Panevėžio apygardos teismo nutartis

Pirmosios instancijos teismo teisėjas Civilinė byla Nr. 2A – 356 – 198 / 2009

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2009 m. spalio 2 d.

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Birutės Valiulienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo Panevėžio rajono Bernatonių žemės ūkio bendrovės apeliacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2009 m. balandžio 24 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovų D. V. ir B. V. ieškinį atsakovui Panevėžio rajono Bernatonių žemės ūkio bendrovei dėl mokesčio už naudojimąsi žemės sklypu priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad tiek ieškovai, tiek atsakovas neprieštarauja, jog ieškovų sklypu būtų naudojamasi servituto pagrindu, konstatavo, kad šalys sutaria dėl atlygintino servituto reikalingumo, pačios jo jau keletą metų laikosi, todėl servitutą nustatė kaip sudarytą šalių susitarimu, t. y. sandoriu. Teismas pažymėjo, kad ieškovai nenurodo, kokie konkretūs atsakovo veiksmai ar aplinkybės daro jiems žalą ir kokio ji dydžio. Nors jos dydį jie sieja su gautinu nuomos mokesčiu, bet įrodymų, koks nuomos mokestis galėtų būti ir kokias iš to pajamas jie gautų, teismui nepateikė. Ieškovų nuoroda į Vyriausybės 2003-11-10 nutarimu Nr. 1387 nustatytą nuomos mokesčio už valstybės žemę tvarką šio ginčo atveju netinkama, kadangi jame kalbama tik apie valstybės žemės nuomą. Be to, patys ieškovai šia tvarka vadovaujasi tik iš dalies – mokestį skaičiuoja nuo sklypo vertės ir jo dydį nustato 5 procentus, nors pagal šią tvarką jis negali viršyti 4 procentų. Kadangi šalys sutarė dėl kompensacijos mokėjimo būtinumo, vadinasi jos abi sutinka, kad žemės servitutas daro ieškovams nuostolius ir šie turi būti atlyginti. Teismo nuomone, ieškovų motyvas, jog nustatant šio atlyginimo dydį „būtina atsižvelgti į žemės sklypo vidutinę rinkos kainą“, pagrįstas tik iš dalies. Šią kainą ieškovai traktuoja kaip pagrindinę aplinkybę, nuo kurios priklauso nuostolių dydis. Tačiau toks jų aiškinimas nepagrįstas įstatymu, nes žemės sklypo rinkos kaina gali būti tik vienu iš orientyrų, bet ji negali pakeisti visų kitų aplinkybių ir pati savaime nėra dominuojančia. Nors ieškovai savo reikalavimą grindžia CK 6.198 str., tačiau, teismo nuomone, ši norma šio ginčo atveju negali būti tiesiogiai taikoma, kadangi ji taikoma esant sutartiniams santykiams, o jų nesudarant, nuomos sutarties nėra. Spręsdamas, kokia kaina (nuostolių dydis) yra protinga, teismas atsižvelgė į pačių šalių preliminarius vertinimus, kokio dydžio atlyginimą jos tikėjosi gauti ir mokėti, jų derybų turinį, servituto atsiradimo priežastis, sklypo naudojimo paskirtį ir jo specifiką, dalinai ir į sklypo vertę. Šiuo atveju atsakovas niekaip neatsakingas dėl to, kad jis priverstas naudotis ieškovų žeme pagal servitutą, nes statiniai ir įrenginiai buvo pastatyti iki nuosavybės teisių į žemę atkūrimo, tuo labiau, kad ieškovams prieš susigrąžint nuosavybės teises buvo žinoma, kad disponavimas žeme, į kurią atkurtos nuosavybės teisės, yra apsunkintas. Teismas konstatavo, kad žemė yra būtina atsakovo veiklai – žemės ūkio produktų gamybai, nes joje stovi įvairūs statiniai bei įrenginiai, būtini naudojantis žemės ūkio technika, o neleidžiant atsakovui ja naudotis, normali bendrovės veikla būtų labai apsunkinta. Dėl to būtinumas naudotis šiuo sklypu atsakovui yra žymiai didesnis nei kitais tiesiogiai žemės ūkio gamyboje naudojamais sklypais, todėl ieškovų nuostolius dėl servituto vertinti pagal šių sklypų nuomos kainą negalima. Be to, teismas reikšmingomis pripažino šalių derybų dėl nuomos sutarties sudarymo sąlygas, t. y. atsakovas siūlė sudaryti pagal jo projektą žemės nuomos sutartį, ketino mokėti už sklypą 3 000 Lt per metus, ieškovai prašė 5 000 Lt per metus; atsiliepime į ieškinį atsakovas sutiko mokėti 3 000 Lt per metus ir tik vėliau ėmė sumą mažinti iki 646 Lt; vedant derybas žodžiu ieškovai pageidavo gauti 2 000 Lt per metus, bet ši suma atsakovui tada atrodė per didelė.

Teismas nepripažino priešieškinyje nurodomo servituto nuostolių atlyginimo dydžio – po 636 Lt per metus, tinkamu, nes ši suma kildinama iš nuomos sutarties, o tokia sutartis šalių nesieja. Be to, ieškovų žemė atsakovui yra reikšmingesnė dėl joje esančių statinių, įrenginių nei kita nuomojama gamybai žemė. Ieškovai dėl servituto negali pagal paskirtį naudoti visos šios žemės, nors jai esant gana patogioje tranzitinio transporto judėjimo atžvilgiu vietoje realiai galėtų ją naudoti su maksimalia, didesne nei dabar teikiama, nauda. Nurodė, kad pati sklypo rinkos kaina nuostolių dydžiui turi tik netiesioginės reikšmės, nes nauda iš sklypo gali būti gaunama tik tada, jeigu dėl sklypo naudojimo ieškovams pavyktų sudaryti naudingus sandorius, kai šiuo atveju nepateikta jokių įrodymų apie tokių sandorių sudarymo bandymus. Taigi, servituto nuostoliai, nepaisant kokia sklypo rinkos vertė – 100 000 Lt ar 63 000 Lt, nesikeičia. Tokiu būdu, teismas sprendė, jog dėl servituto nustatymo atsiradę nuostoliai per metus sudaro 3 000 Lt ir turi būti ieškovams atlyginti. Per vieną mėnesį nuostolių dydis sudaro 250 Lt (3 000 Lt : 12 mėn.) arba kiekvienam ieškovui po 125 Lt. Už laikotarpį nuo 2007-01-01 iki 2008-08-01 tai sudarys 4 750 Lt (250 Lt x 19 mėn.).

Pirmosios instancijos teismas priešieškinį paliko nenagrinėtu, motyvuodamas tuo, kad skirtingų, nuo nurodytų ieškinyje, reikalavimų, kuriais būtų siekiama įskaityti pradinio ieškinio reikalavimus, nekeliama, tik nurodoma, kokią sumą už servitutą atsakovas sutinka mokėti. Priešieškinio reikalavimų patenkinimo atveju nebūtų kliūčių visiškai ar iš dalies tenkinti ieškinį, tarp ieškinio ir priešieškinio nėra tokio tarpusavio ryšio, kad juos sykiu nagrinėjant greičiau ir teisingai būtų išspręstas ginčas. Teismo nuomone, iš esmės atsakovo priešieškinys nėra priešieškinys, kuris atitiktų jam CPK 143 str. keliamas sąlygas, o yra atsiliepimas į ieškinį, kuriuo pasisakoma tik dėl ieškinio dydžio.

Apeliacinis skundas atmestinas, Panevėžio miesto apylinkės teismo 2009 m. balandžio 24 d. sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.). Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas ištyrė teisingam bylos išsprendimui svarbias aplinkybes, visapusiškai ir objektyviai pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertino įrodymus, tinkamai išaiškino ir taikė teisės normas, tinkamai motyvavo savo išvadas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti ar keisti apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo (CPK 185 str., 263 str. 1 d.). Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 329 str.).

Vertinant apeliacinio skundo argumentus, teisėjų kolegija sprendžia, kad šioje byloje pirmosios instancijos teismas nepažeidė CPK 176, 178, 179, 185 straipsnių reikalavimų, tinkamai išaiškino ir taikė šias procesinės teisės normas, reglamentuojančias įrodinėjimo procesą, tinkamai paskirstė įrodinėjimo pareigą tarp šalių, pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertino byloje surinktus įrodymus ir pagrįstai konstatavo, kad atsakovas aplinkybių, kuriomis grindė savo reikalavimus, neįrodė. Teismas sprendime išdėstė ir nurodė, kuriuos įrodymus ir aplinkybes, argumentus įvertina kritiškai ir atmeta kaip nepagrįstus, nurodydamas tokioms savo išvadoms pagrįsti atitinkamas įstatymų normas, įtikinamus motyvuotus argumentus.

Teisėjų kolegija nenustatė, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, būtų pažeidęs, netinkamai aiškinęs ir taikęs ieškinyje ir apeliaciniame skunde nurodytas materialines teisės normas – CK 1.5 str., 4.129 str., 6.249 str., 6.559 str., dėl ko būtų pagrindas sprendimą pripažinti neteisėtu ir nepagrįstu. Byloje pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines aplinkybes dėl atsakovo naudojimosi servituto teise už ieškovams nuosavybės teise priklausančio 3,18 ha ploto tikslinės žemės ūkio naudojimo paskirties sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kompensacijos dydžio.

Kaip matyti iš byloje esančių duomenų, ant minėtos ieškovams lygiomis dalimis priklausančios žemės sklypo stovi dvejos mechaninės dirbtuvės, garažas, naftos produktų saugykla, angaras, aikštelė kuro talpos rezervuarui, priklausantys atsakovui nuosavybės teise. Ginčo dėl servituto reikalingumo bei dėl to žemės savininkui atsirandančių nuostolių atlyginimo būtinumo nėra, tačiau šalys nesutaria dėl jo dydžio. Apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas tuo, kad teismas, tenkindamas ieškinį iš dalies, nustatė neprotingai didelę kompensaciją, mokėtiną ieškovams už naudojimąsi sklypu, kas pažeidžia sąžiningumo principą, leidžia ieškovams piktnaudžiauti savo teise. Atsakovas sutinka mokėti ieškovams 1 007 Lt (kiekvienam po 503,50 Lt) kompensaciją už dėl servituto 3,18 ha ploto žemės sklypui, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), atsiradusių nuostolių per laikotarpį nuo 2007-01-01 iki 2008-08-01 atlyginimui bei po 53 Lt (kiekvienam ieškovui po 26,50 Lt) kas mėnesį kompensacijos už dėl servituto 3,18 ha ploto žemės sklypui atsirasiančių nuostolių nuo 2008-08-01 atlyginimui. Apelianto nuomone, teismas nepagrįstai atsižvelgė į ieškovų ir atsakovo preliminarius vertinimus, kokio dydžio atlyginimą šalys tikėjosi mokėti ir gauti, į šalių derybų turinį, į sklypo vertę, kadangi pats teismas turi įvertinti ieškovo patirtų nuostolių dydį. Teisėjų kolegijos nuomone, priešingai tokiems apelianto argumentams, pirmosios instancijos teismas detaliai ištyrė ir sprendime tinkamai įvertino įrodymų visetą, t. y. pačių šalių preliminarius vertinimus, kokio dydžio atlyginimą jos tikėjosi gauti ir mokėti, jų derybų turinį, servituto atsiradimo priežastis, sklypo naudojimo paskirtį ir jo specifiką, sklypo vertę, tai, kad atsakovas niekaip neatsakingas dėl to, kad jis priverstas naudotis ieškovų žeme pagal servitutą, kad ieškovams prieš susigrąžinant nuosavybės teises į žemę buvo žinoma apie disponavimo ja apsunkinimą ir pan. Teismas pažymėjo, kad nors žemės sklypas yra komerciškai patrauklioje vietoje, tiesiogiai jo komercijoje naudoti negalima dėl žemės pagrindinės naudojimo paskirties, be to, konkrečių pasiūlymų dėl kitokio, nei dabar, žemės naudojimo ieškovai teismui nepateikė. Taigi akivaizdu, jog teismas šios aplinkybės nelaikė kaip pagrindu nustatyti didesnį mokėtinos kompensacijos dydį už naudojimąsi ant ieškovų žemės esančiais ir atsakovui nuosavybės teise priklausančiais pastatais.

Atmestinas apeliacinio skundo argumentas, kad teismas nenurodė, kodėl ir kaip paskaičiavo būtent 3 000 Lt nuostolių dydį per metus. Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo matyti, kad teismas, įvertindamas servituto nuostolių atlyginimą, vadovavosi tuo, jog pats atsakovas iš pradžių siūlė pagal jo projektą sudaryti žemės nuomos sutartį ir ketino mokėti už sklypą 3 000 Lt per metus, ieškovai prašė mokėti 5 000 Lt. Kaip matyti atsiliepime į ieškinį, atsakovas sutiko mokėti 3 000 Lt ir tik vėliau sumą ėmė mažinti iki 646 Lt per metus (T. 1, b. l. 56-57, 73-74). Ieškovai tokių aptarimo sąlygų nepaneigė (T. 1, b. l. 176-181). Taigi, kaip minėta, teismas įvertino tiek pačių šalių veiksmus tariantis dėl kompensacijos dydžio, tiek ir tai, kad sklypo rinkos kaina nuostolių dydžiui turi tik netiesioginės reikšmės, kadangi nauda iš sklypo galėtų būti gaunama tik tada, jeigu dėl sklypo naudojimo ieškovams pavyktų sudaryti naudingus sandorius, kas šiuo atveju nebuvo padaryta, t. y. ieškovai nepateikė jokių tokiai aplinkybei paneigti pagrindžiančių įrodymų. Todėl teisinga išvada, su kuo kolegija taip pat sutinka, kad dėl servituto nustatymo atsiradę nuostoliai per metus sudaro 3 000 Lt ir turi būti ieškovams atlyginti. Esant šioms aplinkybėms, kolegija konstatuoja, kad ieškinys yra atmestas teisėtai ir pagrįstai, o apeliacinio skundo argumentai yra paneigti.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Panevėžio miesto apylinkės teismo 2009 m. balandžio 24 d. sprendimą palikti nepakeistą.