Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2016-08-25 · Administracinė byla Nr. I-339-739/2016

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2016-08-25
Bylos Nr.
I-339-739/2016
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Dalia Pranckienė
Pareiškėjas
L. P.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Panevėžio pataisos namų, Panevėžio pataisos namams
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I-339-739/2016Teisminio proceso Nr. 3-65-3-00365-2013-7Procesinio sprendimo kategorijos: 1.16.2.; 1.16.5.; 3.21. (S)
PANEVĖŽIO APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2016 m. rugpjūčio 25 d.Panevėžys
Panevėžio apygardos administracinio teismo teisėja Dalia Pranckienė,sekretoriaujant teismo posėdžių sekretorei Virginijai Kriukovienei,

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos L. P. skundą dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Panevėžio pataisos namų ir Panevėžio pataisos namams.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Šalies argumentai

pareiškėja L. P. skundu ir patikslintu skundu (2-5, 11-14 b. l.) kreipėsi į teismą ir prašė iš atsakovų Lietuvos valstybės, atstovaujamos Panevėžio pataisos namų, ir Panevėžio pataisos namų priteisti 355,84 Eur (1 228,64 Lt) dydžio neišmokėtą darbo užmokesčio dalį už laikotarpį nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2009 m. gruodžio 31 d. ir turėtas bylinėjimosi išlaidas. Pareiškėja skunde nurodė, kad nuo 1997 m. vasario 1 d. iki 2009 m. gruodžio 8 d. ji dirbo Panevėžio pataisos namuose Režimo ir apsaugos ir priežiūros skyriuje vyresniąja prižiūrėtoja; nuo 2003 m. rugpjūčio 1 d. pareiškėjai buvo suteikta antra kvalifikacinė klasė. Pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2013 m. liepos 1 d. nutarime konstatavo, jog teisės aktai, kurių pagrindu nuo 2009 m. gegužės 1 d. buvo sumažinti valstybės tarnautojų pareiginės algos koeficientai ir priedai už kvalifikacines kategorijas, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai (toliau – ir Konstitucija). Pareiškėjos teigimu, darbo užmokestis buvo sumažintas nesilaikant proporcingumo principo, todėl mano, kad jos teisė gauti teisingą apmokėjimą už darbą buvo pažeista.

Atsiliepimas

Atsakovas Panevėžio pataisos namai atsiliepimu (23-27 b. l.) su pareiškėjos skundu nesutiko. Atsiliepime pripažino, kad pareiškėjai ginčo laikotarpiu skaičiuojant darbo užmokestį dėl prieštaraujančiais Konstitucijai pripažintų teisės aktų taikymo susidarė darbo užmokesčio nepriemoka. Atsakovo nuomone, sprendžiant dėl pareiškėjos skundo reikalavimų, būtina atsižvelgti į nustatytą patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą. Pareiškėjos reikalavimui dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo prašė taikyti trejų metų senaties terminą, jį skaičiuojant nuo pareiškėjos kreipimosi į teismą dienos. Tuo atveju, jeigu pareiškėjos skundas būtų tenkinamas, atsakovas prašo sprendimo vykdymą atidėti vieneriems metams ir priteisiamą sumą išdėstyti dalimis.

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmetamas.

Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėja nuo 2000 m. rugsėjo 1 d. iki 2009 m. gruodžio 8 d. dirbo Panevėžio bendrojo režimo pataisos darbų kolonijoje (nuo 2003 m. birželio 11 d. Panevėžio bendrojo režimo pataisos darbų kolonijos pavadinimas pakeistas į Panevėžio pataisos namų pavadinimą) Apsaugos ir priežiūros skyriuje vyresniąja prižiūrėtoja; 2003 m. rugpjūčio 1 d. pareiškėjai buvo suteikta antra kvalifikacinė klasė (17 b. l.). Panevėžio pataisos namų 2013 m. spalio 24 d. pažymos Nr. 51 duomenimis, pareiškėjai ginčo laikotarpiu buvo neišmokėta 355,84 Eur (1 228,64 Lt) darbo užmokesčio (7 b. l.). Byloje nėra ginčo dėl fakto, jog nurodyta darbo užmokesčio dalis pareiškėjai buvo neišmokėta dėl Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimu Konstitucijai prieštaraujančių pripažintų teisės aktų nuostatų taikymo.

Byloje nagrinėjamas ginčas dėl valstybės tarnautojo darbo užmokesčio, kuris buvo sumažintas taikant Lietuvos Respublikos įstatymų nuostatas, nustačiusias sumažintus valstybės tarnautojų atlyginimus dėl valstybėje susidariusios itin sunkios ekonominės ir finansinės padėties, dalies priteisimo.

Pareiškėja yra statutinė valstybės tarnautoja, kurios tarnybinės veiklos teisinius pagrindus, teisinę padėtį nustato Tarnybos Kalėjimų departamente prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos statutas (toliau – ir Statutas). Statuto 8 straipsnio 2 dalis numato, jog darbo santykius ir socialines garantijas reglamentuojantys įstatymai, kiti teisės aktai taikomi tiek, kiek jų statuso ir socialinių garantijų nereglamentuoja šis Statutas ir Valstybės tarnybos įstatymas.

Ginčo laikotarpiu galiojusio Statuto 41 straipsnio 1 dalis nustatė, kad pareigūnų darbo užmokestį sudaro pareiginė alga, priedai už tarnybos Lietuvos valstybei stažą, turimą rangą, kvalifikacinę kategoriją, apmokėjimas už darbą poilsio ir švenčių dienomis, nakties bei viršvalandinį darbą ir budėjimą, taip pat pareiginės algos dydžio vienkartinis priedas ir priemokos. Pagal to paties straipsnio 2 dalį, Kalėjimų departamento arba jam pavaldžios įstaigos pareigūno pareiginė alga, priedai ir priemokos, taip pat už darbą poilsio ir švenčių dienomis, nakties bei viršvalandinį darbą ir budėjimą mokama Valstybės tarnybos įstatymo ir Statuto nustatyta tvarka. Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau – ir Valstybės tarnybos įstatymas) 23 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad valstybės tarnautojo darbo užmokestį sudaro: 1) pareiginė alga; 2) priedai; 3) priemokos; 4) apmokėjimas už darbą poilsio ir švenčių dienomis, nakties bei viršvalandinį darbą ir budėjimą.

Remiantis Valstybės tarnybos įstatymo 24 straipsnio 2 dalimi, pareiginės algos dydis apskaičiuojamas taikant pareiginės algos koeficientą. Pareiginių algų koeficientai pagal valstybės tarnautojų pareigybių kategorijas yra nustatyti Valstybės tarnybos įstatymo 1 priede. Lietuvos Respublikos Seimas 2009 m. balandžio 23 d. priėmė Valstybės tarnybos įstatymo 1 priedo pakeitimo įstatymą Nr. XI-227, kurio 1 straipsniu (įsigaliojo nuo 2009 m. gegužės 1 d.) pakeitė Valstybės tarnybos įstatymo 1 priedą, daliai valstybės tarnautojų – aukštesnės nei 14 kategorijos – sumažindamas pareiginių algų koeficientus. 2009 m. liepos 17 d. Valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio ir 1 priedo pakeitimo įstatymo Nr. XI-363 3 straipsniu (įsigaliojo nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d.) dar kartą buvo pakeistas Valstybės tarnybos įstatymo 1 priedas, kuriame buvo nustatyti sumažinti pareiginių algų koeficientai 11 ir aukštesnių kategorijų valstybės tarnautojams. Atsižvelgiant į tai, teismas pažymi, jog pareiškėjai nebuvo sumažintas pareiginės algos koeficientas.

Vadovaujantis Valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio 1 dalies 2 punktu, valstybės tarnautojams mokami priedai už kvalifikacinę klasę arba kvalifikacinę kategoriją.

Statuto (2000 m. balandžio 18 d. redakcija) 42 straipsnio (2003 m. balandžio 29 d. redakcija) 6 dalyje buvo nustatytas pareigūnams mokamas priedas už kvalifikacinę kategoriją. Lietuvos Respublikos Seimas 2009 m. liepos 17 d. priėmė Statuto 42 straipsnio pakeitimo įstatymą, kuriuo pakeitė Statuto 42 straipsnio 6 dalį. Iš Statuto 42 straipsnio 6 dalyje (2009 m. liepos 17 d. redakcija) nustatyto teisinio reguliavimo matyti, kad buvo nustatytas toks pareigūnų priedų už kvalifikacinę kategoriją mažinimo mastas: už trečiąją kvalifikacinę kategoriją – nuo 15 iki 10 proc. pareiginės algos, už antrąją kvalifikacinę kategoriją – nuo 30 iki 20 proc. pareiginės algos, už pirmąją kvalifikacinę kategoriją – nuo 50 iki 30 proc. pareiginės algos. Taigi pagal šį teisinį reguliavimą pareigūnų priedai už kvalifikacinę kategoriją buvo mažinami skirtingu mastu, vertinant procentais.

Lietuvos Respublikos Seimas 2008 m. lapkričio 6 d. priėmė Statuto pakeitimo įstatymą, kurio 1 straipsniu Statutą išdėstė nauja redakcija, kuri įsigaliojo 2010 m. sausio 1 d. Šios redakcijos Statuto 41 straipsnio 4 dalyje nustatyti pareigūnams mokami priedai už kvalifikacinę kategoriją, kurių dydžiai buvo tokie patys, kaip Statuto (2000 m. balandžio 18 d. redakcija) 42 straipsnio (2003 m. balandžio 29 d. redakcija) 6 dalyje nustatytų priedų už kvalifikacinę kategoriją. Lietuvos Respublikos Seimas 2009 m. liepos 17 d. priėmė Statuto pakeitimo įstatymo 1 straipsnio pakeitimo įstatymą, kurio 1 straipsniu pakeitė dar neįsigaliojusio Statuto (2008 m. lapkričio 6 d. redakcija) 41 straipsnio 4 dalį. Statuto (2008 m. lapkričio 6 d. redakcija) 41 straipsnio 4 dalyje (2009 m. liepos 17 d. redakcija, įsigaliojusi 2010 m. sausio 1 d.) nustatytas toks pareigūnų priedų už kvalifikacinę kategoriją mažinimo mastas: už trečiąją kvalifikacinę kategoriją – nuo 15 iki 10 proc. pareiginės algos, už antrąją kvalifikacinę kategoriją – nuo 30 iki 20 proc. pareiginės algos, už pirmąją kvalifikacinę kategoriją – nuo 50 iki 30 proc. pareiginės algos. Pagal šį teisinį reguliavimą pareigūnų priedai už kvalifikacinę kategoriją buvo mažinami tokiu pačiu mastu, kaip ir pagal Statuto 42 straipsnio pakeitimo įstatymo 1 straipsnyje nustatytą teisinį reguliavimą.

Pažymėtina, kad pagal Statuto pakeitimo įstatymo 1 straipsnio pakeitimo įstatymo (2009 m. liepos 17 d. redakcija) 2, 3 straipsnius sumažinti priedų už kvalifikacinę kategoriją dydžiai turėjo galioti laikinai – iki 2010 m. gruodžio 31 d., o 2011 m. sausio 1 d. turėjo įsigalioti anksčiau taikyti didesni priedų už kvalifikacinę kategoriją dydžiai. Statuto pakeitimo įstatymo 1 straipsnio pakeitimo įstatymo (2009 m. liepos 17 d. redakcija) 3 straipsnyje nustatyta anksčiau taikytų didesnių priedų už kvalifikacinę kategoriją dydžių įsigaliojimo data Statuto pakeitimo įstatymo 1 straipsnio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymais (2010 m. birželio 30 d., 2011 m. lapkričio 22 d., 2012 m. gruodžio 20 d. redakcijos) buvo tris kartus atidėta, sumažinti priedų už kvalifikacinę kategoriją dydžiai galiojo iki 2013 m. rugsėjo 30 d.

Pareiškėjai neišmokėto darbo užmokesčio dalies susidarymo pagrindu buvęs teisinis reguliavimas įvertintas Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarime „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų nuostatų, kuriomis nustatyti sumažinti valstybės tarnautojų ir teisėjų atlyginimai valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai, atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“. Konstitucinis Teismas pripažino, kad Lietuvos Respublikos Tarnybos Kalėjimų departamente prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos statuto (2000 m. balandžio 18 d. redakcija) 42 straipsnio 6 dalis (2009 m. liepos 17 d. redakcija, Žin., 2009, Nr. 91-3923) tiek, kiek joje nustatyti sumažinti priedų už kvalifikacinę kategoriją dydžiai, prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui (16 punktas); kad Lietuvos Respublikos Tarnybos Kalėjimų departamente prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos statuto (2008 m. lapkričio 6 d. redakcija) 41 straipsnio 4 dalis (2009 m. liepos 17 d. redakcija, įsigaliojusi 2010 m. sausio 1 d., Žin., 2009, Nr. 91-3924) tiek, kiek joje nustatyti sumažinti priedų už kvalifikacinę kategoriją dydžiai, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui (17 punktas); kad Lietuvos Respublikos Tarnybos Kalėjimų departamente prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos statuto pakeitimo įstatymo 1 straipsnio pakeitimo įstatymo 3 straipsnis (2009 m. liepos 17 d. redakcija, Žin., 2009, Nr. 91-3924; 2010 m. birželio 30 d. redakcija, Žin., 2010, Nr. 82-4301; 2011 m. lapkričio 22 d. redakcija, Žin., 2011, Nr. 150-7040; 2012 m. gruodžio 20 d. redakcija, Žin., 2012, Nr. 155-7995) prieštarauja (prieštaravo) Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui (18 punktas).

Konstituciniam Teismui pripažinus teisinį reguliavimą, kuriuo buvo nustatytas neproporcingas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, atlyginimų mažinimo mastas, prieštaraujančiu Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, iš Konstitucijos 23 straipsnio įstatymų leidėjui kyla reikalavimas nustatyti šių asmenų patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą; tai, be kita ko, reiškia, kad turi būti nustatyta tvarka, kuria valstybė per protingą laikotarpį teisingai – tiek, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi, – juos kompensuos; toks teisinis reguliavimas nustatytinas be nepagrįsto delsimo. Konstitucinis Teismas 2014 m. balandžio 16 d. sprendime pabrėžė, kad: 1) įstatymų leidėjas, laikydamasis konstitucinio atsakingo valdymo principo, gali atidėti dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų kompensavimo mechanizmo nustatymą ir (ar) jo įgyvendinimą protingam laikotarpiui, kuris nustatytinas įvertinus valstybėje susiklosčiusią ekonominę, finansinę padėtį, atsižvelgus į ypatingos situacijos padarinius ir valstybės išgales, įskaitant ir įvairius valstybės prisiimtus įsipareigojimus, inter alia susijusius su finansine drausme, taigi ir su valstybės biudžeto pajamų ir išlaidų subalansavimo imperatyvu; 2) praradimus dėl neproporcingo atlyginimų sumažinimo patyrusių asmenų teisė į tokių praradimų kompensavimą turėtų būti įgyvendinama pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį; įstatymų leidėjui nepagrįstai delsiant nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą arba jį nustačius neteisingą (kompensacijų mokėjimo terminų ir (ar) jų dydžių požiūriu), asmenys, patyrę šiuos praradimus, savo pažeistas teises gali ginti teismine tvarka. Konstitucinis Teismas nagrinėjamu atveju aktualiame 2015 m. lapkričio 19 d. nutarime išaiškino, kad asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų teisingas kompensavimas pagal Konstituciją, inter alia konstitucinį socialinės darnos imperatyvą, gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais.

Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, jog teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina. Taigi šiuo atveju yra teisinis pagrindas remtis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2016 m. vasario 15 d. sprendimuose administracinėse bylose Nr. A-668-602/2016 ir Nr. A-669-602/2016 suformuota praktika, taip pat teisės aiškinimo taisyklėmis, suformuluotomis kitose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išnagrinėtose analogiškos kategorijos bylose (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. vasario 17 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-2484-602/2016, 2016 m. vasario 22 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-2475-520/2016). Šios administracinės bylos faktinės ir teisinės aplinkybės, kuriomis yra grindžiami pareiškėjos reikalavimai, yra labai panašios aplinkybėms, kuriomis buvo grindžiami pareiškėjų reikalavimai paminėtose bylose, pareiškėjos teisinė padėtis ir jo argumentai šioje byloje nėra itin išskirtiniai, todėl nagrinėjamu atveju nėra pagrindo nukrypti nuo ankstesnėje administracinių teismų praktikoje suformuluotų teisės aiškinimo taisyklių.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2016 m. vasario 15 d. sprendimuose administracinėse bylose Nr. A-668-602/2016 ir Nr. A-669-602/2016, apibendrinusi ligšiolinę Konstitucinio Teismo jurisprudenciją dėl asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimo mažinimo patirtų praradimų kompensavimo, pabrėžė, kad: 1) įstatymų leidėjas turi pareigą nustatyti asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą; 2) kompensavimo mechanizmas turi būti nustatytas per protingą laikotarpį (inter alia atsižvelgus į valstybės ekonominę, finansinę padėtį, įvertinus galimybes sukaupti (gauti) lėšas, būtinas tokiam kompensavimui); 3) asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų teisingas kompensavimas gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais; 4) minėtų praradimų kompensavimo mechanizmo parengimo ir pateikimo Seimui atidėjimas vieneriems metams – iki 2015 m. gegužės 1 d., neprieštarauja Konstitucijai ir nėra laikytinas nepagrįstu delsimu. Minėtuose sprendimuose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, atsižvelgusi į Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimo, 2014 m. balandžio 16 d. sprendimo ir 2015 m. lapkričio 19 d. nutarimo nuostatas, padarė išvadą, kad pripažinęs, jog įstatymų nuostatos, kuriomis buvo nustatytas neproporcingas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, atlyginimų mažinimo mastas, prieštarauja inter alia Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, Konstitucinis Teismas nustatė konkretų šio prieštaravimo pasekmių šalinimo būdą – įpareigojimą įstatymų leidėjui nustatyti mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį. Kaip jau minėta, teisingas kompensavimas yra siejamas su kompensavimu tiek, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi.

Lietuvos Respublikos Seimas 2015 m. birželio 30 d. priėmė Lietuvos Respublikos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies grąžinimo įstatymą Nr. XII-1927 (toliau – ir Grąžinimo įstatymas), įsigaliojusį (su tam tikra išimtimi) 2015 m. rugsėjo 1 d., kuriame nustatytas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, praradimų, patirtų dėl per ekonomikos krizę neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo), kompensavimo mechanizmas. Remiantis Grąžinimo įstatymo preambule ir 1 straipsnio 1 ir 7 punktais daroma išvada, kad Grąžinimo įstatymas taikomas ir valstybės tarnautojams, kuriems buvo mokamas dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažintas darbo užmokestis (atlyginimas), taikant Valstybės tarnybos įstatymo 1 priedo nuostatas, galiojusias 2009 m. gegužės 1 d. – 2013 m. rugsėjo 30 d. ir Statuto 42 straipsnio 6 dalies nuostatas, galiojusias 2009 m. liepos 31 d. – 2013 m. rugsėjo 30 d.

Apibendrinęs išdėstytus argumentus, teismas daro išvadą, jog pareiškėjos dėl neproporcingo atlyginimo sumažinimo patirti praradimai turėtų būti kompensuojami pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą, įtvirtintą Grąžinimo įstatyme. Tai reiškia, kad Panevėžio pataisos namai, kuriuose ginčo laikotarpiu dirbo pareiškėja, turi pareigą jos patirtus darbo užmokesčio praradimus kompensuoti Grąžinimo įstatymo įtvirtintomis sąlygomis ir tvarka. Nustačius, kad pareiškėjos dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) patirtų praradimų kompensavimui yra priimtas Grąžinimo įstatymas, nėra pagrindo tenkinti skundo reikalavimo priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį teismo sprendimu. Tokia teismo pozicija atitinka naujausią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (2016 m. vasario 15 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-602-669/2016; 2016 m. vasario 15 sprendimas administracinėje byloje Nr. A-668-602/2016).

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pareiškėja skundo reikalavimą kėlė Lietuvos valstybei, atstovaujamai Panevėžio pataisos namų, atžvilgiu. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija administracinėje byloje Nr. A-668-602/2016 atkreipė dėmesį į tai, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas bylas dėl neišmokėto darbo užmokesčio dalies priteisimo valstybės tarnautojams (pareigūnams) po to, kai Konstitucinis Teismas pripažino antikonstitucinėmis teisės aktų nuostatas, kurių pagrindu buvo mokamas mažesnis atlyginimas, savo nuoseklioje praktikoje atsakovu pripažino instituciją, kurioje valstybės tarnautojas (pareigūnas) ėjo pareigas (tarnavo), o ne Lietuvos valstybę (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-662-1735/2010; 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-575-1831/2011; 2013 m. liepos 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-662-1940/2013). Nagrinėjamu atveju tinkamas atsakovas pareiškėjos reikalavimui priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį yra Panevėžio pataisos namai, tačiau atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes bei į tai, kad pareiškėjos reikalavimas priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį atmetamas kaip nepagrįstas, nagrinėjamos bylos teisingam išsprendimui minėtos aplinkybės dėl netinkamo atsakovo neturi reikšmės.

Teismas, spręsdamas dėl atsakovo pateikto prašymo taikyti senaties terminą, pažymi, kad teisės norma, įtvirtina Lietuvos Respublikos darbo kodekso 27 straipsnio 2 dalyje yra bendroji. Atsižvelgus į tai, jog įstatymo leidėjas nustatė neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies kompensavimo mechanizmą ir jį įtvirtino specialiajame teisės akte, t. y. Grąžinimo įstatyme, taikomos pastarojo teisės akto normos. Dėl šios priežasties atsakovo prašymas taikyti 3 metų senaties terminą netenkinamas.

Pareiškėja prašo priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (redakcija, galiojusi iki 2016 m. birželio 30 d.) 44 straipsnio 1 ir 6 dalis, proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą, taip pat turi teisę reikalauti atlyginti jai ir atstovavimo išlaidas. Nagrinėjamu atveju, teismas konstatavo, kad pareiškėjos skundo reikalavimai yra nepagrįsti, todėl ji neturi teisės į turėtų išlaidų atlyginimą.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi (redakcija, galiojanti nuo 2016 m. liepos 1 d.), Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalimi,

nusprendžia:

pareiškėjos L. P. skundą atsakovui Panevėžio pataisos namams atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per Panevėžio apygardos administracinį teismą.

Teisėja Dalia Pranckienė