- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2022-08-24
- Bylos Nr.
- eA-3611-463/2022
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-01794-2022-0
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- Apeliacinė instancija
- Rezultatas
- Sprendimas paliktas nepakeistas
- Teisėjai
- Artūras Drigotas (pirm.), Jolanta Malijauskienė (pirm.), Iveta Pelienė
- Pareiškėjas
- D. G.
- Atsakovas
- Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, Migracijos departamentas prie LR Vidaus reikalų ministerijos
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Jolantos Malijauskienės (pranešėja) ir Ivetos Pelienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. G. (D. G.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. liepos 19 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo D. G. (D. G.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
1. Pareiškėjas (duomenys neskelbtini) pilietis D. G. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi su skundu į teismą, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Migracijos departamentas) 2022 m. balandžio 21 d. sprendimą Nr. 33S39279 (toliau – ir Sprendimas) ir įpareigoti Migracijos departamentą išnagrinėti pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje iš naujo.
2. Migracijos departamentas skundžiamu sprendimu nusprendė: 1) nesuteikti pareiškėjui prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje; 2) išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini); 3) uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką 5 (penkerius) metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos; 4) įvesti į C.SIS II perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi 3 (trejus) metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.
Šalies argumentai
3. Pareiškėjas nurodė, jog yra (duomenys neskelbtini) pilietis, gyvenantis (duomenys neskelbtini), pateikė prašymą suteikti jam prieglobstį Lietuvos Respublikoje, kurį skundžiamu sprendimu atsakovas atmetė. Pareiškėjas nesutinka su Migracijos departamento sprendimu, mano, kad jis yra nepagrįstas ir neteisėtas.
4. Pareiškėjas paaiškino, kad (duomenys neskelbtini).
5. Pareiškėjo teigimu, prašyme suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje jis nurodė konkrečias aplinkybes, kurios leidžia daryti išvadą, jog pareiškėjui realiai grėsė persekiojimo ir/ar susidorojimo pavojus, o įvertinus ir dabartinę situaciją šalyje, toks pavojus tebegresia iki šiol. Atsakovas, vertindamas situaciją pareiškėjo kilmės šalyje (duomenys neskelbtini) neatsižvelgė į svarbias aplinkybes, siaurinamai interpretavo jų prasmę, nesilaikė tyrimui keliamų visapusiškumo ir išsamumo reikalavimų.
6. Pareiškėjo tvirtinimu, atsakovas netinkamai vertino pareiškėjo pripažinimą padidintos rizikos asmeniu. Atliekant vertinimą turi būti remiamasi Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ir ESTT) sprendimu byloje Elgafaji, kuriame nurodoma, kad asmeniui kylanti grėsmė turi būti vertinama individualiai, taikant tiek vadinamąją ,,slankiojančią skalę“ asmenims, atitinkantiems ESTT įvardintus padidintos rizikos asmenų profilius, tiek ir išsiaiškinant bei įvertinant bendrąją situacijos charakterizuojančiąsias konkrečias individualias aplinkybes (įvairūs įvykiai, specifinės sąlygos, procesus įtakojantys veiksniai, ir kt.), galinčias sąlygoti, sukelti ar padidinti pavojų konkretiems asmenims. Nagrinėjamu atveju teismas turėtų nuspręsti papildyti minėtą sąrašą nauju profiliu atsižvelgdamas į socialinį-ekonominį faktorių (duomenys neskelbtini) ir jį taikyti pareiškėjo atžvilgiu.
7. Pareiškėjo vertinimu, vertinant pareiškėjui galimai kilsiančios grėsmės tikimybę, turi būti išsamiai įvertinta ir kriminogeninė situacija kilmės šalyje, tačiau atsakovas situaciją kilmės šalyje vertino fragmentiškai, atsakovo vertinimas neatitinka viešuose informacijos šaltiniuose pateikiamų duomenų, patvirtinančių, kad kriminogeninė situacija (duomenys neskelbtini).
8. Aplinkybė, kad pareiškėjas negalėjo pateikti įrodymų apie patirtus individualius grasinimus ar kitokį smurtą arba tokių grasinimų dar nespėjo patirti, nepaneigia galimai kilsiančios pareiškėjui potencialios grėsmės tikimybės. Atsakovas neteisingai pritaikė pareiškėjo asmens statusui identifikuoti įrodinėjimo procedūrą (pagal EPPB nustatytus grėsmės individualumo įvertinimo kriterijus, pagal Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 83 straipsnį). Atsakovas neteisingai interpretavo įrodinėjimo pareigos priskyrimą vien tik pareiškėjui. Anot pareiškėjo, atsakovas privalo prieglobsčio bylose taip pat dalyvauti įrodinėjimo procese. Įstatymo taisyklė, kuria vadovaujantis galima atmesti pareiškėjo nurodytas aplinkybes dėl jų nepatikimumo, netaikytina, nes atsakovas nenurodė pareiškėjo nesąžiningumo teikiant informaciją atsakovui.
9. Pareiškėjas nesutiko su atsakovo Sprendimo dalimi nesuteikti jam papildomos apsaugos, nes atsakovas, darydamas išvadas apie saugumo padėtį kilmės šalyje, rėmėsi iš esmės Europos prieglobsčio paramos biuro (toliau – ir EPPB) ataskaita, kuri yra rekomendacinio pobūdžio, atsakovas neįvykdė pareigos individualiai, objektyviai ir nešališkai nagrinėti kiekvieną tarptautinės apsaugos prašymą. Pareiškėjas, be kita ko, nesutiko ir su atsakovo Sprendimo dalimi, kuria nuspręsta išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos, sprendimo vykdymą pavesti VSAT, uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką, įvesti perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi, nurodydamas, kad bendradarbiavo su institucijomis, nėra padaręs tvarkų ar taisyklių pažeidimų, todėl nėra objektyvių prielaidų išvadai, kad jis savanoriškai neišvyktų iš šalies, be to, prieglobsčio prašė pristatytas į užkardą, nes tai buvo pirmasis jo kontaktas su Lietuvos pareigūnais. Pareiškėjo teigimu, draudimas atvykti maksimaliam terminui nėra proporcingas, nes pareiškėjas teikė tikrovę atitinkančią informaciją, nurodytos aplinkybės paremtos komplikuota kilmės valstybės padėtimi, pareiškėjas nepiktnaudžiavo procesu, siekė saugumo.
Šalies argumentai
10. Pareiškėjas ir jo atstovas teismo posėdyje iš esmės palaikė skunde išdėstytus argumentus ir prašė jį patenkinti. Pareiškėjas papildomai nurodė, kad (duomenys neskelbtini).
11. Atsakovas Migracijos departamentas su pareiškėjo skundu nesutiko, prašė jį atmesti, kaip nepagrįstą.
12. Migracijos departamentas nurodė, kad skundžiamu Sprendimu nusprendė nesuteikti pareiškėjui pabėgėlio statuso Lietuvos Respublikoje, nes jis neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje bei 1951 m. Jungtinių Tautų Konvencijos dėl pabėgėlių statuso (toliau – ir Konvencija) 1 straipsnio A dalyje nustatytų pabėgėlio statuso taikymo nuostatų.
Atsiliepimas
13. Atsakovo teigimu, pareiškėjo pasakojimas apie (duomenys neskelbtini).
14. Atsakovo tvirtinimu, pareiškėjas neatitinka ir Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose nustatytų papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, kadangi tyrimo metu nenustatyta pagrįstos tikimybės, kad kilmės valstybėje pareiškėjui grėstų kankinimai arba mirties bausmė. Taip pat tyrimo metu nenustatyta realios ir individualios grėsmės pareiškėjui kilmės šalyje patirti persekiojimą tikimybės. Atsakovas taip pat nenustatė, kad pareiškėjo gyvenamojoje vietoje (duomenys neskelbtini) vyktų karinis arba vidaus konfliktas, todėl sprendė, kad pareiškėjas neatitinka Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1-3 punktuose nustatytų papildomos apsaugos suteikimo kriterijų.
15. Atsakovas vertino, jog pareiškėjo pateikta informacija iš esmės yra susijusi tik su bendra situacija kilmės šalyje, pareiškėjas neįrodė, jog jam egzistuoja realios ir individualios grėsmės tikimybė. Nurodė, kad pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintose teisės normose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga reikalauja, kad pagrįsta baimė turi būti objektyvaus pobūdžio, egzistuoti realiai, nebūti tik prieglobsčio prašytojo įsitikinimas, persekiojimas galimas dėl kurios nors iš Įstatymo 86 ir 87 straipsnyje nurodytų priežasčių ir turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio.
16. Migracijos departamentas pažymėjo, jog remiantis prieinama informacija, tikėtina, kad (duomenys neskelbtini).
Atsiliepimas
17. Atsakovas nesutiko su pareiškėjo argumentais dėl pareiškėjui gresiančio pavojaus vertinimo „slankiojanc?ios skale?s“ testo kontekste. Nurodė, kad įvertinus pareiškėjui gresianti? pavoju? „slankiojanc?ios skale?s“ testo kontekste, nenustatė individualiu? aplinkybiu?, kurios padidintu? rizika? bei sa?lygotu? apsaugos poreiki? nepaisant žemo beatodairiško smurto lygio. Migracijos departamentas surinko ir įvertino visą aktualią bei su pareiškėjo individualia situacija susijusią kilmės valstybės informaciją, atsižvelgdamas į tai priėmė Sprendimą. Tyrimo metu surinkta informacija iš įvairių šaltinių, naujesnės informacijos arba duomenų, paneigiančių atsakovo išvadas, pareiškėjas nepateikė.
18. Migracijos departamentas, pasisakydamas dėl Sprendimo išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos, pažymėjo, kad išsiuntimą ir draudimą atvykti į Lietuvos Respubliką pagrindžia šios aplinkybės: (duomenys neskelbtini).
19. Atsakovo įsitikinimu, Migracijos departamentas atliko išsamų bei visapusišką pareiškėjo situacijos tyrimą ir tinkamai pritaikė Įstatymo 83, 86 ir 87 straipsnius. Pareiškėjo individualios aplinkybės buvo išnagrinėtos ir įvertintos, todėl skundžiamu sprendimu pagrįstai konstatuota, jog pareiškėjo situacija neatitinka Įstatymo numatytų prieglobsčio suteikimo pagrindų.
Atsiliepimas
20. Atsakovo atstovė teismo posėdyje palaikė atsiliepime išdėstytus argumentus ir prašė pareiškėjo skundą atmesti.
II.
21. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2022 m. liepos 19 d. sprendimu pareiškėjo D. G. skundą patenkino iš dalies: pakeitė Migracijos departamento Sprendimo rezoliucinės dalies 3 ir 4 punktus ir juos išdėstė taip: „Uždrausti asmeniui atvykti į Lietuvos Respubliką 2 (dvejus) metus jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos“, „Įvesti į C.SIS II perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi 2 (dvejus) metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos“, kitą pareiškėjo skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.
22. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad: (duomenys neskelbtini).
23. Teismas taip pat nustatė, kad (duomenys neskelbtini).
24. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs pareiškėjo pasakojimą, apklausoje Migracijos departamente ir teisme teiktus paaiškinimus bei Migracijos departamento surinktą informaciją, sutiko su atsakovo išvada, kad pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies sąlygų pabėgėlio statusui gauti. Teismas vertino, jog pareiškėjo motyvai, kuriais jis grindė savo prašymą suteikti pabėgėlio statusą Lietuvos Respublikoje, yra susiję su (duomenys neskelbtini).
25. Teismas, pasisakydamas dėl papildomos apsaugos pareiškėjui nesuteikimo, nurodė, kad atsakovas pagrįstai sprendė, jog pareiškėjas neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose. Nustatė, kad pareiškėjo gyvenamoji vieta (duomenys neskelbtini) yra mažiau paveikta ginkluotų konfliktų, nei rytinė (duomenys neskelbtini).
26. Pirmosios instancijos teismas nesutiko su pareiškėjo argumentu, kad atsakovas nesurinko aktualios būtinos informacijos apie kilmės valstybę. Atsakovas, nagrinėdamas pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje, surinko bei įvertino išsamią ir su pareiškėju susijusią individualią informaciją kilmės valstybės informacijos kontekste. Atsakovas Sprendimą grindė aktualia informacija, surinkta iš įvairių šaltinių. Taigi, atsakovas pareiškėjo nurodytas aplinkybes ir surinktus duomenis įvertino racionaliai, visapusiškai ir objektyviai bei padarė pagrįstas išvadas dėl pabėgėlio statuso pareiškėjui nesuteikimo.
Žemesnės instancijos teismas
27. Teismas, pasisakydamas dėl Sprendimo dalies, kuria nuspręsta pareiškėją išsiųsti iš Lietuvos Respublikos, pažymėjo, kad pareiškėjo prašymas suteikti prieglobstį buvo išnagrinėtas skubos tvarka ir atmestas kaip nepagrįstas; į Lietuvos Respubliką pareiškėjas atvyko neteisėtai, pėsčiomis kirtęs Lietuvos Respublikos valstybės sieną neleistinoje vietoje; neturi socialinių, ekonominių ryšių su Lietuvos Respublika ir (arba) šeiminių ryšių su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis; nenustatyta realios rizikos, suponuojančios tarptautinės apsaugos poreikį; prieglobsčio paprašė tik po to, kai buvo sulaikytas pareigūnų ir pristatytas į užkardą. Įvertinęs šias aplinkybes, teismas sprendė, jog pareiškėjui pritaikyta priemonė yra motyvuota, nulemta tinkamai pritaikyto teisinio reguliavimo.
28. Pirmosios instancijos teismas nesutiko su Migracijos departamento išvada, jog pareiškėjui pritaikytas maksimalus 5 metų draudimas atvykti į Lietuvos Respubliką yra proporcinga bei adekvati priemonė pareiškėjo padarytam pažeidimui. Vertino, kad nagrinėjamu atveju nebuvo nustatyta išimtinių aplinkybių, leidžiančių jam pritaikyti maksimalų 5 metų atvykimo į Lietuvos Respubliką draudimo terminą, todėl toks terminas negali būti laikomas proporcingu ir protingu. Byloje taip pat nėra duomenų, patvirtinančių, kad pareiškėjas praeityje būtų pažeidęs atvykimo ar buvimo Lietuvos Respublikoje sąlygas, siekęs nelegaliai įteisinti savo buvimą ar Lietuvos Respublikoje padaręs dar kokių nors teisės pažeidimų. Migracijos departamento sprendime nepateikta argumentų, kodėl pasiekti nurodytą tikslą (užkirsti kelią nelegaliai migracijai) būtina uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką maksimalų terminą, t. y. penkerius metus. Byloje nenustatyta aplinkybės, kad pareiškėjas būtų išsiunčiamas jau nebe pirmą kartą. Atsižvelgęs į tai, teismas sprendimo dalį, kuria nuspręsta uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, pripažino nepagrįsta ir neproporcinga, todėl ją pakeitė, nustatydamas, kad pareiškėjui draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką 2 metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos. Atitinkamai pakeitė ir kitą Sprendimo dalį, kuria nuspręsta įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalį 3 metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, pakeisdamas šį laikotarpį į 2 metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.
III.
29. Pareiškėjas D. G. apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą patenkinti, bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka.
30. Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino jo pasakojimą ir šį pasakojimą patvirtinančią kilmės šalies informaciją, todėl padarė nepagrįstas išvadas, kad pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų dėl pabėgėlio statuso ir reikalavimų dėl papildomos apsaugos pagal Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–3 punktus.
31. Pareiškėjas nesutinka su teismo išvada, kad jam negresia individualaus pobūdžio persekiojimas. Kilmės šalies informacija patvirtina, kad (duomenys neskelbtini).
32. Pareiškėjo teigimu, atsakovas neįvertino pareiškėjui kylančios grėsmės patirti beatodairišką smurtą savo kilmės šalyje, tik pakartojo bendro pobūdžio informaciją, kuri neturi nieko bendro su pareiškėjo situacija. Atsakovas turėjo surinkti naujausius, aktualiausius ir iš kelių šaltinių duomenis apie pareiškėjo kilmės šalį.
33. Pareiškėjas nurodo, kad jo nurodytos priežastys negali būti įvardijamos vien kaip ekonominės, nes jos gali būti sąlygotos daugelio kitų aplinkybių, pavyzdžiui, genties ir kaimo tradicijų, religinių įsitikinimų, policijos ir valdžios institucijų neveiklumo ir bendrai nesaugios situacijos šalyje. Atsakovas šiuo atveju neatliko jokios informacijos paieškos ir vertinimo, kiek tai susiję su ekonomine šalies padėtimi, neatskyrė ekonominio migranto nuo prieglobsčio prašytojo.
34. Pareiškėjo įsitikinimu, pabėgėlio statusas ir papildoma apsauga jam nesuteikti nepagrįstai. Migracijos departamentas neįvykdė pareigos tinkamai išnagrinėti pareiškėjo prašymą ir jame nurodytas aplinkybes, nesurinko aktualios būtinos informacijos apie individualaus pobūdžio aplinkybes. Migracijos departamento surinkti duomenys selektyvūs ir neatitiko reikalavimo informaciją surinkti iš įvairių šaltinių, informacija neatitiko naujumo ir aktualumo reikalavimų. Atsakovo sprendimu išsiųsti ir taikyti draudimą pareiškėjui atvykti neproporcingai užkertamas kelias gyventi saugioje, konfliktų nekamuojamoje valstybėje. Panaikinus atsakovo sprendimus dėl pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos nesuteikimo, naikinti ir išvestiniai atsakovo sprendimai išsiųsti pareiškėją ir uždrausti jam atvykti į Lietuvos Respubliką.
Atsiliepimas
35. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti, kaip nepagrįstą.
36. Migracijos departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą palaiko argumentus, išdėstytus atsiliepime į skundą pirmosios instancijos teismui. Laikosi pozicijos, kad tiek Migracijos departamentas, tiek pirmosios instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo bylai reikšmingas faktines aplinkybes, priėmė teisėtus ir pagrįstus sprendimus, o pareiškėjas nepateikė jokių argumentų ir juos pagrindžiančių įrodymų, paneigiančių skundžiamo sprendimo išvadas.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
37. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento Sprendimo, kuriuo nuspręsta nesuteikti pareiškėjui prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje, teisėtumo ir pagrįstumo, bei su tuo susijusio reikalavimo įpareigoti Migracijos departamentą išnagrinėti pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje iš naujo, pagrįstumo.
38. Dėl pareiškėjo apeliaciniame skunde suformuluoto prašymo bylą nagrinėti žodinio procesa tvarka, kuris išspręstas 2022 m. rugpjūčio 11 d. nutartimi dėl bylos skyrimo nagrinėti teismo posėdyje, pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 141 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendra taisyklė, jog apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, tai yra nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma.
39. Įvertinusi bylos medžiagą, teisėjų kolegija nenustatė išskirtinių aplinkybių, kurioms esant nagrinėjant bylą rašytinio proceso tvarka nebūtų pasiekti ABTĮ 80 straipsnio 1 dalyje nustatyti bylos išnagrinėjimo visapusiškumo ir objektyvumo tikslai. Pažymėtina, kad byla pirmosios instancijos teisme buvo nagrinėjama žodinio proceso tvarka, t. y. bylos šalims buvo sudaryta galimybė teismo posėdyje žodžiu išdėstyti savo poziciją dėl bylos faktinių aplinkybių ir taikytinos teisės. Be to, bylos šalių pozicija nagrinėjamoje byloje yra išdėstyta raštu byloje pateiktuose procesiniuose dokumentuose. Byloje nėra duomenų, jog proceso šalims būtų sudarytos kliūtys teikti rašytinius paaiškinimus administracinėje byloje nagrinėjamais klausimais. Vien tik pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodyta aplinkybė, kad jis pageidauja, jog byla būtų nagrinėjama žodinio proceso tvarka, savaime negali būti laikoma motyvuotu prašymu ABTĮ 141 straipsnio 1 dalies prasme. Nenustačius būtinybės administracinę bylą apeliacinės instancijos teisme nagrinėti žodinio proceso tvarka, pareiškėjo prašymas netenkinamas, o byla nagrinėtina rašytinio proceso tvarka.
40. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundo argumentus, atsakovo atskirtimus į skundą, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, sprendė, kad Migracijos departamentas pagrįstai ir teisėtai atsisakė suteikti pareiškėjui pabėgėlio statusą ir papildomą apsaugą Lietuvos Respublikoje. Teismas vertino, kad draudimas pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką turi būti proporcingas, dėl to, atsižvelgęs į Tvarkoje nustatytus pavyzdinius kriterijus ir individualią pareiškėjo situaciją, teismas patenkino skundą iš dalies, pakeisdamas skundžiamą Sprendimą ir sutrumpindamas draudimo pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką terminą iki 2 metų, taip pat sutrumpindamas perspėjimo dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalį į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą įvedimo terminą iki 2 metų nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.
41. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliaciniame skunde nesutinka su atliktu pareiškėjo pasakojimo ir jį patvirtinančios kilmės šalies informacijos vertinimu, laikosi pozicijos, kad jam pabėgėlio statusas ir papildoma apsauga nesuteikti nepagrįstai. Pareiškėjo teigimu, Migracijos departamentas surinko kilmės šalies informaciją, kuri neatitinka naujumo ir aktualumo reikalavimų, nėra surinkta iš keleto įvairių šaltinių. Be to, sprendimu išsiųsti ir uždrausti atvykti neproporcingai užkertamas kelias pareiškėjui gyventi saugioje bei konfliktų nekamuojamoje valstybėje.
42. Vadovaujantis ABTĮ 140 straipsnio 1 dalimi, šioje byloje pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas tikrinamas neperžengiant apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos ABTĮ 140 straipsnio 2 dalyje nurodytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos. Todėl šios bylos apeliacinėje proceso stadijoje pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas vertinamas atsižvelgiant tik į apeliaciniame skunde akcentuojamus aspektus.
43. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pažymi, kad ginčo teisinius santykius reglamentuoja Įstatymas, kuriame nustatyta, jog pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės apsauga arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio Įstatymo 88 straipsnio 1, 2 dalyse (86 str. 1 d.). Šio straipsnio 1 dalyje nurodyto persekiojimo vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos nuo persekiojimo. Paprastai laikoma, kad suteikiama veiksminga ir ilgalaikio pobūdžio apsauga, kai valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdanti grupė ar organizacija, įskaitant tarptautines organizacijas, imasi pagrįstų priemonių, kad užkirstų kelią persekiojimui ar šio Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytiems veiksmams, taikydami veiksmingą teisinę sistemą persekiojimui ar šio Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytiems veiksmams nustatyti, persekioti dėl tokių veiksmų ir nubausti už juos (Įstatymo 86 str. 2 d.).
44. Papildoma apsauga suteikiama prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: 1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; 2) yra grėsmė, kad jam bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija; 3) yra rimta ir asmeninė grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu (Įstatymo 87 str. 1 d. 1–3 p.). Šio straipsnio 1 dalyje nurodytų veiksmų vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos, kaip ji apibrėžta šio Įstatymo 86 straipsnio 2 dalyje, nuo tokių veiksmų (Įstatymo 87 str. 2 d.).
45. Aiškindamas aptariamas Įstatymo nuostatas dėl pabėgėlio statuso bei papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje laikosi pozicijos, kad Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintose teisės normose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančiojo prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir pan. Kita vertus, vartojama sąvoka baimė yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant, ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-901/2010; 2012 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-10/2012). Pažymėtina, jog galimas persekiojimas dėl kurios nors iš Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1987-756/2015; 2017 m. vasario 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2557-624/2017).
46. Remiantis Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktika prieglobsčio bylose, siekiant išsiaiškinti, ar prieglobsčio prašančio asmens prašymas yra pagrįstas, turi būti nustatyta, kad įvykus tokio asmens deportacijai kyla reali rizika, kad asmuo patirs elgesį, kuris prieštarauja Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintam kankinimo draudimui. Tokia rizika turi būti nustatyta remiantis pakankamais įrodymais, atsižvelgiant į konkrečią individualią situaciją (žr., pvz., EŽTT 2008 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą byloje NA prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 25904/07).
47. Vertinimo kriterijai, kuriais remiantis yra nustatomos arba nenustatomos minėtos teisiškai reikšmingos aplinkybės, yra įtvirtinti Įstatymo 83 straipsnyje. Pagal šio straipsnio 2 dalies nuostatas, vienas iš kriterijų yra tai, jog prieglobsčio prašytojo pateikta informacija bei kiti duomenys apie jo statusą Įstatymo taikymo aspektu turi neprieštarauti turimai specifinei ir bendrai informacijai, susijusiai su prieglobsčio prašytojo atveju. Vertinant prašymo suteikti prieglobstį pagrįstumą, taip pat atsižvelgiama į tai, ar prieglobsčio prašytojo paaiškinimai yra neprieštaringi bei nuoseklūs (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4046-438/2018).
48. Pagal Tvarkos aprašo 97 punktą, surinkęs su prašymu suteikti prieglobstį susijusius duomenis, įgaliotas Migracijos departamento valstybės tarnautojas atlieka tyrimą, kurio tikslas – nustatyti, ar prieglobsčio prašytojas atitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje nustatytus kriterijus, kuriais vadovaujamasi suteikiant pabėgėlio statusą, arba Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nustatytus kriterijus, kuriais vadovaujamasi suteikiant papildomą apsaugą. Toks tyrimas atliekamas nagrinėjant kiekvieną atvejį individualiai, objektyviai ir nešališkai, atsižvelgiant į Tvarkos aprašo 97.1–97.5 punktuose nurodytus kriterijus.
49. Pagal Tvarkos aprašo 99 punktą, atlikdamas Aprašo 97 punkte nurodytą tyrimą, įgaliotas Migracijos departamento valstybės tarnautojas vadovaujasi inter alia (be kita ko) Įstatymo 83 straipsnyje nurodytais prašymo suteikti prieglobstį vertinimo kriterijais. Remdamasis visais tyrimo metu surinktais įrodymais, įgaliotas Migracijos departamento valstybės tarnautojas nustato esminius faktus, turinčius įtakos vertinimui, ar prieglobsčio prašytojas atitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje arba 87 straipsnio 1 dalyje nustatytus prieglobsčio suteikimo kriterijus.
50. Tvarkos aprašo 99.1 punkte nustatyta, kad, remdamasis surinktais įrodymais ir nustatytais faktais, įgaliotas Migracijos departamento valstybės tarnautojas įvertina, ar prieglobsčio prašytojas turi visiškai pagrįstą baimę būti persekiojamas kilmės valstybėje dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų. Atliekant šį vertinimą, vadovaujamasi, be kita ko, principais, nurodytais Tvarkos aprašo 99.1.1–99.1.10 punktuose.
51. Pareiškėjas prašymą suteikti jam prieglobstį Lietuvos Respublikoje motyvavo (duomenys neskelbtini).
52. Vertindama apeliacinio skundo argumentus dėl pareiškėjo (duomenys neskelbtini), teisėjų kolegija pritaria tiek pirmosios instancijos teismo, tiek Migracijos departamento išvadoms, kad pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies sąlygų pabėgėlio statusui gauti. Pareiškėjo pasakojimas apie priežastis, paskatinusias jį išvykti iš kilmės valstybės yra abstraktus ir nenuoseklus. Pareiškėjo pasakojimas savaime nesąlygoja pabėgėlio statuso jam suteikimo. Nors remiantis tyrimo metu surinkta informacija nustatyta, kad (duomenys neskelbtini).
53. Pareiškėjas nurodė, kad (duomenys neskelbtini).
54. Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl papildomos apsaugos nesuteikimo pareiškėjui, pažymi, kad šiuo atveju nebuvo nustatyta, jog pareiškėjas galėtų susidurti su realia kankinimo, nežmoniško ar žeminančio elgesio rizika, ar kad jam grėstų mirties bausmė grįžimo į kilmės valstybę atveju. Nenustatyta faktinių aplinkybių, pagrindžiančių prielaidą, kad kilmės valstybė negalėtų suteikti prieglobsčio prašytojui veiksmingos apsaugos nuo jo (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas nurodė, kad jis, prieš išvykdamas iš kilmės šalies, gyveno (duomenys neskelbtini).
55. Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje esantys duomenys apie kilmės valstybę nagrinėjamu atveju buvo pakankami pareiškėjo prašymui suteikti prieglobstį tinkamai išnagrinėti, dėl to atsakovas neturėjo pagrindo rinkti papildomus duomenis. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodė pagrįstų argumentų, kodėl Sprendime nurodyti informacijos šaltiniai apie pareiškėjo kilmės valstybę buvo netinkami, kaip galėtų pasikeisti pareiškėjo prieglobsčio prašymo vertinimas, surinkus informaciją iš kitų šaltinių. Pažymėtina, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde konkrečių šaltinių, patvirtinančių jo teiginius, taip pat nenurodo. Taigi, darytina išvada, kad Migracijos departamentas rinko, tyrė ir vertino įrodymus pareiškėjo nurodytų aplinkybių, reikšmingų prieglobsčio prašymui išnagrinėti ir sprendimui priimti, kontekste. Atsakovo atliktas pareiškėjo nurodytų aplinkybių ir surinktų duomenų vertinimas buvo atliktas racionaliai, visapusiškai ir objektyviai. Tiek atsakovas, tiek ir pirmosios instancijos teismas pasisakė dėl esminių pareiškėjo nurodytų argumentų.
56. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad Migracijos departamentas neatliko informacijos paieškos ir vertinimo, kiek tai susiję su ekonomine kilmės šalies padėtimi, todėl neatskyrė ekonominio migranto nuo prieglobsčio prašytojo. Pažymėtina, kad ekonominio pobūdžio priežastys savaime neprilygsta „persekiojimui“ dėl asmens individualių savybių (rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų). Be to, pareiškėjas negrindė savo prieglobsčio prašymo aplinkybėmis, kad kilmės valstybė prieš jį naudoja ekonominio poveikio priemones dėl jo rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų. Pabrėžtina, kad nei Įstatymas, nei Tvarkos aprašas neįpareigoja Migracijos departamento rinkti bei vertinti informacijos visais prieglobsčio prašytojo pageidaujamais aspektais, o nagrinėjant prašymus suteikti prieglobstį vertinama ne bendra kilmės valstybės informacija, o individuali prieglobsčio prašytojo situacija kilmės valstybės kontekste.
57. Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad atsakovo Sprendimu išsiųsti ir taikyti pareiškėjui draudimą atvykti neproporcingai užkertamas kelias gyventi saugioje valstybėje. Šiuo aspektu pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas sutrumpino Sprendime nurodytus laikotarpius uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką ir įvesti į C.SIS II perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos iki 2 metų. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nekvestionuoja pirmosios instancijos teismo nustatytų laikotarpių proporcingumo, o apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nenustatė aplinkybių, dėl kurių pareiškėjui nustatytas 2 metų draudimas atvykti į Lietuvos Respubliką bei įvesti į C.SIS II perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos turėtų būti sutrumpintas dar labiau.
58. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, sutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais ir jų nekartodama, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai, laikydamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo reikalavimų, įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė bylai reikšmingas aplinkybes, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reguliuojančias teisės normas. Naikinti ar pakeisti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą pareiškėjo apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo, todėl skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo D. G. (D. G.) apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. liepos 19 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.