- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2015-09-22
- Bylos Nr.
- I-2498-644/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-00309-2015-4
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Audrius Grauželis
- Pareiškėjas
- R. B.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų
- Kategorijos
- 15.2.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Kauno apygardos administracinio teismo teisėjas Audrius Grauželis, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. B. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų dėl neturtinės žalos atlyginimo ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
Pareiškėjas R. B. kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų, 100 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.
Šalies argumentai
Pareiškėjas skunde ir jo patikslinimuose (I t. b. l. 4-7, 85, 94) nurodė, kad nuo 2003 m. gruodžio 6 d. yra kalinamas Marijampolės pataisos namuose netinkamomis sąlygomis. Paaiškino, kad yra paskirtas gyventi į 22 būrio gyvenamąją patalpą Nr. 2, kurios plotas 30 kv. m., gyvena 60 asmenų ir jam teko mažiau gyvenamojo ploto, nei nustatyta teisės aktuose. Pažymėjo, kad pasivaikščiojimo kiemelio plotas apie 40 kv. m., juo gali naudotis 70 lokalinio sektoriaus nuteistųjų. Gyvenimo sąlygos buvo netinkamos ne tik 22 būryje, bet visuose kituose būriuose, kur pareiškėjas buvo kalinamas. Gyvenamosiose patalpose ir koridoriuose beveik visi rūko, atskirų patalpų nerūkantiems, arba patalpų rūkantiems su tinkama ventiliacija nėra. Sanitariniame mazge, kuriuo naudojasi visas būrys, įrengtos 3 praustuvės, 2 pisuarai, 3 klozetai. Dušo patalpa, kur teikiamas tik šaltas vanduo, yra 20 kv.m. ploto, įrengtos atviros prausyklos. Karštu dušu leidžiama naudotis tik kartą per savaitę. Tualetai neatitverti sienelėmis, nėra durų, neįrengta atskira ventiliacija. Tualetinio popieriaus išduodama asmeniui vienas ruloniukas per mėnesį. Nurodė, kad gyvenamojoje patalpoje nėra tinkamos ventiliacijos, trūksta oro, kaupiasi drėgmė, šalta, veisiasi tarakonai, graužikai, čiužiniuose daugybė parazitų. Draudžiama su savimi turėti kompiuterius, šiltus pledus. Maisto energetinė vertė tik 1300 – 1500 kcal., giminės negali perduoti maisto iš laisvės. Nesuteikiamas užimtumas, nėra jokių programų. Į biblioteką leidžia tik vieną kartą per savaitę, sportuoti - du kartus. Pareigūnai netinkamai elgiasi - nenešioja kortelių, per kratas laužo daiktus, neleidžia, neregistruoja prašymų. Neturtinę žalą kildina iš konfliktų, kurie vyko 2006 m., 2010 m., 2014 m., kai pareiškėjas buvo sumuštas ir turėjo pereiti gyventi į baudos izoliatorių. Pažymėjo, kad jam tik kartą per mėnesį parduotuvėje leidžiama nusipirkti higienos priemonių. Dėl minėtų atsakovo veiksmų (neveikimo) patyrė neturtinę žalą - pablogėjo sveikata, patyrė psichologinį sukrėtimą, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, sumažėjo pasitikėjimas savimi, negali ramiai miegoti, pasidarė dirglus, sumažėjo bendravimo galimybės, jaučia baimę ir apatiją. Patirtą žalą vertina 100 000 Eu, prašo skundą tenkinti.
Atsiliepimas
Atsakovas atsiliepime (I t. b. l. 10-18) su pareiškėjo skundu nesutiko, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad pareiškėjas į Marijampolės pataisos namus atvyko 2003 m. gruodžio 11 d. Į būrį Nr. 22 pirmą kartą buvo paskirtas Marijampolės pataisos namų direktoriaus 2010 m. vasario 17 d. įsakymu Nr. 7/07-32. Gyvenamosios patalpos Nr. 2 plotas 144,92 kv. m. 22 būrio sanitariniame mazge įrengti 3 klozetai su pertvaromis, 2 pisuarai. Prausykloje įrengtas dušas, pastatyta skalbimo mašina, įrengti 5 šalto vandens čiaupai. Sanitarinis mazgas vėdinamas per langą, todėl ventiliacija užtikrinama ir nesikaupia drėgmė. Iš nuteistųjų nebuvo gauta skundų, jog kyla problemų dėl naudojimosi tualetu ar prausykla, kad reikia laukti eilėje. Kartą savaitėje nuteistiesiems leidžiama nusiprausti po karštu dušu. Teisės aktai nenumato dušo su šiltu vandeniu kiekviename būryje. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 patvirtinta norma, t.y. vienam asmeniui išduodamas vienas rulonas tualetinio popieriaus. Teisės aktai nenumato būriuose skirstyti nuteistuosius į rūkančius ir nerūkančius. Tabako kontrolės įstatymas draudžia rūkyti patalpose, kur nerūkantys asmenys gali būti priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Visų būrių kiemeliuose įrengtos ir pažymėtos rūkymo vietos. Marijampolės pataisos namų administracija nėra gavusi iš pareiškėjo pranešimo, jog kiti nuteistieji rūkytų gyvenamosiose patalpose. 2014 m. gruodžio 3 d. Marijampolės pataisos namuose lankėsi Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamento atstovai ir pažeidimų nenustatė. Būrys, kuriame pareiškėjas gyvena, susideda iš eilės patalpų ir erdvaus kiemo (apie 170 kv. m.), kur nuteistieji turi teisę vaikščioti gryname ore. Nuteistieji turi galimybę sportuoti, lankyti pataisos namuose veikiančią vidurinę ar profesinę mokyklas, biblioteką, koplyčią, lankyti socialinės reabilitacijos programas ir pan. Maitinimas organizuojamas pagal nustatytą teisinį reglamentavimą. Atlikti tyrimai parodė, kad Marijampolės PN valgykloje pagaminti patiekalai atitiko nustatytus reikalavimus. Nuteitiesiems nėra draudžiama gauti maisto produktų iš laisvėje esančių asmenų, išskyrus produktus, kuriuos draudžiama perduoti. Pareiškėjas bausmę atliko bendrabučio tipo patalpose, po kurias galima laisvai judėti dienos metu. Patalpų atitikimas higienos normoms periodiškai tikrinamas valstybės institucijų teisės aktų nustatyta tvarka. Pataisos namų duomenimis, pareiškėjas į institucijas dėl higienos ir sanitarinių sąlygų nesikreipė. Visi pareigūnai nešioja identifikacines korteles. Pataisos namų administracija nėra užfiksavusi sadistinių pareigūnų veiksmų. Pataisos namai neturi jokių duomenų dėl pareiškėjo moralinių išgyvenimų bausmės atlikimo metu, galimų kančių ar pažeminimų, kurių priežastimi būtų kalinimo buitinės sąlygos ar patalpų užpildymas. Dėl pablogėjusios psichinės sveikatos ryšium su laikymo sąlygų pažeidimais į Sveikatos priežiūros tarnybą ar būrio viršininką nesikreipė. Marijampolės pataisos namai veikė tinkamai, nepažeisdami jokių teisės aktų reikalavimų. Prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą, taikyti 3 metų ieškinio senaties terminą.
Motyvuojamoji dalis
Skundas tenkintinas iš dalies.
Pareiškėjas pareiškė reikalavimą dėl neturtinės žalos, kuri, jo nuomone, buvo padaryta neteisėtais valstybės valdžios institucijų veiksmais jam atliekant laisvės atėmimo bausmę Marijampolės pataisos namuose netinkamomis sąlygomis.
Atsakovo atstovas atsiliepime prašė pareiškėjo reikalavimui taikyti 3 metų ieškinio senaties terminą.
Žemesnės instancijos teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – LVAT) savo jurisprudencijoje yra ne kartą nurodęs, jog nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik Civilinio kodekso (toliau – CK) normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., LVAT 2007 m. kovo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A6-317/2007, 2010 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-850/2010, 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011 ir kt.). Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Ieškinio senaties terminus, jų skaičiavimo ir taikymo tvarką reglamentuojančios teisės normos yra imperatyvaus pobūdžio. Tikslus ieškinio senatį reglamentuojančių teisės normų aiškinimas ir taikymas yra itin reikšmingas, nes ieškinio senaties termino pasibaigimas reiškia asmens galimybių apginti savo teises per teismą ribojimą, kitaip tariant, teisės į priverstinį savo teisių įgyvendinimą praradimą, kuomet ginčo šalis reikalauja taikyti ieškinio senaties terminą (žr., pvz., LVAT 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011, 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-3116/2011).
CK 1.125 str. 8 d. numato, jog reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo įstatymas numato sutrumpintą trejų metų senaties terminą. Remiantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo (2000 m. liepos 18 d. įstatymo Nr. VIII-1864 redakcija) 10 straipsniu, CK nustatyti ieškinio senaties terminai taikomi, jeigu ieškinio senaties terminas prasidėjo įsigaliojus šiam kodeksui, taip pat jei reikalavimams pareikšti ieškinio senaties terminai, numatyti pagal galiojusius įstatymus, nepasibaigė iki šio kodekso įsigaliojimo. Šiame kontekste pabrėžtina, kad pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo siejamas su laikotarpiu nuo 2003 m. gruodžio 12 d. Ginčui aktualiais laikotarpiais galiojusio CK 1.127 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos; teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Remiantis CK 1.127 straipsnio 5 dalimi, tuo atveju, jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną.
Pareiškėjas skundo patikslinime (I t. b.l. 85, 94) nurodė, kad šiuo atveju negali būti taikomas senaties terminas, nes jis buvo kankinamas, o pagal Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos 3 straipsnį nėra jokio senaties termino. Tačiau teismas pažymi, kad Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos 3 straipsnis nereglamentuoja neturtinės žalos atlyginimo priteisimo ir ieškinio senaties klausimų, o Europos žmogaus teisių teismas (toliau – EŽŽT) yra pažymėjęs, jog Konvencijos narėms yra paliekama plati nuožiūros laisvė žalą atlyginti pagal savo teisinę sistemą bei tradicijas, atsižvelgiant į pragyvenimo lygį toje konkrečioje šalyje (žr., pvz., EŽTT 2006 m. kovo 29 d. sprendimą byloje Scordino prieš Italiją).
Žemesnės instancijos teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas tokio pobūdžio bylose ne kartą yra nurodęs, kad pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, todėl nuo šio momento ir skaičiuotinas senaties terminas (žr., pvz., LVAT 2013 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-343/2013, 2013 m. gegužės 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-307/2013 ir kt.).
Teismas, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes, pažeidimų pobūdį, vertina, kad pareiškėjas, būdamas apdairus ir rūpestingas, turėjo galimybę sužinoti apie savo teisių pažeidimą dėl netinkamų laikymo sąlygų nuo pat jo apgyvendinimo Marijampolės pataisos namuose pradžios, nes turėjo galimybę domėtis teisės aktais, reglamentuojančiais šiuos teisinius santykius, kreiptis dėl gyvenamojo ploto bei antisanitarinių sąlygų į Marijampolės PN administraciją. Byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad pareiškėjui būtų buvę suvaržytos teisės susipažinti su teisės aktais, gauti reikiamą informaciją iš Marijampolės PN administracijos, be to, pareiškėjas iš esmės nepateikė jokių įrodymų, jog pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie savo teisių pažeidimus, todėl teismas sprendžia, kad pareiškėjas visą ginčo laikotarpį žinojo (turėjo žinoti) apie jo atžvilgiu galimai atliekamus pažeidimus, į teismą kreipėsi tik 2015 m. kovo 9 d. (I t. b. l. 8), todėl praleido senaties terminą reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo.
CK1.131 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad jeigu teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartis administracinėje byloje A822-1037/2009).
Teismas pažymi, kad pareiškėjas, argumentuodamas savo pozicijos pagrįstumą, nenurodė svarbių priežasčių dėl nesikreipimo į teismą įstatymo nustatytu terminu, gavęs atsiliepimą į skundą (kuriame prašoma taikyti sutrumpintą ieškinio senatį), neprašė atnaujinti ieškinio senaties termino, nenurodė ieškinio senaties termino atnaujinimo priežasčių, nepateikė įrodymų dėl ieškinio senaties termino atnaujinimui svarbių aplinkybių egzistavimo, o, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, teismas pripažįsta, kad nėra pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą. Esant šioms aplinkybėms, atsakovo prašymas tenkintinas, pareiškėjo reikalavimui taikytinas ieškinio senaties terminas, todėl pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpį nuo 2003 m. gruodžio 12 d. iki 2012 m. kovo 8 d., atmestinas (CK 1.126 str. 2 d., 1.131 str. 1 d., ABTĮ 88 str. 1 p.). Atitinkamai nevertinamos ir su minėtu laikotarpiu susijusios bylos faktinės aplinkybės.
Taigi, nagrinėjamu atveju ginčui aktualus laikotarpis yra nuo 2012 m. kovo 9 d. iki 2015 m. kovo 9 d.
Žemesnės instancijos teismas
Europos Žmogaus Teisių Teismas (Toliau tekste – EŽTT) savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje K. prieš Lenkiją, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą V. prieš Lietuvą, 44558/98). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje P. prieš Graikiją, 28524/95, 2012 m. sausio 10 d. sprendimą A. ir kt. prieš Rusiją).
Reikalavimai dėl žalos atlyginimo pagal savo pobūdį yra civilinio pobūdžio, žalos atlyginimo teisinius santykius reglamentuoja Civilinis kodeksas (toliau – CK), tačiau dalies reikalavimų nagrinėjimą įstatymas priskiria administracinio teismo kompetencijai. Administracinių bylų teisenos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (CK 6.271 straipsnis). Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepaisant konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis), priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis), teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 straipsnis) ir teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 straipsnis), tačiau CK6.271 straipsnyje nustatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius neteisėtus pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Pagrindinis viešosios atsakomybės elementas – neteisėti veiksmai, kurių buvimas arba nebuvimas iš esmės lemia, ar tikslinga byloje vertinti likusias sąlygas.
Pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą kildina dėl jo kalinimo perpildytose patalpose.
Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 11¹.1. punktas nustato, kad pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,1 kv.m. vienam žmogui. Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 11¹.2. punkte nustatyta, kad pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose plotas vienam asmeniui turi būti ne mažesnis nei 3,6 kv.m.
Gyvenamosios patalpos sąvoka laisvės atėmimo vietų patalpų kontekste yra apibrėžta Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintoje higienos normoje HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos reikalavimai“. Nurodyta, kad gyvenamosios patalpos – bendrabučių gyvenamieji kambariai, trumpalaikių ir ilgalaikių pasimatymų kambariai, kameros tipo patalpos, baudos, drausmės izoliatorių, kalėjimų, karcerio, tardymo izoliatoriaus, areštinių kameros, karantino patalpos.
Bylos duomenimis, pareiškėjas į Marijampolės pataisos namus atvyko 2003 m. vasario 11 d. (I t. b.l. 100-102). 2010 m. rugpjūčio 25 d. Marijampolės pataisos namų direktoriaus įsakymu pareiškėjas buvo paskirtas į 16 būrio 161 brigadą (I t. b.l. 23-24), 2012 m. birželio 27 d. įsakymu - 22 būrio 221 brigadą (I t. b.l. 25-26), 2012 m. rugsėjo 18 d. įsakymu - 21 būrio 211 brigadą (I t. b.l. 27-28), 2013 m. rugsėjo 18 d. įsakymu - 22 būrio 221 brigadą (I t. b.l. 29), 2014 m. gruodžio 1 d. įsakymu - 21 būrio 211 brigadą (I t. b.l. 30).
Iš Marijampolės pataisos namų ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjas buvo išvykęs iš viso 210 parų, t.y. laikotarpiais nuo 2012 m. kovo 9 d. iki 2012 m. gegužės 3 d., nuo 2012 m. spalio 31 d. iki 2013 m. kovo 14 d. ir nuo 2014 m. balandžio 3 d. iki 2014 m. balandžio 22 d. (I t. b.l. 100-102).
Pareiškėjas buvo baustas uždarant į kameras: 2012 m. birželio 26 d. 6 mėnesiams į kamerą Nr. 20, 2013 m. lapkričio 4 d. - 15 parų į kamerą Nr. 25, 2014 m. gegužės 8 d. - 15 parų į kamerą Nr. 25, 2014 m. liepos 30 d. - 15 parų į kamerą Nr. 16, 2014 m. rugpjūčio 14 d. - 15 parų į kamerą Nr. 16, 2014 m. rugpjūčio 29 d. - 15 parų į kamerą Nr. 16, 2014 m. rugsėjo 13 d. - 15 parų į kamerą Nr. 16, 2014 m. rugsėjo 18 d. - 15 parų į kamerą Nr. 16, 2014 m. spalio 3 d. - 12 parų į kamerą Nr. 16, 2014 m. spalio 15 d. - 15 parų į kamerą Nr. 16, 2014 m. lapkričio 12 d. - 15 parų į kamerą Nr. 16, 2014 m. spalio 30 d. - 13 parų į Nr. 16, 2014 m. lapkričio 28 d. - 2 mėn. į Nr. 23, 2015 m. sausio 28 d. - 1 mėn. į Nr. 19, 2015 m. vasario 3 d. - 15 parų į Nr. 19 (I t. b.l. 100-102).
Kadangi objektyvių duomenų apie Marijampolės PN konkrečiu pareiškėjo buvimo tam tikrame kambaryje (gyvenamojoje patalpoje, baudos izoliatoriaus kameroje) metu buvusį nuteistųjų skaičių į bylą nėra pateikta, todėl vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas skaičiuotinas konkretaus kambario, kuriame laisvės atėmimo bausmę atliko pareiškėjas, gyvenamąjį plotą padalinant iš miegamųjų vietų skaičiaus.
Kaip jau buvo minėta, nuo 2010 m. rugpjūčio 25 d. pareiškėjas buvo paskirtas į 16 būrio 161 brigadą, tačiau atsakovo atstovas į bylą nepateikė duomenų apie pareiškėjo gyvenamąją patalpą. Nuo 2012 m. birželio 27 d. - 22 būrio 221 brigados 2 gyvenamąją patalpą, kurios plotas 144,92 kv.m., įrengta 46 miegamosios vietos, taigi pareiškėjui teko 3,15 kv.m. Nuo 2012 m. rugsėjo 20 d. - 21 būrio 211 brigadą, tačiau duomenų apie pareiškėjo gyvenamąją patalpą į bylą taip pat nepateikta. Laikotarpiu nuo 2013 m. rugsėjo 18 d. iki 2014 m. lapkričio 30 d. pareiškėjui buvo paskirta 22 būrio 221 brigados 2 patalpa, kurios plotas 144,92 kv.m., įrengta 46 vietos, taigi pareiškėjui teko 3,15 kv.m. Nuo 2014 m. gruodžio 1 d. pareiškėjui paskirta 21 būrio 211 brigada, tačiau duomenų apie pareiškėjo gyvenamąją patalpą į bylą nepateikta. Taigi, bylos duomenys neginčijamai patvirtina, gyvenant 22 būrio 221 brigadoje pareiškėjui buvo užtikrinta Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 11¹.1. punkte reglamentuota vienam asmeniui tenkanti gyvenamojo ploto norma, tačiau duomenų apie kitas gyvenamąsias patalpas atsakovo atstovas į bylą nepateikė.
Baudos izoliatoriaus kameros Nr. 20 plotas 20,39 kv.m., įrengtos 5 gyvenamosios vietos, taigi pareiškėjui teko 4,08 kv.m. ploto. Kameros Nr. 25 plotas 34,83 kv.m., 9 vietos, pareiškėjui teko 3,87 kv.m ploto. Kameros Nr. 16 plotas 20,20 kv.m., 5 vietos, taigi pareiškėjui teko 4,09 kv.m. ploto. Kameros Nr. 23 plotas 16,37 kv.m., įrengtos 4 vietos, pareiškėjui teko 4,04 kv.m. Kameros Nr. 19 plotas 16,50 kv.m., įrengtos 4 vietos, taigi pareiškėjui teko 4,12 kv.m. (I t. b.l. 100-102). Bylos duomenys neginčijamai patvirtina, gyvenant kamerose Nr. 20, Nr. 25, Nr. 16, Nr. 23, Nr. 19 pareiškėjui buvo užtikrinta Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 11¹.2. punkte reglamentuota vienam asmeniui tenkanti gyvenamojo ploto norma.
Nors 2015 m. balandžio 17 d. teismo nutartimi atsakovo atstovas buvo įpareigotas pateikti konkrečius duomenis apie patalpų, į kurias pareiškėjas buvo paskirtas gyventi, plotus, kartu su pareiškėju buvusių asmenų skaičių, tačiau šių duomenų atsakovo atstovas į bylą nepateikė.
Pastebėtina, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad įrodinėjimo naštą sudaro du tarpusavyje susiję aspektai. Įrodinėjimo našta pirmiausia apima pareigą pateikti įrodymus (pozityvusis įrodinėjimo naštos aspektas), kuri pagal bendrąją taisyklę tenka visiems byloje dalyvaujantiems asmenims (ABTĮ 57 str. 4 d.). Kitas įrodinėjimo naštos aspektas tampa aktualus tais atvejais, kai nepakanka įrodymų patvirtinti nei pareiškėjo, nei atsakovo nurodomų aplinkybių. Tokiu atveju sprendimas priimamas tos šalies nenaudai, kuriai priklauso neįrodytų aplinkybių įrodinėjimo našta (negatyvusis įrodinėjimo naštos aspektas) (žr. LVAT 2005 m. kovo 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A1-203/2005, 2007 m. kovo 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A17-301/2007). Tai, kad asmens laisvė yra ribojama, administracinių teismų praktikoje atsižvelgiama taikant įrodinėjimo naštos dėl reikalavimų atlyginti kalinimo metu kilusią neturtinę žalą taisykles (žr. LVAT 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013). Pagal Europos žmogaus teisių teismo (toliau – EŽTT) formuojamą praktiką, renkant įrodymus apie kalinimo sąlygas, būtina atsižvelgti į asmenims kylančius objektyvius sunkumus, griežtai negalima laikytis principo, jog tam tikros aplinkybės buvimą turi įrodyti asmuo, kuris ja remiasi, taigi pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie higienos normų laikymąsi tenka atsakovui (žr. EŽTT 2012 m. sausio 10 d. sprendimas Ananyev ir kiti prieš Rusiją).
Kadangi atsakovo atstovas nepateikė įrodymų, paneigiančių pareiškėjo tvirtinimą dėl jo laikymo perpildytose bendrabučio tipo patalpose ši aplinkybė laikytina įrodyta. Atėmus laikotarpius kai pareiškėjas buvo uždarytas į kameras ar išvykęs, nustatyta, kad 16 būrio 161 brigadoje pareiškėjas praleido 53 paras, 21 būrio 211 brigadoje – 195. Vadinasi, iš viso 248 paras pareiškėjui nebuvo užtikrinta Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 11¹.1. punkte reglamentuota vienam asmeniui tenkanti gyvenamojo ploto norma.
Pareiškėjas skunde nurodė, kad beveik visi asmenys gyvenamosiose patalpose bei koridoriuose rūko, o nerūkantiems asmenims ar rūkantiems su tinkama ventiliacija patalpų nėra.
Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 6 punkte numatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka.
Lietuvos Respublikos tabako kontrolės įstatymo 19 straipsnyje numatytas Tabako gaminių vartojimo ribojimas. Šio straipsnio 1 dalies 3 punkte numatyta, kad Lietuvos Respublikoje rūkyti (vartoti tabako gaminius) draudžiama bendrose gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, kuriose nerūkantieji gali būti priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Draudimas laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims rūkyti laisvės atėmimo vietų gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, jeigu nerūkantieji būtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru įtvirtintas Lietuvos higienos normos HN 76:2010 14 punkte. Taigi, pataisos įstaigos administracija turi pareigą užtikrinti, kad asmenys patalpose būtų laikomi sveikatai nekenksmingomis sąlygomis, taip pat, kad nerūkantieji nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais.
Teismas pažymi, kad administracinėje byloje nepaneigti atsakovo argumentai, jog Marijampolės PN visų būrių kiemeliuose yra įrengtos ir pažymėtos rūkymo vietos. Pareiškėjas nėra kreipęsis į Marijampolės PN administraciją dėl to, kad kiti nuteistieji rūko gyvenamosiose patalpose, taip pat pareiškėjas nesikreipė su prašymu perkelti jį į kitas patalpas, kuriose būtų laikomas su nerūkančiais asmenimis. Į bylą pateikti R. B. Prašymai leisti pirkti maisto produktus (I t. b.l. 110, 111, 112, 113, 115, 116, 180, 179) patvirtina, kad pareiškėjas iš Marijampolės PN parduotuvės reguliariai įsigyja tabako gaminių. 2014 m. gruodžio 3 d. Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamento Tabako ir alkoholio kontrolės skyriaus atliktas Faktų fiksavimo protokolas Nr. ATK2-205 patvirtina, kad Marijampolės PN gyvenamuosiuose būriuose ir kitose patalpose rūkančiųjų nepastebėta, patalpose iškabinti draudžiantys rūkyti ženklai, kiemeliuose įrengtos rūkymo vietos su nuorodomis „Rūkymo vieta“ (I t. b.l. 41-42). Teismas pabrėžia, kad savo teiginiams pagrįsti pats pareiškėjas jokių įrodymų, išskyrus deklaratyvius teiginius, nepateikė, todėl jo argumentai dėl kvėpavimo tabako dūmais užterštu oru atmestini kaip nepagrįsti (ABTĮ 57 str.).
Pareiškėjas neturtinę žalą sieja su netinkamomis sąlygomis Marijampolės PN sanitarinėse patalpose. Nurodo, kad 22 būrio sanitarinėse patalpose nėra ventiliacijos, o 6 kv.m. patalpoje įrengti 3 klozetai, 2 pisuarai, 5 praustuvės. Minėtu inventoriumi naudojasi visas būrys.
Teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 patvirtintuose Arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos atliekančių nuteistųjų (...) materialinio buitinio aprūpinimo normatyvuose (toliau – Materialinio buitinio aprūpinimo normatyvai) nustatyta, kad 1 praustuvė turi būti skiriama dešimčiai asmenų, 1 klozetas/unitazas - dvylikai asmenų, 1 pisuaras - dvylikai asmenų, (skyrius „Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normos“).
Atsakovo atstovas į bylą pateikė detalius 2012-2014 m. duomenis apie nuteistųjų skaičių 22 būryje, t.y. 2012 m. II ketv. 22 būryje buvo apgyvendinti 56 nuteistieji, 2012 m. III ketv. – 46, 2013 m. III ketv. – 32, 2013 m. IV ketv. – 34, 2014 m. I ketv. – 39, 2014 m. II ketv. – 46, 2014 m. III ketv. – 42, 2014 m. IV ketv. – 47 (I t. b. l. 55-56). Į bylą pateiktos 22 būrio sanitarinių patalpų nuotraukos patvirtina, kad minėtoje patalpoje yra įrengti 3 klozetai, 2 pisuarai, 5 praustuvės, 1 dušas (I t. b.l. 79-80). Teismas neturi pagrindo abejoti atsakovo atstovo pateiktais duomenimis. Taigi, atsakovo atstovo į bylą pateikti įrodymai apie sanitarinių patalpų įrengimą duoda pagrindą išvadai, jog sanitarinio mazgo įrenginių skaičius, atsižvelgiant į būryje esamą nuteistųjų skaičių, nevisiškai atitinka nustatytas normas. Kita vertus, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra suformavęs teisminę praktiką, jog reikalavimas atlyginti neturtinę žalą turi būti pagrįstas ne vien tik deklaratyvaus pobūdžio teiginiais, bet ir pačios žalos padarymu. Teismo vertinimu, vien tik abstraktūs teiginiai apie sanitarinių patalpų būklę negali būti laikoma pakankamu pagrindu neturtinei žalai atlyginti. Atsakovas pažymėjo, kad iš nuteistųjų nebuvo gauta skundų, jog kyla problemų dėl naudojimosi tualetu ar prausykla, kad reikia laukti eilėje ir pan, be to, nuteistieji gali naudotis kitais sektoriuje esančiais sanitariniais mazgais. Teismas akcentuoja, kad galiojantis teisinis reglamentavimas nedetalizuoja sanitarinių patalpų plotų bei konstrukcinių ypatumų. Pagal į bylą pateiktas 22 būrio patalpų schemas, sanitarinis mazgas yra įrengtas atskirai nuo miegamųjų patalpų (I t. b. l. 19). Sanitarinių patalpų nuotraukos patvirtina, kad klozetai yra atskirti pertvaromis, sanitarinis mazgas vėdinamas per langą (I t. b. l. 79-80). Atsižvelgiant į nustatytas faktines bylos aplinkybes, nustatytą teisinį reglamentavimą, pareiškėjo argumentai šioje dalyje atmestini kaip nepagrįsti.
Pareiškėjas neturtinę žalą sieja su aplinkybe, kad karštu dušu leidžiama naudotis tik kartą per savaitę, o tualetinio popieriaus išduodamas vienas ruloniukas per mėnesį.
Bylos duomenys patvirtina, kad pareiškėjui buvo suteikta galimybė ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę pasinaudoti dušu, kas yra numatyta Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 258 punkte. Iš į bylą pateikto Pataisos įstaigos dušinės darbo grafiko (I t. b. l. 37) matyti, kad 22 būrio nuteistiesiems sudarytos sąlygos naudotis dušu penktadieniais nuo 9.30 val. iki 12.00 val. Į bylą atsakovo pateikti Marijampolės visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktai (2012 m. kovo 22 d. patikrinimo aktas Nr. Pa-65, 2014 m. spalio 10 d. patikrinimo aktas Nr. PT-342) patvirtina, kad nuteistiesiems yra sudaryta galimybė prausti kūną po šiltu dušu kartą per savaitę (I t. b. l. 31-35). Teisės aktai nenumato dušo su šiltu vandeniu kiekviename būryje dažniau nei kartą per savaitę, taigi pareiškėjo skundo argumentai šioje dalyje taip pat atmestini kaip nepagrįsti.
Vadovaujantis minėtais Materialinio buitinio aprūpinimo normatyvais, vienam vyrui mėnesiui skiriamas 1 rulonas tualetinio popieriaus. Teisės aktai nenumato galimybės neribotai skirti nuteistiesiems higienos priemonių. Atsakovas atsiliepime patvirtino, jog nustatytų priemonių išdavimo tvarkos laikomasi nuolat, pareiškėjas nepateikė įrodymų, paneigiančių minėtą aplinkybę. Be to, esant didesniam poreikiui ar siekiant naudoti aukštesnės kokybės higienos priemones, jas galima įsigyti už asmeninėje sąskaitoje turimas lėšas. Taigi, pareiškėjo nurodytos aplinkybės dėl nepakankamo aprūpinimo higienos priemonėmis (tualetiniu popieriumi) atmestinos ir negali būti pagrindu neturtinei žalai atsirasti.
Pareiškėjas neturtinę žalą kildina dėl tarakonų, kitų parazitų buvimo.
Bylos duomenimis nustatyta, kad atsakovas su UAB „Dezinfa“ yra sudaręs dezinsekcijos ir deratizacijos paslaugų teikimo sutartį, pagal kurią Marijampolės pataisos namų patalpose atliekamos dezinsekcijos ir deratizacijos procedūros (I t. b.l. 57-61). Byloje nėra pateikta duomenų, kad sutartiniai įsipareigojimai nebūtų vykdomi, be to, Higienos normos HN 76:2010 58 punktas įpareigoja nuteistuosius (tame tarpe ir pareiškėją) nuolat rūpintis gyvenamosios aplinkos švara. Pareiškėjo teiginius apie parazitų buvimą paneigia Marijampolės visuomenės sveikatos centro 2012 m. kovo 22 d. patikrinimo aktas Nr. Pa-65 (I t. b.l. 31-32), kuriame nurodyta, kad asmenys patekę į pataisos namus yra tikrinami ar neapsikrėtę parazitais, niežais. Teismas pabrėžia, kad savo teiginiams pagrįsti pats pareiškėjas jokių įrodymų, išskyrus deklaratyvius teiginius apie parazitų, graužikų buvimą nepateikė, taigi pareiškėjo argumentai šioje dalyje atmestini kaip nepagrįsti.
Pareiškėjas neturtinę žalą kildina dėl netinkamos ventiliacijos ir susikaupusios drėgmės gyvenamosiose patalpose. Sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintoje higienos normoje HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai" 24 punkte numatyta, kad gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Pareiškėjas savo teiginiams patvirtinti jokių įrodymų, išskyrus deklaratyvius teiginius apie ventiliacijos nebuvimą ir oro drėgnumą, nepateikė. Atsakovo į bylą pateikti Marijampolės visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktai (I t. b.l. 31-35) patvirtina, kad Marijampolės PN laikomiems asmenims yra sudaryta saugi sveikatai gyvenamoji aplinka (atitinka HN 76:2010 6 p.), gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus (atitinka HN 76:2010 24 p.). Teismo vertinimu, patalpose apgyvendinti asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri, tvarko savo kameras, neturi problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės gyvenamosiose kamerose. Atsižvelgiant į nustatytas faktines bylos aplinkybes, nustatytą teisinį reglamentavimą, pareiškėjo argumentai šioje dalyje atmestini kaip nepagrįsti.
Pareiškėjo teigimu, Pataisos įstaigos teikiamas maistas yra nepilnavertis, jo energetinė vertė nuo 1300 iki 1500 kcal., o giminėms neleidžiama perduoti maisto iš laisvės.
Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 173 straipsnio 4 punkte numatyta, jog arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekantys nuteistieji gauna maistą pagal fiziologines mitybos normas. Suimtieji ir nuteistieji tardymo izoliatoriuose, pataisos namuose ir kalėjimuose maitinami vadovaujantis Fiziologinėmis mitybos normomis asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, patvirtintomis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. sausio 9 d. nutarimu Nr. 14, Skiriamais maisto produktų vidutiniais paros kiekiais ir paros maitinimo išlaidų normomis asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, patvirtintais Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2002 m. rugsėjo 23 d. įsakymu Nr. 253, Asmenų, laikomų kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, maitinimo organizavimo taisyklėmis, patvirtintomis Kalėjimų departamento direktoriaus 2006 m. gegužės 2 d. įsakymu Nr. 4/07-117.
Iš byloje esančių duomenų matyti, jog Kauno technologijos universiteto Maisto instituto Maisto tyrimo centras tikrina maisto, tiekiamo į pataisos įstaigą, kokybę. Kauno technologijos universiteto Maisto instituto Maisto tyrimo centro 2014 m. balandžio 11 d. tyrimų protokolas (I t. b.l. 43) patvirtina, kad maisto dienos patiekalų energetinė vertė atitinka nustatytus reikalavimus. Į bylą atsakovo atstovo pateikti Maisto tvarkymo subjekto 2013 m. lapkričio 25 d. ir 2014 m. lapkričio 20 d. patikrinimo aktai patvirtina, kad higienos-sanitarijos pažeidimų Marijampolės pataisos namuose nenustatyta (I t. b.l. 44-52). Kadangi pareiškėjas nedetalizavo, kada konkrečiai buvo pažeistos jo teisės dėl maisto neteikimo ar jo blogos kokybės, o pagal pareiškėjo nurodytas abstrakčias aplinkybes nėra galimybių nustatyti atsakovų veiksmų atitikimą (neatitikimą) teisės aktų reikalavimams, todėl darytina išvada, jog teismui nėra pateikta objektyvių duomenų, kad atsakovas savo veiksmais ar neveikimu būtų pažeidęs pareiškėjo teises ar teisėtus interesus.
Atmestini pareiškėjo argumentai dėl draudimo su savimi turėti pledus, kadangi pagal Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų 2003 m. liepos 2 d. Teisingumo ministro įsakymu Nr. 194, 173.16 punktą, nuteistiesiems, išskyrus laisvės atėmimo bausmę atliekančius pataisos įstaigose drausmės grupės laikymo sąlygomis, leidžiama naudotis įsigyta ar perduota patalyne (išskyrus antklodę, čiužinį ir pagalvę), jeigu nuteistasis raštu atsisako Bausmių vykdymo kodekso 173 straipsnio 2 dalyje numatytos patalynės. Pareiškėjas nenurodė konkrečių atvejų, susijusių su šio pobūdžio pažeidimais.
Pareiškėjas skunde nurodo, jog 22 būrio pasivaikščiojimo kiemelio teritorija užima apie 40 kv. m. ir juo gali naudotis 70 nuteistųjų. Atsakovo teigimu pasivaikščiojimo kiemelio plotas 170 kv.m. Pareiškėjo argumentus dėl pasivaikščiojimo kiemelio ploto paneigia atsakovo atstovo į bylą pateikta patalpų schema (b.l. 108). Teismas pažymi, kad Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 6 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintose Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklėse nereglamentuoti lokalinio sektoriaus kiemelių dydžiai, o sportuoti nuteistiesiems pataisos namuose yra įrengtas sporto aikštynas, kuriame yra futbolo, krepšinio, įrengta treniruoklių salė ir visi nuteistieji grafike nustatytu laiku gali sportuoti (I t. b.l. 38-39). Teismas pabrėžia, kad savo teiginiams pagrįsti pats pareiškėjas jokių įrodymų, išskyrus deklaratyvius teiginius dėl mažo kiemelio nepateikė, todėl pareiškėjo argumentai šioje dalyje atmestini kaip nepagrįsti.
Pareiškėjas skunde nurodė, kad pataisos namuose nėra jokių užsiėmimų, tačiau pareiškėjo argumentus paneigia atsakovo atstovo į bylą pateiktas platus socialinės reabilitacijos programų sąrašas (I t. b. l. 40), taip pat, kaip jau buvo minėta, nuteistieji gali, pagal pataisos namų direktoriaus nustatytą grafiką, sportuoti, lankytis bibliotekoje.
Pareiškėjas skundą grindžia aplinkybe, kad jam buvo leidžiama apsipirkti parduotuvėje tik kartą per mėnesį. Tačiau pareiškėjo argumentus paneigia atsakovo atstovo į bylą pateikti pareiškėjo prašymai dėl leidimo pirkti maisto produktus ir būtiniausias reikmes (I t. b. l. 109-119), pagal kuriuos 2015 m. sausio mėnesį jam buvo leista apsipirkti 4 kartus - 2015 m. sausio 2 d., 2015 m. sausio 16 d., 2015 m. sausio 23 d. ir 2015 m. sausio 30 d, (I t. b. l. 113-116), 2015 m. vasarį 2 kartus – 2015 vasario 20 d. ir 2015 m. vasario 27 d. (I t. b. l. 111-112). Pagal Nuteistųjų pinigų apskaitos žiniaraštį (b. l. 121) 2013 m. gruodžio mėnesį pareiškėjas prekes iš parduotuvės pirko du kartus - 2013 m. gruodžio 5 d. ir 2013 m. gruodžio 12 d. Atsižvelgiant į nustatytas faktines bylos aplinkybes, pareiškėjo argumentai šioje dalyje laikytini nepagrįstais, todėl atmestini.
Pareiškėjas skunde reiškia pretenzijas dėl pareigūnų netinkamo elgesio (nenešioja kortelių, turi sadistinį polinkį, laužo daiktus kratų metu, naudoja fizinį smurtą, neregistruoja prašymų), tačiau konkrečių pažeidimo aplinkybių nenurodo, t.y. nedetalizuoja, kada ir kokiu būdu pasireiškė pažeidimai pareiškėjo atžvilgiu, o bendro pobūdžio, faktinėmis aplinkybėmis ir įrodymais nepagrįsti samprotavimai nesudaro pagrindo konstatuoti atsakovo veiksmų neteisėtumą. Teismo vertinimu, pareiškėjas neįrodė šio pobūdžio pažeidimų ir jo argumentai dėl netinkamo pareigūnų elgesio provokuojant nuteistuosius, yra atmestini.
Pareiškėjas patikslintame skunde (I t. b. l. 85, 94) nurodo, kad 2014 metais dėl kilusio konflikto buvo privestas atsisakyti gyventi 22 būryje ir jam buvo skirta drausminė nuobauda – 15 parų baudos izoliatoriuje.
Bylos duomenimis, 2014 m. liepos 29 d. pareiškėjas Marijampolės pataisos namų direktoriui pateikė paaiškinimą, kad atsisako gyventi Marijampolės pataisos namų 22 būryje dėl asmeninių aplinkybių, kurių pasakyti negalėjo (I t. b. l. 107). Dėl minėto įvykio Marijampolės pataisos namuose buvo atliktas tarnybinis patikrinimas. 2014 m. liepos 31 d. tarnybinio patikrinimo išvadoje Nr. 36/06-83 (I t. b. l. 105) nurodyta, kad Kriminalinės žvalgybos skyriaus pareigūnai apklausė nuteistąjį R. B., tačiau pastarasis atsisakė nurodyti aplinkybes, priežastis ar nuteistuosius, dėl kurių negali atlikti bausmės paskirtame būryje. Pareigūnai taip pat apklausė ir 22 būrio nuteistuosius, tačiau jie nurodė, kad nežino dėl kokių priežasčių R. B. atsisako atlikti bausmę jam paskirtame būryje. Tarnybinio patikrinimo išvadoje konstatuota, kad R. B. savo veiksmais pažeidė Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 110 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimus, taigi buvo nubaustas 15 parų į baudos izoliatorių.
Lietuvos Respublikos Bausmių vykdymo kodekse įtvirtinta nuteistųjų pareiga vykdyti pataisos įstaigos administracijos reikalavimus (BVK 110 str. 1 d. 2 p.). Pataisos įstaigų taisyklių 73 punkte taip pat nustatyta, kad nuteistieji privalo vykdyti įstatymų reikalavimus ir laikytis jiems nustatytų elgesio taisyklių. Pabrėžtina, kad bylą nagrinėjantis teismas turi vadovautis ABTĮ 57 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta bendrąja įrodymų vertinimo taisykle – vertinti įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstu visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių visumos ištyrimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo principais. Pareiškėjas atsisakė vykdyti teisėtą pareigūnų reikalavimą – eiti į 22 būrį nenurodydamas jokių priežasčių. Šią aplinkybę iš esmės patvirtina pareiškėjo paaiškinimas (I t. b. l. 107) ir tarnybinio patikrinimo išvada (I t. b.l. 105), taigi, teismo vertinimu, nuobauda pareiškėjui paskirta pagrįstai ir teisėtai.
Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo argumentai laikytini pertekliniais, neturinčiais juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ir Europos Žmogaus Teisių Teismo formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 16034/90 Van de Hurk v Netherlands, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 20772/92 Helle v Finland, 1999 m. sausio 21 d. sprendimas byloje Nr. 30544/96 Garcia Ruiz v Spain ir kt.). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str.) taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. gruodžio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P444 -196/2008, 2009 m. liepos 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009 m. lapkričio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P525-194/2009, 2013 m. vasario 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).
CK 6.250 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad neturtinė (moralinė) žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Teismų praktikoje pripažįstama, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Tai reiškia, kad nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį neturi būti vadovaujamasi bendrosiomis reikalavimo (dėl tokios žalos atlyginimo) pagrįstumo įrodinėjimo taisyklėmis, o turi būti taikomi minėti, tik teismui adresuoti žalos dydžio nustatymo kriterijai, nurodyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijai.
Pagal į bylą pateiktą pareiškėjo asmens sveikatos istoriją, ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjas į Sveikatos priežiūros tarnybą kreipėsi dėl traumos, nemigos, dirglumo ir pan. (II t. b. l. 18-40), tačiau teismas pažymi, kad medicinos istorijos duomenimis, dirglumas, nerimas ir miego sutrikimai yra susiję su abstinencija nuo opiatų. Teismo vertinimu, į bylą nėra pateikta jokių įrodymų apie pareiškėjo sveikatos būklę, jos pablogėjimą, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą, tačiau teismui nekilo abejonių, kad dėl per mažo gyvenamojo ploto, pareiškėjas patyrė tam tikrų nepatogumų, išgyvenimų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, t.y. pareiškėjas patyrė neturtinę (moralinę) žalą. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra konstatuota, kad asmuo, kuris yra laikomas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinė byla Nr. A143-1966/2008; administracinė byla Nr. A 502-734/2009, administracinė byla Nr. A525-1181/2010), taip pat ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2008 m. lapkričio 28 d. sprendimas byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02)).
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas administracinių teismų praktiką, pažymėjo, kad galimybės nebuvimas kalinamojo patalpinti į kamerą, atitinkančią teisės aktų reikalavimus, vadovaujantis CK 6.271 straipsnio 1 dalies nuostatomis, neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinė byla Nr. A438-121/2009), tačiau nustatant padarytos žalos dydį privalu atsižvelgti į bylos aplinkybes.
Byloje nustatyta, kad pareiškėjas Marijampolės PN gyvenamosiose patalpose, kurių plotas mažesnis, nei nustatyta minimali ploto norma buvo kalinamas gana ilgą laikotarpį - 248 paras, tačiau pažymėtina, kad pareiškėjas bausmę atliko pataisos įstaigoje, kuri nėra izoliatorius – kalėjimas ar kamerų tipo pataisos įstaiga, šioje įstaigoje atliekantys bausmę nuteistieji turi reglamentuotą judėjimo laisvę. Pataisos namų teritorijoje yra galimybė užsiimti sportu, nuteistieji, turi galimybę dalyvauti socialinės reabilitacijos programose. Taigi, buvimas gyvenamojoje patalpoje yra privalomas tik pagal darbotvarkę skirtu miegui laiku. Byloje nėra duomenų apie pareiškėjo sveikatos būklę, jos pablogėjimą, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą. Taigi įvertinus faktines bylos aplinkybes, teismo vertinumu, pareiškėjo laikymo sąlygos Marijampolės pataisos namuose negali būti laikomos kaip kankinančios.
Neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. ABTĮ 88 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatyta, kad teismas gali patenkinti skundą ir išspręsti ginčą kitu įstatymų numatytu būdu. CK 1.138 straipsnyje kaip asmens teisių gynimo būdas nurodytas ne tik turtinės ar neturtinės žalos išieškojimas (CK 1.138 str. 6 p.). CK 1.138 straipsnio 8 punkte numatyta, kad asmens teises teismas gina ir kitais įstatymų numatytais būdais.
Europos Žmogaus Teisių Teismas, gindamas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, neretai konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2000 m. spalio 10 d. sprendimas byloje Daktaras prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 42095/98, 2006 m. spalio 10 d. sprendimas byloje L. L. prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 7508/02). Taigi, teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimas byloje M. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53161/99). Tokios pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 2 d. nutartis civilinėje byloje S. Š. prieš UAB, Nr. 3K-7-2/2008). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuojantis vienodą administracinių teismų praktiką taikant įstatymus, administracinėse bylose Nr. A2-718/2007, Nr. A556-1906/2012 taip pat nusprendė, kad žalos atlyginimui panašaus pobūdžio bylose užtenka konstatuoti, jog buvo neteisėti pareigūnų veiksmai, nepriteisiant piniginės kompensacijos.
Įvertinęs nustatytas bylos faktines aplinkybes - pažeidimo trukmę, bendrąsias kalinimo Marijampolės PN sąlygas, atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas bausmę atliko bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose, kur nuteistieji turi reglamentuotą judėjimo laisvę, gali sportuoti, eiti pasivaikščioti, dalyvauti socialinės reabilitacijos programose, nesant byloje duomenų, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgęsis, teismas sprendžia, jog šioje byloje yra pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti jo teisės, į teisės aktuose nustatytas kalinimo sąlygas (teisės aktais reglamentuotą vienam asmeniui tenkantį minimalų gyvenamosios patalpos plotą), pažeidimo pripažinimu ir tai laikytina pakankama satisfakcija už jo teisių pažeidimą.
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pripažintina, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kalinimo sąlygas (teisės aktais reglamentuotą vienam asmeniui tenkantį minimalų gyvenamosios patalpos plotą), o reikalavimas dėl 100 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetamas kaip nepagrįstas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 79 straipsnio 5 dalimi, 85 straipsniu, 87 straipsniu, 88 straipsnio 4 punktu, teismas
nusprendžia:
Skundą tenkinti iš dalies.
Pripažinti, kad buvo pažeista R. B. teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kalinimo Marijampolės pataisos namuose sąlygas.
Pareiškėjo R. B. reikalavimą dėl 100 000 Eur neturtinės žalos priteisimo atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Kauno apygardos administracinį teismą.