Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Irena Ivanovienė teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinio teisės pažeidimo bylą pagal V. J. apeliacinį skundą dėl Kelmės rajono apylinkės teismo 2013-07-01 nutarimo, kuriuo jis buvo pripažintas kaltu padaręs administracinį pažeidimą numatytą Lietuvos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 130 str. 1 d. ir nubaustas 4300 Lt (keturių tūkstančių trijų šimtų) litų bauda su transporto priemonės automobilio „Opel Omega“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) konfiskavimu.

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. J. nubaustas už tai, kad 2012m. vasario 6 d., apie 20 val. Kelmės rajone, (duomenys neskelbtini) neturėdamas teisės vairuoti transporto priemonių, vairuodamas automobilį „Opel Omega“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), kliudė važiuojamojoje kelio dalyje gulintį V. M. ir, pažeisdamas KET reikalavimus, būdamas susijęs su eismo įvykiu, iš eismo įvykio vietos pasišalino, todėl padarė Lietuvos ATPK 130 str. 1 d. numatytą administracinį teisės pažeidimą. V. M. nuo eismo įvykio metu patirtų sužalojimų mirė.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas netenkintinas.

Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs administracinio teisės pažeidimo bylos medžiagą ir patikrinęs įrodymų vertinimo aspektu, sutinka su apylinkės teismo padaryta išvada, kad V. J. padarė administracinį teisės pažeidimą, numatytą LR ATPK 130 str. 1 d.

LR ATPK 130 str. 1 d. numatyta administracinė atsakomybė asmeniui už nepaklusimą uniformuoto policijos pareigūno teisėtam reikalavimui sustabdyti transporto priemonę, taip pat už pasitraukimą iš eismo įvykio, su kuriuo vairuotojas yra susijęs, vietos pažeidžiant Kelių eismo taisykles.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamoje praktikoje laikomasi pozicijos, kad ATPK 130 str. 1 d. numatyto pažeidimo esmę sudaro tyčinis neteisėtas vairuotojo pasišalinimas iš eismo įvykio, su kuriuo jis susijęs, vietos, t. y. asmuo turi suvokti ne tik tai, kad jis sukėlė eismo įvykį, bet ir tai, kad iš šio įvykio vietos jis pasišalina neteisėtai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus išplėstinės septynių teisėjų kolegijos nutartis administracinėje byloje Nr. 2AT-7-3-2013).

Pažymėtina, kad teismų praktika, nustatanti bendruosius administracinės atsakomybės pagrindus, nuosekliai formuojama laikantis bendrųjų šios rūšies teisinės atsakomybės sąlygų, t. y. administracinėn atsakomybėn asmuo traukiamas tik tada, kai byloje esančių įrodymų pagrindu yra konstatuota jam inkriminuojamo administracinio teisės pažeidimo sudėtis. Administracinio teisės pažeidimo sudėtį sudaro ATPK įtvirtinta objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių visuma. Nenustačius bent vieno būtinojo požymio, nėra faktinio atsakomybės pagrindo.

ATPK 130 straipsnio 1 dalyje nustatyta administracinė atsakomybė inter alia ir už pasitraukimą iš eismo įvykio, su kuriuo vairuotojas yra susijęs, vietos, pažeidžiant Kelių eismo taisykles. Šiame straipsnyje numatyto administracinio teisės pažeidimo objektu laikytina norminiuose teisės aktuose įtvirtinta kelių eismo organizavimo tvarka. Objektyvieji pažeidimo požymiai pasireiškia aktyviais pasitraukimo iš eismo įvykio vietos veiksmais. Svarbus ir paties eismo įvykio konstatavimo faktas. Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 2 straipsnio 11 punkte nustatyta, kad eismo įvykiu laikoma situacija, kai kelyje, viešose arba privačiose teritorijose, dalyvaujant judančiai transporto priemonei, žuvo ar buvo sužeista žmonių, sugadinta ar apgadinta bent viena transporto priemonė, krovinys, kelias, jo statiniai ar bet koks kitas įvykio vietoje buvęs turtas.

Apibūdinant subjektyviuosius pasitraukimo iš eismo įvykio požymius pažymėtina, kad šis pažeidimas gali būti padaromas tik tiesiogine tyčia – tada, kai asmuo suvokia, kad jis susijęs su tokiu įvykiu (pvz., pats jį sukėlęs), ir iš jo pasišalina suprasdamas tokio savo elgesio neteisėtumą, priešingumą KET taisyklėms, t. y. nori taip elgtis. Toks asmuo, suvokdamas savo pareigą pasilikti eismo įvykio vietoje, šią pareigą sąmoningai ignoruoja, t. y. pasišalina iš įvykio vietos paprastai siekdamas išvengti administracinės atsakomybės ir pareigos atlyginti padarytą žalą, nuslėpti savo neblaivumą, paslėpti eismo įvykio pėdsakus ir pan.

Aukštesnės instancijos teismas daro išvadą, kad iš byloje surinktų duomenų matyti, jog V. J. buvo susijęs su 2012-02-06, apie 20.00 val., Kelmės rajone, (duomenys neskelbtini) įvykusiu eismo įvykiu, kurio metu buvo sužalotas važiuojamojoje kelio dalyje gulintis V. M., kuris vėliau ligoninėje mirė. Šis faktas buvo išsamiai ištirtas ir įrodytas ikiteisminio tyrimo metu baudžiamojoje byloje Nr. 67-1-77-12, kurioje 2012-11-30 Šiaulių apylinkės prokuroro nutarimu ikiteisminis tyrimas V. J. atžvilgiu buvo nutrauktas, konstatavus, kad nebuvo padaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. V. J. šio nutarimo neskundė, jis yra įsiteisėjęs.

Priimant sprendimą nutraukti ikiteisminį tyrimą buvo nustatyta, kad nukentėjusysis V. M. pažeidė Kelių eismo taisyklių 48; 51;52 punktų reikalavimus, t. y. tamsiu paros metu, būdamas neapšviestoje važiuojamoje kelio dalyje, neturėjo šviesą atspindinčios liemenės, atšvaito ar žibintuvėlio, neįsitikinęs, kad tai saugu, įžengė į važiuojamąją kelio dalį ir važiuojamoje kelio dalyje gulėjo. Dėl šių nukentėjusiojo padarytų pažeidimų, automobilio vairuotojas V. J. negalėjo laiku pastebėti kelio važiuojamoje dalyje gulinčio nukentėjusiojo ir sustabdyti automobilį ar apvažiuoti nukentėjusįjį ir taip išvengti pasekmių. Automobilio vairuotojas V. J. pažeidė Kelių eismo taisyklių 14; 231 punktų reikalavimus, t.y. vairavo transporto priemonę, neturėdamas tam teisės, o įvykus eismo įvykiui, jis niekam nepranešęs iš eismo įvykio vietos pasišalino.

Taigi, iš minėto nutarimo akivaizdu, kad V. J., nors ir nebuvo eismo įvykio, kurio metu buvo sužalotas žmogus, kaltininkas, buvo tiesioginis šio įvykio dalyvis (vairuotojas), todėl turėjo pareigą, numatytą LR ATPK 130 str. 1 d., nepasitraukti iš įvykio vietos ir pranešti policijai.

Apibūdinant subjektyviuosius šio pažeidimo požymius, aukštesnės instancijos teismas daro išvadą, kad V. J. suvokė, kad jis buvo susijęs su minėtu eismo įvykiu. Tai patvirtina baudžiamojoje byloje surinkta medžiaga: paties V. J. parodymai bei liudytojos V. J. parodymai, kurie buvo išsamiai išdėstyti ir teisiškai įvertinti 2012-11-30 prokuroro nutarime nutraukti ikiteisminį tyrimą. Kaip minėta, V. J. šio nutarimo neskundė.

Apklaustas įtariamuoju V. J. parodė, kad 2012m. vasario 6 d. vakare važiuodamas automobiliu iš parduotuvės Užžalpių gatve, staiga pastebėjo šalia gatvės keturiomis klūpantį žmogų. Jis pradėjo stabdyti automobilį, tačiau šis vyras nespėjus sustabdyti ir pasukti automobilio, iššoko priešais automobilį, ir V. J. šį vyrą kliudė automobilio dešinės pusės šonu. Jis to vyro nepervažiavo, o tik partrenkė. Po smūgio sustojo. Nuėjo pasižiūrėti, ar vyriškiui viskas gerai. Nuėjęs pastebėjo, kad tai pažįstamas V. M.. Paklausė, ar viskas gerai. V. M. atsakė, kad viskas gerai. Pastebėjęs, kad nėra didelių sužalojimų, įsėdo į automobilį ir nuvažiavo į namus. Grįžęs į namus, apie įvykį papasakojo savo žmonai V. J.. Ši dėl šio įvykio labai išsigando, pasakė, kad būtina nuvažiuoti į tą vietą ir įsitikinti, ar V. M. viskas gerai. Kartu sėdo į automobilį ir nuvažiavo į tą pačią vietą. V. M. rado panašiai toje pačioje vietoje, kur buvo pertrenkęs automobiliu. Išlipę iš automobilio pastebėjo, kad V. M. iš nosies bėga kraujas, sušalusios rankos. Žmona nubėgo pas šalia gyvenančią felčerę Motienę kviesti pagalbos. Kartu su Motiene ir V. M. nuvažiavo į V. M. namus, iškvietė greitąją medicinos pagalbą. V. J. paaiškino, kad iš eismo įvykio vietos pasišalino, nes neturėjo teisės vairuoti transporto priemonės ir buvo labai išsigandęs, nežinojo, ką daryti. Dėl šio įvykio nuoširdžiai gailisi. V. M. pertrenkė netyčia.

Liudytoja V. J. parodė, kad 2012m. vasario 6 d. vakare jos vyras buvo išvažiavęs į parduotuvę. Grįžęs iš parduotuvės V. J. pasakė, kad važiuodamas automobiliu partrenkė žmogų. Jis paaiškino, kad važiuodamas nuo šalia pieninės punkto esančios parduotuvės, kuri nebedirbo iki K. priklausančios parduotuvės, prie eglučių šonu kliudė ant gatvės gulintį žmogų. Kitą kartą vyras aiškino, kad jo partrenktas žmogus iššoko iš už eglučių ir pargriuvo, ir tada jis šį kliudė šonu. Jis aiškino, kad šį žmogų kliudė automobilio šonu, nepervažiavo. Vyras buvo labai stipriai sutrikęs, negalėjo pasakyti, kaip viskas tiksliai įvyko. Jis paaiškino, kad bandydamas išvengti smūgio dar nuvažiavo nuo kelio ir pasuko į griovį.

Nagrinėjant administracinio teisės pažeidimo bylą apylinkės teisme bei pačiame apeliaciniame skunde V. J. iš esmės irgi patvirtino, kad suvokė, jog dalyvavo eismo įvykyje, kurio metu galbūt galėjo būti sužalotas žmogus. Jis paaiškino: „aš to žmogaus nepertrenkiau, tik galėjau jį kliudyti, bet kaip galiausiai buvo, nežinau. “

Šie įrodymai, aukštesnės instancijos teismo nuomone, akivaizdžiai patvirtina tai, kad įvykio metu V. J. suprato, kad jis vairuodamas automobilį galbūt partrenkė ir sužalojo žmogų. Esant tokioms aplinkybėms, bet kuris rūpestingas ir atsakingas vairuotojas, patyręs tokio pobūdžio įvykį turi suprasti savo pareigą ne tik suteikti pagalbą nukentėjusiajam, bet ir nepasišalinti iš įvykio vietos bei pranešti policijai.

Aukštesnės instancijos teismas atmeta apelianto argumentus, kad nėra įrodyta, jog nukentėjusysis V. M. mirė būtent nuo jo padarytų sužalojimų. Kaip minėta, visos šio eismo įvykio aplinkybės buvo ištirtos ir įvertintos įsiteisėjusiu 2012-11-30 Šiaulių apylinkės prokuroro nutarimu. Pakartotinai jas nagrinėti šioje administracinio teisės pažeidimo byloje nėra teisinio pagrindo. Be to, V. J. kaltės klausimas dėl eismo įvykio ir nukentėjusiojo mirties nesiejamas su jo kalte dėl pasišalinimo iš šio įvykio vietos, todėl atlikti apelianto skunde išdėstytos eismo įvykio eigos analizės, nagrinėti nukentėjusiajam padarytų kūno sužalojimų bei kitų ikiteisminio tyrimo metu surinktų įrodymų šioje byloje netikslinga.

Aukštesnės instancijos teismas taip pat atmeta apelianto argumentus dėl jam neva neaiškaus, nesuprantamo ir apribojančio jo teises gintis kaltinimo padarius administracinį teisės pažeidimą. Nors administracinio teisės pažeidimo protokole nebuvo detalizuotos tam tikros aplinkybės (dėl nukentėjusiojo pavardės ir kt.), tai negalėjo suvaržyti jo teisės gintis nuo kaltinimo pagal LR ATPK 130 str. 1 d.

Aukštesnės instancijos teismas sutinka su apylinkės teismo sprendimu konfiskuoti V. J. priklausantį automobilį „Opel Omega“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) kadangi automobilio konfiskavimas numatytas LR ATPK 130 str. 1 d. sankcijoje.

Remdamasis tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad Kelmės rajono apylinkės teismas, pakartotinai nagrinėdamas bylą ir priimdamas 2013-07-01 nutarimą, išsamiai ištyrė ir teisingai įvertino byloje esančius įrodymus, tinkamai pritaikė materialinės ir procesinės teisės normas, t. y. priėmė teisėtą ir pagrįstą nutarimą, kurio naikinti skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 302¹² straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas

nutaria:

V. J. apeliacinio skundo netenkinti.

Kelmės rajono apylinkės teismo 2013-07-01 nutarimą palikti nepakeistą.

Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną ir yra neskundžiama.