę pagal BK 140 straipsnio 1 dalį patvirtinantys įrodymai. Nenustatyta, kad R. Š. savo veiksmais padarė kokius nors sužalojimus nukentėjusiajai V. B., nenustatytas jos kritimo mechanizmas įvykio vietoje, priežastinis ryšys tarp R. Š. ir nukentėjusiajai padaryto sužalojimo. Todėl pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, priėmė nuosprendį, kuris neatitinka jo turiniui keliamų reikalavimų.

Šalies argumentai

3. Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą patenkinti. Prokurorė prašė nuteistojo gynėjo apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

I. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

4. Apeliacinis skundas atmetamas.

5. Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalį, apeliacinės instancijos teismas, patikrina baudžiamąją bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Šioje baudžiamojoje byloje pirmosios instancijos teismo nuosprendį skundžia nuteistojo R. Š. gynėjas. Jis skunde nurodo, kad R. Š. turi būti išteisintas pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, kadangi : 1) pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad byloje yra pakankamai nuteistojo kaltę dėl šio nusikaltimo patvirtinančių įrodymų; 2) nukentėjusiosios V. B. ir liudytojos R. B. parodymai nėra patikimi, todėl jais pirmosios instancijos teismas negalėjo remtis pripažindamas nuteistąjį kaltu dėl šio nusikaltimo; 3) pirmosios instancijos teismas neatskleidė nukentėjusiosios sužalojimo mechanizmo bei priežastinio ryšio tarp nuteistojo veiksmų ir kilusių padarinių; 4) pirmosios instancijos teismo nuosprendžio turinys neatitinka jam keliamų reikalavimų.

6. Patikrinusi baudžiamąją bylą pagal šį apeliacinį skundą kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo atliktas įrodymų tyrimas ir vertinimas esminių trūkumų, dėl kurių reikėtų naikinti ar keisti šį nuosprendį, neturi, skundžiamas nuosprendis yra aiškus, logiškas ir motyvuotas. Visi duomenys, kuriais pirmosios instancijos teismas grindė savo išvadas, nustatydamas faktines bylos aplinkybes, gauti teisėtais būdais, patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais ir išnagrinėti teisiamajame posėdyje. Pirmosios instancijos teismas tyrė bei analizavo visus, t. y. tiek nuteistąjį R. Š. teisinančius (jo paties bei liudytojos R. B. parodymus teisiamajame posėdyje), tiek ir kaltinančius įrodymus (nukentėjusiosios V. B., teisiamajame posėdyje pagarsintus liudytojos R. B. parodymus ikiteisminiame tyrime, rašytinius bylos įrodymus, tarp jų ir specialisto išvadą apie nukentėjusiajai padarytų sužalojimų pobūdį), kitus įrodymus, juos įvertino tiek atskirai, tiek lygindamas tarpusavyje, susiejo juos į vientisą loginę grandinę, nė vienam įrodymų šaltiniui neteikdamas išskirtinės reikšmės. Priešingai apelianto skundo teiginiams, pirmosios instancijos teismas apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje, kaip to ir reikalaujama BPK 305 straipsnio 1 dalyje, išdėstė įrodymų vertinimo motyvus ir padarė įrodymais pagrįstas išvadas, kokios faktinės aplinkybės nustatytos byloje ir kokie duomenys pagrindžia nuteistojo R. Š. kaltę, taip pat aptarė jo iškeltas gynybos versijas, kad jis jokio smūgio nukentėjusiajai nesudavė ir ji pati nugriuvo nuo laiptų ar kad tik nežymiai ją galėjo kliudyti praeidamas pro šalį, ir jas motyvuotai atmetė. Kolegija neturi pagrindo nesutikti su tokiu pirmosios instancijos teismo įrodymų vertinimu, todėl jam pritaria ir toliau išsamiai nebekartoja.

7. Byloje nustatyta ir niekas to neginčija, kad 2018 m. spalio 26 d. apie 21.30 val. savo namų laiptinėje konflikto su R. Š. metu V. B. griuvo nuo laiptų, po ko teismo medicinos specialistė jai nustatė sužalojimus, kuriuos įvertino kaip nežymiai sutrikdžiusius jos sveikatą. Nuteistasis R. Š. ikiteisminio tyrimo metu, jo pradžioje (apklaustas 2018-10-19 (1 t., 112 – 113 b. l.); 2018-11-19 (1 t., 119 b. l.) ir apklausiamas teisiamajame posėdyje neigė smurtavęs prieš nukentėjusiąją, t. y. ją stūmęs nuo laiptų. Apklaustas tyrimo metu 2018-12-06 (1 t., 125 b. l.) jis kaltę pripažino ir parodė stūmęs nukentėjusiąją V. B. nuo laiptų, nes ji liepė jam eiti namo, o jis dar norėjo pabūti su R. B. R. to nematė, jis jai bijojo prisipažinti. Apeliaciniame skunde ir toliau teigiama, kad R. Š. nuosprendyje nustatytu laiku ir aplinkybėmis nukentėjusiosios V. B. nemušė, jos nuo laiptų nenustūmė ir savo veiksmais jos nesužalojo. Su tokia nuteistojo pozicija negalima sutikti jau vien tik dėl to, kad R. Š. savo parodymuose apie įvykį nebuvo nuoseklus, esmingai keitė parodymus. Kita vertus, priešingai nei teigia apeliantas, pirmosios instancijos teismas R. Š. kaltę pagal BK 140 straipsnio 1 dalį pagrįstai nustatė iš esmės nuosekliais nukentėjusiosios V. B. parodymais bei iš dalies liudytojos R. B. parodymais (duotais tyrimo metu), specialisto išvada bei kitais byloje surinktais įrodymais, jų visuma.

8. Apeliantas skunde siūlo nukentėjusiosios V. B. parodymus vertinti kaip neobjektyvius, prieštaringus ir dėl to nepatikimus. Kolegija tam nepritaria. Visų pirma, pažymėtina, kad įvykio vietoje buvo tik nukentėjusioji ir nuteistasis. R. B. paties stūmimo momento nematė – buvo kitame kambaryje, iš kurio ji negalėjo nei matyti, nei girdėti (buvo be klausos aparato), kas vyko laiptinėje, todėl kitų tiesiogiai įvykį mačiusių ir nešališkai galinčių įvertinti įvykį liudytojų byloje nėra. Todėl tokiais atvejais, kai kaltininkas ir nukentėjusysis pateikia skirtingas nusikalstamos veikos padarymo versijas, jų parodymų patikimumas patikrinamas sistemiškai analizuojant įvykių eigą, ką būtent pirmosios instancijos teismas ir padarė. Siekdamas išsiaiškinti R. Š. ir V. B. parodymų teisingumą ir patikimumą, pirmosios instancijos teismas vertino juos byloje surinktų įrodymų visumoje. Kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad vienas iš pagrindinių nuteistojo kaltę patvirtinančių įrodymų yra pačios nukentėjusiosios parodymai, kurie, priešingai paties nuteistojo parodymams, esminėse aplinkybėse buvo visiškai nuoseklūs tiek tyrimo metu, tiek ir apklausus ją pirmosios instancijos teisme. Ištyręs juos, pirmosios instancijos teismas jais nesuabejojo, pagrindo jais abejoti nerado ir byloje surinktus duomenis dar kartą įvertinusi kolegija. Nežiūrint to, kad nukentėjusioji įvykio metu ragino R. Š. išeiti iš jos namų ir tarp jų dėl to kilo konfliktas, byloje nėra jokių kitų duomenų apie galimą V. B. suinteresuotumą bylos baigtimi ir jos siekį nepagrįstai apkaltinti R. Š. nusikaltimo padarymu. Tokių duomenų skunde nenurodė ir nuteistojo gynėjas, tiesiog deklaratyviai teigdamas, kad nukentėjusios parodymai nepatikimi.

9. Visų apklausų metu nukentėjusioji V. B. iš esmės vienodai parodė, kad R. Š. svečiavosi pas jos anūkę R. B.; jai paraginus R. Š. išeiti iš jos namų, pastarasis ją keikė ir laiptų viršuje jai smūgiavo per kairį petį, po ko ji nugriuvo nuo laiptų. Kad nukentėjusioji nugriuvo nuo laiptų parodė ir netrukus į įvykio vietą iš kito kambario atėjusi liudytoja R. B. Kitą dieną, nepraėjus skausmui, nukentėjusioji pasipasakojo R. B., kad tai R. Š. ją nustūmė nuo laiptų, ką liudytoja ir patvirtino vienoje iš apklausų ikiteisminio tyrimo metu (1 t., 65-66 b. l.). Nukentėjusiosios parodymus dėl sumušimo aplinkybių patvirtina ir teismo medicinos specialisto išvada, kad V. B. nustatyti poodinės kraujosruvos dešinės akies viršutiniame voke, krūtinėje, odos nubrozdinimas nugaroje galėjo būti padaryti jai nusiritus laiptais 2018 m. spalio 26 d. Šie sužalojimai atitinka nežymų sveikatos sutrikdymą (1 t., 26 b. l.). Taigi, teismo medicinos specialisto išvada, jog nukentėjusiajai tikrai buvo padaryti sužalojimai, kurių laikas ir pobūdis atitinka nukentėjusiosios nurodytas jos sužalojimo aplinkybes, taip pat laikytini nuteistojo kaltę patvirtinančiais įrodymais.

10. Nors, kaip teigiama skunde, nukentėjusioji V. B. įvykio metu galėjo būti apsvaigusi, ko ji pati ir neneigė, tačiau tai vienareikšmiškai nesudaro pagrindo jos parodymais netikėti. Priešingai, iš nukentėjusiosios parodymų visumos matyti, kad girtumas (beje, tiksliai nenustatytas) jokios įtakos jos suvokimui bei atminčiai neturėjo, kadangi jos parodymai iš esmės buvo nuoseklūs. Ir kaip pagrįstai pirmosios instancijos teismas pažymėjo skundžiamame nuosprendyje, tam tikri neatitikimai (pvz., ar nukentėjusiajai beveik užlipus laiptais į antrą aukštą, ar jai jau užlipus, R. Š. ją stūmė į kairį petį) neturi itin didelės reikšmės jos parodymų patikimumui ir teisingumui. Tokiu būdu, apeliantas neteisus skunde tvirtindamas, kad be nukentėjusiosios parodymų, kitų jo kaltę patvirtinančių įrodymų nėra surinkta. Priešingai, kaip matyti nukentėjusiosios parodymus visiškai patvirtino virš paminėti kiti netiesioginiai įrodymai. Dar išsamiau juos cituoti ir analizuoti kolegija nemato pagrindo, nes jie yra pakankamai išsamiai išdėstyti ir motyvuotai aptarti skundžiamame nuosprendyje.

11. Skunde apeliantas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neanalizavo nuteistojo R. Š. tyčios turinio. Tai nėra tiesa. Kolegija pritaria skundžiamame nuosprendyje padarytai išvadai dėl nustatytos nuteistojo tyčios formos. Nusikalstama veika pagal BK 140 straipsnio 1 dalį padaroma tik esant kaltininko tyčiai. Nusikaltimas laikomas padarytu tiesiogine tyčia, jeigu darydamas veiką asmuo suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, numatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti šiame kodekse numatyti padariniai, ir jų norėjo. Netiesiogine tyčia nusikaltimas padaromas tuomet, kai asmuo suvokia pavojingą savo nusikalstamos veikos pobūdį, numato, kad dėl tokių jo veiksmų gali atsirasti jame numatyti padariniai ir nors jų ir nenori, tačiau sąmoningai leidžia jiems atsirasti. Kaltės turinys atskleidžiamas pagrindžiant, kaip kaltininkas suvokė bei įvertino savo daromų veiksmų ar neveikimo pobūdį, padarinius, kokios paskatos lėmė nusikalstamos veikos padarymą ir kokių padarinių šia veika buvo siekiama, taip pat įvertinant ir išorinius (objektyvius) nusikalstamos veikos požymius: atliktus veiksmus, jų pobūdį, intensyvumą, būdą, pastangas juos padarant, situaciją, kuriai esant šie veiksmai buvo padaryti, ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-321/2009, 2K-324/2013, 2K-151-697/2016 ir kt.). Šioje byloje nustatyta, kad V. B. ragino R. Š. išeiti iš jos namų, nes jau buvo vėlu. Nuteistasis, to neapsikentęs, laiptinėje ranka smūgiavo nukentėjusiajai į kairį petį, po ko ji neišlaikė pusiausvyros ir nugriuvo nuo laiptų bei dėl patirtų sužalojimų jai buvo nustatytas nežymus sveikatos sutrikdymas. Byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų, jog nuteistasis norėjo, kad nukentėjusiajai atsirastų tokie padariniai. Tačiau pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai atsižvelgė į tai, kad nuteistasis ir nukentėjusioji konfliktavo laiptinėje, nukentėjusioji galimai buvo neblaivi, ką R. Š., kaip pats parodė, suvokė. Todėl kolegija pritaria pirmosios instancijos teismui, kad dėl prieš tai paminėtų priežasčių (įvykio vietos, nukentėjusiosios apsvaigimo) nuteistasis R. Š. turėjo suvokti, kad laiptinėje ranka smūgiavus nukentėjusiajai į kairį petį, pastaroji gali neišlaikyti pusiausvyros ir nuo laiptų nugriūti, kas nagrinėjamu atveju ir įvyko. Toks nuteistojo veiksmų pobūdis leidžia spręsti, jog jis suvokė savo veiksmų pavojingumą, numatė, kad dėl tokių jo veiksmų tokie padariniai gali atsirasti ir nors tokių padarinių nenorėjo, sąmoningai leido jiems atsirasti. Įvertinus šioje byloje nustatytų aplinkybių visumą, matyti, jog pirmosios instancijos teismas pakankamai išsamiai aptarė nuteistojo R. Š. tyčios turinio bei padarė pagrįstą išvadą, kad jis veikė netiesiogine tyčia.

12. Tokiu būdu, aukščiau aptarti duomenys rodo, kad 2018 m. spalio 26 d. vakare R. Š. smurtavo prieš V. B., padarydamas jai sužalojimus, atitinkančius nežymų sveikatos sutrikdymą. Ši jo veika tinkamai kvalifikuota pagal BK 140 straipsnio 1 dalį. Esant tokioms aplinkybėms, kolegija daro išvadą, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra pagrįstas ir teisingas, todėl naikinti jį ar keisti apelianto skunde nurodytais argumentais nėra jokio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Atmesti nuteistojo R. Š. gynėjo advokato Ričardo Makštelės apeliacinį skundą.

Teisėjai Valdas MeidusJolanta RaščiuvienėDaina Vaidachavičienė