Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Pareiškėja I. K. (toliau – ir pareiškėja) skundu (I tomas, b. l. 3 – 7), kurį patikslino (I tomas, b. l. 60 – 65) kreipėsi į Šiaulių apygardos administracinį teismą, prašydama panaikinti Utenos apskrities valdytojo administracijos 1995 m. spalio 20 d. sprendimą Nr. 43?3644, panaikinti Utenos apskrities valdytojo administracijos 1995 m. spalio 20 d. įsakymo Nr. 5-261 1 priedo dalį, kuria apibrėžiamas 0,30 ha dydžio žemės sklypo plotas po pastatais ir įpareigoti Utenos apskrities viršininko administraciją (toliau – ir atsakovas) suformuoti jai namų valdos žemės sklypą, į kurį įeitų jos nuosavybės teise turimi statiniai; priteisti iš Utenos apskrities viršininko administracijos bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėja nurodė, kad iš A. M. 2005 m. rugsėjo 13 d. pirkimo-pardavimo sutartimi nusipirko atitinkamus statinius. Prieš perkant, 2005 m. rugpjūčio 31 d. Utenos apskrities viršininko administracijos žemės tvarkymo departamento Zarasų rajono žemėtvarkos skyrius išdavė leidimą Nr. 1-07-1403 parduoti gyvenamąjį namą ir kitus kiemo statinius, esančius laisvos valstybinės žemės sklype. Leidime nurodė, kad „naujų pastatų savininkui bus suteikta galimybė įsigyti nuosavybėn arba nuomoti iš valstybės žemės sklypą Lietuvos Respublikos įstatymų ir jų lydimų teisės aktų nustatyta tvarka”. Ši sąlyga buvo taip pat nurodyta notaro patvirtintoje pirkimo-pardavimo sutartyje. Paaiškino, kad 2006 m. sausio 30 d. kreipėsi su prašymu suprojektuoti žemės sklypą, užstatytą jai priklausančiais statiniais, tačiau 2006 m. kovo 8 d. buvo informuota, jog statiniai yra užstatyti ne ant valstybinės, bet privačios žemės, priklausančios L. S. B.. Pareiškėja atkreipė dėmesį, kad nuosavybės teisės į žemę, kuri yra užstatyta jai priklausančiais statiniais, buvo atkurtos Utenos apskrities valdytojo administracijos 1995 m. spalio 20 d. sprendimu Nr. 43-3644. Nekilnojamojo turto, t. y. žemės ir gyvenamojo namo su priklausiniais, savininkė E. K., atkuriant nuosavybės teises, jau buvo mirusi. Pardavėja – A. M., iš kurios pareiškėja įsigijo statinius, nekilnojamąjį turtą paveldėjo dar prieš atkuriant nuosavybės teises į žemę, t. y. 1995 m. birželio 26 d. Tuo tarpu visą žemę, kuri yra užstatyta minėtais statiniais, paveldėjo kitas asmuo – L. S. B.. Pareiškėja manė, kad atkuriant nuosavybės teises E. K. į priklausantį 27,3 ha žemės sklypą, privalėjo būti atsižvelgta, kad dalis šios žemės užstatyta gyvenamuoju namu bei kitais statiniais ir atitinkamai turėjo būti suformuota namų valdos dalis. Tačiau Utenos apskrities valdytojo administracijos 1995 m. spalio 20 d. sprendime Nr. 43 3644 nenurodoma, kad žemė yra užstatyta statiniais ir kad išskiriama namų valdos dalis. Pažymėjo, kad 1995 m. spalio 20 d. Utenos apskrities valdytojo administracija priėmė įsakymą Nr. 5-261, kuriame nurodoma žemės sklypo dalis užstatyta pastatais, t. y. 0,30 ha. Pareiškėjos teigimu, minėta įsakymo dalis taip pat naikintina, kadangi privalo būti suformuota namų valda, kurios dydis sietinas su faktiniu žemės naudojimu. Pareiškėjos nuomone, akivaizdu, jog atkuriant nuosavybės teises buvo pažeistas tuo metu galiojusio 1995 m. liepos 3 d. Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo Nr. I-986 8 straipsnis, kuriame nurodoma, kad „grąžinus namus natūra, nuosavybės teisė į žemę, ant kurios yra sugrąžinti namai, atstatoma šio įstatymo 4 ir 5 straipsniuose nustatyta tvarka. Piliečiai, kuriems sugrąžinti gyvenamieji namai, turi teisę atsistatyti nuosavybės teisę į namų valdos žemės sklypą, nepaisant to, ar buvo paduotas atskiras prašymas dėl šios žemės grąžinimo“. Pareiškėja pažymėjo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2004 m. vasario 19 d. nutartyje, administracinėje byloje Nr. A4?225/2004, konstatavo, jog, nustačius, kad žemės sklypo dalis, dėl kurios vyksta ginčas, priklauso kito asmens namų valdai, ji priskirtina prie valstybės išperkamos žemės ir į šią žemės dalį nuosavybės teisė natūra negalėjo būti atkuriama ir todėl viešojo administravimo subjektų priimti sprendimai yra naikintini. Taigi, pareiškėjos nuomone, pareiškėjos namų valdai turėjo ir turi būti priskirtas žemės sklypas, užimtas gyvenamuoju namu, kitais kiemo statiniais, daržu ir sodu, todėl atsakovas privalo suformuoti tokios apimties žemės sklypą. Sklypo dydis šiuo atveju bus siejamas su faktiškai naudojama namų valdos (statinių, sodo, daržo ir kt.) riba, kurią būtina nustatyti atlikus matavimus. Pareiškėjos teigimu, nuosavybės teisės turėjo būti atkuriamos teisėtai, tačiau atkuriant nuosavybės teises į žemę buvo šiurkščiai pažeistos įstatymų leidėjo įtvirtintos teisės normos, todėl panaikinus minėtą ginčijamą sprendimą bei įsakymo dalį nuosavybės teisių atkūrimo procedūra turi būti pradėta iš naujo, šalinant nustatytus pažeidimus. Teigė, jog išduotas žemėtvarkos skyriaus leidimas jai suteikė pagrįstą pagrindą tikėtis, kad ji galės įsigyti po statiniais priklausančią žemę, todėl vėlesnis atsakovo atsisakymas akivaizdžiai pažeidė jos teisėtus lūkesčius.

Šalies argumentai

L. S. B. nurodė, kad yra praleistas Administracinių bylų teisenos įstatymo 33 straipsnyje ir Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 19 straipsnyje nustatytas 30 dienų terminas skundui paduoti. Pažymėjo, kad pareiškėja statinius (duomenys neskelbtini) nuosavybės teise įsigijo 2005 m. rugsėjo 13 d. pirkimo-pardavimo sutartimi iš ankstesnės savininkės A. M.. Pažymėjo, jog prašymas dėl namų valdos, esančios po šiuo metu pareiškėjai priklausančiais statiniais, suformavimo, niekada nebuvo pateiktas, kadangi statiniai priklausė E. K., t. y. tam pačiam asmeniui, kuriam vyko ir nuosavybės teisės atkūrimo procesas į žemės sklypą, esantį po šiais statiniais. Po to, kai 1995 m. birželio 26 d. paveldėjimo teisės liudijimo Nr. 2250 pagrindu nuosavybės teisę į šiuos statinius įgijo A. M., ji taip pat nesikreipė su prašymu įsigyti žemę privačių namų valdai. A. M. niekada neginčijo Utenos apskrities valdytojos sprendimų, kuriais E. K. atkurta nuosavybės teisė į žemę, įskaitant žemę po A. M. priklausančiais pastatais, ir nelaikė, kad priimtieji sprendimai dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo pažeidžia jos teises. Laikė, jog dar ankstesnė statinių savininkė A. M. praleido skundo padavimo terminą dėl ginčijamo Utenos apskrities valdytojo 1995 m. spalio 20 d. sprendimo Nr. 43-3644 bei Utenos apskrities valdytojo 1995 m. spalio 20 d. įsakymo Nr. 5-261 priedo 1 dalies. Pabrėžė, jog pareiškėjos skunde nepateikiami jokie įrodymai, kad ankstesnė statinių savininkė A. M. būtų praleidusi terminą skundui paduoti dėl svarbių priežasčių. Manė, kad net jei būtų nustatyta, jog A. M. nepraleido skundo padavimo termino, tai šį terminą praleido pareiškėja. Teigė, jog pareiškėja apie tai, kad jos įsigyti pastatai yra ant jos žemės, pareiškėja sužinojo 2006 m. kovo 8 d. Zarasų rajono žemėtvarkos skyriuje vykusio pasitarimo metu, o skundas teismui paduotas 2006 m. balandžio 11 d., t. y. praleidus įstatymo nustatytą 30 dienų terminą, svarbių termino praleidimo priežasčių pareiškėja nenurodė. Pabrėžė, jog E. K. mirties momentu tiek naudojama žemė, tiek ant jos esantys pastatai priklausė tam pačiam savininkui – E. K.. Todėl laikė, jog formuoti namų valdos žemės sklypą po ginčo pastatais nebuvo jokio pagrindo. Nurodė, jog Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ (nuo 1995 m. spalio 3 d. iki 1995 m. spalio 25 d. aktuali redakcija, galiojusi ginčo įsakymų dėl nuosavybės atkūrimo priėmimo metu 1995 m. spalio 20 d.) 12 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostata, jog žemės sklypai, kuriuos užima privačių namų valdos (sodybos), yra išperkama valstybės, turi būti aiškinama sistemiškai su Žemės reformos įstatymo (nuo 1995 m. birželio 13 d. iki 1995 m. lapkričio 29 d. aktuali redakcija) 6, 8-9 straipsniais, pagal kurių prasmę žemė privačion nuosavybėn visais atvejais įgyjama esant piliečio prašymui. Atkreipė dėmesį, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. spalio 12 d. nutarimas Nr. 423 „Dėl Žemės reformos žemėtvarkos projektų parengimo ir jų ekonominio pagrindimo kaimo vietovėms metodikos patvirtinimo“ nustatė prašymo įsigyti žemę privačių namų valdai pavyzdį. Tačiau toks prašymas dėl žemės, esančios po šiuo metu pareiškėjai priklausančiais statiniais, niekada nebuvo pateiktas, kadangi statiniai priklausė E. K., t. y. tam pačiam asmeniui, kuriam vyko ir nuosavybės teisės atkūrimo procesas į žemės sklypą, esantį po šiais statiniais. Pažymėjo, jog po to, kai 1995 m. birželio 26 d. paveldėjimo teisės liudijimo Nr. 2250 pagrindu nuosavybės teisę į šiuos statinius įgijo A. M., ji taip pat nesikreipė su prašymu įsigyti žemę privačių namų valdai.

Atsakovas Utenos apskrities viršininko administracija apeliaciniu skundu (II tomas, b. l. 76 – 79) prašo panaikinti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2008 m. rugsėjo 26 d. sprendimą ir administracinę bylą nutraukti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Pareiškėjos teisė ginčyti Utenos apskrities valdytojos 1995 m. spalio 25 d. sprendimą yra išvestinė iš buvusios pareiškėjos valdomų pastatų savininkės A. M. teisės. Todėl teismas, nagrinėdamas pareiškėjos skundą iš naujo, turėjo atkreipti dėmesį, ar pastatų perleidėja A. M. nėra praleidusi termino, per kurį ji turėjo teisę ginčyti Utenos apskrities valdytojos 1995 m. spalio 20 d. sprendimą Nr. 43-3644, įvertinti A. M. paaiškinimus dėl jos neveikimo, sprendžiant namų valdos žemės sklypo naudojimo įteisinimo, t. y. išsiaiškinti, kokiais pagrindais beveik 10 metų buvo naudojamas žemės sklypas po jos paveldėtais pastatais, kas trukdė 1995 metais tvarkant pastatų paveldėjimo reikalus iki ginčijamo Utenos apskrities valdytojos sprendimo priėmimo pateikti Zarasų rajono žemėtvarkos specialistams prašymą dėl namų valdos žemės sklypo formavimo, o taip pat įvertinti A. M. 2005 m. rugsėjo 1 d. prašymą ir Zarasų rajono žemėtvarkos skyriaus 2005 m. spalio 17 d. raštu Nr. 1-03-1787 A. M. pateiktą informaciją.

2. Nei A. M., nei pareiškėja nėra asmenys, dalyvaujantys nuosavybės teisių atkūrimo procese, todėl terminas dėl Utenos apskrities valdytojos 1995 m. spalio 20 d. sprendimo ir įsakymo panaikinimo turi būti skaičiuojamas ne nuo sprendimo ir įsakymo kopijų pateikimo dienos pareiškėjai, o nuo A. M. sužinojimo apie skundžiamo administracinio akto priėmimą dienos. A. M. savo 2005 m. rugsėjo 1 d. rašte teigia: „Minėtų pastatų, kurie šiuo metu priklauso man, ir žemės, kuri užstatyta statiniais, savininkė – E. K., mirė 1994 m. gruodžio 23 d.“. Šis rašytinis dokumentas įrodo, kad jau 2005 m. rugsėjo 1 d. pastatų paveldėtoja A. M. žinojo, kad žemė po jai priklausančiais pastatais buvo privati ir priklausė E. K.. Teismas privalėjo atkreipti į tai dėmesį ir konstatuoti, kad terminas apskųsti Utenos apskrities valdytojos administracinius aktus buvo praleistas dar iki pareiškėjos kreipimosi su šiuo skundu į teismą. Kadangi buvusi pastatų savininkė A. M. iki teisių perleidimo prarado teisę nuginčyti E. K. vardu priimtus Utenos apskrities valdytojos administracinius aktus, tai pareiškėja šių teisių ir neįgyja.

3. Utenos apskrities viršininko administracija yra įpareigota suformuoti pareiškėjai namų valdos žemės sklypą kito asmens privačios nuosavybės teise žemės sklype, kai pagal Lietuvos Respublikos apskrities valdymo įstatymo 10 straipsnį apskrities viršininkas tvarko ir įgyvendina žemės reformą tik laisvos valstybinės žemės fonde. Trečiojo asmens L. S. B. 27,30 ha žemės sklypo (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)) nuosavybė įregistruota Nekilnojamojo turto duomenų registre 1995m. gruodžio 7 d. paveldėjimo teisės liudijimo pagrindu. Visi nekilnojamojo turto registre esantys duomenys nuo jų įrašymo laikomi teisingais ir išsamiais, kol nenuginčyti įstatymų nustatyta tvarka (Nekilnojamojo turto registro įstatymo 4 str.). Kadangi skundžiami Utenos apskrities valdytojos sprendimas ir įsakymas nėra L. S. B. 27,30 ha žemės sklypo nuosavybės įgijimo ir įregistravimo pagrindai, tai Utenos apskrities viršininko administracija neturi teisėto pagrindo įtraukti 27,30 ha privačios žemės sklypo plotą į valstybinį laisvos žemės fondą ir formuoti namų valdos žemės sklypą. Nuosavybės teisės atkūrimą į žemę ir turto paveldėjimą reglamentuoja skirtingos teisės normos ir nuosavybės teisės atkūrimo procesas atskirtas nuo turto paveldėjimo, nes tai yra skirtingi nuosavybės įgijimo būdai. Panaikinus apskrities valdymo institucijos priimtą sprendimą dėl nuosavybės teisės atkūrimo į žemę, savaime nepraranda teisinės galios asmens nuosavybės teisė į paveldėtą turtą.

4. 2006 metais atliktais 27,30 ha žemės sklypo (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)43) matavimais preliminariai buvo nustatyta, kad L. S.B. valdomo žemės sklypo plotas yra 2,50 ha didesnis už Utenos apskrities valdytojos 1995 m. spalio 20 d. sprendimu grąžintą ir paveldėtą žemės sklypo plotą. Tačiau 27,30 ha žemės sklypo viršplotis buvo nustatytas preliminariai, neatliekant žemės sklypo tikslių kadastrinių matavimų. 2,50 ha žemės viršplotis nepažymėtas nei Nekilnojamojo turto registro duomenų bazėje, nei Zarasų rajono Užtiltės kadastrinės vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekte, todėl negali būti pagrindu pareiškėjos namų valdos žemės sklypo formavimui. Informacija apie žemės sklypo ploto netikslumus buvo pateikta teismui tam, kad būtų galima išspręsti ginčą taikiai, t. y. patikslinti L. S. B. valdomo 27,30 ha žemės sklypo ribas ir kadastro duomenis, paliekant galioti Utenos apskrities valdytojos 1995 m. spalio 20 d. sprendimą Nr. 43-3644. Panaikinus Utenos apskrities valdytojos 1995 m. spalio 20 d. administracinius aktus dėl 27,30 ha žemės grąžinimo natūra, Utenos apskrities viršininko administracija priims identišką sprendimą dėl 27,30 ha žemės nuosavybės grąžinimo natūra E. K..

5. Vadovaujantis iki 1998 m. galiojusio Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. spalio 12 d. nutarimo Nr. 423 „Dėl žemės reformos žemėtvarkos projektų parengimo ir jų ekonominio pagrindo kaimo vietovėms metodikos patvirtinimo“ 2.3 punkto nuostatomis, fiziniai asmenys, pageidaujantys įsigyti ar nuomoti žemės sklypus, žemės reformą vykdančioms institucijoms turėjo pateikti šiuo nutarimu patvirtintos formos prašymą. Teismas savo sprendime turėjo atsižvelgti į tai, kad 1995 metais paveldėjus pastatus, A. M. iki 2005 m. nesikreipė į žemėtvarkos institucijas dėl namų valdos žemės sklypo formavimo ir ją beveik 10 metų tenkino tokios pastatų naudojimo sąlygos. Teismas neįvertino reikšmingos aplinkybės, kad testatorė E. K., paveldėtos žemės savininkė L. S. B. ir A. M. yra artimos giminaitės, todėl apie testatorės valią dėl turto pasidalijimo po jos mirties ir žemės sklypo priklausomybės A. M. turėjo būti žinoma. Priimant sprendimus dėl nuosavybės teisės atkūrimo į žemę E. K., Utenos apskrities valdytojo administracija vadovavosi pretendentės pateiktais dokumentais. E. K. pageidaujant 27,30 ha žemės sklypas buvo suformuotas 1993 m. prie jai priklausančių pastatų. Kitų asmenų prašymų ir dokumentų, paneigiančių pretendentės pareikštą valią, Zarasų rajono žemėtvarkos tarnybai nebuvo pateikta. Nei Utenos apskrities valdytojo administracija, nei Zarasų rajono žemėtvarkos tarnyba iki ginčijamo sprendimo priėmimo dienos nedisponavo Zarasų rajone esančių pastatų teisinės registracijos informacija, todėl teismo išvada, kad atsakovui turėjo būti žinoma apie 27,30 žemės sklype turėtą kito asmens sodybą, yra nepagrįsta.

Trečiasis suinteresuotas asmuo L. S. B. apeliaciniu skundu (II tomas, b. l.65 – 69) prašo panaikinti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2008 m. rugsėjo 26 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, netaikė visuotinai pripažinto teisės principo, kad niekas negali perleisti daugiau teisių, nei jų turi pats. Šis principas yra konstitucinio teisinės valstybės principo sudedamoji dalis (Lietuvos Respublikos Konstitucijos preambulės 7 p.). Buvusi statinių savininkė A. M. niekada neginčijo Utenos apskrities valdytojos sprendimų, kuriais E. K. atkurta nuosavybės teisė į žemę, įskaitant žemę po A. M. priklausančiais pastatais, nors A. M. apie tai, kad jos statiniai yra ant E. K., ir vėliau L. S. B., priklausančios žemės, žinojo. Byloje yra neginčijami įrodymai, kad A. M. dar gavusi 2005 m. rugpjūčio 16 d. raštą Nr. 80-273 „Dėl namų valdos“ suprato, kad po jai priklausančiais pastatais nėra valstybinės žemės. Tuo atveju, jei A. M. dėl tokios situacijos įžvelgė savo teisių pažeidimą, tai būdama rūpestinga ir sąžininga, A. M. privalėjo ginčyti nuosavybės atkūrimą į žemę po pastatais, tačiau to nepadarė. Nekilnojamojo turto registre esantys duomenys nuo jų įrašymo laikomi teisingais ir išsamiais, kol jie nenuginčyti įstatymų nustatyta tvarka (Nekilnojamojo turto registro įstatymo 4 str.). Pareiškėja, pirkdama pastatus be jokių teisių į žemės sklypą, neįgijo ir negalėjo įgyti daugiau teisių, nei turėjo buvusi pastatų savininkė.

2. Teismas visiškai neįvertino A. M. ir pareiškėjos veiksmų sąžiningumo aspektu. Pirmosios instancijos teismui padarius išvadą, kad pareiškėja, nusipirkusi statinius, įgijo teisę reikalauti žemės sklypo suformavimo, kai ankstesnė statinių savininkė A. M. teisių į žemės sklypą nerealizavo, pažeidžiami teisinio tikrumo, teisėtų lūkesčių ir žemės apyvartos stabilumo principai, žemės nuosavybė (Žemės įstatymo 1 str. 2 d.).

3. Zarasų rajono žemėtvarkos skyrius 2005 m. rugpjūčio 31 d. rašte „Dėl pastatų valstybinės žemės sklype pardavimo“ ir pardavėja A. M. 2005 m. rugsėjo 13 d. statinių pirkimo-pardavimo sutartyje neteisingai nurodė, kad statiniai yra laisvos valstybinės žemės sklype, ir naujajam pastatų savininkui bus suteikta galimybė šį sklypą įsigyti nuosavybėn ar nuomoti. Tačiau tai, kad 2005 m. pareiškėjai buvo suteikta neteisinga informacija apie žemės statusą, nedaro negaliojančiais 1995 m. priimtų nuosavybės teisių atkūrimo sprendimų, kurie priimti laikantis tuo metu galiojusių teisės aktų reikalavimų ir tuometinės statinių savininkės A. M. teisių nepažeidė.

4. Prašymas dėl žemės, esančios po šiuo metu pareiškėjai priklausančiais statiniais, niekada nebuvo pateiktas, kadangi statiniai priklausė E. K., t. y. tam pačiam asmeniui, kuriam vyko ir nuosavybės teisių atkūrimo procesas į žemės sklypą, esantį po šiais statiniais. Po to, kai 1995 m. birželio 26 d. paveldėjimo teisės liudijimo Nr. 2250 pagrindu nuosavybės teisę į šiuos statinius įgijo A. M., ji taip pat nesikreipė su prašymu įsigyti žemę privačių namų valdai. Nesant A. M. prašymo suformuoti namų valdos žemės sklypą, nebuvo pagrindo priskirti šią žemę valstybės išperkamai, todėl nuosavybės teisės į žemę pagrįstai buvo atkurtos buvusios savininkės E. K. vardu.

5. Tokia situacija, kai žemė po E. K. mirties atiteko L. S. B., o pastatai – A. M., atitiko ir tuo metu šio turto palikėjos E. K. valią. Nenuginčijus testamentų, taip pat 1995 m. gruodžio 7 d. paveldėjimo teisės liudijimo Nr. 4939, nėra teisinio pagrindo panaikinti L. S. B. nuosavybės teisių į žemę. Teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad 1995 m. gruodžio 7 d. paveldėjimo teisės liudijimas neturi įtakos šiam ginčui. Paveldėjimo teisės liudijimas yra nuosavybės teisių įregistravimo viešame registre pagrindas, ir šio pagrindo nenuginčijus, naujos žemės sklypų formavimo procedūros bei žemės savininko pasikeitimas negalimas (Nekilnojamojo turto registro įstatymo 14 str., 16 str.).

6. L. S.B. yra leista ginčo žemėje įveisti mišką, todėl panaikinus ginčijamus sprendimus bus žlugdomas jos ūkis bei pažeidžiamas teisėtų lūkesčių principas.