Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Vytauto Piesliako, Jono Algirdo Riepšo ir pranešėjo Antano Klimavičiaus,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. R. kasacinį skundą dėl Pasvalio rajono apylinkės teismo 2006 m. balandžio 19 d. nuosprendžio, kuriuo V. R. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 281 straipsnio 6 dalį laisvės atėmimu trejiems metams. Vadovaujantis BK 75 straipsniu, paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas vieneriems metams šešiems mėnesiams, įpareigojant jį be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms.

Skundžiama taip pat Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. birželio 22 d. nutartis, kuria V. R. apeliacinis skundas atmestas.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, prokuroro, prašiusio kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. R. nuteistas už tai, kad 2003 m. lapkričio 14 d., apie 20 val., (duomenys neskelbtini) r., kelio (duomenys neskelbtini) trečiajame kilometre, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, vairuodamas automobilį (duomenys neskelbtini), neatsižvelgė į kelio ir meteorologines sąlygas, matomumą, atsiradus kliūčiai ir iškilus grėsmei eismo saugumui, nesulėtino greičio ar visiškai nesustabdė jo vairuojamos transporto priemonės, taip pažeisdamas Kelių eismo taisyklių 172, 173 punktų reikalavimus, kliudė kelio važiuojamoje dalyje gulėjusį A. S. ir jį mirtinai sužalojo.

Kasaciniame skunde V. R. prašo panaikinti Pasvalio rajono apylinkės teismo 2006 m. balandžio 19 d. nuosprendį, Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. birželio 22 d. nutartį ir bylą jam nutraukti.

Skunde kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatą, nes nepatikrino vieno iš apeliacinio skundo argumentų: liko nenustatyta, ar būtent kasatoriaus mašinos pervažiavimas sukėlė A. S. mirtį. Teismo medicinos specialistas negalėjo atsakyti į klausimą, ar sužalojimai buvo padaryti vienu ar kelias automobiliais. Taigi byloje liko neištirta aplinkybė, ar kasatoriaus vairuojamas automobilis pervažiavo A. S. – miegantį ar jau mirtinai traumuotą kito automobilio. Be to, apeliacinės instancijos teismo sprendimas prieštaringas: nutarties teiginiu „<...> akivaizdu, kad važiuojant nelygiu, duobėtu keliu iš tiesų galima ne tik kad nematyti kliūties automobilio priekyje, tačiau ir nejausti ją pervažiavus“, teismas pripažįsta įvykio metu buvus tokias kelio ir meteorologines sąlygas, kurios objektyviai trukdė vairuotojui pamatyti kelyje esančią kliūtį, todėl, atmesdamas apeliacinį skundą bei pripažindamas kasatorių kaltu, teismas prieštarauja pats sau. Specialistas autotechnikas taip pat nurodė, kad nei su įjungtais tolimųjų, nei su artimųjų automobilio šviesų žibintais kasatorius neturėjo galimybės išvengti autoįvykio, jeigu važiavo 70 km/h greičiu. Nepaneigta versija, kad kasatoriaus vairuojamo automobilio greitis buvo 70 km/h ar net didesnis. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai kasatoriaus kaltę pagrindė analogija su liudytojo P. I. veiksmais, neatsižvelgdamas į tai, kad pastarasis važiavo kita kelio dalimi – kairiuoju kraštu, skirtingą automobilių greitį, svorį, taigi ir kelio apšvietimą. Teismas nepagrįstai nurodo ir tai, kad P. I. važiavo greičiau nei kasatorius, nes P. I. nurodo priešingai. Nepašalinus šių byloje esančių prieštaravimų, buvo netinkamai įvertinti byloje surinkti įrodymai, taip pažeidžiant BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, ir dėl to baudžiamasis įstatymas buvo pritaikytas netinkamai.

Nuteistojo V. R. kasacinis skundas netenkintinas.

Dėl BPK 20 straipsnio 5 dalies taikymo

Bendra įrodymų vertinimo teisme samprata yra pateikta BPK 20 straipsnio 5 dalyje, kuri įgyvendinama taikant kitus Baudžiamojo proceso kodekso straipsnius. Įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. BPK reikalauja, kad teisėjai įrodymus vertintų pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu.

Kolegijos nuomone, apeliacinės instancijos teismas nutarties teiginiu „<...> akivaizdu, kad važiuojant nelygiu, duobėtu keliu iš tiesų galima ne tik kad nematyti kliūties automobilio priekyje, tačiau ir nejausti ją pervažiavus“, pripažindamas dėl V. R. priimtą apkaltinamąjį nuosprendį teisėtu ir pagrįstu, neprieštarauja pats sau. Šis teiginys nepaneigia V. R. kaltės padarius jam inkriminuotą veiką. Kasatorius šį teiginį vertina atskirai nuo kitų apeliacinės instancijos teismo išvadų bei motyvų. Tokį teismo teiginį privalu vertinti atsižvelgiant į visas teismo nustatytas aplinkybes, buvusias įvykio metu, tarp jų ir tai, kad nuteistasis V. R. įvykio metu buvo neatsargus ir apsvaigęs nuo alkoholio. Antra vertus, kiti abiejų instancijų teismų sprendimuose pateikti motyvai, vertinant 2004 m. spalio 13 d. eksperimento protokolo duomenis bei 2005 m. sausio 10 d. autotechninės ekspertizės aktą Nr. (duomenys neskelbtini), patvirtina, jog teismai pripažįsta, kad tokioje pat situacijoje (važiuojant tamsiu paros metu, duobėtu keliu) atsargus, atidus ir apdairus vairuotojas, važiuodamas 40–50 km/h greičiu, turėjo realią techninę galimybę sulėtinti automobilio greitį ir saugiai apvažiuoti kliūtį (ant kelio gulėjusį A. S.) arba visiškai sustoti.

Kolegija taip pat sutinka su apeliacinės instancijos teismo išvada nustatant ir vertinat V. R. greitį įvykio metu. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad V. R. automobilio greitis įvykio metu buvo 40–50 km/h. Apeliacinės instancijos teismas patikrino šią teismo išvadą ir ją motyvuotai patvirtino bylos duomenimis. Atmesdamas V. R. apeliacinio skundo argumentus dėl jo transporto priemonės greičio, apeliacinės instancijos teismas rėmėsi ir įvertino liudytojų D. S., S. M., P. I., paties V. R. parodymus. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad nuteistasis ikiteisminio tyrimo metu ir 2005 m. rugpjūčio 17 d. teisiamajame posėdyje nurodė, kad važiavo 40–50 km/h greičiu. Liudytojas P. I. vieną kartą nurodė, kad važiavo 50–60 km/h greičiu, kitą – 60–70 km/h greičiu. Tuo tarpu liudytojos parodė, kad tamsų automobilį (nustatyta, kad V. R.), kuris važiavo tvarkingai, aplenkė raudonas (P. I.) automobilis, taigi, teismo nuomone, būtent pastarasis važiavo greičiau.

Kasatorius nepagrįstai teigia, kad teismas jo kaltę pagrindė analogija su P. I. veiksmais. Teismas išvadą dėl V. R. kaltės padarė remdamasis įrodymais byloje pripažintų duomenų visuma, tarp jų papildomai nurodydamas, kad jeigu P. I., kuris važiavo greičiau, sugebėjo pamatyti ant kelio gulėjusį A. S. ir jį saugiai apvažiuoti, tai tokią galimybę turėjo ir nuteistasis, kuris važiavo lėčiau. Iš ištirtos bylos medžiagos matyti, kad P. I. parodymai nėra vienintelis ar tiesioginis V. R. kaltės įrodymas. Jau pirmosios instancijos teismas, siekdamas išsiaiškinti V. R. kaltės klausimą, vertino ne tik liudytojų, nuteistojo parodymus, bet ir tyrimo metu atlikto 2004 m. spalio 13 d. eksperimento protokolo duomenis bei 2005 m. sausio 10 d. ekspertizės aktą Nr. (duomenys neskelbtini), kuriuo buvo atliktas autotechninis tyrimas. Apeliacinės instancijos teismas taip pat pašalino kasatoriaus iškeltas abejones dėl P. I. parodymų, susijusių su V. R. automobilio greičiu įvykio metu, su kuo kolegija neturi pagrindo nesutikti. Kasatorius neteisus teigdamas, kad versija, jog kasatoriaus vairuojamo automobilio greitis buvo 70 km/h ar net didesnis, liko nepaneigta.

Esant šioms aplinkybėms, kasacinė teisėjų kolegija neranda BPK 20 straipsnio 5 dalies pažeidimo požymių. Kolegija neturi pagrindo manyti, kad šioje baudžiamojoje byloje vertinant įrodymus buvo pažeistos BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatos. Įrodymų vertinimo taisyklės, sprendžiant V. R. baudžiamosios atsakomybės klausimą, nepažeistos. Teismai visas bylos aplinkybes išnagrinėjo išsamiai ir nešališkai. Įrodymai gauti baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka. Bylą nagrinėję teismai pašalino byloje iškilusius prieštaravimus, tinkamai įvertino surinktus ir teisme ištirtus įrodymus.

Dėl BPK 320 straipsnio 3 dalies taikymo

BPK 320 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotoje teismų praktikoje pripažįstama, kad apeliacinės instancijos teismas nuosprendžio (nutarties) aprašomojoje dalyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės ir to nereikia suprasti kaip reikalavimo pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą.

Kolegijos nuomone, šioje baudžiamojoje byloje Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija atsakė į esminius V. R. apeliacinio skundo argumentus. Apeliacinės instancijos teismas pasisakė dėl priežastinio V. R. neteisėtų veiksmų (Kelių eismo taisyklių 172, 173 punktų pažeidimo) ir atsiradusių padarinių (A. S. mirties) ryšio. Teismas, vadovaudamasis byloje esančiais ir ištirtais duomenimis, padarė išvadą, kad būtent V. R. savo automobiliu pervažiavo ant kelio gulėjusį A. S. ir taip mirtinai jį sužalojo. Būtent V. R., o ne kito asmens, neteisėti veiksmai buvo būtina pavojingų padarinių (A. S. mirties) atsiradimo sąlyga.

Priimant nuosprendį ir tikrinant jį apeliacine tvarka, teismai rėmėsi ir vertino 2003 m. lapkričio 17 d. teismo medicinos specialisto išvadą Nr. (duomenys neskelbtini), kuria nustatyta, jog sužalojimai V. R. padaryti veikiant kietais bukais daiktais; daugybiniai abipusiai šonkaulių lūžiai, minkštųjų audinių atsisluoksniavimas, vidaus organų (plaučių, širdies, kepenų) plyšimai rodo, jog į krūtinės ir pilvo sritis buvo veikiama plačiu paviršiumi ir stipria jėga, o tai yra būdinga pervažiavimui transporto priemonės ratais; greičiausiai 2003 m. lapkričio 14 d., apie 20 val. A. S. mirė nuo stipraus krūtinės ir pilvo suspaudimo, plyšus abiems plaučiams, širdžiai, kepenims (sunkaus sveikatos sutrikdymo) ir įvykus ūmiam vidiniam kraujavimui į krūtinės ertmę. Jokių pomirtinių sužalojimų A. S. kūne nenustatyta ir yra pagrindo tvirtinti, kad A. S. mirtis įvyko sužalojimų padarymo metu, nes sužalojimų pobūdis (širdies, plaučių, kepenų plyšimai) yra nesuderinami su gyvybe. Tokia teismo medicinos specialisto išvada sudarė pagrindą teismui pagrįstai manyti, kad A. S. mirtį sukėlė minėti specialisto išvadoje nurodyti grubaus pobūdžio kūno sužalojimai, atsiradę pervažiavus A. S. transporto priemone. Tarp A. S. pervažiavimo transporto priemone ir kilusių padarinių buvo būtinasis tiesioginis priežastinis ryšys. Jokie kiti papildomi veiksniai A. S. mirčiai kilti neturėjo įtakos.

Apeliacinės instancijos teismas nutartimi taip pat pasisakė dėl to, ar būtent V. R. atliko neteisėtus veiksmus, dėl kurių atsirado baudžiamajame įstatyme (BK 281 straipsnio 6 dalyje) numatyti padariniai. Teismas padarė motyvuotą išvadą, kad tik V. R. veiksmai lėmė A. S. mirtį. Teismui pagrindą tokiai išvadai davė byloje esantys pirmosios instancijos teismo ištirti duomenys. Apeliacinės instancijos teismas rėmėsi ir įvertino aplinkybes, kurias nurodė liudytojai D. S., S. M., P. I. ir kurias nustatė teismo medicinos specialistas bei rėmėsi tam tikromis aplinkybėmis, nurodytomis paties V. R., liudytojų A. O. ir D. Č. Įvertinęs liudytojo P. I. parodymus, teismas nustatė, kad A. S. tuo metu, kai liudytojas pastarąjį aptiko, nebuvo sužalotas, ir šis liudytojas matė iš paskos atvažiuojantį kitą automobilį, kuris vėliau nusuko link (duomenys neskelbtini) dvaro. Nuteistasis V. R. ir liudytojai A. O. bei D. Č. patvirtino, kad jie iš tiesų važiavo į (duomenys neskelbtini). Liudytojos D. S., S. M. matė tik dvi pravažiuojančias transporto priemones (viena iš jų buvo P. I.), ir jos neužilgo eidamos ta pačia kryptimi rado jau mirusį A. S., kurio padėtis nuo to momento, kai jį matė P. I., buvo pakitusi, o kitų automobilių iki liudytojoms surandant A. S., kaip patvirtino minėtos liudytojos, nepravažiavo. Tai, kad P. I. negalėjo pervažiuoti ant kelio gulėjusio A. S., teismas pripažino įrodyta remdamasis ne tik jo paties parodymais, kuriais nebuvo pagrindo netikėti, bet ir liudytojo V. M., V. B. paaiškinimais. Be to, apeliacinės instancijos teismas atkreipė dėmesį ir į tai, kad tiek liudytojų D. S., S. M. nurodyta abiejų pravažiavusių automobilių spalva, kėbulai atitiko P. I. ir V. R. transporto priemonių spalvą, kėbulą, tiek ir šių bei kitų liudytojų nurodytas, rašytiniais įrodymais užfiksuotas nusikaltimo padarymo laikas sutapo, neminint jau vien to teismo nustatyto fakto, kad ant V. R. mašinos dugno rastos A. S. priklausančio kraujo dėmės. Visi minėti įrodymai, kuriais teismas vadovavosi, spręsdamas V. R. baudžiamosios atsakomybės klausimą, sutapo tarpusavyje ir sudarė vieningą įrodomąją medžiagą, patvirtinančią, kad būtent V. R. pervažiavo ant kelio gulėjusį A. S. ir dėl to nuo atsiradusių gyvybei pavojingų sužalojimų A. S. mirė.

Esant šioms aplinkybėms, nenustačius pirmosios instancijos teismo nuosprendžio ir apeliacinės instancijos teismo nutarties keitimo arba naikinimo pagrindų (BPK 369 straipsnis), kasacinis skundas netenkintinas, o teismų sprendimai, neperžengiant kasacinio skundo ribų, pripažintini teisėtais ir pagrįstais.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Atmesti nuteistojo V. R. kasacinį skundą.