Vilniaus miesto apylinkės teismo nuosprendis

Įžanginė dalis

civilinio ieškovo Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – VMI) atstovui Ričardui Jankovskiui,

civilinio ieškovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau – VSDFV) Vilniaus skyriaus atstovei Jolantai Golcienei,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą, kurioje

D. R., gimusi (duomenys neskelbtini), asmens kodas (duomenys neskelbtini), gyvenanti (duomenys neskelbtini), neteista, kaltinama padariusi nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 25 straipsnio 2 dalyje ir 222 straipsnio 1 dalyje,

D. J., gimęs (duomenys neskelbtini), asmens kodas (duomenys neskelbtini), gyvenantis (duomenys neskelbtini), neteistas, kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 25 straipsnio 2 dalyje ir 222 straipsnio 1 dalyje,

V. S., gimęs (duomenys neskelbtini), asmens kodas (duomenys neskelbtini), gyvenantis (duomenys neskelbtini), neteistas, kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 25 straipsnio 2 dalyje ir 222 straipsnio 1 dalyje,

G. K., gimęs (duomenys neskelbtini), asmens kodas (duomenys neskelbtini), gyvenantis (duomenys neskelbtini), neteistas, kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 25 straipsnio 2 dalyje ir 222 straipsnio 1 dalyje.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Teismo nustatytos aplinkybės

1. G. K., nuo 2009 m. rugsėjo 8 d. iki 2012 m. gegužės 23 d. eidamas UAB „F.“ direktoriaus pavaduotojo pareigas, tačiau realiai valdydamas UAB „F.“, t. y. minėtos įmonės darbuotojams galėdamas duoti nurodymus, priimti reikšmingus sprendimus, susijusius su minėtos įmonės valdymu ir veikla, bei disponuodamas minėtos įmonės finansiniais srautais, siekdamas, kad UAB „F.“ buhalterinėje apskaitoje nebūtų fiksuojamos visos UAB „F.“ vardu atliekamos ūkinės, komercinės, finansinės operacijos (visos gautos pajamos, darbuotojams apskaičiuotas ir išmokėtas darbo užmokestis bei vairuotojų darbo laikas), nuo 2010 m. balandžio 22 d. iki 2011 m. lapkričio 25 d. UAB „F.“ direktoriui D. J. nurodė apgaulingai tvarkyti UAB „F.“ buhalterinę apskaitą – sąmoningai sudaryti sąlygas bendrovės buhalterinėje apskaitoje nefiksuoti visų UAB „F.“ vardu atliekamų ūkinių, komercinių, finansinių operacijų (visų gautų pajamų, darbuotojams apskaičiuoto ir išmokėto darbo užmokesčio bei vairuotojų darbo laiko).

2. D. J., pagal Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo (toliau – BAĮ) 21 straipsnio 1 dalies nuostatas būdamas atsakingas už bendrovės buhalterinės apskaitos organizavimą, vykdydamas G. K. nurodymą pažeidė BAĮ 12 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą reikalavimą („visos ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai turi būti pagrįsti apskaitos dokumentais <...> Apskaitos dokumentai surašomi ūkinės operacijos ir ūkinio įvykio metu arba jiems pasibaigus ar įvykus“) ir to paties įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą reikalavimą („Į apskaitą privaloma įtraukti visas ūkines operacijas ir ūkinius įvykius, susijusius su turto, nuosavo kapitalo, finansavimo sumų, įsipareigojimų dydžio arba struktūros pasikeitimu“): apgaulingai tvarkė UAB „F.“ buhalterinę apskaitą – sąmoningai sudarė sąlygas UAB „F.“ buhalterinėje apskaitoje nefiksuoti visų UAB „F.“ vardu atliekamų ūkinių, komercinių, finansinių operacijų (visų gautų pajamų, darbuotojams apskaičiuoto ir išmokėto darbo užmokesčio bei vairuotojų darbo laiko), dėl ko negalima iš dalies nustatyti UAB „F.“ turto, nuosavo kapitalo ir įsipareigojimų dydžio bei struktūros už laikotarpį nuo 2011 m. sausio 1 d. iki 2011 m. lapkričio 25 d.

3. Nuo 2011 m. lapkričio 25 d. UAB „F.“ direktorės pareigas pradėjus eiti D. R., G. K., tęsdamas nusikalstamą sumanymą, t. y. kad UAB „F.“ buhalterinėje apskaitoje nebūtų fiksuojamos visos UAB „F.“ vardu atliekamos ūkinės, komercinės, finansinės operacijos (visos gautos pajamos, darbuotojams apskaičiuotas ir išmokėtas darbo užmokestis bei vairuotojų darbo laikas), realiai valdydamas UAB „F.“, t. y. minėtos įmonės darbuotojams galėdamas duoti nurodymus, priimti reikšmingus sprendimus, susijusius su minėtos įmonės valdymu ir veikla, bei disponuodamas minėtos įmonės finansiniais srautais, UAB „F.“ darbuotojams nurodė D. R. neinformuoti ir pats neinformavo apie visas UAB „F.“ vardu atliekamas ūkines, komercines, finansines operacijas (visas gautas pajamas, darbuotojams apskaičiuotą ir išmokėtą darbo užmokestį bei vairuotojų darbo laiką).

4. D. R., nuo 2011 m. lapkričio 25 d. iki 2012 m. balandžio 23 d. būdama G. K. valdomos UAB „F.“ direktore, nežinodama, kad G. K. nurodymu bendrovės buhalterinėje apskaitoje nefiksuojamos visos UAB „F.“ vardu atliekamos ūkinės, komercinės, finansinės operacijos (visos gautos pajamos, darbuotojams apskaičiuotas ir išmokėtas darbo užmokestis bei vairuotojų darbo laikas), tokiu būdu pažeidžiant BAĮ 12 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą reikalavimą („visos ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai turi būti pagrįsti apskaitos dokumentais <...> Apskaitos dokumentai surašomi ūkinės operacijos ir ūkinio įvykio metu arba jiems pasibaigus ar įvykus“) ir to paties įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą reikalavimą („Į apskaitą privaloma įtraukti visas ūkines operacijas ir ūkinius įvykius, susijusius su turto, nuosavo kapitalo, finansavimo sumų, įsipareigojimų dydžio arba struktūros pasikeitimu“), tačiau pagal BAĮ 21 straipsnio 1 dalies nuostatas būdama atsakinga už bendrovės buhalterinės apskaitos organizavimą, aplaidžiai tvarkė UAB „F.“ buhalterinę apskaitą – neužtikrino, kad UAB „F.“ buhalterinėje apskaitoje būtų fiksuojamos visos UAB „F.“ vardu atliekamos ūkinės, komercinės, finansinės operacijos (visos gautos pajamos, darbuotojams apskaičiuotas ir išmokėtas darbo užmokestis bei vairuotojų darbo laikas), dėl ko negalima iš dalies nustatyti UAB „F.“ turto, nuosavo kapitalo ir įsipareigojimų dydžio bei struktūros už laikotarpį nuo 2011 m. lapkričio 25 d. iki 2012 m. balandžio 26 d.

5. G. K., 2012 metų rugpjūčio mėnesį, baudžiamojo proceso metu tiksliai nenustatytu laiku sužinojęs apie Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos atliekamą UAB „F.“ mokestinį patikrinimą, siekdamas, kad mokesčių administratorius nesužinotų apie tai, kad UAB „F.“ buhalterinėje apskaitoje nefiksuojamos visos UAB „F.“ vardu atliekamos ūkinės, komercinės, finansinės operacijos (visos gautos pajamos, darbuotojams apskaičiuotas ir išmokėtas darbo užmokestis bei vairuotojų darbo laikas), baudžiamojo proceso metu nenustatytoje vietoje paslėpė dalį UAB „F.“ buhalterinės apskaitos dokumentų už laikotarpį nuo 2011 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d.: avansines apyskaitas su jas pagrindžiančiais dokumentais ir registrais, gautas PVM sąskaitas – faktūras, gautų PVM sąskaitų – suvestinius registrus, išlaidų (kuro, automobilių draudimo, bei kitų eksploatacinių išlaidų) apskaitos dokumentus ir suvestinius registrus, Didžiąją knygą, bendrovės ilgalaikio turto sąrašą, bendrovės vadovo įsakymus, paskolų, perleidimo, laidavimo ir kitokios veiklos, su klientais sutartis, darbo laiko apskaitos žiniaraščius, darbo užmokesčio priskaitymo ir išmokėjimo žiniaraščius, transporto priemonių nuomos sutartis, turimų (duomenys neskelbtini), licencijų – kortelių (leidimų) sąrašus, sutartis dėl dispečerio paslaugų tiekimo, (duomenys neskelbtini) kelionės kvitus, (duomenys neskelbtini) kelionės kvitų apskaitos žurnalus (suvestines) ir darbo sutartis už laikotarpį nuo 2012 m. balandžio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d., dėl ko negalima iš dalies nustatyti UAB „F.“ turto, nuosavo kapitalo ir įsipareigojimų dydžio bei struktūros už laikotarpį nuo 2011 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d.

6. G. K., nuo 2011 m. rugpjūčio 10 d. eidamas UAB „D.“ direktoriaus pavaduotojo pareigas, tačiau realiai valdydamas UAB „D.“, t. y. minėtos įmonės darbuotojams galėdamas duoti nurodymus, priimti reikšmingus sprendimus, susijusius su minėtos įmonės valdymu ir veikla, bei disponuodamas minėtos įmonės finansiniais srautais, siekdamas, kad UAB „D.“ buhalterinėje apskaitoje nebūtų fiksuojamos visos UAB „D.“ vardu atliekamos ūkinės, komercinės, finansinės operacijos (visos gautos pajamos, darbuotojams apskaičiuotas ir išmokėtas darbo užmokestis bei vairuotojų darbo laikas), nuo 2011 m. gegužės 25 d. UAB „D.“ direktoriui V. S. nurodė apgaulingai tvarkyti UAB „D.“ buhalterinę apskaitą – sąmoningai sudaryti sąlygas bendrovės buhalterinėje apskaitoje nefiksuoti visų UAB „D.“ vardu atliekamų ūkinių, komercinių, finansinių operacijų (visų gautų pajamų, darbuotojams apskaičiuoto ir išmokėto darbo užmokesčio bei vairuotojų darbo laiko).

7. V. S., pagal BAĮ 21 straipsnio 1 dalies nuostatas būdamas atsakingas už bendrovės buhalterinės apskaitos organizavimą, vykdydamas G. K. nurodymą pažeidė BAĮ 12 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą reikalavimą („visos ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai turi būti pagrįsti apskaitos dokumentais <...> Apskaitos dokumentai surašomi ūkinės operacijos ir ūkinio įvykio metu arba jiems pasibaigus ar įvykus“) ir to paties įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą reikalavimą („Į apskaitą privaloma įtraukti visas ūkines operacijas ir ūkinius įvykius, susijusius su turto, nuosavo kapitalo, finansavimo sumų, įsipareigojimų dydžio arba struktūros pasikeitimu“): apgaulingai tvarkė UAB „D.“ buhalterinę apskaitą – sąmoningai sudarė sąlygas UAB „D.“ buhalterinėje apskaitoje nefiksuoti visų UAB „D.“ vardu atliekamų ūkinių, komercinių, finansinių operacijų (visų gautų pajamų, darbuotojams apskaičiuoto ir išmokėto darbo užmokesčio bei vairuotojų darbo laiko), dėl ko negalima iš dalies nustatyti UAB „D.“ turto, nuosavo kapitalo ir įsipareigojimų dydžio bei struktūros už laikotarpį nuo 2011 m. rugsėjo 1 d. iki 2012 m. kovo 31 d. ir už laikotarpį nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d.

II. Įrodymai ir jų vertinimo motyvai

8. Teisiamojo posėdžio metu D. R. parodė, kad kaltinimo esmę ji supranta, kaltės ji nepripažįsta ir sutinka duoti parodymus. Nuo 2011 m. lapkričio mėn. iki 2012 m. kovo mėn. pabaigos ji dirbo UAB „F.“ vadybininke. Į vadybininkės pareigas ją priėmė G. K. Prieš tai G. K. ji nepažinojo. Gulėdama ligoninėje vienoje palatoje su G. K. sutuoktine R. K. pastarajai ji prasitarė ieškanti darbo, į ką R. K. atsakė galinti ją priimti į savo įmonę. Po kurio laiko jai išėjus iš ligoninės jai paskambino R. K. ir pakvietė ją į įmonę, esančią (duomenys neskelbtini), šalia (duomenys neskelbtini) gatvės. Jai nuvykus į minėtą įmonę R. K. ją supažindino su G. K. ir pasiūlė jai dirbti vadybininke. Jai buvo nurodyta, kad ji turės vežioti talonus (talonas – tai piniginis vienetas, kuriuo klientai atsiskaitydavo už suteiktas (duomenys neskelbtini) paslaugas) ir ieškoti naujų klientų, buvo sutartas 400 eurų per mėnesį atlygis, kurį G. K. mokėjo jai grynaisiais pinigais. Gaudama atlyginimą ji pasirašydavo algalapyje. Ji buvo įdarbinta puse etato ir dirbdavo tik iki pietų, o vakarais ateidavo buhalterė. Buhalteriniai dokumentai buvo laikomi buhalterės kabinete (ji matė ten gulinčius aplankus). Kadangi ji pati surašyti sąskaitų nemokėjo, išeidama iš darbo ji palikdavo raštelį buhalterei, kokias sąskaitas ši turėtų jai surašyti, ir ryte atėjusi į darbą rasdavo sąskaitas, kurias ji turėdavo vežti klientams. Sąskaitose kaip sąskaitą surašęs asmuo būdavo nurodyta buhalterė. Įmonei vadovavo G. K., V. S. ji matydavo tik praeinantį, jokie bendri reikalai jųdviejų nesiejo, D. J. ji pirmąkart pamatė tik teismo posėdžių salėje. Jai vežiojant talonus pagal surašytą sąskaitą, vieni klientai pagal pateiktas sąskaitas pinigus pervesdavo į įmonės vardu atidarytą banko sąskaitą, kiti klientai atsiskaitydavo grynaisiais pinigais, tada būdavo surašomos sąskaitos faktūros. Ji pati jokių dokumentų nepildydavo, jos vežamos sąskaitos būdavo jau paruoštos. Ji neatsimena, ar iš klientų gavusi pinigus ji pasirašydavo pinigų priėmimo kvitą. Iš klientų gautus pinigus su sąskaitomis faktūromis ji atiduodavo G. K., kuris, iš jo gavęs sąskaitas ir pinigus, nieko pasirašyti neduodavo. Jis neatsimena, ar ant sąskaitų faktūrų buvo jos parašai. Vėliau jai tikriausiai R. K. pasakė, kad ji yra UAB „F.“ direktorė. Ji G. K. teiravosi, kodėl šis negali būti UAB „F.“ direktoriumi, tačiau G. K. atsakė turįs labai daug darbų. Anksčiau ji niekada nėra dirbusi direktore. Jai niekas nedavė pasirašyti įsakymo dėl direktorės pareigų, ji tiesiog dirbo vadybininke. Iš pradžių ji nežinojo, kas prieš ją dirbo direktoriaus pareigose – tik vėliau iš dispečerės ji sužinojo, kad UAB „F.“ direktoriumi dirbo D. J., kurio dirbdama ji nematė. Kaip UAB „F.“ direktorei jai daug pasirašinėti nereikėjo: paprašyta buhalterės J. O. ji pasirašinėdavo ant algalapių, kuriuose buvo surašyti visi (duomenys neskelbtini), taip pat jai buvo liepta pasirašyti ne tik ant savo, bet ir ant kitų darbuotojų sveikatos knygučių. Ji neatsimena, kas pasirašydavo darbo sutartis. Ji ryte atvažiuodavo į darbą, greitai pasidarydavo talonus, pasiimdavo sąskaitas ir iš karto išvažiuodavo. Įmonės vardu atidarytų banko sąskaitų ji nematė, tačiau vieną kartą buvo toks atvejis, kuomet R. K., pasakiusi, kad reikia atidaryti banko sąskaitą, ją nuvežė į banką, kur ji pasirašė dokumentus, po ko jai buvo duotas banko generatorius, kurį pasiėmė R. K. Po kelių dienų ji pagalvojo, kad jos vardu atidaryta banko sąskaita, tačiau ji neturi banko generatoriaus, todėl buhalterės ji pasiteiravo, ar gali būti kas nors blogo daroma jos vardu, į ką buhalterė atsakė teigiamai. Tuomet ji buhalterės paprašė įmonės antspaudo, nuvažiavo į banką ir uždarė minėtą banko sąskaitą. Apie tai R. K. ji nieko nesakė, tačiau po savaitės R. K. numetė jai banko generatorių. R. K. galbūt buvo UAB „F.“ administratorė, kadangi R. K. pildė su (duomenys neskelbtini)s susijusius dokumentus. Ji pati UAB „F.“ antspaudo neturėjo. 2012 m. kovo mėn. jos iniciatyva dėl jos sveikatos būklės buvo nutraukta darbo sutartis. Bendrininkų grupėje ji neveikė: ji su niekuo nebendravo ir niekas iš jos nieko nereikalavo, su G. K. ji nieko nekalbėjo apie tai, ką reikia pildyti, o ko nereikia, G. K. neprašė jos nesigilinti, nes jai į nieką gilintis ir nereikėjo. Jai pradėjus dirbti UAB „F.“ jai nebuvo perduoti minėtos įmonės dokumentai, jokių dokumentų perdavimo aktų ji nepasirašinėjo. Baigusi eiti UAB „F.“ direktorės pareigas ji taip pat niekam jokių dokumentų neperdavė. UAB „F.“ antspaudas buvo laikomas pas buhalterę. sutarčių su klientais nebuvo, nes ji paskambindavo, nusiųsdavo pasiūlymą, klientai sutikdavo ir ji nuvažiuodavo su sąskaita faktūra. Jai atrodo, kad jokių sutarčių nebuvo ir ji nedirbo darbo, susijusio su įmonės valdymu. Darbuotojus priimdavo ir atleisdavo G. K.. Ji nežino, kas buvo atsakingas už UAB „F.“ buhalterinę apskaitą, nežino, kas tvarkė minėtą apskaitą.

9. Ikiteisminio tyrimo metu D. R. parodė, kad UAB „F.“ veiklai vadovavo G. K. Ji niekada nebuvo atsakinga už jokius minėtos įmonės dokumentus, jokių minėtos įmonės dokumentų savo žinioje niekada neturėjo. UAB „F.“ direktore ji dirbo nuo 2011 m. lapkričio mėn. iki 2012 m. kovo mėn. Minėtos įmonės veikla yra (duomenys neskelbtini) paslaugos. 2011 m. pavasarį gulėdama ligoninėje ji susipažino su R. K., kuri papasakojo su vyru G. K. turinti (duomenys neskelbtini) veiklą vykdančią įmonę – UAB „F.“. R. K. jai pažadėjo įdarbinsianti ir ją, tačiau neminėjo, į kokias pareigas. 2011 m. lapkričio mėn. paskambinusi telefonu R. K. pasakė įdarbinsianti ją UAB „F.“. Kitą rytą po minėto pokalbio ji nuvažiavo į įmonės patalpas, kur susitiko su R. ir G. K. aptarti darbo sąlygų. Pastarieji jai pasiūlė direktorės pareigas bei paaiškino, kad reikės atlikti vadybininkės darbą, o vadovavimu įmonei rūpinsis pats G. K., kuris buvo direktoriaus pavaduotojas bei minėtos įmonės savininkas. Kodėl būtent jai buvo pasiūlyta tapti minėtos įmonės direktore, jai niekas tiksliai nepaaiškino. Kadangi tuo metu jai labai reikėjo darbo, ji sutiko eiti direktorės pareigas. Į jos pareigas įėjo klientų paieška bei kvitų tvarkymas, t. y. jų atspausdinimas bei pateikimas klientams: šiuos kvitus ji tiesiogiai nuveždavo įmonėms. Vienos įmonės atsiskaitydavo pavedimais per banką, kitos mokėdavo grynaisiais pinigais, kuriuos surinkusi iš klientų pagal pateiktas sąskaitas ji atiduodavo G. K. Perduodama G. K. pinigus, jokių dokumentų, patvirtinančių pinigų perdavimą, ji nepasirašinėjo. G. K. domėdavosi, ar visos įmonės atsiskaičiusios, domėjosi jos darbu. Darbo sutartį ji pasirašė, tačiau kas jai pateikė darbo sutartį, ji neatsimena (tai galėjo padaryti R. K. arba G. K.). Kas prieš ją ėjo direktoriaus pareigas, ji nežino, jai neteko su tuo žmogumi bendrauti. Jokių kitų dokumentų ji nepasirašinėjo, nepasirašė ji ir įmonės dokumentų priėmimo – perdavimo akto. Ji buvo įdarbinta pusei etato ir įmonėje dirbdavo nuo pirmadienio iki penktadienio po 4 valandas. Per mėnesį ji grynaisiais pinigais gaudavo 400 litų, pinigus jai mokėdavo G. K., o ji kiekvieną kartą pasirašydavo darbo užmokesčio apskaitos žiniaraštyje. R. K. jai yra sakiusi, kad įmonės akcininkas yra G. K. Reikalų, susijusių su įmonės valdymu, ji neturėjo. Kol ji ėjo direktorės pareigas, ji nežinojo, kiek tiksliai įmonėje buvo įdarbinta darbuotojų. Atėjusi į darbą ji matydavo tik dispečeres, o su vairuotojais jai tekdavo susitikti retai. Kol ji ėjo direktorės pareigas, buhalterė jai pateikdavo dokumentus, kuriuos reikdavo pasirašyti. Ji pasirašydavo pranešimuose, kuriuos reikėdavo pateikti Sodrai bei Valstybinei mokesčių inspekcijai, kuriuos vėliau buhalterė pasiimdavo su savimi; taip pat ji pasirašinėjo darbo sutartyse dėl darbuotojų priėmimo ir atleidimo iš darbo, yra pasirašiusi darbuotojų sveikatos apžiūros knygutėse. Įmonės buhalterinę apskaitą tvarkė buhalterė J. O. Įmonės patalpose buvo įrengtas kabinetas buhalterei, kuriame buvo laikomi įmonės dokumentai. Kas dar be buhalterės turėjo teisę disponuoti įmonės dokumentais, ji nežinojo, tačiau matydavo, kaip į buhalterės kabinetą užeidavo I. M. Kiek jai žinoma, I. M. ėjo kasininkės pareigas. 2012 m. kovo mėn. pablogėjo jos sveikata, todėl ji parašė prašymą atleisti ją iš darbo, kurį pateikė G. K. Jokių kitų dokumentų ji nepasirašė, taip pat nepasirašė ir dokumentų priėmimo – perdavimo akto. Ji nežinojo, kokius atlyginimus ir kas mokėdavo dispečeriams bei vairuotojams, taip pat ji nieko nežinojo apie vairuotojų atsiskaitymą su įmone dėl teikiamų dispečerinės paslaugų. Jai niekada neteko matyti, kad vairuotojai mokėtų kam nors pinigus, taip pat neteko matyti dokumentų, kuriuose būtų nurodyta suma bei tą sumą pateikusio vairuotojo rekvizitai. Tose pačiose įmonės patalpose veikė dvi įmonės – UAB „F.“ ir UAB „D.“, kurios direktorius buvo V. S. Ar G. K. tvarkė kokius nors UAB „D.“ reikalus, ji nežino. UAB „D.“ buhalterinę apskaitą tvarkė J. O., o kur buvo laikomi dokumentai, ji nesidomėjo. Kai ji įsidarbino, UAB „F.“ dokumentai buvo buhalterės kabinete, jai išeinant iš darbo šie dokumentai tame kabinete ir liko. Jai nėra tekę matyti, kad UAB „F.“ dokumentus kas nors išneštų iš patalpų (T. 4, b. l. 129-131).

10. Teisiamojo posėdžio metu D. J. parodė, kad kaltinimo esmę jis supranta, kaltės jis nepripažįsta ir sutinka duoti parodymus. UAB „F.“ jis dirbo (duomenys neskelbtini) vairuotoju, prieš dirbdamas (duomenys neskelbtini) jis dirbo (duomenys neskelbtini). Kas mėnesį UAB „D.“ jis mokėjo mokestį už dispečerinės paslaugas. Po kurio laiko G. K. jam paaiškino pats negalintis būti UAB „F.“ direktoriumi, nes sveikata silpna ir ne visada, kai reikia pasirašyti dokumentus, galintis būti įmonėje, taigi pasiūlė jam pabūti UAB „F.“ direktoriumi. Jis G. K. pasitikėjo, nes pastarojo brolį jis pažįsta nuo vaikystės, taigi jis sutiko būti minėtos įmonės direktoriumi. Jis nežino, kodėl jis sutiko tapti įmonės direktoriumi – gal buvo jaunas ir kvailas, jam nereikėjo mokėti mokesčių už (duomenys neskelbtini). Momento, kaip iš (duomenys neskelbtini) jis tapo direktoriumi, jis nepamena, taip pat jis nepamena, ar būdamas direktoriumi jis kažką pasirašė, bet jis ir toliau dirbo (duomenys neskelbtini). Prieš jį įmonės direktorius buvo V. S., po jo – D. R. Tapęs direktoriumi jis nieko neperėmė ir niekam nieko neatidavė, įmonės dokumentai buvo laikomi pas buhalterę. Jis buvo netikras direktorius, t. y. jis nieko nesprendė, realiai įmonei vadovavo G. K., su kuriuo jis aptardavo visus įmonės valdymo reikalus. Būdamas direktoriumi jis vežiojo įmonės surašytus talonus, prižiūrėdavo automobilių remontą, tvarką, nupirkdavo detales taip pat prižiūrėdavo vairuotojus, jei kildavo konfliktai. Įmonės antspaudas buvo pas buhalterę. Antspaudą jis paimdavo labai retai (jis atsimena, kad antspaudą jis buvo paėmęs, kai registravo automobilį). Paprašytas įmonės apskaitininkės R. K. jis iš AB „Swedbank“ paėmė banko generatorių, kurį paliko merginomis (banko generatorių jam grąžino, kai jis pasitraukė iš pareigų). Kažkokius dokumentus, paruoštus merginų (buhalterės J. ir dar kažkokios merginos, gal A.), jis pasirašydavo. Valstybinei mokesčių inspekcijai jokių dokumentų jis neteikė, PVM deklaracijų kas mėnesį nepasirašydavo. Jis pasirašydavo žurnalus, bet neatsimena, kokius, nes nesigilindavo, kas ten būdavo parašyta. Kaip direktoriui atlyginimo jam niekas nemokėjo: jis tuo pat metu dirbo ir (duomenys neskelbtini), taigi jis nemokėjo savaitinio mokesčio. Greičiausiai jis pasirašydavo atlyginimų žiniaraščiuose. Būdamas direktoriumi pavaldžių darbuotojų jis neturėjo, nurodymų niekam neduodavo. Kaip (duomenys neskelbtini) jis turėjo savo automobilį, raciją, (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) numerius, techninę apžiūrą. Atėjęs į darbą jis pasisveikindavo su dispečere ir laukdavo užsakymų. Atlyginimo iš UAB „F.“ jis negaudavo, pinigus jis gaudavo tik iš klientų. UAB „F.“ turėjo kelis automobilius, taigi (duomenys neskelbtini), kurie neturėjo savo automobilių, dirbdavo su minėtos įmonės automobiliais. Kurą tiek į savo, tiek į įmonės automobilius pildavo patys (duomenys neskelbtini). Jei sugesdavo įmonės automobilis, pastarąjį remontuodavo įmonė, o jei ne įmonės – pats (duomenys neskelbtini). Tas pats vyko ir su automobilių draudimu. Pinigus už kvitukus, pinigų priėmimo kvitą ir sąskaitą faktūrą jis palikdavo dažniausiai buhalterei, o jei būdavo G. K. – pastarajam, bet G. K. būdavo retai. Pavyzdžiui, jis nuvažiuodavo į barą, kur barmenas jam paduodavo pinigus ir pasirašydavo, o jis pats niekur nepasirašydavo. Atiduodamas pinigus buhalterei arba G. K. jis taip pat niekur nepasirašydavo. Dokumentų, susijusių su pilamu kuru ar remonto paslaugomis, įmonei jis nepristatydavo, nes automobilis buvo jo. Jis mano, kad pinigai, kuriuos jis atveždavo buhalterei arba G. K., būdavo apskaitomi. Būdamas direktoriumi jis pasikalbėdavo su naujais darbuotojais, patikrindavo automobilių išvaizdą, saloną. Jeigu viskas būdavo gerai, tuomet jis merginoms pasakydavo, kad šios suruoštų sutartį. Darbuotojams būdavo pasakoma, kad reikės mokėti kažkokią sumą per savaitę: visi tai puikiai žinojo, tik reikėjo pasakyti, kiek. Buvo nustatyta tvarka (greičiausiai G. K. nustatė), kiek reikės mokėti. Jei vairuotojas susirgdavo arba neišeidavo į darbą, mokesčio nemokėdavo. Jis nežino, kas buvo rašoma į vairuotojų darbo sutartį, nes sutarčių prieš jas pasirašydamas jis neskaitydavo. Jeigu vairuotojai pinigus atnešdavo dienos metu, palikdavo juos buhalterei, o jei naktį – dispečerinėje, užrašydami savo duomenis ir sumą, kurią palieka. Jam asmeniškai vairuotojai pinigų neatnešdavo. Greičiausiai vairuotojų atnešti pinigai buvo užfiksuojami buhalterijoje. Jis žino, kad (duomenys neskelbtini) vairuotojai negaudavo algos. Iš direktoriaus pareigų jis pasitraukė, nes prasidėjo Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos, Darbo inspekcijos patikrinimai, o jis nenorėjo rūpesčių ir suprato neatliekantis tų pareigų, kurios buvo parašytos dokumentuose. Jam pasitraukus iš UAB „F.“ direktoriaus pareigų pastarąsias perėmė D., kurios jis nematė, tiesiog kažkas jam apie tai pasakė.

11. Ikiteisminio tyrimo metu D. J. parodė, kad UAB „F.“ jis pradėjo dirbti 2009 m. rugsėjo mėn. vairuotoju, o nuo 2011 m. balandžio mėn. iki 2011 m. lapkričio mėn. jis ėjo minėtos įmonės direktoriaus pareigas. Nuo 2011 m. gegužės mėn. pradžios jis vėl dirbo minėtos įmonės vairuotoju. Darbo sutartį jis pasirašė įsidarbinęs vairuotoju. Kas tiksliai pateikė jam pasirašyti darbo sutartį, jis neprisimena, tačiau tai padaryti galėjo G. K., R. K. arba I. M. R. K. minėtoje įmonėje dirbo kasininke, I. M. – finansininke. Pradėjęs eiti UAB „F.“ direktoriaus pareigas jis taip pat pasirašė darbo sutartį. Su G. K. (kiek jam žinoma, pastarasis buvo UAB „F.“ savininkas) jis susipažino per pastarojo brolį M. K. Eiti UAB „F.“ direktoriaus pareigas jam pasiūlė G. K., kuris, kiek jam buvo žinoma, tuo metu ėjo direktoriaus pavaduotojo pareigas (kol jis buvo šios bendrovės direktoriumi, G. K. pareigos nesikeitė). Jis pažinojo įmonės vairuotojus, gerai žinojo įmonės veiklą, be to, tuo metu, kiek jis atsimena, buvo pablogėjusi G. K. sveikata, todėl pastarasis pasiūlė jam tapti bendrovės direktoriumi. Į jo kaip direktoriaus pareigas įėjo vairuotojų priežiūra, automobilių remonto priežiūra, jis pasirašydavo darbo sutartyse, taip pat pasirašinėjo darbo laiko apskaitos bei darbo užmokesčio apskaitos žiniaraščiuose. Kol jis ėjo įmonės direktoriaus pareigas, vairuotojai per savaitę įmonei sumokėdavo apie 100 – 200 litų dydžio mokestį už dispečerinės paslaugas priklausomai nuo išdirbtų valandų kiekio bei nuo to, ar nuosavais, ar nuomotais automobiliais dirbdavo. Pinigus vairuotojai atnešdavo į buhalteriją, kiekvieną kartą buvo pildomi žiniaraščiai, kad vairuotojai su įmone atsiskaitė. Jis iš dalies prižiūrėdavo, kad su įmone būtų atsiskaitoma. Dalį šių pinigų finansininkė nuveždavo į banką ir įnešdavo į įmonės vardu atidarytą banko sąskaitą, nes įmonei reikėjo turėti lėšų banko sąskaitoje. Taip pat įmonė turėjo ir grynųjų pinigų. Dirbdamas UAB „F.“ vairuotoju, pastarajai įmonei jis mokėdavo apie 100 – 200 litų dydžio mokestį per savaitę: pinigus jis paduodavo buhalterijai ir kiekvieną kartą pasirašydavo žiniaraščiuose. Kadangi jis dirbo su nuosavu automobiliu, tai kuro, remonto išlaidas, išlaidas už raciją, (duomenys neskelbtini) ženklinimą ir plafoną jis mokėjo iš savų pinigų. Už kurą jis išleisdavo apie 30 litų per dieną; atskaičius kuro, remonto išlaidas, mokestį dispečerinei, jam likdavo apie 1 000 litų. Kol jis dirbo UAB „F.“ vairuotoju, buhalterės jam pateikdavo pasirašyti darbo laiko apskaitos ir darbo užmokesčio apskaitos žiniaraščius, kuriuose nurodyti skaičiai maždaug sutapdavo su išdirbtu laiku bei gaunamu atlyginimu. Dažniausiai atlyginimą jam mokėdavo buhalterės, alga priklausydavo nuo išdirbtų valandų skaičiaus, tačiau jis gaudavo nuo 400 litų iki 1 000 litų. G. K. domėjosi UAB „F.“ veikla, prieš priimant sprendimus įmonėje beveik visuomet reikėdavo tartis su G. K., kurio nurodymu apie 90% sprendimų buvo priimama tik su G. K. pasitarus. Pastarasis atvykdavo į įmonės patalpas pažiūrėti, kaip vyksta įmonės veikla, taip pat beveik kiekvieną sekmadienį atvykdavo į įmonės patalpas, kur jiedu aptardavo įmonės veiklą, kaip dirba vairuotojai. Yra buvę atvejų, kad G. K. iš įmonės seifo pasiimdavo grynųjų pinigų ir, niekur nepasirašęs, pastaruosius išsiveždavo su savimi. Jei įmonei reikdavo naujo darbuotojo, tai darbo sąlygas nauji darbuotojai aptardavo su juo arba su G. K. R. K. buvo įmonės akcininkė, kuri turėjo 90 procentų akcijų, likusius 10 procentų turėjo I. M. Įmonės direktoriaus pareigas prieš jį ėjo V. S., dokumentų priėmimo – perdavimo aktą jis pasirašė, tačiau pastarojo pateikti jis negali, nes šį paliko įmonėje. Atlyginimą jis gaudavo grynaisiais pinigais, atlyginimas svyruodavo nuo 400 litų iki 1 000 litų priklausomai nuo to, kiek valandų jis išdirbdavo. Pirmąją darbo sutartį jis buvo pasirašęs pusei etato, vėliau sutartis buvo pakeistą į pilną etatą, dėl to svyruodavo atlyginimas. Atlyginimą mokėdavo buhalterės A. ir J. UAB „F.“ patalpose, esančiose (duomenys neskelbtini), buvo įrengtas kabinetas buhalterėms, įmonės buhalterinės apskaitos dokumentai buvo laikomi buhalterės kabinete bei kabinete, kuriame dirbo R. K. ir I. M.. Skirtingais laikotarpiais įmonėje dirbo trys buhalterės – A., J., o kitos buhalterės nei vardo, nei pavardės jis neprisimena. Kiek jam yra žinoma, minėtos įmonės dokumentai buvo pastoviai laikomi įmonės patalpose ir jam neteko matyti, kad kas nors dokumentus išsineštų. 2011 m. lapkričio mėn. įmonę pradėjo tikrinti Valstybinė mokesčių inspekcija, todėl jis nusprendė pasitraukti iš direktoriaus pareigų. Jis G. K. pranešė išeinantis, tačiau ar rašė prašymą atleisti jį iš direktoriaus pareigų, jis neprisimena. Dokumentų priėmimo – perdavimo aktą jis pasirašė. Naujoji įmonės direktorė buvo D., kurios pavardės jis neprisimena. Išėjęs iš direktoriaus pareigų įmonės dokumentus jis paliko įmonės buveinėje. Iš įmonės visiškai jis neišėjo, pasiliko dirbti vairuotoju. Nuo 2012 m. gegužės 1 d. buvo priimtas įstatymas, kad (duomenys neskelbtini) vairuotojai, dirbantys nuosavais automobiliais, privalo turėti individualios veiklos pažymas. Jis dirbo su nuosavu automobiliu, taigi jis išėjo iš UAB „F.“ ir 2012 m. gegužės 9 d. su UAB „D.“ pasirašė jungtinės veiklos sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), pagal kurią jis nuomojasi dispečerinės paslaugas iš UAB „D.“. Pastarosios įmonės direktorius V. S., G. K. taip pat domisi UAB „D.“ veikla, tačiau ar G. K. oficialiai dirbo UAB „D.“, jis nežinojo. Per mėnesį jis UAB „D.“ sumokėdavo 484 litų, kuriuos mokėdavo vieną kartą per mėnesį arba vieną kartą per tris mėnesius buhalterei arba kasininkei, kuri išrašydavo sąskaitą faktūrą. Visus dokumentus, kuriuos jis pasirašydavo kaip UAB „F.“ direktorius, jam pateikdavo pasirašyti R. K., I. M. arba buhalterės. Kiek tiksliai buhalterių buvo, jis neatsimena, tačiau atsimena J. O. ir A, kurios pavardės jis neatsimena. Visi dokumentai prieš jam pasirašant būdavo atspausdinti bei pilnai paruošti. Kokius tiksliai dokumentus jis pasirašinėjo, jis neatsimena. Tiek prieš pradėdamas dirbti UAB „F.“ direktoriumi, tiek pasitraukęs iš šių pareigų jis pasirašė įmonės dokumentų priėmimo – perdavimo aktuose. Kiek minėtų dokumentų egzempliorių jis pasirašinėjo, jis neatsimena. Šiuos aktus jau atspausdintus jam pateikė pasirašyti arba G. K., arba R. K. Ar dokumentų priėmimo – perdavimo aktai prieš jam šiuos dokumentus pasirašant jau buvo pasirašyti kitos pusės, jis neatsimena. Dokumentų priėmimo – perdavimo aktų jis neturi, todėl pateikti ikiteisminio tyrimo pareigūnui negali. Jo vadovavimo laikotarpiu, t. y. nuo 2011 m. sausio 1 d. iki 2011 m. lapkričio 25 d., visi buhalterinės apskaitos dokumentai buvo laikomi įmonės patalpose, esančiose (duomenys neskelbtini). Buhalterija buvo laikoma atskirame kabinete šiose patalpose, kuriame dirbo buhalterės arba I. M. Visus įmonės apskaitos dokumentus išeidamas iš direktoriaus pareigų jis perdavė pasirašęs dokumentų priėmimo – perdavimo aktą. Tikslo neišsaugoti šių dokumentų jis neturėjo (T. 4, b. l. 121-122, T. 14, b. l. 80-81).

12. Teisiamojo posėdžio metu V. S. parodė, kad kaltinimo esmę jis supranta, kaltės jis nepripažįsta ir sutinka duoti parodymus. UAB „F.“ jis dirbo vadybininku, išimdavo (duomenys neskelbtini) licencijas. UAB „F.“ vadovai buvo R. ir G. K. G. K. pasiūlė jam tapti UAB „D.“ direktoriumi. Jam turėjo būti mokamas minimalus atlyginimas už 3-4 darbo valandas. Jis neprisimena, kas su juo pasirašė darbo sutartį. Tapęs UAB „D.“ direktoriumi jis atliko personalo ir vairuotojų paiešką, į darbą priimdavo naujus vairuotojus: vairuotojai pas jį ateidavo, pašnekėdavo, jis pažiūrėdavo, kokia jų automobilių išvaizda, švara. Jis neprisimena, kas nuspręsdavo, ar vairuotojas tinkamas, ar ne, taip pat jis nepamena, ar su kuo nors tardavosi prieš priimdamas vairuotoją į darbą. UAB „D.“ dirbo daug vairuotojų. G. K. buvo jo pavaduotojas, taigi jis daug darbo vadovaudamas UAB „D.“ neturėjo: realiai įmonei vadovavo G. K., kuris pats negalėjo būti įmonės direktoriumi, nes turėjo problemų su sveikata. Direktoriaus pavaduotoju buvo G. K. sūnus V. K., kuris buvo atsakingas už personalą. Įmonės dokumentai buvo laikomi pas buhalterę J. O. Jis neprisimena, kas sudarinėdavo sutartis. Jis pasirašinėdavo algalapius, važtaraščius. Jam buhalterė arba G. K. pasakydavo, kad reikia pasirašyti ant dokumentų, ir jis pasirašydavo. Jis pats buhalterei buhalterinės apskaitos dokumentų neteikdavo. UAB „D.“ vardu AB „Swedbank“ buvo atidaryta banko sąskaita, į kurią klientai pervesdavo pinigus už talonėlius. Jis neprisimena, pas ką buvo banko generatorius – gal pas R. K., kuri tikriausiai buvo vadybininkė, gal pas buhalterę. Jis neprisimena, ar UAB „D.“ turėjo kasą, taip pat jis neprisimena, kas įmonėje buvo kasininkas – jo vardu buvo parengtas įsakymas, kuriame buvo nurodyta, kad už viską atsakinga buhalterė. Pats jis niekam jokių pinigų nemokėdavo, pinigų iš banko sąskaitos negrynindavo. Raktą nuo seifo turėjo tik G. K. Jo nurodymu buhalterė pateikdavo jam banko sąskaitų išklotines, kurias peržiūrėjęs pastarąsias jis grąžindavo buhalterei. Atlyginimai buvo mokami grynaisiais pinigais; kas spręsdavo, kam ir kiek sumokėti pinigų, jis neatsimena. (duomenys neskelbtini) vairuotojai atnešdavo grynuosius pinigus už savaitę, grynieji pinigai buvo laikomi pas buhalterę. Įmonės antspaudas buvo laikomas pas buhalterę. UAB „D.“ visi vairuotojai dirbo pagal individualios veiklos liudijimus ir grynaisiais pinigais tik atsiskaitydavo už dispečerinės paslaugas. Kokia suma buvo mokama, jis neatsimena. Jei vairuotojas neišeina į darbą ar automobilis sugenda, tuomet vairuotojas nemoka pinigų. Jam vadovaujant UAB „D.“, visi vairuotojai turėjo individualios veiklos pažymėjimus, o jei neturėdavo, tada negalėjo išsiimti (duomenys neskelbtini) numerių.

13. Ikiteisminio tyrimo metu V. S. parodė, kad UAB „F.“ direktoriumi jis pradėjo dirbti 2009 metais. Įmonės veikla – (duomenys neskelbtini) paslaugos, buveinė – (duomenys neskelbtini). Įmonės akcininkų jis nepažinojo, kas jam pasiūlė tapti minėtos įmonės direktoriumi, jis neprisimena. Darbo sutartį pasirašyti jam pateikė prieš tai buvusi direktorė, kurios vardo ir pavardės jis neprisimena. Daugiau jokių kitokių dokumentų jis nepasirašinėjo, taip pat nepasirašinėjo ir dokumentų priėmimo – perdavimo akte. Jis buvo įdarbintas puse etato, dirbdavo po 4 valandas per dieną, jo atlyginimas buvo apie 400 litų. Minėtoje įmonėje dirbo apie 10 darbuotojų. Į jo pareigas įėjo darbuotojų atranka, sutarčių pasirašymas. Laikotarpiu nuo 2011 m. rugsėjo 1 d. iki 2012 m. kovo 31 d. už buhalterinės apskaitos tvarkymą bei dokumentų išsaugojimą buvo atsakinga buhalterė J. M. (O.): tai įrodo 2011 m. rugpjūčio 10 d. UAB „D.“ direktoriaus įsakymas Nr. (duomenys neskelbtini), kuriuo J. M. buvo pavesta tvarkyti buhalterinę apskaitą ir ji buvo įpareigota saugoti buhalterinius dokumentus. Dokumentai buvo saugomi įmonės patalpose, esančiose (duomenys neskelbtini), J. M. darbo kabinete. Dokumentų kiekis buvo nedidelis. Teisę disponuoti įmonės dokumentais turėjo jis ir buhalterė. Niekas kitas nesidomėjo įmonės veikla. Su kitomis įmonėmis už suteiktas paslaugas buvo atsiskaitoma pavedimais per banką. Teisę disponuoti įmonės vardu atidaryta banko sąskaita turėjo finansininkė, kurios vardo ir pavardės jis neprisimena. Buhalterė pildydavo darbo laiko apskaitos ir darbo užmokesčio apskaitos žiniaraščius, kuriuose jis kaip direktorius pasirašydavo. Pranešimus Sodrai bei deklaracijas Valstybinei mokesčių inspekcijai elektroniniu būdu teikė buhalterė. Iš direktoriaus pareigų jį atleido akcininkas, kurio vardo ir pavardės jis neprisimena. Jam pačiam įmonės patalpose susitikus su minėtu akcininku, pastarasis pasakė, kad jis blogai dirba, todėl atleidžia jį iš darbo ir jokių kitų priežasčių nepaaiškino. Naujuoju įmonės direktoriumi buvo paskirtas D. J.. Kol jis ėjo UAB „F.“ direktoriaus pareigas, dispečerėms buvo mokamas minimalus atlygis. Kiek etatų jos buvo įdarbintos, tokias algas ir gaudavo. Vairuotojams taip pat buvo mokami atlyginimai, kurių dydžių jis neprisimena. Vairuotojai vieną kartą per mėnesį arba vieną kartą per savaitę mokėdavo įmonei už dispečerinės paslaugas, pinigus jie paduodavo buhalterei, kuri pasižymėdavo žiniaraštyje pinigų gavimo faktą, o vairuotojai taip pat pasirašydavo žiniaraštyje. Kokias sumas mokėdavo vairuotojai, jis neprisimena, mokamos sumos skyrėsi priklausomai nuo to, ar vairuotojai važinėdavo savais ar iš įmonės nuomotais automobiliais. Kam buhalterė perduodavo pinigus, surinktus iš vairuotojų, jis nežino. Išeidamas iš UAB „F.“ direktoriaus pareigų jis pasirašė dokumentų priėmimo – perdavimo aktą, t. y. kad dokumentus perduoda naujajam direktoriui D. J. Išėjęs iš direktoriaus pareigų jis liko dirbti UAB „F.“ direktoriaus pavaduotoju transportui. Į jo pareigas įėjo (duomenys neskelbtini) licencijų tvarkymas. G. K. UAB „F.“ patalpose jis nematydavo. Ar G. K. dirbo šioje įmonėje, jis nežino. Vykdant UAB „F.“ veiklą buvo įkurta nauja įmonė – UAB „D.“, kurios steigimo dokumentus tvarkė jis pats (kieno prašymu, jis neprisimena). Maždaug 2011 m. pabaigoje – 2012 m. pradžioje buhalterė pradėjo nebesilankyti darbe. Tuo pačiu laikotarpiu į įmonės patalpas atėjus Valstybinės mokesčių inspekcijos ir Ekonominės policijos darbuotojams nebuvo galima pateikti į buhalterės kabinetą, nes buhalterė su savimi išsinešė raktus. Jis, V. K. ir advokatas, vardu J., pradėjo ieškoti buhalterės, skambino jai, tačiau ji neatsiliepė telefonu, o vėliau pastarąjį išjungė. Jam kartu su V. K. ir advokatu, vardu J., nuvykus į buhalterės namus, esančius (duomenys neskelbtini) niekas durų neatidarė. Iš viso pas buhalterę į namus jis važiavo apie 4-5 kartus, tačiau durų niekas neatidarė. Buhalterė tuo metu susirgo. Ar buhalterė buvo rašiusi prašymą atleisti ją iš darbo, jis nežino. Neradus buhalterės buvo išlaužtos jos kabineto durys, tada jie pastebėjo, kad trūksta dalies UAB „D.“ apskaitos dokumentų: kasos knygos, (duomenys neskelbtini) kvitų, kai kurių darbo sutarčių, dar kažkokios buhalterinės knygos, kurios pavadinimo jis neatsimena. Buhalterė apskaitą tvarkė su buhalterine programa, kurios kabinete taip pat nebuvo. Iki apklausos atlikimo dienos jokių dokumentų buhalterė nebuvo grąžinusi. Raštu į buhalterę prašydamas, kad ji grąžintų dokumentus, jis nesikreipė; ar tokie raštai buvo išsiųsti advokato arba V. K., jis nežino. 2011 m. pabaigoje – 2012 m. pradžioje jis, V. K. ir advokatas, vardu J., nuvyko į Vilniaus miesto šeštąjį policijos komisariatą, kuriame norėjo paduoti pareiškimą dėl dokumentų dingimo, tačiau policijoje pareiškimo niekas nepriėmė, motyvuojant tuo, kad dokumentų dingimas yra įmonės vidaus reikalas, jiems buvo pasiūlyta kreiptis į teismą. J. M. atleisti iš darbo jis norėjo tada, kai bus grąžinti įmonės dokumentai, bet dokumentų negavęs 2012 m. balandžio 20 d. jis atleido ją iš darbo už pravaikštas. Už dokumentų išsaugojimą, apskaitos organizavimą atsakinga J. M., kuri piktybiškai pasisavino dalį įmonės dokumentų ir banko generatorius prisijungimui prie Valstybinės mokesčių inspekcijos bei Sodros, taip pat jai buvo pavesta apskaičiuoti darbo laiką ir darbo užmokestį ir atitinkamai vesti reikiamus registrus. Jam pareikštame pranešime apie įtarimą įvardinti neva jo padaryti pažeidimai dėl buhalterinės apskaitos įstatymo reikalavimo nesilaikymo yra sietini su J. M. veika. Jis ėmėsi visų priemonių susigrąžinti dokumentus. Dokumentus, pagal kuriuos buhalterė tvarkė įmonės apskaitą, pateikdavo bet kuris įmonės darbuotojas, kuris atlikdavo dokumentuose nurodytas operacijas. Banko sąskaitų išklotines atspausdindavo jis ir pastarąsias palikdavo buhalterės kabinete. Raktus nuo kabineto turėjo tik buhalterė. Buhalterei nesant kabinete dokumentus, kuriuos reikėdavo įtraukti į apskaitą, jis pateikdavo per langelį, padarytą kitame kabinete (dviejų kabinetų sienos buvo sujungtos ir toje sienoje buvo padarytas langelis). Įmonės patalpose buvo pakabintas grafikas, kurį pildydavo buhalterė, o vairuotojai jai tiesiogiai pranešdavo, po kiek valandų per pamainą dirbo. Šio grafiko pagrindu buhalterė pildydavo darbo laiko ir užmokesčio apskaitos žiniaraščius. Atlyginimus vairuotojams ir dispečerėms išmokėdavo buhalterė grynaisiais pinigais vieną kartą per mėnesį. G. K. dirbo direktoriaus pavaduotoju bei buvo atsakingas už klientų paiešką. Dalį įmonės buhalterinės apskaitos dokumentų jis yra pateikęs Valstybinės mokesčių inspekcijos specialistams ir Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos pareigūnams. Jis pateikė tuos dokumentus, kurie buvo likę bendrovės patalpose, esančiose (duomenys neskelbtini) (T. 4, b. l. 134-135).

14. Teisiamojo posėdžio metu G. K. parodė, kad kaltinimo esmę jis supranta, kaltę jis pripažįsta iš dalies ir sutinka duoti parodymus. (duomenys neskelbtini) versle jis dirba virš 30 metų. Jis buvo UAB „D.“ ir UAB „F.“ direktoriaus pavaduotojas, tačiau faktiškai jis vadovavo minėtoms įmonėms, rūpinosi visais pastarųjų reikalais, bendravo su žmonėmis ir užsiėmė daugiau ūkio reikalais. Jis kontroliuodavo, kas vyksta įmonėje, kiekvieną dieną būdavo darbe nuo ryto iki vakaro. Tiek D. J., tiek D. R. tapti direktoriais pasiūlė jis. D. J. ir D. R. buvo „oriniai“ vadovai, kurie padarydavo, ką paprašyti, tačiau nieko nespręsdavo. D. R. tvarkė įmonės popierinius reikalus, ėjo pas buhalterę, banke mokėjo mokesčius, klientams nuveždavo sutartis. D. R. į darbą priėmė turbūt jis. D. R. darbo vieta buvo viename kabinete su buhaltere, tačiau jis tiksliai neatsimena, kur tiksliai ji sėdėjo. D. R. nebuvo perduoti įmonės dokumentai ir su įmonės valdymu ji reikalų neturėjo. Įmonės dokumentai buvo laikomi pas buhalterę, kuri tvarkydavo apskaitą. D. J. į direktoriaus pareigas jis priėmė, nes reikėjo, kad kas nors būtų biure. D. J. buvo atsakingas vairuotojas, (duomenys neskelbtini) dirbo 2-3 metus. Jam nesant D. J. bendraudavo su norinčiais įsidarbinti žmonėmis, bet faktiškai viską vėliau nuspręsdavo jis. D. J. taip pat apžiūrėdavo automobilius, pažiūrėdavo, ar tvarkingas vairuotojas, iš (duomenys neskelbtini) vairuotojų surinkdavo informaciją, ar žmogus yra atsakingas, ar ne girtuoklis, tyrė skundus. Jis neatsimena, ar D. J. buvo banke, ar ten vykdavo tik buhalterė. Direktoriumi D. J. dirbo apie 1,5 metų, dėl sveikatos problemų pasitraukęs iš pareigų grįžo dirbti (duomenys neskelbtini) vairuotoju. Jis neatsimena, ar direktoriavimo metu D. J. dirbo (duomenys neskelbtini) vairuotoju – gal ir išvažiuodavo kartais savaitgaliais. D. J. buvo įdarbintas pilnu etatu ir nemokėdavo abonementinio mokesčio. D. R. su priimamais į darbą vairuotojais nekalbėdavo. D. J. su vairuotojais apie atlyginimo ar abonementinio mokesčio mokėjimą nekalbėdavo, tai darydavo jis pats. D. J. apie šias aplinkybes buvo žinoma, tačiau D. R. – ne. Jis nebuvo UAB „F.“ akcininkas (jis neatsimena, kas buvo minėtos įmonės akcininkas). Jis neatsimena, kas jį priėmė dirbti į UAB „F.“. UAB „F.“ visada užsiėmė (duomenys neskelbtini) veikla. Piniginių sumų, nurodytų kaltinime, nebuvo, nes vairuotojai dirba, kada užsimano, ir nieko nepadarysi: kartais vairuotojai neišeidavo į darbą, prisigerdavo, jų automobiliai sugesdavo ir jie mėnesį neateidavo į darbą: žmogus buvo įdarbintas, už pastarąjį buvo mokami mokesčiai, o po kelių savaičių šis žmogus išeidavo dirbti į kitą įmonę (vairuotojai tuo metu po įmones tiesiog bėgiojo). Norint darbuotoją atleisti, per 90 dienų reikėjo atleidžiamąjį tris kartus raštiškai įspėti registruotais laiškais, tuomet su kvitais kreiptis į Sodrą ir tik tada darbuotoją jau būdavo galima atleisti. Jis vienas viską tvarkyti būtų nespėjęs, taigi jis pats daugiau užsiimdavo ūkiniais reikalais: bendraudavo, važiuodavo pas žmones į namus, klausdavo, kodėl šie nedirba, o įmonės direktorius siuntinėjo laiškus, nuveždavo dokumentus į buhalteriją, su buhaltere mokėjo atlyginimus, mokesčius, sudarydavo sutartis. Anksčiau norint įdarbinti žmogų su šio automobiliu, to žmogaus vardu būdavo išimamas leidimas, (duomenys neskelbtini) žmogus registruodavo savo, o ne įmonės vardu, net leidimai būdavo išduodami to vairuotojo vardu. Jam reikėdavo surinkti vairuotojų dokumentus, šiuos nuvežti į savivaldybę, priduoti ir tada jis vairuotojo vardu gaudavo leidimą. Toks vairuotojas galėjo dirbti tiek jo įmonėje, tiek bet kokioje įmonėje Vilniuje su savo leidimu, bet reikalavimas buvo, kad jis turėjo įdarbinti darbuotoją, o pinigus už visas keliones imdavo vairuotojas. Vairuotojai turėjo nuosavus automobilius (jam atrodo, kad UAB „F.“ neturėjo savo automobilių), (duomenys neskelbtini) buvo vairuotojų, ką vairuotojas už užsakymus uždirbdavo, viską pasiimdavo sau – jis tų pinigų nematė ir šiais pinigais nedisponavo. Klientai vairuotojui mokėdavo grynaisiais pinigais, kuriuos vairuotojai pasiimdavo sau. Vėliau vairuotojai ateidavo pas buhalterę ir sumokėdavo abonentinį mokestį: vieni vairuotojai tiesiog palikdavo pinigus, kiti pildydavo orderius. Mėnesio pabaigoje vairuotojams buvo išrašomi pinigų priėmimo kvitai už įneštus pinigus ir už užsakymus. Jei visą mėnesį būdavo įnešami pinigai, tuomet mėnesio pabaigoje buhalterė išrašydavo pinigų priėmimo kvitus. Jam nebuvo skirtumo, kiek vairuotojai uždirbdavo, nes jis iš jų gaudavo abonementinį mokestį už tai, kad įmonė duodavo užsakymus. Fiksuotas mokestis buvo 100 litų per savaitę. Būdavo, kad vairuotojai dirbdavo tik savaitgaliais, taigi šie mokėdavo po 30 litų, o kas išdirbdavo visą mėnesį – po 400 litų per mėnesį. Tais laikais vairuotojai dirbdavo su senais automobiliais, kurie pastoviai gesdavo, todėl dažniausiai vairuotojai neišdirbdavo viso mėnesio. Vairuotojai patys pildavosi kurą, remontuodavo automobilius. Gal darbo sutartyse ir buvo nurodytas atlyginimas, bet pastarojo vairuotojams niekas nemokėjo, kadangi pinigus vairuotojai pasiimdavo. Vairuotojų darbo laiko niekas neapskaitydavo. Dalį kaip abonentinis mokestis sumokėtų pinigų jis atiduodavo buhalterei, kuri nuo gautų pinigų apskaičiuodavo mokesčius, su direktoriumi važiuodavo į banką ir pinigus įnešdavo į banko sąskaitą, kad būtų galima susimokėti mokesčius, o kita dalis kaip abonentinis mokestis sumokėtų ir įmonės buhalterinėje apskaitoje neapskaitytų pinigų buvo laikomi jo darbo kabinete esančio stalo stalčiuje. Iš minėtų pinigų buvo mokamas atlyginimas dispečeriams – operatoriams, kurių buvo 10-12, buhalterei, direktoriams, taip pat reklamos laikraščiuose, radijuje išlaidos, biuro išlaikymo sąnaudos (elektra, internetas, vanduo, telefonai). Iš UAB „F.“ oficialaus atlyginimo jis negaudavo, tačiau jei likdavo pinigų, pastaruosius jis pasiimdavo kaip savo atlyginimą. Atlyginimų dieną buhalterė paruošdavo bendrą važtaraštį, kurį nunešdavo į dispečerinę, kur darbuotojai, gavę pinigus, pasirašydavo. Jis nežino, ar apie stalčiuką su pinigais žinojo D. J. ir D. R.. Pastariesiems atlyginimus jis mokėdavo iš tų pačių pinigų, gavę pinigus D. J. ir D. R. pasirašydavo dokumentuose. Jis neatsimena, kokius atlyginimus gaudavo D. J. ir D. R., tačiau gaudavo tiek, už kiek pasirašydavo. D. J. ir D. R. pinigus jis paduodavo iš stalčiuko. Jis pažeidė įstatymus ir blogai pasielgė, kad žengė gyvenimui į priekį (kas anksčiau buvo nelegalu, dabar jau yra įteisinta, t. y. individuali veikla, vairuotojai dirba su savo automobiliais), bet jis nežino, kaip kitaip iš vairuotojo išsireikalauti pinigus, kai (duomenys neskelbtini) yra registruotas vairuotojo vardu, kaip „kasą nuimti“ ((duomenys neskelbtini) buvo vairuotojų, taigi jis neturėjo teisės į vairuotojų nuosavybę). Jam reikėjo iš vairuotojų imti visus pinigus ir šiuos nešti į kasą, bet vietoje to vairuotojai kiekvieną mėnesį jam mokėjo abonementinį mokestį. Jis sutinka, kad jis kaip faktinis vadovas privalėjo tvarkyti apskaitą, sutinka padengti visas priskaičiuotas išlaidas.

15. Taip pat jis buvo UAB „D.“ direktoriaus pavaduotojas ir vienintelis akcininkas. Faktiškai minėtą įmonę valdė jis, tačiau į direktoriaus pareigas jis priėmė V. S.: jis pats tvarkė ūkio reikalus, o V. S. tvarkė dokumentus, vežiojo mokesčius. Nors V. S. bendraudavo su žmonėmis, tačiau visuomet apie viską atsiskaitydavo jam, o jis priimdavo sprendimus. UAB „D.“ buvo įkurta 2011 metais, kai nebereikėjo įdarbinti žmonių: tiesiog vairuotojas, turintis automobilį, išsiimdavo individualios veiklos liudijimą, pats vesdavo apskaitą, deklaruodavo ir mokėjo mokesčius, o gale mėnesio atėjęs pas buhalterę J. O. kaip abonementinį mokestį įnešdavo pinigus ir gaudavo pinigų priėmimo kvitą. J. O. kiekvieną mėnesį pinigus suskaičiuodavo ir apie tai informuodavo direktorių, kuris ateidavo pas jį ir pasakydavo, kiek pinigų sunešta. Vėliau „UAB „D.“ minėtus pinigus įnešdavo į banko sąskaitą. UAB „D.“ buvo tik du vairuotojai, dirbę pagal individualią veiklą. Darbo sutarčių UAB „D.“ nebuvo (jos buvo tik UAB „F.“). Iš pradžių UAB „D.“ vairuotojai dirbo kaip ir UAB „F.“, bet vėliau visi UAB „D.“ vairuotojai dirbo pagal individualios veiklos pažymą. UAB „D.“ savo automobilio neturėjo. UAB „D.“ visai ne prie ko, nes visus mokesčius vairuotojai privalėjo mokėti patys. UAB „F.“ buvo 3-4 operatoriai, o „D.“ – 1 operatorius (būdavo taip, kad jam pačiam ar V. S. tekdavo pasėdėti dispečerinėje). Visi UAB „D.“ dokumentai yra tvarkingi, jie buvo laikomi pas buhalterę J. O. UAB „D.“ kasa buvo pas buhalterę. Dirbdamas UAB „D.“ jis gaudavo darbo sutartyje numatytą atlyginimą, šios įmonės vairuotojams nebuvo mokamas darbo užmokestis, nes šie dirbo pagal individualią veiklą. UAB „D.“ visos pajamos buvo fiksuojamos, viskas buvo apskaičiuota.

16. Jokių UAB „D.“ ir UAB „F.“ dokumentų jis nevogė, nenaikino, dokumentai buvo laikomi pas buhalterę J. O., dirbusią biure ir dokumentus besinešdavusią į namus. Jis pats dokumentų nematydavo, nežinodavo, kas yra dokumentuose: buhalterė sutvarkydavo dokumentus, sumokėdavo mokesčius. Niekas nežinojo, kaip oficialiai vesti (duomenys neskelbtini) buhalteriją. Kiek pinigų reikia įnešti į kasą ir įforminti, jam nurodydavo buhalterė – jis nesidomėjo, kaip buhalterė tai įformindavo. Šių klausimų su D. J. ar D. R. jis neaptardavo. Buhalterė taip pat pildydavo dokumentus, susijusius su žmonių įdarbinimu, atleidimu, deklaracijas. Jis nežino, kas sprendė klausimą, kiek ir kokių mokesčių reikia deklaruoti, taip pat neatsimena, ką pirkdavo įmonė (jis pats įmonėje nieko nepirko).

17. Ikiteisminio tyrimo metu G. K. parodė, kad 2011 m. gegužės 17 d. už 10 450 litų iš UAB „C.“ jis įsigijo 100% UAB „D.“ akcijų. Įmonės veikla – (duomenys neskelbtini) paslaugos. UAB „D.“ jis yra direktoriaus pavaduotojas. Įmonės buhalterinės apskaitos dokumentai yra laikomi įmonės buveinėje, esančioje (duomenys neskelbtini), buhalterinę apskaitą tvarko samdoma buhalterė, kurios vardo ir pavardės jis neatsimena. UAB „F.“ jis dirbo transporto vadybininku, įmonės buveinė buvo (duomenys neskelbtini), kur buvo laikoma buhalterija, tačiau kas ją tvarkė, jis nežino (T. 14, b. l. 144-148).

18. Teisiamojo posėdžio metu A. K. (A. K.) parodė, kad jis pusantrų metų dirbo UAB „F.“ vairuotoju. Dirbdamas minėtoje įmonėje individualios veiklos pažymėjimo jis neturėjo. Su G. K. jis tarėsi dėl darbo sutarties sąlygų, taigi jis susidarė įspūdį, kad G. K. yra UAB „F.“ direktorius. Jis dirbo puse etato, išlaidų ir pajamų piniginių sumų jis neatsimena, nes tai buvo labai seniai. Kaip jis buvo atleistas iš darbo, jis neatsimena. Jis dirbo UAB „F.“ priklausančiu automobiliu „Volkswagen Passat“. Už paslaugas klientai jam mokėdavo grynaisiais pinigais, ar iš kliento paėmęs pinigus jis klientui duodavo kvitą, jis neatsimena, nes tai buvo seniai. Kurą automobiliui jis pirkdavo degalinėse už pinigus, kuriuos gaudavo iš klientų, (duomenys neskelbtini) plafonas buvo įmonės. Mokestį už automobilio nuomą jis mokėjo grynaisiais pinigais įmonės buhalterei po darbo, G. K. pinigų jis nėra davęs. Jis neatsimena, ar duodamas pinigus buhalterei jis kur nors pasirašydavo, pinigus jis padėdavo buhalterei ant stalo. Pinigus buhalterei jis davė ne vieną kartą. Jis gaudavo atlyginimą, kurio sumos jis neatsimena. Jis neatsimena, kas iš įmonės atstovų duodavo jam nurodymus. Įsidarbinęs jis gavo kelionės lapus, kuriuos jis pildydavo prieš kiekvieną išvažiavimą į pamainą, o vėliau kelionės lapus jis išmesdavo. Jis neatsimena, ar dėl automobilio nuomos buvo sudaryta sutartis; buvo viena darbo sutartis, kurią jis atsimena. Ikiteisminio tyrimo metu jis geriau prisiminė aplinkybes, taigi ikiteisminio tyrimo pareigūnui duoti ir teisiamojo posėdžio metu paskelbti jo parodymai yra teisingi.

19. Ikiteisminio tyrimo metu A. K. parodė, kad UAB „F.“ jis dirbo vairuotoju 2009 – 2010 metais su pertraukomis. Įmonės direktorius buvo G., kurio pavardės jis neatsimena. Darbo sutartį jis pasirašė su direktoriumi dviem egzemplioriais, vieną egzempliorių jis paliko įmonėje, kitą pasiliko sau. Jis važinėjo automobiliu, kurį nuomojosi iš įmonės, jo pamaina trukdavo apie dvi valandas. Įmonei per savaitę reikėjo sumokėti apie 50-60 litų, šiuos pinigus jis pateikdavo buhalterei, kurios vardo ir pavardės jis neatsimena. Ar pateikęs pinigus jis pasirašydavo kokius nors dokumentus, jis neatsimena. Reikėjo pildyti kelionės lapus, kuriuose reikėjo nurodyti savo vardą, pavardę, pamainos laiko pradžią ir pabaigą bei kilometražą. Šių kelionės lapų niekam pateikti nereikėjo, jie buvo reikalingi tam, kad, jei vyktų koks nors savivaldybės patikrinimas, jis turėtų kokius nors dokumentus, patvirtinančius, kad užsiima (duomenys neskelbtini) veikla. Kuro išlaidas jis apmokėdavo savo lėšomis, automobilio remonto išlaidas apmokėdavo įmonė. Kiekvieną mėnesį jam buhalterė mokėjo apie 100-110 litų darbo užmokestį. Jis pasirašydavo darbo užmokesčio apskaitos žiniaraščiuose. Su direktoriumi jis sutarė žodžiu, kad šis atleistų jį iš darbo, tačiau kada tai buvo, jis neatsimena (T. 4, b. l. 44-45).

20. Teisiamojo posėdžio metu K. Č. parodė, kad 2012 metais jis dirbo (duomenys neskelbtini), o pas G. K. jis dirbo papildomai apie metus laiko laisvu laiku po kelias valandas per dieną. Dėl priėmimo į darbą jis bendravo su G. K., kuris prisistatė įmonės direktoriumi. G. K. jam pasakė įkainį už užsakymus, kurį reikėjo sumokėti, kad įmonė galėtų funkcionuoti, ir jis sutiko. Jis dirbo savo automobiliu „Ford Mondeo“. Automobilio atributika (apklijavimas) buvo jo nuosavybė. Automobiliui sugedus pastarąjį remontuodavo jis pats, kurą jis taip pat pirkdavo savo lėšomis, įmonei jo išlaidos buvo neįdomios. Įmonės dispečerinė buvo įsikūrusi pastate, esančiame (duomenys neskelbtini). Iš dispečerių jis pasiimdavo kelionės lapus, kuriuose atsispindėdavo, kada jis išvažiavo ir grįžo. Kelionės lapus jis pildydavo ne visada, o jei pildydavo, tai šiuos grąžindavo dispečeriams. Pinigus už paslaugas klientai duodavo jam. Pas dispečerius jis atsiskaitydavo už darbą, sumokėdavo už užsakymus (jis sumokėdavo apie 130 litų per mėnesį). Norėdamas atsiskaityti jis per raciją apie tai informuodavo dispečerius. Pinigus jis padėdavo ant stalo, o dispečerė popieriukuose pažymėdavo, kad jis atsiskaitęs. Gal jam mokant pinigus ir duodavo kažką pasirašyti, jis to neprisimena. Į dispečerinę galėdavo ateiti ne kiekvienas – dispečerės duris atidarydavo tik apie tai pranešus joms per raciją. Direktorius būdavo išvažiavęs, o dispečerinės patalpos yra atskirtos nuo direktoriaus patalpos. Dispečerės keisdavosi. G. K. į rankas pinigų jis nedavė. Darbo sutartis gal ir buvo. Gavęs atlyginimą jis pasirašydavo, tačiau sumų jis neatsimena. D. R. jis nepažįsta, tačiau kažkokia moteris įmonėje dirbo. D. J. dirbo (duomenys neskelbtini): pastarasis buvo eilinis (duomenys neskelbtini), jam nevadovavo.

21. Ikiteisminio tyrimo metu K. Č. parodė, kad UAB „F.“ vairuotoju jis dirbo nuo 2011 metų rugpjūčio mėnesio iki 2012 metų kovo mėnesio. Įmonės buveinė buvo įsikūrusi (duomenys neskelbtini), patalpos buvo suskirstytos į atskiras dispečerines, taip pat buvo įrengtas atskiras kabinetas buhalteriniams dokumentams laikyti, kuriame dirbo buhalterė, kurios vardo ir pavardės jis neatsimena. Įmonės direktorius buvo G. K. Ar įmonėje buvo direktoriaus pavaduotojas, jis nežino, tačiau visus nurodymus jam duodavo G. K. Visas darbo sąlygas jis aptarė su G. K., įsidarbindamas į įmonę jis pasirašė kažkokius dokumentus, ar tarp šių dokumentų buvo darbo sutartis, jis neatsimena. Minėtoje įmonėje jis dirbdavo apie 3-5 valandas per dieną, nes tai nebuvo pagrindinė jo darbo vieta. Jis pats atlyginimo negaudavo, tačiau mokėjo įmonei po 130 litų per savaitę, pinigus perduodavo dispečerėms. Kokia dispečerė dirbdavo pinigų perdavimo metu, tai dispečerei pinigus jis ir perduodavo. Dispečerės, kurios dažniausiai priimdavo pinigus, buvo V. ir O. Perdavęs pinigus jokiuose žiniaraščiuose jis niekada nepasirašydavo. Kam dispečerės perduodavo pinigus, jis nežino, paimtus pinigus jos įdėdavo į dėžutę dispečerės stalčiuje. Juodraštiniame sąsiuvinyje, taip pat laikomame stalčiuje, dispečerės pasižymėdavo pinigus gavusios, taip pat jis sau pasižymėdavo pinigus sumokėjęs. Darbo laiko apskaitos bei darbo užmokesčio apskaitos žiniaraščiuose pasirašinėti niekada nereikėjo. Jis dirbo nuosavu automobiliu „Ford Mondeo“. Raciją, plafoną ir (duomenys neskelbtini) skiriamuosius ženklus jis pirko savo pinigais, automobilio remonto, kuro išlaidas jis mokėjo taip pat savais pinigais. Jo uždarbis susidėdavo iš pinigų, surinktų iš klientų, atėmus kuro, remonto išlaidas bei savaitinį 130 litų mokestį įmonei. Iš dispečerių jis pasiimdavo kelionės lapus, kuriuose reikėjo užpildyti darbo laiko pradžią, pabaigą, vardą, pavardę, automobilio numerį. Šiuos kelionės lapus jis atiduodavo dispečerėms. Užsakymus jis gaudavo iš UAB „F.“ (T. 4, b. l. 48-49).

22. Teisiamojo posėdžio metu A. Z. parodė, kad jis dirbo UAB „F.“ (duomenys neskelbtini) vairuotoju. Prieš įsidarbindamas į minėtą įmonę jis paskambino ir susitarė susitikti, po ko nuvažiavo į įmonės patalpas, esančias (duomenys neskelbtini), kur pamatęs G. K. jis prisiminė, kad su šiuo jis yra anksčiau dirbęs (duomenys neskelbtini) parke. Prieš įsidarbindamas į minėtą įmonę darbo sąlygas jis aptarė su G. K. ir V. S.. D. J. ir M., kurio pavardės jis neatsimena, taip pat dirbo minėtoje įmonėje. Įmonės direktorių buvo daug: G. buvo direktorius, ir M. buvo direktorius, ir D. buvo direktorius. Minėtų darbuotojų dokumentų jis nematė, tai jis žino tik iš kitų vairuotojų žodžių, kurie sakydavo, kad direktorius yra M. Į darbą jį priėmė M., su pastaruoju jis sprendė visus klausimus dėl automobilio remonto, taip pat sutarė, kiek pinigų reikia atiduoti įmonei. Jis neatsimena, kas su juo pasirašė darbo sutartį (greičiausiai tai padarė M.), darbo sąlygas nustatė M. ir G. Jis kalbėjo su G., o visa kita sprendė su M. G. jis matė porą kartų, šis ilgai sirgo, o remonto reikalus sprendė M. Jis nežino, ar M. yra G. K. brolis. Jis nežino, kokias pareigas ėjo G. K., pastarąjį jis matė porą kartų, bet kiti (duomenys neskelbtini) jam sakė, kad G. K. yra minėtos įmonės generalinis direktorius. V. S. dirbo kartu su juo, tačiau jam jokių nurodymų nedavė. D. R. jis neatsimena, kokias pareigas ši ėjo, jis negali pasakyti. Automobilis „Volkswagen Passat“, kuriuo jis dirbo ir kurio valstybinių numerių jis neprisimena, priklausė UAB „F.“, minėtas automobilis buvo remontuojamas UAB „F.“ remonto dirbtuvėse, esančiose (duomenys neskelbtini) remonto išlaidas padengdavo minėta įmonė. Už savo pinigus jam reikėdavo pirkti lemputes ir kurą. Jis dirbdavo apie 8 – 10 valandų per dieną, po kiekvienos pamainos tam tikrą pinigų sumą reikėdavo atiduoti įmonei: darbo dienomis jis mokėdavo po 70 litų, savaitgaliais – po 90 litų. Jeigu automobilis sugesdavo, jis nedirbdavo ir nieko nemokėdavo. Sistema buvo tokia: po pamainos jis atiduodavo sutartą pinigų sumą, o kas likdavo, būdavo jo. Už tuos pinigus jis pirkdavo kurą. Čekių niekam pateikti nereikėdavo. Verslo liudijimo pažymos jis neturėjo, kadangi minėtų pažymų dar nebuvo. Jis dirbo su racija, gaudavo užsakymus iš dispečerinės. Jeigu paslaugas gavęs klientas paprašydavo kvito, pastarąjį jis išrašydavo, o jeigu neprašydavo – nerašydavo (tuo metu dar nereikėjo rašyti kvitų). Kiekvieną dieną iki 7 – 8 valandos ryto reikėdavo į kasą priduoti pinigus. Jis priduodavo 70 – 80 litų. Kasoje sėdėdavo dispečerė, kuriai, pasakęs savo pavardę, per langelį jis atiduodavo pinigus (į vidų jo niekas neįleisdavo). Dispečerė perskaičiuodavo pinigus ir ant lapelio pasižymėdavo, kad jis davė pinigus. Jeigu trūkdavo pinigų, kitą dieną jis turėdavo duoti daugiau. Davęs pinigus jis niekur nepasirašinėdavo, taip pat jis nevedė kelionės apskaitos. Per mėnesį vidutiniškai jis gaudavo iki 3 000 litų, bet reikėjo dirbti be išeiginių po 15 – 16 valandų ir imti visus užsakymus, nestovėti vienoje vietoje. Užsakymų buvo galima neimti, bet jis imdavo viską iš eilės, kad užsidirbtų. Dėl pinigų, kurie jam likdavo, jis jokių dokumentų nepasirašinėdavo. G. K. tiesiai į rankas jis pinigų nedavė. 2011 m. gruodžio mėnesį jis užsidirbdavo iki 2 000 litų, t. y. tiek jam likdavo, jeigu jis negerdavo. Įmonei jis atiduodavo pinigus už automobilio nuomą, tačiau nuomos sutarties nebuvo. Kelionės lapuose rašęs savo pavardę jis yra tik porą kartų. Jis pasirašydavo darbo užmokesčio žiniaraščiuose, bet realiai pinigų negaudavo. Ikiteisminio tyrimo metu jis geriau prisiminė aplinkybes, taigi ikiteisminio tyrimo pareigūnui duoti ir teisiamojo posėdžio metu paskelbti jo parodymai yra teisingi.

23. Ikiteisminio tyrimo metu A. Z. parodė, kad UAB „F.“ vairuotoju jis dirbo nuo 2010 metų gruodžio mėnesio iki 2012 metų gruodžio mėnesio. Darbą jis susirado pagal skelbimą internete. Įmonės patalpose, esančiose (duomenys neskelbtini), jis susitiko su minėtos įmonės generaliniu direktoriumi G. K. aptarti darbo sąlygų. Įmonės direktorius tuo metu, jo žiniomis, buvo M. K., G. K. brolis. Pasirašyti darbo sutartį jam pateikė įmonės buhalterė, kurios vardo ir pavardės jis neatsimena. Iš pradžių G. K. sakė, kad jam bus mokamas atlyginimas, kurio sumos neįvardijo, tačiau pradėjus dirbti sąlygos pasikeitė ir G. K. pasakė, kad reikės įmonei mokėti apie 400 litų per savaitę už automobilio nuomą bei dispečerinės paslaugas. Kiekvieną darbo dieną po pamainos iki 10.00 val. ryto reikėdavo pinigus pristatyti dispečerei. Jis mokėdavo apie 110 litų per pamainą (kadangi dispečerės pastoviai keisdavosi, tai jų vardų ir pavardžių jis įvardinti negali). Sumokėjus pinigus jokiuose dokumentuose pasirašyti jam nereikėdavo: lapuose, kuriuose buvo surašyti vairuotojų vardai, pavardės, šaukiniai, dispečerės pasižymėdavo, kas sumokėjo pinigus. Jis važinėjo su iš minėtos įmonės išnuomotu automobiliu „Volkswagen Passat“. Raciją, plafoną, (duomenys neskelbtini) ženklinimą, (duomenys neskelbtini) bei automobilio remonto išlaidas apmokėdavo įmonė, o kuro išlaidas apmokėdavo jis pats savo pinigais. Jam nebuvo mokamas atlyginimas, jo uždirbtos pajamos buvo iš klientų surinkti pinigai, atėmus kuro išlaidas. Per mėnesį iš klientų jis uždirbdavo maždaug 3 000 – 4 000 litų, iš kurių jis įmonei mokėdavo savaitinį mokestį bei apmokėdavo kuro išlaidas, kurios per mėnesį sudarydavo maždaug 2 500 litų. Jokių dokumentų pildyti jam nereikėjo, kelionės kvitų jis nepildė. Jis yra pasirašinėjęs tik darbo laiko apskaitos ir darbo užmokesčio apskaitos žiniaraščiuose. G. K. jam sakė, kad jis bus įdarbintas 9 valandoms per dieną, tačiau žiniaraščiuose būdavo pažymėta, kad jis dirbo tik po 4 valandas per dieną. Taip pat jis pasirašinėjo darbo užmokesčio apskaitos žiniaraščiuose, nors atlyginimas jam nebuvo mokamas. Žiniaraščius jam pateikdavo pasirašyti arba buhalterė, arba M. K. Išėjęs iš UAB „F.“, į UAB „D.“ jis įsidarbinęs nebuvo (T. 4, b. l. 50-52).

24. Teisiamojo posėdžio metu A. G. parodė, kad jis iš matymo pažįsta D. J. ir V. S. Labai seniai jis dirbo (duomenys neskelbtini), į darbą jį priėmė galbūt G. K., jiedu kartu dirbo, tačiau jis nepamena, kokioje įmonėje. Gavęs atlyginimą jis pasirašydavo. 500 litų atlyginimo jis gal negaudavo. Jis pirkdavo užsakymus iš dispečerinės. Jeigu jo vairuojamas automobilis priklausė įmonei, tai gal buvo ir nuomos sutartis. Asmeniškai G. K. pinigų į rankas jis neduodavo. Ikiteisminio tyrimo metu jis geriau prisiminė aplinkybes, taigi ikiteisminio tyrimo pareigūnui duoti ir teisiamojo posėdžio metu paskelbti jo parodymai yra teisingi.

25. Ikiteisminio tyrimo metu A. G. parodė, kad UAB „F.“ vairuotoju jis dirbo 2009 metais apie du mėnesius ir nuo 2011 metų rugsėjo mėnesio iki 2012 metų gegužės mėnesio. Kadangi jis dirbo (duomenys neskelbtini) vairuotoju kitoje įmonėje, iš kitų vairuotojų jis sužinojo, kad UAB „F.“ reikalingi (duomenys neskelbtini) vairuotojai. Jis nežino, kas buvo minėtos įmonės direktorius. Aptarti darbo sąlygų jis susitiko su G., kurio pavardės jis nežino, taip pat nežino pastarojo pareigų įmonėje. Jie susitiko įmonės patalpose, esančiose (duomenys neskelbtini). Darbo sutartį jis pasirašė, kas jam pateikė sutartį, jis neatsimena. Buhalterė, kurios vardo ir pavardės jis neatsimena, kiekvieną mėnesį jam mokėdavo atlyginimą (kokia tiksli suma, jis neatsimena, tačiau suma neviršydavo 200 litų). Atlyginimą jam išmokėdavo grynaisiais pinigais, o jis kiekvieną kartą pasirašydavo darbo užmokesčio apskaitos žiniaraščiuose. Per pamainą jis dirbdavo įvairiai – nuo vienos iki penkių valandų. Kiekvienos pamainos pradžioje ir pabaigoje reikėdavo užpildyti kelionės lapus, kuriuose jis nurodydavo pamainos pradžią ir pabaigą, spidometro parodymus, vardą, pavardę. Jis nepamena, ar šiuos kelionės lapus reikėdavo atiduoti į buhalteriją. Vieną kartą per savaitę buhalterei jis nešdavo pinigus, tačiau neatsimena tikslios sumos. Suma priklausydavo nuo išdirbto laiko. Jis neatsimena, kad G. būtų sakęs, kodėl jis turi mokėti pinigus įmonei: jam atrodo, kad pinigus jis mokėjo už automobilį, nes jis dirbo įmonės automobiliu. Automobilio remonto išlaidas apmokėdavo įmonė, kuro išlaidas apmokėdavo jis pats už iš klientų gautus pinigus. Jis neatsimena, kiek pinigų per mėnesį jis išleisdavo kurui. Buhalterė, pateikus jai pinigus, duodavo jam pasirašyti kažkokį lapą. Jis neatsimena, kiek tiksliai jis uždirbdavo per mėnesį. 2012 metų balandžio mėnesį jo darbo sutartis buvo nutraukta, o norėdamas toliau dirbti (duomenys neskelbtini) vairuotoju jis turėjo išsiimti individualios veiklos pažymą. Jis neatsimena, ar jis rašė prašymą jį atleisti iš UAB „F.“. Jis nežino, kodėl įmonės pavadinimas UAB „F.“ keitėsi į UAB „D.“, tačiau įmonėje liko dirbti tie patys žmonės – buhalterė, G., kurio pareigų jis nežino. UAB „D.“ jis dirbo pagal individualios veiklos pažymą. Vieną kartą per savaitę įmonei už dispečerinės paslaugas reikėdavo mokėti apie 50 – 70 litų (tikslios sumos jis nepamena). Pinigus jis pateikdavo buhalterei, kuri jam pateikdavo lapą, kuriame reikėdavo pasirašyti, kad pinigus jis davė. Dirbdamas pagal individualios veiklos pažymą jis taip pat važinėjo įmonės automobiliu. Remonto, kuro išlaidų apmokėjimo tvarka nesikeitė, jis dirbo tokį pat valandų kiekį kaip ir UAB „F.“; vienintelis skirtumas buvo tas, kad UAB „D.“ jis nebegaudavo pastovaus atlyginimo iš buhalterijos, taip pat sumokėjus pinigus įmonei buhalterė jam pateikdavo sąskaitas faktūras, kad jis galėtų vesti savo buhalteriją (T. 4, b. l. 59-61).

26. Teisiamojo posėdžio metu S. B. (S. B.) parodė, kad jis pusantrų metų dirbo (duomenys neskelbtini) vairuotoju, į darbą jį priėmė G. K., kuris buvo jo viršininkas. Automobilis, kuriuo jis dirbo, priklausė G. K. Atlyginimą jam mokėdavo buhalteris, gavęs pinigus jis pasirašydavo buhalterės pateiktame žiniaraštyje. Atlyginimo dydžio jis nepamena. Jis taip pat mokėdavo pinigus įmonei už automobilio nuomą. Kurą automobiliui jis pirkdavo pats. Jis dirbdavo po 8 valandas per dieną. Dokumentus jis pasirašydavo pas buhalterę, o pinigus už nuomą kiekvieną dieną jis duodavo dispečeriams. Ikiteisminio tyrimo pareigūnams parodymų jis nedavė, tačiau parašas apklausos protokole yra jo. Pinigų į rankas G. K. jis neduodavo.

27. Ikiteisminio tyrimo metu S. B. parodė, kad UAB „F.“ (duomenys neskelbtini) vairuotoju jis dirbo nuo 2010 metų balandžio mėnesio iki 2012 metų kovo mėnesio. Įmonės direktorius buvo G., kurio pavardės jis neatsimena. Jis neatsimena, ar jis pasirašė darbo sutartį. G. jam davė pasirašyti kažkokius dokumentus, tačiau jis nesupranta lietuvių kalbos, todėl negali pasakyti, kokie tai buvo dokumentai. Atlyginimo jam niekas nemokėjo. Buhalterė, kurios vardo ir pavardės jis neatsimena, duodavo jam pasirašyti darbo užmokesčio apskaitos žiniaraščiuose. Jis dirbdavo po 12 valandų per dieną kiekvieną savaitės dieną nuo pirmadienio iki sekmadienio. Per pamainą kiekvieną dieną jis įmonei mokėdavo apie 70 – 80 litų: pinigus jis duodavo dispečerėms, jokiame dokumente jis nepasirašydavo. Jis važinėjo įmonei priklausančiu automobiliu, kurio remonto išlaidas apmokėdavo įmonė, tačiau kurą jis pirkdavo iš savo pinigų. Kurui per savaitę jis išleisdavo apie 300 litų, automobilis buvo varomas dujomis. Per pamainą jis nuvažiuodavo 200 – 300 km. Per visą darbo laikotarpį jis nebuvo nedarbingas (T. 4, b. l. 72-73).

28. Teisiamojo posėdžio metu L. B. (L. B.) parodė, kad UAB ,,F.“ jis buvo įformintas kažkiek procentų (jis negalėjo dirbti daugiau nei puse etato, pilnu etatu jis dirbo visai kitur). Kažkokia darbo sutartis su įmone buvo sudaryta. Atlyginimo jis negaudavo – jis pats mokėdavo įmonei už užsakymus. Jam buvo pasakyta, kiek reikia sumokėti, tačiau kas tai pasakė, jis neprisimena. Jis dirbo nuosavu automobiliu, už kurą ir automobilio remontą mokėdavo jis pats. Tuo metu įmonės direktorius buvo D. J., tačiau jo pažįstamas jam sakė, kad įmonės direktorius ir akcininkas yra G. K.. Pastarąjį jis matydavo retai. Vėliau įmonė pakeitė pavadinimą į UAB ,,D.“, kurioje jis taip pat dirbo. UAB „D.“ direktorius buvo V. S.. Jis dirbo nepilną savaitę, o kaip jam išeidavo. Užsakymus jis gaudavo per radijo stotį. UAB ,,D.“ buhalterė išrašydavo sąskaitą – faktūrą, kurioje nurodytą pinigų sumą kiekvieno mėnesio pabaigoje jis sumokėdavo dispečerei (per mėnesį už užsakymus jis mokėjo apie 500 litų) ofise, esančiame (duomenys neskelbtini) pinigus jis palikdavo dispečerei, kuri perskaičiavusi pinigus turimame sąraše tai pasižymėdavo, po ko jis išeidavo. Jis neprisimena, ar davęs pinigus jis kur nors pasirašydavo. Jis neprisimena, kiek jis uždirbdavo. V. S. jis nėra davęs pinigų. Ikiteisminio tyrimo metu jis geriau prisiminė aplinkybes, taigi ikiteisminio tyrimo pareigūnui duoti ir teisiamojo posėdžio metu paskelbti jo parodymai yra teisingi.

29. Ikiteisminio tyrimo metu L. B. parodė, kad UAB „F.“ (duomenys neskelbtini) vairuotoju jis dirbo nuo 2011 metų gegužės mėnesio iki 2012 metų balandžio mėnesio. Darbą jam pasiūlė draugas, vardu V., kurio pavardės jis neatsimena. Pastarasis jam pristatė M. K. ir D. J. kaip įmonės vadovus. Pradėjęs dirbti jis sužinojo, kad minėtos įmonės savininkas yra G. K.. Darbo sutartį jam davė pasirašyti arba D. J., arba M. K.. Įmonės biuras yra pastate, esančiame (duomenys neskelbtini). Minėtos įmonės buhalterių vardų ar pavardžių jis nežino, nes jos pastoviai keisdavosi. Pagal sutartį, kiek jis pamena, jis buvo įdarbintas pusei etato, sutartyje taip pat buvo numatytas jo atlyginimas, tačiau kokia tai buvo suma, jis neatsimena. Jokio atlyginimo jis negaudavo. Buhalterės kiekvieną mėnesį jam duodavo pasirašyti darbo užmokesčio apskaitos žiniaraščiuose, neva jam išmokamas atlyginimas. Jis neatsimena, kokia suma buvo nurodyta. Jis dirbdavo po 3 – 4 dienas per savaitę po 5 valandas per pamainą. Jis važinėjo nuosavu automobiliu, kuro bei remonto išlaidas apmokėdavo jis pats. Kurui per mėnesį jis išleisdavo apie 800 litų, jo automobilis buvo varomas dujomis. Raciją, (duomenys neskelbtini), plafoną ir (duomenys neskelbtini) apipavidalinimo ženklus jis pirko už savo pinigus. Už dispečerinės paslaugas jis mokėdavo po 152 litus per savaitę, pinigus jis palikdavo pas dispečeres, o sumokėjęs pinigus jis niekur nepasirašinėjo. Pas dispečeres būdavo sąrašai ir jam sumokėjus pinigus dispečerės pasižymėdavo, kad jis pinigus sumokėjo. Kas konkrečiai pasakė, kad pinigus reikia palikti dispečerėms, jis neatsimena, tačiau tokia buvo nustatyta tvarka. Per mėnesį, atmetus kuro, remonto išlaidas, mokestį už dispečerinės paslaugas, jam likdavo apie 600 – 800 litų pajamų. Dirbdamas UAB „F.“ jis niekada nėra buvęs nedarbingas. Kelis kartus jam teko matyti, kaip įmonės patalpose G. K. darbiniais klausimais bendravo su D. J. ir M. K. ir reikalavo iš pastarųjų pinigų (T. 4, b. l. 74-75).

30. Teisiamojo posėdžio metu I. K. (I. K.) parodė, kad UAB ,,F.“ jis dirbo 2012 metais nepastoviai. Jis turėjo pagrindinį darbą ir turėdamas laisvo laiko išvažiuodavo padirbėti papildomai (jis išvažiuodavo pora kartų per mėnesį, pilnos savaitės jis niekada nedirbo). (duomenys neskelbtini) paslaugas jis teikdavo savo automobiliu. Jis nežino, kas buvo UAB „F.“ vadovas, tačiau jam atėjus į darbą G. K. liepė jam eiti į buhalteriją ir ten sudaryti darbo sutartį, ką jis ir padarė. Individualios veiklos pažymą jis turbūt turėjo. Užsakymus jis gaudavo per raciją iš dispečerės. Pinigus už užsakymus jis mokėdavo buhalterijoje pora kartų per mėnesį. Būdavo, kad jis buhalterei sumokėdavo 5 – 10 litų. Gavusi pinigus buhalterė pasižymėdavo, o jis niekur nepasirašydavo. Atlyginimo įmonė jam nemokėjo: jam likdavo tai, ką jis užsidirbdavo. Kurą automobiliui pirkdavo jis pats, taip pat savo pinigais jis remontuodavo automobilį. Jis neskaičiavo, kiek jis uždirbdavo.

31. Teisiamojo posėdžio metu paskelbus ikiteisminio tyrimo metu duotus I. K. parodymus, I. K. parodė, kad jo nurodyta aplinkybė, esą G. K. buvo minėtos įmonės direktorius, yra nesąmonė; kad sutartį jis sudarė su G. K. – taip pat nesąmonė. Jis nežino, kokias pareigas minėtoje įmonėje užėmė G. K.; pastarasis rūpinosi, kad visi sąžiningai dirbtų, kad nebūtų skundų. Jo žiniomis, G. K. buvo atsakingas už tvarką. Jis negali paaiškinti, kodėl jo parodymai skiriasi. Gal jis ne taip pasakė nesuprasdamas lietuviškai. Apklausos protokolą jis pasirašė šio neskaitęs.

32. Ikiteisminio tyrimo metu I. K. parodė, kad UAB „F.“ (duomenys neskelbtini) vairuotoju jis dirbo nuo 2010 metų gruodžio mėnesio iki 2012 metų gegužės mėnesio. Darbą jis susirado per pažįstamą. Kiek jam žinoma, minėtos įmonės direktorius buvo G. K.. Darbo sąlygas jis aptarė su G. K., kuris jam taip pat pateikė pasirašyti darbo sutartį, kurioje buvo numatyta, kad jis yra įdarbintas 0,25 arba 0,5 etato, taip pat buvo numatytas atlyginimas, kurio dydžio jis neatsimena. Atlyginimo, numatyto darbo sutartyje, jam niekas nemokėjo, darbo užmokesčio apskaitos žiniaraščiuose jis nepasirašinėjo. Jis dirbo laisvu darbo grafiku, paprastai dirbdavo dienomis apie 4 – 5 valandas per dieną apie 2 – 4 dienas per savaitę. Jis važinėjo nuosavu automobiliu, (duomenys neskelbtini), racija, plafonas, (duomenys neskelbtini) apipavidalinimo ženklai buvo nupirkti už jo pinigus. Automobilio remonto bei kuro išlaidas apmokėdavo jis pats. Jis minėtai įmonei už dispečerinės paslaugas mokėdavo po 2 litus už vieną gautą užsakymą. Jis negali tiksliai pasakyti, kokias sumas jis mokėdavo įmonei, nes užsakymų jis gaudavo labai įvairiai. Pinigus jis mokėdavo buhalterėms, kurios kiekvieną kartą jam išrašydavo kasos pajamų orderius. Dirbdamas UAB „F.“ jis niekada nebuvo nedarbingas (T. 4, b. l. 96-97).

33. Teisiamojo posėdžio metu J. J. (J. J.) parodė, kad prieš 7 metus jis dirbo (duomenys neskelbtini) vairuotoju. Su juo buvo sudaryta sutartis ir jis dirbo su V. S. automobiliu „Volkswagen Vento“. Ar jam išduodant automobilį buvo įforminti dokumentai, jis neatsimena. Jis gaudavo atlyginimą.

34. Teisiamojo posėdžio metu paskelbus ikiteisminio tyrimo metu duotus J. J. parodymus, J. J. parodė, kad jis susipainiojo dėl vardų. Jis pažinojo tik V. S. ir D. J.. Jis neatsimena, kiek ten dirbo, taip pat nėra tikras dėl mokėjimo dispečerei už paslaugas. Faktą dėl mokėjimo jis patvirtina – pinigus jis paduodavo dispečerinėje. Jis nežino, kuo V. S. dirbo minėtoje įmonėje. Kiti nurodyti vardai ir pavardės – G., M. – jam gal girdėti iš kitų vairuotojų, bet šių žmonių jis nepažįsta ir šių nėra matęs. Kaip jis suprato, buvo keli įmonės savininkai arba kelios įmonės buvo sujungtos (jis į tai nesigilino).

35. Ikiteisminio tyrimo metu J. J. parodė, kad UAB „F.“ (duomenys neskelbtini) vairuotoju jis dirbo nuo 2011 metų gegužės mėnesio ir šioje įmonėje išdirbo apie 3 – 4 mėnesius. Darbą jis susirado per pažįstamą, vardu K., tuo metu taip pat dirbusį UAB „F.“. Kiek jam žinoma, minėtos įmonės direktorius buvo G.. Iš viso vadovaujančių žmonių buvo trys – V., G. ir M., kurių pavardžių jis neatsimena. Pasirašyti darbo sutartį jam pateikė buhalterė, kurios vardo ir pavardės jis neatsimena. Darbo sąlygas jis aptarė su vienu iš minėtų savininkų (kiek jis pamena, tai buvo G.). Jis buvo įdarbintas ne pilnam etatui. Sutartyje buvo numatytas atlyginimas, kurio dydžio jis neatsimena. Jam atlyginimas nebuvo mokamas, darbo užmokesčio apskaitos žiniaraščiuose jis nepasirašinėjo. Paprastai jis dirbdavo naktimis apie 8 valandas per pamainą nuo pirmadienio iki sekmadienio, tačiau būdavo ir taip, kad sekmadieniais jis nedirbdavo, nes tomis dienomis buvo kur kas mažiau klientų. Per visą darbo UAB „F.“ laikotarpį jis nebuvo nedarbingas. Minėtai įmonei už dispečerinės paslaugas jis mokėdavo po 75 litus per pamainą: pinigus jis duodavo dispečerėms po pamainos. Jis neprisimena, ar duodamas pinigus jis pasirašinėjo kokiuose nors dokumentuose. Jis važinėjo įmonės automobiliu, kurio remonto išlaidas apmokėdavo automobilio savininkas V., o kuro išlaidas apmokėdavo jis pats. Per mėnesį jis išleisdavo apie 1 000 litų dyzelinui, per savaitę, atmetus kuro išlaidas bei įmokas už dispečerinės paslaugas, jam likdavo apie 300 litų (T. 4, b. l. 76-77).

36. Teisiamojo posėdžio metu V. M. parodė, kad UAB „F.“ vairuotoju jis dirbo greičiausiai prieš 5 metus. Kiek laiko jis dirbo UAB „F.“, jis neprisimena. Tai buvo jo papildomų pajamų šaltinis ir jis dirbo laisvu grafiku ne kiekvieną dieną. Minėtos įmonės vadovai buvo G., D. ir M., tačiau jis nežino, kas buvo įmonės direktorius. Dėl darbo minėtoje įmonėje sąlygų jis bendravo su G. K.. Darbo sutartis su juo lyg ir buvo sudaryta. Visus reikalus reikėjo derinti su G. K., pasirašyti darbo sutartį turėjo G. K., kuris derindavo finansinius reikalus, atsiskaitymus. Su kažkuo (galbūt su visais trimis vadovais) buvo sutarta suma, kurią jis turės mokėti įmonei už užsakymus – apie 100 litų per savaitę (jis sunkiai tai prisimena; pasitaikydavo, kad jis mokėdavo mažiau, tačiau tai būdavo retai), o visa kita, kas jam likdavo per savaitę, būdavo jo darbo užmokestis. Pinigus už užsakymus jis paduodavo arba dispečeriui, arba G., arba D., arba M., tačiau niekur apie tai nepasirašydavo, iš darbdavio taip pat negaudavo jokio pinigų mokėjimą patvirtinančio dokumento. Jam padavus pinigus sąsiuvinį užpildydavo tas, kas paimdavo pinigus – dispečerė ar kiti žmonės, kurie tiesiog žymėdavo jo duotą sumą. Sąsiuvinyje buvo įrašytas ne jo vardas ir pavardė, o jo šaukinys (jis visada žiūrėdavo į sąsiuvinį, kad nebūtų klaidos). Darbo užmokesčio žiniaraščius jis matydavo, kuomet už ketvirtį būdavo rašoma alga ir reikėdavo pasirašyti už tą ketvirtį, t. y. už neva gautą algą, nors realiai joks atlyginimas jam nebuvo mokamas. Iš pradžių jis dirbo su jį atvedusio M. K. (M. K.) automobiliu, o vėliau – su savo. Jis uždirbdavo apie 500 – 800 litų per mėnesį. Jis neatsimena, nuo kada iki kada jis dirbo. Už kurą jis mokėdavo savo pinigais.

37. Ikiteisminio tyrimo metu V. M. parodė, kad UAB „F.“ vairuotoju jis dirbo nuo 2010 metų lapkričio mėnesio iki 2012 metų balandžio mėnesio. Minėtos įmonės direktorius oficialiai buvo arba D. J., arba M. K., tačiau realiai visai įmonės veiklai vadovavo G. K.. Darbo sąlygas jis aptarė su G. K.. Darbo sutartį jis pasirašė, joje buvo nurodyta, kad jis įdarbintas 0,25 etato, t. y. 2 valandoms per savaitę. Sutartyje taip pat buvo nurodytas ne didesnis nei 200 litų atlyginimas, tačiau atlyginimas jam nebuvo mokamas. Kiekvieną mėnesį jis pasirašinėjo darbo užmokesčio apskaitos žiniaraščiuose, neva jis gavo atlyginimą, kuriuos jam pateikdavo buhalterės, G. arba žiniaraščiai būdavo palikti dispečerinėje. Jis dirbo laisvu grafiku apie 12 valandų per pamainą 5 – 6 dienas per savaitę. Pradėjęs dirbti UAB „F.“ jis dirbo su įmonės automobiliu, bet vėliau, apie 2012 metus, jis pradėjo dirbti savo automobiliu. Jis minėtai įmonei mokėdavo už dispečerinės paslaugas. Kol jis dirbo su įmonės automobiliu, įmonei jis mokėdavo apie 300 litų per savaitę, o pradėjęs dirbti savo automobiliu, mokėdavo apie 150 litų. Pinigus jis palikdavo dispečerėms: jis pats niekur nepasirašinėjo, dispečerės pažymėdavo, kad jis davė pinigus. Kol jis dirbo įmonės automobiliu, pastarojo remonto išlaidas apmokėdavo įmonė, tačiau pradėjęs dirbti nuosavu automobiliu pastarojo remonto išlaidas apmokėdavo jis pats. Jam važinėjant įmonės automobiliu, racija, plafonas, (duomenys neskelbtini) buvo įmonės, o pradėjęs dirbti nuosavu automobiliu visą įrangą jis nusipirko už savo pinigus. Kurui per mėnesį jis išleisdavo apie 1 000 litų, o pajamų per mėnesį, atėmus įmokas dispečerinei bei kuro išlaidas, jam likdavo apie 1 500 litų (T. 4, b. l. 94-95).

38. Teisiamojo posėdžio metu R. V. (R. V.) parodė, kad apie darbą UAB „F.“ jis nieko nepamena. Jis išėjo iš minėtos įmonės maždaug prieš 5 metus. Atlyginimo jis lygtai negaudavo. Jis neatsimena, kas buvo minėtos įmonės vadovas, nes ten buvo daug žmonių. Gali būti, kad darbo sąlygas jis derino su K., bet to jis tiksliai neatsimena. Jis įmonei mokėjo 100 litų už dispečerinės paslaugas ir už užsakymus. Pinigus jis palikdavo dispečerinėje, kurioje buvo žurnalas, kuriame jis įrašydavo savo vardą, pavardę, sumą ir pasirašydavo, gal dar ir datą reikėdavo parašyti. Jis dirbo puse etato, jam nereikėdavo mokėti, kai jo automobilis sugesdavo ar jis susirgdavo. Ikiteisminio tyrimo metu jis geriau prisiminė aplinkybes, taigi ikiteisminio tyrimo pareigūnui duoti ir teisiamojo posėdžio metu paskelbti jo parodymai yra teisingi.

39. Ikiteisminio tyrimo metu R. V. parodė, kad UAB „F.“ vairuotoju jis dirbo nuo 2011 metų kovo mėnesio iki 2012 metų liepos mėnesio. Darbo sutartį jis pasirašė, darbo sąlygas jis aptarė su G. K., kuris, kiek jam žinoma, buvo įmonės direktorius. Darbo sutartį pasirašyti jam pateikė buhalterė, kurios vardo ir pavardės jis neatsimena. Darbo sutarties sąlygų jis neatsimena; neatsimena jis ir to, ar darbo sutartyje buvo nurodytas darbo laiko grafikas bei atlyginimas, tačiau, kiek jis pamena, sutartyje buvo numatyta, kad jis įdarbintas pusei etato. Jam atlyginimas nebuvo mokamas. Įmonėje buvo žiniaraštis, kuriame kartais reikėdavo pasirašyti. Apytiksliai per pamainą jis dirbdavo apie 5 valandas, pamainos pradžioje ir pabaigoje jis pildydavo kelionės lapus, kuriuose reikėdavo nurodyti pamainos pradžią ir pabaigą, vardą pavardę, automobilio markę, datą bei skaitiklio parodymus. Kas jam pateikdavo šiuos kelionės lapus, jis negali pasakyti, kadangi kelionės lapai buvo padėti įmonėje ir šiuos lapus reikėjo paprasčiausiai pasiimti. Užpildytus kelionės lapus jis grąžindavo į įmonės buhalteriją. Įmonei už dispečerinės paslaugas reikėdavo sumokėti apie 100 litų per savaitę, pinigus jis duodavo dispečerėms arba buhalterei, kurios jam pateikdavo žurnalą, kuriame reikėjo pasirašyti už duotus pinigus. Jis dirbo savo automobiliu „Ford Galaxy“, kurio kuro, remonto išlaidas, už raciją, plafoną, (duomenys neskelbtini) ženklinimą jis mokėjo savo pinigais. Per mėnesį kuro išlaidoms jis išleisdavo apie 700 litų, o pajamų, atskaičius automobilio remonto, kuro išlaidas bei pinigus už dispečerinės paslaugas, jam likdavo apie 100 litų per savaitę (T. 4, b. l. 54-55).

40. Teisiamojo posėdžio metu Č. Š. (Č. Š.) parodė, kad UAB „F.“ jis dirbo prieš 3 metus ir tai buvo antraeilis jo darbas. Dėl įdarbinimo jis tarėsi su G. K.. Jis pasirašė sutartį, kurios sąlygų jis neatsimena. Jis dirbo labai mažai – po 2 – 3 valandas darbo dienomis. Jis turėjo individualios veiklos pažymėjimą, dirbo savo automobiliu, licenciją, (duomenys neskelbtini) ir metrologiją jis turėjo savo. Kiekvieną pirmadienį jis mokėjo įmokas už darbą, kurių dydžio jis neatsimena (įmoka buvo fiksuota). Įmonėje buvo sąrašas, kuriame sumokėjus pinigus reikėjo pasirašyti. Pasirašęs minėtame sąraše jokio kvito jis negaudavo. Pinigus jis atiduodavo tam, kas duodavo minėtą sąrašą. Dirbdamas UAB „F.“ jis nesirgo, bet kartais remontuodavo automobilį, todėl neišeidavo į darbą: tokiais atvejais jis paskambindavo G. K. ir pastarajam pranešdavo apie remontą (su D. J. jis nieko nederindavo). Jeigu jis savaitę nedirbdavo, jokio mokesčio jis nemokėdavo. Su įmonės vadovybe jam neteko bendrauti. Jis žiūrėdavo, ar jis uždirba „ant kuro“: jeigu uždirbdavo, tuomet uždarbio jam užtekdavo. UAB „D.“ jam girdėta, bet jis nėra ten dirbęs ir jokių sutarčių su UAB „D.“ jis neturėjo.

41. Ikiteisminio tyrimo metu Č. Š. parodė, kad UAB „F.“ vairuotoju jis dirbo nuo 2009 metų iki 2012 metų, o 2012 metais jis perėjo dirbti į UAB „D.“ pagal individualios veiklos pažymą. Darbą UAB „F.“ jis rado per pažįstamus, darbo sąlygas jis aptarė su G. K., kuris jam prisistatė įmonės direktoriumi. Pasirašyti darbo sutartį jam pateikė G. K.. Kadangi jo pagrindinis darbas buvo kitoje įmonėje, jis dirbdavo tada, kada norėdavo ir galėdavo. Pagal sutartį minėtoje įmonėje jis buvo įdarbintas ne pilnu etatu, jis dirbdavo apie dvi valandas per dieną apie 15 dienų per mėnesį. Už dispečerinės paslaugas per savaitę jis sumokėdavo nuo 100 litų iki 120 litų (priklausomai nuo to, kiek valandų jis išdirbdavo), pinigus jis pristatydavo dispečerėms, kurios turėdavo vairuotojų sąrašus, kuriuose jos pasižymėdavo pinigus gavusios. Jam pačiam niekur pasirašyti nereikėdavo. Jis neatsimena, kas tvarkė įmonės buhalteriją. Buhalterės kiekvieną mėnesį jam duodavo pasirašyti žiniaraščiuose. Jis važinėjo nuosavu automobiliu, raciją, plafoną, (duomenys neskelbtini) ženklinimą, (duomenys neskelbtini) jis pirko savo lėšomis. Kuro bei automobilio remonto išlaidas mokėdavo jis pats. Jo atlyginimas susidėdavo iš pinigų, gautų iš keleivių, atėmus kuro, remonto išlaidas bei mokestį už dispečerinės paslaugas. Jam pajamų likdavo apie 100 – 200 litų per mėnesį. Po kiekvienos pamainos jis turėdavo pildyti kelionės kvitus, kuriuose reikėdavo nurodyti darbo laiko pradžią, pabaigą, datą, šaukinį bei parašą. Šiuos kvitus jis atiduodavo buhalterei. Vėliau G. K. jam pasakė, kad reikės gauti individualios veiklos pažymėjimą. Jis pasirašė paslaugų teikimo sutartį su UAB „D.“, įkainiai dispečerinei nepasikeitė, jis mokėdavo apie 100 litų per mėnesį, o pinigus atnešdavo grynaisiais (T. 4, b. l. 56-57).

42. Teisiamojo posėdžio metu S. P. (S. P.) parodė, kad UAB „F.“ jis dirbo trumpai ir nepamena, kas buvo minėtos įmonės direktorius. Darbo sutartis su juo buvo sudaryta, tačiau jis nepamena, kas jam pateikė pasirašyti darbo sutartį. Jis dirbo po 4 valandas per dieną, t. y. 0,5 etato. Prieš įsidarbindamas UAB „F.“ jis dirbo UAB „G.“, kurios direktorius arba direktoriaus pavaduotojas buvo G. K., o pereidamas iš vienos įmonės į kitą jis perrašė darbo sutartį. Dirbdamas UAB „F.“ jis važinėjo savo automobiliu, kiekvieno mėnesio 10 dieną jam būdavo mokamas atlyginimas, o jis mokėjo įmonei už darbinį automobilį, kuri išpirkinėjo. Pinigus jis mokėjo buhalterei, o ši jam duodavo kvitą. Sutartyje buvo nurodyta visa automobilio kaina. Automobilį jis išpirkinėjo iš G. K. brolio, automobilio šaukinys buvo „10“. Už automobilį jis kiekvieną savaitę mokėjo po 100 – 200 litų. Jis uždirbdavo apie 800 litų per mėnesį. Gavęs atlyginimą jis pasirašydavo žiniaraštyje. Už automobilį reikėjo mokėti kas savaitę. Už dispečerines paslaugas mokėti jam nereikėjo – jis nemokėjo ir niekas jam nesakė, kad reikėjo mokėti (jis nepamena, ar jis mokėjo už dispečerinės paslaugas). Užsakymus jis gaudavo iš dispečerės, o pinigus mokėjo į buhalteriją. Dispečerinėje jis gaudavo kelionės lapą. Taip buvo apie pusę metų. Kurą jis pirkdavo už savo pinigus, o iš kliento gautus pinigus dėdavo į kišenę ir kartą per savaitę priduodavo įmonei. Jis dirbo išpirkinėdamas automobilį, o pajamų jam kartais ir nelikdavo. Įmonei jis priduodavo ne visus pinigus. Jis išpirko automobilį ir šis buvo perrašytas jo vardu. Pinigai iš kliento buvo jo asmeninės pajamos. Kelionės lapus jis priduodavo po darbo valandų dispečerinėje. Jis nedirbdavo daugiau nei 4 valandas per dieną. Jis nepamena, kas buvo UAB „F.“ vadovas. Kilusius klausimus jis spręsdavo su G. K. broliu, iš kurio ir išsipirko automobilį. Ikiteisminio tyrimo metu jį apklausinėjo lietuvių kalba, nors šią jis supranta prastai. Apklausos protokolo jam niekas neišvertė, vertėjas apklausoje nedalyvavo.

43. Ikiteisminio tyrimo metu S. P. parodė, kad nuo 2002 metų jis dirbo UAB „G.“, kurios direktorius buvo G. K., vairuotoju. 2009 metais jam baigėsi (duomenys neskelbtini) licencija, tada G. K. jam pasakė, kad jis pereitų dirbti į UAB „F.“. Šioje įmonėje direktoriai nuolat keitėsi: buvo V., I., M. kurių pavardžių jis neatsimena. Darbo sutartį jis pasirašė, tačiau jis neatsimena, kas šią sutartį pateikė jam pasirašyti. Darbo sutartyje buvo nurodyta, kad jis dirbs puse etato, atlyginimas – apie 300 – 400 litų. Likus apie pusei metų iki jo darbo pabaigos G. K. pateikė jam naują sutartį, kurioje buvo nurodyta, kad jis dirba po 2 valandas per dieną, sutartyje nebuvo nurodytas atlyginimas. Jis važinėjo savo automobiliais, todėl įmonei reikėjo mokėti tik už dispečerinės paslaugas – po 130 litų per savaitę. Pinigus jis paduodavo dispečerėms, kurios pastoviai keisdavosi, todėl jis neatsimena jų vardų ir pavardžių. Kiekvieną kartą padavęs pinigus jis pasirašydavo žiniaraštyje, kurį jam pateikdavo dispečerės. Kuro, remonto išlaidas, (duomenys neskelbtini) ženklinimo, racijos, plafono, (duomenys neskelbtini) išlaidas jis apmokėdavo savo pinigais. Per mėnesį kurui (dujoms) jis išleisdavo apie 3 000 litų. Sumokėjus įmonei už dispečerinės paslaugas jam likdavo apie 1 000 litų. Pamainos pradžioje ir pabaigoje jis pildydavo kelionės lapus, kuriuose reikėdavo nurodyti šaukinį, automobilio numerį, vardą, pavardę, kas „išleidžia – priima į garažą“. Šiuos kelionės lapus po kiekvienos pamainos jis atiduodavo dispečerėms. Darbo laiko apskaitos ir darbo užmokesčio apskaitos žiniaraščiuose, kuriuos jam pateikdavo buhalterė, jis pasirašinėjo kiekvieną mėnesį. Per pamainą jis dirbdavo įvairiai: būdavo, kad jis dirbdavo po 8 valandas, būdavo, kad po 12 valandų ir ilgiau. Visus su darbu susijusius klausimus jis derino su G. K. (T. 4, b. l. 53).

44. Teisiamojo posėdžio metu S. Z. parodė, kad UAB „F.“ jis dirbo (duomenys neskelbtini) vairuotoju gal 2011 metais apie metus laiko. Jis nepamena, kas buvo minėtos įmonės direktorius, tačiau į darbą jį priėmė G. K., su kuriuo jis aptarė darbo sąlygas, atestaciją, teises ir pasirašė darbo sutartį. Jam susidarė įspūdis, kad minėtos įmonės direktorius buvo G. K.. D. R. jis nėra matęs. Jis turėjo savo automobilį, plafoną, (duomenys neskelbtini). Įmonėje buvo fiksuotas mėnesinis mokestis įmonei už užsakymus, kurį reikėjo sumokėti buhalterei ar dispečerei. Palikdamas pinigus jis lyg ir pasirašydavo. Iš klientų gautus pinigus jis išleisdavo kurui, mokesčiui, automobilio remontui, o kas likdavo, būdavo jo. Jokio atlyginimo iš įmonės jis negaudavo. Jis dirbo po 8 valandas, pinigų apskaitos jis nevedė. Atostogų ir nedarbingumo metu, taip pat kai sugesdavo automobilis mokėti fiksuoto mokesčio nereikėdavo. Jo automobilis gesdavo gal 1-2 kartus. Klausimus, susijusius su išėjimu iš darbo, jis derino su įmonės buhaltere, nes tuo metu G. K. nebuvo (tuo metu buhalterė buvo J. O.). Ikiteisminio tyrimo metu jis geriau prisiminė aplinkybes, taigi ikiteisminio tyrimo pareigūnui duoti ir teisiamojo posėdžio metu paskelbti jo parodymai yra teisingi.

45. Ikiteisminio tyrimo metu S. Z. parodė, kad UAB „F.“ vairuotoju jis dirbo nuo 2010 metų gruodžio mėnesio iki 2011 metų rugpjūčio mėnesio pabaigos. Minėtos įmonės direktorius, kiek jam žinoma, buvo G. K.. Taip pat minėtai įmonei vadovavo D. J. ir M. K.. Pasirašyti darbo sutartį jam pateikė buhalterė, kurios vardo ir pavardės jis neatsimena. Minėtą sutartį kaip UAB „F.“ direktorius jau buvo pasirašęs D. J.. Darbo sutartyje buvo numatytas darbo laikas bei atlyginimas, kurio dydžio jis neatsimena. Realiai atlyginimas jam nebuvo mokamas. Darbo užmokesčio apskaitos žiniaraščiuose pasirašyti jam nereikėdavo. Jis dirbo laisvu grafiku apie 8 – 10 valandų per dieną. Savaitgaliais jis dirbdavo po 12 valandų. Jis dirbo 4 – 5 dienas per savaitę. Jis važinėjo savo automobiliu, raciją, plafoną, (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) apipavidalinimo ženklus jis pirko už savo pinigus. Automobilio remonto ir kuro išlaidas jis apmokėdavo savo pinigais. Kurui per mėnesį jis išleisdavo apie 800 litų. Įmonei už dispečerinės paslaugas jis mokėdavo apie 500 litų per mėnesį. Pinigus jis palikdavo dispečerėms, sumokėjęs pinigus niekur nepasirašinėjo. Dispečerės ranka ant popieriaus lapo pasižymėdavo, kad jis pinigus sumokėjo. Darbiniais klausimais dažniausiai jis bendraudavo su G., D. arba M. Per mėnesį pajamų, atmetus kuro išlaidas bei įmokas už dispečerinės paslaugas, jam likdavo apie 1 000 litų (T. 4, b. l. 92-94).

46. Ikiteisminio tyrimo metu R. I. parodė, kad UAB „F.“ (duomenys neskelbtini) vairuotoju jis dirbo nuo 2009 metų rugpjūčio mėnesio iki 2012 metų balandžio mėnesio. Minėtai įmonei vadovavo G. ir pastarojo brolis M. Darbą jis susirado pagal skelbimą internete, darbo sąlygas jis aptarė su G.. Pasirašyti darbo sutartį jam pateikė buhalterė, kurios vardo ir pavardės jis neatsimena. Jis buvo įdarbintas gal pusei etato (tikrai ne pilnam etatui). Darbo sutartyje nebuvo nurodytas jo atlyginimas. Per pamainą jis dirbdavo nuo 6 iki 8 valandų, jis dirbo 5 dienas per savaitę. Darbo užmokesčio apskaitos žiniaraščiuose jis nepasirašinėjo. Įmonei už dispečerinės paslaugas jis mokėdavo apie 400 litų vieną kartą per mėnesį. Pinigus jis palikdavo buhalterėms, kurios duodavo jam sąrašą su visų vairuotojų vardais ir pavardėmis, kuriame jis pasirašydavo. Jis važinėjo savo automobiliu. Plafonas, racija, (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) apipavidalinimo ženklais buvo nupirkti iš jo pinigų, remonto bei kuro išlaidas jis apmokėdavo jis pats. Per mėnesį jis išleisdavo apie 600 litų. Per mėnesį jam pajamų, atmetus kuro išlaidas, įmokas už dispečerinės paslaugas, likdavo apie 1 900 litų (T. 4, b. l. 82-83).

47. Ikiteisminio tyrimo metu Z. M. (Z. M.) parodė, kad UAB „F.“ (duomenys neskelbtini) vairuotoju jis dirbo nuo 2009 metų rugsėjo mėnesio iki 2012 metų vasario mėnesio. Prieš įsidarbindamas UAB „F.“ jis dirbo UAB „G.“, kurios savininkai buvo tie patys žmonės. Jam dirbant UAB „F.“ minėtos įmonės direktoriais buvo G. K., pastarojo brolis M. ir D., kurio pavardės jis neatsimena. Darbo tvarką jis aptardavo su G. K.. Darbo sutartį jis pasirašė, pagal ją jis buvo įdarbintas ne pilnam etatui, atlyginimas sutartyje buvo numatytas, tačiau kokia tiksliai suma buvo nurodyta, jis neatsimena. Buhalterių vardų ir pavardžių jis neatsimena. Buhalterės jam kiekvieną mėnesį pateikdavo pasirašyti darbo užmokesčio apskaitos žiniaraščius, tačiau realiai atlyginimas jam nebuvo mokamas. Jis dirbo laisvu grafiku nuo 2 valandų iki 10 valandų per pamainą, dirbdavo nuo ketvirtadienio iki šeštadienio. Įmonei jis mokėjo už dispečerinės paslaugas nuo 110 litų iki 140 litų per savaitę. Pinigus jis palikdavo dispečerėms, kurios pateikdavo jam lapą su atspausdintais vairuotojų vardais bei pavardėmis, kuriame jis pasirašydavo. Jis važinėjo savo automobiliu, (duomenys neskelbtini), racija, plafonas, (duomenys neskelbtini) apipavidalinimo ženklai buvo nupirkti už jo pinigus. Per tris darbo dienas jis pravažinėdavo apie 300 – 400 km. Kurą jis pirkdavo už savo pinigus, trims dienoms jam reikėdavo nuo 30 litrų iki 45 litrų dujų. Automobilio remonto išlaidas apmokėdavo taip pat jis pats. Dirbdamas UAB „F.“ jis kelis kartus buvo nedarbingas: vieną kartą jis sirgo apie pusę metų, dar kelis kartus jis buvo nedarbingas trumpesnius laikotarpius. Per mėnesį iš klientų jis surinkdavo apie 1 400 litų, iš kurių mokėdavo už kurą bei dispečerinės paslaugas. Jei reikėdavo remontuoti automobilį, pajamų jam likdavo mažiau, tačiau įprastai pajamų jam likdavo apie 700 litų (T. 4, b. l. 82-83).

48. Ikiteisminio tyrimo metu T. G. (T. G.) parodė, kad UAB „F.“ (duomenys neskelbtini) vairuotoju jis dirbo nuo 2009 metų rugsėjo mėnesio iki 2011 metų lapkričio mėnesio. Darbą jis susirado per pažįstamą. Minėtos įmonės direktorius, kiek jam žinoma, buvo G. K., su kuriuo jis aptarė darbo sąlygas. Pasirašyti darbo sutartį jam pateikė buhalterė, kurios vardo ir pavardės jis neatsimena. Pagal darbo sutartį jis buvo įdarbintas pusei etato, sutartyje buvo nurodytas apie 400 litų atlyginimas. Buhalterės jam kiekvieną mėnesį pateikdavo darbo užmokesčio apskaitos žiniaraščius, kuriuos jis pasirašydavo. Jis pasirašydavo, kad jis gavo atlyginimą, tačiau realiai jam atlyginimas nebuvo mokamas. Jis dirbdavo naktimis apie 4 – 5 valandas per pamainą 3 – 4 dienas per savaitę. Jis važinėjo savo automobiliu, kurio remonto bei kuro išlaidas sumokėdavo jis pats. Kurui per savaitę jis išleisdavo apie 50 litų. Raciją, plafoną, (duomenys neskelbtini) bei (duomenys neskelbtini) apipavidalinimo ženklus jis pirko už savo pinigus. Įmonei už dispečerinės paslaugas jis mokėdavo apie 450 litų per mėnesį nepriklausomai nuo to, kiek valandų išdirbdavo. Pinigus jis palikdavo buhalterei, kurios pateikdavo jam lapą su vairuotojų atspausdintomis pavardėmis bei vardais, kuriame jis pasirašydavo, kad pinigus sumokėjo. Dirbdamas UAB „F.“ jis vieną ar du kartus buvo nedarbingas. Per mėnesį jam, atmetus kuro išlaidas bei įmokas dispečerinei, likdavo apie 400 litų (T. 4, b. l. 84-85).

49. Ikiteisminio tyrimo metu J. K. parodė, kad UAB „F.“ (duomenys neskelbtini) vairuotoju jis dirbo nuo 2010 metų balandžio mėnesio iki 2012 metų gegužės mėnesio. Minėtos įmonės direktoriai buvo G. K. ir V. S.. Darbiniais klausimais jis bendraudavo tik su G. K.. Darbo sutartį jis pasirašė, šią sutartį prie jo atspausdino G. K. sūnus, o pasirašyti padavė pats G. K.. Pagal darbo sutartį jis buvo įdarbintas pusei etato, sutartyje nurodytas atlyginimas buvo 365 litų. Atlyginimas realiai jam nebuvo mokamas. Darbo užmokesčio apskaitos žiniaraščiuose jis nepasirašinėjo. Jis dirbo laisvu grafiku. Nuo pirmadienio iki penktadienio jis dirbdavo apie 14 valandų o savaitgaliais būdavo, kad jis išdirbdavo net 24 valandas. Sekmadieniais jis nedirbdavo. Jis važinėjo įmonės automobiliais, kurių buvo iš viso du. Už dispečerinės paslaugas įmonei jis mokėdavo: nuo pirmadienio iki penktadienio – 65 litus, nuo penktadienio iki šeštadienio – 100 litų. Pinigus jis mokėdavo dispečerėms, jis pats niekur nepasirašinėjo, o dispečerės savo sąrašuose pasižymėdavo pinigus gavusios. Automobilio remonto išlaidas apmokėdavo įmonė, o už kurą jis mokėjo savo pinigais. Jis išleisdavo nuo 1 000 iki 1 500 litų. Plafoną, raciją, (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) apipavidalinimo ženklus jam buvo nupirkusi įmonė. Jam pinigų, atmetus įmokas dispečerinei ir išlaidas kurui, likdavo nuo 800 iki 1 500 litų per mėnesį. Dirbdamas UAB „F.“ jis vieną kartą gulėjo ligoninėje ir buvo nedarbingas (T. 4, b. l. 88-89).

50. Ikiteisminio tyrimo metu I. A. (I. A.) parodė, kad UAB „F.“ vairuotoju jis dirbo nuo 2009 metų rugsėjo mėnesio iki 2011 metų kovo mėnesio. Kas buvo minėtos įmonės direktorius, jis neatsimena. Jis neprisimena, ar jis pasirašė darbo sutartį. Prieš įsidarbindamas UAB „F.“ jis dirbo UAB „G.“, kurios direktorius buvo G. K.. Šių dviejų įmonių biurai buvo tuo pačiu adresu – (duomenys neskelbtini). Jis neatsimena nei sutarto atlyginimo, nei darbo valandų. Atlyginimas jam nebuvo mokamas. Jis dirbo laisvu grafiku, per pamainą jis dirbdavo nuo 4 valandų iki 8 valandų, po 2 - 3 dienas per savaitę. Jis dirbo savo automobiliu. Plafoną, raciją, (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) apipavidalinimo ženklus pirko jis pats. Automobilio remonto išlaidas apmokėdavo taip pat jis pats. Kurą jis taip pat apmokėdavo savo pinigais, per mėnesį kurui jis išleisdavo apie 300 litų. Per mėnesį už dispečerinės paslaugas jis įmonei mokėdavo apie 400 litų. Pinigus jis mokėdavo buhalterei, kurios vardo ir pavardės jis neatsimena. Kiekvieną kartą duodamas pinigus jis pasirašydavo, kad pinigus sumokėjo. Ar tai buvo kvitai, ar atspausdinti sąrašai, jis neatsimena. Kiek jam likdavo pajamų, jis neatsimena (T. 4, b. l. 90-91).

51. Teisiamojo posėdžio metu R. R. parodė, kad G. K. ir V. S. jis pažįsta iš UAB ,,D.“, kurioje 2011 metais jis dirbo mokiniu. Jis norėjo įsidarbinti į UAB ,,D.“ (duomenys neskelbtini) vairuotoju. Atėjusį dirbti jį pasitiko G. K. ir V. S.. Visas pokalbis vyko su V. S.: su G. K. jie pakalbėjo tik apie darbą, apie atlygį su pastaruoju nebuvo kalbos. Jis nesidomėjo, ar G. K. yra minėtos įmonės akcininkas, direktorius ar dar kas. Jis žinojo, kad minėtos įmonės direktorius yra V. S., tačiau iš (duomenys neskelbtini) kalbų jis žinojo, kad realiai įmonei vadovauja G. K.. V. S. jam pasiūlė nusipirkti visą įrangą, ką jis ir padarė – įsigijo iš V. S.. Su juo buvo sudaryta darbo sutartis, nuomos sutartis ir praktinio mokymo sutartis (jis pateikė teismui 2011 m. spalio 25 d. praktinio mokymo sutartį, 2011 m. spalio 20 d. transporto priemonės nuomos sutartį, 2011 m. spalio 25 d. darbo sutartį). V. S. jį mokė, jam aiškino, kaip dirbti. Dirbdamas jis kas savaitę turėdavo įmonei sumokėti 115 litų už užsakymus ir dar 5 litus savaitei už kelionės lapą (šias sąlygas jam pasakė V. S.). Kelionės lapai būdavo sužymėti savaitei ir su direktoriaus parašu. Kelionės lape jis parašydavo, kada pradėdavo ir baigdavo darbą. Vėliau kelionės lapus jis išmesdavo, nes pasibaigus pamainai kelionės lapas nereikalingas (jis pateikė teismui kelionės lapą). Darbo užmokesčio iš minėtos įmonės jis negaudavo gaudavo tik tai, ką pats uždirbdavo. Dispečerei jis sumokėdavo apie 500 litų per mėnesį: užėjęs į įmonės patalpas jis dispečerei paduodavo pinigus, pasižymėdavo ir važiuodavo dirbti. Jis nepamena, ar sumokėjus pinigus reikėjo pasirašyti. Pas buhalterę jis kažką pasirašė, bet ką – jis neskaitė. Jis galėjo neiti į darbą, bet mokestį turėjo atvežti nepaisant, ar jis turėjo klientų. Jis sirgo ir savaitę nėjo į darbą, po to jo automobilis buvo sugedęs ir jis vėl nėjo į darbą. Jam uždarbio visai neliko. Taip jis dirbo du mėnesius, gruodžio 22 d. buvo paskutinis jo mokėjimas. Jis mokėjo apie 8 kartus. Už įrangą, kurią jis pirko iš V. S., pastarajam jis yra davęs 700 litų, jokių kitų pinigų V. S. jis nėra davęs. Dokumentų už perkamą įrangą jis negavo. Įrangą galima buvo nuomotis, bet jis planavo dirbti toje įmonėje ir įrangą tiesiog nusipirko.

52. Ikiteisminio tyrimo metu R. R. parodė, kad UAB „D.“ vairuotoju jis dirbo nuo 2011 metų spalio mėnesio iki 2011 metų gruodžio mėnesio pabaigos. Paskutinė jo darbo diena buvo per Šventas Kalėdas, tačiau iš VMI jis sužinojo, kad pagal Sodrą jis buvo atleistas tik 2012 m. kovo 30 d. Jis neatsimena, ar jis rašė prašymą atleisti jį iš darbo. Įmonės buveinė buvo įsikūrusi (duomenys neskelbtini). Šį darbą jis gavo per draugą, darbo sąlygas jis aptarė su V. S., kiek jis atsimena, darbo sutartį jis taip pat pasirašė su V. S.. Minėtos įmonės direktorius tuo metu buvo V. S., o pavaduotojas – G., kurio pavardės jis neatsimena, tačiau įmonės vairuotojai kalbėjo, kad direktorius buvo G., o pastarojo pavaduotojas buvo V. S.. Jie sutarė, kad jis dirbs laisvu darbo grafiku, kaip atlyginimą jis pasiims pinigus, likusius nuo klientų. Iš klientų surinkęs pinigus iš pastarųjų jis sumokėdavo už kurą, automobilio remontą, o kas likdavo, būdavo jo atlyginimas. (duomenys neskelbtini), plafoną, skiriamuosius ženklus ir raciją jis pirko iš savo pinigų, įmonė šių sąnaudų nepadengė. Nei įmonės direktorius, nei buhalterė nefiksuodavo pajamų, kurias jis uždirbdavo iš klientų, šios pajamos nebūdavo apskaitomos buhalterijoje. Su V. S. jis buvo sutaręs, kad vieną kartą per savaitę, t. y. pirmadieniais, įmonei jis mokės apie 120 litų, tačiau tikslios sumos jis nepamena. Mokėdamas šiuos pinigus jis niekur nepasirašinėjo, pinigus paduodavo dispečerėms, kurių vardų ir pavardžių jis neatsimena. Kam dispečerės perduodavo pinigus, jis nežino. Dėl darbo laiko apskaitos žiniaraščių jis nieko pasakyti negali, niekada jų nėra pasirašinėjęs. Jis pats dirbo laisvu darbo grafiku kada norėdavo. Per raciją reikėdavo prisiregistruoti dispečerėms, tada jis galėdavo pradėti darbą. Pradedant darbą reikėdavo užpildyti kelionės lapą, kuriame jis nurodydavo darbo laiko pradžią ir pabaigą bei dieną. Šių lapelių jis taip pat nepristatinėjo į buhalteriją: V. S. jam liepdavo šiuos lapelius po pamainos sunaikinti, jis šiuos lapelius pildė tik tam, kad vykstant kokiam nors operatyviam patikrinimui jis turėtų ką parodyti. Niekas nefiksuodavo jo darbo laiko, jis tik per raciją pranešdavo dispečerėms, kada pradėdavo ir pabaigdavo darbą. Būdavo atvejų, kai jis dirbdavo visą naktį, t. y. apie 12 valandų, o būdavo, kad dirbdavo tik pusvalandį. Jis važinėjo savo automobiliu „Mitsubishi Space Star“, kurio nuomos sutartį su įmone buvo sudaręs. Sutartyje sutartų 300 litų jis negaudavo. Užsakymus jam duodavo dispečerės, jo šaukinys buvo „54“. Visi užsakymai būdavo iš UAB „D.“, tačiau kartais užsakymus „permesdavo“ iš kitos įmonės – UAB „F.“, bet tai būdavo labai retai (T. 4, b. l. 23-24).

53. Teisiamojo posėdžio metu Z. L. (Z. L.) parodė, kad jis neprisimena, kurioje įmonėje – UAB „D.“ ar UAB „F.“ jis dirbo, taip pat jis nepamena, kada dirbo. Jis dirbo (duomenys neskelbtini) vairuotoju, tačiau atlyginimo jis negaudavo: ką jis uždirbdavo, tą pasilikdavo, be to, jis mokėjo už automobilio nuomą, tačiau nepamena, kam. Dėl darbo jis tarėsi lyg su G. K.. Jis pasirašė darbo sutartį, tačiau nepamena, kas sutartyje buvo parašyta dėl atlyginimo. Savaitės pradžioje ar pabaigoje reikėdavo sumokėti už automobilio nuomą, o nuomos mokestis priklausė nuo to, kiek laiko jis dirbo. Klientai jam duodavo pinigų už pavežėjimą ir iš tos sumos jis mokėjo už automobilio nuomą. Nuomos sumos jis nepamena, nes ji buvo skirtinga (apie 300 litų). Su kuo jis tarėsi dėl automobilio nuomos, jis neprisimena. Pinigus jis nešdavo į dispečerinę ir atiduodavo tam, kas ten būdavo. Pinigų paėmimo niekas neformindavo. Automobilio remonto išlaidas sumokėdavo įmonė. V. S. pats dirbo, turėjo (duomenys neskelbtini) automobilį, su kuriuo turbūt teikė (duomenys neskelbtini) paslaugas. D. J. dirbo su skiriamaisiais (duomenys neskelbtini) ženklais. Jis nepamena, kaip jis išėjo iš darbo. Ikiteisminio tyrimo metu jis geriau prisiminė aplinkybes, taigi ikiteisminio tyrimo pareigūnui duoti ir teisiamojo posėdžio metu paskelbti jo parodymai yra teisingi.

54. Ikiteisminio tyrimo metu Z. L. parodė, kad UAB „D.“ vairuotoju jis dirbo nuo 2011 metų spalio mėnesio pabaigos (tikslios datos jis neatsimena) apie 2 – 3 savaites. Kad jis yra atleistas iš darbo, jis sužinojo tik 2012 metų vasario mėnesį nuvykęs į VMI. Jis pats prašymo atleisti jį iš darbo nerašė, su V. S. jis tiesiog žodžiu sutarė, kad jis nebedirbs. Darbo sutartį jis pasirašė, kiek pamena, dalyvaujant buhalterei, kurios vardo ir pavardės jis neatsimena. Jam yra žinoma, kad minėtos įmonės direktorius buvo G. K., o pastarojo pavaduotojas – V. S.. Darbo sąlygas jis aptarė su V. S.: jiedu sutarė, kad jis dirbs laisvu grafiku, o jo atlyginimas bus tai, kas liks iš klientų surinkus pinigus. Dirbdamas UAB „D.“ jis vairavo minėtai įmonei priklausantį automobilį „Volkswagen Vento“, kiek jis pamena, automobilio nuomotojas buvo V. S.. Kuro išlaidas jis apmokėdavo už pinigus, kuriuos jis surinkdavo iš klientų, o automobilio remonto išlaidas apmokėdavo įmonė. Jokio atlyginimo iš minėtos įmonės jis negavo, darbo užmokesčio apskaitos žiniaraščiuose jis nepasirašinėjo. V. S. paliepimu jis pildydavo kelionės lapus, kuriuose reikėdavo nurodyti darbo laiko pradžią ir pabaigą, tačiau šie kelionės lapai buvo reikalingi tik tam, jei vyktų koks nors patikrinimas, o šių lapų į buhalteriją pristatinėti nereikėjo. Pasibaigus pamainai kelionės lapus jis išmesdavo. Kelionės lapai savaitei kainuodavo 5 litus. Už automobilį darbo dienomis įmonei reikėdavo mokėti apie 70 litų, savaitgaliais – apie 90 litų. Pinigus jis paprastai duodavo dispečerėms, o kam pinigus perduodavo dispečerės, jis nežino. duodamas pinigus dispečerėms jis niekur nepasirašinėjo. Užsakymus jis gaudavo iš dispečerių – kiek jis žino, dispečerinė buvo tik UAB „D.“. Darbo laiką jis pradėdavo per raciją pasakęs savo šaukinį „17“, taip pat per raciją jis pranešdavo ir apie darbo pabaigą. Jis dirbdavo apie 8 – 12 valandų per parą tiek paprastomis dienomis, tiek hsavaitgaliais. Darbo laiko apskaitos žiniaraščiuose jis nepasirašinėjo (T. 4, b. l. 25).

55. Teisiamojo posėdžio metu A. S. parodė, kad prieš šešerius metus jis UAB „D.“ nuomojo automobilį ir dirbo (duomenys neskelbtini) vairuotoju. Jis dirbo gal nuo 2011 metų rugsėjo mėnesio iki 2012 metų sausio mėnesio. UAB „F.“ jis nedirbo. UAB „D.“ jis įsidarbino pagal skelbimą. Jis neatsimena, kas vadovavo UAB „D.“: jam atrodo, kad UAB „D.“ direktorius buvo V. S., tačiau darbo sąlygas jis aptarė su G.. Kokias pareigas užėmė G., jis nežino, tačiau jam susidarė įspūdis, kad G. buvo ne svetimas žmogus. Buvo sudaryta darbo sutartis, buvo paaiškintos sąlygos. Jis neatsimena, kas buvo nurodyta sutartyje, ar buvo numatyta fiksuota suma, ar buvo numatytas atlyginimas. Buvo sutarta, kad per savaitę jis įmonei turi sumokėti 140 litų, ta suma buvo su (duomenys neskelbtini) nuoma. Jis pasiruošė (duomenys neskelbtini) automobilį, išsiėmė (duomenys neskelbtini) numerius ir dirbo. Iš įmonės jis nuomojosi (duomenys neskelbtini), radijo stotį, o savo automobilį pagal sutartį nuomojo minėtai įmonei. Pinigus, kuriuos jis turėjo sumokėti įmonei, jis nunešdavo į dispečerinę, įsikūrusią (duomenys neskelbtini), kurioje dirbo kelios moterys, kurios keisdavosi. Pinigus į dispečerinę jis nešdavo pirmadieniais po atidirbtos savaitės, pinigus atiduodavo dispečerei (konkretaus žmogaus, kuris priimdavo pinigus, nebuvo), pasirašyti nereikėdavo. Už ką tie pinigai buvo, jis nežino (gal tokia tvarka, gal įmonė moka mokesčius, duoda jam darbą). Tada jis gaudavo kelialapius, kurie būdavo savaitei ar dienai. Atlyginimo iš įmonės jis negaudavo, jo užmokestis buvo tai, kas likdavo atidavus įmonei fiksuotą sumą. Atmetus išlaidas už kurą jam likdavo gal 700 litų per mėnesį. Jis remontavo automobilį, pirkdavo kurą.

56. Ikiteisminio tyrimo metu A. S. parodė, kad UAB „D.“ vairuotoju jis dirbo nuo 2011 metų rugsėjo mėnesio pabaigos iki 2012 metų sausio mėnesio pradžios. Darbą jis susirado internetu. Įmonės direktorius buvo V. S., o darbo sąlygas jis aptarė su G. K., kurio pareigų įmonėje jis nežino. Jis buvo įdarbintas nepilnu etatu (kiek tiksliai, jis neatsimena). Per pamainą jis dirbdavo įvairų valandų skaičių – būdavo, kad jis dirbdavo ir po 12 valandų. Jo atlyginimas buvo skaičiuojamas taip: surinkęs pinigus iš klientų jis sumokėdavo apie 140 litų per savaitę įmonei, kuro ir remonto išlaidas apmokėdavo pats ir kas likdavo būdavo jo alga. Įmonės buhalterei ir direktoriams nereikėdavo rodyti sumos, kurią jis uždirbdavo. 140 litų jis pristatydavo į dispečerinę, kur dispečerės lape pažymėdavo, kad pinigus jis įnešė, o jis pats niekur nepasirašinėdavo. Darbo laiko apskaitos žiniaraščiuose jis pasirašinėjo kiekvieną mėnesį pakviestas buhalterės, tačiau kas ten buvo parašyta, jis neskaitydavo. Prieš darbo pradžią jis pildydavo kelionės lapus, kuriuose reikėjo nurodyti datą, darbo laiko pradžią bei pabaigą. Šiuos kelionės lapus jis taip pat atiduodavo dispečerėms; kiek jis atsimena, priduodamas kelionės lapus jis niekur nepasirašinėdavo. Jis važinėjo savo automobiliu. Su įmone buvo sudaryta automobilio nuomos sutartis, tačiau jokių pinigų už automobilio nuomą jis negavo. Plafoną, skiriamuosius (duomenys neskelbtini) ženklus, valstybinį numerį jis pirko pats, taip pat jis pats mokėjo už racijos ir (duomenys neskelbtini) instaliaciją, metrologinę patikrą. (duomenys neskelbtini) ir raciją jis nuomojosi iš įmonės, nuomos mokestis įėjo į 140 litų sumą, kurią jis mokėjo įmonei. Užsakymus jis gaudavo iš dispečerinės. Kadangi UAB „D.“ ir UAB „F.“ dispečerinės buvo tame pačiame pastate, esančiame (duomenys neskelbtini), todėl galėjo būti atvejų, kad UAB „F.“ užsakymai būdavo „permetami“ jam. Kas tvarkė įmonės buhalterinę apskaitą, jis nežino. Išeidamas iš darbo jis parašė prašymą jį atleisti (T. 4, b. l. 26-27).

57. Teisiamojo posėdžio metu V. R. (V. R.) parodė, kad UAB „F.“ jis dirbo tik tris mėnesius, nes jo automobilis buvo labai blogas, be to, jam pasiūlė darbą kitur ir jis išėjo. Gal jis dirbo ir UAB „D.“, tačiau jis to neatsimena. Kiek jis žino iš kitų (duomenys neskelbtini), minėtų įmonių šeimininkas yra tas pats, tačiau pastarojo pavardės jis nežino. Jam atrodo, kad apie darbą, apie tai, kiek reikėjo mokėti, jis kalbėjo su V. S., su kuriuo jis aptarė darbo laiką, sutarė, kad jis dirbs naktimis. Mokėti įmonei reikėjo už pamainą, už mašiną, už užsakymus. Dėl įmokos įmonei susitarimas buvo tik žodinis. Jis neatsimena, kiek reikėjo mokėti – jis mokėdavo virš 100 litų: ryte po pamainos atvažiavęs į dispečerinę dispečerei jis atiduodavo pinigus, o dispečerė tai pažymėdavo. Jam mokant pinigus niekur pasirašyti nereikėjo. Atlyginimo jis negaudavo. Viską atidavus kažkiek pinigų likdavo ir jam. Užsakymus jis gaudavo iš dispečerių per raciją. Kelionės dokumentai (kelionės lapai) buvo išrašomi pas dispečerę. Atvežęs pinigus jis dispečerėms atiduodavo ir kelionės lapą.

58. Ikiteisminio tyrimo metu V. R. parodė, kad UAB „D.“ vairuotoju jis dirbo nuo 2011 metų gruodžio mėnesio pabaigos savaitę laiko. Minėtos įmonės buveinė buvo įsikūrusi (duomenys neskelbtini). Buhalterės vardo ir pavardės jis nežino: jis dirbo labai trumpą laiko tarpą, todėl su niekuo iš įmonės susipažinti jis nespėjo. Darbo sutartį jis pasirašė su direktoriumi, darbo sąlygas aptarė su direktoriumi. Įmonės direktoriaus vardo ir pavardės jis neatsimena. Jis neatsimena, kas buvo nurodyta darbo sutartyje ir ar joje buvo nustatytas darbo užmokestis ar darbo laikas. Iš darbo jis išėjo sutaręs su direktoriumi žodžiu, tačiau pagal Sodros duomenis jis nebuvo atleistas. 2012 metų sausio mėnesio pabaigoje jam paskambino UAB „D.“ buhalterė ir paprašė, kad jis atvyktų nutraukti darbo sutartį. Jis tiksliai neatsimena, ar jis pats rašė prašymą atleisti jį iš darbo, ar jam buvo pateiktas jau surašytas prašymas. Darbo užmokestis buvo skaičiuojamas taip – pinigus jis surinkdavo iš klientų ir po kiekvienos pamainos reikėdavo įmonei atiduoti maždaug po 80 litų. Kuro išlaidas jis apmokėdavo iš savo pinigų, tik automobilio remonto išlaidas apmokėdavo įmonė, nes automobilį jis iš įmonės nuomojo. Jokio atlyginimo iš įmonės jis negaudavo, darbo užmokesčio apskaitos žiniaraštyje jis nepasirašydavo. Minėtus pinigus jis atiduodavo dispečerėms, kurioms pasakydavo savo šaukinį. Jis nematė, kad dispečerės, gavusios iš jo pinigus, kur nors tai pasižymėtų, jis pats taip pat niekur nepasirašinėjo. Jis važinėjo įmonės automobiliu, (duomenys neskelbtini) ženklai, plafonas bei racija jau buvo automobilyje, už savo pinigus jis nepirko nieko. Viena pamaina būdavo apie 10 valandų. Kiekvienos pamainos pradžioje ir pabaigoje jis pildydavo kelionės lapus, kuriuose reikėjo nurodyti pamainos pradžios ir pabaigos laiką, datą, automobilio spidometro duomenis bei šaukinio numerį ir kuriuos kartu su pinigais jis atiduodavo dispečerėms. Tuo pačiu adresu veikė dvi įmonės – UAB „D.“ ir UAB „F.“, buvo bendra patalpa, kuri buvo padalinta į dvi – vienoje buvo UAB „D.“, kitoje – UAB „F.“ dispečerinės. Užsakymus jis gaudavo iš dispečerinės. Ar būdavo užsakymai „permetami“ iš UAB „F.“, jis nežino, nes vis tiek jam užsakymus duodavo UAB „D.“ dispečerės (T. 4, b. l. 30-31).

59. Teisiamojo posėdžio metu A. P. (A. P.) parodė, kad su UAB „D.“ jis turėjo bendradarbiavimo sutartį, per šią įmonę jam buvo pateikiami užsakymai. Individualią veiklą jis yra įregistravęs nuo 2012 metų, jis dirbo gal pusantrų metų. Jis dirbo bendrame susivienijime, buvo sudaręs partnerystės sutartį. Jis dirbo kaip fizinis asmuo, o kita šalis – juridinis asmuo UAB „D.“. Sutartis buvo sudaryta su V. S., kuris yra arba minėtos įmonės direktorius, arba pastarojo pavaduotojas. Pagal susitarimą jis už tam tikrą laikotarpį sumokėdavo tam tikrą sumą buhalterei už pateiktus užsakymus. Ta suma galėjo būti keičiama abipusiu sutarimu priklausomai nuo jo galimybių. Jeigu jis pirkdavo daug užsakymų, tai suma buvo didesnė, jei mažiau – mažesnė. Suma buvo gal 300 – 450 litų per mėnesį (jis tiksliai neprisimena). Pinigus jis mokėdavo buhalterei įmonės patalpose, esančiose (duomenys neskelbtini). Priimant pinigus būdavo išrašoma sąskaita – faktūra. Jam tekdavo pasirašyti dokumentuose (turbūt sąskaitoje – faktūroje ir kasos pajamų orderyje). Kelionės lapus jis pildydavo, kad neprisikabintų tikrintojai. Kelionės lapai buvo pildomi laisva forma. Kelionės lapus jis išmetė, gal ką dar ir turi. Dėl užsakymų mokesčio sumažinimo jis tarėsi su vienu iš įmonės direktorių ar pavaduotojų – arba G., arba V.. Su G. jis aptarė, kaip vykdyti veiklą, sudaryti gerą įvaizdį, pritraukti daugiau klientų, surinkti didesnes pajamas. Per mėnesį jis mokėjo apie 484 litus. Mokama suma galėjo keistis, bet dažniausiai būdavo didesnė suma. Jam pradėjus bendradarbiauti kitame susivienijime, santykiai su minėta įmone nutrūko.

60. Ikiteisminio tyrimo metu A. P. parodė, kad UAB „D.“ jis dirbo pagal 2012 m. liepos 12 d. individualios veiklos pažymą Nr. (duomenys neskelbtini). 2012 m. liepos 30 d. jis su minėta įmone pasirašė Jungtinės veiklos sutartį Nr. (duomenys neskelbtini). Sutartyje numatytos sąlygos buvo aptarnauti klientus, kuriuos jam pateikia UAB „D.“ dispečerinė. Jis pats teikė (duomenys neskelbtini) paslaugas. Sutartį jis pasirašė UAB „D.“ buveinėje, esančioje (duomenys neskelbtini). Pasirašyti sutartį jam pateikė minėtos įmonės direktorius V. S., su kuriuo jis aptarė sąlygas. Jis dirbo savo automobiliu „Audi 80“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini). Raciją, plafoną, (duomenys neskelbtini) bei skiriamuosius (duomenys neskelbtini) ženklus jis įsigijo iš savų lėšų. Automobilio kuro bei remonto išlaidas susimokėdavo jis pats. Standartinis mėnesinis mokestis buvo 484 litai, tačiau jei buvo neatliekami visi užsakymai, buvo galima tartis su direktoriumi dėl mažesnio mėnesinio mokesčio. Pinigus jis perduodavo buhalterei, kurios vardo ir pavardės jis neatsimena ir kuri išrašydavo pinigų priėmimo kvitus bei sąskaitas faktūras, patvirtinančias, kad pinigai perduoti. 2013 m. gruodžio 18 d. VMI specialistai poėmio aktu buvo paėmę minėtus kvitus bei sąskaitas faktūras, kurie šiuo metu yra pas jį (T. 4, b. l. 31).

61. Teisiamojo posėdžio metu A. L. (A. L.) parodė, kad iš UAB „D.“ jis pirko užsakymus ir dirbo pagal individualios veiklos pažymą. Su UAB „D.“ buvo įforminta bendradarbiavimo sutartis, dėl kurios sudarymo jis bendravo su G., kuris greičiausiai buvo įmonės direktorius, tačiau tikslių pastarojo pareigų jis nežino. Kas minėtą sutartį pasirašė, jis neatsimena. Su G. jis bendravo ofise, kur vyko pokalbis apie darbą. Jis dirbo gal nuo 2012 metų ar 2013 metų, o baigė dirbti 2015 metais. Užsakymus jis gaudavo per raciją. Jis neprisimena, ar sutartyje buvo aptarti užsakymai. Jo pareigos buvo aptarnauti užsakymus. Klientai jam mokėdavo už paslaugas, o jis mokėdavo UAB „D.“ nustatytą pinigų sumą už gaunamus užsakymus: pinigus jis nunešdavo į įmonės buhalteriją, kur būdavo išrašoma sąskaita faktūra. Suma, kurią jis turėjo mokėti, buvo sutarta, nustatyta, tačiau jis neprisimena, kokia tai buvo suma (virš 100 litų). Racija ir automobilis buvo jo, tačiau jis neprisimena, ar tai buvo paminėta sutartyje. Automobilio remonto ir kuro išlaidas padengdavo jis pats, nes jis vykdė individualią veiklą. Dėl mažesnio darbo krūvio jis tarėsi su G., tada sumažėjo ir įmonei mokamas mokestis. Iš UAB „D.“ darbo užmokesčio jis negaudavo.

62. Ikiteisminio tyrimo metu A. L. parodė, kad nuo 2012 metų vasaros, tikslios datos jis neatsimena, jis dirbo pagal individualios veiklos pažymą sudaręs sutartį su UAB „D.“. Nuo sutarties pasirašymo iki 2013 metų kovo mėnesio jis dirbo pastoviai, o nuo 2013 metų kovo mėnesio iki dabar jis dirba labai mažai. Į jo pareigas įėjo klientų aptarnavimas pagal dispečerių užsakymus. (duomenys neskelbtini) jis dirba daug metų. Sužinojęs, kad UAB „D.“ ieško darbuotojų, jis nuvyko į įmonės buveinę, esančią (duomenys neskelbtini), kurioje darbo sąlygas jis aptarė su G., kurio pavardės jis neatsimena, taip pat jis nežino, kokios G. pareigos įmonėje. Jis neatsimena, kas jam pateikė pasirašyti sutartį su UAB „D.“, taip pat jis neatsimena ir sutarties sąlygų. Sutartinis mėnesinis mokestis buvo 484 litų, jei buvo išdirbtas visas laikas. Jis dirbdavo tokį valandų skaičių, kokį norėjo, sutartyje nebuvo numatytas privalomas išdirbti valandų bei užsakymų skaičius. Jei jis išdirbdavo nepilną mėnesį, su G. jis tardavosi dėl mažesnio mėnesinio mokesčio. Pinigus kiekvieną savaitę jis atiduodavo buhalterei, kurios vardo ir pavardės jis neatsimena. Jis nežino, ar buhalterė gavusi pinigus kur nors tai pasižymėdavo, tačiau jokio kvituko, patvirtinančio pinigų perdavimą, buhalterė jam nepateikdavo – tik mėnesio gale pateikdavo jam sąskaitą – faktūrą, kurioje būdavo nurodyta suma, kurią jis sumokėdavo įmonei per mėnesį. Įmonėje jis dirbo savo automobiliu, raciją, plafoną, (duomenys neskelbtini) bei (duomenys neskelbtini) skiriamuosius ženklus jis buvo įsigijęs už savo pinigus. Kuro bei remonto išlaidas taip pat apmokėdavo jis pats (T. 4, b. l. 35).

63. Teisiamojo posėdžio metu R. D. parodė, kad prieš 6 metus jis dirbo UAB „D.“ vairuotoju. Minėtos įmonės direktorius buvo V., o savininkas – G.. UAB „D.“ jis dirbo apie 3 metus, vėliau pasikeitė įmonės pavadinimas, po to jis išėjo, pradėjo vykdyti individualią veiklą ir tapo partneriu. Partneriu jis tapo galbūt UAB „G.“. UAB „D.“ atlyginimo jis negaudavo, tačiau minėtai įmonei kartą per savaitę jis mokėjo fiksuotą sumą už darbą bei dispečerines paslaugas. Jis pasirašydavo, kad gaudavo algą, nors algos iš tikrųjų jis negaudavo. Pasirašyti dokumentus jam pateikdavo buhalterė, tačiau jis viską atsimena miglotai. Automobilis, kuriuo jis teikė paslaugas, buvo jo, kuras – taip pat jo. Pagal individualios veiklos pažymą jis dirbo G. iniciatyva. Vairuotojai turėjo mokėti mokesčius patys už save. Pinigų jam likdavo iš vežiojamų klientų. Jam likdavo ne visi pinigai, nes jis pirko kurą, remontavo automobilį, mokėjo už dispečerės paslaugas. Mėnesio pabaigoje jis gaudavo dokumentus – faktūras. Dispečerinės paslaugos kainuodavo 120 – 125 litus per savaitę. Pinigus priimdavo dispečerė. Jis nepamena, ar sumokėję pinigus jis kur nors pasirašydavo, tačiau dispečerė kažką kažkur žymėdavo. Kai sugesdavo jo automobilis, už dispečerinės paslaugas jis nemokėdavo.

64. Ikiteisminio tyrimo metu R. D. parodė, kad nuo 2011 metų pabaigos jis dirbo UAB „D.“ pagal darbo sutartį. Darbo sąlygas jis aptarė su G., kurio pavardės jis neatsimena, taip pat jis nežino, kokios buvo G. pareigos įmonėje. Iš pradžių jis dirbo savo automobiliu „Renault Espace“, vėliau – automobiliu „Opel Astra“. Kuro bei remonto išlaidas jis apmokėdavo iš savo lėšų, taip pat savo lėšomis jis buvo įsigijęs raciją, plafoną, (duomenys neskelbtini) ženklus bei (duomenys neskelbtini). Kiekvieną savaitę jis įmonei mokėdavo po 121 litą, pinigus jis perduodavo vyriausiajai dispečerei, kurios vardo ir pavardės jis nežino. Jokių kvitų, patvirtinančių, kad jis sumokėjo pinigus, jis negaudavo; taip pat jis nepasirašinėjo jokiuose dokumentuose. Jo uždarbis būdavo iš klientų surinkti grynieji pinigai, t. y. kas likdavo susimokėjus už kurą bei remonto išlaidas. Kai įvairios įmonės buvo sudariusios sutartis su UAB „D.“, klientai jam pateikdavo kvitukus su užrašytomis sumomis, grynųjų pinigų iš šių klientų jis neimdavo. Šiuos kvitus jis pateikdavo minėtai dispečerei, o pinigus už šiuos kvitukus išmokėdavo buhalterė, kurios vardo ir pavardės jis neatsimena. Gaudamas pinigus už kvitus kiekvieną kartą jis pasirašydavo žurnale. Kelionės pradžioje ir pabaigoje jis užpildydavo kelionės lapus, kuriuose buvo nurodoma darbo laiko pradžia, pabaiga, jo vardas, pavardė, automobilio markė bei valstybinis numeris. Jis neatsimena, ar šiuos kelionės lapus reikėjo atiduoti buhalterei. 2012 metų viduryje G. paprašė jo nutraukti darbo sutartį ir gauti individualios veiklos pažymą. Jis dirbo pagal 2012 m. balandžio 25 d. individualios veiklos pažymą Nr. (duomenys neskelbtini). 2012 m. birželio 14 d. jis su UAB „D.“ sudarė Jungtinės veiklos sutartį Nr. (duomenys neskelbtini). Jis neatsimena, kas jam pateikė pasirašyti šią sutartį. Pagal šią sutartį jis įsipareigojo Vilniaus miesto savivaldybės teritorijoje vežti keleivius lengvaisiais (duomenys neskelbtini) automobiliais, o UAB „D.“ įsipareigojo jam teikti (duomenys neskelbtini) klientus dispečerinės pagalba. 2013 metų gruodžio mėnesio pradžioje minėtą sutartį jis nutraukė ir (duomenys neskelbtini) paslaugų šiai įmonei nebeteikė. Kol jis dirbo pagal individualios veiklos pažymą, savaitinis mokestis buvo toks pats – 121 litas, minėtus pinigus jis pateikdavo dispečerei. Mėnesio gale buhalterė jam pateikdavo PVM sąskaitą – faktūrą, kurioje būdavo nurodyta analogiška suma. Jis dirbo savo automobiliu „Opel Astra“, kuro bei remonto išlaidas apmokėdavo iš savo lėšų, taip pat savo lėšomis jis buvo įsigijęs raciją, plafoną, (duomenys neskelbtini) ženklus bei (duomenys neskelbtini) (T. 4, b. l. 36-37).

65. Teisiamojo posėdžio metu I. A. (I. A.) parodė, kad 2011 – 2014 metais jis dirbo UAB „D.“ ir UAB „F.“ (duomenys neskelbtini) vairuotoju. Dėl darbo jis bendravo su G. K. Buvo sutarta, kiek pinigų reikia atvežti ir atiduoti įmonei, o likusius pasilikti sau. Jam atrodo, kad jis turėjo mokėti fiksuotą sumą – 50 litų per parą, kuri buvo mokama už užsakymus, o susitarimas buvo žodinis. Jeigu jis sirgdavo ar nedirbdavo, įmonei vis tiek reikėjo mokėti. Kai sugesdavo mašina, tada įmonei mokėti nereikėdavo. Oficialiai darbo užmokesčio jis negaudavo. Jeigu darbą jis baigdavo apie 19 – 21 val., pinigus jis duodavo dispečerei, nes buhalterės nebūdavo, o kai darbe būdavo buhalterė, pinigus jis atiduodavo buhalterei. Tą reikėjo daryti kiekvieną dieną. Pinigus priėmusi darbuotoja sąsiuvinyje parašydavo, kiek ir kas atnešdavo. Atidavęs pinigus jis niekur nepasirašydavo. UAB „D.“ ir UAB „F.“ ofisas buvo vienas, dispečerei pinigus duodavo tiek vienos, tiek kitos įmonės vairuotojai. Automobilis, kuriuo jis dirbo – („Volkswagen Sharan“), iš pradžių buvo įmonės, vėliau G. K. pasiūlė jam nupirkti iš šio automobilį išsimokėtinai ir tada jis dirbo savo automobiliu. Jokių dokumentų dėl minėto automobilio jis nepasirašinėjo – jam tiesiog davė automobilį ir G. K. pasakė, kiek jis turi mokėti. Automobilis buvo remontuojamas po įmonės ofisu esančiame servise, kuriame buvo ir V. S..; taip pat automobilis būdavo remontuojamas (duomenys neskelbtini) esančiame servise. Gal automobilis, kurį jis nuomojosi, priklausė fiziniam asmeniui, nes techniniame pase buvo kažkokia pavardė. Jis spėja, kad už automobilio nuomą jis mokėdavo įmonei, o įmonė mokėdavo tam žmogui, kam priklausė automobilis. Iš darbo jis išėjo, nes įvyko konfliktas su dispečere. V. S. jis pažįsta, nes šis ten dažnai būdavo, turėjo kažkokius automobilius, kuriuos išnuomodavo (duomenys neskelbtini). Mokesčius mokėjo jis pats, deklaruodavo, kiek uždirbdavo, ten reikėdavo parašyti išlaidas ir mokesčius įmonei. Kai jis dirbo individualiai, įmonei mokėjo kiekvieną dieną, o kai dirbo įmonės automobiliu, įmokas mokėjo kartą per savaitę. Mėnesio pabaigoje jam išrašydavo lapą, kuriame buvo pateikiama viena suma, susidedanti iš įmonei per mėnesį sumokėtų sumų, ir tą dokumentą jis pateikdavo VMI. Jo automobilis gedo dažnai, nes krūvis buvo didelis. Dažniau gesdavo įmonės automobilis, kurio remonto išlaidas apmokėdavo įmonė. Kai jis dirbo savo automobiliu, tai šis buvo naujesnis ir gesdavo rečiau. Per darbo laiką jis nesirgo, nedarbingas nebuvo. Būdavo taip, kad jis neišeidavo dirbti po išgertuvių, tačiau tai niekam nerūpėjo, kadangi jis vis vien už tą dieną mokėjo.

66. Ikiteisminio tyrimo metu I. A. parodė, kad 2011 metų vasarą jis įsidarbino UAB „D.“ (duomenys neskelbtini) vairuotoju. Darbo sąlygas jis aptarė bei darbo sutartį jis pasirašė su G. K.. Jis dirbo įmonės automobiliu, buvo sudaryta automobilio nuomos sutartis. (duomenys neskelbtini), racija, skiriamieji (duomenys neskelbtini) ženklai bei plafonas buvo įmonės. Kas savaitę už automobilio nuomą bei dispečerės paslaugas ji minėtai įmonei mokėjo 400 – 450 litų, kuriuos jis perduodavo buhalterei, kurios vardo ir pavardės jis nežino. Jis pats jokiame dokumente, patvirtinančiame, kad jis pinigus davė, nepasirašydavo, o buhalterė visuomet sau pasižymėdavo, kad pinigus ji gavo. Darbo užmokestis buvo mokamas taip: visi pinigai, kuriuos jis surinkdavo iš klientų, likdavo jam, iš tų pinigų jis apmokėdavo savaitinį mokestį įmonei. Automobilio remonto išlaidas sumokėdavo įmonė, o kurą jis pirko iš savų pinigų. Vėliau G. K. jam pasakė, kad bus nutraukta darbo sutartis ir paprašė, kad jis gautų individualios veiklos pažymą, taigi nuo 2012 metų gegužės mėnesio jis pradėjo vykdyti individualią veiklą (pažymėjimo Nr. (duomenys neskelbtini)). Jis pradėjo dirbti savo automobiliu „Toyota Yaris Verso“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini). Racijos, plafono, (duomenys neskelbtini) bei skiriamųjų ženklų jam pačiam pirkti nereikėjo, pastaruosius jam atidavė G. K. Automobilio remonto bei kuro išlaidas apmokėdavo jis pats. 2012 metų gegužės mėnesį jis su UAB „D.“ sudarė Jungtinės veiklos sutartį. Jis neatsimena, kas jam pateikė pasirašyti šią sutartį. Pagal šią sutartį jis įsipareigojo Vilniaus miesto savivaldybės teritorijoje vežti keleivius lengvaisiais (duomenys neskelbtini) automobiliais, o UAB „D.“ įsipareigojo jam teikti klientus dispečerinės pagalba. Minėtos sutarties jis nėra nutraukęs, tačiau minėtoje įmonėje jis nebedirba. Vykdant individualią veiklą mėnesinis mokestis buvo 484 litai, pinigus jis perduodavo buhalterei. Po pinigų perdavimo buhalterė jam išrašydavo PVM sąskaitą – faktūrą, kurioje buvo nurodyta tokia suma, kokią jis sumokėdavo įmonei (T. 4, b. l. 38).u

67. Ikiteisminio tyrimo metu J. L. parodė, kad UAB „D.“ jis įsidarbino 2011 metų spalio mėnesį. Įmonės direktoriaus pavaduotojo vardo ir pavardės jis neatsimena, tačiau šis buvo jaunas apie 30 metų amžiaus vyras, kuris jam pažadėjo suteikti automobilį, tačiau apie penkias savaites jis automobilio negavo, todėl nusprendė savo noru išeiti iš darbo. Kadangi jis buvo pasirašęs darbo sutartį, jis parašė prašymą atleisti iš darbo. Darbo sutartį jis pasirašė pas buhalterę, o prašymą atleisti iš darbo pasirašė iškviestas direktoriaus pavaduotojo. Kadangi įmonėje jis taip ir nedirbo, jokių išmokų iš įmonės jis negavo, pats taip pat jokių pinigų įmonei nemokėjo (T. 4, b. l. 32-33).

68. Teisiamojo posėdžio metu D. R. parodė, kad UAB „D.“ dispečere ji dirbo prieš maždaug 7 metus. Ji dirbo maždaug pusę metų, įsidarbino per B. M., taip pat ten dirbusią dispečere. Ji nežino, kam priklausė UAB „D.“. Ji priimdavo užsakymus, kuriuos deleguodavo vairuotojams. Ji neatsimena, ar ji iš vairuotojų ėmė pinigus. Ji gaudavo atlyginimą į rankas, o pasirašydavo pas vairuotoją. Su vairuotojais ji nebendraudavo, šie su ja pasisveikindavo eidami pas vadovus. Įmonės vadovai keitėsi, jai įsidarbinant vadovu dirbo V. S. Šalia buvo (duomenys neskelbtini) įmonė UAB „F.“, kuri priklausė G. K.. UAB „F.“ darbuotojus jis matydavo tik praeinančius.

69. Ikiteisminio tyrimo metu D. R. parodė, kad UAB „D.“ dispečere ji dirbo nuo 2011 metų rugpjūčio mėnesio iki 2012 metų žiemos ar pavasario. Darbą ji susirado per draugę B. M. Darbo sutartį ji pasirašė su įmonės direktoriumi V. Sutartyje nustatytų darbo valandų skaičiaus ir atlyginimo ji neprisimena. Į jos pareigas įėjo užsakymų priėmimas iš klientų ir užsakymų perdavimas vairuotojams. Pirmiausia ji buvo įdarbinta kaip mokinė, tuomet gaudavo apie 500 – 600 litų per mėnesį, vėliau jos pareigos pasikeitė į dispečerės ir ji gaudavo apie 800 litų. Pinigus grynaisiais jai išmokėdavo buhalterė, o ji pasirašydavo apskaitos žiniaraščiuose. Jai dirbant UAB „D.“ nepasitaikė atvejų, kad jis būtų susirgusi ar neateitų į darbą. Per pamainą ji dirbdavo po 12 valandų. Jai niekada nepasitaikė atvejų, kad reikėtų imti pinigus iš vairuotojų, taip pat ji nėra mačiusi, kad tai darytų kitos dispečerės (T. 4, b. l. 28-29).

70. Teisiamojo posėdžio metu Brigita E. M. parodė, kad UAB „F.“ dispečere ji dirbo prieš 7 metus, vėliau ji įsidarbino dispečere UAB „D.“. Ji telefonu priiminėdavo užsakymus ir pastaruosius perduodavo vairuotojams. Dėl įdarbinimo UAB „F.“ ji ėjo pas buhalterę, darbo sutartį ji gavo, tačiau ji nepamena, kas pasirašė darbo sutartį. Ji nepamena, kas tuo metu buvo UAB „F.“ vadovas, o UAB „D.“ vadovas buvo V. S. Ji dirbo UAB „F.“ ir jai kažkas atnešė sutartį dėl perkėlimo iš vienos įmonės į kitą. Kiek ji prisimena, darbo sutartį su UAB „F.“ ji pasirašė pas buhalterę. UAB „D.“ ji dirbo iki 2012 metų vasario mėnesio. Ji nematė, kad vairuotojai atneštų pinigus, tačiau gal šie pinigus nešdavo UAB „F.“ vyriausiajai dispečerei V., kurios pavardės ji nepamena. UAB „D.“ vyriausiosios dispečerės nebuvo. Buhalterę ji matydavo ne nuolatos, dokumentai, susiję su buhalterija, buvo laikomi buhalterijos kabinete. Apie tai, kad buhalterė būtų nustojusi dirbti ar susirgusi, ji nieko nežino. Buhalterijos kabinetas buvo rakinamas ir raktas buvo pas buhalterę, o ji rakto neturėjo. Buhalterė ateidavo vakare. Jeigu reikėdavo įdarbinti žmogų, buhalterė ateidavo iš ryto ir pabūdavo apie 4 – 5 valandas, tačiau dažniausiai ši ateidavo apie 16-17 val., o iš darbo išeidavo apie 20 val. Ji pati dirbo iki 20 val., jos grafikas buvo slenkantis, pamaina trukdavo 12 valandų. Ikiteisminio tyrimo metu ji geriau prisiminė aplinkybes, taigi ikiteisminio tyrimo pareigūnui duoti ir teisiamojo posėdžio metu paskelbti jos parodymai yra teisingi.

71. Ikiteisminio tyrimo metu Brigita E. M. parodė, kad UAB „F.“ dispečere ji dirbo nuo 2011 metų gegužės mėnesio iki 2011 metų birželio mėnesio. Darbą ji susirado per pusseserę. Darbo sutartį ji pasirašė su direktoriumi G., darbo sąlygas taip pat aptarė su juo. Jos sutartyje buvo numatytas minimalus atlygis, per mėnesį grynaisiais pinigais buhalterė jai išmokėdavo apie 800 litų, kuriuos gavusi ji pasirašydavo darbo apskaitos žiniaraštyje. G. jai pasakė, kad maždaug po trijų mėnesių bus atidaryta nauja įmonė. Praėjus keliems mėnesiams ji paskambino G. ir pastarojo paklausė, ar reikia darbuotojų. Taip 2011 metų rugpjūčio mėnesį ji įsidarbino UAB „D.“ dispečere ir dirbo iki 2012 metų vasario mėnesio. Sutartį ji pasirašė su V., kuris buvo įmonės direktorius. Įmonė buvo įsikūrusi (duomenys neskelbtini). Ji turėdavo priimti klientų užsakymus ir pastaruosius atiduoti vairuotojui. UAB „D.“ ji uždirbdavo apie 500 – 600 litų, kuriuos grynaisiais pinigais jai išmokėdavo buhalterė, kuri duodavo jai pasirašyti žiniaraštyje. Jai niekada nėra tekę iš vairuotojų surinkinėti pinigų, taip pat ji nėra mačiusi, kad kitos dispečerės rinktų pinigus iš vairuotojų. Ji yra mačiusi, kaip vairuotojai grąžindavo asmenines skolas dispečerėms (T. 4, b. l. 39-40).

72. Teisiamojo posėdžio metu I. A. parodė, kad 2011 metais ji dirbo UAB „F.“ dispečere, vėliau – UAB „D.“, o dar vėliau ji išėjo į kitą įmonę. Ją į darbą priėmė D. J. ir G. K.. Išeidama iš darbo ji rašė pareiškimą G. K. Kieno vardu ji rašė pareiškimą, ji neatsimena. Darbe ji priiminėjo užsakymus ir šiuos perdavinėjo vairuotojams, taip pat ji iš vairuotojų priiminėjo pinigus. Buvo važtaraščiai, kuriuose vairuotojai pasirašydavo ir palikdavo jai pinigus, kuriuos ji perskaičiuodavo ir užrašydavo gautą sumą. Atlyginimą ji gaudavo grynaisiais pinigais, kuriuos gavusi ji pasirašydavo buhalterijoje. Ji neprisimena, kokį atlygį ji gaudavo dirbdama UAB „D.“. Atlyginimą jai mokėdavo G. K. Ji nežino, kas nustatė tokią tvarką, kad vairuotojams reikėdavo atnešti pinigus; taip pat ji nežino, kokio direktoriaus nurodymus ji vykdė. Ant stalo buvo lapas su vairuotojų pavardėmis, kuriame ji užrašydavo, kiek pinigų ir kas atvežė. Ji nežino, kas paruošdavo tą lapą. Ji nežino, ar į minėtą lapą ji rašė pavardes, ar vairuotojų šaukinius. Ji neprisimena, ar pats vairuotojas pasirašydavo lape ir ar pasirašydavo ji. Pinigai būdavo dedami į dėžutę su lapais, visą pamainą ši dėžutė stovėdavo ant stalo, po ko ji šią dėžutę nunešdavo į spintą. Kieno ta spinta buvo, ji nežino – tiesiog visi taip darė, nes kažkas pasakė, kad dėžutę reikia nunešti ten. Kai ji atnešdavo pinigus, ten nieko nebūdavo, nes ji pinigus nešdavo iš ryto. Ikiteisminio tyrimo metu ji geriau prisiminė aplinkybes, taigi ikiteisminio tyrimo pareigūnui duoti ir teisiamojo posėdžio metu paskelbti jos parodymai yra teisingi.

73. Ikiteisminio tyrimo metu I. A. parodė, kad UAB „F.“ dispečere ji dirbo nuo 2011 metų birželio mėnesio iki 2012 metų balandžio mėnesio. Darbo sutartį ji pasirašė su direktoriumi D. J., pastarojo pavaduotojas buvo M. K. G. K. būdavo įmonės patalpose, tačiau ar jis duodavo kokius nors nurodymus direktoriui ir pastarojo pavaduotojui, ji nežino, tačiau jai kaip dispečerei G. K. kartais atėjęs duodavo kokius nors patarimus. Įmonė buvo įsikūrusi (duomenys neskelbtini). Kas tvarkė įmonės buhalteriją, ji nežino. Atlyginimą jai mokėdavo galbūt direktorius, atlyginimą ji gaudavo grynaisiais pinigais kiekvieną savaitę po 250 litų. Gavusi atlyginimą ji pasirašydavo žiniaraščiuose, kuriuose būdavo nurodytas mažesnis atlyginimas, nei ji gaudavo realiai. Darbo laiko apskaitos žiniaraščių ji nematė, tačiau ji dirbdavo po 12 valandų per pamainą. Ji dirbdavo dvi dienas ir dvi naktis, po to turėdavo keturias laisvas dienas. Kiek ji atsimena, dirbdama minėtoje įmonėje ji nebuvo nedarbinga. Direktoriaus paliepimu jai reikėdavo rinkti pinigus iš vairuotojų, kurie važinėdavo savo automobiliais: ji rinkdavo nustatytą pinigų sumą, kurią vairuotojai atnešdavo vieną kartą per mėnesį, o tie, kurie dirbo įmonės automobiliais – vieną kartą per savaitę. Vairuotojams atnešus pinigus šį faktą reikėdavo pažymėti lapuose, kuriuose buvo nurodyti vairuotojų šaukiniai. Kas atspausdindavo minėtus lapus, ji nežino, nes lapai visuomet būdavo sudėti dispečerinėje. Patys vairuotojai, pateikę pinigus, niekur nepasirašinėjo. Surinktus pinigus ji nunešdavo į ofiso patalpose esančią spintelę. Pasirašinėti, kad ji pateikė pinigus, nereikėjo. Kas tuos pinigus paimdavo iš spintelės, ji nėra mačiusi. Praktiškai visos dispečerės pinigus imdavo iš vairuotojų, nes taip buvo liepta direktoriaus. Išeidama iš darbo UAB „F.“ ji parašė prašymą atleisti ją iš darbo ir tą pačią dieną arba po kelių dienų parašė prašymą priimti ją į UAB „D.“ dispečere. UAB „D.“ direktorius buvo V. K., tačiau G. K. labai daug laiko praleisdavo įmonės patalpose, esančiose (duomenys neskelbtini), t. y. ten pat, kur buvo įsikūrusi ir UAB „F.“. Dėl kokių priežasčių užsidarė UAB „F.“, ji nežino. Dirbant UAB „D.“ jai taip pat reikėdavo rinkti pinigus, pažymėti tai lape su vairuotojų šaukiniais ir pinigus palikti ofiso spintelėje. Kol ji dirbo UAB „D.“, atlyginimą (taip pat po 250 litų) kas savaitę jai grynaisiais pinigais mokėjo G. K.. Ji dirbo tuo pačiu grafiku, jos pamaina buvo 12 valandų (T. 4, b. l. 41-43).

74. Teisiamojo posėdžio metu V. J. parodė, kad ji dirbo trijose įmonėse – UAB „G.“, UAB „F.“ ir UAB „D.“. G. K. buvo minėtų įmonių generalinis direktorius, o V. S. – lyg ir UAB „D.“ direktorius. Iš pradžių ji dirbo dispečere, vėliau – vyriausiąja dispečere (jeigu ji neklysta, tapti vyriausiąja dispečere jai pasiūlė G. K.). Kai ji įsidarbino, G. K. ateidavo retai, o visus reikalus tvarkė D. J. Vėliau G. K. ateidavo dažniau, būdavo kabinete, buvo galima į jį kreiptis. G. K. brolis M. K. ir du sūnūs taip pat būdavo įmonės patalpose: vienas sūnus V. K. dirbo vairuotoju, o vyresnysis sūnus užeidavo pas mamą. Ji buvo savotiškai atsakinga už kitų dispečerių darbą, prižiūrėjo, kad darbas vyktų sklandžiai, jeigu kuri nors dispečerė negalėdavo išeiti į darbą, eidavo ji. Jos pamainos metu su ja pabendrauti ateidavo direktorius. UAB „F.“ direktorius iš pradžių buvo D. J., o po to – V. S. (ji painioja UAB „F.“ ir UAB „D.“, nes abiejose įmonėse ji dirbo tą patį dispečerės darbą). Dirbdama UAB „F.“ ji gaudavo atlyginimą, kurį grynaisiais pinigais jai mokėdavo G. K.. UAB „D.“ buvo tas pats. Ji nežino, kiek kartų per mėnesį jai būdavo mokami pinigai (lyg ir vieną kartą per mėnesį). Gaudama atlyginimą ji pasirašydavo žiniaraščiuose. Jai atrodo, kad žiniaraščių ji negaudavo. Taip pat G. K. nurodymu ji iš vairuotojų rinkdavo pinigus: buvo vairuotojų planas, kokias sumas vairuotojai turi atnešti, ir tai buvo užrašyta lapuose, kuriuos jai duodavo D. J. Vairuotojų planai keisdavosi priklausomai nuo to, ar vairuotojų automobiliai sugesdavo, ar šie susirgdavo. Viena dispečerė jai perdavė savo darbinę patirtį ir jai papasakojo apie pinigų ėmimą iš vairuotojų. Per pamainą dirbdavo skirtingas dispečerių kiekis, už pinigų surinkimą būdavo atsakinga pagrindinio kanalo dispečerė. Iš vairuotojų surinktus pinigus ji įformindavo minėtuose D. J. jai duotuose lapuose, kuriuose turėjo pasirašyti ji ir vairuotojai. Iš vairuotojų gautus pinigus ji įdėdavo į geležinę dėžutę. Pamainos pabaigoje ji būtinai turėjo suskaičiuoti pinigus, pagal lapuose nurodytas sumas ji patikrindavo, kiek yra pinigų, ir minėtą dėžutę kartu su minėtu lapu ji padėdavo į generalinio direktoriaus G. K. kabinete esančią spintą ir užrakindavo (ji neatsimena, kur būdavo raktas). Tuo metu G. K. kabinete nebūdavo, nes tai būdavo arba 7 valanda arba 19 valanda, tačiau ji matė G. K. skaičiuojantį pinigus iš dėžutės (tai vykdavo apie 11 valandą). UAB „F.“ buhalteriją tvarkė I., kurios pavardės ji neatsimena. Į įmonę ateidavo ir R. K., kuri buvo pristatyta kaip buhalterė. Buhalterės turėjo savo kabinetą, kuriame buvo dokumentai. Dispečerinės durys visada būdavo uždarytos, taigi ji nesidomėjo, kas vyko buhalterijoje, tačiau kelis kartus ji matė, kaip dokumentus, aplankalus iš buhalterijos kažkur nešė G. K.. UAB „F.“ pervadinus į UAB „D.“ įmonės veikla nepasikeitė, jos funkcijos taip pat. Išeidama iš UAB „D.“ ji nerašė jokių dokumentų – ji išėjo savo noru, pasirašiusi, kad su ja įmonė atsiskaitė. Apie savo norą išeiti ji žodžiu informavo G. K. D. R. G. K. jai pristatė kaip direktorę (kada tai buvo, ji neatsimena). D. R. ji matė pora kartų, tačiau su pastarąja darbo klausimais ji nebendravo. D. R. nedavė kitiems darbuotojams nurodymų darbiniais klausimais. Ikiteisminio tyrimo metu ji geriau prisiminė aplinkybes, taigi ikiteisminio tyrimo pareigūnui duoti ir teisiamojo posėdžio metu paskelbti jos parodymai yra teisingi.

75. Ikiteisminio tyrimo metu V. J. parodė, kad nuo 2010 metų gruodžio mėnesio iki 2012 metų kovo mėnesio ji dirbo UAB „F.“ vyriausiąja dispečere. Aptarti darbo sąlygų ji susitiko su minėtos įmonės direktoriumi minėtos įmonės patalpose, esančiose (duomenys neskelbtini). Tuo metu minėtos įmonės direktoriaus pareigas ėjo D. J. su M. K. (G. K. broliu). Jai dirbant UAB „F.“, pastarosios direktoriai nesikeitė. Jeigu jai reikėdavo parašo, susijusio su darbiniais klausimais, ji kreipdavosi į direktorių D. J., o apie atliktą darbą ji visuomet informuodavo G. K. Taip pat po kiekvienos pamainos ji buvo įpareigota G. K. paskambinti ir šiam pranešti apie pamainos darbą (skambinti G. K. ir šiam atsiskaityti buvo įpareigotos visos dispečerės). Sekmadieniais į įmonę atvykdavo G. K., kuris susitikdavo su įmonės direktoriumi D. J. aptarti einamų klausimų. Iki 2011 metų pabaigos minėtose patalpose veikė tik viena įmonė – UAB „F.“, tačiau 2011 metų pabaigoje G. K. pranešė, kad atidaroma dar viena (duomenys neskelbtini) įmonė – UAB „D.“, kurios direktorius buvo V. S.. Apie tris – keturis mėnesius minėtose patalpose veikė dvi įmonės – UAB „D.“ ir UAB „F.“. Abi įmonės naudojosi vienu telefono numeriu. Apie 2012 metų pradžią G. K. jai pranešė, kad ji dirbs tik UAB „D.“, o UAB „F.“ uždaroma. G. K. paaiškino, kad jos darbo pobūdis nesikeis, o keisis tik įmonės pavadinimas ir direktorius, kuriuo taps V. S.. Pasirašyti naują darbo sutartį bei kitus dokumentus jai pateikė buhalterė (arba R. K., arba I., kurios tvarkė UAB „F.“ ir UAB „D.“ buhalterinę apskaitą). Įmonėje dirbo dar viena buhalterė, tačiau pagrindinius dokumentus tvarkydavo I. ir R. K.. Visus nurodymus, kaip tvarkyti dokumentus, buhalterės gaudavo iš G. K.. Įmonės patalpose buvo įrengtas kabinetas buhalterėms, kuriame buvo laikomi UAB „F.“ ir UAB „D.“ dokumentai. Jai yra tekę matyti, kaip G. K., padedamas sūnų V. ir V., išnešdavo iš įmonės patalpų dokumentus, prieš tai gavęs įspėjimą apie planuojamus patikrinimus. Darbo užmokestį jai mokėdavo G. K. kiekvieną sekmadienį (apie 250 litų per savaitę, apie 1 000 litų per mėnesį). Darbo užmokesčio apskaitos žiniaraščiuose ji pasirašinėdavo kiekvieną mėnesį po vieną kartą. Žiniaraščiuose būdavo pažymėta mažesnė pinigų suma, nei ji gaudavo, t. y. buvo pažymėta, kad jai mokamas apie 600 litų darbo užmokestis. Darbo laiko apskaitos žiniaraščiuose ji nepasirašinėdavo. Per pamainą ji dirbdavo 12 valandų nuo 08.00 val. iki 20.00 val. arba nuo 20.00 val. iki 08.00 val. dvi paras, o dvi paros būdavo laisvos. G. K. paliepimu ji iš vairuotojų rinko pinigus. D. J. kiekvieną rytą pateikdavo važtaraštį, pagal kurį vairuotojai atsiskaitydavo su įmone už (duomenys neskelbtini) veiklą. Pirmadieniais – ketvirtadieniais buvo renkama po 70 litų už parą, penktadieniais – šeštadieniais – nuo 100 litų iki 120 litų už parą. Sekmadienis būdavo laisva diena, tačiau jei vairuotojai dirbdavo sekmadieniais, tai įmonei mokėjo 5 litus už parą. Vairuotojams pristačius pinigus važtaraščiuose ji pažymėdavo, koks vairuotojas, kokią pinigų sumą sumokėjo, prie kiekvienos sumos pasirašydavo, o pamainos pabaigoje visus pinigus ji suskaičiuodavo, įrašydavo į važtaraštį galutinę sumą, pasirašydavo ir įdėjusi pinigus į maišelį juos nunešdavo į direktoriaus kabinetą bei padėdavo į kabinete esančią spintą. Pirmadieniais – ketvirtadieniais per pamainą visi vairuotojai, dirbę įmonės automobiliais, sumokėdavo iki 1 000 litų, o penktadieniais – šeštadieniais – iki 2 000 litų. Vairuotojai, dirbę savo automobiliais, nešdavo skirtingas sumas, priklausomai nuo vairuotojo plano, bet sumos buvo nuo 100 litų iki 150 litų per savaitę. Sekmadieniais šiuos pinigus pasiimdavo G. K., kuris taip pat pasiimdavo ir važtaraščius. Iš šių pinigų taip pat buvo mokamas atlyginimas dispečerėms. Kai ji buvo įdarbinta UAB „D.“, vairuotojai mokėdavo įmonei tokias pačias sumas, kaip ir dirbant UAB „F.“, keitėsi tik atlyginimo išmokėjimo tvarka – pinigus (po 75 litus) ji gaudavo kiekvieną dieną: šiuos pinigus ji pati pasiimdavo iš kasos ir tai pažymėdavo direktoriaus duotame važtaraštyje. G. K. kiekvieną dieną nuo 11.00 val. iki 15.30 val. būdavo UAB „D.“ patalpose. Jis įdarbindavo vairuotojus, tvarkydavo važtaraščius, tvarkydavo automobilius, tardavosi su vairuotojais dėl einamų klausimų, prižiūrėjo dispečerių darbą bei automobilių serviso darbą, kuris buvo įrengtas patalpų rūsyje. Be G. K. žinios ji neturėjo teisės į įmonės patalpas įleisti jokių pašalinių žmonių – net vairuotojai pinigus duodavo per langelį (T. 4, b. l. 46-47).

76. Teisiamojo posėdžio metu A. D. parodė, kad nuo 2011 metų vasario mėnesio iki 2012 metų pavasario ji dirbo UAB „F.“ užsakymų priėmėja. Minėtos įmonės vadovu tiek ji, tiek vairuotojai laikė G. K. Jos darbo vieta būdavo patalpose, esančiose (duomenys neskelbtini). Žmonės kviesdavo (duomenys neskelbtini), o jai reikėdavo išsiaiškinti, iš kur žmogus važiuoja, ir šią informaciją perduoti vairuotojui. Ji dirbdavo pamainomis, gaudavo atlyginimą. Atlyginimą jai mokėdavo grynaisiais pinigais; ar gaunant atlyginimą jai reikėdavo kur nors pasirašyti, ji nepamena. Su G. K. jai gal ir tekdavo spręsti darbo klausimus, bet ji to neatsimena. Dažniausiai ji atsiskaitydavo D. J., bet pastarajam iš direktoriaus tapus vairuotoju vadovu liko G. K. Kodėl D. J. pakeitė pareigas, ji neatsimena. Kiekvienam vairuotojui buvo nustatyta suma, kurią jis privalėjo atnešti už užsakymus: sumos priklausydavo nuo to, kiek kas dirbo – jeigu automobilis buvo remontuojamas, tai vairuotojas atnešdavo mažiau; jeigu automobilis visą savaitę buvo remontuojamas, pinigų vairuotojas iš viso nenešdavo. Vairuotojai pinigus atnešdavo jai (kiekvienas vairuotojas atnešdavo skirtingas sumas), o ji tai turėdavo užfiksuoti ir perduoti vadovui. Gautus pinigus ji sudėdavo į juodą dėžutę, kurią pamainos pabaigoje nunešdavo į direktoriaus kabinetą, kuriame dirbdavo arba D. J., arba G. K., arba V. S., ir ten padėdavo. Iš savo patalpos į minėtą kabinetą ji įeidavo be raktų. Į ofisą bet kas įeiti negalėjo; prie įėjimo būdavo skambutis; ji galėdavo atidaryti antras duris ir per langelį matydavo, kas ateidavo – per tas antras duris ateidavo pamaina ir vairuotojai atiduoti pinigų. Iš darbo ji išėjo savo noru; ji nepamena, ar išeidama iš darbo ji rašė prašymą.

77. Ikiteisminio tyrimo metu A. D. parodė, kad nuo 2011 metų vasario mėnesio iki 2012 metų gegužės mėnesio ji dirbo UAB „F.“ užsakymų priėmėja. Darbo sąlygas ji aptarė su įmonės direktoriumi D. J.. Ji neatsimena, kas pateikė jai pasirašyti darbo sutartį. Įmonėje dirbo ne viena buhalterė, tačiau šių vardų ir pavardžių ji nežino. Ji dirbo slenkančiu grafiku puse etato, per mėnesį gaudavo apie 1 000 litų atlyginimą. Ar atlyginimą ji gaudavo grynaisiais pinigais, ar pavedimu, ji neatsimena; ar gaudama atlyginimą ji pasirašinėjo darbo užmokesčio apskaitos žiniaraščiuose, ji neatsimena. Jai iš vairuotojų reikėdavo rinkti pinigus už automobilių nuomą (jei vairuotojai dirbdavo įmonės automobiliais) bei už dispečerinės paslaugas. Pagal susitarimą vieni vairuotojai pinigus nešdavo kartą per savaitę, kiti – kartą per dieną. Kokias sumas atnešdavo vairuotojai, ji neprisimena. Ji pasižymėdavo, kas ir kiek pinigų atnešė. Surinktus pinigus ji įdėdavo į juodos spalvos dėžutę, kuri paprastai būdavo laikoma įmonės patalpose, esančiose (duomenys neskelbtini). Įmonės patalpose dažnai lankydavosi M. bei G. K.. Kokios buvo jų pareigos, ji nežino. G. K. domėjosi įmonės veikla, kalbėdavosi su vairuotojais bei dispečerėmis. Prieš jai išeinant iš darbo G. K. dažniausiai būdavo įmonės patalpose, o M. K. ir D. J. minėtose patalpose ji nebematė (T. 4, b. l. 62-63).

78. Teisiamojo posėdžio metu A. G., parodė, kad ikiteisminio tyrimo metu ikiteisminio tyrimo pareigūnui duotuose jos parodymuose yra daug netiesos, nes ji bijojo sakyti tiesą. 2010 – 2011 metais jos vyras dirbo UAB „F.“ automechaniku, o ji dirbo kitoje vietoje. Tuo metu ji laukėsi, jai prasidėjo problemos su sveikata, taigi jos vyras paprašė ją įdarbinti UAB „F.“ bent valytoja. Taip ir buvo padaryta: likus pusantro mėnesio iki jos išėjimo į dekretines atostogas su ja buvo sudaryta darbo sutartis, ji buvo įforminta vadybininke visu etatu, sutartyje įrašytas 800 litų atlyginimas (jai atrodo, kad sutartis buvo pasirašyta D. J.), bet ji minėtoje įmonėje realiai nedirbo, atlyginimo negaudavo, nes nedirbo (ikiteisminio tyrimo metu ji sakė gaudavusi atlygį, nes ji bijojo) – ji buvo įforminta tik tam, kad ramiai išeitų motinystės atostogų. Ji žino, kad minėta įmonė buvo uždaryta ir jos vyras sulaukė skambučio, kad ji ateitų ir pasirašytų dėl išėjimo iš darbo. Su niekuo iš teismo posėdžių salėje esančių kaltinamųjų jai neteko bendrauti. Apie minėtos įmonės veiklą ir darbą jai nebuvo žinoma ir ji tuo nesidomėjo. Ji niekada nebendravo su dispečerėmis, nematė, kas nešė pinigus, o sutuoktinis jai tokių dalykų irgi nepasakojo.

79. Ikiteisminio tyrimo metu A. G. parodė, kad nuo 2010 metų spalio mėnesio iki 2011 metų sausio mėnesio ji dirbo UAB „F.“ vadybininke. Į jos pareigas įėjo sąskaitų tvarkymas. Kiek jai žinoma, įmonės direktorius buvo G. K. Jai darbo sutartį pasirašyti pateikė moteris, dirbusi personalo skyriuje. Ji niekada nėra rinkusi pinigų iš vairuotojų – tai darydavo dispečerės. Kokias sumas vairuotojai nešdavo dispečerėms už dispečerinės paslaugas, ji nežino. Ji buvo įdarbinta pilnu etatu, dirbdavo nuo 08.00 val. iki 17.00 val. nuo pirmadienio iki penktadienio, atlyginimą (apie 800 litų) grynaisiais pinigais jai mokėdavo kartais G. K., kartais buhalterė. Už gautą atlyginimą ji kiekvieną kartą pasirašydavo darbo užmokesčio apskaitos žiniaraščiuose (T. 4, b. l. 68-69).

80. Teisiamojo posėdžio metu T. J. parodė, kad iš G. K. jis nuomojosi garažo patalpas. Jis žino, kad UAB „F.“ ir UAB „D.“ yra (duomenys neskelbtini) įmonės, įsikūrusios vienoje vietoje. Jis darbinosi į autoservisą autošaltkalviu, tačiau jis nepamena, su kokia įmone jis pasirašė darbo sutartį. Pasirašyti darbo sutartį jam padavė G. K., darbo klausimais jis tardavosi taip pat su G. K. Su V. S. jis pasišnekėdavo, bet ne dėl darbo. Jo žiniomis, minėtų įmonių direktorius buvo G. K. – jis taip suprato, nes G. K. jį priėmė į darbą, padavė darbo sutartį. Jis remontuodavo tik UAB „D.“ ar UAB „F.“ (duomenys neskelbtini) automobilius. Jo darbo diena buvo nuo 09.00 val. iki 17.00 val. Jis dirbo apie 5 – 6 mėnesius, atlyginimą (600 litų) kiekvieno mėnesio paskutinę dieną grynaisiais pinigais jam mokėdavo G. K.. Dėl atlyginimo gavimo dokumentai įforminami nebuvo ir jis niekur nepasirašydavo. Per tą laiką nedarbingas jis nebuvo.

81. Ikiteisminio tyrimo metu T. J. parodė, kad nuo 2012 metų vasario mėnesio iki 2012 metų birželio mėnesio jis dirbo UAB „F.“ autošaltkalviu. Minėtos įmonės direktorius buvo G. K., kuris pateikė jam pasirašyti darbo sutartį, pagal kurią jis buvo įdarbintas ketvirčiui etato bei sutartas apie 200 litų atlyginimas. Visais darbo klausimas jis bendraudavo tik su G. K.. Jis dirbdavo nuo pirmadienio iki penktadienio apie 2 valandas per dieną. Atlyginimą grynaisiais pinigais jam mokėdavo G. K., darbo užmokesčio apskaitos žiniaraščiuose jis nepasirašinėjo. Kol jis dirbo UAB „F.“, jis nebuvo nedarbingas (T. 4, b. l. 86-87).

82. Teisiamojo posėdžio metu J. O. parodė, kad nuo 2011 m. vasario 2 d. iki 2012 m. kovo 22 d., ji dirbo buhaltere UAB „F.“ ir UAB „D.“, kurios teikė (duomenys neskelbtini) paslaugas. UAB „F.“ vadovavo D. J., o UAB „D.“ – V. S., kurie, jos manymu, buvo tik samdomi direktoriai. Kas minėtose įmonėse priiminėjo sprendimus, ji nežino. Ji dirbo pagal darbo sutartį, dėl darbo sąlygų ji kalbėjosi su I. M.. Darbo sutartį ji pasirašė (duomenys neskelbtini) esančiame biure. Su D. J. dėl darbo ji nekalbėjo, D. J. ji pamatė tik kai jis pasirašė darbo sutartį. Ji nežino, ar D. J. tuo metu, kai buvo direktorius, dirbo ir (duomenys neskelbtini). Nurodymus jai duodavo G. K.. Dirbti su buhalterine programa ją mokė I. M.. Ji dirbo nepilną darbo dieną. Ji ruošdavo darbuotojų priėmimo dokumentus, darbo grafikus, tabelius, atlyginimus, dirbo su Sodra, pridėtinės vertės mokesčio sąskaitomis, tvarkė buhalterinę apskaitą. Visi įmonės buhalteriniai dokumentai, darbo sutartys, PVM sąskaitos – faktūros, sutartys su tiekėjais, Sodros dokumentai, buvo laikomi jos kabinete. Būdavo, kad dokumentus jai atnešdavo D. J., I. M., G. K. (pastarasis minėtose įmonėse dirbo vadybininku, bet ką jis darė, ji tiksliai nežino). Jos kabinetas buvo rakinamas, bet į jį galėjo įeiti bet kas, nes jos stalčiuje gulėjo generatorius, naudojamas prisijungimui prie Sodros, kurio kodus žinojo tiek ji, tiek I. M., ir USB laikmena, kurioje buvo įrašyta buhalterinė programa. Jai atėjus į darbą kabinetas dažnai jau būdavo atidarytas. Ji neklausė, kas turėjo raktus nuo jos kabineto. I. M. buvo įmonės kasininkė, ši sėdėjo administracijoje. Ji nežino, kur buvo laikoma įmonės kasa. Įmonė atsiskaitydavo grynaisiais pinigais, būdavo rašomi kasos pajamų orderiai, buvo atsiskaitoma su tiekėjais. Atlyginimas buvo mokamas per kasą grynaisiais pinigais, buvo bendras visų darbuotojų algalapis. Ji atlyginimą gaudavo taip pat grynaisiais pinigais. Ji gaudavo minimalų atlyginimą, papildomai nieko negaudavo. Išmokant atlyginimus pasirašydavo direktorius D. J. ir kasininkė I. M.. Pagal dokumentus kasoje pinigų užtekdavo. Ji neslėpė jokių įmonės dokumentų. Visa įmonės buhalterinės programa buvo įrašyta USB laikmenoje, o kompiuteryje programos nebuvo. Minėta programa galėjo naudotis visi – ir I. M. mokėjo naudotis programa. Su generatoriumi ji galėjo prisijungti prie Sodros. Su banku dirbo R. K., pastarajai ji paruošdavo pavedimus sumokėti mokesčius, o R. K. darydavo pavedimus. R. K. UAB „F.“ dirbo administratore, UAB „D.“ R. K. nedirbo. G. K. dirbo UAB „F.“, jai atrodo, kad UAB „D.“ jis nedirbo. PVM deklaracijas VMI teikdavo ji (elektroniniu būdu teikiant deklaracijas vadovo parašo lyg tai nereikėjo) iki kiekvieno mėnesio 25 dienos. Gal kelis kartus buvo taip, kad po PVM deklaracijos pateikimo ji rado sąskaitų faktūrų, neįtrauktų į pateiktą PVM deklaraciją, tuomet reikėjo pasitikslinti PVM deklaracijas. Dėl deklaracijų tikslinimo ji kalbėdavo su UAB „F.“ direktoriumi D. J. ir G. K., o dėl UAB „D.“ deklaracijų tikslinimo – su V. S.. Ji niekam nenurodydavo, kiek reikia įnešti pinigų mokesčiams sumokėti, nes tai neįėjo į jos pareigas. Duomenis apie mokėtinus mokesčius ji pateikdavo R. K., kuri šiuos mokesčius sumokėdavo. Pagal banko sąskaitų išrašus buvo pakankamai pinigų sumokėti mokesčius. Jai atrodo, kad UAB „F.“ veiklą vykdė pelningai. PVM būdavo ir sumokėtinas ir grąžintinas, tačiau ji nežino, iš ko susidarydavo grąžintinas PVM. UAB „F.“ išlaidas sudarė perkamos automobilių detalės, kurios buvo skirtos nuosaviems ir nuomojamiems automobiliams. (duomenys neskelbtini) (jų buvo apie 50) dirbo pagal darbo sutartis, kurias ruošdavo ji: naujų darbuotojų dokumentus jai atnešdavo ir direktorius D. J., ir G. K., arba atėjusi į darbą ji ant savo stalo jau rasdavo naujo darbuotojo dokumentus su rašteliu „paruošti dokumentus“. Tarp jos ir vadovų konflikto nebuvo ir nebuvo taip, kad jai būtų skambinę ir prašę raktų nuo kabineto. Kai jai išeinant iš darbo nieko darbe nebūdavo, ji kabinetą rakindavo ir raktą pasiimdavo, o kai kas nors darbe būdavo, ji kabineto nerakindavo ir raktus palikdavo pirmame stalčiuje. Buhaltere ji dirbo 12 metų, viską ji tvarkė pagal dokumentus ir jai klausimų nekildavo. Visi dokumentai buvo su parašais, rekvizitais. Ji nežino, ar įmonė vairuotojams realiai mokėjo atlyginimus. Vairuotojams buvo išrašomas bendras algalapis su parašais, o jei nebūdavo parašų, pinigai būdavo deponuojami, kas reiškia, kad žmogus negaudavo pinigų. Kasos išlaidų orderį ji išrašinėdavo tik kai būdavo parašai. Sprendimą dėl pinigų deponavimo priimdavo kasininkė, atlyginimo išmokėjimui būdavo trys dienos. Taip pat (duomenys neskelbtini) įnešdavo pinigus už (duomenys neskelbtini) paslaugas: buvo surašyti kvitukai, kuriuose buvo nurodytas laikas, maršrutas, ir pagal šiuos kvitus buvo surašomi kasos pajamų orderiai. Ji surinkdavo kvitukus už mėnesį ir pagal šiuos buvo surašomas kasos pajamų orderis, nurodant parašyta „pajamos už transporto paslaugas“. Ji nežino, ar (duomenys neskelbtini) mokėjo fiksuotą mokestį. Grynųjų pinigų ji nematė, ji matė tik kvitus. D. J. pasirašydavo sutartis, kurias ji apskaitydavo. Avansinėse apyskaitose buvo pirktos automobilių detalės, draudimas. Pinigai už avansines apyskaitas buvo išduodami G. K. ir D. J.. Kadangi jai esant nedarbingai jai tris mėnesius nebuvo mokamas atlyginimas, ji išsiuntė prašymą atleisti ją iš darbo. Ji nebandė aiškintis, kodėl jai nesumoka atlyginimo. Ją iš darbo atleido D. R. Įmonės daiktų ji neturėjo, buhalterinių dokumentų į namus ji neėmė. D. R. buvo direktorė maždaug nuo 2012 metų pradžios (prieš tai D. R. dirbo vadybininke), tačiau ji neprisimena, kad D. R. jai būtų nurodžiusi ruošti darbo sutartis ar davusi kokius nors nurodymus. Su D. R. ji bendravo mažai, pastarajai pradėjus vadovauti ji buvo nedarbinga.

83. Ikiteisminio tyrimo metu J. O. parodė, kad nuo 2011 m. vasario 2 d. iki 2012 metų pradžios ji dirbo UAB „F.“ buhaltere. Darbą minėtoje įmonėje ji rado per kaimynę, kuri davė I. M. telefono numerį. Susiskambinusi su I. M. ji susitarė susitikti įmonės patalpose, esančiose (duomenys neskelbtini). Darbo sąlygas ji aptarė su I. M., kuri įmonėje buvo kasininkė. Minėtos įmonės direktoriai jai dirbant buhaltere buvo du – D. J. ir D. R. Įmonės direktoriaus pavaduotojas buvo M. K., o G. K. buvo vadybininkas. Darbo sutartį pagal šabloną atsispausdino ji pati ir šią sutartį davė pasirašyti direktoriui D. J.; pastarajam pasirašius ji sutartį taip pat pasirašė. Dirbti su buhalterine programa ją išmokė I. M., kuri ją supažindino su darbo specifika, nurodė, kur bus jos darbo vieta bei kur laikomi įmonės dokumentai. Pastarieji buvo laikomi įmonės patalpose atskirame kabinete. Ji buvo įdarbinta 2 valandoms per dieną, į darbą ji ateidavo po pietų. Į apskaitą jai reikėdavo įvesti pirminius dokumentus: (duomenys neskelbtini) kelionės kvitus, PVM sąskaitas – faktūras, banko išrašus, kasos pajamų/išlaidų orderius, pasirašytas darbo sutartis (minėti dokumentai jau būdavo padėti ant jos darbo stalo). Pasitaikydavo atvejų, kad dokumentus jai atnešdavo G. K., M. K. ar D. J., tačiau tokie atvejai buvo reti. Įmonėje buvo naudojami grynieji pinigai, taip pat įmonė turėjo sąskaitų banke. Kasos knygą ji pildė pagal pateiktus kasos pajamų bei išlaidų orderius. Grynieji pinigai įmonėje atsirasdavo vairuotojams atsiskaičius už dispečerinės paslaugas bei įmonėms atsiskaičius už (duomenys neskelbtini) paslaugas. Mėnesio pradžioje jai būdavo pateikiamos banko sąskaitų išklotinės, kurias ji rasdavo ant stalo, todėl ji nežino, kas jai pateikdavo mintus dokumentus. Kiek jai yra žinoma, prisijungimus prie banko sąskaitų turėjo R. K., kuri galėjo disponuoti įmonės banko sąskaita. Buhalterijos kabinete esančio stalo stalčiuje gulėjo USB laikmena su visa UAB „F.“ tvarkoma buhalterine apskaita, prie programos galėjo prisijungti bet kas, kas patekdavo į kabinetą bei mokėdavo prisijungti prie sistemos, žinojo slaptažodžius (slaptažodį jai pasakė I. M.). Išrašinėdama buhalterinius dokumentus iš buhalterinės apskaitos programoje įvestų duomenų ji matydavo, kad dokumentus išrašinėja ne tik ji (pavyzdžiui, PVM sąskaitas – faktūras). Kabinete ji dirbdavo viena, kabinetas buvo rakinamas, o raktą nuo kabineto turėjo ji, nors kartais atėjusi į darbą ji rasdavo atrakintą kabinetą. Kas dar be jos turėjo šių patalpų raktą, ji nežino. Kasdien įmonės patalpose dirbo I. M., R. K., D. J., M. K., G. K., V. S., kuris buvo vadybininkas, dispečerės. Pranešimus Sodrai apie darbuotojus ji teikdavo elektroniniu paštu. Įmonė su Sodra buvo sudariusi sutartį, todėl turėjo Sodros generatorių, kuriuo ji ir prisijungdavo pateikdama pranešimus. Šis generatorius gulėjo stalo stalčiuje. Pranešimus Sodrai ji pildydavo pagal pateiktus duomenis apie darbuotojus – jei darbuotojas sirgdavo, per Sodrą buvo matomi duomenys iš poliklinikų. Taip pat G. K. ir D. J. nurodydavo darbuotojus (paprastai tai būdavo vairuotojai), kurie į darbą neatvykdavo be priežasties, tokiu atveju jiems būdavo įrašomos pravaikštos. Pravaikštos darbuotojams būdavo fiksuojamos kiekvieną mėnesį – nebuvo mėnesio, kad G. K. arba D. J. nebūtų nurodęs darbuotojo, kuris neatvykdavo į darbą be priežasties. Įmonės patalpose buvo pakabintas visų įmonės darbuotojų darbo laiko grafikas, pagal kurį ji pildydavo darbo laiko bei darbo užmokesčio apskaitos žiniaraščius: ji kiekvieną mėnesį visiems įmonės darbuotojams apskaičiuodavo darbo užmokestį, darbo užmokesčio apskaitos žiniaraštyje matydavo, kad yra parašai, žiniaraščio pagrindu surašydavo kasos išlaidų orderį atlyginimams išmokėti (buvo surašomas vienas orderis), kuriame pasirašydavo I. M., įmonės direktorius ir ji pati. Atlyginimai darbuotojams buvo mokami grynaisiais pinigais, tačiau apie tai ji gali pasakyti tik iš dokumentų, nes paties pinigų mokėjimo darbuotojams ji niekada nėra mačiusi. Jai pačiai atlyginimą mokėjo I. M.. Darbo sutartis bei įsakymus dėl darbuotojų priėmimo bei atleidimo ji atspausdindavo pagal šabloną, minėtus dokumentus pasirašydavo įmonės direktorius bei žmonės, kurie būdavo priimami į darbą. Į įmonės apskaitą nebuvo traukiamos kuro išlaidos (jai nėra tekę pildyti dokumentų, susijusių su kuru). Draudimo, remonto išlaidos į apskaitą buvo įtraukiamos. Kiekvieną mėnesį į programą buvo įvedami buhalterinės apskaitos registrai, kurie buvo laikomi USB laikmenoje. Deklaracijas VMI ji teikdavo elektroniniu paštu, deklaracijas ji pildydavo pagal pateiktus dokumentus. 2012 m. pradžioje ji susirgo ir nustojo eiti į darbą, o 2012 m. kovo 22 d. ji parašė prašymą nutraukti darbo sutartį, kurį išsiuntė registruotu paštu į UAB „F.“. Paskutinę darbo dieną ji visus atspausdintus UAB „F.“ dokumentus paliko įmonės patalpose, sudėtus į segtuvus sieninėje spintoje; taip pat ji paliko Sodros generatorių bei USB laikmeną su buhalterinės apskaitos programa, kuria ji tvarkė UAB „F.“ buhalterinę apskaitą. Dokumentų priėmimo – perdavimo aktas nebuvo pasirašinėjamas. 2011 metų rugpjūčio mėnesį I. M. ir G. K. jai pasakė, kad jai reikės tvarkyti dar vienos įmonės – UAB „D.“ buhalterinę apskaitą. Ji pagal šabloną atsispausdino darbo sutartį, kurią pasirašė ji ir UAB „D.“ direktorius V. S. . UAB „D.“ buvo įsikūrusi tose pačiose patalpose kaip ir UAB „F.“, t. y. (duomenys neskelbtini). UAB „D.“ ji buvo įdarbinta taip pat 2 valandoms. Į darbą ji ateidavo po pietų, o pirminius dokumentus rasdavo sudėtus ant stalo. I. M. UAB „D.“ įdarbinta nebuvo, jokių reikalų su šia įmone netvarkydavo. R. K. taip pat nedirbo UAB „D.“. G. K. šioje įmonėje dirbo, tačiau ji jo pareigų nežinojo. V. K. dirbo su vairuotojais, dispečerėmis. Minėtos įmonės direktorius buvo V. S.. Kasininko pareigybės UAB „D.“ nebuvo. Ar minėta įmonė turėjo banko sąskaitas, ji neprisimena. Minėtos įmonės buhalterinę apskaitą ji tvarkė naudodamasi tokia pačia programa kaip ir UAB „F.“. UAB „D.“ patalpose stalo stalčiuje buvo laikoma atskira USB laikmena, kurioje buvo UAB „D.“ buhalterinės apskaitos programa. Kasos knygą, visus reikiamus registrus pildydavo ji. Darbo laiko bei užmokesčio apskaitos žiniaraščiai buvo pildomi. Atlyginimus apskaičiuodavo ji, tačiau, kas juos išmokėdavo, ji nežino – pagal dokumentus buvo matyti, kad atlyginimai darbuotojams turėjo būti mokami grynaisiais pinigais. Pranešimus Sodrai bei deklaracijas VMI teikdavo ji. Į UAB „D.“ apskaitą nebuvo traukiamos kuro išlaidos. Draudimo, remonto išlaidos į apskaitą buvo įtraukiamos. 2012 m. pradžioje ji susirgo ir nustojo eiti į darbą, o 2012 m. kovo 22 d. parašė prašymą nutraukti darbo sutartį bei pastarąjį išsiuntė registruotu paštu UAB „D.“. Dokumentų priėmimo – perdavimo akto ji nepasirašinėjo. Tiek UAB „F.“, tiek UAB „D.“ dokumentai buvo tvarkomi ir visa veikla buvo vykdoma tokiu pačiu principu, tik skyrėsi įmonių direktoriai ir pavadinimai. Abiejų įmonių veikloms vadovavo bei nurodymus duodavo G. K. Kai reikėdavo apmokėti sąskaitas antstoliams, VMI, Sodrai pavedimu, ji sudarydavo sąrašą, kam ir kiek reikia sumokėti pinigų, šį sąrašą nunešdavo į kabinetą, kuriame dirbo R. K. ir I. M. Pagal banko sąskaitų išklotines ji matydavo, kad sąskaitos būdavo apmokėtos. Kelis kartus ji yra mačiusi, kad pavedimus darydavo R. K. (T. 4, b. l. 102-105).

84. Teisiamojo posėdžio metu B. G. parodė, kad nuo 2012 metų gegužės mėnesio ji dirbo UAB „D.“ vyriausiąja buhaltere. Įmonės paslaugos buvo informacinių užsakymų pardavimai, (duomenys neskelbtini) paslaugų ir pervežimo paslaugos, bet kaip veikė ši įmonė, ji nežino. Įmonės direktorius tuo metu buvo V. S. Atėjusi į darbą apskaitos dokumentų ji neperėmė, nes nebuvo iš ko šiuos dokumentus perimti – ji rado tik ant stalo padėtus visus apskaitos dokumentus ir pradėjo nuo to, ką rado. Į apskaitą ji suvedė pirminius buhalterinius dokumentus, ankstesnės darbuotojos įvestų buhalterinių dokumentų ji netikrino, nes tai – ankstesnės buhalterės atsakomybė. Išmokant atlyginimus žiniaraštis buvo atiduodamas kasininkui. Ji nematė, kaip buvo išmokami atlyginimai – jos atlyginimą į jos mažąjį kabinetą, kuriame dirbo ji viena, jai atnešdavo kasininkas V. K. (kartais – direktoriaus pavaduotojas V. K.). Jai pradėjus dirbti minėtoje įmonėje kasininkas buvo V. S., vėliau pastarąjį pakeitė V. K., dar vėliau – V. K. Ji nieko bendro su grynaisiais pinigais neturėjo, bankinių pervedimų ji niekada nedarė (pastaruosius darė V. K.). Ji nežino, kaip (duomenys neskelbtini) vairuotojams buvo išmokami atlyginimai – vairuotojai dirbo su individualios veiklos pažymomis. Kur buvo laikomi įmonės grynieji pinigai, gali atsakyti kasininkas. Įmonėje buvo apskaitos programa, kurios pavadinimo ji nežino („R.“ buvo naudojama tik nuo 2015 metų). Apskaitos programa buvo įmonės kompiuteryje, o kaip su minėta programa dirbti, jai parodė I. M.

85. Ikiteisminio tyrimo metu B. G. parodė, kad nuo 2012 metų gegužės mėnesio ji dirbo UAB „D.“ buhaltere. Darbą jai pasiūlė buvęs šios įmonės darbuotojas E. P. Darbo sąlygas ji aptarė su UAB „D.“ akcininku G. K., su kuriuo ji susitiko įmonės patalpose, esančiose (duomenys neskelbtini). Kas jai pateikė pasirašyti darbo sutartį, ji neprisimena. Įmonės apskaitą ji tvarko įmonės patalpose, kuriose ji dirba 1 – 2 kartus per savaitę po 2 – 6 valandas priklausomai nuo to, kiek ir kokių darbų reikia atlikti. Pradėjusi dirbti UAB „D.“ buhaltere jokių dokumentų iš buvusios buhalterės ji neperėmė ir dokumentų priėmimo – perdavimo akto ji nepasirašė. Ji niekada nėra bendravusi su buvusia minėtos įmonės buhaltere, tik iš kalbų įmonėje ji suprato, kad buvusi buhalterė dingo. Pradėjusi dirbti ji rado UAB „D.“ atspausdintų dokumentų, kuriuos tvarkė buvusi buhalterė – jie buvo laikomi įmonės patalpose esančiame buhalterijos kabinete. Įmonės direktorius buvo V. S., pastarojo pavaduotojai – G. K. ir V. K., V. K., administratorė R. K. Įmonės kasininko pareigas iš pradžių ėjo V. S., šiuo metu šias pareigas eina V. K.. Nuo 2015 metų pradžios apskaitą ji tvarko su programa „R.“, o kokia programa ji naudojosi iki 2015 metų, ji neprisimena. Dirbti su buhalterinės apskaitos programa ją apmokė I. M., kuri pati UAB „D.“ niekada nedirbo. Buhalterinės apskaitos programa „R.“ yra įrašyta kompiuteryje. Programa, kuria ji apskaitą tvarkė iki 2015 metų, buvo laikoma USB laikmenoje, kuri visada buvo ir dabar yra laikoma buhalterijos kabinete esančio stalo stalčiuje. Jai pradėjus dirbti su programa, laikoma USB laikmenoje, jokie duomenys, kuriuos tvarkė ankstesnė įmonės buhalterė, ištrinti nebuvo, viskas, ką suvedinėjo buvusi buhalterė, buvo USB laikmenoje. Dokumentus (PVM sąskaitas – faktūras, kasos pajamų/išlaidų orderius), kuriuos reikia įvesti į apskaitą, atėjusi į įmonės patalpas ji randa ant savo darbo stalo. Banko sąskaitų išrašus iš pradžių jai pateikdavo R. K., o šiuo metu – V. K. (tikslaus laiko, kada V. K. pradėjo pateikinėti minėtus išrašus, ji neprisimena). Ji bankinių pavedimų neatlikinėja, prisijungimų prie banko sąskaitos bei bankinės kortelės ji neturi – pavedimus atlikinėja V. K. Įmonėje vyksta atsiskaitymai grynaisiais pinigais, yra pildoma kasos knyga, kurią ji pildo pagal kasos pajamų/išlaidų orderius, kuriuos randa paliktus ant stalo. Darbo grafikų ji nesudarinėja ir šių nepildo – už tai atsakingas yra V. K.. Pagal pateiktus grafikus ji sudaro darbo laiko apskaitos žiniaraščius, pagal kuriuos darbuotojams yra išmokami atlyginimai. Dispečerėms atlyginimai mokami pagal išdirbtų valandų skaičių. Atlyginimus moka kasininkas V. K. grynaisiais pinigais. Gavę atlyginimus visi darbuotojai pasirašo darbo užmokesčio išmokėjimų žiniaraštyje. Visai sumai, kuri yra išmokama atlyginimams, yra surašomas vienas kasos išlaidų orderis, kurį ji įtraukia į kasos apskaitą. Maždaug nuo 2014 metų vairuotojai įmonėje dirba su individualios veiklos pažymomis, o iki 2014 metų vairuotojai pateikdavo pinigų priėmimo kvitus, pagal kuriuos buvo surašomas kasos pajamų orderis, kuriuos ji įvesdavo į apskaitą. Ji pildo bei elektroniniu būdu teikia deklaracijas VMI ir pranešimus Sodrai. Kol ji tvarko UAB „D.“ apskaitą, minėta įmonė savo vardu registruotų automobilių neturi, dėl to į apskaitą nėra įtraukiamos kuro, automobilių draudimo bei kitos eksploatacinės išlaidos. Įmonės patalpose būna V. S., G. K., V. K., V. K. – kas įeina į jų pareigas, ji nežino. Jos kabinetas yra įrengtas atskirai. Atėjusi į darbą ji atlieka jai pavestas užduotis, o ką tuo metu veikia kiti darbuotojai, ji nežino. Jai nurodymų neduoda niekas, ji nėra įpareigota kam nors atsiskaityti už atliktą darbą. Kas duoda nurodymus pavaduotojams, dispečerėms bei kitiems darbuotojams, ji nežino (T. 4, b. l. 107-109).

86. Teisiamojo posėdžio metu J. M. parodė, kad prieš 5 metus jis pagal teisinių paslaugų sutartį dirbo UAB „F.“. Taip pat pagal tą pačią sutartį teisinės paslaugos buvo teikiamos UAB „D.“. UAB „F.“ akcininkai keitėsi – D. J. buvo trumpai, gal buvo V. S. Gal D. J. trumpai buvo vadovas, po to vadove buvo D. R. Prieš D. J. UAB „F.“ direktore buvo moteris, o G. K. jam dirbant buvo direktoriaus pavaduotoju ūkiniams reikalams. UAB „F.“ akcininkas buvo G. K. Darbo klausimais jis daugiausiai bendraudavo su administratore R. K. UAB „F.“ darbuotojai dirbo pagal darbo sutartis. Pasikeitus įstatyminei bazei dėl (duomenys neskelbtini) vežėjų reguliavimo (ankščiau viskas vyko pagal darbo santykius, o vėliau atsirado nauja tvarka, kai darbo santykių nereikėjo, o konkretūs vežėjai galėjo dirbti pagal individualios veiklos pažymą), UAB „D.“ jis buvo paruošęs jungtinės veiklos sutartį, kurioje nurodė, kad įnašas yra po 50 litų. Kiek užsakymų įmonė gaudavo jungtinės veiklos būdu, jis nežino. Jis nežino, kaip UAB „F.“ buvo mokami atlyginimai. Jis nežino, ar buvo atsiskaitoma už dispečerinės paslaugas. Jis pats atlyginimą už teisines paslaugas jis gaudavo pavedimu ir grynaisiais pinigais. Gavęs atlygį jis pasirašydavo dokumentus. Buvo kalbama, jog UAB „F.“ bus parduota, tačiau vėliau įmonės pirkėjas užsienietis dingo. UAB „F.“ buhalteriniai dokumentai buvo laikomi pas buhalterę J. O. rakinamoje atskiroje patalpoje, nuo kurios raktą turėjo J. O. Operatyvinio patikrinimo metu buvo reikalaujama tą kabinetą atidaryti, kas buvo padaryta, tačiau buhalterė buvo pasiėmusi kai kuriuos dokumentus. Vėliau buhalterė susirgo. Jis prašė ją atvykti į įmonę ir pateikti dokumentus, kad VMI greičiau užbaigtų tyrimą, tačiau buhalterė neatsakė nei telefonu, nei į registruotus laiškus, todėl jis važiavo pas J. O. į šios namus, po to – į šeštąjį policijos komisariatą, kur jam buvo liepta ginčą dėl buhalterinių dokumentų spręsti civilinio proceso tvarka. Į teismą jie nesikreipė, nes nežinojo, kiek žalos padaryta. VMI pareikalavus įmonės dokumentų pastaruosius jis pateikė. D. R. kaip UAB „F.“ direktorė jam nurodymų nedavė, ji užsiiminėjo vadyba, ieškojo klientų vežimui. Jis negalėjo sudaryti tokios sutarties, kurioje būtų nurodyta, kad D. R. yra direktorė. D. R. sudarinėjo ūkinės veiklos sutartis. D. R. sėdėjo kartu su administratore R. K., jų patalpos buvo atskirai.

87. Ikiteisminio tyrimo metu J. M. parodė, kad maždaug 2010 – 2011 metais jo pažįstamas, dirbęs UAB „G.“ (duomenys neskelbtini) vairuotoju, pasiūlė jam atstovauti šią įmonę ir teikti teisines paslaugas. Vėliau, UAB „G.“ savininkams pardavus minėtą įmonę (duomenys neskelbtini) piliečiams, buvo įkurta UAB „F.“, taigi jis pasirašė teisinių paslaugų teikimo sutartį su UAB „F.“. Jis atstovaudavo minėtą įmonę Darbo inspekcijoje, teismuose, VMI, policijoje, taip pat sudarinėjo jungtinės veiklos sutartis, dispečerinės teikiamų paslaugų sutartis. Įmonėje atsiradus darbų, susijusių su teisiniais klausimais, jam paskambindavo UAB „F.“ direktorius ir paprašydavo šiuos darbus atlikti. Įvairiais laikotarpiais minėtos įmonės direktoriai keitėsi, šias pareigas ėjo D., D., V. 2012 metais R. K. ar G. K. jam pasakė, kad UAB „F.“ bus atskirta ir jie kurs naują bendrovę. Kažkuris iš minėtų dviejų asmenų paklausė jo, ar jis nepažįsta žmogaus, kuris nusimanytų technikos srityje ir norėtų eiti UAB „F.“ direktoriaus ar technikos direktoriaus pareigas. Jis darbą UAB „F.“ pasiūlė savo pažįstamam, tuo metu buvusiam pensijoje bei nusimaniusiam technikos srityje – S. R. J. Pastarasis kelis kartus buvo su juo nuvykęs į UAB „F.“ patalpas, esančias (duomenys neskelbtini), kur buvo susitikęs su R. K. arba G. K. ir parašė pareiškimą priimti į direktoriaus pareigas, tačiau dirbti šioje įmonėje nepradėjo: kaip jam paaiškino R. K. ar G. K., šio direktoriaus atsisakė minėtos įmonės akcininkas (duomenys neskelbtini) pilietis H. 2012 metais UAB „F.“ patalpose veiklą vykdė dvi įmonės – UAB „F.“ ir UAB „D.“. Ar UAB „F.“ buvo išregistruota, jis nežino. 2012 metais prasidėjus UAB „F.“ ir UAB „D.“ mokestiniams patikrinimams paaiškėjo, kad trūksta dalies šių įmonių buhalterinės apskaitos dokumentų: VMI paprašė pateikti šių įmonių balansus, tačiau suvesti balansą buvo neįmanoma, nes trūko dokumentų. Siekiant surasti įmonių dokumentus buhalterei J. O. jis parašė du laiškus, prašydamas atvykti į įmonių patalpas. Tuo metu J. O. sirgo, šiuos laiškus išsiuntė kažkas iš įmonės. Jis taip pat kelis kartus buvo nuvažiavęs pas J. O., tačiau durų jam niekas neatidarė. Neradęs nei buhalterės, nei įmonių dokumentų, jis parašė pareiškimą ir nuvyko į šeštąjį policijos komisariatą, tačiau pareiškimas nebuvo priimtas, o policija pasiūlė kreiptis į teismą civiline tvarka. Į teismą jis nesikreipė, nes nebuvo pagrindo. Neradęs dokumentų jis nuvyko į VMI, kur bendravo su specialiste, pavarde V., kuri paaiškino, kad nesant dokumentų nėra galimybės nustatyti įmonės veiklos. Įmonių dokumentų jam rasti nepavyko (T. 4, b. l. 111-112).

88. Teisiamojo posėdžio metu V. K. parodė, kad G. K. yra jo tėvas, D. ir V. yra jo draugai, D. R. jis nepažįsta. Parodymus duoti jis atsisakė.

89. Ikiteisminio tyrimo metu V. K. parodė, kad nuo 2011 metų rugpjūčio mėnesio iki 2014 metų kovo mėnesio jis dirbo UAB „D.“. Vėliau iki 2014 metų gegužės mėnesio jis buvo išvykęs gyventi ir dirbti į užsienį. 2014 metų gegužės mėnesį jis įsidarbino UAB „D.“ direktoriaus pavaduotoju. Abu kartus besidarbindamas į minėtą įmonę darbo sutartis jis pasirašė, tačiau jis neprisimena, kas jas pateikė pasirašyti. Atlyginimą grynaisiais pinigais jam moka buhalterė B. G., gaudamas pinigus jis kiekvieną kartą pasirašo darbo užmokesčio apskaitos žiniaraštyje. Nuo 2012 metų rugsėjo mėnesio jis vykdė individualią veiklą, teikė (duomenys neskelbtini) paslaugas, turėjo savo klientūrą, buvo patalpinęs skelbimą į portalą www.skelbiu.lt, taip pat :vežiodavo draugus, draugų draugus, taip išsiplėtė jo klientų ratas. Jis dirbo savo automobiliu. Jo tėvas G. K. jo paprašė, kad ant automobilio jis užklijuotų UAB „D.“ skiriamuosius ženklus ir pareklamuotų šią įmonę. Plafoną, (duomenys neskelbtini) ir raciją jis įsigijo už savo pinigus. 2014 metais sutikęs UAB „D.“ direktorių V. S. pastarojo jis pasiteiravo, ar įmonėje netrūksta darbuotojų, o V. S. pasakė, kad darbuotojų reikia, ir paskyrė jį į įmonės direktoriaus pavaduotojo pareigas. Į jo pareigas įeina klientų paieška, sutarčių sudarymas, kelionės kvitų paruošimas. Kas nuo 2011 m. rugsėjo 1 d. iki 2012 m. kovo 31 d. tvarkė įmonės buhalteriją, jis neprisimena, tačiau buhalterės vardas buvo J. Maždaug 2011 – 2012 metais V. S. jam pasakė, kad dingo įmonės buhalterė, bei paprašė padėti ją surasti. Jis buvo nuvykęs į (duomenys neskelbtini) mikrorajoną, kur gyveno buhalterė. Kiek kartų ten jis buvo, jis neprisiminė, tačiau buhalterės jis nerado, niekas durų neatidarė. Į buhalterės namus jis važiavo su V. S.. Taip pat jis su V. S. kreipėsi į policiją, tačiau policija pareiškimo nepriėmė. Tikslių priežasčių, kodėl jie ieškojo buhalterės, jis nežino – tiesiog V. S. paprašė jo pagalbos, o jis nesigilindamas šiam padėjo. Kiek jam yra žinoma, buhalterė išeidama iš darbo užrakino savo kabinetą, kuriame buvo laikoma įmonės buhalterija, raktą išsinešė su savimi, todėl nebuvo galima patekti į šį kabinetą. Kokiu būdu – ar radus atsarginį raktą, ar išlaužus kabineto duris – kabinetas buvo atrakintas, jis nežino. Taip pat V. S. jam pasakė, kad buhalterė buvo su savimi pasiėmusi įmonės telefoną. Kaip dispečerėms, vairuotojams, pavaduotojams nuo 2011 metų buvo mokami atlyginimai ir kas juos mokėdavo, jis nežino. Jo tėvas G. K. dirba UAB „D.“ direktoriaus pavaduotoju. Jų nesieja šilti santykiai, jiedu susitinka UAB „D.“ patalpose, esančiose (duomenys neskelbtini). Kiek jam žinoma, G. K. yra atsakingas už darbuotojų darbo laiko grafikų sudarymą. Kaip vairuotojai atsikaitydavo bei ar atsiskaito įmonei už dispečerinės paslaugas, jis nežino. Be jo ir G. K. įmonės direktoriaus pavaduotojais taip pat dirba V. K. Kas įeina į pastarojo pareigas, jis nežino. Taip pat už klientų paiešką yra atsakingas R. A. (T. 4, b. l. 114-115).

90. Teisiamojo posėdžio metu S. R. J. parodė, kad 2012 metų balandžio mėnesį teisininkas J. M. jam pasiūlė įsidarbinti UAB „F.“ puse etato direktoriumi. Jis sutiko ir palieptas parašė pareiškimą. J. M. jam paaiškino, kad reikia gauti akcininkų bei vyriausiojo akcininko sutikimą. Praėjo keletas mėnesių, jis skambino J. M., tačiau šis atsakė, kad viską sutvarkys. Jis tuo metu buvo pensijoje. Prabėgo 3 – 4 mėnesiai, jis teiravosi, ar jį priims, o J. M. jam liepė rašyti pareiškimą išeiti iš darbo. Jis parašė pareiškimą ir išėjo iš darbo. Prieš rašydamas pareiškimą jis buvo atvykęs apžiūrėti įmonę: jis ten matė du kabinetus, tačiau nei transporto, nei technikos nematė, dokumentų jam taip pat niekas nerodė. Jis neprisimena, ar UAB „F.“ vardu jis pasirašinėjo dokumentus, tačiau jam parodytame pranešime esantis parašas yra jo. Jis nežino, kas buvo UAB „F.“ direktorius prieš jam įsidarbinant. Jo išsilavinimas yra aukštasis techninis, patirties (duomenys neskelbtini) versle jis neturi, turi jos daugiau prekyboje. (duomenys neskelbtini) jis dirbo (duomenys neskelbtini), jo darbas buvo susijęs su technika.

91. Ikiteisminio tyrimo metu S. R. J. parodė, kad 2012 metų balandžio mėnesį jo pažįstamas J. M. jam pasiūlė laikinai padirbti UAB „F.“ direktoriumi. J. M. pristatė H. kaip pagrindinį UAB „F.“ akcininką. Susitikęs su H. jis parašė prašymą priimti jį į direktoriaus pareigas. Tada H. pasakė po kiek laiko paskambinsiąs ir aptars aplinkybes, susijusias su darbo veikla – ar jis bus priimtas ir kada reikės pradėti dirbti, tačiau pats H. nepaskambino, o po kurio laiko jis pats paskambino J. M. ir šio pasiteiravo, ar jam reikės dirbti. J. M. atsakė, kad H. daug važinėja, nebūna (duomenys neskelbtini), todėl niekas neaišku. 2012 metų balandžio mėnesio pabaigoje jam paskambino J. M. ir pasakė, kad jis yra priimtas į direktoriaus pareigas, ir liepė laukti H. skambučio. Skambučio nesulaukęs jis pats kreipėsi į J. M., tačiau šis vėl liepė laukti H. skambučio. Nesulaukęs skambučio liepos pabaigoje jis parašė prašymą atleisti jį iš direktoriaus pareigų ir perdavė šį prašymą J. M.. Rugpjūčio mėnesį J. M. jam paskambinęs pasakė, kad jis atleistas iš UAB „F.“ direktoriaus pareigų. Jis niekada nevykdė jokių pareigų įmonėje. Kas tvarkė buhalterinę apskaitą įmonėje, jis nežino, niekada nebuvo matęs jokių apskaitos dokumentų. Jis yra buvęs UAB „F.“ buveinės patalpose, kurių tikslaus adreso jis neprisimena (prie prekybos centro (duomenys neskelbtini)). G. K. jis nepažįsta ir niekada nėra su šiuo bendravęs (T. 4, b. l. 118).

92. Teisiamojo posėdžio metu R. K. parodė, kad G. K. yra buvęs jos sutuoktinis. Ji atsisakė duoti parodymus.

93. Ikiteisminio tyrimo metu R. K. parodė, kad nuo 2009 metų vasario mėnesio iki 2009 metų spalio mėnesio ji dirbo UAB „F.“ direktore, o vėliau ji perėjo į vyriausiosios administratorės pareigas. 2013 metų liepos mėnesį ji pradėjo dirbti UAB „D.“ biuro administratore. Įmonės veikla buvo (duomenys neskelbtini) paslaugos, o įmonės buveinė buvo įsikūrusi patalpose, esančiose (duomenys neskelbtini). Kiek darbuotojų buvo įdarbinta įmonėje, kol ji dirbo direktorės pareigose, ji neprisimena. Įmonė nekilnojamojo turto neturėjo, dėl kilnojamojo turto ji tiksliai neprisimena, tačiau įmonė galėjo turėti automobilių. Įmonės akcininkų vardų ir pavardžių ji neprisimena, tačiau tai buvo du asmenys. Kas jai pasiūlė eiti direktorės pareigas, ji neprisimena. Darbo sutartį ji pasirašė, tačiau kas sutartį pateikė pasirašyti, ji neprisimena. Ji buvo įdarbinta pilnam etatui, tačiau tikslaus atlyginimo ir darbo valandų skaičiaus ji neprisimena. Jokių kitų dokumentų ji nepasirašinėjo, taip pat ji nepasirašinėjo ir įmonės dokumentų priėmimo – perdavimo akto. Įmonės dokumentai buvo sudėti įmonės patalpose buvusiame kabinete, dokumentų kiekis buvo labai nedidelis, nes įmonė buvo nesenai pradėjusi veiklą. Į jos pareigas, kol ji ėjo direktorės pareigas, įėjo darbo sutarčių sudarymas, darbas su antstoliais, įsakymų ruošimas bei kiti su valdymu susiję klausimai. Jai perėjus į administratorės pareigas jos darbo funkcijos iš esmės nepasikeitė, tačiau ji nebepasirašinėdavo dokumentuose, kuriuose priklauso pasirašyti direktoriui. Įmonės buhalterinę apskaitą tvarkė F. F., po šios – A. M., J. O. Tik įsikūrus įmonei buhalterė savo kabineto neturėjo, todėl apskaitą tvarkydavo namuose, vėliau buvo įrengtas kabinetas buhalterei, kur ir buvo laikomi visi įmonės dokumentai. Teisę disponuoti įmonės dokumentais turėjo ji ir buhalterė, niekas kitas šiais dokumentais nesidomėjo. Pranešimai Sodrai ir deklaracijos VMI buvo teikiami elektroniniu būdu, pranešimus Sodrai teikdavo ji, o deklaracijas – buhalterė. Dėl pablogėjusios sveikatos 2009 metų spalio mėnesio pabaigoje ji išėjo iš direktorės pareigų. Po jos į direktoriaus pareigas atėjo dirbti V. S., kuris įmonės dokumentų priėmimo – perdavimo akto nepasirašė. Išeidama iš direktorės pareigų dokumentus ji paliko buhalterės kabinete. Kokie atlyginimai buvo mokami vairuotojams ir dispečerėms, ji neprisimena. Kiekvieną kartą gaudami atlyginimą vairuotojai ir dispečerės bei kiti darbuotojai pasirašydavo darbo užmokesčio apskaitos žiniaraščiuose. Ji kaip direktorė pasirašinėjo darbo sutartyse, mokėjimo žiniaraščiuose. Vairuotojai vieną kartą per savaitę mokėdavo įmonei už dispečerinės paslaugas (tikslių sumų ji neprisimena): pinigus vairuotojai perduodavo buhalterei, kuri surašydavo kasos pajamų orderius. Ar įmonei mokamos sumos skyrėsi priklausomai nuo to, ar vairuotojai važinėdavo savo, ar iš įmonės nuomotais automobiliais, ji neprisimena. Iš vairuotojų surinkti pinigai būdavo perduodami kasininkei I. M., iš šių pinigų buvo mokami atlyginimai darbuotojams bei mokesčiai. Apie 2011 metus tose pačiose patalpose buvo įkurta kita (duomenys neskelbtini) veikla užsiimanti įmonė UAB „D.“. Šią įmonę įkūrė G. K.. Įmonėje pradėjo dirbti nauji darbuotojai, o ar buvo iš UAB „F.“ pervestų darbuotojų, ji nežino. UAB „D.“ direktoriumi tapo V. S., o akcininkas buvo G. K. Ji pati UAB „D.“ pradėjo dirbti 2013 metų liepos mėnesį. Iš UAB „F.“ ji perėjo dirbti į UAB „D.“ biuro administratorės pareigas. Pakeisti bendroves ji norėjo pati, jos sprendimo niekas neįtakojo. Ar G. K. domėjosi UAB „F.“ veikla, ji nežino, nes niekada tuo nesidomėjo, tačiau jai einant direktorės pareigas G. K. šios įmonės veikla nesidomėjo. Įmonės patalpose G. K. lankydavosi, nes jis buvo UAB „F.“ direktoriaus pavaduotojas (T. 4, b. l. 125-126).

94. Teisiamojo posėdžio metu I. M. parodė, kad ji dirbo UAB „F.“. Iš pradžių ji buvo minėtos įmonės direktore, po to – kasininke. Po jos įmonės direktore buvo R. K., po to direktoriais buvo V. S., D. J. ir D. R.. UAB „F.“ akcininkė buvo R. K., daugiau akcininkų ji neprisimena. Pasitraukdama iš minėtos įmonės direktorės pareigų dokumentų priėmimo – perdavimo akto ji nepildė, nes nebuvo ką perduoti (buvo tik keli dokumentai). Ji manė, kad direktoriaus veikla yra kelti įmonę, ieškoti darbuotojų, pasirašinėti sutartis, rinkti pinigus, gautus iš vairuotojų, įnešti į įmonės kasą. Prieš įsidarbindama direktore UAB „F.“ ji dirbo UAB „G.“ direktore ir R. K. ją pakvietė dirbti į UAB „F.“. Jai atrodo, kad D. R. dirbti pakvietė taip pat R. K. Kaip direktorė D. R. jai nurodymų neduodavo, atliko labiau vadybininkės pareigas. Realiai D. R. direktorės pareigų neatliko. V. S. jai nurodymų taip pat neduodavo. Direktoriai keitėsi, nes buvo labai sunkus darbas. Ji mano, kad D. J. taip pat neatliko realių direktoriaus pareigų: jis prižiūrėjo vairuotojus, kad šie nedingtų, kad nebūtų girti prie vairo, kad atsiskaitytų. Į darbą žmonių D. J. nepriiminėjo, dirbdamas direktoriumi D. J. dirbo ir vairuotoju. Pagrindiniai pokalbiai dėl priėmimo į darbą vykdavo su G. K.. Kaip kasininkė ji nedisponavo grynaisiais pinigais: pastarieji buvo kasoje, o ji tik tvarkė popierius. Grynaisiais pinigais disponavo direktoriaus pavaduotojas G. K., tuo tarpu ji tvarkė kasos dokumentus, surašydavo kasos pajamų ir išlaidų orderius, taip pat kartais surašydavo sąskaitas – faktūras. Vairuotojai į dispečerinę atnešdavo kaip keleivių atsiskaitymą už paslaugas gautus pinigus, vėliau pinigai būdavo užpajamuojami. Ji nežino, kokias sumas mokėdavo vairuotojai – sumos visą laiką buvo skirtingos ir priklausydavo nuo plano, kurio nustatymas įmonės vidiniuose aktuose neatsispindėjo. Ji mano, kad G. K. asmeniškai bendravo su kiekvienu vairuotoju. Jeigu vairuotojai pinigus atnešdavo dienos metu, tai priduodavo pinigus į kasą, o ji surašydavo kasos pajamų orderį; jeigu vairuotojai atnešdavo pinigus nakties metu, pinigus atiduodavo dispečerei, kuri dėdavo pinigus į seifą – dėžutę, kurią dienos metu pasiimdavo G. K.. Pinigų sumą, kurią reikią įrašyti į dokumentus, ji sužinodavo iš žiniaraščių, kuriuos pildė ir jai pateikdavo dispečerės, o pinigai buvo pastoviai pajamuojami. Jai neteko skaičiuoti pinigų iš dėžutės. Jos ir dispečerės kabinetai buvo šalia, dokumentus jai pateikdavo dispečerės arba ji pati nueidavo pasiimti žiniaraščių. Pastaruosiuose būdavo vairuotojų parašai, tačiau ji negali pasakyti, ar parašai buvo visą laiką – gal pačioje įmonės veiklos pradžioje vairuotojai nepasirašinėjo, bet vėliau pasirašinėjo tikrai. Kasos dokumentus pasirašydavo direktorius, buhalterė ir kasininkas. Ji negali pasakyti, ar pasirašydamas kasos išlaidų ir pajamų orderius direktorius domėjosi turiniu, tačiau D. R. turiniu domėjosi, žiūrėjo ir skaitė, ką pasirašinėja. Atlyginimus mokėjo tas, kieno žinioje buvo grynieji pinigai, t. y. G. K. Jai atlyginimą mokėjo taip pat G. K. Jai paduodavo dokumentus, kuriuos ji suvesdavo, o sumas, kurias reikia įrašyti į kasos išlaidų ir pajamų orderius, nurodydavo įvairiai (jos nebuvo vienodos). Atlyginimo žiniaraščius rašydavo buhalterė. Įmonė turėjo banko sąskaitą, kurią tvarkė R. K., kuri darydavo pavedimus mokesčiams, Sodrai, už paslaugas. Faktinis kasininkas buvo G. K., pas jį pinigai buvo visą laiką. Įmonės buhalterės buvo kelios – M., F., O, B (jos keitė viena kitą). Buhalterė dirbo su programa, įsigyta iš privataus asmens. Ji su ta programa taip pat mokėjo dirbti ir tvarkė kasą. Programa buvo įrašyta į USB laikmeną, kad būtų patogu dirbti ir įmonėje, ir namuose. USB laikmena buvo pas buhalterę. Sąskaitų – faktūrų išrašymo ir kasos moduliai buvo įrašyti tiesiogiai į kompiuterį, esantį ofise, kad ji galėtų dirbti dienos metu, kol nėra buhalterės. Kompiuteriu įmonėje galėjo naudotis bet kas, nes jis nebuvo koduotas. USB laikmena būdavo pas buhalteres visą laiką. Jai atrodo, kad paskutiniu metu buhalterė buvo J. O., kuri turėjo USB laikmeną. Ji pati dalyvavo VMI patikrinime ir pamena, kad atėjo tikrintojas, kuris elgėsi keistai, įsiveržė į buhalterijos kabinetą, pradėjo varstyti stalčius. Į buhalterijos kabinetą tikrintojas pateko paprastai. Ji nežino, kas tikrintojui atrakino duris. Buhalterijos kabinetas buvo atrakintas, nes ji tuo metu ten buvo. UAB „F.“ buhalteriniai dokumentai buvo laikomi įvairiai. Kai įmonėje dirbo buhalterė J. O., tai ši išsinešdavo namo tvarkyti dokumentus. Gal už senesnius laikotarpius dokumentai buvo ofise, bet einamųjų metų dokumentai buvo pas buhalterę. Patikrinimo metu trūko dokumentų, kuriuos J. O. buvo išsinešusi namo. Jie dar važiavo pas buhalterę, kad ši atiduotų dokumentus, bet buhalterės nerado, tada kreipėsi į policiją dėl dokumentų atgavimo iš buhalterės. Tų dokumentų atsiimti važiavo įmonės teisininkas su pareigūnu po pareiškimo rašymo policijos komisariate. VMI darė tikrinimą dar prieš tai, o ankstesnių metų dokumentai gulėjo ofise. Pati dokumentų VMI ji neatidavinėjo, gal kažką VMI ir paėmė, ką surado, bet tiksliai ji to nežino. Iš darbo ji išėjo savo noru, tačiau ji nepamena, dėl kokių priežasčių. UAB „D.“ jai žinoma menkai – tai irgi buvo (duomenys neskelbtini) bendrovė, įkurta jai dar dirbant UAB „F.“. UAB „D.“ veikė tose pačiose patalpose kaip ir UAB „F.“. Gal UAB „D.“ veikla šiek tiek ir skyrėsi nuo UAB „F.“ veiklos, tačiau viena iš krypčių buvo (duomenys neskelbtini) verslas. Jai atrodo, kad ji UAB „D.“ nedirbo.

95. Ikiteisminio tyrimo metu I. M. parodė, kad nuo 2009 m. vasario 5 d. iki 2012 m. gegužės 29 d. ji dirbo UAB „F.“; nuo 2009 m. sausio 22 d. iki 2009 m. vasario 19 d. ji dirbo minėtos įmonės direktore. Kitų savo pareigų minėtoje įmonėje ji neprisimena. Kažkuriuo laikotarpiu (tikslaus laikotarpio ji neprisimena), kol buvo įdarbinta buhalterė J. O., ji tvarkė minėtos įmonės buhalteriją, taip pat ji ieškodavo įmonei naujų klientų, vairuotojams išduodavo (duomenys neskelbtini) kelionės kvitus. Ji buvo įdarbinta pusei etato, dirbdavo po 4 valandas per dieną 2 – 3 dienas per savaitę. Kas buvo minėtos įmonės akcininkai, ji neprisimena. Darbą UAB „F.“ jai pasiūlė G. K., su kuriuo ji dirbo UAB „G.“. G. K. buvo UAB „F.“ direktoriaus pavaduotojas. R. K. atliko administratorės pareigas, tačiau kaip tiksliai vadinosi šios pareigos, ji neprisimena. Tapdama UAB „F.“ direktore ji pasirašė darbo sutartį. Visus reikalus, susijusius su personalu, tvarkydavo R. K. Ar keičiantis pareigoms ji pasirašė naują darbo sutartį, ji neprisimena. Išeidama iš įmonės direktorės pareigų jokio buhalterinės apskaitos dokumentų – priėmimo perdavimo akto ji nepasirašinėjo, nes iš minėtos įmonės visiškai ji neišėjo. Kol ji tvarkė įmonės apskaitą, PVM sąskaitas – faktūras išrašinėdavo ji, o duomenis, kuriuos reikėdavo įtraukti į apskaitą, jai pateikdavo G. K.. Dokumentus, kuriuos reikėdavo įtraukti į apskaitą, taip pat pateikdavo vairuotojai (šie pateikdavo (duomenys neskelbtini) kelionės kvitus). Ji niekada nėra mokėjusi atlyginimų nei vairuotojams, nei dispečerėms. Jai atlyginimą grynaisiais pinigais mokėdavo G. K., dispečerėms atlyginimą mokėdavo G. K.; kas atlyginimą mokėdavo vairuotojams, ji nežino. Įmonė naudojosi grynaisiais pinigais bei turėjo sąskaitą banke. Įmonės grynuosius pinigus (kasą) tvarkydavo G. K., o už banko sąskaitą buvo atsakinga R. K. Kas įmonėje ėjo kasininko pareigas, ji nežino. Kiekvienas vairuotojas atsiskaitydavo įmonei už dispečerinės paslaugas. Kokias sumas vairuotojai mokėdavo įmonei, ji nežino. Jei vairuotojai pinigus atnešdavo naktimis, pinigus palikdavo dispečerėms, o kur pinigus vairuotojai palikdavo dienomis, ji nežino. Vairuotojai palikę pinigus visada pasirašydavo žiniaraščiuose. Visus grynus pinigus su savimi pasiimdavo ir kontroliavo G. K. Dažnai pinigus vairuotojai atnešdavo naktimis, nes (duomenys neskelbtini) vairuotojai dažniausiai dirbo naktimis. Į klausimus, susijusius su buhalterinės apskaitos tvarkymu, tiksliau galėtų atsakyti buhalterė J. O. Iš darbo UAB „F.“ ji išėjo dėl per mažo atlyginimo – ji gaudavo po 200 litų per mėnesį. UAB „D.“ buvo įkurta 2011 metų viduryje, veiklą ši įmonė vykdė tose pačiose patalpose kaip ir UAB „F.“, t. y. (duomenys neskelbtini). Ji pati niekada nėra dirbusi UAB „D.“ (T. 4, b. l. 139-140).

96. Šio baudžiamojo proceso metu D. R., D. J., V. S. ir G. K. kaltinami padarę nusikalstamą veiką, numatytą BK 222 straipsnio 1 dalyje.

97. BK 222 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta baudžiamoji atsakomybė tam, kas apgaulingai tvarkė teisės aktų reikalaujamą buhalterinę apskaitą arba paslėpė, sunaikino ar sugadino apskaitos dokumentus, jeigu dėl to negalima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros, taigi teismas turi nustatyti, a) ar D. R. ir D. J. vadovaujant UAB „F.“, o V. S. vadovaujant UAB „D.“, minėtų įmonių buhalterinė apskaita buvo tvarkoma laikantis teisės aktų reikalavimų, b) jei tvarkant minėtų įmonių buhalterinę apskaitą teisės aktų reikalavimų nebuvo laikytąsi, ar dėl šių pažeidimų galima nustatyti minėtų įmonių veiklą, turtą, nuosavą kapitalą ar įsipareigojimų dydį ar struktūrą, c) ar nustatyti minėtų įmonių buhalterinės apskaitos tvarkymo organizavimo pažeidimai buvo padaryti tyčia, ar neatsargiai, d) kas yra atsakingi už minėtus pažeidimus.

98. D. R. ir D. J. kaltinami apgaulingai tvarkę UAB „F.“ buhalterinę apskaitą, o G. K. kaltinamas organizavęs apgaulingą minėtos įmonės buhalterinės apskaitos tvarkymą bei paslėpęs minėtos įmonės buhalterinės apskaitos dokumentus. Taip pat V. S. kaltinamas apgaulingai tvarkęs UAB „D.“ buhalterinę apskaitą, o G. K. kaltinamas organizavęs apgaulingą minėtos įmonės buhalterinės apskaitos tvarkymą.

99. Vertindamas kaltinimą D. R., D. J. ir V. S. teismas pirmiausia pažymi, kad kaltinime nurodyta, jog D. R. ir D. J. pažeidimai tvarkant UAB „F.“ buhalterinę apskaitą, o V. S. pažeidimai tvarkant UAB „D.“ buhalterinę apskaitą pasireiškė tuo, kad jie neužtikrino, jog UAB „F.“ ir UAB „D.“ buhalterinėje apskaitoje būtų užfiksuotos šios UAB „F.“ ir UAB „D.“ vardu atliekamos ūkinės, komercinės ir finansinės operacijos:

a) visos gautos pajamos;

b) darbuotojams apskaičiuotas ir išmokėtas darbo užmokestis;

c) darbuotojų darbo laikas.

100. Spręsdamas, ar UAB „F.“ buhalterinėje apskaitoje buvo užfiksuotos visos UAB „F.“ gautos pajamos, teismas pažymi, kad teisiamojo posėdžio metu buvo apklausti UAB „F.“ darbuotojai I. A., L. B., S. B., K. Č., A. D., A. G., T. J., J. J., V. J., D. J., A. K., I. K., V. M., A. P., S. P., R. V., A. Z. ir S. Z., kurie parodė, kad vairuotojai, dirbę UAB „F.“ pagal darbo sutartį, t. y. bendrovės darbuotojai, bendrovės vardu teikę (duomenys neskelbtini) paslaugas, visų už bendrovės vardu suteiktas paslaugas iš klientų gautų pinigų, t. y. bendrovės pajamų į bendrovės kasą ar banko sąskaitą neįnešdavo – vietoje to bendrovės dispečerėms ar buhalterėms vairuotojai mokėdavo mokestį už jiems pateiktus užsakymus, kurio dydis priklausydavo nuo įvairių aplinkybių (savo ar įmonės automobiliu vairuotojas teikė (duomenys neskelbtini) paslaugas), o likusią dalį už bendrovės vardu suteiktas paslaugas iš klientų gautų pinigų, t. y. bendrovės pajamas vairuotojai naudojo kurui įsigyti, automobilio priežiūros išlaidoms bei pasilikdavo sau kaip darbo užmokestį. Specialistas, atlikęs kompleksinį UAB „F.“ ūkinės finansinės veiklos tyrimą, 2015 m. kovo 25 d. išvadoje Nr.(duomenys neskelbtini) konstatavo, kad ne visi iš klientų surinkti grynieji pinigai už suteiktas (duomenys neskelbtini) paslaugas buvo užpajamuoti į bendrovės kasą ir įtraukti į bendras bendrovės uždirbtas pajamas (bendrovėje neapskaitoma gautų pajamų dalis, kurią vairuotojai pasilikdavo sau kaip darbo užmokestį bei panaudodavo kuro įsigijimui, automobilių priežiūrai), t. y. ne visos bendrovės gautos pajamos buvo apskaitytos bendrovės apskaitos registruose, deklaruotos ir nuo jų nebuvo apskaičiuoti mokėtini mokesčiai, taip pat bendrovės buhalterinėje apskaitoje nepilnai apskaitomas iš vairuotojų įneštas mokestis, o žymiai mažesnės sumos (T. 13, b. l. 16-55), taigi teismas konstatuoja, kad UAB „F.“ buhalterinėje apskaitoje nebuvo užfiksuotos visos UAB „F.“ gautos pajamos.

101. Spręsdamas, ar UAB „F.“ buhalterinėje apskaitoje buvo užfiksuotas darbuotojams apskaičiuotas ir išmokėtas darbo užmokestis, teismas pažymi, kad teisiamojo posėdžio metu buvo apklausti UAB „F.“ darbuotojai – vairuotojais dirbę L. B., S. B., K. Č., A. G., T. J., J. J., A. K., I. K., V. M., A. P., S. P., R. V., A. Z. ir S. Z., kurie parodė, kad atlyginimų iš bendrovės jie negaudavo, o jų darbo užmokestis buvo tai, kas jiems likdavo iš pinigų, gautų iš klientų už pastariesiems suteiktas paslaugas, atėmus mokestį bendrovei už dispečerinę, kuro ir automobilio remonto išlaidas. Specialistas, atlikęs kompleksinį UAB „F.“ ūkinės finansinės veiklos tyrimą, 2015 m. kovo 25 d. išvadoje (duomenys neskelbtini) konstatavo, kad bendrovės darbuotojams oficialiai buvo apskaičiuojamas vidutiniškai 80 litų (nuo 4,8 litų iki 160 litų) atlyginimas per mėnesį (T. 13, b. l. 16-55), taigi teismas konstatuoja, kad UAB „F.“ buhalterinėje apskaitoje nebuvo užfiksuotas darbuotojams apskaičiuotas ir išmokėtas darbo užmokestis.

102. Spręsdamas, ar UAB „F.“ buhalterinėje apskaitoje buvo užfiksuotas darbuotojų darbo laikas, teismas pažymi, kad specialistas, atlikęs kompleksinį UAB „F.“ ūkinės finansinės veiklos tyrimą, 2015 m. kovo 25 d. išvadoje (duomenys neskelbtini) konstatavo, jog 2012 m. vasario 25 d. A. P. už vežimo paslaugas klientui surašė (duomenys neskelbtini) kelionės kvitą (duomenys neskelbtini) Nr. (duomenys neskelbtini), tačiau bendrovės darbo laiko apskaitos žiniaraštyje 2012 m. vasario 25 d. jam pažymėta poilsio diena; 2012 m. vasario 8 d. A. Š. už vežimo paslaugas klientui surašė (duomenys neskelbtini) kelionės kvitą (duomenys neskelbtini) Nr. (duomenys neskelbtini), tačiau bendrovės darbo laiko apskaitos žiniaraštyje 2012 m. vasario 8 d. jam žymėta poilsio diena; 2012 m. vasario 1 d. K. M. už vežimo paslaugas klientui surašė (duomenys neskelbtini) kelionės kvitą (duomenys neskelbtini) Nr. (duomenys neskelbtini), o 2012 m. vasario 27 d. – (duomenys neskelbtini) kelionės kvitą (duomenys neskelbtini) Nr. (duomenys neskelbtini), tačiau bendrovės darbo laiko apskaitos žiniaraštyje 2012 m. vasario 1 d. ir 2012 m. vasario 27 d. jam žymėtos poilsio dienos (T. 13, b. l. 16-55), taigi teismas konstatuoja, kad UAB „F.“ buhalterinėje apskaitoje nebuvo užfiksuotas vairuotojų darbo laikas.

103. Spręsdamas, ar UAB „D.“ buhalterinėje apskaitoje buvo užfiksuotos visos UAB „D.“ gautos pajamos, teismas pažymi, kad teisiamojo posėdžio metu buvo apklausti UAB „D.“ darbuotojai – vairuotojai V. R., Z. L., A. S., R. R., kurie parodė, kad jie visų už suteiktas paslaugas iš klientų gautų pinigų į bendrovės kasą ar banko sąskaitą neįnešdavo – vietoje to bendrovės dispečerėms ar buhalterėms vairuotojai mokėdavo mokestį už jiems pateiktus užsakymus, kurio dydis priklausydavo nuo įvairių aplinkybių (savo ar įmonės automobiliu vairuotojas teikė (duomenys neskelbtini) paslaugas), o likusią dalį už suteiktas paslaugas iš klientų gautų pinigų jie naudojo kurui įsigyti, automobilio priežiūros išlaidoms bei pasilikdavo sau kaip darbo užmokestį. Specialistas, atlikęs UAB „D.“ ūkinės finansinės veiklos tyrimą, 2013 m. spalio 30 d. išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) konstatavo, kad ne visi iš klientų surinkti grynieji pinigai už suteiktas (duomenys neskelbtini) paslaugas buvo užpajamuoti į bendrovės kasą ir įtraukti į bendras bendrovės uždirbtas pajamas (bendrovėje neapskaitoma gautų pajamų dalis, kurią vairuotojai pasilikdavo sau kaip darbo užmokestį bei panaudodavo kuro įsigijimui, automobilių priežiūrai) (T. 8, b. l. 20-39), taigi teismas konstatuoja, kad UAB „D.“ buhalterinėje apskaitoje nebuvo užfiksuotos visos UAB „D.“ gautos pajamos.

104. Spręsdamas, ar UAB „D.“ buhalterinėje apskaitoje buvo užfiksuotas darbuotojams apskaičiuotas ir išmokėtas darbo užmokestis, teismas pažymi, kad teisiamojo posėdžio metu buvo apklausti UAB „D.“ vairuotojais dirbę V. R., Z. L., A. S., R. R., kurie parodė, kad atlyginimų iš bendrovės jie negaudavo, o jų darbo užmokestis buvo tai, kas jiems likdavo iš pinigų, gautų iš klientų už pastariesiems suteiktas paslaugas, atėmus mokestį bendrovei už dispečerinę, kuro ir automobilio remonto išlaidas. Specialistas, atlikęs UAB „D.“ ūkinės finansinės veiklos tyrimą, 2013 m. spalio 30 d. išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) konstatavo, kad bendrovės darbuotojams oficialiai buvo apskaičiuojamas vidutiniškai 80 litų (nuo 4,8 litų iki 160 litų) atlyginimas per mėnesį (T. 8, b. l. 20-39), taigi teismas konstatuoja, kad UAB „D.“ buhalterinėje apskaitoje nebuvo užfiksuotas darbuotojams apskaičiuotas ir išmokėtas darbo užmokestis.

105. Spręsdamas, ar UAB „D.“ buhalterinėje apskaitoje buvo užfiksuotas darbuotojų darbo laikas, teismas pažymi, kad specialistas, atlikęs UAB „D.“ ūkinės finansinės veiklos tyrimą, 2013 m. spalio 30 d. išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) konstatavo, kad 2012 m. vasario 25 d. R. D. už vežimo paslaugas klientams surašė (duomenys neskelbtini) kelionės kvitus Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini), tačiau bendrovės darbo laiko apskaitos žiniaraštyje 2012 m. vasario 25 d. jam pažymėta poilsio diena; 2011 m. gruodžio 24 d. R. D. už vežimo paslaugas klientams surašė (duomenys neskelbtini) kelionės kvitus Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini), tačiau bendrovės darbo laiko apskaitos žiniaraštyje 2011 m. gruodžio 24 d. jam pažymėta laisva (švenčių) diena; 2011 m. spalio 15 d. A. S. už vežimo paslaugas klientui surašė (duomenys neskelbtini) kelionės kvitą Nr. (duomenys neskelbtini), tačiau bendrovės darbo laiko apskaitos žiniaraštyje 2011 m. spalio 15 d. jam pažymėta poilsio diena; 2011 m. lapkričio 17 d. V. J. už vežimo paslaugas klientui surašė (duomenys neskelbtini) kelionės kvitą Nr. (duomenys neskelbtini), tačiau bendrovės darbo laiko apskaitos žiniaraštyje 2011 m. lapkričio 17 d. jam pažymėta poilsio diena; 2011 m. gruodžio 24 d. V. J. už vežimo paslaugas klientui surašė (duomenys neskelbtini) kelionės kvitą Nr. (duomenys neskelbtini), tačiau bendrovės darbo laiko apskaitos žiniaraštyje 2011 m. gruodžio 24 d. jam pažymėta laisva (švenčių) diena; užsakymų priėmėja M. M. 2012 m. kovo 27, 28, 29, 30, 31 dienomis pildė (duomenys neskelbtini) užsakymų lapus, tačiau bendrovės darbo laiko apskaitos žiniaraštyje 2012 m. kovo 27, 28, 29, 30, 31 dienos jai pažymėtos poilsio dienos (T. 8, b. l. 20-39), taigi teismas konstatuoja, kad UAB „D.“ buhalterinėje apskaitoje nebuvo užfiksuotas darbuotojų darbo laikas.

106. Minėta, kad teismas nustatė, jog UAB „F.“ ir UAB „D.“ buhalterinėje apskaitoje nebuvo užfiksuotos šios UAB „F.“ ir UAB „D.“ vardu atliekamos ūkinės, komercinės ir finansinės operacijos: visos gautos pajamos; darbuotojams apskaičiuotas ir išmokėtas darbo užmokestis; darbuotojų darbo laikas. Teismas pažymi, kad ribotos civilinės atsakomybės juridinių asmenų turto, nuosavo kapitalo, finansavimo sumų, įsipareigojimų buhalterinę apskaitą, jos organizavimą ir tvarkymą reglamentuoja BAĮ, kurio 6 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta nuostata, kad į apskaitą privaloma įtraukti visas ūkines operacijas ir ūkinius įvykius, susijusius su turto, nuosavo kapitalo, finansavimo sumų, įsipareigojimų dydžio arba struktūros pasikeitimu, o 12 straipsnio 1 dalyje – nuostata, kad visos ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai turi būti pagrįsti apskaitos dokumentais, o apskaitos dokumentai surašomi ūkinės operacijos ir ūkinio įvykio metu arba jiems pasibaigus ar įvykus, taigi konstatuotina, kad UAB „F.“ ir UAB „D.“ buhalterinėje apskaitoje nefiksuojant UAB „F.“ ir UAB „D.“ vardu atliekamų ūkinių, komercinių ir finansinių operacijų (visų gautų pajamų, darbuotojams apskaičiuoto ir išmokėto darbo užmokesčio bei darbuotojų darbo laiko) buvo pažeisti BAĮ 6 straipsnio 2 dalyje ir 12 straipsnio 1 dalyje įtvirtinti reikalavimai.

107. Konstatavus, kad UAB „F.“ ir UAB „D.“ buhalterinė apskaita buvo tvarkoma pažeidžiant BAĮ reikalavimus, būtina nustatyti, ar dėl šių pažeidimų kilo baudžiamajame įstatyme numatytos pasekmės, t. y. ar dėl šių pažeidimų galima nustatyti minėtų įmonių veiklą, turtą, nuosavą kapitalą ar įsipareigojimų dydį ar struktūrą. Teismas pažymi, kad specialistas, atlikęs kompleksinį UAB „F.“ ūkinės finansinės veiklos tyrimą, 2015 m. kovo 25 d. išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) konstatavo, jog dėl minėtų pažeidimų iš dalies negalima nustatyti bendrovės turto, nuosavo kapitalo ir įsipareigojimų dydžio bei struktūros už laikotarpį nuo 2011 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. (T. 13, b. l. 16-55), o specialistas, atlikęs UAB „D.“ ūkinės finansinės veiklos tyrimą, 2013 m. spalio 30 d. išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) konstatavo, kad dėl minėtų pažeidimų iš dalies negalima nustatyti bendrovės turto, nuosavo kapitalo ir įsipareigojimų dydžio bei struktūros už laikotarpį nuo 2011 m. rugsėjo 1 d. iki 2012 m. kovo 31 d. (T. 8, b. l. 20-39), taigi teismas konstatuoja, kad dėl minėtų pažeidimų kilo baudžiamajame įstatyme numatytos pasekmės – iš dalies negalima nustatyti UAB „F.“ ir UAB „D.“ turto, nuosavo kapitalo ir įsipareigojimų dydžio bei struktūros.

108. Prokurorė teigia, kad UAB „F.“ ir UAB „D.“ buhalterinė apskaita buvo tvarkoma tyčia pažeidžiant BAĮ reikalavimus, t. y. kad D. R., D. J. ir V. S., vadovaudami minėtoms įmonėms, tinkamai minėtų įmonių buhalterinės apskaitos netvarkė bei neužtikrino, kad minėtų įmonių buhalterinėje apskaitoje būtų užfiksuotos minėtų įmonių vardu atliekamos ūkinės, komercinės ir finansinės operacijos (visos gautos pajamos, darbuotojams apskaičiuotas ir išmokėtas darbo užmokestis, darbuotojų darbo laikas), tyčia, vykdydami minėtas įmones realiai valdžiusio ir siekusio sutrukdyti nustatyti minėtų įmonių veiklą, turtą, nuosavo kapitalo ir įsipareigojimų dydį bei struktūrą G. K. nurodymus.

109. Vertindamas kaltinimą šiuo aspektu teismas pirmiausia pažymi nustatęs, kad UAB „F.“ ir UAB „D.“ realiai valdė, t. y. minėtų įmonių darbuotojams galėjo duoti nurodymus, priimti reikšmingus sprendimus, susijusius su minėtų įmonių valdymu ir veikla, bei disponavo minėtų įmonių finansiniais srautais ne minėtų įmonių direktoriai D. R., D. J. ir V. S., bet G. K. (šias aplinkybes nurodė visi teisiamojo posėdžio metu apklausti liudytojai bei kaltinamieji). Spręsdamas apie D. R., D. J. ir V. S. psichinį santykį su daroma veika teismas vertina, kokia apimtimi jiems buvo žinoma apie tikrąsias minėtų įmonių vardu atliekamas ūkines, komercines ir finansines operacijas: a) visas gautas pajamas, b) darbuotojams apskaičiuotą ir išmokėtą darbo užmokestį, c) darbuotojų darbo laiką.

110. Vertinant, ar apie tikrąsias UAB „F.“ vardu atliekamas ūkines, komercines ir finansines operacijas (visas gautas pajamas, darbuotojams apskaičiuotą ir išmokėtą darbo užmokestį, darbuotojų darbo laiką) žinojo D. J., būtina atsižvelgti į tai, kad D. J., prieš tapdamas G. K. realiai valdomos UAB „F.“ direktoriumi, minėtoje įmonėje dirbo (duomenys neskelbtini) (tai parodė tiek D. J., tiek G. K.), taigi jis žinojo apie minėtoje įmonėje nustatytą ūkinių, komercinių ir finansinių operacijų apskaitymo tvarką ir pats taip veikė. Teismas įvertina ir tai, kad, kaip baudžiamojo proceso metu parodė vyriausiąja dispečere dirbusi V. J., lapus, ant kurių, pateikę pinigus turėdavo pasirašyti vairuotojai, jai duodavo D. J.; kita vertus, baudžiamojo proceso metu D. J. detaliai nurodė visas nagrinėjamai nusikalstamai veikai nagrinėti reikšmingas UAB „F.“ veiklos aplinkybes, susijusias su minėtos įmonės vardu atliekamų ūkinių, komercinių ir finansinių operacijų netinkamu atlikimu. Visos šios aplinkybės leidžia teismui daryti pagrįstą išvadą, kad D. J., būdamas UAB „F.“ direktoriumi, žinojo, kad jo vadovaujamos įmonės buhalterinė apskaita tvarkoma sąmoningai pažeidžiant teisės aktų reikalavimus, t. y. apgaulingai, ir G. K. nurodymu sąmoningai sudarė sąlygas vadovaujamos įmonės buhalterinę apskaitą tvarkyti apgaulingai, kas leidžia teismui daryti pagrįstą išvadą, kad D. J. padarė nusikaltimą, numatytą BK 222 straipsnio 1 dalyje.

111. Vertindamas, ar apie tikrąsias UAB „D.“ vardu atliekamas ūkines, komercines ir finansines operacijas (visas gautas pajamas, darbuotojams apskaičiuotą ir išmokėtą darbo užmokestį, darbuotojų darbo laiką) žinojo V. S., teismas pažymi, kad prieš tapdamas G. K. realiai valdomos UAB „D.“ direktoriumi V. S. ilgai dirbo kitoje G. K. realiai valdomoje bei analogišką veiklą vykdančioje UAB „F.“ ir, nors G. K. nesuteikė V. S. galimybės priiminėti sprendimus dėl UAB „F.“ ir UAB „D.“ veiklos, tačiau, kaip parodė G. K., V. S. nuolat bendraudavo su darbuotojais ir periodiškai atsiskaitydavo jam apie įmonės veiklą. Teismas įvertina ir tai, kad V. S. savo vadovavimo UAB „D.“ metu net du kartus – Vilniaus miesto pirmojo apylinkės teismo 2012 m. kovo 28 d. nutarimu ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. kovo 12 d. nutarimu buvo nubaustas už nelegalų darbą UAB „D.“; kita vertus, baudžiamojo proceso metu V. S. detaliai atskleidė visas nagrinėjamai nusikalstamai veikai nagrinėti reikšmingas UAB „D.“ veiklos aplinkybes, susijusias su minėtos įmonės vardu atliekamų ūkinių, komercinių ir finansinių operacijų netinkamu atlikimu. Visos šios aplinkybės leidžia teismui daryti pagrįstą išvadą, kad V. S., būdamas UAB „D.“ direktoriumi, žinojo, kad jo vadovaujamos įmonės buhalterinė apskaita tvarkoma sąmoningai pažeidžiant teisės aktų reikalavimus, t. y. apgaulingai, ir G. K. nurodymu sąmoningai sudarė sąlygas vadovaujamos įmonės buhalterinę apskaitą tvarkyti apgaulingai, kas leidžia teismui daryti pagrįstą išvadą, kad V. S. padarė nusikaltimą, numatytą BK 222 straipsnio 1 dalyje.

112. Vertinant, ar apie tikrąsias UAB „F.“ vardu atliekamas ūkines, komercines ir finansines operacijas (visas gautas pajamas, darbuotojams apskaičiuotą ir išmokėtą darbo užmokestį, darbuotojų darbo laiką) žinojo D. R., būtina atsižvelgti į tai, kad prieš tapdama G. K. realiai valdomos UAB „F.“ direktore, minėtoje įmonėje ji dirbo trumpą laiką, o pareigos, kurias ji užėmė prieš tapdama direktore (vadybininkė) ir atliktų funkcijų pobūdis (ji bendravo su klientais, vežiojo šiems talonus, kuriais klientai atsiskaitydavo už suteiktas (duomenys neskelbtini) paslaugas, ir ieškojo naujų klientų), taip pat pakankamai trumpas laikas, kuomet ji ėjo direktorės pareigas (pusė metų; palyginimui – D. J. minėtas pareigas ėjo pusantrų metų, o V. S. – dar ilgiau) neleidžia teismui daryti pagrįstos ir patikimos išvados, kad ji žinojo apie jai įkaltinamų ūkinių, komercinių ir finansinių operacijų (visų gautų pajamų, darbuotojams apskaičiuoto ir išmokėto darbo užmokesčio, darbuotojų darbo laiko) neteisingą apskaitą. Teismas atkreipia dėmesį ir į tai, kad, kaip teisiamojo posėdžio metu parodė I. M., pasirašydama dokumentus D. R. domėjosi jų turiniu, žiūrėjo ir skaitė, ką pasirašinėja; pati D. R. teismo posėdžio metu papasakojo situaciją, kuomet R. K. atidavusi įmonės vardu išduotą banko sąskaitos generatorių, po kelių dienų, suabejojusi, ar pasielgė teisingai, ji nuvyko į banką ir minėtą banko sąskaitą uždarė. Šios aplinkybės rodo, kad D. R. stengėsi atsakingai vykdyti savo kaip direktorės pareigas ir leidžia teismui pagrįstai abejoti kaltinime suformuluotu teiginiu, esą D. R. žinojo apie neteisingai (o tuo labiau apgaulingai) tvarkomą UAB „F.“ buhalterinę apskaitą; kita vertus faktas, kad darbuotojas prieš pasirašydamas jam pateiktus dokumentus pastaruosius skaito, nesuteikia pagrindo išvadai, kad jis suvokia, jog dokumente nurodytos aplinkybės realiai neegzistuoja, o kuriama fikcija (darant priešingą išvadą baudžiamojon atsakomybėn turėjo būti traukiami ir minėtus dokumentus surašę asmenys, pavyzdžiui, J. O.).

113. Kaip įrodymą, neva D. R. suvokė, kad jos vadovaujamoje įmonėje buhalterinė apskaita tvarkoma apgaulingai, prokurorė nurodo Vilniaus apskrities VMI 2012 m. sausio 30 d. operatyvaus patikrinimo pažymą Nr. (duomenys neskelbtini) (T. 9, b. l. 155-161), kurią gavo D. R.: prokurorė teigia, kad gavusi minėtą pažymą, kurioje nurodyti UAB „F.“ buhalterinės apskaitos pažeidimai darbuotojams darbo užmokestį išmokant grynaisiais pinigais per įmonės kasą pagal mokėjimo žiniaraščius, D. R. turėjo suvokti, kad jos vadovaujamoje įmonėje buhalterinė apskaita tvarkoma apgaulingai, tačiau nepaisant to, UAB „F.“ darbuotojams ir toliau buvo mokamas neapskaitytas darbo užmokestis.

114. Vertindamas šiuos argumentus teismas pažymi, kad minėtoje pažymoje, priešingai nei teigia prokurorė, nėra įvardinti faktai apie „arendą“ ir nemokamą, tačiau įforminamą atlyginimą vairuotojams: minėtoje pažymoje nurodyti pažeidimai (darbuotojams išmokėjus atlyginimus, nepanaudota iš kasos išimta piniginių lėšų dalis nebuvo deponuota ir grąžinta į įmonės kasą, taip pat iš įmonės vardu atidarytos banko sąskaitos išimtos piniginės lėšos nebuvo laiku įneštos į įmonės kasą) pagal savo pobūdį yra niekaip nesusiję su šio baudžiamojo proceso metu D. R. įkaltinamomis veikomis (visų gautų pajamų, darbuotojams apskaičiuoto ir išmokėto darbo užmokesčio ir darbuotojų darbo laiko nefiksavimu UAB „F.“ buhalterinėje apskaitoje); kita vertus, nurodyti pažeidimai buvo padaryti įmonei vadovaujant D. J.; kaip nurodyta minėtoje pažymoje, D. J. už minėtų pažeidimų padarymą buvo patrauktas teisinėn atsakomybėn ne už administracinio teisės pažeidimo, numatyto Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 41⁴ straipsnyje (darbo užmokesčio apskaičiavimo ir mokėjimo tvarkos pažeidimas), bet už administracinio teisės pažeidimo, numatyto ATPK 173¹ straipsnio 1 dalyje (buhalterinės ūkinių operacijų apskaitos taisyklių pažeidimas), padarymą, taigi aplinkybė, kad D. R. gavo Vilniaus apskrities VMI 2012 m. sausio 30 d. operatyvaus patikrinimo pažymą Nr. (duomenys neskelbtini) (T. 9, b. l. 155-161) ir su pastarąja susipažino, neleidžia teismui daryti pagrįstos išvados, kad susipažinusi su minėta išvada D. R. suvokė, kad jos vadovaujamoje įmonėje buhalterinė apskaita tvarkoma apgaulingai.

115. Visgi būtina pažymėti, kad aplinkybė, jog D. R. nežinojo apie jai įkaltinamų ūkinių, komercinių ir finansinių operacijų (visų gautų pajamų, darbuotojams apskaičiuoto ir išmokėto darbo užmokesčio, darbuotojų darbo laiko) neteisingą apskaitą, neatleido D. R. nuo pareigos organizuoti tinkamą vadovaujamos įmonės buhalterinės apskaitos tvarkymą: pagal BAĮ 21 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą reikalavimą už apskaitos organizavimą pagal šio įstatymo reikalavimus atsako ūkio subjekto vadovas, taigi D. R., nors ir nežinojo apie jai įkaltinamų ūkinių, komercinių ir finansinių operacijų (visų gautų pajamų, darbuotojams apskaičiuoto ir išmokėto darbo užmokesčio, darbuotojų darbo laiko) neteisingą apskaitą, tačiau užimamos pareigos ją įgalino ir įpareigojo imtis visų priemonių, kad jos vadovaujamos įmonės buhalterinė apskaita būtų tvarkoma tinkamai. D. R. parodė, kad į vadovaujamos įmonės reikalus ji nesigilino patarta G. K., kas reiškia, kad D. R. vadovaujamos įmonės buhalterinės apskaitos tinkamo tvarkymo neorganizavo ne sąmoningai, t. y. tyčia, bet aplaidžiai, t. y. dėl nusikalstamo nerūpestingumo, taigi D. R. padarė ne nusikaltimą, numatytą BK 222 straipsnio 1 dalyje, bet nusikaltimą, numatytą BK 223 straipsnio 1 dalyje.

116. Minėta, kad teismas nustatė, jog UAB „F.“ ir UAB „D.“ realiai valdė, t. y. minėtų įmonių darbuotojams galėjo duoti nurodymus, priimti reikšmingus sprendimus, susijusius su minėtų įmonių valdymu ir veikla, bei disponavo minėtų įmonių finansiniais srautais ne minėtų įmonių direktoriai D. R., D. J. ir V. S., bet G. K.. Taip pat baudžiamojo proceso metu buvo nustatyta, kad tvarką, lėmusią apgaulingą minėtų įmonių apskaitos tvarkymą, t. y. sąmoningą visų gautų pajamų neįtraukimą į įmonių buhalterinę apskaitą, neteisingą darbo laiko, darbo užmokesčio apskaičiavimą ir mokėjimą nustatė G. K., taip pat pastarasis disponavo iš vairuotojų surinktomis ir į minėtų įmonių buhalterinę apskaitą neįtrauktomis piniginėmis lėšomis, įdėtomis į dėžutę ir pateiktomis jam, taigi teismas daro išvadą, kad G. K. žinojo apie tai, jog UAB „F.“ ir UAB „D.“ buhalterinė apskaita yra tvarkoma nesilaikant teisės aktų reikalavimų, buvo tuo suinteresuotas ir to siekė, kas leidžia teismui daryti pagrįstą išvadą, kad G. K., būdamas faktinis UAB „F.“ ir UAB „D.“ vadovu, veikė susitaręs su apgaulingai vadovaujamų įmonių buhalterinės apskaitos tvarkymą organizavusiais D. J. ir V. S., t. y. jie buvo nusikaltimo, numatyto BK 222 straipsnio 1 dalyje, bendravykdytojai (vadovaujantis BK 24 straipsnio 3 dalimi, jeigu nusikalstamą veiką padarė keli asmenys kartu, tai kiekvienas iš jų laikomas vykdytoju [bendravykdytoju]).

117. Kaip minėta, teismas nustatė, jog D. R. nežinojo apie jai įkaltinamų ūkinių, komercinių ir finansinių operacijų (visų gautų pajamų, darbuotojams apskaičiuoto ir išmokėto darbo užmokesčio, darbuotojų darbo laiko) neteisingą apskaitą, tačiau G. K. šias aplinkybes žinojo, buvo tuo suinteresuotas ir to siekė, taigi G. K. veika D. R. vadovavimo UAB „F.“ laikotarpiu siekiant, kad UAB „F.“ buhalterinė apskaita būtų tvarkoma nesilaikant teisės aktų reikalavimų, kvalifikuotina kaip atitinkanti nusikaltimo, numatyto BK 222 straipsnio 1 dalyje, požymius (vadovaujantis BK 24 straipsnio 3 dalimi, vykdytojas yra asmuo, nusikalstamą veiką padaręs pats arba pasitelkęs, be kita ko, kitus asmenis, kurie dėl tos veikos nėra kalti).

118. Vertindamas kaltinimą G. K. dėl UAB „F.“ buhalterinės apskaitos dokumentų paslėpimo teismas pažymi, kad minėtos įmonės buhalterinės apskaitos dokumentų trūkumą nustatė specialistas, atlikęs kompleksinį UAB „F.“ ūkinės finansinės veiklos tyrimą (T. 13, b. l. 16-55), taigi teismas šią aplinkybę laiko nustatyta. UAB „F.“ buhalterinę apskaitą tvarkiusi J. O. nurodė visą buhalterinę apskaitą pildžiusi pagal jai pateiktus pirminius dokumentus, taigi trūkstami dokumentai įmonėje turėjo būti. Nors G. K. baudžiamojo proceso metu neigė paslėpęs minėtus dokumentus, nurodęs, kad minėtus dokumentus iš įmonės pasiėmė ir šių negrąžino J. O., tačiau teismas pažymi nenustatęs tikslo, kurio siekusi J. O. galėjo pasiimti ir negrąžinti minėtų dokumentų, tuo tarpu, kaip minėta šiame nuosprendyje, G. K. žinojo apie tai, jog UAB „F.“ buhalterinė apskaita yra tvarkoma nesilaikant teisės aktų reikalavimų, buvo tuo suinteresuotas ir to siekė, taigi G. K. tikslas paslėpti UAB F.“ buhalterinės apskaitos dokumentus akivaizdus. Teismas atkreipia ypatingą dėmesį į V. J., dirbusios UAB „F.“ vyriausiąja dispečere, nurodytas aplinkybes: jai yra tekę matyti, kaip G. K., gavęs įspėjimą apie planuojamus patikrinimus, padedamas sūnų V. ir V. išnešdavo iš įmonės patalpų dokumentus, taigi konstatuotina, kad kaltinimas G. K. dėl UAB „F.“ buhalterinės apskaitos dokumentų paslėpimo įrodytas.

III. Veikų kvalifikavimo motyvai

119. Minėta, kad G. K., realiai valdydamas UAB „F.“, siekdamas, kad minėtos įmonės buhalterinėje apskaitoje nebūtų fiksuojamos visos UAB „F.“ vardu atliekamos ūkinės, komercinės, finansinės operacijos (visos gautos pajamos, darbuotojams apskaičiuotas ir išmokėtas darbo užmokestis bei vairuotojų darbo laikas), UAB „F.“ direktoriui D. J. nurodė apgaulingai tvarkyti UAB „F.“ buhalterinę apskaitą – sąmoningai sudaryti sąlygas bendrovės buhalterinėje apskaitoje nefiksuoti visų UAB „F.“ vardu atliekamų ūkinių, komercinių, finansinių operacijų (visų gautų pajamų, darbuotojams apskaičiuoto ir išmokėto darbo užmokesčio bei vairuotojų darbo laiko). D. J. vykdant G. K. nurodymą, UAB „F.“ buhalterinėje apskaitoje sąmoningai nebuvo fiksuojamos visos UAB „F.“ vardu atliekamos ūkinės, komercinės, finansinės operacijos (visos gautos pajamos, darbuotojams apskaičiuotas ir išmokėtas darbo užmokestis bei vairuotojų darbo laikas), dėl ko negalima iš dalies nustatyti UAB „F.“ turto, nuosavo kapitalo ir įsipareigojimų dydžio bei struktūros už laikotarpį nuo 2011 m. sausio 1 d. iki 2011 m. lapkričio 25 d., taigi D. J. padarė nusikaltimą, numatytą BK 222 straipsnio 1 dalyje.

120. UAB „F.“ direktorės pareigas pradėjus eiti D. R., G. K., tęsdamas nusikalstamą sumanymą, t. y. kad UAB „F.“ buhalterinėje apskaitoje nebūtų fiksuojamos visos UAB „F.“ vardu atliekamos ūkinės, komercinės, finansinės operacijos (visos gautos pajamos, darbuotojams apskaičiuotas ir išmokėtas darbo užmokestis bei vairuotojų darbo laikas), realiai valdydamas UAB „F.“, UAB „F.“ darbuotojams nurodė D. R. neinformuoti ir pats neinformavo apie visas UAB „F.“ vardu atliekamas ūkines, komercines, finansines operacijas (visas gautas pajamas, darbuotojams apskaičiuotą ir išmokėtą darbo užmokestį bei vairuotojų darbo laiką), dėl ko UAB „F.“ buhalterinėje apskaitoje ir toliau dėl G. K. apgaulės ir D. R. aplaidumo nebuvo fiksuojamos visos UAB „F.“ vardu atliekamos ūkinės, komercinės, finansinės operacijos (visos gautos pajamos, darbuotojams apskaičiuotas ir išmokėtas darbo užmokestis bei vairuotojų darbo laikas), dėl ko negalima iš dalies nustatyti UAB „F.“ turto, nuosavo kapitalo ir įsipareigojimų dydžio bei struktūros už laikotarpį nuo 2011 m. lapkričio 25 d. iki 2012 m. balandžio 26 d., taigi D. R. padarė nusikaltimą, numatytą BK 223 straipsnio 1 dalyje.

121. Teismas nustatė ir tai, kad sužinojęs apie Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos atliekamą UAB „F.“ mokestinį patikrinimą, G. K., siekdamas, kad mokesčių administratorius nesužinotų apie tai, kad UAB „F.“ buhalterinėje apskaitoje nefiksuojamos visos UAB „F.“ vardu atliekamos ūkinės, komercinės, finansinės operacijos (visos gautos pajamos, darbuotojams apskaičiuotas ir išmokėtas darbo užmokestis bei vairuotojų darbo laikas), paslėpė dalį UAB „F.“ buhalterinės apskaitos dokumentų už laikotarpį nuo 2011 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d., dėl ko negalima iš dalies nustatyti UAB „F.“ turto, nuosavo kapitalo ir įsipareigojimų dydžio bei struktūros už laikotarpį nuo 2011 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. Šias G. K. veikas (apgaulingą UAB „F.“ buhalterinės apskaitos tvarkymą ir UAB „F.“ buhalterinės apskaitos dokumentų paslėpimą) sieja vieninga G. K. tyčia, taigi G. K. padarė nusikaltimą, numatytą BK 222 straipsnio 1 dalyje.

122. Minėta, kad G. K., realiai valdydamas UAB „D.“, siekdamas, kad minėtos įmonės buhalterinėje apskaitoje nebūtų fiksuojamos visos UAB „D.“ vardu atliekamos ūkinės, komercinės, finansinės operacijos (visos gautos pajamos, darbuotojams apskaičiuotas ir išmokėtas darbo užmokestis bei vairuotojų darbo laikas), UAB „D.“ direktoriui V. S. nurodė apgaulingai tvarkyti UAB „D.“ buhalterinę apskaitą – sąmoningai sudaryti sąlygas bendrovės buhalterinėje apskaitoje nefiksuoti visų UAB „D.“ vardu atliekamų ūkinių, komercinių, finansinių operacijų (visų gautų pajamų, darbuotojams apskaičiuoto ir išmokėto darbo užmokesčio bei vairuotojų darbo laiko). V. S. vykdant G. K. nurodymą, UAB „D.“ buhalterinėje apskaitoje sąmoningai nebuvo fiksuojamos visos UAB „D.“ vardu atliekamos ūkinės, komercinės, finansinės operacijos (visos gautos pajamos, darbuotojams apskaičiuotas ir išmokėtas darbo užmokestis bei vairuotojų darbo laikas), dėl ko negalima iš dalies nustatyti UAB „F.“ turto, nuosavo kapitalo ir įsipareigojimų dydžio bei struktūros už laikotarpį nuo 2011 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d., taigi V. S. ir G. K. padarė nusikaltimą, numatytą BK 222 straipsnio 1 dalyje.

IV. Bausmių skyrimo motyvai

123. G. K., D. J. ir V. S. padarė nusikaltimą, numatytą BK 222 straipsnio 1 dalyje, už kurio padarymą numatytos baudos arba arešto, arba laisvės atėmimo iki ketverių metų bausmės.

124. D. R. padarė nusikaltimą, numatytą BK 223 straipsnio 1 dalyje, už kurio padarymą numatytos baudos arba laisvės apribojimo, arešto, arba laisvės atėmimo iki dvejų metų bausmės.

125. Spręsdamas dėl G. K., D. J., V. S. ir D. R. skirtinų bausmių rūšies bei dydžio teismas atsižvelgia į BK 54 straipsnyje įtvirtintus bendruosius bausmės skyrimo pagrindus.

126. G. K. padarė du apysunkius nusikaltimus, į kurių padarymą įtraukė dar tris žmones (D. J., D. R. ir V. S.), kurie nusikaltimus padarė arba G. K. nurodymu (D. J. ir V. S.), arba jo sąmoningai neinformuoti apie įmonėje taikomą neteisėtą veiklą (D. R.). G. K. pripažino apgaulingai tvarkęs UAB „F.“ buhalterinę apskaitą bei savo noru atlygino dalį savo nusikalstamais veiksmais padarytos turtinės žalos, taigi šias aplinkybes, vadovaudamasis BK 59 straipsnio 2 dalimi, teismas laiko lengvinančiomis G. K. atsakomybę. G. K. atsakomybę sunkina tai, kad abi nusikalstamas veikas jis padarė veikdamas bendrininkų grupėje (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas). G. K. dirba, šio baudžiamojo proceso metu nagrinėtų nusikalstamų veikų padarymo metu jis buvo neteistas, nuo nusikalstamos veikos padarymo praėjo nemažas laiko tarpas, taigi teismas įsitikinęs, kad bausmės tikslai bus pasiekti G. K. skiriant švelniausios rūšies turtinio pobūdžio bausmes – baudas, jų dydžius nustatant šiek tiek mažesnius už šios bausmės vidurkį, galiojusį nusikalstamų veikų padarymo metu, ir už nusikaltimo, numatyto BK 222 straipsnio 1 dalyje (apgaulingas UAB „F.“ buhalterinės apskaitos tvarkymas), padarymą G. K. skirtina 300 MGL, t. y. 11 298 eurų dydžio bauda; už nusikaltimo, numatyto BK 222 straipsnio 1 dalyje (apgaulingas UAB „D.“ buhalterinės apskaitos tvarkymas), padarymą G. K. skirtina 400 MGL, t. y. 15 064 eurų dydžio bauda; šios bausmės bendrintinos jas visiškai sudedant ir G. K. skirtina galutinė subendrinta 700 MGL, t. y. 26 362 eurų dydžio bauda, įpareigojant šią baudą sumokėti per dvylika mėnesių nuo šio nuosprendžio įsiteisėjimo dienos, kas mėnesį iki kiekvieno mėnesio 15 dienos sumokant ne mažiau kaip po 2 200 eurų.

127. D. J. padarė apysunkį nusikaltimą, į kurio padarymą jis buvo įtrauktas G. K. D. J. atsakomybę lengvinančių aplinkybių teismas nenustatė. D. J. atsakomybę sunkina tai, kad nusikalstamą veiką jis padarė veikdamas bendrininkų grupėje (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas). D. J. dirba, jis neteistas, nuo nusikalstamos veikos padarymo praėjo nemažas laiko tarpas, taigi teismas įsitikinęs, kad bausmės tikslai bus pasiekti D. J. skiriant švelniausios rūšies turtinio pobūdžio bausmę – baudą, jos dydį nustatant mažesnį už šios bausmės vidurkį, galiojusį nusikalstamos veikos padarymo metu, ir už nusikaltimo, numatyto BK 222 straipsnio 1 dalyje, padarymą D. J. skirtina 200 MGL, t. y. 7 532 eurų dydžio bauda, įpareigojant šią baudą sumokėti per dvidešimt mėnesių nuo šio nuosprendžio įsiteisėjimo dienos, kas mėnesį iki kiekvieno mėnesio 15 dienos sumokant ne mažiau kaip po 400 eurų.

128. V. S. padarė apysunkį nusikaltimą, į kurio padarymą jis buvo įtrauktas G. K.. V. S. atsakomybę lengvinančių aplinkybių teismas nenustatė. V. S. atsakomybę sunkina tai, kad nusikalstamą veiką jis padarė veikdamas bendrininkų grupėje (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas). V. S. dirba, šio baudžiamojo proceso metu nagrinėtų nusikalstamų veikų padarymo metu jis buvo neteistas, nuo nusikalstamos veikos padarymo praėjo nemažas laiko tarpas, taigi teismas įsitikinęs, kad bausmės tikslai bus pasiekti V. S. skiriant švelniausios rūšies turtinio pobūdžio bausmę – baudą, jos dydį nustatant mažesnį už šios bausmės vidurkį, galiojusį nusikalstamos veikos padarymo metu, ir už nusikaltimo, numatyto BK 222 straipsnio 1 dalyje, padarymą V. S. skirtina 200 MGL, t. y. 7 532 eurų dydžio bauda, įpareigojant šią baudą sumokėti per dvidešimt mėnesių nuo šio nuosprendžio įsiteisėjimo dienos, kas mėnesį iki kiekvieno mėnesio 15 dienos sumokant ne mažiau kaip po 400 eurų.

129. D. R. padarė neatsargų nusikaltimą, į kurio padarymą ji buvo įtraukta G. K.. D. R. atsakomybę lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių teismas nenustatė. D. R. yra sulaukusi pensinio amžiaus, ji neteista, nuo nusikalstamos veikos padarymo praėjo nemažas laiko tarpas, taigi teismas įsitikinęs, kad bausmės tikslai bus pasiekti D. R. skiriant švelniausios rūšies turtinio pobūdžio bausmę – baudą, jos dydį nustatant mažesnį už šios bausmės vidurkį, galiojusį nusikalstamos veikos padarymo metu, ir už nusikaltimo, numatyto BK 223 straipsnio 1 dalyje, padarymą D. R. skirtina 35 MGL, t. y. 1 318,10 eurų dydžio bauda, įpareigojant šią baudą sumokėti per dešimt mėnesių nuo šio nuosprendžio įsiteisėjimo dienos, kas mėnesį iki kiekvieno mėnesio 15 dienos sumokant ne mažiau kaip po 140 eurų.

V. Civiliniai ieškiniai

130. Ikiteisminio tyrimo Vilniaus apskrities VMI pareiškė 187 388 eurų dydžio civilinį ieškinį dėl G. K. nusikalstamomis veikomis padarytos turtinės žalos (T. 4, b. l. 3-10), o VSDFV Vilniaus skyrius – 24 810 eurų dydžio civilinį ieškinį dėl G. K. nusikalstamomis veikomis padarytos turtinės žalos (T. 4, b. l. 12-22).

131. Vertindamas civilinius ieškinius teismas pažymi, kad dėl G. K. veiklos apgaulingai tvarkant UAB „F.“ ir UAB „D.“ buhalterinę apskaitą, t. y. dėl to, kad minėtų įmonių buhalterinėje apskaitoje nebuvo fiksuojamos visos minėtų įmonių vardu atliekamos ūkinės, komercinės, finansinės operacijos (visos gautos pajamos, darbuotojams apskaičiuotas ir išmokėtas darbo užmokestis bei vairuotojų darbo laikas), valstybės ir VSDF biudžetai patyrė turtinės žalos. Šios aplinkybės proceso dalyviai neginčija. Esminis klausimas – kokio dydžio žalą dėl G. K. neteisėtų veikų patyrė minėti biudžetai.

132. Pirmiausia teismas pažymi, kad tiek Vilniaus apskrities VMI, tiek VSDFV Vilniaus skyriaus civiliniai ieškiniai grindžiami kompleksinio UAB „F.“ ūkinės finansinės veiklos tyrimo 2015 m. kovo 25 d. išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) (4.65)-86-10 ir UAB „D.“ ūkinės finansinės veiklos tyrimo 2013 m. spalio 30 d. išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) nurodytais skaičiavimais.

133. Nagrinėjant bylą teisme buvo skirta apskaitos ir finansų ekspertizė.

134. Ekspertė, atlikusi apskaitos ir finansų ekspertizę, 2020 m. kovo 12 ekspertizės akte Nr. (duomenys neskelbtini) konstatavo, kad dėl 2011 – 2012 metais neapskaičiuotų ir nesumokėtų mokesčių valstybės biudžetui padarytas 62 301,13 litų (18 043,65 eurų) dydžio nuostolis ir 49 622,06 litų (14 371,57 eurų) dydžio nuostolis VSDF biudžetui. Ekspertė nurodė skaičiuodama vertinusi tik teisiamojo posėdžio metu apklaustų liudytojų parodymus, neatsižvelgdama, kiek kiti neapklausti darbuotojai galėjo mokėti bendrovei už dispečerines paslaugas, kiek jiems galimai kainavo automobilio remontas, kiek galimai buvo mokama už degalus bei kiek jiems likdavo grynųjų pinigų nuo klientų sumokėtų sumų. Apskaičiuojant, kiek už dispečerines paslaugas galėjo sumokėjo (duomenys neskelbtini) vairuotojai, buvo vadovaujamasi šiais principais: 1) darbuotojams nurodžius, kokią sumą jie mokėjo už dispečerines paslaugas, ekspertė už pagrindą ėmė jų nurodytą sumą, o jeigu buvo nurodytas sumų intervalas – tai mažesnę sumą; 2) darbuotojams nenurodžius, kiek jie mokėjo už dispečerines paslaugas, ekspertė neskaičiavo, kiek jie galėjo sumokėti už dispečerines paslaugas; 3) darbuotojams nurodžius, kad už dispečerines paslaugas jie nemokėjo, ekspertė neskaičiavo, kiek jie galėjo sumokėti už dispečerines paslaugas; 4) darbuotojams nurodžius, kokią sumą jie mokėjo už dispečerines paslaugas per pamainą, bet neįvardinus, kiek pamainų jie dirbo per mėnesį arba kiek mokėjo už užsakymą bet nenurodžius, kiek užsakymų buvo per mėnesį, ekspertė neskaičiavo, kiek jie galėjo sumokėti už dispečerines paslaugas. Ekspertė taip pat pažymėjo, kad vieni liudytojai nurodė, jog automobilis buvo remontuojamas bendrovės lėšomis, kiti liudytojai nurodė, jog automobilį remontavo už nuosavas lėšas arba nereikėjo jo remontuoti, tačiau kiek kainavo automobilio remontas už nuosavas lėšas, liudytojai nenurodė, taigi ekspertė neturi galimybės nustatyti, kiek kainavo (duomenys neskelbtini) vairuotojams jų automobilių remontas 2011 – 2012 metais, taip pat neturi galimybės apskaičiuoti UAB „F.“ 2011 – 2012 metų automobilių remonto išlaidų. Ekspertė taip pat pažymėjo, kad liudytojai nurodė, jog atskaičius kuro ir remonto išlaidas bei mokesčius už dispečerines paslaugas jiems kiekvieną mėnesį likdavo pajamų nuo klientų sumokėtų sumų. Dalis liudytojų nurodė kokia pinigų suma galimai jiems likdavo, kita dalis nenurodė sumos, taigi ekspertė tyrimą atliko pagal tuos liudytojus, kurie nurodė, kokia pinigų suma jiems galimai likdavo per mėnesį. Ekspertė taip pat pažymėjo, kad vieni liudytojai nurodė, jog jiems atlyginimą mokėjo bendrovė, kiti nurodė, kad atlyginimas nebuvo mokamas, bet darbo užmokesčio žiniaraščiuose pasirašydavo. Dalis liudytojų nurodė, kad jų atlyginimas būdavo pajamos, pasilikusios iš gautų įplaukų už keleivių vežimą atėmus kuro ir remonto išlaidas bei mokestį už dispečerines paslaugas, taigi tyrimas buvo atliekamas pagal 11 liudytojų parodymus, kurie nurodė, kiek jiems per mėnesį likdavo pajamų iš gautų įplaukų už keleivių vežimą atėmus kuro ir remonto išlaidas bei mokestį už dispečerines paslaugas.

135. Vertindamas, kokio dydžio žalą dėl G. K. neteisėtų veikų patyrė valstybės ir VSDF biudžetai, teismas pažymi, kad specialistų išvadose nurodyta skaičiavimų metodika verčia abejoti šių skaičiavimų tikslumu – dėl duomenų trūkumo specialistai nežinomus dėmenis keitė įvairiais vidurkiais, išvestais pagal preziumuojamus duomenis (pavyzdžiui, specialisto išvadoje nurodoma, kad „arendos“ dydis parodymus pateikusiems vairuotojams (34 proc. visų bendrovėje dirbusių vairuotojų) skaičiuojamas pagal protokoluose bei paaiškinimuose jų nurodytus mokėtus „arendų“ dydžius, tuo tarpu likusiems (neapklaustiems) bendrovės (duomenys neskelbtini) vairuotojams, atsižvelgiant į parodymus pateikusių vairuotojų nurodytus „arendos“ dydžius, apskaičiuojamas mėnesinis 1 286 litų „arendos“ dydis vairuotojams dirbusiems įmonės automobiliu ir mėnesinis 513 litų „arendos“ dydis vairuotojams dirbusiems nuosavu automobiliu. Neapklaustieji vairuotojai dirbo įmonės automobiliais ar nuosavais, identifikuoti pagal tyrimui pateiktus dokumentus. Vairuotojams, kuriems nepavyko surasti duomenų kokiais automobiliais naudojosi apskaičiuotas 890 litų „arendos“ vidurkis, remiantis visų, nuosavais ir bendrovės automobiliais dirbusių, apklaustų vairuotojų). Tuo tarpu ekspertė, atlikdama apskaitos ir finansų ekspertizę, skaičiuodama valstybės ir VSDF biudžetų dėl G. K. neteisėtų veikų patirtos žalos dydį, rėmėsi teisiamųjų posėdžių metu apklaustų liudytojų parodymais, jai nežinomų ar abejotinų duomenų nevertindama visiškai. Teismas pažymi, kad, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 113 straipsnio 1 dalimi, civilinis ieškinys, pareikštas baudžiamojoje byloje, įrodinėjamas pagal BPK nuostatas, tuo tarpu pagal BPK 301 straipsnio 1 dalį teismas nuosprendį pagrindžia tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje, taigi darytina išvada, kad valstybės ir VSDF biudžetų dėl G. K. neteisėtų veikų patirtos žalos dydis turi būti skaičiuojamas ne vadovaujantis dar iki ikiteisminio tyrimo pradžios įvairių patikrinimų metu įvairiuose paaiškinimuose išdėstytomis aplinkybėmis, tam tikrus duomenis tiesiog preziumuojant, bet vadovaujantis teisiamojo posėdžio metu išnagrinėtais duomenimis, turinčiais įrodomąją reikšmę.

136. Apibendrinant išdėstytus argumentus konstatuotina, kad G. K. nusikalstamomis veikomis valstybės biudžetui padarytas 18 043,65 eurų dydžio nuostolis, o VSDF biudžetui – 14 371,57 eurų dydžio nuostolis, dėl ko Vilniaus apskrities VMI ir VSDFV Vilniaus skyriaus civiliniai ieškiniai tenkintini iš dalies: atsižvelgiant į tai, kad G. K. į Vilniaus miesto apylinkės teismo depozitinę sąskaitą kaip žalos atlyginimą sumokėjo 16 000 eurų (T. 20, b. l. 187-188), minėta suma pervestina Vilniaus apskrities VMI, iš G. K. Vilniaus apskrities VMI naudai priteisiant 2 043,65 eurų, o VSDFV Vilniaus skyriaus naudai – 14 371,57 eurų.

VI. Procesinės prievartos priemonės

137. Ikiteisminio tyrimo metu G. K., D. J., V. S. ir D. R. skirtos kardomosios priemonės – rašytinis pasižadėjimas neišvykti (T. 14, b. l. 11-13, 51-52, 88-89, 114-115), kurios paliktinos galioti iki šio nuosprendžio įsiteisėjimo dienos, o šiam nuosprendžiui įsiteisėjus – naikintinos.

138. Ikiteisminio tyrimo metu laikinai apribotos G. K. nuosavybės teisės į pinigines lėšas, esančias jo vardu AB „Swedbank“ atidarytoje banko sąskaitoje Nr. (duomenys neskelbtini), į žemės sklypą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) ir pastatą – gyvenamąjį namą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančius (duomenys neskelbtini), žemės sklypą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) ir statinius – ūkinį pastatą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), ūkinį pastatą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), ūkinį pastatą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), ūkinį pastatą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančius (duomenys neskelbtini), ½ dalį buto (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančio (duomenys neskelbtini), ½ dalį buto (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančio (duomenys neskelbtini), negyvenamąją patalpą – dirbtuves su administracinėmis patalpomis, pažymėtomis nuo (duomenys neskelbtini) (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančią (duomenys neskelbtini). Atsižvelgiant į tai, kad minėta procesinės prievartos priemonė taikoma siekiant užtikrinti Vilniaus apskrities VMI ir VSDFV Vilniaus skyriaus civilinių ieškinių įvykdymą, laikinas G. K. nuosavybės teisių apribojimas paliktinas galioti iki Vilniaus apskrities VMI ir VSDFV Vilniaus skyriaus priteistų piniginių sumų sumokėjimo, o šias sumas sumokėjus – naikintinas.

VII. Daiktai, turintys reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti

139. UAB „D.“ buhalterinės apskaitos dokumentai šiam nuosprendžiui įsiteisėjus grąžintini UAB „D.“, o UAB „F.“ buhalteriniai dokumentai – UAB „F.“.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 47 straipsniu, 63 straipsnio 1, 3 dalimis, Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 94 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 2 dalimi, 115 straipsnio 1 dalimi, 139 straipsnio 1 dalimi, 151 straipsnio 8 dalimi, 297, 298 straipsniais, 301 straipsnio 1 dalimi, 302 straipsnio 1, 2, 4 dalimis, 303 straipsnio 1, 2 dalimis, 304 straipsniu, 305 straipsnio 1, 5, 6 dalimis, 307 straipsnio 1, 6, 7 dalimis, 313 straipsnio 3 dalimi,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Pripažinti G. K. kaltu padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 222 straipsnio 1 dalyje (apgaulingas UAB „F.“ buhalterinės apskaitos tvarkymas), ir skirti jam 300 MGL, t. y. 11 298 eurų dydžio baudą.

Pripažinti G. K. kaltu padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 222 straipsnio 1 dalyje (apgaulingas UAB „D.“ buhalterinės apskaitos tvarkymas), ir skirti jam 400 MGL, t. y. 15 064 eurų dydžio baudą.

Šias bausmes subendrinti jas visiškai sudedant ir G. K. skirti galutinę subendrintą 700 MGL, t. y. 26 362 eurų dydžio bauda, įpareigojant šią baudą sumokėti per dvylika mėnesių nuo šio nuosprendžio įsiteisėjimo dienos, kas mėnesį iki kiekvieno mėnesio 15 dienos sumokant ne mažiau kaip po 2 200 eurų.

Pripažinti D. J. (D. J.) kaltu padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 222 straipsnio 1 dalyje, ir skirti jam 200 MGL, t. y. 7 532 eurų dydžio baudą, įpareigojant šią baudą sumokėti per dvidešimt mėnesių nuo šio nuosprendžio įsiteisėjimo dienos, kas mėnesį iki kiekvieno mėnesio 15 dienos sumokant ne mažiau kaip po 400 eurų.

Pripažinti V. S. kaltu padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 222 straipsnio 1 dalyje, ir skirti jam 200 MGL, t. y. 7 532 eurų dydžio baudą, įpareigojant šią baudą sumokėti per dvidešimt mėnesių nuo šio nuosprendžio įsiteisėjimo dienos, kas mėnesį iki kiekvieno mėnesio 15 dienos sumokant ne mažiau kaip po 400 eurų.

Pripažinti D. R. kalta padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 223 straipsnio 1 dalyje, ir skirti jai 35 MGL, t. y. 1 318,10 eurų dydžio baudą, įpareigojant šią baudą sumokėti per dešimt mėnesių nuo šio nuosprendžio įsiteisėjimo dienos, kas mėnesį iki kiekvieno mėnesio 15 dienos sumokant ne mažiau kaip po 140 eurų.

Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos civilinį ieškinį tenkinti iš dalies ir iš G. K. Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos naudai priteisti 2 043,65 eurų.

G. K. į Vilniaus miesto apylinkės teismo depozitinę sąskaitą kaip žalos atlyginimą sumokėtus 16 000 eurų pervesti Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijai kaip dalies žalos atlyginimą.

Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus civilinį ieškinį tenkinti iš dalies ir iš G. K. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriui priteisti 14 371,57 eurų.

G. K., D. J. (D. J.), V. S. ir D. R. skirtas kardomąsias priemones – rašytinį pasižadėjimą neišvykti palikti galioti iki šio nuosprendžio įsiteisėjimo dienos, o šiam nuosprendžiui įsiteisėjus – panaikinti.

Laikiną G. K. nuosavybės teisių į pinigines lėšas, esančias jo vardu AB „Swedbank“ atidarytoje banko sąskaitoje Nr. (duomenys neskelbtini), į žemės sklypą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) ir pastatą – gyvenamąjį namą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančius (duomenys neskelbtini), žemės sklypą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) ir statinius – ūkinį pastatą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), ūkinį pastatą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), ūkinį pastatą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), ūkinį pastatą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančius (duomenys neskelbtini)., ½ dalį buto (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančio (duomenys neskelbtini), ½ dalį buto (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančio (duomenys neskelbtini), negyvenamąją patalpą – dirbtuves su administracinėmis patalpomis, pažymėtomis nuo (duomenys neskelbtini) (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančią (duomenys neskelbtini), apribojimą palikti galioti iki Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijai ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriui priteistų piniginių sumų sumokėjimo, o šias sumas sumokėjus – panaikinti.

1. Bauda mokama į pasirinktą Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą: Nr. LT74 4010 0510 0132 4763, esančią „Luminor Bank AS“ Lietuvos skyriuje, Nr. LT05 7044 0600 0788 7175, esančią AB „SEB banke“, Nr. LT24 7300 0101 1239 4300, esančią AB „Swedbank“, Nr. LT42 7230 0000 0012 0025, esančią UAB „Medicinos banke“, Nr. LT32 7180 0000 0014 1038, esančią AB „Šiaulių banke“, Nr. LT78 7290 0000 0013 0151, esančią AS „Citadele banka“ Lietuvos filiale. Mokėjimo pavedime būtina nurodyti lėšų gavėją – „Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos“, gavėjo kodą – „188659752“, įmokos kodą – „6801“, unikalų mokėjimo kodą – „1-5-990/2021“. Sumokėjus baudą tai patvirtinančius dokumentus būtina pateikti Vilniaus miesto apylinkės teismo raštinės tarnautojui.

2. Laiku nesumokėjus paskirtos baudos, ši bausmė vykdoma priverstinai. Baudos bausmę priverstinai vykdo antstolis, kurio veiklos teritorijoje yra nuteistojo gyvenamoji, darbo ar turto buvimo arba kitos bausmės atlikimo vieta. Priverstinio įvykdymo atveju antstolio išieškoma suma gali būti didesnė dėl antstolio apskaičiuojamų išlaidų vykdymo procese.

3. Jeigu nuteistasis neturi lėšų baudai sumokėti, antstolio teikimu ir nuteistojo sutikimu teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 47 straipsniu, baudą gali pakeisti viešaisiais darbais.

4. Jeigu nuteistasis vengia savo noru sumokėti baudą ir nėra galimybių ją išieškoti priverstinai, teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 47 straipsniu, antstolio teikimu baudą gali pakeisti laisvės apribojimu.

Nuosprendis per dvidešimt dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.