Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

dalyvaujant pareiškėjo D. S. atstovui (advokatui) Kęstučiui Jonaičiui ir atsakovės Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atstovei M. M.,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. S. skundą atsakovei Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiuoju suinteresuotu asmeniu byloje dalyvaujant Panevėžio apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai, dėl sprendimų panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Su minėtais Panevėžio AVMI ir VMI sprendimais pareiškėjas nesutinka ir nurodo, jog 2015 m. rugsėjo 24 d. patikrinimo akte Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Aktas) nepagrįstai padaryta išvada, kad 2010 – 2012 metais, sudarydamas Akte nurodytus sandorius pareiškėjas vykdė individualią tarpininkavimo veiklą. Su tokia išvada pareiškėjas nesutinka motyvuodamas tuo, kad iš Akte nustatytų faktinių aplinkybių matyti, kad jis fizinių asmenų vardu ir interesais atkuriant nuosavybės teises į turtą ir vėliau minėtą turtą perduodant veikė pareiškėjui išduotų įgaliojimų pagrindu, t. y. buvo susiklostę teisiniai pavedimo santykiai (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.756 straipsnio 1 dalis). Pažymi, jog pavedimo sutartys vadovaujantis CK 6.758 straipsnio 1 dalimi buvo neatlygintinės. Taigi, už minėtų įgaliojimų vykdymą pareiškėjas pajamų negavo. Šį faktą patvirtina tai, kad pagal įgaliojimus suteikusių asmenų nekilnojamojo turto pardavimo pirkimo – pardavimo sandorius kaip pirkimo kaina gautos visos lėšos yra laikytinos įgaliojimus pareiškėjui suteikusių fizinių asmenų pajamomis. Atsižvelgiant į tai, nors jį įgaliojusiems asmenims už parduotą jų nekilnojamąjį turtą pareiškėjas faktiškai sumokėjo mažesnes sumas, nesumokėtų sumų likučiai ir toliau išlieka įgaliojimus suteikusių asmenų, o ne pareiškėjo nuosavybe, todėl apmokestinti šias sumas nėra pagrindo. Net jei ir būtų laikoma, kad pareiškėjas įgaliojimų pagrindu vykdė individualią tarpininkavimo veiklą, vadovaujantis Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės įstatymo (toliau – ir PVM įstatymas) 16 straipsnio 1 dalimi bei 17 straipsniu, skirtumas tarp pareiškėjui kaip įgaliotiniui išmokėtos turto pirkimo kainos ir pareiškėjo įgaliotojams už turtą faktiškai sumokėtos sumos nepagrįstai vertinamos kaip pareiškėjo iš tarpininkavimo gautos pajamos. Tokią savo išvadą pareiškėjas grindžia tuo, jog nei vienas iš VMI paaiškinimus teikusių asmenų nepatvirtino, kad būtų mokėjęs pareiškėjui už suteiktų įgalinimų vykdymą. Pareiškėjas pažymi, jog Panevėžio AVMI, apskaičiuodama pareiškėjo mokėtinas sumas vadovavosi vien tik pareiškėjui įgaliojimus davusių asmenų paaiškinimais, o be to, tokius paaiškinimus teikė ne visi įgaliojimus pareiškėjui davę asmenys. Pareiškėjo manymu, tokie duomenys nelaikytini patikimais ir pakankamais nustatyti pareiškėjui mokėtinas sumas.

Teismo posėdžio metu pareiškėjo atstovas nurodė, jog turėdamas įgaliojimus fizinių asmenų vardu pareiškėjas vykdė sandorius kaip pardavėjų atstovas. Už tai gavo lėšas, kurias jis turėjo atiduoti įgaliotojams, todėl tai nėra jo gautos ir apmokestinamosios pajamos. Taip pat, pažymėjo, jog mokesčių administratorius apklausė ne visus įgaliojimus davusius asmenis, o tik dalį iš jų. Pažymėjo, jog mokesčių administratorius apmokestino sumų skirtumą ,susidariusį tarp pareiškėjui sumokėtos ir įgaliotojams atiduotos sumos, tačiau šios lėšos civiline teisine prasme laikytinos pardavėjų lėšomis nepaisant to, kad jos jiems nėra atiduotos. Mokesčių administratorius neatsižvelgė į tai, kad įgaliotojai savo paaiškinimuose nurodė, kad pinigų už tarpininkavimą pareiškėjui nemokėjo. Pagal sudarytus sandorius pasekmės atsirado pardavėjui ir pirkėjui, o pareiškėjas veikė kaip tarpininkas sudarant šias sutartis, t. y. visos sumos priklauso pardavėjams. Net nustačius, kad pardavėjams pareiškėjas sumokėjo mažesnes sumas nei gavo iš pirkėjų, šių sumų negalima apmokestinti. Tokiu atveju galima būtų daryti tik išvadą, kad pareiškėjas pažeidė įgaliojimų sąlygas, tačiau šios lėšos vis tiek priklauso pirkėjams. Taigi, mokesčių administratorius apmokestino tas lėšas, kurios priklauso pardavėjams, o ne pareiškėjui. Mokesčių administratorius skaičiuodamas mokestinę prievolę rėmėsi tik asmenų rašytiniais paaiškinimais, tačiau pareiškėjas pateikė preliminariųjų sutarčių nuorašus, kurie nebuvo vertinti. Mokesčių administratorius neįvertino PVM įstatymo nuostatų dėl žemės perleidimo sandorių, kurie yra neapmokestinami PVM, todėl netinkamai taikė PVM nuostatas skirtas statyboms ir nepagrįstai nurodė, kad pareiškėjo veikla yra apmokestinama PVM.

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmestinas.

Ginčas šioje byloje kilo dėl Panevėžio AVMI ir VMI sprendimų, kuriais pareiškėjui priskaičiuota 48 261,13 Eur PVM, 9 195,44 Eur GPM, 2 897,07 Eur PSDĮ ir 9 175,46 Eur VSDĮ ir 4 149,73 GPM delspinigių, 25 067,30 Eur PVM delspinigių bei skirta 919 Eur GPM bauda, 4 826 Eur PVM bauda, 1 448 Eur PSDĮ bauda, 4 587 Eur VSDĮ bauda, teisėtumo ir pagrįstumo.

Ginčo, jog 2007 m., 2008 m. ir 2011 m. gyventojai pareiškėjui suteikė įgaliojimus atstovauti juos tvarkant nuosavybės teisių atkūrimo į žemės sklypus dokumentus ir įforminant nekilnojamojo turto nuosavybės atkūrimą bei parduodant šiuos sklypus, t. y. kad pareiškėjas teikė tarpininkavimo paslaugas byloje nėra, todėl teismas šiuo aspektu nepasisako. Pareiškėjas iš esmės teigia, jog tarpininkavimo paslaugos buvo teikiamos neatlygintinai, jo tarpininkavimas neturėtų būti vertinamas kaip individuali veikla, mokesčių administratoriaus vertinti duomenys yra prieštaringi, o pareiškėjo teikti dokumentai buvo neįvertinti.

Taigi, visų pirma teismas turi nustatyti, ar pareiškėjas vykdė individualią veiklą, kurios apibrėžimas yra pateikiamas Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo (toliau – ir GPM įstatymas) 2 straipsnio 7 dalyje, nustatančioje, jog individuali veikla – savarankiška veikla, kuria versdamasis gyventojas siekia gauti pajamų ar kitokios ekonominės naudos per tęstinį laikotarpį: 1) savarankiška bet kokio pobūdžio komercinė arba gamybinė veikla, įskaitant tą, kuria verčiamasi turint verslo liudijimą; 2) savarankiška kūryba, profesinė ir kita panašaus pobūdžio savarankiška veikla, įskaitant tą, kuria verčiamasi turint verslo liudijimą; 3) savarankiška sporto veikla; 4) savarankiška atlikėjo veikla.

LVAT 2006 m. birželio 6 d. sprendime, priimtame administracinėje byloje Nr. A5-902/2006, aiškindama minėtoje įstatymo nuostatoje pateikiamą individualios veiklos sąvoką, pažymėjo, kad vertinant, ar gyventojo veikla gali būti kvalifikuojama kaip individuali veikla, būtina nustatyti veiklos savarankiškumo, versliškumo, tęstinumo požymių ir tokios veiklos tikslo – ekonominės naudos siekimo – buvimą, o taip pat tokios veiklos priskirtinumą išvardytoms veiklos rūšims (nagrinėjamu atveju – savarankiškai bet kokio pobūdžio komercinei arba gamybinei veiklai (GPM įstatymo 2 straipsnio 7 dalies 1 punktas).

Iš byloje esančios medžiagos teismas nustatė, jog pareiškėjas buvo sudaręs eilę sutarčių su fiziniais asmenimis, kurių pagrindu pagal įgaliojimą tvarkė su nuosavybės teisių atkūrimu susijusius dokumentus (pvz.: 1 t., b. l. 186–190, 192–193, 195–200, 2 t., b. l. 1-2, 4, 6–9, 11–19, 22–24, 26–27, 45–47, 68, 104, 136, 148, 175 ir kt.). Sutvarkęs nuosavybės teisių atkūrimo dokumentus, nekilnojamąjį turtą parduodavo juridiniams asmenims (pvz.: 2 t., b. l. 33–37, 51–54, 59–62, 72–84, 107–109, 112–117, 139–142, 157–159, 161–162, 164–167, 179–180 ir kt.), o pardavėjams perduodavo ne visą gautų piniginių lėšų sumą. Šie faktai neginčytinai įrodyti išanalizavus įmonių, su kuriomis buvo pasirašytos pirkimo – pardavimo sutartys, buhalterinius duomenis (pvz.: 2 t., b. l. 40, 49–50, 85, 111, 144, 160, 170, 188 ir kt.) bei fizinių asmenų, su kuriais buvo pasirašomos įgaliojimo sutartys, paaiškinimus (pvz.: 2 t., b. l. 29–32, 48, 70–71, 106, 138, 150–151, 154, 177–178 ir kt.), kuriuose nurodyta, jog pirkėjai sutartas sumas už žemės sklypus pervedė tiesiogiai į pardavėjų sąskaitas arba pareiškėjas sumokėdavo grynaisiais pinigais visą sutartą sumą, o už nuosavybės teisių atkūrimo dokumentų tvarkymą ir nekilnojamojo turto pardavimo išlaidas apmokėjo pirkėjai. Iš byloje esančių įrodymų visumos matyti, kad pareiškėjas kiekvienu atveju veikė tuo pačiu modeliu, t. y. susirasdavo sklypų pardavėjus, sudarydavo su jais įgaliojimus, atkūrus teisę į žemės sklypus surasdavo pirkėją ir įforminęs sandorius tikrųjų pardavėjų vardu, jiems perduodavo mažesnes lėšas. Jokių įrodymų, kad visos gautos lėšos buvo perduotos pardavėjams, pareiškėjas nepateikė, todėl abejoti byloje esančiais rašytiniais įrodymais nėra jokio teisinio bei faktinio pagrindo. Taigi, darytina išvada, jog tokiu būdu pareiškėjas vykdė individualią veiklą kaip ji apibrėžta GPM įstatymo 2 straipsnio 7 dalyje ir gaudavo lėšas už tarpininkavimą, todėl mokestiniam ginčui neturi jokios reikšmės, ar pavedimo sutartys vadovaujantis CK 6.758 straipsnio 1 dalimi buvo neatlygintinės. Atsižvelgiant į tai, jog kiekvienu konkrečiu atveju buvo veikiama tuo pačiu elgesio modeliu, veikla yra tęstinio pobūdžio, t. y. truko ilgą laiką (2007 m., 2008 m. ir 2011 m.) bei įrodžius, jog pareiškėjas pardavėjams atiduodavo ne visą už sandorius gautą pinigų sumą, darytina išvada, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjas vykdė individualią veiklą. Konstatavęs, jog buvo vykdoma individuali veikla, nagrinėjamu atveju, teismas iš esmės turi nustatyti, ar lėšų dalys, kurių pareiškėjas neperleisdavo pardavėjams (jį įgaliojusiems asmenims), gali būti laikomos apmokestinamomis pareiškėjo pajamomis.

Visų pirma pareiškėjas teigia, jog civiline teisine prasme fiziniams asmenims kaip pardavėjams neperduotos lėšų, gautų už nekilnojamojo turto pardavimą, sumos civiline teisine prasme laikytinos pardavėjų nuosavybe, todėl negali būti apmokestinamos kaip pareiškėjo gautos pajamos.

Atsakant į šį argumentą teismas pažymi, jog kaip teisingai savo atsiliepime nurodė VMI, vieningoje teismų praktikoje teigiama, jog kai patikrinimo metu iškyla pagrįstų abejonių, ar juridinę galią turintys dokumentai atspindi tikrąjį įvykdytų ūkinių operacijų turinį, mokesčių administratorius privalo mokesčių bazę nustatyti netiesiogiai pasirinkęs mokesčio bazės nustatymo metodus, o ne taikyti CK įtvirtintas sandorių negaliojimo taisykles (LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2004 m. sausio 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A7-60/2004). Nors minėtos lėšos civiline teisine prasme galėtų būti laikomos pardavėjų lėšomis, tačiau pažymėtina, jog šiomis lėšomis disponuoja pareiškėjas, jokių pretenzijų į minėtas lėšas nėra pareikšta. Kaip minėta, iš byloje esančios medžiagos matyti, kad už nuosavybės teisių atkūrimo dokumentų tvarkymą ir nekilnojamojo turto pardavimo išlaidas apmokėjo pirkėjai, todėl darytina išvada, kad sumos, gautos iš pirkėjų ir sumos, atiduotos pardavėjams skirtumas yra minėtos išlaidos už nuosavybės teisių atkūrimo dokumentų tvarkymą ir nekilnojamojo turto pardavimą, t. y. tarpininkavimo mokestis. Be kita ko, pagal GPM įstatymo nuostatas – lėšos apmokestinamos nuo jų gavimo momento. Taigi, šiuo aspektu, pareiškėjo pardavėjams neperduotos lėšos laikytinos pareiškėjo pajamomis.

Pareiškėjas skunde taip pat teigia, jog buvo nevertintos pareiškėjo pateiktos preliminariosios sutartys, iš kurių turinio matyti, jog skiriasi fizinių asmenų paaiškinimuose ir preliminariosiose sutartyse nurodytos sumos.

Šiuo aspektu teismas pažymi, jog Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 67 straipsnio 1 dalis nustato, kad mokesčių administratorius privalo pagrįsti jo mokesčių mokėtojui apskaičiuotas mokesčio ir su juo susijusias sumas. Šio straipsnio 2 dalis nustato, kad mokesčių mokėtojas, nesutinkantis su mokesčių administratoriaus apskaičiuotomis konkrečiomis mokesčio ir su juo susijusiomis sumomis, privalo pagrįsti, kodėl jos yra neteisingos.

Pagal šiame MAĮ straipsnyje įtvirtintas taisykles, įrodinėjimo pareiga yra paskirstyta tarp mokesčių administratoriaus ir mokesčių mokėtojo. Mokesčių administratorius privalo tam tikrais duomenimis pagrįsti mokesčių mokėtojui apskaičiuotas mokesčio ir su juo susijusias sumas. Mokesčių mokėtojas, nesutikdamas su mokesčių administratoriaus apskaičiuoto mokesčio ir su juo susijusiomis sumomis, privalo pateikti duomenis, kurie pagrįstų, kodėl mokestis ir su juo susijusios sumos yra apskaičiuotos neteisingai.

Nustačius, kad mokesčių administratorius pateikė pakankamai duomenų, įrodančių mokesčio ir su juo susijusių sumų apskaičiavimo pagrįstumą bei teisingumą, mokesčių mokėtojui, kuris nesutinka su mokesčių administratoriaus apskaičiavimu, tenka pareiga įrodyti, jog mokesčių administratorius neteisingai apskaičiavo mokesčio ir su juo susijusias sumas. Jeigu mokesčių mokėtojas neįvykdo šios pareigos, tai nustačius, jog mokesčių administratorius pagrindė mokesčių mokėtojui apskaičiuotą mokestį ir su juo susijusias sumas, mokesčių mokėtojui atsiranda mokestinė prievolė.

Mokesčių mokėtojas, siekdamas paneigti mokesčių administratoriaus mokesčių ir su jais susijusių sumų apskaičiavimo teisėtumą ir pagrįstumą, privalo ne tik nurodyti savo abejones dėl mokesčių ir su jais susijusių sumų apskaičiavimo teisėtumo ir pagrįstumo, bet ir pateikti tokias abejones pagrindžiančius įrodymus.

Nagrinėjamu atveju, mokesčių administratorius vienareikšmiškai įrodė, jog pareiškėjas gavo apmokestinamąsias pajamas, todėl pareiškėjui kilo pareiga paneigti mokesčių administratoriaus apskaičiuotas sumas, tačiau, pareiškėjas pateikė tik preliminariųjų sutarčių kopijas, kurios, teismo vertinimu, pagrįstai kėlė abejonių mokesčių administratoriui, nes preliminariosiose sutartyse ir įgaliojimuose tarp tų pačių asmenų, skiriasi rašysena. Abejones dėl jų tikrumo kelia vien tas faktas, kad pareiškėjas buvo prašomas pateikti šių sutarčių originalus, tačiau pateikė tik jų kopijas bei nepaaiškino kodėl negali pateikti sutarčių originalų. Net ir konstatavus, jog šios sutartys yra autentiškos, pažymėtina, kad jokių kitų įrodomąją galią turinčių duomenų pareiškėjas nepateikė, todėl vien preliminariųjų sutarčių patvirtintos kopijos negali būti laikomos pakankamais įrodymais paneigti mokesčių administratoriaus išvadą, jog pareiškėjas yra gavęs apmokestinamąsias pajamas. Be to, vadovaujantis nuoseklia LVAT praktika, pirminiai fizinių asmenų (pardavėjų) paaiškinimai laikytini objektyvesniais (žr., pvz., LVAT 2007 m. kovo 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-301/2007, 2014 m. rugsėjo 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-979/2014).

Pareiškėjas taip pat teigia, jog jo gautos pajamos nėra laikytinos gautomis iš tarpininkavimo paslaugų, nes fiziniai asmenys nurodė, jog už tarpininkavimą pareiškėjui nemokėjo.

PVM įstatymo 16 straipsnio 1 dalis nustato, kad atsiskleidusio tarpininko teikiamos paslaugos apmokestinamoji vertė yra atlygis už atstovavimą (komisiniai), apskaičiuotas šio įstatymo 15 straipsnyje nustatyta tvarka.

Atsakant į minėtą pareiškėjo argumentą pažymėtina, jog visi fiziniai asmenys nurodė, kad už dokumentų tvarkymą ir nekilnojamojo turto pardavimą patirtas išlaidas apmokėjo pirkėjai. Atsižvelgiant į tai, darytina loginė išvada, kad skirtumą tarp pirkėjų sumokėtų sumų ir pardavėjams perduotų sumų, sudaro būtent tarpininkavimo mokestis. Atsižvelgiant į tai, jog iš surinktų duomenų nėra galimybės nustatyti kokias konkrečias sumas pareiškėjas gavo, šiuo atveju turi būti taikomas PVM įstatymo 17 straipsnis, kuris nustato, jog tais atvejais, kai mokesčio administratoriui kyla pagrįstų įtarimų, kad tiekiamos prekės arba teikiamos paslaugos apmokestinamoji vertė yra dirbtinai sumažinta arba padidinta, jis turi teisę apmokestinamąją vertę apskaičiuoti pats. Tiekiamos prekės arba teikiamos paslaugos apmokestinamoji vertė gali būti laikoma dirbtinai sumažinta arba padidinta tuo atveju, jeigu ji, įvertinus visas sandorio sąlygas, neatitinka prekės arba paslaugos rinkos kainos (yra nustatyta atsižvelgiant į konkretų pirkėją – susijusį asmenį ar kt.).

Be to, MAĮ 70 straipsnis nustato, kad tais atvejais, kai mokesčių mokėtojas nevykdo arba netinkamai vykdo savo pareigas apskaičiuoti mokesčius, bendradarbiauti su mokesčių administratoriumi, tvarkyti apskaitą, saugoti apskaitos ar kitus dokumentus ir dėl to mokesčių administratorius negali nustatyti mokesčių mokėtojo mokestinės prievolės dydžio įprastine, tai yra atitinkamo mokesčio įstatyme nustatyta, tvarka, mokesčių mokėtojui priklausančią mokėti mokesčio sumą mokesčių administratorius apskaičiuoja pagal jo atliekamą įvertinimą, atsižvelgdamas į visas įvertinimui reikšmingas aplinkybes, turimą informaciją ir prireikus parinkdamas savo nustatytus įvertinimo metodus, atitinkančius protingumo bei, kiek objektyviai įmanoma, teisingo mokestinės prievolės dydžio nustatymo kriterijus. 2004 m. gegužės 24 d. VMI viršininko įsakymu Nr. VA-103 buvo patvirtintos Mokesčio apskaičiavimo pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą taisyklės, kurių trečiojoje dalyje nustatyti mokesčio apskaičiavimo pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą pagrindiniai principai. Iš teismui pateikto Akto turinio matyti, jog mokesčių administratorius pateikė išsamius paaiškinimus kaip buvo apskaičiuojamos konkretaus mokesčio sumos, pateiktos skaičiavimo formulės bei nurodytos teisės aktų nuostatos, kuriomis buvo vadovaujamasi (1 t., b. l. 76–80). Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pareiškėjo mokėtinos sumos apskaičiuotos tinkamai, jokių kitų, šiame sprendime neaptartų, argumentų dėl netinkamo sumų apskaičiavimo pareiškėjas skunde nepateikė, todėl pareiškėjui apskaičiuotos mokėtinos sumos laikytinos apskaičiuotomis tinkamai.

Dėl pareiškėjo teiginio, jog jo vykdyti sandoriai priskirtini PVM įstatymo 32 straipsnio 2 daliai teismas pažymi, jog patys sandoriai pripažintini minėto straipsnio objektu, tačiau šiuo atveju buvo apmokestinti ne sandoriai, o individuali tarpininkavimo sudarant sandorius veikla, iš kurios buvo gautos pajamos.

Pažymėtina, kad pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudenciją, teismo pareiga motyvuoti priimtą spendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną pareiškėjo argumentą, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (žr., pvz., 1994-04-19 sprendimą byloje Nr. 16034/90 Van de Hurk prieš Nyderlandus).

Atsižvelgiant į tai kas išdėstyta, nėra jokio teisinio bei faktinio pagrindo panaikinti pareiškėjo skundžiamus Panevėžio apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2015 m. gruodžio 3 d. sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini) ir Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2016 m. vasario 4 d. sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini), todėl pareiškėjo skundas atmetamas kaip nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86–87 straipsniais ir 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi bei 133 straipsniu, teismas

nusprendžia:

pareiškėjo D. S. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą tiesiogiai šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.