Klaipėdos apygardos teismo nutartis

2014-10-13 · Civilinė byla Nr. 2A-1107-163/2014

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Klaipėdos apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2014-10-13
Bylos Nr.
2A-1107-163/2014
Teisminio proceso Nr.
2-43-3-00505-2013-8
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Raimonda Andrulienė, Erinija Kazlauskienė, Alona Romanovienė
Atsakovas
L. M., Ž. Č., A. D.
Ieškovas
I. Ž.

Pranešėja Alona Romanovienė Civilinė byla Nr. 2A-1107-163/2014

Teisėjas Vaclovas Jurjonas (Proceso Nr. 2-43-3-00505-2013-8)

Procesinio sprendimo kategorija (S) 44.5.1; 63.1; 121.21.
KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMASNUTARTIS

2014 m. spalio 13 d.

Klaipėda

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Alonos Romanovienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Raimondos Andrulienės, Erinijos Kazlauskienės, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi atsakovų L. M., Ž. Č. ir A. D. apeliacinius skundus dėl Šilutės rajono apylinkės teismo 2014-03-05 sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės I. Ž. ieškinį atsakovams Ž. Č., A. D., L. M. dėl skolos priteisimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

ieškovė ieškiniu prašė priteisti solidariai iš L. M., A. D. ir Ž. Č. 90 000 Lt negrąžintos skolos ir 4 000 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti. Ieškovė nurodė, kad 2007-01-22 ieškovė ir atsakovai Ž. Č., A. D. bei L. M. sudarė investicinę–paskolos sutartį, pagal kurią ieškovė paskolino Ž. Č., A. D., I. M., kiekvienam po 30 000 Lt, viso 90 000 Lt, be palūkanų. Paskolos gavėjai įsipareigojo paskolą grąžinti per 7 dienas po šios sutarties objekto rekonstrukcijos visiško įvykdymo ir pardavimo. Paskola suteikta tikslu rekonstruoti Ž. Č. nuosavybės teise priklausantį butą, esantį (duomenys neskelbtini), į keturis butus. Ta sutartimi Ž. Č. suteikė rekonstrukcijai minėtą butą, o paskolos gavėjai įsipareigojo į jį investuoti lygiomis dalimis. Baigus buto rekonstrukciją ir sutvarkius naujų keturių butų dokumentus, butas turėjo įgyti bendrosios nuosavybės teisės statusą, pripažįstant, kad kiekvienos šalies nuosavybės teisės į butą dalys yra lygios. Sutarties 3.2. p. numatė, kad ieškovei taip pat atitenka lygi dalis, t. y. vienas iš keturių kambarių butų, dėl to ji paskolino pinigus be palūkanų. 80 000 Lt grynais iki sutarties sudarymo buvo perduota A. D., 10 000 Lt ji pervedė į asmeninę A. D. banko sąskaitą. 2012-12-06 buto rekonstrukcija baigta, todėl jai atsirado teisė reikalauti iš sutarties šalių jos įvykdymo. Mano, kad atsakovai turi atsakyti solidariai, nes pagal 2007-01-22 investicinę–paskolos sutartį paskolos gavėjai įsipareigojo vykdyti jungtinę veiklą, po ko visi paskolos gavėjai turėjo įgyti nuosavybės teisę į rekonstruotą butą lygiomis dalimis. Paskolos gavėjai įsipareigojo bendrai paskolą grąžinti per 7 dienas po rekonstrukcijos įvykdymo. Be to, buvo sudaryta viena investicinė–paskolos sutartis ir pasirašyta visų šalių, o ne atskirai su kiekvienu iš paskolos gavėju, todėl visų skolininkų pareiga prieš kreditorę yra solidari. Iki šiol nė vienas iš atsakovų nėra įvykdęs savo prievolės pagal sutartį. Pagal CK 6.6 str. 3 d. solidarioji skolininkų pareiga preziumuojama, jeigu prievolė susijusi su paslaugų teikimu, jungtine veikla.

Žemesnės instancijos teismas

Šilutės rajono apylinkės teismas 2014-03-05 sprendimu ieškinį tenkino iš dalies, priteisė iš L. M., A. D. ir Ž. Č. ieškovės I. Ž. naudai po 30 000 Lt negrąžintos paskolos, po 450 Lt žyminio mokesčio, po 1 333 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti, priteisė iš L. M., A. D. ir Ž. Č. po 450 Lt žyminio mokesčio bei po 17,80 Lt pašto išlaidų valstybei, kitą ieškinio dalį atmetė. Nors Ž. Č. ir L. M. paskolos pinigų tiesiogiai negavo, tačiau iš pasirašytos sutarties sąlygų teismas nustatė, kad visi jie susitarė dėl jungtinės veiklos. Sutarties 2.2. p. numatyta, kad A. D., L. M. ir I. Ž. investuoja lygiomis dalimis į objekto rekonstrukciją. 3.4. p. numato, kad šios sutarties pasirašymo momentu laikoma, kad I. Ž. suteikė, o Ž. Č., A. D. ir L. M. gavo šia sutartimi susitartą paskolą. Paskolos gavėjai įsipareigojo paskolą grąžinti per 7 dienas po šios sutarties objekto rekonstrukcijos visiško įvykdymo ir pardavimo (sutarties 2.3. p.). Visos paskolos perdavimą A. D. teismas aiškino tuo, kad jis buvo viso šio reikalo iniciatorius ir organizatorius. Nors A. D. neigė gavęs iš ieškovės paskolos pinigus, tačiau jokių įrodymų nepateikė, 10 000 Lt pravedimą į jo sąskaitą aiškino, kad ieškovės sugyventinis A. J. buvo jam skolingas, todėl tai yra skolos grąžinimas, tačiau apklaustas liudytoju A. J. tai paneigė. L. M. ir Ž. Č. paaiškinimus, kad jie pasirašė sutartį jos neskaitę, vėliau visiškai ją užmiršo, teismas laikė nereikšmingais, nes sutartis surašyta viename puslapyje, ji susideda vos iš 4 punktų, todėl žmogus gali su ja greit susipažinti, be to, A. D. teigimu, po vieną egzempliorių jis atidavė sutarties dalyviams, nė vienas iš jų nepareiškė pretenzijų A. D. dėl negautų pinigų. Teismas konstatavo, kad pagal sutartį, atsakovai pripažino, jog pinigai jiems perduoti sutarties pasirašymo momentu, tad ieškovei atsirado pagrindas kreiptis į teismą dėl negrąžintos paskolos priteisimo, nes visi butai yra rekonstruoti ir parduoti. Teismas darė išvadą, kad ieškovė neįrodė, jog atsakovai turi atsakyti solidariai. I. Ž. paskolino kiekvienam po 30 000 Lt, ji taip pat buvo tos pačios jungtinės veiklos dalyvė, todėl teismas vertino, kad CK 6.6 str. 3 d. numatyta prezumpcija neturėtų būti taikoma.

Šalies argumentai

Apeliaciniu skundu atsakovė L. M. prašo panaikinti Šilutės rajono apylinkės teismo 2014-03-05 sprendimo dalį dėl ieškinio tenkinimo atsakovės L. M. atžvilgiu ir šioje dalyje priimti naują sprendimą – atmesti ieškovės ieškinį atsakovei L. M., taip pat prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad iš sutarties 3.4 punkto turinio matyti, kad šalys tik susitaria dėl momento, kada paskola bus laikoma gauta, tačiau tai dar nereiškia ir sutartis tiesiogiai nepatvirtina, kad paskolą realiai gavo atsakovė. Pažymi, kad sutartį šalys pasirašė ne vienu metu, atsakovė sutartį pasirašė nedalyvaujant ieškovei. Tokio turinio sutartį atsakovė pasirašė tik todėl, jog tikėjosi, kad realiai gaus 30 000 Lt savo dalies – buto, rekonstrukcijai ir remontui, tačiau nei ieškovė, nei A. D. gautų pinigų nei jų dalies atsakovei neperdavė nei sutarties pasirašymo metu, nei vėliau. Atsakovės nuomone, teismas nepagrįstai padarė išvadas, kad atsakovė netiesiogiai yra gavusi 30 000 Lt paskolą iš ieškovės ir kad privalo ją grąžinti ieškovei. Faktiškai po rekonstrukcijos sukurti butai atiteko Ž. Č., kuris šiuos butus išpardavė. Atsakovė iš Ž. Č. jokių pinigų už parduotus butus nėra gavusi. Mano, kad sutartis nelogiška, neatitinka tikrovės, yra iškraipanti realius faktus, neprotinga, nevykdyta, įskaitant dalį dėl paskolos suteikimo atsakovei. Nėra nustatyta, kad A. D. perduoti pinigai buvo panaudoti bendram naudingam dalykui suskurti.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į atsakovės L. M. apeliacinį skundą ieškovė prašo apeliacinį skundą atmesti ir priteisti advokato atstovavimo išlaidas. Nurodo, kad L. M. piniginė prievolė grindžiama jungtinės veiklos sutarties pagrindu. Apeliantė dalyvavo jungtinės veiklos sutarties sudarymo procese ir jos įgyvendinime bei turi įsigijusi nuosavybės teise vieną iš jungtinės veiklos produktų, yra pagrindas teigti, kad atsakovei iš šios sutarties kyla ne tik teisės bet ir pareigos, todėl ji negali būti nušalinta nuo pareigos grąžinti ieškovei 30 000 Lt.

Šalies argumentai

Apeliaciniu skundu atsakovas A. D. prašo panaikinti Šilutės rajono apylinkės teismo 2014-03-05 sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Nurodo, kad teismas padarė nepagrįstą išvadą apie pinigų skolinimą, nesant ne tik rašytinių įrodymų apie pinigų skolinimą, tačiau nesant ir liudytojų parodymų, kurie patvirtintų pinigų skolinimo faktą. Mano, kad teismas neturėjo pagrindo 10 000 Lt pavedimo, nenurodant pavedimo paskirties, į atsakovo sąskaitą faktą vertinti kaip paskolą pagal jau minėtą 2007-01-22 sutartį, kadangi šiuo pavedimu ieškovės I. Ž. sugyventinis A. J. grąžino atsakovui savo paties skolą. Teismas nepagrįstai liudytojo A. J., suinteresuoto asmens, parodymais vadovavosi kaip teisingais, o atsakovo parodymus atmetė. Mano, kad teismas neatskleidė bylos esmės. Teismas nepagrįstai atmetė prašymą apklausti liudytoją M. R., taip pat nepagrįstai priteisė du kartus po 450 Lt žyminio mokesčio iš bylos dalyvio.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į atsakovo A. D. apeliacinį skundą ieškovė prašo apeliacinį skundą atmesti ir priteisti advokato atstovavimo išlaidas. Nurodo, kad A. D. paaiškinimai tiek dėl sutarties teksto sudarymo, tiek dėl 10 000 Lt pervedimo į jo sąskaitą bei suteiktos paskolos yra nenuoseklūs, dažnai prieštaraujantys kitiems byloje esantiems įrodymams. Nė viena iš sutarties šalių sutarties neginčijo. Teismo sprendimo pagrįstumui apeliaciniame skunde nurodyto liudytojo parodymai neturėtų reikšmės, nes šis liudytojas, A. D. teigimu, galėjo paliudyti tik rekonstruojamo buto atliktus darbus ir medžiagų įsigijimą, kas nėra susiję su bylos nagrinėjimo dalyku. Be to, A. D. galėjo savo iniciatyva išsikvieti prašomą apklausit liudytoją. Apeliantas prašo bylą grąžinti nagrinėti iš naujo, tačiau nenurodo, kokias aplinkybes iš naujo nagrinėjant bylą teismas turėtų nustatyti ar ištirti.

Šalies argumentai

Apeliaciniu skundu atsakovas Ž. Č. prašo panaikinti Šilutės rajono apylinkės teismo 2014-03-05 sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Atsakovo nuomone, teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad 2007-01-22 tarp šalių pasirašyta sutartis yra susitarimas dėl dviejų atskirų sandorių, t. y. dėl buto rekonstrukcijos ir pinigų skolinimo. Teigia, kad tarp šalių buvo sudaryta bendros jungtinės veiklos sutartis, o papildomu paskolos susitarimu tik buvo įformintas ieškovės I. Ž. įnašas į buto rekonstrukcijos veiklą. Tarp šalių sudaryta paskolos sutartis turi būti vertinama kaip viena iš šalių susitarimo dėl jungtinės veiklos elementų kartu su buto rekonstrukcijos sutartimi, kurioje aiškiai išreikštas ieškovės ir atsakovų ketinimas bendrai vykdyti Ž. Č. priklausančio buto rekonstrukciją į atskirus keturi butus, tapimu rekonstruoto buto dalininku, prisiėmimu atsakomybės tretiesiems asmenims pagal prievoles, susijusias su buto rekonstrukcija. Vykdydamos bendrą veiklą šalys prisiėmė riziką ir dėl nesėkmės, kas ir įvyko nagrinėjamu atveju. Nesutinka su ieškovės teiginiu, kad paskolinusi 90 000 Lt pagal šalių susitarimą ji po rekonstrukcijos turėjo atgauti visą paskolos sumą ir kaip atlygis už suteiktą paskolą jai turėjo atitekti vienas iš keturių naujai rekonstruotų butų. Paskutinis rekonstruotas butas buvo parduotas 2010-12-10, tačiau ieškovė dėl savo teisių gynimo į teismą kreipėsi tik 2013-03-21.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į atsakovo Ž. Č. apeliacinį skundą ieškovė I. Ž. prašo apeliacinį skundą atmesti ir priteisti advokato atstovavimo išlaidas. Pažymi, kad atsakovai pripažįsta, jog tarp jų buvo sudaryta jungtinės veiklos sutartis, tačiau skirtingai vertina sutarties dalį, pagal kurią I. Ž. skolina atsakovams po 30 000 Lt. Pažymi, kad apeliantas Ž. Č. jungtinės veiklos produktą vienasmeniškai parduoda, pagal pirkimo–pardavimo sutartis gauta bendra suma viršija Ž. Č. kredito sumą. Mano, kad teismas, nustatęs aplinkybes, kad ginčo šalis siejo jungtinės veiklos teisiniai santykiai, pagrįstai išsprendė šalių tarpusavio teises ir pareigas bei priteisė iš Ž. Č. 30 000 Lt. Ieškovė ieškinio senaties termino nėra praleidusi.

Motyvuojamoji dalis

Apeliaciniai skundai netenkintini.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). CPK 329 str. numatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta.

Iš bylos medžiagos nustatyta, kad 2007-01-22 Ž. Č., A. D., L. M. ir I. Ž. sudarė sutartį. Šios sutarties 1 punkte nurodytas sutarties objektas: 1) Ž. Č. nuosavybės teise priklausančio buto, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) rekonstrukcija į keturis butus; 2) pinigų skolinimas. Sutarties šalys taip pat susitarė dėl sutarties sąlygų: Ž. Č. įsipareigoja suteikti teisę A. D., I. Ž., L. M. investuoti savo lėšas į objektą, t. y. į rekonstrukciją į keturis butus (2.1 punktas); Ž. Č. suteikia rekonstrukcijai jam nuosavybės teise priklausantį nurodytą butą; A. D., L. M. ir I. Ž. investuoja lygiomis dalimis į buto rekonstrukciją (2.2 punktas); I. Ž. skolina Ž. Č., A. D. ir L. M. be palūkanų 90 000 Lt, kiekvienam po 30 000 Lt; paskolos gavėjai Ž. Č., A. D., L. M. įsipareigoja paskolą grąžinti per 7 dienas po buto rekonstrukcijos visiško įvykdymo ir pardavimo (2.3 punktas). Sutarties 3.4 punkte numatyta, kad sutarties pasirašymo momentas laikomas, kad šalys I. Ž. suteikė, o Ž. Č., A. D., L. M. gavo šia sutartimi susitartą paskolą.

Teisės subjektai, sukurdami civilinius teisinius tarpusavio santykius, paprastai turi galimybę pasirinkti jų interesus labiausiai atitinkantį elgesio variantą. Taigi CK 6.156 str. 1 d. įtvirtintas sutarties laisvės principas leidžia sutarties šalims laisva valia sudaryti sutartis ir savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises bei pareigas, išskyrus atvejus, kai tam tikros sutarties sąlygos nustatytos imperatyviųjų teisės normų. Sutarčių teisė leidžia šalims sudaryti mišrias, t. y. kelių sutarčių požymių turinčias, sutartis (CK 6.156 str. 3 d.). Tais atvejais, kai šalys sudaro CK nereglamentuojamą sutartį, ji gali būti kvalifikuojama kaip panašius požymius turinčios rūšies sutartis arba kaip mišri sutartis, kuriai taikomos bendrosios sutarčių teisės bei specialiosios skirtingas sutartis reglamentuojančių institutų normos. Nagrinėjamu atveju iš ginčo sutarties objekto ir turinio matyti, kad tarp šalių 2007-01-22 sudaryta sutartis turi paskolos ir jungtinės veiklos sutarčių elementų. Teisinę jungtinės veiklos (partnerystės) sutarties formą gali įgyti labai įvairūs civiliniai santykiai – bet kokie įstatymui neprieštaraujantys kelių asmenų tarpusavio įsipareigojimai kooperuojant turtą ar nematerialines vertybes užsiimti bendra veikla ar siekti bendro tikslo (CK 6.969 str.). Iš 2007-01-22 sutarties turinio matyti, kad šalys susitarė investuoti savo lėšas į buto rekonstrukciją, o ieškovė taip pat ir be palūkanų paskolinti kiekvienam atsakovui po 30 000 Lt, kuriuos šie įsipareigojo grąžinti po buto rekonstrukcijos įvykdymo ir pardavimo. Ginčas tarp šalių šiuo atveju kilo dėl ieškovės paskolos atsakovams suteikimą numatančių 2007-01-22 sutarties sąlygų.

Teisėjų kolegija nesutinka su atsakovo A. D. argumentais, kad teismas padarė nepagrįstą išvadą dėl pinigų skolinimo. CK 6.870 str. 1 d. numato, kad paskolos sutartimi viena šalis (paskolos davėjas) perduoda kitos šalies (paskolos gavėjo) nuosavybėn pinigus arba rūšies požymiais apibūdintus suvartojamuosius daiktus, o paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą (paskolos sumą) arba tokį pat kiekį tokios pat rūšies ir kokybės kitų daiktų bei mokėti palūkanas, jeigu sutartis nenustato ko kita. Kadangi ieškovės nurodomų atsakovams suteiktų paskolų sumos yra didesnės nei CK 6.871 str. 1 d. numatyta riba, tokios paskolos suteikimui taikomi įstatymo numatyti privalomi rašytinės sandorio formos reikalavimai. Šalių sudarytos rašytinės 2007-01-22 sutarties, kuria ieškovė grindžia paskolos teisinio santykio elementą tarp šalių, 2.3 punkte nurodyta, kad ieškovė skolina atsakovams be palūkanų 90 000 Lt, kiekvienam po 30 000 Lt, o paskolos gavėjai Ž. Č., A. D., L. M. įsipareigoja paskolą grąžinti per 7 dienas po buto rekonstrukcijos visiško įvykdymo ir pardavimo. Paskolos sutartis pripažįstama sudaryta nuo pinigų arba daiktų (paskolos dalyko) perdavimo paskolos gavėjui momento (CK 6.870 str. 2 d.). 2007-01-22 sutartis pasirašyta I. Ž., Ž. Č., A. D., L. M., tad vadovaujantis sutarties 3.4 punktu laikytina, kad ieškovė suteikė, o atsakovai gavo šia sutartimi susitartą paskolą. Ieškovė nurodė, kad 80 000 Lt ji perdavė A. D. per kelis kartus grynaisiais pinigais ir 10 000 Lt banko pavedimu į A. D. sąskaitą. Byloje yra duomenų, patvirtinančių, kad ieškovė turėjo lėšų iš buto pardavimo, buvo paėmusi paskolą, nurodė, jog dirbo užsienyje ir turėjo grynų pinigų. Paskolos gavėjas turi teisę ginčyti paskolos sutartį, jeigu jis pinigų ar daiktų faktiškai negavo arba gavo mažiau, negu nurodyta sutartyje; šias aplinkybes privalo įrodyti paskolos gavėjas (CK 6.875 str. 1 d.).

Apeliantas A. D. teigia, kad 10 000 Lt buvo paskolinęs A. J., kuris šią pinigų sumą grąžino A. D., pervesdamas pinigus į jo banko sąskaitą. A. J. neigė buvęs skolingas A. D.. Bylos nagrinėjimo metu A. D. paaiškino, kad dokumento dėl paskolos A. J. suteikimo nebuvo sudaręs. Kitų įrodymų, patvirtinančių A. D. teiginius, kad A. J. buvo skolingas A. D., byloje nėra. Esant tokioms aplinkybėms, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai kaip neįrodytus atmetė A. D. teiginius, kad 10 000 Lt buvo A. J. suteiktos paskolos grąžinimas.

Apeliaciniame skunde apeliantė L. M. teigia, kad ginčo sutartis tiesiogiai nepatvirtina, jog paskolą realiai gavo atsakovė, taip pat nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad atsakovė netiesiogiai yra gavusi 30 000 Lt paskolą iš ieškovės ir kad privalo ją grąžinti ieškovei. Šis argumentas atmestinas kaip nepagrįstas. Aiškinant 2007-01-22 šalių sudarytos sutarties nuostatas, vadovaujantis CK 6.193–6.195 straipsniuose reglamentuotomis sutarčių aiškinimo taisyklėmis, atsižvelgtina į sutarties sąlygų tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą, jos sudarymo aplinkybes tikruosius sutarties dalyvių ketinimus ir kitas konkrečiu atveju reikšmingas aplinkybes. Įvertinus 2007-01-22 sutarties sąlygų visumą matyti, kad sutarties šalys siekė bendros jungtinės veiklos, sutartyje įformintas ieškovės paskolos suteikimas atsakovams buvo tikslinis – pinigai suteikti bendrai vykdomos šalių investicijos į Ž. Č. priklausiusio buto rekonstrukciją aplinkybėmis. Nėra pagrindo sutikti su apelianto Ž. Č. argumentais, kad paskolos susitarimu buvo tik įformintas I. Ž. įnašas į buto rekonstrukcijos veiklą. Iš pasirašytos sutarties sąlygų visumos ir šalių paaiškinimų matyti, kad šalys tarėsi dėl bendros veiklos, reikėjo lėšų, buvo siekta pritraukti ketvirto asmens, kuriuo tapo ieškovė, investicijas. I. Ž. sutiko investuoti pinigus su sąlyga, kad bus raštu įforminta paskolos sutartis, to prašė, nes norėjo turėti garantą. Iš sutarties sąlygų aiškiai matyti, kad sutarties objektą sudaro tiek Ž. Č. nuosavybės teise priklausančio buto rekonstrukcija, tiek pinigų skolinimas. Sutarties 2.3 punkte nurodyta, kad ieškovė be palūkanų skolina Ž. Č., A. D. ir L. M. 90 000 Lt, kiekvienam po 30 000 Lt. I. Ž. nurodė, kad jai esminis dalykas buvo pinigų skolinimas, paskola buvo be palūkanų. Atsakovai 2007-01-22 sutartį pasirašė, su joje numatytomis sąlygomis sutiko, sutarties turinys nesudėtingas, sąlygos aiškios, sutartis nenuginčyta, todėl galiojanti. Vien aplinkybė, kad paskolos suma buvo perduota ne tiesiogiai atsakovei L. M., esant aiškiam sutarties šalių susitarimui dėl bendro tikslo (buto rekonstrukcijos) siekimo, A. D. viską organizuojant, bei esant sutartyje aiškiai išreikštam atsakovų paskolos sumos gavimo bei įsipareigojimo ją grąžinti patvirtinimui, nesudaro pagrindo konstatuoti, kad atsakovė paskolos negavo, kadangi paskolos gavėjas gaunamus pinigus gali naudoti savo nuožiūra.

Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad visiems butams faktiškai esant rekonstruotiems ir parduotiems, ieškovei atsirado pagrindas kreiptis į teismą dėl negrąžintos paskolos priteisimo. Apeliantės L. M. nurodomos aplinkybės, kad atsakovas Ž. Č. po rekonstrukcijos sukurtus butus išpardavė, o atsakovė iš Ž. Č. jokių pinigų už parduotus butus nėra gavusi, nepaneigia atsakovų pareigos vykdyti sutartinius įsipareigojimus ieškovei (CK 6.38 str. 1 d., 6.200 str.). Argumentas, kad ieškovė kreipėsi į teismą tik 2013-03-21, nors paskutinis rekonstruotas butas parduotas 2010-12-10, atmestinas, kadangi ieškovė į teismą kreipėsi nepraleidusi ieškinio senaties termino. Duomenų, kad paskolos dalykas grąžintas ieškovei byloje nėra, esant tokioms aplinkybėms konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas šį ieškovės ieškinio reikalavimą tenkino pagrįstai.

Iš Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų nustatyta, kad apelianto A. D. argumentas, jog teismo posėdžių eigai fiksuoti daryti garso įrašai neišliko nepagrįstas. Apeliantas A. D. teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė prašymą apklausti liudytoją M. R., kuris buvo darbų vykdytojas, rūpinosi visų statybinių medžiagų įsigijimu ir disponavo visais rekonstrukcijai skirtais pinigais. Pažymėtina, kad ieškovė nurodė, jog pinigus perdavė atsakovui A. D.. Apeliantas nenurodė, kokias aplinkybes, susijusias su pačiu paskolos teisinių santykių elementu tarp šalių, nurodytas liudytojas galėjo patvirtinti ar paneigti ir kurios nebuvo įvertintos skundžiamame sprendime.

Teisėjų kolegija atmeta apelianto A. D. skundo argumentus, kad skundžiamu sprendimu žyminis mokestis iš apelianto A. D. priteistas du kartus. Iš bylos medžiagos nustatyta, kad už ieškinį mokėtinas 2 700 Lt žyminis mokestis, ieškovė sumokėjo 1 350 Lt, o Šilutės miesto apylinkės teismo 2013-03-29 nutartimi ieškovė atleista nuo likusios 1350 Lt žyminio mokesčio dalies sumokėjimo. CPK 93 str. 1 d. numato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Tuo tarpu bylinėjimosi išlaidos, nuo kurių mokėjimo ieškovas buvo atleistas, išieškomos iš atsakovo į valstybės biudžetą proporcingai patenkintai ieškinio reikalavimų daliai (CPK 96 str. 1 d.). Bylinėjimosi išlaidas sudaro žyminis mokestis ir išlaidos, susijusios su bylos nagrinėjimu (CPK 79 str. 1 d.). Atsižvelgiant į tai, nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė proceso teisės normas, reglamentuojančias bylinėjimosi išlaidų paskirstymą, ir pagrįstai iš atsakovo A. D. priteisė 450 Lt žyminio mokesčio atsakovei bei 450 Lt valstybei.

Apeliantas A. D. prašo skundžiamą sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, nes teismas neatskleidė bylos esmės. Vadovaujantis CPK 327 str., byla gali būti perduodama nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui, jeigu nustatomi CPK 329 str. 2 ir 3 dalyse nurodyti (absoliutūs sprendimo negaliojimo) pagrindai arba yra neatskleista bylos esmė ir pagal byloje pateiktus įrodymus bylos negalima išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija nenustatė CPK 327 str. taikymo sąlygų, dėl to nėra pagrindo skundžiamą teismo sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Skundžiamą teismo sprendimą naikinti apeliaciniuose skunduose išdėstytais argumentais nėra teisinio pagrindo, dėl to apeliaciniai skundai atmetami, o skundžiamas sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Ieškovė I. Ž. pateikė prašymus priteisti iš atsakovų advokato atstovavimo išlaidas už atsiliepimų į apeliacinius skundus parengimą bei pateikė išlaidas patvirtinančius rašytinius įrodymus (t. 2, b. l. 48–49, 52–53, 56–57). Kadangi apeliaciniai skundai atmesti, iš apeliantų ieškovei priteistinos jos turėtos, pagrįstos išlaidos už advokato teisinę pagalbą apeliacinės instancijos teisme – po 600 Lt iš kiekvieno atsakovo (CPK 98 str.).

Atsakovei L. M. Šilutės rajono apylinkės teismo 2014-04-11 nutartimi atidėtas 450 Lt žyminio mokesčio už apeliacinį skundą sumokėjimas iki teismo sprendimo priėmimo apeliacinės instancijos teisme (t. 1, b. l. 30). Atsakovės L. M. apeliacinį skundą atmetus, iš atsakovės L. M. valstybei priteistinas žyminis mokestis, kurio sumokėjimas atidėtas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Civilinio proceso kodekso 326–331 straipsniais, teisėjų kolegija

nutaria:

Šilutės rajono apylinkės teismo 2014-03-05 sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti ieškovei I. Ž. iš atsakovų L. M., Ž. Č. ir A. D. po 600 Lt išlaidų advokato teisinei pagalbai apeliacinės instancijos teisme.

Priteisti iš atsakovės L. M. valstybei 450 Lt žyminio mokesčio už apeliacinį skundą.

Teisėjos Alona RomanovienėRaimonda AndrulienėErinija Kazlauskienė